Pedagokikos konspektai

UGDYMO SAMPRATA

Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų ir kaip institucinį. Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomenini gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybė. Žmogus keičiasi visą savo gyvenimą: auga, bręsta, sensta, t.y. kinta jo fizinė struktūra, psichika, požiūris į save ir į pasaulį. Kiekybinius ir kokybinius pokyčius, vykstančius žmoguje vadiname vystymusi. Ugdymas, suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aaplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas laikomas bendriausia pedagogikos kategorija. Ugdymo rezultatai priklauso nuo ugdytojų veiklos, ugdytinių pastangų ir aplinkos įtakos. Sudėtinės ugdymo dalys: ugdytinio veiklos plotmėje – saviugda; ugdytojo veiklos plotmėje – auginimas, švietimas, mokymas ir mokslinimas, lavinimas, auklėjimas taip pat formavimas. Šios sąvokos dar vadinamos ugdymo funkcijomis. Ugdymą reiktų traktuoti kaip asmenybę kuriantį bendravimą su aplinka, žmonija ir žmonijos sukurtomis kultūros vertybėmis. Tokia samprata reikštų, kad ugdymas atsirado kartu su sąmoningo žmogaus atsiradimu. Ugdymo raida ir kokybinė kaita vvyko žmogui sąmonėjant per visą ligą žmonijos istorijos procesą. Šiandien nepaisant įvairių filosofinių sampratų, civilizuotuose kraštuose vis labiau keliami humaniško ugdymo idealai – pagarba žmogui, dora, teisingumas, asmenybės dorybingumas. Bėgant amžiams ugdymo reikšmė buvo vertinama įvairiai. Kol žmogus ir ugdymas nnebuvo nuodugniai ištirti buvo neabejojama, kad žmogus išauga toks, kokiu būti jam lėmė dievas. XVI – XVIII a. labai išaukštinama ugdymo svarba. XIX a. atsiranda kitas požiūris – manoma, kad žmogaus tapsmui didelį poveikį daro įgimti ir paveldėti veiksniai (vidiniai). XX a. prie vidinių veiksnių priskiriamas ir akcentuojamas paties žmogaus aktyvumas – jo pastangos.

EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS

Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Ilgą laiką pedagogika buvo suprantama kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo menas. Didėjant ugdymo reikšmei, plėtėsi ir pedagogikos mokslo sampratos ribos. Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas – tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti “mokytojavimo tyrimais”, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis (kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias). Pirmajam ugdymo mokslinės disciplinos etapui būdinga ir tai, kad tada ugdymą tyrinėjo įįvairių sričių mokslininkai – filosofai, psichologai, istorikai ir kt., t.y. žmonės neturėję formalaus pedagoginio išsilavinimo, tačiau dažniausiai dirbę ugdymo praktinį darbą. Šio etapo antroje pusėje pedagogikos tyrimų objektas tampa platesnis: tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir ugdymo turinys. Jis tęsėsi nuo XIX a. pabaigos –XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Antrasis etapas prasidėjo tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kadangi kokybinius ugdymo mokslo pokyčius lėmė išorinės sąlygos. Tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir mokykla, jos ryšiai su visuomene. UUgdymo mokslo ribos išsiplėtė, jam apibūdinti vis dažniau imtas vartoti angliškas terminas “educational science”. Lietuvos mokslininkai, šias idėjas perėmė tik po 1990 metų, kai edukacijos mokslas buvo pasiekęs ypač didelį integralumo laipsnį. Lietuvoje prigijo L. Jovaišos pasiūlytas terminas “edukologija”. Trečiasis ugdymo mokslo raidos etapas prasidėjęs paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, buvo sukeltas kokybinių visuomenės raidos pokyčių. Svarbiausias šio etapo kriterijus – žinių visuomenės formavimas. Išryškėja mokymosi visą gyvenimą reikalingumas, todėl švietimo sistema turi būti aukšto organizavimo lygio atvira sistema, užtikrinanti tęstinį ir grįžtamąjį ugdymą, taip pat – demokratinės visuomenės idėjų realizavimą. Edukologijos mokslų branduoliu pelnytai laikoma pedagogika, iš kurios išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima.

PEDAGOGIKA – UGDYMO MOKSLAS IR UGDYMO MENAS

Antikoje ugdymas buvo vadinamas menu. Taip vadinti galima ir šiandien, kadangi ugdymas iš esmės yra bendravimas. Ugdant bendravimas turi savą specifiką: toną tam duoda ugdytojas. Jis privalo taktiškai elgtis, kad pasiektų ugdytinio protą ir širdį, o tam reikia sugebėjimų ir atitinkamų asmens savybių. Taigi bendravimo prasme ugdymas yra menas, labai svarbus šiandieninėje visuomenėje. Atsirado net specialus terminas – bendravimo pedagogika. Pedagoginis bendravimas ypatingas tuo, kad bendraudamas ugdytojas siekia tam tikrų tikslų: išmokyti ugdytinį, skatinti jo požiūrių, vertinimų, elgsenos formavimąsi norima linkme. Šiandien beveik visos svarbesnės žmonių veiklos sritys yra pagrįstos mokslinėmis teorijomis, oo jei to nėra – stengiamasi sukurti teorinius pagrindus, nes be šito nė vienoje veiklos srityje tikėtis didesnės sėkmės negalima. Todėl ypač pabrėžiama pedagoginio išsimokslinimo svarba: ne tik dirbantiems mokykloje, bet ir visiems vienaip ar kitaip susijusiems su žmogaus ugdymu. Mokėti praktiškai taikyti pedagogikos žinias – taip pat menas. Taigi ugdymas yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas ugdymo teorijos atžvilgiu. Pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas. Žmogų tyrinėja įvairūs mokslai, todėl pedagogika negali vystytis nuo jų atitrūkusi. Glaudūs ryšiai sieja su filosofijos mokslu iš kurio ji ir išsirutuliojo. Kiekvienas filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą, pasaulio, kartu ir ugdymo proceso pažinimą. Pedagogika susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje. Norint kryptingai veikti žmogaus fizinį, psichinį ir socialinį vystymąsi, reikia žinoti vystymosi prielaidas. Todėl pedagogika remiasi kitais mokslais, tyrinėjančiais žmogų fiziniu, psichiniu ir visuomeniniu aspektais. Norint ugdyti, būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją, todėl edukologija naudojasi žmogaus anatomijos ir fiziologijos mokslų išvadomis. Pedagogika naudojasi sociologijos ir socialinės psichologijos duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomąjį asmenį kaip visuomenės narį. Glaudžiai susijusi su psichologija, logika: siekiama lavinti žmogaus protą, todėl reikia suprasti mąstymo dėsningumus. Be to pedagogikos mokslas ssiejasi su kibernetika, antropologija, informacija bei vadybos mokslu.

UGDYMO PROCESAS

Ugdymas yra sistemingas, organizuotas, nuoseklus ir Lietuvoje iki šešiolikos metų privalomas. Nesistemingai, nenuosekliai ugdoma per žiniasklaidos priemones, kultūros įstaigų, bažnyčios ir kt. institucijų, kurioms ugdymas nėra veiklos pagrindas. Ugdymo procesas augančios kartos ugdymo institucijose vadinamas pedagoginiu procesu. Ugdymo proceso turinyje skirtinos dvi pusės komunikacija (keitimasis žiniomis) ir sąveika (tarpusavio poveikis). Komunikacija – tai ugdytojo ir ugdytinių veikla, kur kiekviena pusė atlieka tam tikras funkcijas. Komunikaciją lemia: a) ugdytojo ir ugdytinių informaciniai lygiai; b) teikiamos informacijos ir jos įsisavinimas. Mokymo sėkmė priklauso ne tik nuo ugdytojo sugebėjimo organizuoti mokymosi procesą, bet ir nuo pačių ugdytinių, jų pastangų, amžiaus, individualių ypatybių ir pan. Mokymosi procesą sudaro dvipusė ugdytojų ir ugdytinių veikla. Ugdytojo ir ugdytinių funkcijos tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklauso. Svarbiausia viso mokymosi proceso funkcija yra mokymas. Mokymasis priklauso nuo daugelio veiksnių – vieni jų sunkai valdomi, kiti yra valdomi lengviau. Auklėjimosi procese taip pat, kaip ir mokymosi vyksta ugdytinių judėjimas pirmyn – formuojama asmenybės pozicija. Auklėjimosi procesas vyksta ne vakuume, o konkrečioje socialinėje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip tą procesą veikia (stiprina ar silpnina). Ugdytojo auklėjamosios veikos esmę sudaro auklėjamosios situacijos tarp dviejų korekcijų. Auklėjamųjų ugdytinių veiklos esmę sudaro

dalyvavimas auklėjamosiose situacijose ir auklėjamosios informacijos internalizavimas. Auklėjimosi procese žmogus – tai ne tik pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, bet ir aktyvus auklėjimosi proceso veikėjas: priima arba atmeta auklėjamąją informaciją. Saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis: neįsisąmonintą ir įsisąmonintą.

UGDYMO PROCESO DALYVIAI

Ugdytinis yra ugdymo proceso subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė t. y. turinti tikslą sąveika, kaip žinome ir apibrėžia ugdymo sąvoką. Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą. Ugdytojai eesti prigimtiniai ir priskirtiniai. Prigimtiniai ugdytojai tėvai. Priskirtiniai ugdytojai – įvairių ugdymo institucijų darbuotojai: lopšelių ir darželių auklėtojai, mokytojai, kultūros, žiniasklaidos atstovai, kunigai ir kt. Šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai yra tėvai. Ugdymo šeimoje pagrindas – tėvų autoritetas, kuris priklauso nuo pačių tėvų. Išskiriami trys pedagogo veiklos bruožai – konstruktyvistinė, organizacinė ir komunikatyvinė. Konstruktyvinė veikla – tai ugdymo planų (tolimųjų ir artimųjų) sudarymas. Organizacinė veikla – tai pedagoginės dienos organizavimas. Komunikatyvinė veiklą – organizacinės veiklos šerdis. Pedagoginio darbo tikslas – ttobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą – materialines ir dvasines vertybes. Be ugdomojo ir ugdytojo, ugdymo procese dalyvauja ugdymo institucijos. Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Be to kiekvienas žmogus paprastai priklauso kelioms ggrupėms. Švietimo sistema jungia visas lavinimo ir auklėjimo institucijas. Akivaizdų ugdomąjį poveikį žmogui daro kultūros įstaigos. Ugdomoji bažnyčios įtaka apima žmogaus socialinę sąmonę ir elgseną: čia žmogus mokslinamas (aiškinam pasaulio, dorovės samprata), atitinkamai formuojam jo socialinė sąmonė ir elgsena. Žiniasklaidos ugdomasis poveikis yra trejopas: šviečiamasis, lavinamasis ir auklėjamasis. Žiniasklaidos šviečiamieji, lavinamieji ir auklėjamieji aspektai yra persipynę: akivaizdesni šviečiamieji, bet daugiau ar mažiau auklėjama, o lavinamasis pobūdis priklauso nuo informacijos rengėjo.

UGDYTINIŲ PAŽINIMAS – SVARBI UGDYMO SĄLYGA

Mokinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu. Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi ttendencijos. Norėdamas gerai ir visapusiškai pažinti ugdytinį, organizuoti pilnavertį ugdymo procesą, pedagogas turi gebėti tinkamai panaudoti įvairius mokinių pažinimo būdus ir metodus. Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius: reikia žinoti jų amžiaus tarpsnio, taip pat ir individualias savybes. Tik tokiu atveju bus galima mokymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų. Suprantama, pažinti mokinį ir visą jų grupę nuolatinės kaitos sąlygomis – sudėtingas uždavinys. Tačiau norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno mokinio raidai, tturime žinoti ne tik jų gebėjimus ir interesus, bet turime žinoti ir daugelio psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi ir t.t. lygį. Mokinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, t.y. su mokinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius. Reikšminga mokytojui yra informacija ir apie mokinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti vaiko materialinę, socialinę, kultūrinę bei pedagoginę aplinką. Pedagogas siekdamas visapusiškai pažinti mokinį privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl svarbu lankytis mokinio šeimoje, susipažinti su tėvais. Pedagogo praktikoje mokinio pažinimui taikomi įvairūs būdai ir metodai, kuriuos naudojant lengviau pažinti mokinius Gausiausią metodų grupę sudaro empyriniai tyrimo metodai, kurie ir naudojami mokyklos darbe. Į šią grupę įeina stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, veiklos procesų ir rezultatų analizė, autobiografinis metodas, anketa, testai. Stebėjimas – tai universaliausias duomenų rinkimo metodas. Mokytojas gali stebėti ugdymą natūraliomis sąlygomis: ugdytinių

Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam ttikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios, Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.

LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA. STRUKTŪRA

Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema.Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas.Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo ppamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje. Bendrojo mokyklinio ugdymo struktūros yra šios: pradinė mokykla, vidurinė mokykla (5-12 kl.), kurios žemesnioji pakopa (5-10 kl.) paprastai jungiamos su pradine mokykla ir vadinama dešimtmete.Pradinė mokykla tai pirmoji vaiko bendrojo lavinimo mokykloje pakopa, pirmasis ugdymo turinio koncentras. Vidurinėje mokykloje atsižvelgiant į moksleivių mokymosi poreikių bei socialinių interesų raidą, skiriami adaptavimosi, žvalgomasis, orientavimosi ir apsisprendimo tarpsniai. Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais abitūros egzaminais. Vaikai su fiziniais ar psichiniais trūkumais gali būti mokomi kartu su sveikais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą. Jeigu bendrasis mokymasis dėl negalios nėra įmanomas, steigiamos specialiosios mokyklos. Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymas realizuojamas pagal Lietuvos švietimo koncepciją. Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei aptarnavimo, verslo sričių darbuotojus Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritims. Lietuvoje veikia įvairaus akademinio statuso aukštosios mokyklos. Aukštosiose mokyklose gali vykti 1, 2 ar 3 pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiamas atitinkamai bakalauro, magistro ar daktaro akademiniai laipsniai. Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius

nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.

MOKYTOJAS – UGDYTOJAS, JO PROFESIJOS YPATUMAI

Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis pprocesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos. Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai: žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi; geriausių mokymo būdų repertuaras; supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą; nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą. Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rrezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės kkonferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

UGDYMO TIKSLAI

Filosofija tikslą apibūdina kaip mąstymu suformuluotą idealą, kurio siekdami žmonės aatlieka tam tikrus veiksmus, organizuoja savo ir kitų žmonių veiklą. Ugdymo tikslų žinojimas ugdytojui nurodo kryptis, kurlink orientuoti ugdymo turinį, metodus ir formas, taip pat patį ugdytinį, kad jis galėtų geriausiai realizuoti savo įgimtas potencijas. Ugdymo proceso centre – žmogus, veikiamas artimos ir tolimos informacijos, visos esamybės. Pirmoji ugdymo tikslo problema – žmogus, jo prigimtis. Sudaryti sąlygas atsiskleisti specifinėms, žmogiškoms fizinėms ir dvasinėms plėtotės užuomazgoms yra tiesioginis amžinasis ugdymo tikslas. Kita ugdymo tikslo problema – žmogaus saviraiškos sąveika su realiomis iir empirinėmis (žinios kompetencija, darbas ir praktinė ekonomija, santarvė ir demokratija, mokslas, filosofija, menas, technika, papročiai ir moralė) aplinkos vertybėmis. Trečia ugdymo tikslo problema – žmogaus sąveika su idealiomis ir dvasinėmis vertybėmis (būties supratimo, tautinės sąmonės ir elgesio, asmenybės). Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinių ugdymo tikslų. Dalinis tikslas yra tik priemonė aukštesniam pedagoginiam tikslui siekti. Todėl pedagogas turi žinoti ne tik ugdymo tikslų visumą, bet ir jų tarpusavio priklausomybę, hierarchiją. Bendrasis, galutinis tikslas konkretinimas šiais aspektais: Konkretinimas pagal amžiaus ypatybes. Konkretinimas pagal socialines sąlygas. Konkretinimas pagal realizuotus tikslus. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos tikslus lemia dabarties žmogui kylantys vis sudėtingėjančio gyvenimo uždaviniai, šiandieninė Lietuvos visuomenės būklė, pagrindiniai jos raidos siekiai, Europos bei pasaulio gyvenimo tendencijos. Lietuvos siekis – savaranki, kūrybinga, atsakingai bendradarbiauti gebanti pasaulio tautų bendrijoje tauta.

UGDYMO TURINYS

Ugdymo turinį galime apibūdinti iš dviejų pusių – kaip valstybės teikiamą ir reglamentuojamą bei kaip mokyklos kuriamą. Ugdymo turinys yra vienas iš pedagoginio proceso komponentų. Jį įtakoja daugelis veiksnių, svarbiausi kurių yra ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo paskirtis, būdai, metodai, pilietinė ir profesinė mokytojų branda, vadovavimas švietimui. Ugdymo turinį įtakoja ir susiklosčiusi ugdymo filosofija, kurioje pagrindą sudaro asmuo ir visuomenė, jos galių, gebėjimų plėtotė. Ugdymo turinio kūrimą lemia ir kiti vveiksniai: pedagoginiai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir prigimtiniai. Ugdymo turinys turi bendruosius ir specifinius ugdymo tikslus, kuriuos apsprendžia visi minėti veiksniai, o taip pat dėstomas dalykas. Bendrieji ugdymo tikslai orientuoti į asmens galių plėtotę, vertybinių nuostatų formavimą. Specifiniai ugdymo tikslai nukreipti į dalyko pagrindų atskleidimą ir tų asmens savybių, kurios palankios formuoti dėstant įvairius dalykus. Svarbiausieji ugdymo turinio individualizavimo principai :Ugdymo turinio atranka mokyklos ir klasės lygmeniu Ugdymo turinio adaptavimas pagal šiuos aspektus: tikslus, turinio atranką, turinio organizavimą, turimą mokymosi patirtį, materialinius išteklius Ugdymo turinio integracija Ugdymo tikslo papildymas ir praturtinimas Bendrojo lavinimo mokykloje skiriamos dvi ugdymo turinio struktūrinės dalys: privalomas ugdymo branduolys ir pasirenkamieji dalykai. Taigi, tikrasis turinys yra kompleksiškas ir sudėtingas reiškinys, virstantis realybe tik klasėje, bendraujant mokytojui su mokiniais konkrečiame mokyklos kontekste. Valstybinio ugdymo turinio kūrėjai kuria tik proceso nuorodas, o tiesiogiai procesą valdo ir įgyvendina kiti. Realiai turinį apibrėžia ne vadovėliai, bet mokytojai, ne mokymo planas (centralizuotai parengtas), bet žmonės tūkstančiuose mokyklų.

MOKYMO PROFILIAVIMAS LIETUVOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Profilis – mokymo kryptis, sudaranti sąlygas moksleiviams įgyti gilesnes, platesnes, kryptingesnes žinias ir gebėjimus, tikslingai orientuotus į numatomą rinktis profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Profilis aprėpia grupę, srautą moksleivių, kuriuos sieja specifiniai polinkiai, interesai, pasirenkama tolesnių studijų ar profesinės veiklos ssritis, gebėjimai. Pagrindiniai mokymo profiliavimo tikslai yra padėti moksleiviams:rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį mokymosi kelią;stiprinti mokymosi motyvaciją, išvengti galimų mokymosi nesėkmių;įgyti papildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalingą teorinį akiratį ir praktinę patirtį;tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms; mažiau laiko ir pastangų skirti tiems dalykams, kuriems jie neturi polinkio ar gabumų. Lietuvos pradinėje mokykloje mokymas nėra profiliuotas, išskyrus meninio profilio gimnazijas, kur nuo pirmos klasės mokymas turi ryškiai išreikštą profilinį pobūdį. Mokymo profiliavimas Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje prasideda po aštuonių klasių: čia moksleiviai renkasi atitinkamo profilio gimnaziją arba tęsia mokslą pagrindinėje (vidurinėje) mokykloje, kurios IX – X klasėse realizuojamas negilus mokymo profiliavimas, o XI – XII – giliau profiliuotas mokymas.Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje moksleivis gali rinktis vieną iš šių profilių: humanitarinį realinįtechnologinį (įgyvendinamas profesinėse mokyklose ir technologinėse gimnazijose)meninį (įgyvendinamas, menų gimnazijose, nacionalinėje menų mokykloje, konservatorijose).Kiekviename profilyje gali būti siauresnės pakraipos. Vidurinės mokyklos XI XII klasėse privalomojo branduolio dalykams skiriami du trečdaliai viso mokymosi laiko. Privalomą humanitarinio ir realinio profilių ugdymo turinį reglamentuoja švietimo ir mokslo ministerija. Pasirenkamieji dalykai skirstomi į privalomai pasirenkamus ir laisvai pasirenkamus dalykus. Profilio požiūriu privalomai pasirenkamus dalykus skirsto į dvi dalis: pagrindinius ir nepagrindinius. Pagrindiniai dalykai papildo ir plečia žinias bei gebėjimus, moksleivių

įgyjamus per profilinių branduolio dalykų pamokas. Nepagrindiniai – sudaro sąlygas įgyti papildomos patirties ir žinių, susijusių su atitinkama profesinės veiklos sritimi. Pagrindinius dalykus mokykla privalo pasiūlyti moksleiviams, o nepagrindinius – gali siūlyti.

DIDAKTIKA

Didaktika –mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas, ir kaip mokymo bei mokymosi mokslas, ir kaip visuotinė mokymo ir mokymosi teorija ir t.t.Didaktika sudaro ugdymo turinį, kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenės struktūros, tradicijų, konkrečios švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos apibrėžimas priklauso ir nnuo filosofinio požiūrio. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenės raidos lygį. Didaktikos turinio blokai: Mokymo tikslas, jo esmė Mokymo (didaktiniai) principai Mokymo turinys Mokymo organizavimas Šiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas renkasi ir modeliuoja tinkamus ugdymo metodus arba jų derinius. Laisvė rinktis metodus pirmiausiai įpareigoja juos žinoti ir naudojant jjuos laikytis pagrindinių didaktikos principų. Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Kartu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Metodai gali būti skirstomi įvairiais pagrindais. Kiekvienoje epochoje vveikia įprastieji, tradiciniai ir naujoviški, modernūs metodai. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai skiriami į dvi grupes: orientuotus į mokytoją ir orientuotus į vaiką. Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose pažymima, kad metodus įtakoja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje. Išskirtos šios nuostatos: reprodukcinė ir interpretacinė, kurios įtakoja ir metodus.Šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama:vaikui kaip subjektui siūloma visa, kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti;mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti;mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikti planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.

MOKYMO SVARBA IR ESMĖ

Mokymasis – tai svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė sparčiai ir įvairiapusiškai vystosi. Tai tikslinga, organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mmokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Veiksmingo mokymo sąlygos:1. Norint sėkmingai organizuoti mokymą, reikalingas visapusiškas mokinio pažinimas. Pažinti mokinį visų pirma reikia tam, kad būtų galima skatinti kiekvieno ir visų norą mokytis, jų aktyvumą, plėtoti savarankiškumą. 2. Siekiant stiprinti mokymo įtaką asmenybės raidai, skatinant mokinių teigiamą mokymosi motyvaciją, svarbu lengvinti mokymą, siekti juo kuo labiau sudominti. Todėl vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – sukurti tinkamą mokymuisi aplinką. 3. Siekiant sėkmingo mokymo svarbu paties mokinio aktyvumo. Šis aktyvumas priklauso ir nnuo pačios asmenybės, jos poreikių ir interesų, temperamento, o taip pat ir nuo mokytojo gebėjimo mokymo procese mokinių aktyvumą skatinti, palaikyti ir juo remtis. 4.Svarbi sąlyga, siekiant mokymo rezultatyvumo – paties mokinio siekimas tobulėti. 5. Būtina remtis tuo, ką jau mokiniai žino, plėsti anksčiau išmoktus dalykus. Taigi, mokant reikia eiti nuo artimo prie tolimo, nuo žinomo prie nežinomo, nuo paprasto prie sudėtingo ir pan. Mokymo procese siekiama įvairių tikslų. Todėl labai svarbu išsiaiškinti mokymo proceso struktūrą, jo sudedamąsias dalis – mokymo etapus arba grandis. Dabartinėje literatūroje galime rasti tokią mokymo grandžių traktuotę: parengimas, suvokimas, supratimas, įtvirtinimas, pritaikymas.Parengimo esmė – siekti sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t. y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai. įvairių šaltinių, iš patirties.Suvokimas – supratimo pradžia, objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai ar reiškiniai.Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimo metu mokiniai savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą, tokiu būdu formuojasi supratimą apie daiktus ir reiškinius – daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus.

Įtvirtinimas – tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas.

DIDAKTINIAI TEORIJOS PRINCIPAI IR TAISYKLĖS

Norint kad mokymasis būtų veiksmingas, t.y suprastas ir įsisavintas, pritaikytas praktikoje, mokytojas turi laikytis principų, kurie užtikrina sėkmingo mokymosi sąlygas. Vienas iš populiariausių ir seniausių principų –– vaizdumo principas, kuris taikomas skirtingais amžiaus tarpsniais skirtingomis formomis. Kitas principas – sąmoningumo ir aktyvumo, jis reikalauja, kad mokymas ir išmokimas nebūtų mechaniškas, kad besimokantysis visada galėtų atsakyti į klausimą – kodėl? Prieinamumo principas – reikalauja, kad ugdymo turinys, mokomoji medžiaga būtų priderinta prie vaiko galių, jo gebėjimų, būtų suprantamas arba mokytojui padedant galėtų suprasti. Sistemingumo ir nuoseklumo principas, kuriuo reikalaujama, kad mokiniams būtų perteikiama mokslo pagrindų sistema, kad mokiniai žinias mokėjimus ir įgūdžius įvaldytų nuosekliai. Žinių tvirtumo principu reikalaujama mokyti taip, kad mokiniai neužmirštų to, ką išmoko.Teorijos ir praktikos ryšio principas reikalauja skatinti ir mokyti besimokančiuosius įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolesniam tikrovės pažinimui ir jos pertvarkymui.

UGDYMO METODAI, JŲ KLASIFIKACIJOS PROBLEMA

Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Jie turi atitikti siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius, ugdymo turinio pobūdį. Ugdymo metodai pasirenkami ir vartojami racionaliai ir sistemingai. Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais jų komplektais. Sykiu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Pačią metodo sąvoką lemia Stasio Šalkauskio įvestas ir šiandien visuotinai įteisintas ugdymo terminas. Kai kalbame apie ugdymo metodus, mąstome vienu kartu apie mokymo – mokymosi, auklėjimo – auklėjimosi (saviauklos) metodus, kitaip sakant, apie uugdymosi – savikūros metodus. Kalbant apie dalyko metodikas nesitenkinama vien mokymo – mokymosi metodų sistema, bet ji įtraukiama į platesnę ugdymo – ugdymosi metodų sistemą.Sąlygiškai vienus ugdymo metodus galima sieti su bendraisiais asmens ugdymo tikslais, kitus – su dalyko mokymu. Bet visi ugdymo metodai turi būti suderinti su bendraisiais ugdymo siekiais. Dalyko metodai negali šiems siekiams prieštarauti ar su jais .Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas turi visišką laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių. Tai daroma atsižvelgiant į realią situaciją: mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą.Dėl ugdymo metodų daug diskutuojama, net nėra visuotinai priimtų nusistovėjusių, vienodų mokymo metodų terminų. Mokslininkai ir pedagogai praktikai skirtingai vadina tuos pačius metodus ir skirtingai juos klasifikuoja. Vieni jų siūlo metodus skirstyti pagal mokinių aktyvumą: mokytojo dėstymą ir savarankišką mokinių darbą. Kiti klasifikuoja pagal pažinimo savarankiškumą:aiškinamasis – iliustracinis;reprodukcinis,probleminio dėstymo;euristinis (paieškų);tiriamasis.Dar mokymo metodai klasifikuojami pagal žinių šaltinį – žodį, vaizdą ir praktinę veiklą. Žodiniai metodai: dėstymas (pasakojimas, aiškinimas, paskaita), pokalbis, naudojimasis spausdintais šaltiniais. Vaizdiniams metodams priskiriami demonstravimas, ekskursija, savarankiškas stebėjimas. Praktinių metodų grupei priskiriami šie metodai: pratimai žodžiu ir raštu, pratimai naudojant įvairias technines priemones, grafiniai ir laboratoriniai darbai.

UGDYMO ORGANIZAVIMO FORMOS. PAMOKA

Mokymas gali

būti organizuojamas įvairiomis formomis. Mokymo organizavimo formą nusako mokinių sudėtis, darbo vieta ir laikas, mokinių veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Mokymo formų istorinė raida gana sudėtinga. XVI a. pradėta mokyti vienu metu to paties amžiaus pastovią vaikų grupę pagal sudarytą tvarkaraštį; kiekvienas atskiras užsiėmimas buvo pavadintas pamoka, o mokymo organizavimas – klasės-pamokos sistema. Daugelyje pasaulių valstybių (tarp jų ir Lietuvos) mokyklose pamoka iki šiol išliko, kaip pagrindinė mokymo organizavimo forma. Bėgant amžiams keitėsi pamokos dalys, struktūra, pobūdis, samprata. Ji tobulėjo, ttačiau pagrindinės, esminės dalis išliko. Pamoka baigtas, tam tikru laiku apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tokiais bruožais: klasę- specifinę pamokos dalyvių grupę – sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai; pamokos organizuojamos su ta pačia klase, t.y. su tais pačiais mokiniais, o sėkmingai besimokantieji kasmet keliami į aukštesnę klasę; pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas; mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas, stengdamasis atsižvelgti į kiekvieno mokinio ir jų grupių savybes, siekdamas kiekvieną mokinį įtraukti į aktyvią vveiklą; per pamokas mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojami jų mokėjimai bei įgūdžiai, ugdomi pažinimo gebėjimai, mokiniai yra auklėjami; pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus darbas, ugdomas savarankiškumas.

Kaip ir kiekvienas sudėtingas reiškinys, pamoka turi struktūrą (sandarą). MMokytojas pasirenka tam tikrą pamokos struktūrą, atsižvelgdamas į ugdymo tikslą bei uždavinius, dalyko specifiką, į mokinių amžiaus ir individualias ypatybes, konkrečią mokymo situaciją bei kitas aplinkybes. Kiekvieno dalyko mokytojas, pasirinkdamas tam tikrą pamokos struktūra, pirmiausia privalo turėti galvoti apie bendruosius ugdymo tikslus ir žinoti, kad bet kuri pamoka yra viso mokymo proceso sudedamoji dalis – tam tikra grandis visoje to dalyko mokymo grandinėje. Į pamoką negalima žiūrėti kaip į mechaniškai izoliuotą, pastovios struktūros mokymo proceso atkarpąPamokos struktūra lemia jos tipas. Kiekvieno tipo pamokos susideda iš dalių – mokymo situacijų, kurios eina viena po kitos tam tikru nuoseklumu. Mokymo situacijų seka ir sudaro pamokos struktūrą. Pamokos dalys turi eiti tokia seka, kad atitiktų mokymo proceso logiką ir padėtų efektyviau siekti pamokos ttikslų. Pamokų tipologijos klausimais kol kas dar neprieita prie vieningos nuomonės, nors bandymų suklasifikuoti pamokas pagal tam tikrus požymius buvo daug. Rajeckas pagal pagrindinį didaktinį tikslą skirsto pamokas į įvadines, naujos medžiagos perteikimo, kartojamąsias-apibendrinamąsias, mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei įtvirtinimo, kontrolines, mišrias arba kombinuotas.

VEIKSMINGAS MOKYMAS IR MOKYMASIS

Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurias sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Daugelis mokslininkų pabrėžia, kad esminis mokymosi veiksnys yra pagarbaus klimato sukūrimas. Teigiama, kad mmokymosi aplinkoje turi vyrauti tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Net ir maži mokiniai atsineša į klasę gyvenime įgytą patirtį. Šis patyrimas – svarbus mokymo proceso faktorius. Labai svarbu besimokančiajam, kad tai, ko mokomasi, kuo greičiau būtų pritaikyta. Mokymosi tinkamumas turi būti parodytas mokiniams tuojau pat pritaikant įgytas žinias. Mokymasis efektyvus, kai jis sutelktas į problemų sprendimą. Nustatyta, kad efektyviam problemų sprendimui reikalinga ne tiek informacija, kiek kritiškas mąstymas.Kad žmogus mąstytų kritiškai jis turi būti atviras naujoms idėjoms. Daugelis žmonių mato įvairius dalykus tik vienu aspektu. Tačiau toks pasaulio matymas yra labai ribotas. Tai tik dalis tiesos ir tokiu būdu atmetama tai, kas netinka. Žmonės jaučiasi patogiai su savais akiniais ir atmeta tai, kas nesiderina su jų patyrimu ir pasaulio vaizdu. Taigi, mokymosi rūpestis yra ugdyti kritišką sąmoningą protą, o ne asimiliuoti anksčiau įgytus įgūdžius. Dažnai tvirtiname, kad mokymasis yra bendros mokinių ir mokytojų tarpusavio pastangos. Bendradarbiavimas yra viena iš svarbiausių veiksmingo mokymosi sąlygų ir vienas iš svarbiausių mokymo principų. Bendradarbiaujama nustatant poreikius, keliant tikslus, kuriant mokomąsias programas, vertinimo kriterijus ir rodiklius. Mokiniams turi būti suteikta galimybė mokytis savarankiškai. M. Knowles taip apibrėžia šį terminą: “Savarankiškas mokymasis yra procesas, kai individai, padedant arba nepadedant kitiems, imasi iniciatyvos nustatydami savo mokymosi poreikius, formuluodami mmokymosi tikslus, pasirinkdami ir įgyvendindami tinkamas mokymosi strategijas, įvertindami mokymosi rezultatus.”Pradėdami taikyti savarankiško mokymosi principą, turime atsižvelgti į mokinių pasirengimą. Savarankiškumas turi būti mokymosi tikslas. Ne visi mokiniai pasirengę jį pasiekti. Buvimas pasirengusiu nebūtinai yra proto būsena. Tai patyrimo ir noro mokytis bei mąstyti derinys.

PAMOKOS PLANAVIMAS IR ORGANIZAVIMAS

Šiuolaikinėje mokykloje mokytojas jaučiasi ne tiek vykdytoju, kiek bendradarbiu – kartu su vadovybe kaip lygus su lygiu svarsto įvairius klausimus, tariasi sudėtingais atvejais. Svarbu tai, kad šiandieninėje mokykloje keičiasi požiūris į mokinį. Pradedama suvokti, kad mokinys yra asmenybė, kurią gerumu galima paveikti labiau, negu nuobaudomis. Atsiranda suinteresuoto mokymo idėja. Todėl, akivaizdu, kad keičiasi ne tik požiūris į pamoką, kinta ir pati pamoka, jos organizavimo ir vertinimo būdai.Galima teigti, kad šiuolaikinės pamokos procesą nusako du pagrindiniai dalykai: mokymosi kontekstas (aktyvus ar pasyvus moksleivio vaidmuo) ir bendravimas pamokoje. Išskiriami pagrindiniai šiuolaikinės pamokos aspektai:aiškūs tikslai, konkretus turinys ir prasmingoužduotys;gerai vedamas diskursas;tinkama mokymosi aplinka;mokymo ir mokymosi analizė.Pedagogo darbas šiandieninėje mokykloje tampa kūrybine veikla, kurią dera labai kruopščiai suplanuoti. Mokančio per pamoką mokytojo darbą galima suskirstyti į du etapus: planavimą ir sąveiką. Kadangi mokytojo užduotis yra dvilypė – planuoti pamokos turinį ir numatyti mokymo metodus, padedančius besimokantiesiems geriau išmokti turinį, – svarbu turėti tokį pamokos planą, kuriame būtų ddetalizuojama tai, ko mokytojas turi mokyti ir tai, ko mokiniai turi mokytis bei kokius metodus naudojant tai bus pasiekta. Didaktinėje literatūroje siūlomos įvairios pamokos plano struktūros. Šiuolaikinėje pamokoje planavimas suprantamas kaip natūralus mąstymo procesas, apimantis tris etapus. Pirmasis etapas apima mokytojo pasirengimą pamokai. Kiekvieną kartą planuodamas, kaip pateiks pamoką, pedagogas turėtų pagalvoti apie mokinį ir jo mokymosi motyvaciją. Mokiniai, prieš studijuodami temą, privalo turėti tam tikrų būtinų žinių. Kartais gali pakakti vien tik šį tą paaiškinti prieš pereinant prie svarbiausios pamokos dalies. Kitą kartą mokymo programą reikia parengti taip, kad tai, kas išmokta šiandien, būtų pagrįsta tuo, kas išmokta vakar.Taigi, kiekvieno pedagogo pirmoji užduotis planuojant pamoką pagalvoti, kaip nuteikti mokinius darbui, kaip paskatinti juos domėtis ir įsijungti į aktyvią veiklą. Planuojant daugiausiai vadovaujamasi požiūriu, kuris yra vadinamas racionaliuoju linijiniu modeliu. Šis požiūris sutelkia dėmesį į tikslus ir uždavinius, kurie laikomi pirmąja nuoseklaus proceso pakopa. Paskui iš esamų alternatyvų atsirenkami veikimo būdai ir konkretūs veiksmai iš anksto apibrėžtiems tikslams pasiekti. Ugdomasis tikslas nusako, ką pedagogas ketina keisti mokiniuose, ko jis sieks konkrečioje pamokoje. Uždaviniai apibrėžia laukiamus ugdymo rezultatus, nurodo, kaip mokiniai turės sugebėti pasielgti, arba kokį produktą sukurs pamokoje. Kitaip tariant – uždaviniai atsako į klausimą, ką mokiniai mokės daryti. Laukiami

rezultatai turi būti iš anksto mokiniams žinomi ir išoriškai matomi. Reikia pažymėti, jog pačiam mokytojui aiškus pamokos tikslas – labai svarbus orientyras, padedantis pasirengti pamokai: numatyti jos struktūrą, parinkti reikiamą mokomąją medžiagą, numatyti mokymo metodus ir būdus, siekiant kuo labiau aktyvinti mokinių veiklą, įvairinti mokinių darbo formas. Išskiriami tokie uždavinių bruožai: aiškumas, glaustumas ir išmatuojamumas. Gerai suformuluotame uždavinyje visada detalizuojama. Be to, ruošdamasis pamokai mokytojas turėtų apgalvoti, kaip jis sužinos, ar pasiektas pamokos tikslas, ar įgyvendinti pamokos uždaviniai. Pamokos įvertinimą ppatartina apsvarstyti iš anksto, prieš ją išdėstant. Mokytojas turi įsitikinti, kad medžiaga išmokta, be to sužinoti, ar mokiniai mokosi mokytis ir mąstyti. Antrasis pamokos planavimo etapas apima pamoką. Šiame etape mokytojas planuoja, kaip tikslingai parinkti ugdymo turinį ir kokiais būdais bei strategijomis geriausia siekti pamokoje užsibrėžtų tikslų ir uždavinių. Šį etapą atspindi detalus veiklos planas, nurodantis konkrečią pamokos eigą. Trečiasis etapas apima mokytojo veiklą po pamokos. Reflektuojantis mokytojas padarys išvadas, įvertins ir suplanuos tolesnį savo bei mokinių darbą. Planuojant pamokas bbūtina apgalvoti, kaip naudoti įvairias ugdymo formas, aktyvius mokymo metodus, žaidimus – būdus, kuriuos naudodamas mokytojas siekia padėti mokiniams įsitraukti į mąstymą, atsiskleisti ir savarankiškai dalyvauti mokymosi procese. Reikia pažymėti, kad aktyvaus mokymosi metodai yra būdas pasiekti tikslą. Jie padeda iišdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengviau įsąmonintų. Šiuo atveju svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas.

MOKYMOSI REZULTATŲ VERTINIMAS

Mokymosi rezultatų vertinimas – viena iš aktualiausių visų laikų pedagogikos problemų. Plačiausia prasme vertinimas yra informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas, kad būtų galima padaryti sprendimą. Mokymosi rezultatų vertinimo privalumai yra: planavimo tikslumas ir skaidrumas mokiniams ir mokytojams, vertinimo kriterijų ir formų sąsajos su mokomąja medžiaga. Svarbus vertinimo tikslas yra ir suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jiems sekasi. Pagal Bendrojo išsilavinimo standartus, mokinių pasiekimų vertinimas padeda suderinti tris pagrindinius šiuolaikinio ugdymo rezultatų vertinimo reikalavimus: 1) vertinimo metodai ir įrankiai turi atitikti ugdymo tikslus, uždavinius, ugdymo turinį ir metodus; 2) sprendimai turi būti daromi lyginant įvairiais būdais ggautą informaciją; 3) vertinimo metodai ir įrankiai turi būti parenkami atsižvelgiant į mokinių brandumą ir į tai, kokios informacijos ir kokiems tikslams reikia Išskiriamos tokios tikrinimo ir vertinimo funkcijas: 1)mokomoji, nes būtina nustatyti, ar mokiniai yra pasirengę nauja medžiagai suvokti, išsiaiškinti mokymosi sunkumus, nustatyti mokymo metodų efektyvumą; 2) lavinamoji, nes mokytojas skatina įvairius mokinių protinius veiksmus, atliekami kūrybiniai bei savarankiški darbai, atsakinėjama žodžiu ar raštu ir pan.; pateikdamas užduotis visai klasei, mokytojas skatina visus susikaupti, mintyse ieškoti atsakymo, o tam bbūtinos įvairios protinės operacijos. 3) auklėjamoji. Ji reikšminga visų pirma tuo, jog parodo mokinių pagrindinės veiklos – jų mokymosi rezultatus. 4) kontrolės. Mokymosi rezultatų įvertinimas rodo atskiro mokinio ar mokinių grupės mokymosi rezultatų lygį. 5) diagnostinė funkcija, išryškėjanti, kai mokytojas dėsto naują medžiagą, nes aktualu, kaip buvo suvoktas, išmoktas išeitas kursas ar jo dalis; 6) mokinių pažinimo funkcija suteikia informacijos apie atsakinėjančio mokinio temperamento bei charakterio bruožus, ypač jo kalbos išsivystymo lygį. Skirtingos vertinimo rūšys siejamos su skirtingais vertinimo tikslais bei vertinimo procedūromis. Dabar yra siūlomos tokios vertinimo rūšys: formalusis, neformalusis, diagnostinis, ugdomasis, ipsatyvinis, ideografinis, norminis ir kriterinis, kurie yra susiję su pažymio rašymu bei apibendrinamasis (suminis) vertinimai.

AKTYVAUS MOKYMOSI METODAI

Vieni iš pedagogikos įrankių – aktyvaus mokymosi metodai, būdai, kuriuos naudodamas mokytojas siekia padėti mokiniams įsitraukti į mąstymą, savarankišką mokymąsi. Jie padeda išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengviau įsąmonintų. Šiuo atveju svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas. Mokantis aktyviais mokymosi metodais, įgyjama ir žinių, ir gebėjimų.

Mokymasis bendradarbiaujant – tai mokymasis, kai mokiniai dirba drauge (kartais poromis, kartais mažomis grupėmis), imasi bendros problemos, nagrinėja bendrą temą arba kuria naujas unikalias idėjas, naujus derinius, neužmiršdami savitarpio supratimo.Mokymosi bendradarbiaujant pagrindiniai elementaiTeigiama abipusė priklausomybė. Mokiniai pastebėjo, kad ddirbant kartu jiems lengviau atlikti grupei pavestą užduotį. Mokytojas gali pakurstyti teigiamą abi¬pusę priklausomybę nustatydamas bendrus tikslus (išmokti ir įsitikinti, kad išmoko visi kiti grupės nariai), bendrą atlygį (jeigu visi grupės nariai viršys kriterijus, kiekvienas gaus papildomų taškų), bendras mokymo priemones (po vieną kūrinį kiekvienai gru¬pei arba kiekvienas narys gauna dalį reikalingos informacijos) ir paskirstydamas vaidmenis (reziumuojantis, drąsinantis, parengiantis medžiagą).Tiesioginio bendravimo, sėdint vienas priešais kitą, skatinimas. Mokiniai skatina vieni kitus mokytis pagelbėdami, pasi¬daly¬da¬mi ir įvertindami pastangas išmokti. Jie aiškina, diskutuoja ir dalijasi tuo, ką žino, su klasės draugais. Mokytojas grupes su¬skirs¬to taip, kad mokiniai sėdėtų vieni priešais kitus ir aptartų kiekvieną užduoties punktą.Asmeninė atsakomybė. Kiekvieno mokinio dalyvavimas pamokoje reguliariai verti¬na¬mas, su rezultatais supažindinama asmeniškai ir visa grupė. Mokytojas, skirdamas individualius tekstus kas antram mokiniui arba retkarčiais paprašydamas vieną grupės narį atsakyti į klau¬si¬mą, neleis mokiniams užmiršti ir asmeninės atsakomybės. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai, pozityviais sprendimais: siekti parodyti, kokią pažangą padarė mokiniai, o ne de¬maskuo¬ti, kad kas nors mažiau prisidėjo prie bendro darbo.Komunikacinė kompetencija ir mažos grupelės įgūdžiai. Grupės negalės veiksmingai dirbti, jeigu mokiniai neturės ir nesinaudos reikiamais socialiniais įgūdžiais. Mokytojas bendradarbiavimo įgūdžių moko taip pat tikslingai bei kryptingai, kaip ir akademinių įgūdžių. Bendradarbiavimo įgūdžiai – tai sugebėjimas vadovauti, ppriimti sprendimus, pasitikėti, komunikuoti ir valdyti konfliktus.Grupės formavimas. grupei reikia specialiai skirti laiko aptarti, kaip sekasi siekti tikslų ir palaikyti veiksmingus darbo santykius tarp grupės narių. Terminas “kritinis mąstymas” jau dešimtmečius vartojamas edukacijos sistemoje, bet įvairios grupės jį traktuoja skirtingai. Daugeliui žinomų edukatorių kritinis mąstymas – tai “aukštesnio lygio” mąstymas, kur “aukštesnis” reiškia Benjamino Bloomo parengtos pažintinių galių taksonomijos aukštesnę pakopą. Anot literatūros teoretikų ir jų kolegų, “kritinis” požiūris – tai požiūris, išskaidantis tekstą į jo sudedamąsias dalis, dažnai metant įtarumo šešėlį tiek būdų, kuriais stengiamasi padaryti įspūdį skaitytojui, tiek rašančiojo motyvų link. Apibendrinant, kritinį mąstymą galima apibrėžti kaip psichikos procesus, kurie labiausiai atitinka atviros visuomenės atsakingų piliečių ugdymo reikalavimus:

susidaryti savo nuomonę;racionaliai pasirinkti iš kelių idėjų;spręsti problemas;atsakingai apsvarstyti idėjas.Prie to dar pridedama socialinė vertė: bendradarbiauti su kitais suvokiant prasmę, vertinti įvairius požiūrius, nustatyti būdus, kaip žmonių patirtis daro įtaką jų požiūriui ir suvokimui.Kitaip tariant, tai mokymas, skatinant kritinį mąstymą tai tie mokymo būdai, kurie įtraukia mokinius į aktyvų mąstymą, negu abstrakčių loginių procesų studijavimas ir mokinių galimybės pamąstyti apie ką nors svarbaus atidėjimas neapibrėžtam laikui. Maža to, kritinis mąstymas geriausiai ugdomas tuomet, kai jis kyla iš pačių mokinių smalsumo, o ir keliami reikalavimai jiems yra svarbūs.

Projektinį darbą kaip mokymosi

metodą mokykloje pradėta taikyti šio amžiaus pradžioje vadovaujantis šūkiu “Mokymasis dirbant”. Jo idėja – moksleiviui vietoj pasirenkamųjų dalykų mokymosi pateikti užduotis, kurias atlikdamas jis pasiektų tikslą savo paties metodika.Pedagogikoje projektinis darbas traktuojamas kaip į procesą į aktyvią veiklą orientuota, visuomeninė ir kolegiali grupės darbo, mokymosi, studijų forma. Projektinis darbas – tai mokymosi metodas, kuriam neužtenka vien teorinių studijų, bet reikia ir praktinės patirties, reikia imtis iniciatyvos ir veikti tam tikrame darbo procese, priimti sprendimus planuojant, vykdant planą ir vertinant galutinį aar tarpinį rezultatą. Projekto dalyviams reikia prisiimti pedagogo ir vadovo atsakomybę, nes nebelieka galimybės trauktis į šalį, kaltinti mokytoją. Pedagogas čia tėra įkvėpėjas, iniciatorius, pateikiantis teorinius pagrindus, konsultantas ir veiklos partneris.Dalyvaudami projektinėje veikloje, moksleiviai mokosi planuoti savo ir grupės veiklą, pasiskirsto pareigomis, pasirenka veiklos metodus, darbo priemones bei medžiagas, pratinasi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, pritaikyti turimas žinias ir įgūdžius praktikoje. Visa tai teikia neišsemiamas galimybes mokinių savarankiškumui, kūrybiškumui ugdyti, moko dirbti kolektyviai, derinti savo ir kitų veiksmus siekiant bendro tikslo. PProjekto pagrindas – problema, kurios tema priklauso nuo žinių ar interesų toje srityje ir noro rasti atsakymus. Problemos sprendimo rezultatas – galutinis darbas, kuris gali būti pristatytas pokalbio, paskaitos forma, išleistas lankstinukas, laikraštėlis, žurnalas, įrašytas interviu ir pranešimas. Organizuojant projektinį ddarbą, mokytojui būtina laikytis nuostatos, kad ugdymo centras yra vaikas, patirtį įgyjantis per praktinę veiklą, o pedagogas yra moksleivio bendradarbis, kolega ir asistentas. Svarbu neužmiršti, kad kiekvienas projektas turi būti išbaigtas, aptarta ir įvertinta veikla. Iki galo atliktas projektinis darbas susideda maždaug iš aštuonių dalių. Įvadinis etapas. Šio etapo tikslas – suteikti projekto dalyviams žinių apie projektinį darbą, sudominti juos ir paskatinti dirbti, kartu nustatant tolesnės veiklos rėmus.Projekto temos parinkimas. Nusprendžiama, kokios problemos bus tiriamos, projekto dalyviai pasidalija į grupes. Šiame etape darbas vyksta taip: pasirinkus temą, kiekvienas grupės narys papasakoja, ką jis apie ją žinąs arba manąs, kad žino. Visi pasiūlymai ir idėjos užrašomi. Šiuo momentu labai svarbu, kad mintys būtų išsakomos laisvai, nei viena jų nebūtų atmesta ar ppajuokta. Visos idėjos dabar lygiai vertingos. Kai visos mintys išsakomos, ateina laikas rinktis ir apriboti projektą. Reikia nustatyti pagrindinius projekto eigos rėmus. Šiam žingsniui reikia skirti pakankamai laiko, patirtis rodo, kad sugaištas laikas visada atsiperka, nes projekto dalyviams paaiškėja darbų apimtis, pasiekiamas tarpusavio susitarimas dėl darbo tikslo. Renkantis temą, svarbu atsižvelgti į du pagrindinius dalykus: pasirinkimas turi atitikti projekto tikslą ir tema turi būti realistiška, t.y. svarbi ugdymo procesui ir įmanoma įgyvendinti per projektui skirtą laiką, nekenkiant kitiems mokymosi dalykams.Problemos aapibrėžimas. Kiekviena projekto grupė apibrėžia ir sukonkretina spręstinas problemas bei išsiaiškina, kuo jų darbas bus naudingas. Problema apibrėžiama, keliant klausimą ar teiginį, kurį vėliau reiks gilinti. Klausimai ir teiginiai turi būti kiek įmanoma konkretesni.Darbo planavimas. Projekto grupės rengiasi rinkti su spręsima projekto problema susijusią informaciją, susitaria, kaip organizuoti darbą, parengia reikalingas pagalbines priemones, susisiekia su projekto vykdymui reikalingais žmonėmis.Projekto vykdymas. Siekiama realizuoti išsikeltus tikslus, praktiškai tikrinamos prielaidos ir planai. Gilinantis į darbo problematiką, atsakoma į klausimus, iškeltus apibrėžiant problemą. Šiame etape, remiantis teorija, turi būti atlikta išsamesnė pateiktųjų problemų analizė. Remiantis analizės rezultatais, suformuluojami teoriškai ir praktiškai pagrįsti pasiūlymai problemai spręsti. Pasiūlymai įvertinami atsižvelgiant į : atskirą asmenį, šeimą ar instituciją, visuomenę ar visus aukščiau minėtus punktus.Išvada. Pateikiama visa projekto santrauka.Rezultato pateikimas. Projekto grupės pristato darbo produktą: raštišką ataskaitą, parodą, straipsnį laikraštyje, filmuotą medžiagą, viešą susirinkimą, akciją ir pan. Darbo vertinimas. Gautieji rezultatai pristatomi ir vertinami pačios grupės ar kitų, kuriuos projektas tiesiogiai liečia ar kurie gerai išmano projekte tiriamą sritį.Tolesnis apdorojimas. Šiame etape grupė taiso klaidas ir netikslumus, apibrėžia projekto santykį su kitomis sritimis, iškelia naujas problemas, kurias būtų galima spręsti ateityje.

MOKYKLOS IR KLASĖS BENDRUOMENĖS ĮTAKA ASMENYBEI, SANTYKIAI IR KLASĖJE

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose programose sakoma, kad mokyklų bbendruomenės kuria savas mokyklų sampratas, įgyvendina individualias veiklos programas. Mokyklos bendruomenė, kurią sudaro mokytojai, mokiniai ir jų tėvai, priima sprendimus, įgyvendina mokyklos tikslus ir uždavinius. Mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė. Vystantis visuomenei privalo keistis ir mokykla. Mokykla tuo pačiu labai komplikuota organizacija. Joje reiškiasi įvairios formalios ir neformalios grupės. Čia sudaromos programos, vykdomi sprendimai, klostosi mokytojų, mokinių ir pagalbinio personalo santykiai. Mokykla – tai vieta, kurioje moksleiviai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl mokinių savijauta priklauso nuo to kokia atmosfera yra mokyklos bendruomenėje. Ugdydama asmenybę, mokykla pirmiausia turi padėti kiekvienam suprasti save, suvokti savo tapatybę, rasti gyvenimo tikslą. Šio tikslo galima sėkmingai siekti, kuomet sėkmingai gyvuoja mokyklos bendruomenė. Vaikai jau ankstyvojoje vaikystėje įjungiami į įvairias grupes, kai kurios jų tampa bendruomenėmis – vaikų darželio bendruomenė, mokyklos bendruomenė. Moksleiviai mokyklose skirstomi į klases. Klasė – gana pastovi vaikų grupė. Vienas pagrindinių klasės ugdymo tikslų, turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis skirtomis bendriems klasės ir mokyklos tikslams, “klasės dvasios” kūrimas. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra viena didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Būna ir smerkimo ir piktinimosi apraiškų. Tikslų derinimas, supratimo gilinimas yra tiesiog bbūtini. Visi mokytojai siekdami savo individualių dalykinių tikslų, dirba su tais pačiais vaikais. Kitas bendradarbiavimo aspektas yra pasitarimai ir susitarimai, sprendžiant klasėje egzistuojančias problemas. Kuriant klasės ir mokyklos bendruomenę didelį vaidmenį vaidina klasės auklėtojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę. Pagrindinė auklėtojo pareiga – siekti aukštesnių tikslų, tai yra organizuoti klasę, formuoti jos savivaldą, padėti vaikams organizuotai atstovauti savo interesams mokykloje, padėti spręsti iškilusius mokinių tarpusavio konfliktus, mokyti bendrauti ir kolegialiai dirbti. Taigi, klasės auklėtojas integruoja klasę į mokyklos bendruomenę tiesiogiai dirbdamas su mokiniais, mokinių tėvais, mokytojais. Bendravimas klasėje priklauso nuo kiekvieno mokytojo darbo su klase pobūdžio.

MOKINIŲ SAVIAUKLA

Visi pedagogai ypač vertina saviauklą, jos reikšmę žmogaus gyvenime. Saviugdos sąvoką apibrėžti sunku dėl šio proceso nevienareikšmiško supratimo. Jei saviugdą suvoksime kaip bet kokį poveikį sau, nesąmoningą savireguliaciją, tuomet ji bus apibūdinama, kaip poveikis sau pačiam ar pastangos save keisti. Tačiau visgi dera pabrėžti, kad saviugdos apibrėžime turi būti išskirta, kad tai – sąmoninga, kryptinga ir sisteminga veikla. Taigi saviaukla yra sąmoningas poveikis pačiam sau, sąmoningo asmenybės tobulėjimo išraišką, auklėjimo rezultatyvumo atspindys ir individualaus vystymosi forma.Saviaukla priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausiai saviaukla priklauso nuo psichinių veiksnių: savimonė, jos bazėje susiformavę motyvai būti kitokiu, valios pastangos to siekti ir pasitenkinimas saviauklos rezultatais. Kitą grupę

veiksnių sudaro socialiniai veiksniai- auklėtininio socialinė aplinka ir iš jos kylantis pastiprinimasSkiriami keli saviauklos etapai:tobulinimosi tikslų suvokimaspirminės tobulinimo programos išbandymas ir koregavimaspraktinės auklėtinio veiklos organizavimasrezultatų apibendrinimas.Saviauklą sąlygoja – savivoka, savęs pažinimas, santykio su visuomene nustatymas, savojo aš įsivaizdavimas ir ugdymas savianalizė. Kai vaikas, paauglys, jaunuolis pradeda domėtis savimi, susiformuoja savimonė ir, kai jame nubunda poreikis tobulintis ir noras imtis tobulinimosi, tuomet reikia žinoti, kaip visa tai pasiekti. Skiriamos kelios saviauklos turinio sritys: tai protinių galių ugdymas, savarankiškas žinių įsisavinimas, darbo, eetinė, estetinė, ekologinė, fizinė saviugda, valios savybių stiprinimas ir tobulinimas, jausmų ugdymas. Norint tobulintis reikia susidaryti saviauklos programą. Ją susidaro pats asmuo, tarsi įsipareigoja pats sau. Programos sudarymui turėtų talkinti klasės auklėtojas. Saviauklos įsipareigojimai tik tuomet duos naudos, jei auklėtinis sugebės kontroliuoti savo veiklą. Skiriami ir kiti saviauklos metodai: savišvieta, savęs įtikinėjimas, savitaiga, savęs drausminimas, savikritika, savitvarda, savigarba ir kt. Klasės auklėtojas turėtų visokeriopai skatinti mokinių saviugdos motyvus, panaudojant įvairius auklėjimo būdus ir poveikio priemones. tai sugebės padaryti tik toks aauklėtojas, kuris mokinių tarpe turi autoritetą. Įsakinėjimai, griežti nurodymai, komandavimas tik nuteiks mokinius priešiškai.

PAPILDOMAS UGDYMAS

Papildomasis ugdymas – sudedamoji švietimo sistemos dalis, įvairaus amžiaus žmonių įgimtosioms galioms, įvairiems gebėjimams bei polinkiams atskleisti, saviraiškos poreikiams, kūrybiškumui plėtoti, kūrybinėms vertybėms puoselėti, turtingam laisvalaikiui, ssocializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti skirtinguose ugdymo institucijose.Papildomasis ugdymas reglamentuojamas Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintų bendrąjį lavinimą teikiančių institucijų ir papildomojo ugdymo įstaigų ugdymo planų bei ugdymo įstaigų nuostatų.Reikia pripažinti, kad iki švietimo reformos mūsų šalyje papildomasis ugdymas neturėjo tokio apibendrinto pavadinimo. Visa popamokinė moksleivių veikla, atsižvelgiant į tai, kas, kur ir kaip ją organizavo, buvo skirstoma į užmokyklinę ir užklasinę. Užmokyklinė veikla – specializuotų dailės, muzikos, sporto ir kitokių mokyklų prerogatyvų. Dabar ši veiklos kryptis vadinama formaliuoju ugdymu. Formalusis ugdymas – pasižymi tuo, kad jo poveikis žmogui yra tikslingas ir prognozuojamas. Mokinių akiratis plečiasi ir gilėja apsilankius muziejuje, parodoje, skaitant knygą ar periodinės spaudos leidinį, klausant radijo valandėlės ar stebint televizijos laidą. Užklasinė moksleivių veikla organizuojama mokyklos pedagogų jėgomis iir yra aiškios paskirties ir struktūros: fakultatyvai, dalykiniai, techniniai, meniniai ir kitokie būreliai, konsultacijos iš atskirų mokomųjų dalykų atsiliekantiems moksleiviams. Visi papildomojo ugdymo užsiėmimai turi padėti vaikui maksimaliai išskleisti individualiai kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindami jo prigimties reikmes, saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius.Papildomojo ugdymo veikla grindžiama tautos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių perimamumu ir perdavimu, skatinant visuomenės atsinaujinimą, demokratinių santykių plėtotę bei pilietinį aktyvumą. Papildomojo ugdymo užsiėmimai, organizuojami mokyklose. Jiems realizuoti mokymo plane numatyta po 33 savaitines valandas kiekvienos klasės bendruomenei. Tačiau leidžiama tam tikrą savaitinių valandų skaičių kiekvienoje klasėje skirti individualiam ar pusiau individualiam mokymui. Kiekviena mokykla savarankiškai sprendžia tų 3 valandų papildomajam ugdymui plėtoti panaudojamą.Pagal užsiėmimuose dalyvaujančių mokinių skaičių išskiriamos trys darbo formos:masinė (meno savaitės, sveikatingumo dienos, įvairios šventės, konkursai, turnyrai, varžybos ir kt.)grupinė ( būrelių, ratelių, studijų veikla );individuali ( atskiro mokinio rengimas konkursui, varžyboms ir pan. )

PAGRINDINĖS KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS SRITYS

Galima išskirti penkias pagrindines darbo su klasės bendruomene kryptis. Taigi, klasės auklėtojas dirba:su klase kaip grupe. Šio darbo tikslas – formuoti klasės grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius. Pagrindinis ugdymo tikslas klasėje turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis. su kolegų, dirbančių toje klasėje, grupe. Tikslas – rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra vien didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Visgi tikslų derinimas, požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas iš pagrindinių bendro, visų klasėje dirbančių mokytojų darbo principų. Todėl derėtų mokytojams kalbėti bendrai, derinti savo požiūrius, kelti bendrus tikslus, tartis ddėl priemonių, pasiskirstyti darbais.individualų darbą su mokiniais, kolegomis ir tėvais. Tikslas – skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, ypač vaikams turintiems problemų, padėti spręsti konfliktus, kylančius su atskirais mokytojais. Individualus darbas padeda gauti informaciją vaiko charakteriui analizuoti, jam pažinti ir suprasti, individualiems santykiams ir specifinei sąveikai kurti.

su tėvų grupe. Tikslas – suburti tėvų grupę, kur tėvai gerai vienas kitą pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams. Ši darbų kryptis paprastai mokykloje susijusi su tėvų informavimu, tam tikrų reikalavimų ir prašymų tėvams pateikimu, kas dažniausiai įgyvendinama susirinkimų metu.su šeimomis. Tikslas skirti dėmesį atskiroms šeimoms. Tai pati sudėtingiausia kryptis klasės auklėtojo darbe. Ja siekiama padėti spręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimos problemas, kurios neretai nulemia moksleivio pažangumą, elgesį, bendravimą, asmenybės formavimą.

PILIETINIS UGDYMAS

Pilietinis ugdymas – tai žmogui suteikta galimybė suvokti save, suvokti kitus ir toleruoti visuomenės narių įvairovę bei galimybė suvokti savo santykių su kitais per savo santykį su valstybe. Pagrindinis tikslas – išugdyti teisinę sąmonę ir solidarumo jausmą. Niekas neabejoja, kad piliečių vaidmuo konstitucinės demokratijos sąlygomis yra svarbiausia. Lygiai taip pat visi pripažįsta, kad piliečio funkcijų reikia mokyti specialiai. Ypatinga jaunuomenės rengimo pilietinei misijai priedermė priklausytų valstybinėms mokykloms. Mokykla, be tradicinių ir pagrindinių savo funkcijų – suteikti pilietinių žinių ir įgūdžių, – taip ppat turi padėti mokiniams suvokti pilietiškumo svarbą jų gyvenime. Kryptingam pilietiniam ugdymui ypač talkina istorijos dalykas. Suteiktos žinios apie savo tautos ir valstybės istoriją būtų pagrindas piliečio ugdymui. Auklėtojams, mokytojams ir tėvams laiko tekėjimo, kartų keitimosi keliami uždaviniai iš ties sunkūs. Kiekvienas mokytojas pirmiausiai nori atskleisti tai, ką žino pats. Tačiau to negana, nes tuomet vyktų vien atkartojimas. Pedagogo atskleidimas žinomų dalykų – graži pradžia, o jos pasėkoje turi vykti provokacija savarankiškai siekti, ieškoti, kurti. Mokytojo suvokimas, kaip globoti ir kur nukreipti savarankiškai besimokantį vaiką – tai veda prie ugdymo srovės, kuri turi potencialą dovanoti tai, ko patys dar nežinojome.Pilietiškumo bei tautinės sąmonės ugdymas ir istorinės atminties stiprinimas yra vienas nepriklausomos Lietuvos mokyklos ugdomosios veiklos prioritetų. Lietuvos mokykloje privalu ugdyti moksleivių pilietiškumą, patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti Lietuvos kultūros tradicijas. Tai būtina sąlyga atviros, demokratinės visuomenės bei stiprios ir saugios valstybės sukūrimui. Visavertis pilietiškumo ugdymas neįmanomas be jaunuolių emocinio ryšio su tėvyne stiprinimo, patriotinių nuostatų formavimo.Neužtenka vien tik perteikti moksleiviams žinių apie demokratinį visuomeninių santykių tvarkymą ir plėtoti bendradarbiavimo bei dalyvavimo visuomeniniame gyvenime gebėjimus. Labai svarbu ugdyti ir atitinkamas vertybines nuostatas – meilę tėvynei, tautinį tapatumą bei valstybinę ir tautinę savimonę harmoningai derančią su atsakingų Europos ir pasaulio bendruomenių

narių savimone.

UŽKLASINIAI RENGINIAI. RENGINIO METODIKA

Viena iš klasės vadovo auklėjamojo darbo sričių yra vadovavimas mokinių nepamokinei veiklai ir jų mokymas bei pratinimas savarankiškai organizuoti veiklą.Auklėjamasis renginys – tai įvairiapusės mokinių veiklos organizavimo forma, kurią numato ir pasiūlo klasės vadovas, atsižvelgdamas į mokinių pageidavimą, amžių, konkrečius darbo tikslus ir sąlygas. Pateikiami šie reikalavimai užklasiniam renginiui:Tikslai: organizuojant užklasinį renginį siekiama dvejopų tikslų: pažintinių ir auklėjamųjų. Pažintiniai tikslai laikomi įgyvendintais tada, kai matomi konkretūs renginio rezultatai. Auklėjamieji tikslai neskelbiami.Metodai, metodiniai būdai: Auklėjimo metodus reikia pparinkti taip, kad jie ne tik padėtų įgyvendinti renginio tikslus, bet ir būtų įvairūs, patrauklūs auklėtiniams.Forma: renginio forma priklauso nuo vaikų amžiaus, jų poreikių, interesų ir galimybių dalyvauti.Turinys: klasės vadovas turi suprasti, kad didelę reikšmę mokiniams turi ne tik pats renginys, bet ir pasirengimas jam. Labai svarbu auklėtojo gebėjimas bendrauti, sudominti ir įtikinti, sumaniai paskirstyti užduotis, objektyviai vertinti savo veiklą, tarpusavio santykius.Renginio struktūra: renginį sudaro trys pagrindinės dalys: įvadinis pokalbis, temos nagrinėjimas ir baigiamoji dalis. Visos trys dalys yra svarbios, nnes nuo pokalbio priklauso mokinių nusiteikimas, renginio sėkmę lemia ir antroji dalis – tinkamai parinkta forma, metodas, vaizdinės priemonės. Baigiamoji dalis parodo renginio poveikį mokiniams, sudaro galimybes numatyti perspektyvas.Auklėjimo formos klasifikuojamos įvairiai, apibendrintai skiriamos trys pagrindinės formos: žodinės, vaizdinės ir ppraktinės. Žodinėm formom priklauso knygų, filmų ir pan, aptarimai, disputai, etiniai pokalbiai. Vaizdinės – parodos, muziejai. Praktinės – išvykos, konkursai, olimpiados, šventės tradicijos, viktorinos, vakarai ir vakaronės.

MOKSLEIVIŲ NUOSTATŲ, VERTYBIŲ IR GEBĖJIMŲ UGDYMAS

Bėgant laikui, keičiantis žmonių gyvenimui, keičiasi ir mokykla. Bendrųjų programų nužymėtos gairės siūlo, kaip švietimo organizacijos galėtų ugdyti sąmoningas, kritiškai mąstančias asmenybes,gebančias laisvai ir prasmingai veikti kintančioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, plėtoti savo pažinimo galias, be to, siekti, kad jos turėtų tvirtus moralinius pagrindus. Mokykla turėtų ugdyti jauną žmogų žvelgdama į ateitį, suspėti keistis, visada tobulėti keldama sau vis didesnius siekius ir reikalavimus. Kokia bus mokyklos kultūra, tokį ateities žmogų mes ir išugdysime, nes žmogus viską kuria, kaip leidžia jo vidinė kultūra. V. Humboltas pabrėžė, kad ,,norint ką nnors diegti gyvenime, pirmiausia tai reikia diegti mokykloje“. Todėl visa mokyklos bendruomenė, kurią sudaro moksleiviai, pedagogai, administracija, tėvai, turėtų padėti kurti mokyklos kultūrą ir ją plėtoti.Mokyklos kultūrą nusako vertybės ir simboliai, tradicijos ir papročiai, įsitikinimai ir bendri siekiai, kuriuos suvokia jos bendruomenė, taip pat filosofija, politika. Kultūra yra tai, ką ši žmonių grupė laiko vertingą, ir jos narių mąstymas, jausmai bei elgsenos nuostatos. Labai reikšmingas veiksnys, apibūdinantis mokyklos kultūrą, yra bendra visiems aplinka ir psichologinis klimatas. Todėl svarbu, kad moksleiviamsbūtų ssukurta saugi aplinka. Kita vertus, mokykloje visi moksleiviai turi pasijusti laukiami, mylimi ir reikalingi.Šiuolaikinėje mokykloje turi būti ugdomas ne vien žmogaus intelektas, bet ir jausmai, vaizduotė, vertybės, nuostatos. Vertybės yra mūsų supratimas, kas yra reikšminga, teisinga ir gera. Vertybes pateikia žmonės – mokyklos personalas, vadovai, moksleiviai. Tačiau kiekviena mokykla turi savo vertybes. Mokyklos vertybės ir tikslai lemia elgseną, o individų bei grupių normos reguliuoja mokyklos darbą ir socialinius procesus. Geros mokyklos gerbia tikrąsias vertybes ne vien dėl to, kad tai padeda prasmingai “gyventi“ – vertybės padeda siekti tikslų. Dėl to moksleiviams svarbu diegti pasitikėjimą savimi, savo jėgomis ir sugebėjimais, sąžiningumą ir iniciatyvumą, kūrybiškumą ir draugiškumą, norą daug išmokti ir kt.

VAIKŲ IR JAUNIMO ORGANIZACIJOS, PEDAGOGINIS VADOVAVIMAS JOMS

Vaikai ir paaugliai – tai viena iš silpniausių socialinių grupių, turinti labai ribotas galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Tuo tarpu puikiai žinoma, kaip vaikas elgiasi mokyklose, gatvėse, jaunimo klubuose, šeimoje. Jie turi savo požiūrį į tai, kaip gerinti aplinką, kad gatvėse būtų saugiau, o mokykloje geriau sektųsi mokytis. Vaikai ir jaunimas dabartį sujungia su ateitimi i tuo užtikrina tiek tradicijų tąsą, tiek inovacijas ir pokyčius.Todėl svarbu vaikus skatinti jungtis į įvairias organizacijas, kurios galėtų spręsti vaikams svarbias problemas. Šiuo meu Lietuvoje veikia daugybė organizacijų veikiančių vaikų llabui. Vienos iš jų rūpinasi vaiko globa (“Sos vaikai”), kitos labiau rūpinasi vaikų teisių įtvirtinimu Lietuvoje (UNISEF), pilietinių nuoststatų , demokratinių gebėjimų plėtojimu (Demokratiškumo kolegija). Iš šiuo metu veikiančių vaikų ir jaunimo organizacijų, kurios buria vaikus bendram tikslui paminėtinos: ateitininkų, skautų, kudirkaičių, maironiečių ir sakaliukų Lietuvos Skautija, kuriai priklauso apie 3000 skautų ir skaučių, Sąjūdžio laikais atgaivinta a.a. vyr.sktn.Felikso Šakalio ir jo suburtos jaunų entuziastų komandos, yra dalis pasaulinės skautų organizacijos, prasidėjusios nuo 1907 m. anglo generolo Roberto Baden-Powellio, Gilwellio lordo surinktos grupelės berniukų ir šiandien jungiančios apie 25 mln. brolių ir sesių iš 216 valstybių ir teritorijų. Skautijos siekis – padėti vaikams užaugti pilnavertėmis asmenybėmis, naudingais ir sąmoningais savo šalies piliečiais. Tai pasiekiama įžodžiu ir priesakais, mokymusi per veiklą, patyrimo laipsniais, skilčių sistema, broliškumu ir dar daugybe ypatingų skautiškų dalykų.Skautų šūkis: Dievui, Tėvynei, artimui! Skautų pošūkis: Budėk! Skauto įžodis: Brangindamas savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti skautų priesakus.Skautų priesakai:1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. 2. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei. 3. Skautas naudingas ir padeda artimui. 4. Skautas draugas savo artimu ir brolis kitam skautui. 5. Skautas mandagus ir riteriškas. 6. Skautas gamtos draugas. 7. Skautas paklusnus savo tėvams ir vyresnybei. 88. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties. 9. Skautas taupus. 10. Skautas blaivus, skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.Lietuvos maironiečių tikslas – dvasiškai ir doroviškai tobulėti, ugdyti savo gabumus, valią ir būti teisingais, dorais ir darbščiais tautos, jos žmonių, tėvų ir artimųjų labui. Maironiečių veiklos vertybės: darbas, mokslas, kūryba. Šūkis – Maironio žodžiai: „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu!“ Vienijanti bei telkianti giesmė yra Maironio „Užtrauksim naują giesmę“. Maironiečių draugijos įkūrimo diena – 1989 – ųjų spalio 28 – oji.Kudirkaičiai – kultūrinio profilio organizacija savo ideologiją siejanti su V. Kudirka. Ateitininkų federacija (AF) yra katalikiška jaunimo ugdymo organizacija, vienijanti moksleivius, studentus bei mokslus baigusius organizacijos narius (sendraugius). Organizacijos tikslas sudaryti jaunuomenei sąlygas visapusiškai brandinti asmenybę, ugdyti asmeninę ir visuomeninę atsakomybę, aktyviai dalyvauti visuomenės kultūriniame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime. Ateitininkų organizacija siekia atnaujinti, stiprinti ir kurti Lietuvos pilietinę visuomenę. Savo veikloje ateitininkai vadovaujasi penkiais principais: inteligentiškumo, visuomeniškumo, šeimiškumo, tautiškumo ir katalikiškumo, aprėpiančiais svarbiausias asmenybės raiškos sritis. Organizacija savo veikloje ir ugdydama jaunuomenę remiasi krikščioniškomis vertybėmis. Ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje!“ tarnaujant artimui, Dievui ir Tėvynei. Lietuvos moksleivius vienija trys moksleiviškos organizacijos: Lietuvos moksleivių asociacija, Lietuvos moksleivių sąjunga, 2000 Pilietinių iniciatyvų centro ir ŠMM iniciatyva išrinktas moksleivių parlamentas. Šios organizacijos

siekia atstovauti moksleivių teises Lietuvos vyriausybėje, dalyvauja sprendžiant aktualias vaikams problemas.Demokratinėje valstybėje asmuo turi išmokti derinti požiūrius, išmokti pakantumo kitiems požiūriams ir papročiams. efektyviai šias pamokas vaikai gali įsisąmoninti tik per veiksminę patirtį. Šią patirtį labai lengvai įsisavina vaikų organizacijose. Organizacijos siūlydamos vaikams vertybes, pagrindžia jas konkrečiomis programomis bei ideologija. Taip vaikas gauna vientisą vertybinį-socialinį modelį ir be to, mato, kad šiuo modeliu vadovaujasi ir vyresni organizacijos nariai.