SOCIALINIO PEDAGOGO NARKOMANIJOS

1. Kas tai yra narkomanija?

Narkomanija (narcomania; gr. ,,narke” – sustingimas, sąmonės aptemimas, suakmėnejimas +gr. ,,mania” – potraukis, aistra, beprotybė) išsivysto dėl trumpalaikio ar sistemingo narkotikų vartojimo; kai pakinta atsparumas jiems, atsiranda vis didesnių dozių poreikis, sutrinka žmogaus fizinė, psichinė būsena ( pagal enciklopediją ).

Pagal I. Leliūgienę: ,, Narkomanija – tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas ”, ,, Narkomanija – tai pripratimas prie narkotikų. ”

Pagal L. Bulotaitę : Narkotikai – tai medžiagos, kurių vienkartinis naudojimas sukelia euforiją ar kkitus malonius pojučius, o sistemingas vartojimas – psichologinę ir fizinę priklausomybę.

Pagal S. Gurskį: ,, Narkomanija yra ydingas, nulemtas vidinių paskatų tam tikrų cheminių priemonių vartojimas įvairiais būdais ( ryjant, įšvirkščiant, įkvepiant ), norint sau sukelti apsvaigimo būseną ”, ,, Narkomanija – įprotis, ar jau yda, nes lengviau likviduoti įprotį negu ydą”.

Apsvaigimą sukelia įvairios priemonės. Tai gali būti tikri narkotikai, tokie kaip opiumas, morfinas, heroinas. Kvaišinimasis tomis priemonėmis laikomas tikra narkomanija. Panašiai kaip tikri narkotikai veikia kai kurie vaistai, pavyzdžiui, rraminamieji, migdomieji, stimuliuojantieji, kurių virtęs yda vartojimas vadinamas medikamentomanija. Visos kvaišinimosi priemonės: ir tie tikrieji narkotikai, ir farmakologijos preparatai, taip pat jaunimo vartojamos kitos cheminės substancijos ( pavyzdžiui, butaprenas, ixi, omo, tri) yra stiprūs nuodai, arba toksinai.

Tikroji mūsų jaunimo nnarkomanija reta: tikri narkotikai labai brangūs ir sunkiai gaunami. Dažniausiai jaunimas kvaišinasi tam tikrais vaistais arba patys gaminasi įvairias narkotines medžiagas, pavyzdžiui, iš aguonų stiebų daro ,,kompotą”, vadinamajį ,,lenkų heroiną”. Įpročio narkomanija yra tada, kai žmogus jaučia iš tiesų neįveikiamą potraukį, stiprų norą, bet dar ne būtinumą kvaišintis, todėl vartojamų priemonių dozės nėra didinamos, žmogus nuo jų fiziškai nepriklauso, vadinasi, šių medžiagų atėmimas nesukelia vadinamojo narkotinio bado reiškinių, o jų vartojimas, nors kenkia psichikai, žmogaus gyvenimo rimčiau dar nepaveikia Įprotis kvaišintis po kiek laiko pereina į ydą. Tai jau toli pažengusi narkotinė būsena, kuri remiasi stipria vidine prievarta vartoti narkotikus, didėjantį badą, rodantį susidariusį priklausomumą ir nuo kvaišalų vartojimo stiprėjantį fizinį bei psichinį organizmo išsekimą, kuris galiausiai baigiasi mirtimi. Po ttam tikro narkotikų vartojimo laiko atsiranda stiprus, visai nebeįveikiamas noras, potraukis patirti apsvaigimą. Šis noras vadinamas psichiniu priklausomumu. Jis susiformuoja todėl, kad vartojami narkotikai tampa organizmo vidinės substancijos sudėtine dalimi ir užtat jo ląstelės bei audiniai pripranta prie jų; narkotikas tada būtinas organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai palaikyti.

Susidarius fiziniam priklausomumui, kvaišalų stoka sukelia vadinamąjį narkotinį badą. Jis reiškiasi tuo, kad narkomanas turi sistemingai vartoti narkotikus ir vis didinti dozę, norėdamas sukelti apsvaigimą. Jei narkotikų nėra, didėja irzlumas, nervingumas, sunku ssukaupti dėmesį, žmogus kankinasi. Atsiranda nerimas. Pagaliau baimė darosi nepakeliama, sukelia sielvartą ir beviltiškos padėties jausmą, neretai ir mintį nusižudyti, kuri gali virsti net veiksmu.

Nekalbamt apie priklausomumą, kvaišalų vartojimas visada sukelia labai neigiamus ir dažnai nebepataisomus narkomano sveikatos ir jo visuomeninio gyvenimo padarinius, tai:

1. Nuolatinis organizmo nuodijimas narkotinėmis medžiagomis neatitaisomai pakeičianervų sistemą, o tai degeneruoja charakterį. To rezultatas – narkomanas nebetenka aukštesniųjų jausmų ir moralinių stabdžių. Jis begėdiškai elgiasi, nebeturi jokių norų, gyvenimo aspiracijų ir suinteresuotumo. Žmogus nuodija šeimos emocijas, nustoja jausti prieraišumą žmonėms, net netenka kai kurių natū ralių potraukių.

2. Susiformavusi arba tik ryškėjanti yda reikalauja vis dažniau ir vis didesniais kiekiais vartoti narkotikus. Poreikis nuolat gauti narkotikų stumia merginą arba vaikinuką į nusikaltimų kelią, todėl daugėja vagysčių, įsilaužimų į vaistines, norint pagrobti kvaišalų; daugėja receptų klastojimo, amoralaus parsidavimo ar net žmogžudysčių, kad tik gautų pinigų narkotikams. Be to, kvaišinimasis ir nemalonūs narkotinio bado reiškiniai neleidžia jaunuoliams mokytis ir dirbti, todėl jie dažniausiai nei mokosi, nei dirba.

3. Toliau narkotizuojantis, galutinai išsenka organizmas, kūnas išdžiūva, labai sumažėja fizinė jėga. Narkomano oda pasidaro blyški ir sausa, o veido oda – žemės spalvos. Taip pat sutrinka pusiausvyra, judesių koordinacija, ir gali atrodyti, jog žmogus girtas. Narkomanai paprastai negirtauja, nnors tai ir nėra taisyklė.

1. Priežastys skatinanč2. ios vartoti narkotikus

Priežasčių nurodoma labai daug. Tačiau visas jas galime suvesti į tris pagrindines grupes: Narkotikai – tai medžiagos, kurių vienkartinis naudojimas sukelia euforiją ar kitus malonius pojūčius, o sistemingas vartojimas – psichologinę ir fizinę priklausomybę. Kad medžiaga būtų pripažinta narkotiku, ji turi atitikti tris kriterijus. Medicininį – medžiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą. Socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medžiagos vartojimas. Juridinį – medžiaga pripažinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą (šių medžiagų neteisėta gamyba, laikymas ar realizavimas yra įstatymo draudžiami). Iš šių kriterijų galime suprasti, kad narkotinių medžiagų sąrašas nėra pastovus. Jis gali būti papildomas, koreguojamas priklausomai nuo to, kokios medžiagos yra vartojamos svaiginimosi tikslais. Kaip šios medžiagos veikia? Nustatyta, kad jų poveikis priklauso nuo narkotiko (jo rūšies, vartojimo būdo, dozės), asmens (asmenybės ypatumų, ankstesnės narkotikų vartojimo patirties, fizinės bei psichinės sveikatos, vartojimo motyvų) bei socialinės aplinkos (kur ir su kuo vartojama).

Narkotikų poveikis kiekvienam asmeniui yra gana individualus, o ivairūs narkotikai veikia labai skirtingai. Dėl vienų ar kitų priežasčių pavartojęs narkotikų, žmogus po kiek laiko pajus vadinamają pakitusią sąmonės būseną. Tai gali būti atsipalaidavimas, lengvumas, visų rūpesčių nutolimas, ramybės, meilės ar begalinio džiaugsmo jausmas. Tai euforinė būsena. Kartais galima patirti labai mmalonias arba bauginančias haliucinacijas. Pasibaigus narkotinės medžiagos veikimui, asmuo gali grįžti į normalią sąmonės būseną. Pabrėžiama – gali, nes kartais net ir po vieno bandymo asmuo patirs liūdnas to malonumo pasekmes. Kokios jos gali būti? Asmuo gali perdozuoti narkotiko, ko pasekoje gali stipriai apnuodyti organizmą, ar net mirti. Jei buvo vartojamas LSD, haliucinacijos gali pasikartoti metų bėgyje, nors asmuo daugiau šių medžiagų nevartojo. Tačiau tarkime, kad asmuo grįžo į normalią sąmonės būseną ir jaučiasi pakankamai gerai. Po kiek laiko jis gali pagalvoti: „Nieko blogo neatsitiko. O poveikis buvo tikrai malonus. Tai kodėl nepabandyti dar?“ Juk mes visi gyvenime trokštame malonumų, naujų potyrių. Taip asmuo tampa psichologiškai priklausomas nuo narkotiko – jis nuolat apie tai galvoja, nori vėl ir vėl patirti malonumą, atsipalaiduoti. Psichologine priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nutraukti vartojimą būna labai sunku.

Po tam tikro laiko, vartojant narkotines medžiagas, asmuo jau nebegali, pasibaigu narkotinės medžiagos poveikiui, sugrįžti į normalią sąmonės būseną. Nustojus veikti narkotikui jaučiamas nerimas, itampa, silpnumas, gali svaigti ar skaudėti galvą ir pan. Ką tokiu atveju mes visi darome? Atsiranda abstinencijos būklė, kuri vis gilėja. Priežastys, kurios skatina vartoti narkotikus:

Pagal S. Gurskį:

–

Specifiniai psichikos bruožai;

– Grupės įtaka;

– Smalsumas ir mada;

– Gyvenimo sunkumai;

– Paauglių norai, problemos ir nerimas;

– Įsitikinimas, kad narkotikas teikia malonius išgyvenimus .

Pagal L. Bulotaitę:

– Biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės ir pan.);

– Socialiniai veiksniai (aplinka, kurioje moksleivis gyvena; artimų žmonių pažiūros ir elgesys; draugų, bendraamžių pažiūros bei elgesys ir pan.).

– Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai (menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija ir pan.).

Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotikus skatina psichologiniai ir ssocialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos.

2. 1. Motyvai skatinantys vartoti narkotikus ( S. Gurskis )

Psichikos tipas. Specifiniai psichikos bruo¬žai lemia ydos susidarymą. Tai pirmiausia tokie bruožai, kaip nervingumas, jausmų nebranda, bloga savo elgesio vidinė kontrolė, nemokėjimas patenkinti savo po¬reikių, netikra vertybių sistema. Jaunuoliai, kuriems dėl šeimos, mokyklos arba bendra¬amžių poveikio susidarė šie psichikos bruožai, paprastai reiškia per didelius reikalavimus ir laukia greito savo poreikių patenkinimo. Jie trokšta nevaržomo gyvenimo ir ppasisekimų, bet jiems budinga ir praraja tarp įvairių asmeniškų tikslų, ambicijų, norų bei galėjimo juos pa¬siekti, pajusti pasitenkinimą.

Šie jaunuoliai nemoka gerai sugyventi su kitais. Jie per dirglūs, jiems būdinga trapi psichikos struktūra. To¬kie jaunuoliai apskritai yra bailūs ir nuolankus, bet lla¬bai dėl to kenčia, nes tai laiko silpnybe. Užtat jie sten¬giasi dėtis psichiškai stiprūs, primesti kitiems savo valią. Be to jie mažai atsparūs įvairiems nepasisekimams, nors stropiai tą slepia. Jie nemoka apsiginti nuo pralaimėjimų. Lengvai susierzina dėl gyvenimiškų nesėkmių ir grimzta j apatiją.

Tie bruožai jiems neleidžia įgyvendinti savo troškimų. La¬bai nemaloniai pajuntami dažnai nepatenkinti įvairūs poreikiai, pasiekimų ir laimėjimų stoka. Kad šie nemalonus išgyvenimai būtų prislopinti, elgiamasi priekabiai, agre¬syviai, maištingai, spyriojamasi arba visko vengiama, trau¬kiamasi, bėgama nuo sunkumų užuot juos nugalėjus.

Išskirtinis bruožas, padedantis atsirasti ydai, yra su¬sidaręs jaunuolio polinkis hėgti nuo gyvenimo sunkumų, trauktis į savo vidinį pasaulį, kuris lengvai gali tapti narkotinių vizijų pasauliu.

Smalsumas ir mada. Svarbus narkomanijos susiformavimo veiksnys yra taip pat smalsumas ir jaunimo mada narkotizuotis. Narkomanijos rreiškinį supa sensacingumo ir savitos egzotikos gandai, kurie žadina jaunimo smalsumą ir pritrenkiančių išgyvenimų perspektyvą. Kartais smalsumas gali būti pagrindinis veiksnys, skatinantis pabandyti narkotikų.Tiesa, daugeliu atveju jaunieji ,,eksperimentatoriai” pakartotinai kvaišalų nevartoja. Kadangi, tai sukelia labai nemalonius padarinius, panašius į sunkias alkoholines pagirias. Pvz: Vienas iš narkotikų gavimo būdų yra nagrinėtas laikraštyje ,,Utenos apskrities žinios” straipsnyje ,,Narkotikų glėby – kartus užsimiršimas”. Ištrauka: ,, Pirmą kartą pabandžiau narkotikų aštuntoje klasėje. Su draugais važiavome į Kauną, ten kažką šventėm, paskui jie pasiūlė: ,,Gal ,,,žolytės”? Sutikau, nes buvau jau išgėrusi.”

Alkoholiniai gėrimai moksleiviams tapo labai populiarūs ir dažnai neišvengiama bendravimo priemonė. Paauglystė yra eksperimentavimo, smalsumo, tyrinėjimo metas. Taip jaunas žmogus susiduria su rizika. Svaiginamųjų medžiagų vartojimas tampa vienas iš asmens vystymosi proceso aspektų ir net gyvenimo dalis.

Grupė. Šitokios grupės, kuriose vyrauja ,,narkomaniškas gyvenimo stilius” paprastai įtraukia tuos jaunuolius, kurių tėvai mažai jais domisi, palieka jiems per daug laisvės, nekontroliuoja, kaip jų vaikai leidžia laiką.

Narkomanų grupių įtaka ypač gręsia judriems asmenims, primenantiems savo elgesiu gyvsidabrį (hyperaktyvūs vaikai). Tai jaunimas, nenuilstamai ieškantis nuotykių ir stiprių įspūdžių, dažniausiai labai pajėgūs fiziškai ir be galo trokštantys judėti. Tačiau jiems trūksta svarstymo, ką daro ir kaip elgiasi. Dėl nieko nesusimąsto, gyvena šia akimirka.

Šių jaunuolių situacija mokykloje yra bloga, nes mokslu jie bodisi ir neturi jam kantrybės. Mokyklinių pasiekimų ir laimėjimų stoką kompensuoja imponuodami draugams nepriklausomybe, brutalumu, jėga ir nesiskaitymu su pripažintomis normomis. Su mokytojais yra akiplėšiški.

Šitokie mokiniai nėra akceptuojami mokytojų, taip pat ir tėvų – jie paliekami patys sau. Užtat jie ignoruoja mokyklą ir ima ieškoti galinčios juos priimti aplnkos. Patenka į narkomanų grupę, kuri juos paremia ir nežeidžia vertingumo jausmo. Kvaišinančiomis priemonėmis ji suteikia jaunuoliams jų ieškotų stiprių išgyvenimų. Joje jie pažįsta narkomanų gyvenimo ,,,egzotiką”. Kadangi grupės veikla ir tikslai prieštarauja ,,nuobodaus suaugusiųjų pasaulio” interesams, todėl visus suaugusiuosius šie jaunuoliai laiko priešais.

Šitaip paauglys už galimybę patenkinti įvairius savo poreikius susyja su grupe neformalaus solidarumo ryšiais, perima vyraujantį jos gyvenimo stilių ir priešinasi bet kokiems jos teikiamų vertybių užsipuolimams. Tokie asmenybės ryšiai su grupe paprastai esti labai stiprūs.

Gyvenimo sunkumai. Savotiškas ir labai svarbus jaunuolių bėgimo į narkomaniją motyvas yra jų patiriami įvairūs asmeninio gyvenimo sunkumai, susiję arba su konfliktais šeimoje, arba su situacija mokykloje, arba su kokiomis kitomis emocinėmis problemomis.

Tokie sunkumai sukelia nepaprastai stiprią ir labai nemalonią vidinę psichinę įtampą, kuri neleidžia asmenybei normaliai funkcionuoti ir besąlygiškai reikalauja atsipalaiduoti. kiekvienam reikia mokėti racionaliai išspręsti šitokias situacijas, ir tai sekasi tuo geriau, kuo tinkamiau suformuota asmenybės psichika. Tačiau, jeigu jaunuolis turi psichikos ydų ir susiduria su problemomis, kurių spręsti nemoka, tai visada intensyviai ieško kokio kito būdo išlieti jį kamuojančiai įtampai. Tada atranda, kad čia tinka narkotikas, sukeliantis palaimos būseną ir pašalinantis – bent jau apkvaišimo metu – bet kokius malonumus.

Žinoma, ryškiausiai šią problemą iliustruoja vaikai, kilę iš demoralizuotų, išsiskyrusių, piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų. Visi žinome schemą: tėvas girtuoklis – vaikas išgyvena pragarą, demoralizuota šeima – vaikai neturi reikiamos globos.

Paauglių norai, problemos ir nnerimas. Dažniausiai paauglių išsakomos problemos liečia, deja, amžinąjį kartų konfliktą: Mes – ir tėvai. Jaunieji tvirtina, kad suaugusieji jų nesupranta. Pvz.: ,, . turiu pretenzijų suaugusiems, kad nemoka mūsų suprasti. Jie susidarę savo požiūrį į įvairias problemas. Ir, nors patys dažnai klysta, mums sako: ,,Ką jūs ten išmanot! Tiems dalykams dar esat per skysti !“

Pvz.: ,,Norėčiau, kad suaugusieji mus traktuotų supratingai, kaip draugus, ir kad padėtų mums kaip draugams. Mes, jaunieji, kuriame atskirą pasailį, bet tas atskirumas turi savo priežastis, nes bijomės patikėti suaugusiems savo rūpesčių, minčių ir planų, kad neišgirstume: ,,Ilgainiui tas praeis”. Tai mus skaudina ir atgraso. Sunku patikėti tais, kurie nenori mūsų suprasti.”.

Iliuzinis gyvenimo būdas. Paklausti, kodėl vartoja kvaišalus, narkomanai dažnai atsako, kad tik narkotikas jiems padeda ,,tikrai gyventi”. Apibūdindami smulkiau, kuo reiškiasi šis gyvenimo ,,tikrumas”, kalba, jog narkotikai išplečia ir pagilina išgyvenimų pasaulį, aktyvina kūrybines galias, padaro nejautrius jausminėms problemoms ir sunkumams, niveliuoja, pavyzdžiui, agresyvaus pykčio, depresinio sugniužimo, izoliacijos nuo visuomenės grupių ir panašius jausmus. Taip pat tvirtina, esą kvaišalai padeda išsilaisvinti iš įvairių konfliktų ir greitai likviduoti nemalonią psichinę įtampą.

Apsvaigimas jiems užpildąs jausminę tuštumą ir sukeliąs jėgos pojūtį. Be to, narkotikai sužadina ypatingą ,,vidinio apšvietimo” būseną, kuri, kaip tvirtina narkomanai, padeda giliau pažinti savo egzistencijos

prasmę ir labiau įsigilinti į savąjį ,,Aš”.

2. 2. Kariauti su narkotikais ar juos įteisinti?

Maikas Naitas (Mike Knight)

(Anglijos specialistas apie 1985-1988 m. Mersisaido srityje, Liverpulio regione vykdytą „Žalos mažinimo“ eksperimentą)

Konferencijoje kalbėtojai iš įvairių šalių pasidalins savo patirtimi bei mintimis apie narkotikų vartojimo plačius mastus, kai kurie pasiūlys įvairius sprendimus, arba kelią, kaip „eiti pirmyn“ sprendžiant narkotikų vartojimo problemas, daugelis ginčysis dėl vienos ar kitos kategorijos, pateiks argumentus paremiančius savą požiūrį arba kritikuojančius oponento nuomonę. Tokie debatai tęsiasi ir persikelia iš konferencijos įį konferenciją, iš vienos salės į kitą, tačiau narkotikų vartojimas lėtai ir tvirtai plinta bei klesti. Įvairių šalių bendruomenės yra „priverstos spręsti narkotikų vartojimo problemas“. Kartais tokias bendruomenes remia centrinės valdžios institucijos arba savivaldybės, paramos organizacijos, tačiau aišku viena, kad su šiomis problemomis arba kovojama, arba kenčiama nuo padarinių. Tokią patirtį mes įgijome per pusantro dešimtmečio paplitusio narkotikų vartojimo. Liverpulyje, kaip ir kitur pasaulyje, kenčiame dėl jau daugelį metų nemažėjančio narkotikų vartojimo. Deja, mes taip pat tapome ir ginčų apie nnarkotikų politiką centru, dažnai mes esame pristatomi kaip geras pavyzdys, nurodant mūsų sveikatos apsaugos institucijų liberalų požiūrį į narkotikų rėmimo programas, policijos atsargią politiką narkotikų vartotojų atžvilgiu. Tačiau vadinamoji „pažangi politika“ nepaiso fakto, kad narkotikų vartojimas dabar įsigali mūsų bendruomenėse. MMes matome, kad dėl įvairiausių organizacijų bei institucijų nevienareikšmio požiūrio kyla pavojus, jog daugelis bendruomenių narkotikų vartojimą gali priimti kaip normalų dalyką. Argumentai, remiantys šią „pažangią politiką“ (ji yra glaudžiai susijusi su narkotikų legalizavimo lobizmu), yra karo su narkotikais pralaimėjimas. Nesvarbu, kurios šios politikos atmainos besilaikytume, esamę įsitikinę, kad tai reikštų pralaimėjimą. Ekspertai ir specialistai, kurie dirba narkotikų srityje, baigę darbą išsiskirsto. Bendruomenių nariai grįžta po darbo namo, kur jie su narkotikais susiduria kiekvieną dieną, visas septynias savaitės dienas, visus metus. Trumpai tariant, tai slegia daugelį žmonių. Daugelis išmoko įveikti šią būseną, daugelis vietose dirba darbą: susijusį su narkotikų problemomis, daugelis įgijo žinių ir supratimo apie sudėtingas problemas, susijusias su narkotikų vartojimu. Deja, geriausiu atveju jų požiūrį pakenčia. Dažnai šie žžmonės yra ignoruojami, arba jiems „prisegama“ etiketė isteriškų tėvų, pasižyminčių „kovotojų su narkotikais“ mąstysena. Tos grupės, kurios sugeba patraukti ekspertų dėmesį, yra labai mažai remiamos, jų veiklą dažnai lemia ir prižiūri ten gyvenantis profesionalas.

Bendruomenės įgijo daug karčios patirties susijusios su narkotikų vartojimu, kuris nuolat beldėsi į duris. Susidūrė su valstybės institucijų bei organizacijų nesėkmingu darbu sprendžiant šias problemas iš esmės. Patyrė nenorėjimą išklausyti jų nuomonę, o dabar, kai visa tai nedavė neigiamų rezultatų, šios bendruomenės stebi, kaip pamažu aaktyvėja kampanija už narkotikų legalizavimą, pasitelkiant „žalos minimizavimo politiką“, „žalos mažinimą“, saugesnį narkotikų vartojimą ir t.t. Šiandien mus pasiekia informacija, kad narkotikai bus vartojami, narkotikai pasilinksminimo vietose bus, ir kad jie nėra žalingi, kad „silpnieji“ narkotikai nesukelia priklausomybės, viliamasi narkotikų vartojimo problemos „patraukliu“ ir pigiu sprendimu. Norėčiau pažymėti, kad žalos mažinimas yra politika, įsišaknijusi dėl nevilties, ji kvėpuoja nevilties deguonimi. Tai:

– narkomano neviltis;

– narkomano šeimos ir draugų neviltis;

– skaitlingų narkotikų problemas sprendžianč- ių organizacijų neviltis;

– policijos, įtemptai dirbanč- ios ir teturinč- ios skurdžius išteklius, neviltis;

– savivaldybių, kurios turi mažai lėšų, neviltis;

Pasvarstykime. Mano tvirtu įsitikinimu „žalos mažinimas“ yra eksperimentas, kurį kaip sprendimą pasiūlė žmonės, nesuvokiantys problemos esmės, kaip ši problema pasireiškia, kokį neigiamą poveikį ši sudėtinga problema daro bendruomenėms. Sveikatos apsaugos institucijos suteikia narkotikus pagal narkomano pasirinkimą. Duoda nemokami švarius švirkštus jų nekeičiant, siūloma nemokamai apmokyti saugiausių švirkštimosi būdų, vykdo kampaniją ir remia idėjas, kaip lengviausia ir be problemų nemokamai įsigyti narkotikų.

Be to, vis daugiau gydytojų skatinami išrašyti narkotikų nuodus. Dėl to greitai kilo daugelis naujų nemalonių problemų. Visų klinikų, teikiančių šias paslaugas, pajėgumai jau išnaudoti, vietiniai gydytojai įtemptai dirba su daugybe pacientų, čia nereti pykčio bei liūdesio protrūkiai, narkomanai tampa vis labiau svetimi bendruomenėms. Kitas šio neigiamo eksperimento pavyzdys yra garsusis „Reefer“ eksperimentas – į cigaretes įįšvirkščiamas heroinas, kad narkomanai nenaudotų švirkštų. Tačiau šių cigarečių galima juodojoje rinkoje nusipirkti už pinigus arba išsikeisti į švirkščiamo heroino dozę! Kaip galima padėti vaikams, kurie pasyviai įkvepia savo tėvų dūmą? Kaip padėti vaikams, kurie ateina į mokyklą ir negali suprasti mokytojo dėstomi dalyko? Kaip galima padėti tiems dviems vaikams, kurie mirė dėl to, kad jų tėvai naudojo legaliai prirašytą metadoną? Šių vaikų niekas negali sugrąžinti! Argi galima įteisinta tvarka duoti patarimus jauniems žmonėms kaip saugiausiu būdu vartoti juodojoje rinkoje įsigytą „ekstazy“.

“Jeigu abejojate, geriausia iš pradžių pabandyti pusę tabletės ir, jeigu poveikis nedidelis, arba jo iš viso nėra, po 2-3 valandų dozę padidinti – išgerti kitą pusę tabletės“. Keisčiausia, kad šį patarimą duoda Mersio regioninis narkotikų mokymo ir informacijos centras (Mersey Regional Drug Training and Information Centre). Tačiau kas gali žinoti, kokios sudėties yra ši juodojoje rinkoje ar kitur nelegaliai įsigyta tabletė – tai kaip galima patarti, koks yra saugiausias vartojimo būdas? Ponios ir ponai, „žalos mažinimo“ politika (eksperimentas) yra be kliūčių vykdomas mano mieste. Aš manau, kad nenustebinsiu Jūsų pasakęs, kad šis eksperimentas patyrė skaudžią nesėkmę. Nesėkme pavadinu ne vien tik dėl to, kad narkomanai neribotam laikotarpiui paliekami apnuodyti savo pasirinktais narkotikais, tačiau ir dėl to, kad dabar ddaugiau žmonių vartoja narkotikus negu iki pradedant eksperimentą – bendruomenėms šis eksperimentas nepadėjo. Ir pagaliau – mes už viską mokėsime! Mokėsime ne tik pinigais, bet ir žmogiškąja prasme: argi yra humaniška laikytis žmones apnuodytus. Argi yra žmoniška leisti jaunimui prarasti savo gražiausius gyvenimo metus todėl, kad mes, suaugusieji, nesugebėjome nustatyti prioritetų? Tie, kurie remia „žalos mažinimo“ politiką, pateikia argumentus, kad ši politika yra būdas stabilizuoti narkotikų vartotojų įpročius, kad taip jie taptų pilnaverčiais piliečiais. Bet tai netiesa! Kokia draudimo kompanija prisiims įsipareigojimus už narkomaną bei asmenį, kuriam duodama narkotikų? Kokia firma ar įmonė priims į darbą tokį asmenį? Kokia darbuotojų grupė jausis saugi, jeigu vienas jo komandos narys bus nuolat apsvaigęs narkotikais? „Žalos Mažinimas“ ugdo priklausomybę kenčiančius klientus, nepilnaverčius žmones. Faktiškai „žalos mažinimas“ reiškia žalą, ir mes, civilizuota visuomenė, šito negalime sau leisti, nes iš tiesų tai būtų beprotnamio ekonomika. Mūsų pats brangiausias turtas – žmogaus gyvybė – yra iššvaistomas. Mes turime paklausti patys savęs: ar mes atiduosime savo vaikus farmacijos pramonei? Ši politika yra neveiksni, ir nors ji vadinama pragmatiška, joje nėra jokio pragmatizmo – nuostolius patiriame visi.

Manęs paprašė pasakyti savo nuomonę apie „žalos mažinimą“, ir aš pateikiau įvertinimą. Mano išvados yra pagrįstos darbo Liverpulio komitete patirtimi. Mano

betarpiški kasdieniniai kontaktai su žmonėmis įtikino mane, kad ekspertai klydo. Man dažnai primenama sena vaikų

pasaka apie karalių ir jo rūbus. Vienintelis mūsų privalumas yra tas, kad yra jaunimas, didžioji jo dauguma, kuri nenaudoja narkotikų – ir tai yra faktas. Liūdna pažymėti, kad per daug yra vartojančių narkotikus, kuriems mes būtinai turime suteikti pagalbą drauge su jų šeimomis bei draugais, mums reikia dirbti išradingai, mums reikia lėšų, mes turime tuos išteklius skirti narkomanų individualiems poreikiams, mes turime tartis su bendruomenėmis, ssvarbiausia, mes turime sustabdyti eksperimentų konvejerį, kuris ugdo narkomaniją. Aš nemaldausiu Jūsų atsisakyti „žalos mažinimo“ veiksmų. Nematau reikalo to daryti.

Supratingi ir išmanantys žmonės pamatys, kad dabartinė „žalos mažinimo“ politika neturi ateities.

Dėkoju už dėmesį

3. Rizikos ir apsaugantys veiksniai

Žinodami rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, mes galime sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius. Tai:

– Apsaugantys veiksniai šeimoje – tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.

– Apsaugantys veiksniai mokykloje – ggeri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kkad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę.

Žinodami visa tai, mokytojai gali laiku pastebėti ir vadinamuosius „įspėjamuosius ženklus“. Įspėjamieji ženklai:

– Nepastovi nuotaika.

– Nesugebėjimas susikaupti.

– Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.

– Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.

– Melas ir vagystės.

– Pinigų švaistymas ar skolinimasis.

– Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.).

– Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, rūbų.

– Milteliai, kapsulės, tabletės ir pan.

Šie ženklai mus įspėja, kad jaunuolis turi problemų, kurios jį gali paskatinti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti. Pastebėję šiuos ženklus, mokytojai gali padėti moksleiviui. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių – psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Tačiau jei mes laiku nepastebėsime ššių įspėjamųjų ženklų ir nesiimsime prevencinių priemonių, gali tekti spręsti jau alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo problemas. Šie įspėjamieji ženklai gali būti susiję ne vien su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu. Jie gali liudyti apie tai, kad jaunuolis turi psichologinių problemų.

3. 1. Laisvalakio reikšmė ankstyvajai prevencijai

Vaikų ir jaunimo neužimtumas visada sudaro daug socialinių problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla padeda vaikams išvengti negatyvių draugų ir veiklos. Pasitenkinimas savo veikla skatina teigiamą savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjomą. Dažnai jaunimas kkalba, kad ,,iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad ,,nuobodulys veda iš proto’ ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia duoti vaikams užsiėmimų, ir jie mažiau turės problemų su teisėtvarka ar su sveikata. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo nebuvimo ir nusikalstamumo, narkomanijos.

Vaikų nusižengimą skatina: nepalanki šeimos, vaikų nepriežiūra, mokslo ir išsilavinimo prestižo nuosmukis bei bei tradicinės vertybinės orientacijos kaita, vaikų neužitumas, girtavimas, narkomanija, taip pat vaikų laisvalaikio neužimtumas. Veikiantys būreliai, papildomo ugdymo institucijos orientuotos į gabius moksleivius, galinčius tobulinti savo žinias. Be to, daugelis būrelių, institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali. Pastaraisiais metais daugelis buvusių vaikų laisvalaikio praleidimo vietų (vaikų ir jaunimo klubai, sporto klubai ir pan.) yra apleistos ir neveikia. Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų, turi menkas galimybes saviraiškai, kuri sudarytų sąlygas jaunam žmogui per veiklą pažinti save, įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą visuomenėje. Todėl neretai neužimtumas bei nepakankamas laisvalaikio organizavimas skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Siekiant intensyvesnio neužimtumo negalime tikėtis gerų rezultatų, tačiau galime sėkmingai organizuoti ankstyvąją prevenciją, kuri yra apibrėžiama kaip priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams. Ankstyvoji prevencija – pirminės prevencijos ligmuo, kuriame ypač didelę reikšmę turi ir šeima ir artimieji, ddraugai, mokykla ir kitos institucijos, kuriose vaikas lankosi, kita socialinė aplinka.

Vaikų problemas spręsti visada sudėtinga, nes jie nesugeba savimi pasirūpinti, apsiginti. Vaikų psichika labili ir imli, o emocijos dar sunkiai valdomos. Jie gyventi mokosi stebėdami šeimą, kitus artimuosius ir aplinką.

Pasak psichoanalitikų, žmoguje egzistuoja trys asmenybės dariniai: IP (instinktyvūs potraikiai), Ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir Superego (moralės normos ir idealai). Nesubalansuotai asmenybei kyla vienokio ar kitokio pobūdžio psichologinių ir socialinių problemų. Nusikaltėlių, geriančiųjų, paleistuvaujančiųjų ar pan. Labai stiprūs instinktai jie nesugeba jų suvaldyti, nes per daug silpnos vidinės moralinės nuostatos, teisėjo ir sąžinės balsas.

Ankstyvoje vaikystėje, kol nesusiformavusios vidinės nuostatos ir vertybės, teisėjo ir sąžinės darbą atlieka vaikui artimiausia žmonės – tėvai. Tėvai savo pavyzdžiu ir šeimos vertybėmis moko vaiką atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos. Šeimoms, neturinčioms moralinio stabilumo, vidinių nuostatų, sunku jas perteikti ir vaikams. Taigi nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų vyksta socialinis mokymasis. Vaikai mokosi visko: kaip elgtis namuose, kaip bendrauti su aplinkiniais, kaip išmokti vengti problemų, konfliktų, nemeluoti ir t. T. Rizikos vaiką socializacijos procese svarbi laisvalaikio vadyba, įdomūs ir dinamiški užsiėmimai, socializacijos proceso dinamiškumas ir vertybins pobūdis. Socialinio mokymo metu rizikos grupės vaikams siekiame ne tik suteikti žinių, bet iir suformuoti bendrąsias žmogiškas vertybes ir elgio normas. Vaikai laisvalaikio praleidimo mokosi iš savo tėvų. Rizikos grupės vaikais, kurie neturi tinkamo pavyzdžio, turėtų rūpintis valstybė. Ji turėtų siekti jų pozityvios socializacijos, pomėgių saviraiškos.

Rizikos vaikų laisvalaikio vadyba yra lemiamas sėkmingas socializacijos veiksnys.

3. 2. Laisvalaikio organizavimas

I. Šeimoje organizuojamas laisvalaikis. Laisvlaikio praleidimo formos priklauso nuo šeimos amžiaus tėvų ir vaikų amžiaus, šeimos sudėties, gyvenimosios vietos, sveikatos, ekonominės situacijos bei papročių.

Šeimos laisvalaikio praleisimą galima suskirstyti į kelis ciklus:

1. Jauna šeima, kurios vaikai dar maži, rūpinasi vaikų priežiūra, jų laisvalaikio praleidimo formos gana ribotos: pasivaikščiojimai, poilsis prie jūros ar kurorte, tokiose vietose, kur nesudėtinga priežiūrėti kūdikį.

2. Jauna šeima, turinti vaikus ikimokykliniukus. Jų laisvalaikis įdomesnis. Tėvai didžiąją savo laisvo laiko dalį skiria mažųjų interesams:

3. Šeima, kurios vaikai jau pradinukai. Šis ciklas labai panašus į antrajį, tik dauguma tėvų nebegali prižiūrėti vaikų visą dieną iš mokyklos grįžta anksti ir būna namuose vieni. Dauguma tėvų stengiasi, kad taip neatsitiktų, todėl vaikai lankosi papildomojo ugdymo institucijose, kur gali ne tik praleisti laisvalaikį, bet ir plėtoti savo pomėgius. Veiklą šiame vaikų amžiaus tarpsnyje dažniausiai parenka tėvai, demokratiško auklėjimo šeimose tėvai padeda vaikams pasirinkti vienokio ar kitokio pobūdžio laiavalaikio praleidimo formas. Šiame cikle jau labai svarbu, kokią

laisvalaikio praleidimo koncepciją turi tėvai. Jeigu šeimoje tėtis ir mama niekuo nesidomi, neskatina vaikų domėtis kokia nors veikla, tai vaikų pasivaikščiojimai gryname ore po pamokų.

Poilsio fazė kieme ar gatvėje, tampa vienintele lasivalaikio praleidimo forma, o draugai – pagrindiniai moralės normų formuotojai. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbūs draugai ir žaidimai. Sunku nustatyti ribą, kada pasivaikščiojimai lauke ir susitikimai su draugais (nes daugiau nėra ką veikti) tampa negatyvaus elgesio pradžia.

4. Šis ciklas šeimai sunkiausias, nes aikštingi ir maištingi paaugliai nenori ,, kad veikla jiems būtų primesta. Jie renkasi patys, kuo užsiimti. Paauglių sprendimams didelę įtaką turi tai, kokią laisvalaikio praleidimo patirtį jie jau turi, kaip ją vertina tėvai ir artimieji. Kad ir labai neturi laiko, tėvai privalo kuo daugiau dėmesio skirti savo paaugliams, stengtis būti kartu, surasti bendras abiem pusėms patinkančias laisvalaikio praleidimo formas. Šiame cikle laisvalaikio praleidimas sunkiai kontraliuojamas, bet, anot komisarės L. Jūrienės, “gerai organizavus šią kontrolę, galima būtų laiku įspėti trečdalį vaikų padaromų nusikaltimų”.

II. Mokykloje organizuojamas llaisvalaikis. Vaikai mokykloje atlieka privalomus pareigas, t. y. Mokosi formuojant požiūrį į mokyklą didelę įtaką turi šeima. Kokia ta įtaka bus, priklauso nuo to, kiek šeima iki tol yra “investavusi” į mokslą. Vaikai, kuriems nesiseka mokslai, jaučia diskonfortą, jimes nesmagu pprieš fraugus ir mokytojus; vaikai, kurių susilpnėjęs savęs vertinimas, savo poreikius ir nuomone linkę išreikšti maištaudami. Tokie vaikai savarankiškai ieško būdų, kaip patenkinti poreikį būti reikšmingu, gerbiamu, mylimu, bendrauja su panašaus likimo draugais, dažnai su rizikos grupės vaikais, kurių elgesys antisocialus. Šioje situacijoje išryškėja, kokia svarbi altematyvi mokymuisi veikla – popamokinis užimtumas arba papildomasis ugdymas. Svarbu viakams, kuriams nesiseka mokslai, surasti galimybę išreikšti save kitoje veikloje, pavyzdžiui, sporto būrelyje ar kt. Lankydami užklasinės veiklos būrelius, vaikai gali įrodyti savo gebėjimus prieš pažangius bendraklasius. Įvairiausi užsiėmimai skatina pasitikėjimą savimi, teigiamą savęs vertinimą. Išreikšdamas save patenkindamas savo kūrybinius poreikius, vaikas išmoksta gerbti save, tuo pačiu ir aplinkinius. Vaikai turi aiškiai matyti, kad pozityvi veikla ir užimtumas – tai kelias į visuomenės pripažinimą. TTačiau mokykloje organizuojamas užimtumas dažniausiai orientuotas į gabius ir žinias papildyti siekiančius moksleivius. Iš 139 respondentyų tik 62 nurodė, kad dalyvauja mokykloje organizuojamuose Užsiėmimuose, kiti nurodė, kad jiems šie užsiėmimai neįdomūs, nėra pasirinkimo, arba kad lanko kitas papildomojo ugdymo institucijas.

III . Įvairios valstybinės ir nevalstybinės institucijos vaikams ir jų tėvams taip pat teikia labai svarbias paslaugas. Tai pagalba tėvams, siekiant vaikų laiką organizuoti taip, kad jis būtų kuo įdomesnis, turiningesnis, kad vaikai galėtų tobulintis ir atskleisti savo talentus, užsiimti ssaviraiška ir kad, pagaliau, nesišlaistytų gatvėmis.

Papildomojo ugdymo institucijos turi galimybę užimti tuos vaikus, kurie sunkiai pritampa mokykloje, kuriems reikia individualios kūrybinės veiklos. Svarbu, kad visos papildomojo ugdymo institucijos būtų prieinamos, kad skleistų informaciją apie savo veiklą. Papildomojo ugdymo institucijose lankosi gana daug vaikų (atliktoje apklausoje iš 139 – ių 54 nurodė, kad lankosi). Pastaraisiais metais papildomojo ugdymo institucijų padaugėjo, nes padaugėjo NVO, klubų, privačių, studijų ir kt., tačiau vaikų, lankančių šiais institucijas, skaičius sumažėjo, nes užsiėmimaijose yra mokami. Tam, kad organizacijos galėtų tenkinti vaikų poreikį naudotis jų papildomojo ugdymo veikla, reikalinga valstybės parama.

Praktinis švietimo ir papildomojo ugdymo tikslas – sudaryti viaksm lygias tobulejimo galimybes, siekti, kad nebūtų vaikų, “išmestų į gatvę”, kad vaikai nepapultų į beviltiškas situacijas. Pasaulinė praktika rodo, kad užimtumo sistemų kūrimo kelią nulemia ankstyvosios nusikalstamumo prevencijos modelis ir tai, kokios institucijos šiame procese dalyvauja. Lietuvoje šio požiūrio nėra laikomasi (nekalbant apie kelias vyriausybines programas), nes vyksta labai didelis taupymas vaikų sąskaita. Papildomojo ugdymo sistema, gyvavusi sovietiniu laikotarpiu, buvo pažangi tuo atžvilgiu, kad mokykla ir tėvai rūpinosi, kuo vaikai užsiima laisvu metu. Buvusi sistema griaunama jau 10 metų, tuo pačiu griaunama dalis ateities ir kultūros, dėl ko iškyla valstybingumo probelma: kokios valstybės ir piliečių norime po 110 ar 20 metų.

3. 3. Metodai, vykdant narkomanijos prevenciją

( Autorius: Alina Gutauskienė):

I. Metodas

Dalykas: klasė

Ugdomi gebėjimai: kritinis mąstymas, įvairių alternatyvų vertinimas, nuomonių derinimas

Užduoties tekstas: Narkomanija

Eiga:

1. Kuo tiksliau apibūdinkite nuomonių prieštaras ir konflikto ypatybes. Prisiminkite, kad jums nepriimtinos vienos ar kitos idėjos, bet ne jas pareiškusieji žmonės.

2. Pasitikrinkite, ar teisingai suprastas kitos pusės požiūris.

3. Paprašykite moksleivių įvardyti aspektus, dėl kurių galima pasiekti sutarimo, kuriais

4. aspektais nuomonės griežtai skiriasi.

5. Paskatinkite moksleivius pateikti savo argumentus, parinkti atitinkamų pavyzdžių, paaiškinti vieno ar kito proceso mechanizmą. Venkite abstrakčių teiginių ir deklaracijų.

7. Įvertinkite kiekvienos nuostatos argumentų silpnąsias ir stipriąsias puses, aptarkite kiekvienos alternatyvos pasekmes.

8. Suformuluokite kompromisinę nuostatą, grindžiamą esminiais argumentais ir tinkamai parinktais pavyzdžiais.

Pastabos: Užduotis ugdo informacija ir argumentais grindžiamą įvairių nuomonių vertinimo gebėjimus, padeda išvengti emocionalių sprendimų.

II. Metodas

Dalykas: klasė

Ugdomi gebėjimai: kritinis mąstymas, įvairių alternatyvų vertinimas, nuomonių derinimas.

Eiga:

1. Mokytojas ar moksleiviai suformuluoja atvirą klausimą ar problemą ( pavyzdžiui, apie narkomaniją).

2. Paprašykite moksleivių individualiai užrašyti atsakymą ar problemos sprendimo pasiūlymą.

3. Suskirstykite moksleivius poromis ir pasiūlykite padiskutuoti ir suformuluoti bendrą poros nuomonę.

4. Sujunkite po 2 moksleivių poras ir pasiūlykite palyginti savo pasiūlymus ir suformuluoti bendrą ketverto nuomonę.

5. Sujunkite po 2 moksleivių ketvertus ir pasiūlykite pasitarti ir suformuluoti bendrą grupės nuomonę.

6. Paprašykite po vieną kiekvienos grupės narį pristatyti nuomonė visai klasei.

7. Moksleivių grupės ggali viena kitai užduoti klausimus.

Pastabos: Klasėje aptariant problemas dažnai dalyvauja tik keli aktyvesni moksleiviai, o dauguma lieka pasyviais klausytojais.

Užduotis: ,,Pamąstyk – pasitark” skatina kiekvieną moksleivį pareikšti savo nuomonę, į kurią būtina atsižvelgti.

3. 4. Į ką atkreipti dėmesį planuojant darbą grupėmis?

1. Instrukcija. Įsidėmėkite, jog tik alternatyvus instruktavimas skatina moksleivius diskutuoti. Instruktavimas išplečia mokytojo vaidmenį, bet nepakeičia jo. Tyrimai rodo, jog moksleiviai mokosi atkartodami kitų, juos supančių žmonių, teikiamas žinias. Todėl darbo nedidelėmis grupėmis metodika leidžia pasiekti efektyvesni rezultato šioje srityje.

2. Darbo organizavimas. Siekiant kuo efektyviau panaudoti darbo mažose grupėse metodiką reikia labai kruopščiai pergalvoti, kaip bus organizuojamas darbas pamokos ar diskusijos metu. Atminti, jei diskusija vyks chaotiškai, tai moksleiviai nesidomės paskirta užduotimi.

Kad darbas būtų gerai organizuotas reikia:

a) mokytojas privalo kontroliuoti grupių darbą. (Be priežiūros paliktiems moksleiviams yra didelė pagunda nukrypti);

b) atkreipti ypatingą dėmesį į moksleivius, kurie yra grupės darbo iniciatoriai;

c) visos darbui būtinos priemonės moksleiviams turi būti prieinamos;

d) tinkamai parengiama klasė, atsižvelgiant į darbo grupėmis specifiką;

e) visi mokiniai turi būti lygiaverčiais partneriais, turėti galimybę išsakyti savo nuomonę.

3. Mokytojo darbo stilius. Prieš pradėdamas taikyti darbo mažose grupėse metodą, mokytojas privalo aiškiai suvokti, ko jis sieks dirbdamas šiuo metodu, apsibrėžti tolerancijos moksleivių atžvilgiu ribas. Mokytojai, kuriems triukšmas ar šurmulys pamokos ar

diskusijos metu trukdo dirbti, tegu gerai pagalvoja, ar tikslinga jiems taikyti savo darbe darbo mažose grupėse metodą.

4. Moksleivių grupės. Moksleivių grupės privalo būti mažos. Formuojant grupes, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokie asmenybių tipai grupėje. Grupinis darbas praranda savo prasmę, jeigu klasė pastoviai dirbs tomis pačiomis grupėmis, nes darbo mažose grupėse tikslas ne premijuoti gabiausius moksleivius, o padėti atsiliekantiems pasivyti pastaruosius, bet sudaryti visiems lygias galimybes bendrai lavintis.

Kiekvienas moksleivis:

– privalo dalyvauti grupės darbe;

– gali pasinaudoti grupės darbo rezultatais;

– mokosi atpažinti panašumus, iišskirti skirtumus;

– vertina grupės darbą;

– negali atsisakyti dalyvauti grupės darbe.

Darbas mažose grupėse naudingas, nes:

– nė vienas nežino visko;

– moksleivis pajauč- ia savo indėlį bendrame grupės darbe ir todėl noriai įsijungia į darbą ir susitelkia jam;

– pozityvi ir saugi atmosfera gerina mokytojo ir moksleivių tarpusavio supratimą;

– moksleiviai įgauna didesnį pasitikėjimą savimi;

– bendradarbiavimas skatina moksleivių sąžiningumą.

Ką daryti, jei įtariate, kad jūsų vaikas vartoja narkotikus

Patarimai tėvams

1. Kilus įtarimui, kad Jūsų vaikas gali būti pavartojęs narkotikų, pirmiausia turite įsitikinti, t,y. nuvežti jo šlapimą medicininiams tyrimams AIDS centro laboratorijoje arba nnaudoti testus narkotinėms medžiagoms šlapime nustatyti, kurie parduodami vaistinėse.

2. Nesiimkite spręsti narkotikų problemos vieni – Jūsų sėkmės tikimybė bus didesnė, jei sudarysite žmonių, kurie gali padėti jūsų vaikui, komandą. Į ją įtraukite visus, kurie yra bent kiek reikšmingi vaiko gyvenime iir turi tiesioginių kontaktų su juo: mokytojus, trenerius, gimines, t.y. visus, kuriuos vaikas gerbia ir kurie neturi priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio problemos. Gali prireikti specialistų (gydytojų narkologų, psichologų, psichiatrų, ar bendrosios praktikos gydytojo) pagalbos.

3. Su komanda aptarkite , kuo jie gali prisidėti prie to, kad Jūsų vaikas daugiau nebevartotų narkotikų (informuotų, jei vaikas įtartinai elgiasi, prašo pinigų, neateina į užsiėmimus ir pan.).

4. Iš anksto pasiruoškite pokalbiui su vaiku – numatykite galimus narkotikų problemos sprendimo kelius (geriausia kelis būdus, nes nepavykus vienam, galima imtis kito, be to, vaikas mažiau priešinsis, jei jam bus siūloma rinktis iš kelių variantų). Numatykite, kokios bus pasekmės, jei vaikas atisakytų su Jumis bendradarbiauti.

5. Kartu su vaiku aptarkite susidariusią situaciją. Paskatinkite vaiką išsikalbėti. Pasiūlykite keletą problemos ssprendimo variantų. Jei vaikas su jais nesutinka – išsakykite, kokios bus pasekmės, jei atsisakys priimti bet kokį pasiūlytą sprendimą.

6. Nesitikėkite, kad vaikas išklausys Jus su laiminga veido išraiška. Būkite pasirengę pasipriešinimui, tačiau neleiskite diktuoti savo sąlygų. Jei jis atsisako sudaryti su Jumis sutartį, pakartokite, kokių pasekmių jis gali susilaukti. Reikalui esant, pasekmes būtinai įvykdykite.

7. Sudarę sutartį, nuosekliai jos laikykitės. Jei vaikas neįvykdė dalies įsipareigojimų (negrįžo laiku namo, vartojo alkoholį ar pan.), stenkitės, kad toks elgesys būtų įvertintas. Taip elkitės nnuosekliai ir visada.

8. Stenkitės izoliuoti vaiką nuo draugų, kurie gali vartoti narkotikus ir sukurkite tokią aplinką, kuri netoleruotų narkotikų vartojimo. Suplanuokite dienotvarkę, kad vaikas negalėtų būti vienas arba su narkotikus vartojančiais draugais ir kiekvienu momentu galėtumėte patikrinti, ką tuo metu veikia Jūsų vaikas. Užsiėmimai turėtų būti patrauklūs ir tuo pačiu naudingi.

9. Tikėkitės blogiausio. Nesitikėkite, kad žaidimas su narkotikais pasibaigs savaime. Netikėkite vaiko pasakojamomis pasakomis „Aš vartojau tik šį vieninteli sykį”, ,,Aš taip atrodau, nes esu labai pavargęs“ ir pan. Žinokite, kad vaikas būtinai išbandys Jūsų pasiryžimą ir kantrybę pažeidinėdamas nustatytas taisykles. Svarbu būti atkakliems ir nepasiduoti.

10. Saugokite savo pinigus.

K. Dragunevičius

Lietuvos AIDS centro psichologas

Naudota literatūra

1. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai (tyrimų medžiaga). V., 1998.

2. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V.,1996.

3. Ganeri A. Narkotikai. Specialistės patarimai. V., 1999.

4. Narkotikai. Atmintinė jaunimui ir tėvams. LR VRM. V., 1996.

5. Gurskis S. Narkomanijos pinklės. Vilnius ,,Mokslas” 1990.

6. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas ,,Technologija” 2003.

7. Michael Gossop. Gyvenimas su narkotikais. Vilnius. ,,ARTLORA”. 2001.

8. Jūrienė l. Nepilnamečių nusikalstamumas. Kryžkelė. 2001.

9. Miselis H. Laisvalaikis ir jo struktūra. Vilnius., 1985.