senu ir pagyvenusiu zmoniu rupybos vizija

Įvadas

Žmogus nugyvenęs ilgus savo gyvenimo metus nori, kad juo būtų tinkamai pasirūpinta. Daugelio senelių namų ir kitų organizacijų tikslas yra padėti pagyvenusiam žmogui patenkinti savo buitinius poreikius, išsaugoti esamą sveikatą, ją stiprinti, saugoti ir ginti jų teises, interesus, skatinti juos integruotis visuomenėje. Tai daryti turi stengtis kiekvienas iš mūsų, kuriam rūpi artimas.

Šio darbo tikslas supažindinti su socialinėmis paslaugomis ir stengtis pagerinti senų ir pagyvenusių žmonių socialinių paslaugų kokybę, prieinamomis priemonėmis.

1.Seni ir pagyvenę žmonės

1.1 Socialinė senėjimo samprata

Mūsų gyvenimus įtakoja ne ttik fiziniai bei protiniai sugebėjimai, bet ir socialinė aplinka. Viena iš amžiaus nulemtų pasikeitimų yra išėjimas į pensiją. Tai institucionalizuotas individo atsiskyrimas nuo jo darbinės pozicijos, toliau gaunant tam tikras pajamas, remiantis ankstesniais darbinės veiklos metais. Amžius paprastai yra pagrindinė šio atskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors čia dažnai svarbi būna ir sveikata. Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, ar išėjimas į pensiją buvo savanoriškas, ar priverstinis. Išėjimas į pensiją reiškia ne tik vaidmens atsisakymą, bet iir naujo priėmimą – iš dirbančio asmens tampama pensininku. Kai kuriems žmonėms išėjimas pensiją gali reikšti krizę, pasaulio apsivertimą aukštyn kojom, kitiems – tai ilgai laukto ir gerai suplanuoto pasikeitimo įgyvendinimas.

Vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nnepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Senyvi žmonės bijo tapti priklausomais nesvarbu, fizinė ar finansinė, priklausomybė yra sunkiai priimtina pozicija daugumai suaugusiųjų. Šią baimę lengva suprasti. Nuo gimimo esame mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi, taigi nekeista, kad esame priešiški minčiai atsisakyti autonomijos ir tapti priklausomais nuo kitų.

Kitas senyviems žmonėms būdingas pasikeitimas yra negalia. Kuomet negalia tampa kraštutine, ji gali virsti priklausomybe. Bet netgi tiems žmonėms, kurių negalia nėra kraštutinė, tai apriboja vaidmenų, kuriuos jie galėtu atlikti, skaičių, ir įtakoja kitų žmonių reakciją į juos. Liga dauguma aspektų panaši į negalią, kadangi taip pat apriboja vaidmenų atlikimą. Gera sveikata su amžiumi ir lytimi yra pagrindiniai kriterijai, nusakantys individo galimybes būti išrinktu į tam tikrą poziciją. Jau seniai pripažinta, kad sergantys žžmonės mūsų visuomenėje užima unikalią poziciją – „sergančio vaidmenį“. Dažnai jie atleidžiami nuo socialinių pareigų, iš jų nesitikima, kad jie pasirūpins savimi, ir tikimasi, kad jiems reikės medicininės priežiūros. Senstant negalios, ligų ir blogos savijautos tikimybė didėja.

Kuomet liga ar negalia tampa rimta problema, daug senų žmonių pasidaro tam tikrų institucijų – slaugos arba senelių namų – gyventojais. Tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas yra daug retesni, nei išorėje. Šie pasikeitimai kartu su daugumos ssenyvų žmonių neigiama nuostata gyvenimo institucijoje atžvilgiu tampa reikšminga kliūtimi tęsti savo vaidmenis ir adaptuotis.

Amžiaus bėgyje kinta ir pats gyvenimo būdas, kadangi vėlesniais savo gyvenimo metais, žmonės turi daug daugiau laiko laisvalaikio užsiėmimams. Žmonėms senstant, vis dažnesni tampa tokie užsiėmimai, kaip televizoriaus žiūrėjimas, lankymasis svečiuose, skaitymas, sodininkystė.

Senėjimas potencialiai atneša pasikeitimus į tris aplinkos tipus: darbo vieta, namai ir bendruomenė. Kai kurie žmonės linkę labai prisirišti prie vietų ir daiktų. Tokiems žmonėms aplinkos pasikeitimai yra labai reikšmingi. Išėję į pensiją žmonės dažnai ilgisi įprastos darbo vietos. Net jei ta vieta nebuvo labai maloni, ji buvo sava ir gerai pažįstama, ir būtent tai yra labai svarbu daugeliui žmonių. Be to, darbe reikalingi ir ištobulinti įgūdžiai ne visuomet gali būti pritaikyti kitoje vietoje. Vyresniems žmonėms, kurie keičia gyvenimo vietą ar bendruomenę tai gali lemti labai sukrečiantį pasikeitimą. Žmonės prisiriša prie įvairių gyvenamosios vietos smulkmenų – ilgai gyvenant vienoje vietoje, aplinka sukaupia galybę asociacijų su praeitimi. Be to, naujoje vietoje susipažinti su nauja bendruomene užima laiko. Vyresni žmonės, kurie keičia savo gyvenamą vietą, dažnai turi nutraukti daugybę ilgalaikių ryšių, kurių užmezgimas naujoje bendruomenėje visuomet yra sunkus, o kartais ir neįmanomas.

Taigi socialinis senėjimas, reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amžiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. JJų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus.

1.2 Socialinės paslaugos

Pagal Lietuvos Respublikos Socialinių Paslaugų įstatymą socialinės paslaugos yra pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais.

Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.

Galutinis socialinių paslaugų tikslas yra grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.

Socialinės paslaugos turi būti teikiamos ir prevencijos tikslais, kad nekiltų socialinių problemų. (LR Socialinių Paslaugų įstatymas. 1996m. spalio 9d. Nr. I-1579; Vilnius).

Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos yra tiesiogiai teikiamos paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos asmenims teikiamos tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos.

1.3 Senų ir pagyvenusių žmonių socialinė paslaugos

Pagalba namuose. Teikiama seniems ir pagyvenusiems asmenims siekiant sudaryti normalias gyvenimo sąlygas ir galimybes gyventi pilnavertį gyvenimą namuose. Įvertinus savarankiškumo laipsnį gali būti teikiamos šios paslaugos: buto tvarkymas, asmens higienos ir priežiūros paslaugos, maisto pirkimas ir ruošimas, buto nuomos, komunikacinių mokesčių mokėjimas, gydytojo iškvietimas, vaistų pirkimas, skalbimas, patalynės keitimas, ūkinių darbų organizavimas ir pan.

Dienos globos paslaugos. Teikiamos pagyvenusių žmonių dienos centre, bendruomenės centre. Čia klientai ggali praleisti laiką dienos metu, poilsiauti ir užsiimti tam tikra darbine veikla. Esant poreikiui šiose įstaigose gali būti organizuojamos asmens sveikatos priežiūros, nakvynės ir kitų paslaugų teikimas.

Būsto pritaikymo paslaugos. Teikiamos siekiant užtikrinti senų žmonių kuo didesnį savarankiškumą, pritaikant būstą ir aplinką asmeniui.

Socialines paslaugas organizuojančios institucijos. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų organizavimą tenka savivaldybėms. Savivaldybė rūpinasi socialinės infrastruktūros plėtojimu bendruomenėje, savo biudžete numato lėšas socialinėms paslaugoms finansuoti, vertina asmenų poreikį socialinėms paslaugoms bei paskiria asmeniui atitinkamas paslaugas. Organizuodama socialinių paslaugų teikimą, savivaldybė bendradarbiauja su kitomis savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis bei fiziniais ir juridiniais asmenimis, teikiančiais socialines paslaugas. Atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą, reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, kiti įstatymai ir juos lydintys teisės aktai.

Stacionarios globos paslaugos seniems žmonėms. Teikiamos senų žmonių globos įstaigose(senų žmonių globos namuose, pensionatuose, specializuotuose globos ir slaugos namuose ar skyriuose, specialiuose globos namuose, savarankiško gyvenimo namuose), skirtose senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa.

1.4 Socialinių paslaugų kokybė

Kokybė, tai yra lygmuo iki kurio paslaugos savybės patenkina lūkesčius, siejamus su paslaugos paskirtimi. Socialinių paslaugų kokybė yra:

• Būdas, kuriuo paslaugų teikėjai efektyviai, rentabiliai ir pagal numatytus tikslus naudoja skirtas lėšas.

• Socialinės paramos, teikiamos asmenims, kuriems padedama integruotis į visuomenę ir

pasirūpinti savimi arba kurie to mokomi, lygmuo.

• Rūpybos tikslų ir suteiktų paslaugų atitikimas.

Globos kokybė:

• Globos teikėjas garantuoja tinkamos kokybės globą, kuri turi būti suteikta efektyviai ir klientui tinkamu jo tikrąsias reikmes atliepiančiu būdu.

• Globos teikėjai įsipareigoja sistemingai vykdyti teikiamas globos kontrolę, gerinti globos veiklą.

Paslaugų kokybės principai:

• Dėmesio centre – klientas;

• Teisė gauti informaciją;

• Paslaugų prieinamumas (vieta, komunikacija, kaina);

• Efektyvumas ir sparta;

• Profesionalumas;

• Atsakomybė ir skaidrumas (pareigybės aprašymas, procedūros, dokumentacija, taisyklės);

• Teisė skųstis ir kreiptis į reikiamus asmenis ar institucijas.

Paslaugų kokybės vertinimo būdai:

1. Pagal nustatytas ir patvirtintas paslaugų charakteristikas, standartus (personalo struktūra, ddarbo krūviai, lėšos, laiko sąnaudos);

2. Lyginti, ko tikisi ir ką gauna klientas. Jei nesustiprėja jo sveikata, savarankiškumas, savipagalbos jėgos, vadinasi paslauga negali būti vertinama kaip kokybiška;

3. Konkrečios paslaugas galima lyginti su pažangia šalies, užsienio patirtimi.

Norint visapusiškai įvertinti paslaugų kokybę, būtina derinti visų metodų naudojimą.

Socialinių paslaugų užtikrinimo būdai:

1. Valstybės ir vietos lygiu parengti socialinių paslaugų standartai (būtinieji paslaugų kokybės reikalavimai);

2. Socialinių paslaugų inspektavimo sistemos sukūrimas;

3. Paslaugų gavėjo – vartotojo kontrolės ir dalyvavimo galimybės, vertinant paslaugų kokybę;

4. Visuotinės kokybės valdymo sistemos įdiegimas (tarptautiniai kokybės standartai taikomi visų paslaugų kkokybei vertinti).

2. Kaip pagerinti senu ir pagyvenusių žmonių gyvenimą

2.1 Nepriklausomo gyvenimo organizavimas

Viena svarbiausių senų žmonių problemų yra sveikata. Valstybės institucijos rūpinasi, kad jiems būtų teikiamos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Tačiau ar tikrai jos kokybiškos? Šį klausimą iškelia daugelis senų ir ppagyvenusių žmonių. Daugelis gydymo įstaigų yra toli nuo žmonių gyvenamosios vietos. Dauguma senų žmonių gyvena kaimuose, kuriuose nėra net pirmosios pagalbos punkto. Žmogus turi vykti į artimiausią gydymo įstaigą, kuri yra ne taip jau ir arti. Būtų gerai, kad kaimuose būtų tokia įstaiga, kuri galėtu suteikti pirmąją pagalbą ir esant reikalui nugabentu žmogų į gydymo įstaigą. Nebūtinai tokia įstaiga turi būti kiekviename kaime, tačiau ji galėtu būti tokioje vietoje, kad aptarnautu kokius tris kaimelius. Seniems žmonėms būtų daug patogiau.

Kita svarbi problema yra ta, kad seni ir pagyvenę žmonės tokiu amžiaus laiku turi itin daug laisvo laiko. Kai kurie iš jų yra darbingi žmonės. Nors vyksta įdarbinimo, antrosios karjeros

programos, tačiau šios programos nėra itin žinomos seniems ir pagyvenusiems žmonėms. Būtų ggerai jei vyktu tokie kursai, kurie informuotu senukus gyvenančius tiek kaimuose, tiek miestuose, kad yra tokios programos. Nes dabar jiems yra per mažai informacijos.

Šiuo metu Lietuvoje yra didelis skaičius senų ir pagyvenusių žmonių, kurie skursta ir neturi pragyvenimo šaltinio, o jų gaunamų pensijų nepakanka susimokėti net už elektrą ar šildymą. Jei jie turėtu darbą, jų padėtis pagerėti. Žinoma pirma reikėtu keisti darbdavių požiūrį ir nusistatymą į senus žmones norinčius dirbti. Vis dėlto juk jie turi didelę patirtį ir turi ssukaupę didelį žinių bagažą. Reikia sudaryti daugiau darbo vietų būtent seniems ir pagyvenusiems žmonėms.

Išvados

Darbe buvo nagrinėjama teorinė ir praktinė dalis, kaip būtų galima pagelbėti seniems ir pagyvenusiems žmonėms nugyventi pilnavertį jiems likusį gyvenimą. Teorinėje dalyje buvo išdėstyta: kas yra socialinė paslauga, kokios yra senų ir pagyvenusių žmonių socialinės paslaugos, kas yra socialinių paslaugų kokybė ir jos užtikrinimo būdai.

Praktinėje darbo dalyje buvo išdėstyti pasiūlymai kaip būtų galima pagerinti senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę.

Literatūros ir kitų informacijos šaltinių sąrašas

1. Geriatrija/sudarė G. Bagdonas; J. Poniškaitė; A. Visokinskas; R. Ramašauskienė. – KMU., 1998.

2. LR Socialinių Paslaugų įstatymas.

3. htpp://www.globa.lt/teisine-informacija-socialines.htm