Šeimos pedagoginis švietimas

Turinys

1. Šeimos pedagoginis švietimas 2

2. Mokyklos „N“ tėvų pedagoginis švietimas 5

2.1 Kokia mokykloje tėvų pedagoginio švietimo sistema? Kas daroma tėvams klasėse? 5

2.2 Kokios prevencinės priemonės alkoholiui, narkotikams, necenzūriniams žodžiams, smurtui? 6

3. Tėvų pedagoginis švietimas kultūros kėlimui ( laikraštis „Lietuvos Rytas“) 8

Išvados 10

Naudota literatūra 111. Šeimos pedagoginis švietimas

Šeima – visuomenės institucija, konkreti sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visuma, maža socialinė grupė, kurios narius sieja santuokos giminystės ryšiai, dorovinė atsakomybė.

Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Šeima – mažiausia visuomenės ląstelė, būtent ddėl šios priežasties jai turėtų padėti visos socialinės institucijos.

Šeimos pedagogine kultūra reikėtų laikyti gebėjimą pačiam, laikantis elgesio kultūros dėsningumų , ugdyti tas pačias vertybes savo vaikuose.

Pedagoginei kultūrai būdingi 3 komponentai:

1. sąmoningas socialistinio ugdymo tikslų bei uždavinių žinojimas;

2. teigiamas emocinis santykis su savo vaikais, artimaisiais ir kitais žmonėmis, kitaip tariant meilė savo vaikams ir kitiems žmonėms;

3. mokėjimas auklėti žmones, neignoruojant jų siekių ir interesų.

Vaiko, kaip būsimosios asmenybės, formavimosi procesas vyksta stichiškai, veikiamas objektyvių jo gyvenimo sąlygų ar aplinkybių, taip pat ir dėl subjektyvaus ffaktoriaus – sąmoningos, kryptingos suaugusiųjų veiklos. Pasak M. Kalinino ši suaugusiųjų visuomenės narių veikla turi tikslą skiepyti tam tikrą pasaulėžiūrą, moralę, žmonių gyvenimo būdą, charakterį, valią, įpročius, fizines ypatybes ir t.t.

Sąmoninga suaugusiųjų veikia būsimai asmenybei labai reikalinga. Ji aktyvina visuomeninių eelgesio normų suvokimo procesą, įtakoja vaiko sugebėjimą suvokti šeimos aplinką, stimuliuoja jį sekti teigiamu pavyzdžiu.

Nuo suaugusiųjų veiklos daug kas priklauso, net tai, ar bus sukurtas pedagogiškai tikslingų sąlygų kompleksas, kuris leistų keisti šeimos ,,mikroklimatą“ pagal užsibrėžtus vaiko auklėjimo tikslus. Vaiko tikslingas auklėjimas skatina ir paties auklėtojo saviauklą. Dėl to pastaruoju metu yra iškilęs svarbus uždavinys – kaip organizuoti tikslingą būsimojo visuomenės nario auklėjimą. Kadangi bet koks neapsižiūrėjimas, nepakankamas įvertinimas arba pervertinimas vienokio ar kitokio faktoriaus gali turėti nepageidautinų padarinių.

Norint, kad auklėjimo procesas būtų produktyvus, šeimoje turi vyrauti tėvų darbų ir žodžių vienybė, realaus jų gyvenimo poveikis ir pan. Šeimoje turi būti harmoningas auklėjimo tikslų ir auklėjimo būdų ryšys, tada auklėjimo procesas bus efektyvus.

Auklėjant gali kilti problemų dėl to, kkad vaikystės ir jaunystės laikotarpis pailgėjo, o akceleracija ir kiti veiksniai paspartėjo. Atsiranda atotrūkis tarp fiziologinio ir psichologinio bei socialinio subrendimo. Be to, labai padidėja reikalavimai kiekvienam būsimajam visuomenės piliečiui. Kartu su idėjinio – politinio, dorovinio auklėjimo problemomis išauga ir estetinio, lytinio elgesio kultūros, profesinės orientacijos auklėjamoji reikšmė. Atsiranda būtinas reikalas efektyviau panaudoti žmonių sugebėjimus (taip pat ir intelekto), kuriuos turi kūdikis pirmaisiais gyvenimo metais ir kurių apie tai net neįtariantys tėvai kaip reikiant nepanaudoja, nes nežino, kokios sąlygos ar sstimulai tam reikalingi.

Gal būt svarbiausia auklėjimui aplinkybė, kad masinės komunikacijos amžiuje žmogus ne taip jau dažnai tiesiogiai bendrauja su kitu žmogumi: kinas, radijas, televizija – čia vaikas girdi, mato veikiant įvairius žmones, vaikų ir suaugusių pasaulio herojus, numylėtinius, bet tai nėra „tikri“ žmonės, tikras gyvenimas, jausmai, likimai, charakteriai.

Praktika rodo, kad pakankamai aukšta pedagoginė kultūra yra patikima garantija, kad auklėjimas duos pageidaujamų rezultatų. Tačiau tėvų pedagoginis bejėgiškumas dažniausiai būna susijęs su labai didelėm vaikų auklėjimo nesėkmėm. Žinoma, pedagoginė nuovoka ir net aukšta kvalifikacija negali garantuoti šimtaprocentinės sėkmės auklėjimo procese, jeigu buityje arba šeimos narių, sutuoktinių santykiuose nebus to turinio, kuris deklaruojamas specialiai auklėjant jaunąją kartą. Joks pedagoginis virtuoziškumas neišgelbės, jeigu bendras šeimos gyvenimo fonas yra blogas, prieštarauja skelbiamiems principams ir idealams, vertybėms.

.

Net ir darni šeima negali apsisaugoti nuo netinkamos pedagoginės kultūros. Vien tik tėvų sutarimo, švelnumo ir meilės vaikams, noro matyti savo vaikus laimingus ir gerus žmones dar nepakanka pageidaujamam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties, reikalingų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius savo charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms, būdingi. Būtent dėl šios priežasties darbštuolei motinai užauga dykaduonis sūnus, o jautriems tėvams – šiurkštus savimyla.

Tai gi, nepakankama pedagoginė kultūra neleidžia tėvams optimaliai išnaudoti šeimos auklėjamąjį potencialą. Tokia ssituacija primygtinai reikalauja gerinti tėvų pedagoginę kultūrą. Tai neatidėliotinas, gyvenimo keliamas reikalavimas. Norint iš esmės pagerinti tėvų pedagoginį pasiruošimą auklėjant vaikus, būtina paaiškinti kas yra pedagoginis švietimas. Tai gi pedagoginis švietimas – tai psichologijos, pedagogikos, fiziologijos, higienos bei teisės žinių visuma, taip pat vaikų auklėjimo įgūdžiai, kurie įgyjami praktikoje.

Pedagoginę kvalifikaciją atspindi intelektualinis tėvų lygis, jų išsilavinimas. Intelektualinį lygį rodo ne tik domėjimasis auklėjimo problemomis, tėvų atsakingumo jausmas, jautrumas, mąstymas, sugebėjimas teisingai suprasti ir apgalvoti visa, kas vyksta sudėtingame jų vaikų augimo procese. Tėvai, turintys aukštą išsilavinimą, sugeba geriau kontroliuoti patį auklėjimo procesą, valdyti vaikų norus, troškimus, juos nukreipti pageidaujama linkme, visapusiškiau panaudoti valkų smalsumą, pažinimo aistrą ir t. t. Tokie tėvai efektyviau vadovauja vaikų doroviniam brendimui, kvalifikuočiau vaikus auklėja darbu.

Pedagoginės tėvų kultūros augimą liudija tai, kad vis dažniau bandomi įvairūs auklėjimo metodai ir priemonės. Tai plečia tėvų akiratį. Šeimos pedagogikos arsenale vis dažniau vadovaujamasi pokalbio su vaikais metodu, aptariamos daugelis darbo termų bei problemų (gamyklos ar įstaigos, kurioje dirba kuris iš tėvų, reikalai). Vis dažniau šeimoje kalbama apie garbę, kuklumą, orumą, pagarbą žmogui, aptariami mokyklos reikalai ir t. t. Labai daug šiuolaikiniam žmogui reiškia (tiek mieste, tiek ir kaime) šiuolaikinė kultūra, kuri dabar prieinama miesto ir kaimo gyventojams.

Pagrindinė naujų auklėjimo mmetodų šeimose ypatybė – tai humanistinis požiūris. Vaikas nėra verčiamas; juo pasitikima, jis įpareigojamas kaip ir kiti šeimos nariai. Nors bausmės metodas tebėra šeimos auklėjimo priemonių arsenale, tačiau jis nėra pagrindinė, o tik papildoma priemonė. Keičiasi ir pati bausmė. Vietoje tradicinių grasinimų, gąsdinimų, fizinių bausmių naudojamasi kitokiomis poveikio priemonėmis: pastabomis, papeikimais, pasitikėjimo netekimu, malonumų apribojimu ir t. t.

Kadangi šiuolaikinė ir viena didžiausių problemų narkomanija, tai policijos darbuotojai išskyrė 12 narkomanijai būdingų požymių:

1. Staigus interesų, požiūrio į mokslą ir į mokyklą pasikeitimas – suinteresuotumo mokslu stoka, rezultatų pablogėjimas, pamokų praleidinėjimas.

2. Draugų ir bendramokslių rato pasikeitimas, dažni telefoniniai pokalbiai su įvairiais asmenimis, nauji, įtartinai keisti draugai.

3. Vėlus sugrįžimas namo, vaikas atrodo apsvaigęs nuo alkoholio, bet nesijaučia jokio kvapo.

4. Odos paraudimai, mėlynės, dūrių žymės, venų uždegimas riešų arba alkūnės sulenkimo vietoje.

5. Nuolatinis mieguistumas, aktyvumo stoka, uždarumas, nepastovi nuotaika, užsidarymas kambaryje, ne nakvojimas namuose.

6. Pinigų išleidimas, skolinimasis ar jų vogimas, daiktų pardavinėjimas, melagystės.

7. Sunkūs pabudimai ryte, neišsimiegojimas, nemiga naktį, mieguistumas dieną.

8. Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, drabužių, patalynės.

9. Nudegimų nuo cigarečių pėdsakai ant odos, drabužių, patalynės.

10. Susidomėjimas cheminėmis reakcijomis ir medžiagomis, jų laikymas namuose.

11. Švirkštų ir nežinomų savo gamybos medžiagų turėjimas, neįprasti milteliai, kapsulės, tabletės, apdegę folijos lapeliai.

12. Užsiėmimo ir buvimo vietos.

slėpimas.

PASTABA. Kai kurie iš minėtų simptomų tinka ir brendimo laikotarpiui, todėl, neatsižvelgus į kitas priežastis2. Mokyklos „N“ tėvų pedagoginis švietimas

Mokykloje „N“ tokia sąvoka kaip „tėvų pedagoginis švietimas“ atsirado visai neseniai. Dar nepraėjo net vieneri metai. Mokykloje dirba socialinis darbuotojas bei psichologas. Pasak socialinio darbuotojo, visų pirma dėmesys skiriamas mokiniams, o tik po to tėvams. Na, o kas liečia visas ataskaitas tai kol kas dar tokiu nėra. Kadangi tai vis dar naujas dalykas ir pačiai socialinei darbuotojai.2.1 Kokia mokykloje tėvų pedagoginio švietimo ssistema? Kas daroma tėvams klasėse?

Visų pirma socialinis pedagogas minėjo, kad su tėvais pagrinde dirbama po „tėvų susirinkimo“, kuris vyksta kiekvieno semestro pabaigoje. Daugiausia tėvais užsiima klasės auklėtojas, kuris daugiausiai bendrauja ir su mokiniais, juos pažįsta. Tėvai nuolat informuojami apie mokinių pažangumą, lankomumą. Tam yra sudarinėjamos lankomumo lentelės. Už ją atsakingas socialinis darbuotojas.

Mokykloje veikia „Tėvų klubas“, kurio pagrindinė funkcija – spręsti klausimus susijusius su mokiniais, jų gerove. Taip pat aptarti svarbius su švietimu susijusius klausimus. Susitikimų metu aptariami klausimai susiję ssu vaikų ugdymu. Taip pat vyksta pamokėlės, mini – seminarai, kurių pagrindinė tema „mokykla, mokiniai, tėvai“, aptariama kaip galima įtraukti kuo daugiau tėvų į šią veiklą.

Kaip minėjau klasėse tėvai bendrauja su klasių auklėtojais. Dažniausiai pokalbiai vyksta su kiekvienu iš ttėvų atskirai. Jei jų vaikas turi problemų ar apskritai yra problematiškas, patariama kaip su juo elgtis. Bandoma išsiaiškinti dėl ko kyla problemos, ar neturi įtakos namų aplinka.

Jei po pokalbių vaikai vis tiek turi problemų, yra kreipiamasi į socialinį darbuotoją, kuris stengiasi padėti išspręsti iškilusias problemas. Jei socialinis darbuotojas neįgalus padėti, t.y. problemos kur kas gilesnės. Tokiu atveju įsikiša psichologas. Dažniausiai po jo konsultacijų viskas išsisprendžia.2.2 Kokios prevencinės priemonės alkoholiui, narkotikams, necenzūriniams žodžiams, smurtui?

Medicininiu požiūriu – tai euforiją, psichinę ir fizinę priklausomybę bei abstinencijos reiškinius sukeliančios medžiagos.

Socialiniu požiūriu – tai socialiai pavojingos

medžiagos. Žmogus, vartojantis narkotikus, gali būti pavojingas visuomenei, šeimai ir sau. Norėdamas gauti narkotikų, jis gali padaryti bet kokį nusikaltimą.

Juridiniu požiūriu – tai į Jungtinių Tautų konvencijų sąrašus įrašytos mmedžiagos, kurių gaminimas, platinimas, laikymas bei vartojimas be gydytojo paskyrimo baudžiamas pagal įstatymus. Jei narkotikus vartoja nepilnamečiai, baudžiami jų tėvai ar globėjai

Mokykloje kol kas dar nėra vykdoma konkreti prevencijos programa, tik bandoma tai pradėti. Socialinė darbuotoja minėjo, jog didesnė problema iškyla ne su pamokose esančiais moksleiviais, o aplinkinių namų gyventojais (aplink mokyklą daugiabučių rajonas), kadangi dauguma jų ateina į šalia mokyklos esantį stadioną parūkyti. Su tokiais vaikų įpročiais bandoma kovoti pasitelkiant policijos darbuotojus. Patys mokytojai daryti nieko negali, tik iškviesti ppoliciją, kuri skiria piniginę nuobaudą už viešosios tvarkos pažeidimus.

Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:

• Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

• Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.

• Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.

• Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus.

• Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.

• Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.

• Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos uugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.

• Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie „įspėjamuosius signalus“ bei tai, kur

galima kreiptis pagalbos, paramos.

• Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis „jaunimas-jaunimui“ ar „bendraamžiai-bendraamžiams“ principas. Narkomanijos prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.

Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams, nereikėtų daryti išvados, jog vaikas vartoja narkotikus. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę.

Būtent tik taip bendraudami mokytojai galės pastebėti pakitimus, pamatyti „įspėjamuosius ženklus“:

 Nepastovi nuotaika;

 Nes.ugebėjimas susikaupti;

 Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams;

 Nauji ir dažniausiai vyresni draugai;

 Melas ir vagystės;

 Pinigų švaistymas ar skolinimasis;

 Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.);

 Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, rūbų;

 Milteliai, kapsulės, tabletės ir pan.

Šie ženklai pedagogus įspėja, kad jaunuolis turi problemų, kurios jį gali paskatinti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti. Pastebėję šiuos ženklus, mmokytojai gali padėti moksleiviui. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių – psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Tačiau jei pedagogai laiku nepastebės šių įspėjamųjų ženklų ir nesiims prevencinių priemonių, gali tekti spręsti jau alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo problemas.

Kaip jau minėjau, šie įspėjamieji ženklai gali būti susiję ne vien su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu. Jie gali liudyti apie tai, kad jaunuolis turi psichologinių problemų. Taigi nereikia skubėti daryti išvadų, kad jaunuolis vartoja narkotikus. Net jeigu taip ir yra, daug svarbiau išsiaiškinti, kas vyksta jo viduje – kas jį jaudina, neramina, kelia rūpesčius. Ir padėti išspręsti tas problemas.3. Tėvų pedagoginis švietimas kultūros kėlimui ( laikraštis „Lietuvos Rytas“)

Pasirinkau 2003 metų birželio mėn. „Lietuvos ryto“ tiražą, kadangi tikėjausi, kad būtent šio mėn. laikraštyje bus daugiau informacijos, kuri skatintų tėvų pedagoginį švietimą, tačiau truputį apsirikau.

Visų pirma kažko konkretaus apie tėvų pedagoginį švietimą neradau, nebent iš rastų straipsnių būtų galima daryti tam tikras išvadas, apie ką reiktų tėvus informuoti ir pan.

Viename iš straipsnių kalbama apie tai kokią vertę turi muzikos ir kalbų pamokos. Jos padeda lavinti atmintį. Tai gi vertėtų vaikams nuo mažens diegti muzikinius dalykus, gal būt pasiūlyti vaikui lankyti muzikos mokyklą ir pan. žinoma galima padėti

vaikui save realizuoti ir kitur, tarkim sporte. Kadangi šiuolaikinei visuomenei labai svarbu užsienio kalbos, vertėtų padėti vaikui apsispręsti kokią kalbą mokytis, kokia populiaresnė ir kokios labiau norėtų jis pats.

I. Gasaitytės straipsnyje minima, smuikavimas moko kantrybės. Tai gi šio straipsnio paskirtis parodyti tėvams kokiais būdais galima ugdyti vaiko kantrybę. Na, o kompiuteriniai žaidimai skatina loginį mąstymą, todėl nereikėtų jų drausti žaisti. Žinoma, viskam yra ribos ir savos taisyklės.

Didelę įtaką daro ir tėvų sugebėjimas bendrauti su vaikais. Tarkim konstruojant aitvarus. Toks „žaidimas“ ssuartina vaikus ir tėvus, skatina glaudesnį tarpusavio ryšį, supratimą. Išmoko dalintis, padėti, taip pat kantriai atlikti darbą iki galo. Didelę reikšmę turi ir tai, kada tokius dalykus, kaip aitvarus, konstruoja moterys, t.y. motina ir dukra.

Taigi tai, kaip tėvai savo atžalas ugdo, kokias vertybes įdiegia ir pan. turi įtakos ateičiai. Gal būt pirmasis išbandymas, kurio dėka pasimato koks tėvų pedagoginis išprusimas ir ko jie išmokė vaikus, tai brandos egzaminai. Jei suaugusieji nepakankamai išugdė tokias vertybes kaip sąžiningumas pasimato egzaminų metu. KKadangi dauguma jaunuolių griebiasi apgaulės: klastoja dokumentus, siunčia egzaminų laikyti kitus asmenis, naudojasi įvairiomis neleistinomis priemonėmis tokiomis kaip mobilieji telefonai, radijo ryšio priemonėmis. Ir tai parodo koks yra mūsų tėvų pedagoginis išprusimas. Tai jau visuomenės kultūrinė problema – nesugebėjimas išugdyti ddorų, sąžiningų piliečių.Išvados

• Tėvų pedagoginė kultūra – svarbus bendrosios elgesio kultūros komponentas.

• Kad ir kokie geri tėvai būtų kartais jiems nepavyksta užauginti gerų vaikų, dėl trūkumų auklėjime.

• Svarbu tinkamai įvertinti tai ko reikia vaikui, nesprendžiant už jį, bet kalbant ir tariantis su juo, teikiant pasiūlymus.

• Būtina sukurti šiltą ir mielą aplinką, kurioje vaikas jaustųsi puikiai.

• Jei iškyla problemos dėl bet kokių narkotinių medžiagų, jokiu būdu negalima užsipulti ir pan. kadangi tai gali nuvesti savižudybės link.

• Pedagoginės kultūros kėlimas laikraščių pagalba, mano supratimu, beveik nevykdomas, tad kodėl kyla klausimai apie žiaurų elgesį su vaikais, prievartą ir pan. jei nėra nieko kas galėtų tai padėti naikinti. Sunku rasti straipsnių kurie mokytų mylėti, o ne žudyti ir skriausti.

• Pedagoginę kvalifikaciją atspindi intelektualinis tėvų lygis, jų išsilavinimas. Intelektualinė kultūra nėra ppedagoginės kultūros sinonimas.Naudota literatūra

1. Grabauskienė A., Bartnikienė Z. Tėvų pedagoginė kultūra. Vilnius, 1985

2. Titarenka V. Šeima ir asmenybė. Vilnius, 1980

3. Miškinis K. Šeimos pedagogika. Vilnius, 1993.

4. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.

5. http://www.stok.lt Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje.

6. http://www.stok.lt Narkomanijos prevencijos ypatumai mokyklose.

7. http://su.stok.lt KAS TIE NARKOTIKAI ?