Skatinimai ir bausmes

Skatinimai ir bausmės

Motyvai – visa tai,kas asmenybę skatina veikti,siekti. Tai nuostatų, poreikių,interesų,vertybinių idealų visuma,apibūdinanti žmogaus veržlumą ir kryptingumą. Prisiminkime B.F. Skinerio teigiamo pastiprinimo,apdovanojimo už gerai atliktą darbą,teoriją. Neigiamas pastiprinimas sukelia elgesio pokyčius,kurie dažniausiai keisti, nenuspėjami ir nepageidaujami. Baudžiamas vaikas greičiau išmoks išvengti bausmės negu pasikeisti. Teigiamas pastiprinimas keičia elgesį norima linkme,taip pat sustiprina savęs vertinimą. Pagrindiniai teigiamo pastiprinimo principai šie:

1. Svarbiausia ne skatinimo dydis,o būdas, tai yra vaiko skatinimas turi būti specifinis. Pvz.: jeigu vaiko motyvacijoje vyrauja palankumo poreikis,dažniau paglostykime jį ((tiesiogine ir perkeltine prasme). Jeigu vyrauja valdžios ir savarankiškumo poreikis,kūrybiškai ieškokime kitų skatinimo formų.

2. Pastiprinimas neturi būti atidėliojamas. Visada kreipkime dėmesį į gerai atliktą darbą ir tuoj pat pagirkime,paskatinkime (žvilgsniu, žodžiu, prisilietimu ar kitaip).

3. Apdovanojimas turi būti pasiekiamas, apdovanokime ir už nedideles pergales. Visada įžvelkime vaiko darbe net grūdelį teigiamo ir pagirkime jį už tai.

4. Netikėti paskatinimai veikia geriau. Pvz.: jeigu mes reguliariai ir vienodai skatinsime vaiką,jis greitai pripras ir jau nebereaguos į šį paskatinimą (ypač sangviniško temperamento vaikai), reikalaus vis didesnio apdovanojimo.

5. Jeigu nnorime skatinti vaiką,girkime jį viešai, o kritikuokime – individualiai ir tik konkrečius veiksmus.

Neneigdami išorinės motyvacijos svarbos, norėtume pabrėžti didesnę vidinės motyvacijos svarbą mokymuisi. Galima pasiekti tik tuomet, kai suaugusiojo ir vaiko santykiuose vyrauja teisingumas, atvirumas, abipusis supratimas, bendradarbiavimo ir kūrybiškumo aatmosfera.

Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikį reikia pradėti pratinti prie tvarkos. Dienos miegas,maitinimas, migdymas vakare turi tapti kasdienės rutinos dalimi. Neatsižvelgdami į pasirinktą auklėjimo būdą, reikia laikytis dviejų svarbiausių taisyklių:

1. Būkite nuoseklūs (to niekada nebūna per daug).

2. Bausdami būkite šaltakraujiški, ramūs ir nešališki.

Vaikai nori žinoti, kas jų laukia – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai. Bausti reikia tuoj pat, bausmės turi būti svarbios vaikui, žinomos iš anksto ir skiriamos ramiai. Taisyklės, už kurių nepaisymą bus baudžiamas, turi būti aiškios, nustatytos kartu su vaiku ir apgalvotos. Pirmiausia tėvai turi žinoti, kad net labai maži vaikai gali rodyti tam tikrus jausmus ir atitinkamai elgtis, jau iš anksto žinodami, kaip suaugusieji reaguos. Pažinę, kad gali jumis manipuliuoti, galėsite geriau drausminti iir taip lengvai nepakliūsite į mažojo gudragalvio pinkles.

Dažniausiai tėvai išbando viską – mušimą, atskyrimą nuo kitų, privilegijų atėmimą. Kai kurios priemonės būna veiksmingos, bet poveikis greitai išnyksta. Drausminimo priemonės, tinkančios vienai šeimai, gali visai netikti kitai. Bet kokio drausmingumo veiksmingumas priklauso nuo įvairių aplinkybių: vaikų skaičiaus šeimoje, vaikų amžiaus, mokyklos, aplinkos. Norėdami pasitikrinti, ar bausmė tiks jūsų vaikui, pamąstykite: “Ar jos rezultatai padarytų šiam vaikui įspūdį?”. Jeigu apdovanojate, pagalvokite, ar būtent šiam paaugliui tai patiktų? Bausmės taip pat turėtų būti įįspūdingos. Reikėtų savęs paklausti: “Ar tokia bausmė bus svarbi šiam vaikui, kad jis stengtųsi jos išvengti geriau elgdamasis?”. Vienuolikametis turbūt nenuliūs, jei vienuolikai minučių jį atskirsite nuo visų, bet valanda vienatvės turėtų paveikti. Jeigu ir jos per maža, pusantros valandos atskyrimas tikrai privers vaiką kelis sykius pagalvoti prieš neklausant.

Būtina taikyti tam vaikui svarbias bausmes ir apdovanojimus. Paauglys, kuriam ypač patinka kalbėtis telefonu, padarys viską, kad nebūtų atimtas šis malonumas, o intravertiškas vaikas nė už ką nepaaukotų savo mėgstamų knygų ir mėgstamiausios veiklos.

BAUSMĖS

Atėmimas

Pavyzdžiui, jei iš paauglio kambario paimsite vieną ar kelis vaiko kompaktinius diskus, išnešite TV, jis tikrai atkreips dėmesį ir ilgai atsimins, kad esate rimtai nusiteikęs daryti tai, ką sakote. Daugelis tėvų per mažai paima daiktų, nesistengia, kad vaikas pajustų, ko neteko – dvylikametis be vargo gali valandą nežiūrėti TV, bet jeigu visai dienai netektų visų elektros prietaisų, tikrai būtų priblokštas!

Vaiko atskyrimas

Tai fizinė ir psichologinė poveikio priemonė.

Patalpos sutvarkymas

Neklaužada turi būti paliktas vienas iš anksto nustatytam laikui. Tai priklauso nuo amžiaus ir vaiko charakterio. Patalpa turi būti kuo tuštesnė (išnešti visus įmanomus daiktus), saugi.

APDOVANOJIMAI

Skatinimas veikla

Kartais veiksminga vaikus skatinti ir privilegijomis. Pradinukams patinka žaisti stalo žaidimus, vykti į ekskursijas dviračiais. Prieš apdovanodami įsitikinkite, kad jūsų vaikui tai tikrai patinka ir jis ttai įvertins.

Skatinimas draugiškumu

Draugiškumas – tai toks tėvų elgesys, kai jie vaiką pagiria ar skiria jam dėmesio. Vaikai labai trokšta tėvų pritarimo ir stengiasi jį gauti. Paaugliams patinka būti pagirtiems už gerai atliktą darbą, o pradinukai slapčiomis trokšta būti apkabinti ar geranoriškai kumštelėti.

Apdovanojimai materialiais dalykais

Vaikai dažnai dėl jų labai stengiasi. Vienas gerų šio metodo bruožų tas, kad paauglys išmoksta protingai leisti pinigus. Iš pradžių jaunuoliai nori būti ekstravagantiški ir perka brangius rūbus. Vėliau supratę, kad tėvai nepirks jokių kitų drabužių, išskyrus būtiniausius, pradeda dairytis į pigesnius ir jau atsargiau leidžia pinigus.

Drausminant vaikus, reikia būti įsitikinusiam, kad:

· nuolat ir tuojau pat apdovanojate vaikus už gerą elgesį.

· baudžiate už netinkamą elgesį, parinkdami veiksmingas priemones.

· esate budrūs, stengiatės neapdovanoti vaikų už netinkamą elgesį.

· laikotės senelės taisyklės – pirma darbas, po to žaidimai.

Labai svarbu apdovanoti vaiką už gerą elgesį ir nubausti už blogą; nenusileisti nuolatiniams vaiko dejavimams ir skundams, tuo skatindami nenorimą elgesį; elgesys, už kurį skiriame apdovanojimus, turi tęstis, o elgesys, už kurį baudžiame turi nykti. Bet labai dažnai dar pasitaiko, kad užuot taikę taisyklę, tėvai derasi su vaikais dėl jos.

Svarbiausias paskatinimo bruožas yra tas, kad gerai įvertinamas asmens poelgis bei veiksmas, pripažįstamas pasisekimas ir tuo suteikiamas moralinis pasitenkinimas. Taigi paskatinimas yra viena svarbiausių aasmens veiksmo bei elgesio teigiamo įvertinimo formų. Paskatinimai vėl skatina pakartoti panašius veiksmus ir vėl patirti malonumą. Paskatinimas yra veiksminga auklėjimo priemonė gerosioms asmens savybėms formuoti it įtvirtinti. Ši priemonė labai reikšminga ikimokyklinio amžiaus vaikams auklėti. Sumaniai jas panaudojant, galima sukelti vaiko norą ir energiją kas kartą vis geriau veikti, remiantis pasisekimais. Šiuo būdu gali būti sėkmingai formuojamas vaiko charakteris ir vystoma valia. Tačiau veikiai galima nukrypti į kraštutinumą – per daug sukelti vaiko pasitikėjimą savimi ir menkinti rūpestingumą. Dėl to jis gali tapti savimyla ir net įžūlus. Todėl skatinant vaiką reikia nurodyti ir tai, kas yra negera, kaip nereikia elgtis ir pan. Su paskatinimais kartu vartoti ir smerkimą, kuris verstų vaiką labiau susikaupti, kritiškiau žvelgti į savo veiksmus, juos rūpestingiau atlikti.

Visuomeniniame gyvenime bausmės naudojamos nuo pat seniausių laikų. Jomis stengiamasi apsaugoti visuomeninę tvarką bei papročius, kovoti prieš nusikaltimus. Vaikų auklėjime bausmės taip pat naudojamos nuo seniausių laikų. Jos taikomos ir šeimoje, ir mokykloje. Bausmių ir naudojimo būdai kito ir kinta. Senovėje tėvai ir kiti vyresnieji naudodavo žiaurias bausmes vaikams valdyti ir bausti už nusižengimus. Tai pat yra buvę, kad gerai auklėjamų vaikų bausti visai nereikia, kad bausmės negalinčios būti auklėjime naudojamos, kad nei tėvai, nei mokytojai, mylėdami vaikus,

negalį jų bausti. Tačiau gyvenimo tikrovė rodo, kad tiek tėvai, tiek vaikai daugiau ar mažiau nusižengia ir, kad vien pamokymų ir skatinimų bei kitų priemonių auklėjime neužtenka. vaiko valios charakterio ugdymui kartais reikia sudaryti taisykles, kurios apsaugotų nuo tam tikrų poelgių. Tačiau bausmė negali būti pagrįsta fiziniu skausmu, kerštu ir kt. Bausmės vaikui sukelia nemalonų pergyvenimą, verčia susimąstyti dėl padaryto poelgio. Taigi bausmės primena vaikui, kad reikia laikytis nustatytų taisyklių bei duotų nurodymų. Jei vaikas žino, kad už blogą pasielgimą bbus baudžiamas, tai jis saugosis nenusižengti. Bausmės padeda vaikui suprasti būtinumą laikytis nustatytų normų bei taisyklių. Tuo pačiu vaikas vis labiau įsisąmonina ir tai, kad jis negali elgtis vien pagal savo norus ir užgaidas, kad jo poelgiai turi būti tikslingi ir atitikti kitų žmonių reikalavimus. Bausmės padeda palaikyti tvarką, drausmina vaikus, turi auklėjamosios reikšmės kitiems vaikams. Sakoma, kad gerai auklėjamo vaiko nereikia bausti: jis esąs paknakamai geras ir drausmingas, jokių nusižengimų nepadarąs, o mažo vaiko tuo labiau negalima bausti, nes jjis dar nežino elgesio taisyklių ir reikalavimų ir už savo veiksmus nėra atsakingas.

Bausmės formos

Natūralios – tai tokios bausmės, kai nubaudžia pats gyvenimas arba gamta, pvz. neišmokai pamokos – gavai blogą pažymį ir kt.

Pastaba – žvilgsniu arba žodžiu. Kai kurie vaikai jjautrūs tėvų arba vyresniųjų pastaboms. Pastabas reikia daryti tam tikru tonu (tam tinka griežtas ir reiklus tonas). Tačiau reikia turėti ir saiko.

Papeikimas – gali būti pareikštas viešai arba savame rate.

Bausmė neturi vaiko žeminti. Smerkti reikia nusižengimo faktą ir priežastis, bet ne patį asmenį! Labai kenkia fizinės bausmės (maisto atėmimas, uždarymas kur nors tamsoje, mušimas). Žiauriai mušamas ir baudžiamas vaikas nustoja pagarbos ir meilės savo tėvams, netgi pradeda degti neapykanta ar tiesiog kerštu, užsispyrimu. Gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog mušami vaikai dažniau pasidaro žiaurūs, kerštingi, greičiau išmoksta apgaudinėti ir išsisukinėti. Be to fizinės bausmės atsiliepia vaiko sveikatai, nervų sistemai, vaikas nebepajėgia gerai elgtis, iš baimės, kad gali būti nubaustas, daro dar didesnius nusikaltimus. “Gauti į kailį” – tai tik laikinai. Kiekvienos rūšies bbausmę reikia mokėti išmintingai ir sumaniai naudoti, nes blogai panaudota ji padaro daug nepataisomos žalos. Nebausti, visko iki galo gerai neišsiaiškinus. Nepamiršti, kad bausmės turi būti auklėjamojo pobūdžio. Bausmė negali būti priemonė užsispyrimui ir valiai laužyti. Prieš skiriant bausmę,reikia laikytis šių pagrindinių reikalavimų:

Bausmė turi būti teisinga ir pelnyta;

Turi turėti auklėjamąjį tikslą;

Neturi siekti fizinės kančios ir neturi jos sukelti;

Ji turi būti įvykdyta; panaikinti ją tik tada, kai ji atrodo nereikalinga ar neteisingai paskirta.

Labai griežtos bausmės

Kartais yra tokių vaikų, kurie būna ttokie užsispyrę, kad yra pasirengę stoiškai iškęsti visas “standartines” elgesio ugdymo sistemos bausmes nė nevirptelėję. Tokių vaikų dienos nuolat vertinamos blogai. Su tokiais vaikais, pataria R. Peters, elgtis reikia nesirenkant priemonių – skirti įprastas bausmes ir dar pridėti naujų, jog vaikas pagalvotų, ar tikrai verta ir toliau taip spyriotis. Pavyzdžiui, palikti vaiką vieną net keliolika valandų, atimti mėgiamiausią jo daiktą (tik jokiu būdu negrąžinti).

Svarbiausios taisyklės, kurias visada reikėtų prisiminti, drausminant vaikus:

– būkite pastovūs. Jei pasakėte taisyklę, laikykitės jos.

– liaukitės grasinę – veikite.

– tegul bausmės būna bauginančios. Jei vaiko bausmė negąsdina, tai , ko gero, ji bus neveiksminga.

– pasistenkite, kad vaikas labai gerai suprastų taisyklės ir pasekmės už jos nepaisymą ryšį.

– nesitikėkite, kad jūsų vaikas bus supratingas.

– nesistenkite laimėti mūšio pralaimėdami karą.

– nesitikėkite, kad jums visą laiką pavyks būti teisingiems.

– iš anksto nuspręskite, ką darysite, kai už netinkamą vaiko elgesį negalėsite bausti kaip įprasta.

– būkite pasirengę bausti netradiciškai, jei įprastos bausmės neveikia.

– pasistenkite apie savo vaiko laimę ir pasitenkinimą gyvenimu galvoti kaip apie ilgalaikį tikslą, o ne kaip apie vienadienę užgaidą.

Naudota literatūra:

1. Laužikas J. Paskatinimai ir bausmės auklėjant vaikus šeimoje.V.,1958.

2. Peters R. Nebijokite drausminti vaikų. V.,1999.

3. Petrulytė A. Vaiko asmenybių ugdymo aktualijos.//Pedagoginės psichologijos etiudai,V.,1997.-P.76-82.