Socialinio pedagogo pagalba vaikui ir jo šeimai

. SOCIALINĖ PEDAGOGINĖ PAGALBA ŠEIMAI

1.1 Šeimai teikiamos socialinės pedagoginės pagalbos rūšys ir formos

Socialinio pedagogo veiklos šeimoje objektu gali būti vaikas, suaugusieji šeimos nariai bei pati šeima kaip visuma. Socialinio pedagogo darbe su šeima išskiriamos trys sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo.

Edukacinę funkciją sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas, t.y. aptariami ir sprendžiami tokie klausimai kaip: pedagoginis ir socialinis – psichologinis tėvų ruošimas būvimųjų vaikų auklėjimui, tėvų vaidmuo formuojant adekvačius vaikų santykius su bendraamžiais, įvairūs metodai auklėjant „sunkius“ vaikus bei paauglius, vaikų aauklėjimo ypatumai atsižvelgiant į jų lytį, pozityvių santykių tarp vaikų ir suaugusių vystymo svarba, teisinga bausmių ir paskatinimo sistema, dažniausios tėvų klaidos auklėjant savo vaikus, vaiko darbų, mokymosi, poilsio bei pramogų organizavimas ir planavimas, vaiko, turinčio fizinių ir psichinių nukrypimų auklėjimas šeimoje ir panašiai.<.>

Edukavimas pirmiausia vyksta konsultuojant tėvus ir dirbant su vaikais, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia šiuolaikiškai išspręsti. Tuo siekiama šeimos sustiprinimo ir efektyvesnio ugdomosios funkcijos realizavimo.<.>

Psichologinė parama. Tai socialinio pedagogo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: socialinės psichologinės pparamos ir korekcijos.

Palaikymas – tai tinkamo mikroklimato šeimoje sukūrimas, esant trumpalaikiai krizei. Stresą patiriančioms šeimoms psichologinę paramą socialinis pedagogas gali teikti tik tuomet, kai jis turi reikiamą psichologinį išsilavinimą. Efektyvesnių rezultatų pasiekiama, tuo atveju, kai pagalba šeimai teikiama kompleksiškai: socialinis ppedagogas, analizuodamas šeimos narių tarpusavio santykius, apibrėžia, išryškina problemą; psichologas įvairių psichologinių testų bei kitų metodų dėka išskiria kiekvieno šeimos nario psichinius nukrypimus, skatinančius konfliktų kilimą, o psichiatras arba psichoterapeutas atlieka reabilitaciją.

Korekcija. Ji reikalinga tada, kai šeimoje, vaikų atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimas, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie nervinių, fizinių ar psichinių sutrikimų. Socialinės – psichologinės korekcijos tikslas – padėti šeimos nariams išsiaiškinti, kaip jie bendrauja vieni su kitais, kokios tokio bendravimo pasekmės, o po to – padėti pasiekti konstruktyvesnių tarpusavio santykių.

Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant, koordinuojant ir informuojant.

Pirmasis elementas – tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Tai šventės, atostogų planavimas, nebereikalingų daiktų, rūbų pardavimas ar atidavimas, kursų lankymas ir panašiai.

Koordinacinė parama nukreipta įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras kkonkrečias šeimos problemas aktyvizaciją. <.>

Informacinės pagalbos tikslas – informuoti, konsultuoti šeimas socialinės apsaugos klausimais. Visa tai vyksta konsultavimo forma. Aktualiausiomis temomis yra gyvenamosios vietos, santuokos, pensijų, pilietybės teisiniai aspektai, vaikų teisės, moterų, neįgaliųjų problemos ir visos kitos šeimos vidinės problemos.(6; 289 – 292)

Socialinis pedagogas dirbdamas su šeima ( jos informavimo srityje ) atlieka šiuos vaidmenis:

• patarėjas – informuoja šeimą apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykių svarbą ir galimas pozityvias jų formas. Socialinis pedagogas turi sugebėti ne tik veiksmingai bendrauti su įvairiausiomis ššeimomis, bet ir skatinti bendravimą pačioje šeimoje;

• konsultantas – konsultuoja šeimos teisės klausimais, supažindina su galimasi auklėjimo metodais, tinkančiais tam vaikui;

• gynėjas – gina vaiko teises, kai tenka susidurti su tėvų degradacija.( Sutton, 1999 p. 121)

Darbo su šeimomis formas galima suskirstyti į dvi dideles sitis, o šias – į mažesnes. Įprastinės darbo su šeima formos yra trumpalaikė ir ilgalaikė socialinio pedagogo veikla.

Trumpalaikės darbo formos atmainos yra krizių intervencija ir į problemą orientuotas darbo modelis.

Krizių intervencija – tai socialinio pedagogo įsikišimas tam tikrais jos gyvenimo momentais – įvykus dideliems pasikeitimams ar esant netikėtoms, traumuojančioms aplinkybėms. Tokie nemalonūs gyvenimo periodai, kai šeimoje pagausėja psichologinių – pedagoginių problemų, gali būti susiję su vaiko raidos krizėmis.

Tokiais atvejais pagrindinis socialinio pedagogo uždavinys – prisidėti ( gal net vykdyti )prie šeimos reabilitavimo, nukreipti savo veiksmus į kiekvieno šeimos nario asmenybės vystymą, į adekvačių socializacijos ir optimalios adaptacijos pasiekimo būdų paiešką.

Į problemos sprendimą orientuotas modelis (gali trukti iki 4 mėn.) padeda spręsti jau iškilusias ir pastebėtas konkrečias problemas. Taigi, specialistai daugiausia dėmesio turi nukreipti į tą problemą, jos sprendimą, o ne į jos kilmę ar priežastis. Šis modelis pasižymi tuo, kad esant tam tikroms sąlygoms, daugumą problemų gali išspręsti patys šeimos nariai. Socialinio pedagogo užduotis – sukurti tas palankias ssąlygas.

3

Išskirtinis šio modelio bruožas yra kontrakto tarp šeimos ir socialinio pedagogo sudarymas. Šis susitarimas nėra teisinis, jis labiau moralinio pobūdžio.

Ilgalaikės darbo formos trunka ilgiau nei 4 mėnesius. Dirbant su šeima šiuo metodu siekiama pakeisti šeimos gyvensenos sistemą, adaptuojant ją savo funkcijų valdymui, pakeisti esamą situaciją, ar abu dalykus vienu metu.

Numatant ilgalaikę darbo su šeima veiklą socialiniam pedagogui būtina lankyti šeimą, siekiant diagnozuoti jos problemas, kontroliuoti jų sprendimą.

Didelį vaidmenį šeimų socialiniam įgalinimui turi konsultacinio pobūdžio pokalbiai, kuri dažniausiai reikalingi normalioms šeimoms, susidūrus su sunkumais, sprendžiant gyvenimiškus klausimus.(6; 292 – 293)