Savarankiško darbo svarba

Šiandien pasaulyje vykstant sparčiam globalizacijos bei visapusiško modernėjimo procesui, pedagogikos mokslui tenka savita ir itin prasminga misija. Žmonių bendruomenei dabar, kaip ir bet kuriame jos civilizacijos raidos etape, būdingas jaunosios kartos ugdymas perteikiant kultūrą bei jos vertybes. Taigi ugdymas ir socializacija yra pagrindiniai mechanizmai, kurių dėka mūsų jaunojoje kartoje yra užtikrinamas kultūros perimamumas bei tęstinumas. Šiame procese ypatingas vaidmuo tenka mokyklai.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose programose (2003) pateikiama mokyklos samprata, atskleidžiamas ugdymo turinys bei ugdymo metodai. Šiose programose suformuoti mokyklos vveiklos tikslai bei uždaviniai orientuoti ir į moksleivio savarankišką darbą. Akcentuojama, jog mokykla – tai tik tarpinė, pereinamoji švietimo grandis, kuri turi padėti suformuoti moksleivių nuostatą mokytis visą gyvenimą, todėl ji moko mokinius remiantis šiuolaikinėmis technikos priemonėmis savarankiškai ieškoti žinių, jas kritiškai vertinti, sisteminti bei išmintingai vartoti kasdieninėje veikloje. Siekdami tobulinti mokymo metodų taikymą kaip ypatingą mokymo organizavimo instrumentą turime pabrėžti, jog mokymo metodus galima efektyviai taikyti tik tada, kai mokytojas, juos pasirinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, puikiai žino savo mmokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes. Organizuojant mokymo procesą, taikant mokymo metodus, reikia remtis humaniškumo principu. Jį realizuoti, užmegzti draugiškus mokytojo ir mokinių santykius, sudaryti kuo geresnes sąlygas kiekvieno mokinio saviraiškai, kūrybiškumui. Mokinių aktyvumo ir savarankiškumo sskatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mokymo metodą, – elementari ir kartu pagrindinė mokymo organizavimo sąlyga.

Pasitelkus savarankišką mokymąsi, – rašo T. Meškėnienė (1995) atsiveria galimybė geriau ir įdomiau realizuoti pasaulio pažinimo turinį. Savarankiškai įgytos žinios teigiamai veikia vidinį mokinių pasaulį, stiprina jų pasitikėjimą savo jėgomis, žadina norą reikšti savo nuomonę, skatina plėsti akiratį.

Žodis „metodas“ (gr. kalboje methodos – tyrinėjimas) reiškia veikimo būdą. Mokymo metodai – mokytojo bei jo ugdytinių veiklos būdai, padedantys vaikams įgyti žinių, įgūdžių, mokėjimų.

Pedagoginėje literatūroje (N. Bižys, G. Linkaitytė) daug ginčijamasi, ką reikia laikyti savarankišku darbu. O didžiuosiuose kalbos žodynuose(www.lkz.lt) savarankiškas darbas aiškinamas, kaip nepriklausomai atliekamas darbas.

Vieni autoriai (J. Ratkus, V. Lamanauskas V., Knovlesas M.) savarankišku darbu laiko net žodinius mokinių atsakymus į mokytojo klausimus. AAnot jų, mokiniai atsakydami į jiems pateiktus klausimus, parodo savarankiškumą. B. Bitinas (2004) akcentuoja, jog savarankiškas darbas yra toks, kurį mokiniai patys atlieka pagal mokytojo pateiktą pavyzdį. Svarbu mokėti surasti, atrinkti, suvokti ir taikyti naujai įgytas žinias, sugebėti dirbti savarankiškai orientuotis naujose situacijose, atskirti svarbiausius dalykus nuo antraeilių, esminius nuo neesminių, t.y. mokėti dirbti savarankiškai. Norėdami geriau išanalizuoti savarankiško darbo esmę, grįžkime į praeitį.

Dar senovės graikų mokslininkai bei filosofai Sokratas, Plotonas, Aristotelis išsamiai visapusiškai pagrindė savarankiško, aktyvaus ir savarankiško vaikų žžinių įgijimo reikšmę. Vėliau apie tai pasisakė F.Rablė, M. Montenis, T. Moras, T. Kampanela. Jie išanalizavę mokymą bei auklėjimą niūrioje viduranžių epochoje, reikalauja mokyti vaiką savarankiškumo, ugdyti kritiškai mąstantį žmogų. (Z. Tarvydienė 1985)

Tos pačios mintys plėtojamos J. A. Komenskio, K. Ušinskio ir kitų pedagogikos klasikų.

A. Distervėgas pabrėžia, kad vertingos tik tos žinios ir įgūdžiai, kuriuos mokiniai įgyja savarankiškai. Anot jo bet kuris metodas yra blogas, jeigu jis pratina mokinį prie prasto imlumo arba pasyvumo, ir geras, – jeigu žadina jo savarankiškumą. A. Distervėgo nuomone, dar pradinėse klasėse turi būti daugiau mokoma savarankiškai dirbti (Z. Tarvydienė1985).

Dauguma psichologų (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė,1992; G. Butkienė,

A. Kepalaitė, 1992 ir kt.) pabrėžia, kad sugebėjimas savarankiškai mokytis – svarbus asmenybės brandumo požymis. Autorės atkreipia dėmesį, kad savarankiškumo sąvoka gana reliatyvi, nes žmogų sieja daugybė nevienareikšmiškų saitų. Mokinio savarankiškumas pasireiškia per sugebėjimą vienoje ar kitoje situacijoje rasti tam adekvatų sprendimą. Individualaus tobulėjimo kelias – pilnas prieštaravimų: kiekvienas žingsnis į savarankiškumą tuojau atskleidžia aibę naujų priklausomybių (V. Spurga, 1998). Beje, savarankiško darbo pagrindo iniciatyva, kuri žmogaus gyvenime be paliovos kinta. Ši kaita, taip pat pasireiškia savarankiškumo ir priklausomybės sąveika,- pastebi minėtas autorius.

Pedagogui prieš pradedant taikyti savarankiško mokymosi metodą, labai svarbu atsižvelgti į kiekvieno mokinio ppasirengimą dirbti individualiai, bei dar kitų faktų. V.Rajeckas (1985) teigia, kad formuojant mokinių savarankiškumą kaip asmenybės savybę ir įgūdžius savarankiškam darbui, būtina sudaryti tokias sąlygas, kurios savaime paskatintų juos savarankiškai veikti. Anot minėto autoriaus (1997), tik per savarankiškos veiklos plėtotę galimas realus mokymosi individualizavimas.

Tenka pripažinti, kad mokytojas visgi dar dažnai yra pagrindinis mokymo proceso organizatorius ir informacijos tiekėjas, o moksleiviui tenka gana pasyvaus „dalyvio“ vaidmuo. Neretai mokinio savarankiškas darbas pamokos metu pasireiškia vien mokytojo nurodymų atsiminimu bei jų pritaikymu. B. Rimkevičienė (2000) rašo, kad šiandien, kai švietimo sistema yra reformuota ir pats ugdymo bei mokymo procesas remiasi demokratiškumo, humaniškumo, į vaiką orientuoto mokymosi principais, toks mokinio pasyvumas nepageidautinas.

V. Rajeckas (1985) atkreipia dėmesį, kad gerų mokymosi rezultatų negalima tikėtis, jei besimokantysis bus tik stebėtojas, kuris stengsis atsiminti mokytojo pasakytas taisykles, išvadas. Tokiu būdu moksleivio savarankiškas darbas virsta tik pasiruošimu sekančiai pamokai. Kita vertus, mokinio aktyvumas pamokoje priklauso nuo labai daugelio dalykų ir jei niekas neskatins iš šalies, tai ir nesiformuos teigiamas požiūris į mokymąsi. Tuomet į savarankišką darbą mokinys gali žiūrėti kaip į neprivalomą dalyką. Pedagogui būtina siekti, jog pats mokinys imtųsi iniciatyvos. Savarankiškos veiklos metu pedagogas turėtų mokinį stebėti, jį kontroliuoti bei prireikus koreguoti. Juk savarankiškas darbas sudaro geras ssąlygas pasireikšti kiekvieno mokinio galimybėms, nes kiekvienas ugdytinis gali dirbti jam geriausiai tinkamu tempu, tuo pačiu išbandydamas ir savo jėgas. Svarbus teiginys skatinti savarankišką darbą – teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas. Teigiamą mokinio požiūrį į mokymąsi, aktyvumą, pedagogas gali išugdyti tik įdomiu mokymu ir lygiaverčiu bendravimu. Parodydamas meilę ugdytiniui, mokytojas labiau gali sužadinti moksleivio norą atskleisti savo vidinį pasaulį bei paskatins tikėtis supratimo. Juk kaip pabrėžia N. Bižys, G. Linkaitytė (1996), ugdytojo meilė yra svarbus veiksnys, turintis įtakos ugdytinių dorinimui, padedantis plėsti dorovinių vertybių sampratą bei skatinti su ja susijusius teigiamus išgyvenimus. Mokytojai turi žinoti, kad mokinių įgimtas smalsumas, žinių poreikis mokymosi metais, turi peraugti į įprotį nuosekliai dirbti. Vaikai, kurių įgimtas poreikis žinoti netampa įpročiu, susiformuoja tik formalus mokslo žinių supratimą gyvenime. Todėl savarankiško darbo metu, mokytojui tikslingai kontroliuojant, galimas sėkmingas individualios protinės bei praktinės veiklos įgūdžių formavimas, skatinat bei ruošiant mokinį savimokai.

N. Kazankskio bei T. Nazarovos (1981) teigimu, pamoka – ne veiksmo ir atoveiksmio arena, informacijos gaudymo tinklelis, gyvo sąlyčio su pasauliu mediumas. Tuo pačiu pamoka – koncentruotos dvasinės, intelektinės ir emocinės energijos taškas, kuriame gimsta naujos ir patikrinamos senos vertybės, analizuojamas esamas ir kuriamas kitas pasaulis.

V. Rajeckas (1999) pamokos santykius vaizduoja keturių juos lemiančių veiksnių (dalyvių) sistema,

kurioje atitinkamai susiformuoja tam tikri ryšiai (žr. 1 pav.). Pažymėtina, kad ši sistema neturi nei geometrinio, nei procesinio centro. Kita vertus, egzistuoja pedagoginės doktrinos, kurios suabsoliutina vieną kurį nors šios sistemos elementą arba santykį.

Mokinys Dalykas

Mokytojas Aplinka

1 pav. Pamokos dalyviai ir jų santykiai ( pagal V.Rajecką, 1999)

Ruošiant ir skatinat mokinius savarankiškam darbui didelė atsakomybė tenka pedagogui, nes efektyvus mokinių darbas įmanomas tik tada, jei mokytojas sugeba kryptingai derinti įvairias veiklas bei motyvuoja ugdytinių mokymosi veiklą. Taigi čia labai svarbus asmeninis ppedagogo indėlis, – pastebi J.Ratkus (1999).

Mokytojo profesija nuo seno yra siejama su pašaukimu. L. Jovaiša (1999) išryškina tokius dirbančiųjų iš pašaukimo ypatumus:

1) myli savo veiklos barą,

2) veržiasi prie darbo,

3) kruopščiai dirba,

4) negaili jėgų ir laiko,

5) džiaugiasi darbo sėkme ir ištvermingai pakelia nesėkmes,

6) jų darbas dažniausiai būna sėkmingas, nors ir sunkus,

7) atkakliai vengia darbo nesėkmių,

8) stengiasi tobulinti darbo kokybę, savo kvalifikaciją,

9) negalvoja apie profesijos keitimą,

10) gina savo profesijos asmeninį ir socialinį prestižą,

11) laikosi profesinės etikos,

12) svarbiausias jų profesinis gyvenimo filosofijos komponentas – darbas šalies klestėjimui.

A. Dystervegas ( 1988), laikydamas mokytojo profesiją ppačia garbingiausia, teigia, kad „mokytojo pašaukimas“ yra vidinė pedagoginio darbo pusė, nukreipta į dvasinį ir socialinį įnašą į pasaulio vertybių kūrimą.

Savarankiškas darbas yra gana cikliškas procesas, susidedantis iš tam tikrų struktūrinių dalių, kurios pagal tam tikrą logiką seka viena ppaskui kitą. Savarankiškas darbas užsibaigdamas vertinimu turi įtakos kito savarankiško darbo sėkmei, nes siejasi su individo patirties kaupimu. Todėl analogiškoje veikloje galima tikėtis geresnių rezultatų.

Literatūra

1. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. Vilnius, 2000.

2. Bernotas V. Mokinių savarankiškas darbas su vadovėliu – mokymosi pamatas // Acta pedagogika vilnensija. Nr.3. Vilnius, 1996.

3. Bernotas V. Mokinių savarankiški darbai – intelektinių gebėjimų ugdymo pagrindas. // Acta pedagogika vilnensija Nr. 2. Vilnius, 1996.

4. Bernotas V., Mokinių savarankiški darbai su vadovėliu – mokymosi pamatas. // Acta pedagogoka vilnensija. Nr. 3. Vilnius, 1996.

5. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius, 2003.

6. Bitinas B.Savarankiškas mokinių darbas per pamokas. Vilnius, 1960.

7. Brunevičiūtė R., Gudaitytė D., Starkutė D., Šarkauskaitė L. Mokymosi priemonių, įgalinančių studentų savarankišką darbą, rengimas.// Mokykla. 2000. Nr.5.

8. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir aasmenybės brendimas. Vilnius, 1996.

9. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius, 1992.

10. Grendstad N. M. Mokytis – tai atrasti. Vilnius, 1996.

11. Jesipovas B. Savarankiškas mokinių darbas per pamokas. Kaunas, 1964.

12. Johansen B. A. ir kt. Vaiko galimybės ir mokykla. Vilnius, 1999.

13. Kavaliauskienė V. Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. Klaipėda, 2001

14. Kazanskis N., Nazarova T. Didaktika. Pradinės klasės. Kaunas, 1981.

15. Knovlesas M. Savarankiškas mokymas. Vilnius,1985.

16. Laužikas J. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai. Vilnius, 1981

17. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Vilnius, 2003.

18. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai. Vilnius, 11996.

19. Lietuvių kalbos žodynas. (www.lkz.lt)

20. Lietuvių kalbos žodynas. ( www.autoinfa.lt)

21. Rajeckas V. Pamoka. Vilnius, 1997.

22. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Vilnius, 1999.

23. Rajeckas V. Pamokos efektyvumo būdai. Vilnius, 1985.

24. Rajeckas V. teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimas. Vilnius, 1986.

25. Paulionytė J. Studijų darbų metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2005.

26. Pileckaitė M. Vidinė darna ir jos raiškos vaikystėje savitumai. Vilnius, 2002.

27. Saviskytė V. Ugdymo procesas. Šiauliai, 1993.

28. Spurga V. Saviugdos pagrindai. Vilnius, 1999.

29. Tavoras V. Moksleivių savarankiško darbo pamokoje svarba //

http://www.multikultura.lt/renginiai/konf2004/Tavoras.htm