SOCIALIZACIJOS PERIODAI

SOCIALIZACIJOS PERIODAI

A. Juodaitytės (2002) teigimu, nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų žmogus yra apsuptas panašių į save ir įtraukiamas į įvairaus pobūdžio socialinę sąveiką. Pirmąją socialinio bendravimo patirtį žmogus įgyja dar prieš išmokdamas kalbėti. Būdamas sociumo dalis, jis susiformuoja subjektyviąją patirtį, kuri tampa neatskiriama nuo asmenybės ir individualybės.

Socializacija – tai individo socialinės patirties perėmimo ir jos aktyvaus taikymo procesas. Socializacijos procesas neatįskiriamas nuo bendravimo ir bendros žmonių veiklos.

Pagal savo tėkmės pobūdį asmenybės socializacija priklauso nenutrūkstamiems permanentiniams procesams, nors ir turi kkonkrečius tikslus kiekviename iš etapų. Ji kaip žmogaus socialinio tapsmo vientisas procesas nenutrūksta visos ontogenezės metu. Taigi, socializacija ne tik niekada nepasibaigia, bet ir niekada nebūna pilnutinė (P.Berger, T.Luckmann, 1999, cit. Juodaitytė 2002).

Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypatumų. Šį klausimą įvairūs mokslininkai sprendžia skirtingai. R.Berhmanas (1995), M.Cole (1996), N.Eisenbergas (1990) ginčijasi, kas sudaro šių etapų išskyrimo pagrindą. Vieni teigia, kad svarbiausiu asmenybės raidos ir brandos požymiu yra darbinė veikla ir žmogaus socializacijoje išskiria tris bendriausius etapus: ikidarbinis, ddarbinis ir podarbinis. Kiti (M.Boldvin, 1996) šį procesą skirsto į du etapus: pirminę socializaciją (nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės) ir antrinę socializaciją (asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose). Treti (N.Eisenberg, 1990) siūlo socializaciją skirstyti pagal žmogaus gyvenimo ir raidos pperiodus: socializacija kūdikystėje, vaikystėje, jaunystėje, brandos tarpsniuose ir senatvėje (Juodaitytė, 2002).

Intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiamai gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbu čia tėvų ir šeimos – pimųjų socializacijos agentų vaidmuo.

S. Freudas nepagrįstai apribojo žmogaus socializaciją tik pačiais pirmaisiais , ypač 5-6 vaiko gyvenimo metais ir neigė pozityvų socialinės aplinkos vaidmenį tolimesnei jų korekcijai. S.Freudo nuomone, svarbiausi socializacijos būdai pirminiuose etapuose yra:

– imitacija, kai vaikas kopijuoja savo tėvų ir kitų šeimos narių elgesį.

– identifikacija, kai vaikas perima kitų, pirmiausia tėvų, elgesio modelį kaip savąjį ir savo elgesį sutapatina su juo.

Vaikui išmokstant kalbą, ji tampa svarbiausia jo sąmonės ir mąstymo formavimosi bei tolesnės raidos sąlyga. Išmokus kalbėti išsiplečia žinios apie aplinkinį pasaulį, aatsiranda naujos jų įgyjimo galimybės ir naujos sąlygos socialinei sąveikai ir kultūrinio palikimo perėmimui.

IKIMOKYKLINUKAS (0-6 METAI)

Bendravimas. E.Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt. įgyja saugumo jausmą – suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis gali būti pakankamai saugus. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nnepasitiki jais, pasidaro įtarus. (Žukauskienė, 1998)

Atlikti tyrimai rodo, kad net labai mažo vaiko elgesys socialine prasme gana sudėtingas. Kūdikis stengiais judėti savo kūnu sinchroniškai pagal motinos balso moduliacijas, tari dalyvautų pokalbyje paėmimo-grąžinimo principu. Nors bendraujant balsas yra labai svarbus, kudikiui nežodinis bendravimas gali būti svarbesnis už žodinį. 2 savaičių vaikas gali skirti motinos veidą nuo svetimų žmonių veidų ir į jį reaguoti. (Žukauskienė, 1998)

J.Vaitkevičius (1995) teigia, kad gimęs kūdikis, kuris atrodo visiškai nekontroluoja savęs, nesuvokia jį supančios aplinkos, labai jautriai reaguoja į motinos prisilietimą, jos kūno šilumą, žvilgsnį, balso toną, liūliavimą ir kt. Pasitikėjimo jausmas įgytas vaikystėje, palieka pėdsakus visam žmogaus gyvenimui ir atitinkamai veikia jo elgseną, mintis.

Kalba. Ikimokyklinio amžiaus vaikas pradeda suprasti suaugusiųjų kalbą ir pradeda kalbėti pats. Vaikas turi suvokti, kad kiekvienas daikatas turi savo atitinkamą fonemų rinkinį.

Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), asmenybės ir jos pasaulėžiūros formavimuisi ypač svabi yra kalba, aktyvus kalbos pagrindų formavimas, jos vartojimas, ypač pasakų sekimas, pamokymai, patarimai, knygelių skaitymas. Tai žadina vaiko fantaziją, svajones, viltis.

R. Žukauskienė (1998) mano, kad kalbos įgūdžiai tobulėja nuo pat gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika ir gestais, vėliau – vograudamas ir čiauškėdamas. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria pirmuosius žodžius, antrųjų gyvenimo metų pabaigoje – kkalba paprastais sakiniais.

3-6 metų amžiaus beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Vaikas išmoksta apie 12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas, tačiau negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visai tinkamai pritaiko gramatikos taisykles.

Pažintinė raida. Periodas nuo gimimo iki 2 metų Pjaže vadinamas sensomotorine raidos stadija. Kūdikis pasauliui pažinti naudoja savo jutimus ir motorinius gebėjimus, mąsto veiksmais. Jis mokosi pritaikyti savo refleksus, reaguoti į žmones bei patirtį ir pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje išmoksta įsivaizduoti, kaip pasiekti paprastus tikslus.

3-6 metai – tai priešoperacinio mąstymo stadija. Priešoperacinis mąstymas yra sudėtingesnis ir tai leidžia efektyviau sąveikauti su aplinka. Simbolinis mąstymas leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdus objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje. Vaiko mąstymui būdingas egocentrizmas, todėl mažas vaikas linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats.

Žaidimas. Žaidimas šiame raidos periode yra vedančioji veikla ir vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus socializacijoje. Psichoanalizės atstovai žaidimą vertina kaip priemonę įtampai mažinti, vidiniams konfliktams spręsti ir tokiems jausmams, kaip pyktis, nerimas ar frustracija išreikšti. Kognityvinės krypties atstovai labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Jie teigia, kad vaidmeninius žaidimus gali žaisti vaikas, jau sugebantis mąstyti simboliais. Bihevioristai teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma.

Žaidžiant su kitais vvaikais išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti. Vaikas gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių gebėjimų.

Bruneris išskiria tokias žaidimo funkcijas:

1. Žaidimas sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis yra gana rimta veikla, bet niekada nesukelia vaikui įtampos. Tai savotiškas ir puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas.

2. Ryšys tarp tikslo ir priemonių žaidžiant yra silpnas. Vaikai siekia tikslo panaudodami vienokias ar kitokias priemones. Žaidimo eigoje tikslas dažnai kinta, keičiasi ir priemonės jam pasiekti. Taigi, žaidimas ne tik pasaulio tyrinėjimo priemonė, bet ir išradingumo forma. Bruneris pažymi, kad vaikams greit pabosta žaidimas, kurio sąlygų keisti neįmanoma.

3. Žaidimas retai būna chaotiškas ar atsitiktinis. Dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų.

4. Žaidimas yra subjektyvaus vaiko pasualio projekcija į išorinį pasaulį, ir tuo skiriasi nuo mokymosi, kai išorinis pasaulis interiorizuojamas. Žaidimas reiškia išorinio pasaulio pakeitimą pagal mūsų norą.

5. Žaidimas tiesiog yra malonus. Džiaugsmingi netgi sunkumai, kuriuos patys sukuriame žaisdami, kad nugalėti. Kiekviename žaidime yra kažkas tokio, kas susiję su vienos ar kitos problemos sprendimu, bet kartu suteikia gilų pasitenkinimo savo veikla jausmą.

Neabejojama, kad vaikai žaisdami atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje, ir, kad žaidimas – tai tam tikras socializacijos būdas, kuris padeda formuotis vaikų gyvenimiškajai pozicijai.

Skiriamas socialinis ir vaidmeninis žaidimai.

Socialinis žaidimas. Žaisdami vaikai tampa

socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. Mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiems suteikti vaikui arba vaikui pačiam įgyti vėliau yra labai sudėtinga.

Socialinio žaidimo rūšys yra šios:

1. Neužimtas žaidimu. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais; dažnai pasyviai stebi kitų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui.

2. Nuošalus žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Jo svarbiausias tikslas-žaisti su žaislais.

3. Stebėtojo žaidimas. Vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, dažnai komentuoja tai, ką mato, arba iš to juokiasi, yra ggerokai aktyvesnis.

4. Paralelinis žaidimas. Vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito, bet jų žaidimai dar nepriklauso nuo vienas kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja.

5. Asociatyvus žaidimas. Vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, klausinėja vieni kitų, rodo savo pasiekimus, keičiasi žaislais.

6. Žaidimas bendradarbiaujant. Vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles bei jų laikosi ir pan. (Žukauskienė, 1998)

Vaidmeninis žaidimas. Vaidmeninio žaidimo svarbiausias požymis yra jo lankstumas, pplastiškumas, todėl jame gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių sugebėjimų vaikai. Vaidmeninis žaidimas – tai „emocijų mokykla“, kuri padeda formuotis empatijai. Vaikai renkasi įvairius vaidmeninius žaidimus pvz. Motinos-vaiko, tėvų ir vaikų, žmonos ir vyro žaidimas, žaidimai pasakų motyvais ir pan. VVaidmeniniuose žaidimuose laikomasi tam tikrų standartinių siužetų, žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų.

„Aš“ koncepcija. Vaikas visiškai save atpažįsta tik sulaukęs 20-24 mėn. amžiaus. Pirminis savęs vertinimas atspindi pirminį visaapimantį pozityvų vaiko požiūrį į save, kuris formuojasi remiantis santykiais su kitais žmonėmis. Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų savigarbos lygis yra gana aukštas, jie tiki, kad pasieks norimą tikslą, palaiko ryšius su bendraamžiais ir tėvais, nors kartais abejoja kai kuriais savo sugebėjimais. Vaiko „aš“ vaizdas labai priklauso nuo patirties įgytos namie. Yra stiprus ryšys tarp bent vieno iš tėvų suteikiamos vaikui šilumos, teigiamo požiūrio į jį ir vaiko aukšto savęs vertinimo. Žemai save vertinančių vaikų tėvai šalti, priešiški savo vaikams. Save blogai vertinantys vaikai vengia pareikšti nepopuliarią nuomonę, kad nesukeltų pajuokos, jie gyvena socialinių ggrupių šešėlyje, dažniau klausosi, bet patys pokalbyje nedalyvauja.

J.Vaitkevičiaus (1995) teigimu, ypač svarbūs vaiko asmenybės, jo pasaulėžiūros pradmenų formavimuisi yra pirmieji dveji – treji metai. Tai autonomijos siekimo, „aš“, „mano“ laikotarpis, kuris ypač svarbus vaiko valios, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi jausmui ugdyti. Ir jeigu vaikui neduodama laisvė, jis per daug prilaikomas, yra visos galimybės, kad jis išaugs silpnavalis, be iniciatyvos, nepasitikintis savimi, konformistas.

4-6 m. amžius „kodėlčiuko“ amžius. Šiame amžiuje vaikas nori suvokti daiktų ir reiškinių priežastis.

Tėvų ir vaikų problemos. Šiame aamžiuje vaikams būdingas kaltės jausmas, t.y. jie prisiima sau kaltę už tai, kas negero vyksta namuose, šeimoje, aplinkoje. Todėl nedėmesingas elgesys su vaiku, jo barimas, baudimas gali išugdyti nepilnavertiškumo pradmenis, kuris lydės jį visą gyvenimą, tiek santykiuose su savimi, tiek su kitais žmonėmis (Vaitkevičius, 1995).

Vaiko ir tėvų sąveika ne visada yra sklandi. Kai kurie vaikai fiziškai ir psichiškai žalojami, patiria prievartą, jais nesirūpinama. Tai yra todėl, kad nemažai tėvų nežino, koks yra normalus tam tikro amžiaus vaiko elgesys. Kitos blogo elgesio su vaiku priežastys gali būti tėvų psichinė liga, stresas, krizinės situacijos šeimoje, skurdas, izoliacija ir kt. (Žukauskienė, 1998)

Tėvai dažnai baudžia vaikus, nes jiems atrodo, kad fizinė bausmė labai efektyvi, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu ir leidžia tėvams išlieti savo pyktį. Taip pat tėvai gali pasidaryti priešiški savo vaikams, jei juos nuolat kritikuoja ir įžeidinėja. Tokie vaikai verčiami nerimauti ir užsisklesti savyje.

MOKYKLINUKAS (7-11 METŲ)

Pažintinė raida. 7-11 m. vaikas pasiekia konkretaus operacinio mąstymo stadiją. Tokio amžiaus vaikai gali naudoti logiką spręsdami tvermės, klasifikavimo, serijavimo problemas, taip pat skirti priežastis ir padarinius. Geriau supranta laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšį. Mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda vis geriau suprasti kitų žmonių požiūrį.

Daugelis vaikų iki 6 m. nesupranta, kad mirtis yyra neišvengiama ir galutinė. Kai pradeda suprasti, kad visi kiti žmonės kada nors mirs, pamažu pradeda pripažinti, kad kada nors mirs ir jis pats.

Didėjančius vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti.

Kalba. Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vis tobulėja kalba. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisąmoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas.

Mokymasis skaityti ir rašyti, kaip nurodo A.Gučas (1990), pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą.

Psichosocialinė raida. Vaikui augant pamažu plečiasi socialinių agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės, vėliau mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatrai, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir pan. (Juodaitytė, 2002).

Vedančioji veikla tampa mokymasis. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tampa mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Vaikui nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas atrodo kaip visiška katastrofa. Vaikas tampa savarankiškesnis, daugiau atsakingas už save, gauna naują mokinio vaidmenį ir įpareigojimus.

Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), vaikas gauna labai rimtas ir sunkias socialines mokinio pareigas. Neorganizuotą, llaisvą gyvenimą keičia mokyklos režimas, žaidimą – mokymasis, kuris privalo duoti darbo rezultatą. Mokykloje vyksta intensyvus vaiko socializavimas: grupės narys, įpareigojimai, bendri reikalavimai, bendra veikla, jo rezultatų analizė ir pan. Ugdomas darbštumas, pareiga.

Mokyklinio amžiaus vaikai darosi mažiau priklausomi nuo tėvų kasdieninės priežiūros, daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos tvarkyti, pasigaminti pusryčius, tvarkyti kambarį ir t.t. Mokyklinio amžiaus vaikui svarbus užsiėmimas yra žaidimas su draugais, kovos su „priešais“. Be to pats mokymasis yra sunkus užsiėmimas, nes tai yra galimybė įvertinti save, lyginant su kitais, daug ko išmokti. Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių. Jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi, jei jų neturi.

Vaikų visuomenė. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri yra vadinama vaikų visuomene. Jai būdinga tam tikra savita kalba, tam tikro stiliaus drabužiai ir elgesio taisyklės, kurių suaugusieji kartais net nepastebi.

1. Žodynas. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą žodyną. Įdomu tai, kad žodynas kartojasi iš kartos į kartą be suaugusiųjų pagalbos. Vaikų sukurti žodžiai atspindi jų mokyklinį gyvenimą, santykius su bendraamžiais, tėvais. Vaikai suteikia žodžiams labai didelę reikšmę – dažnai pešasi dėl prasivardžiavimų, prisiekinėja, jeigu jų žodžiais niekas netiki ir pan.

2. Vaikų elgesio taisyklės. Vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra

tos, kurios reguliuoja elgesį. Daugelis taisyklių reiškia vaikų nepriklausomybę nuo suaugusiųjų, niekinami verksniai ir „mamų vaikeliai“, pašiepiami ir kritikuojami mokytojų numylėtiniai, o tie, kurie skundžiasi suaugusiems yra smerkiami. Pajuoka ir erzinimas veikia labai stipriai – vaikas keičia savo elgesį, kad tik nepažeistų vaikų visuomenėje priimtinų taisyklių. Vaikui labai svarbi jo draugų nuomonė apie jį. Šio amžiaus vaikams svarbiausia sukurti klubą, draugiją, grupelę. Dažnai tokio klubo tikslas neaiškus. Svarbiausia – galimybė atsiriboti nuo suaugusiųjų pasaulio, nuo priešingos lyties vaikų. Tokios draugijos ppadeda vaikui pradėti save geriau vertinti, išmokti įtikinti kitus ir bendrauti su kitais.

3. Atstūmimas. Vaiko išvaizda, drabužiai, kalba gali būti nepriimtini bendraamžiams ir jis pasijunta atstumtas. Iš jo juokiasi, stumdo per pertraukas, nepriima kartu žaisti, nekviečia į gimtadienius ir pan. Kartais vengiama tų vaikų, kurių tėvai pernelyg turtingi arba vargšai, kitos rasės ar tautybės. Atstumtaisiais tampa ir naujokai, kol neįrodo savo vertės. Atstūmimą gali lemti socialinių įgūdžių stoka: nemokėjimas pradžiuginti bendraamžių, pasidalyti turimais daiktais, lengvai bendrauti, nežinojimas kaip pradėti draugauti iir pan.

Identiteto formavimasis. Mokyklinio amžiaus vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaip asmenybė. Vis tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį „aš“ vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, vėliau – save pagal išorinius bruožus, oo paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiai, vertindamas savo vidinius bruožus.

Mokyklinio amžiaus pradžioje vaiko savigarba mažėja. Jis realiau vertina save, atsižvelgdamas į mokytojų vertinimus, gaunamus pažymius ir stebėdamas kitų vaikų elgesį.savęs vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius. Nuo sėkmių ir nesėkmių priežasčių vertinimo priklauso ar vaikas bus geras mokinys, ar į nesėkmes žiūrės kaip į nenugalimas, neįveikiamas.

Moralė. Vaiko vertinimas dažnai yra lyginamasis. Jis vertina savo paties ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi yra socialiniai mainai. Tai vadinama skirstomuoju teisingumu. Nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas, skirstydamas gėrybes, gali atsižvelgti į daugybę kriterijų, iš jų ir į įdėtą darbą ir į specifinius poreikius.

PAAUGLYSTĖ (12-18 METŲ)

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12-18 metų. Toliau pprasideda suaugusiojo žmogaus periodas. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

Tapatumo raida.

Norint suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką:

• Fizinę brandą;

• Socialinį patyrimą;

• Kognityvinę raidą.

E. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Paauglystės raidos stadija yra unikali ir labai svarbi žmogaus gyvenime, padedanti įveikti savo tapatumo krizę.

Fizinis brendimas. Pasak C.Sutton (1999), kartais paauglystėje hormoniniai pokyčiai sukelia nuotaikų pokyčius, ddažnai siejamus su šiuo raidos tarpsniu. Paaugliai susirūpinę savo fizinių pokyčių padariniais: ar tai, kas su jais vyksta yra normalu? ar jų neatstums bendraamžiai? Berniukams malonu, kai jie bręsta anksti, kad didėja jų ūgis ir svoris. Lėtai bręstantys berniukai mažiau pasitiki savimi, o tai gali trukti ir sulaukus vyro amžiaus. Mergaitėms ankstyvas brendimas nepatinka, nors jos irgi neneori pastebimai atsilikti nuo savo bendraamžių fizine branda. Labai sunku mergaitėms nesirūpinti savo svoriu ir išvaizda, kai niekad nesiliaujančios reklamos kampanijos tiesiog joms adresuotos. Tokios kampanijos ne tik verčia nerimastingai rūpintis nesustorėti ir laikytis dietos, jos gali paskatinti bulimiją ir anoreksiją.

A.Gučas (1990) paauglystės periodą išskirsto taip:

12-14 metų – spartus lytinis brendimas;

15 metų – lyg pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmenimis;

16-18 metų – paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė.

Pažintinė raida. Paauglystėje, Pjaže manymu, pasiekiama paskutinė kognityvinės raidos stadija – formalus operacinis mąstymas. Jam būdingas abstraktumas. Spręsti problemą bandoma iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti. Spręsdamas socialines problemas paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški. Paauglys daug laiko praleidžia mąstydamas ir konstruodamas sistemas, susijusias su religija, etika ir filosofiniais klausimais. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti paie tai, kkaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Jis mano, kad jo unikalias mintis visi palaiko, ir antra vertus, tik jis vienas gali suprasti žmonių išgyvenimus.(D.Elkendą cit.Žukauskienė, 1998)

Paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kai svarsto, kaip aplinkiniai galėtų reaguoti į jo išvaizdą ir elgesį. Paauglys dažnai mano, kad kiti žmonės daug galvoja apie jį.

Pasak R.Žukauskienės, tapatumo krizės išsprendimo sėkmė priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų įtakos.

Visuomenės įtaka. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus:

1. vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas;

2. socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina perėjimą nuo vaikystės į suaugusiojo žmogaus amžių.

Ten, kur beveik visi visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių požiūrių ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus turi tiesiog perimti vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais, tapatumą pasiekti tampa sunkiau.

Visuomenėje egzistuojantys papročiai pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie ppapročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (katalikų konfirmacija), kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.). kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą yra įvairių institucijų sukuriamas moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti (aukštosios mokyklos studentai gali laisvai pasirinkti dėstomus dalykus, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybę įsigys). Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.

Bendraamžių įtaka. Pasak Sutton (1999), paauglystės metais galinga bendraamžių grupės įtaka. Tai ir atskaitos taškas ir paramos šaltinis. Tačiau bendraamžių grupė už tą paramą kartais daug užsiprašo: ji galinga dėl to, kad gali atmesti, išjuokti ir izoliuoti tuos, kurie prie jos neprisiderina. Kadangi tokio amžiaus jaunimas labai trokšta kam nors priklausyti ir būti priimtas, galimybė būti atmestiems ypač grėsminga. Dėl to kartais imama rūkyti, užmezgami nenorimi seksualiniai ryšiai, geriami svaigalai, vartojami narkotikai, vagiliaujama parduotuvėse ar plėšikaujama.

Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau priimti bendraamžių vertybes. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus. Paauglių grupės, nors etniniu ir geografiniu požiūriu yra skirtingos, egzistuoja ir Vakarų šalyse, ir Afrikoje, ir Azijoje,

ir Rytų šalyse.

Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Colemanas (cit.Žukauskienė, 1998) paauglių draugystės raidą skirsto į tris etapus:

1. 10-11 metų vaikai pradeda draugauti kartu žaisdami, draugu laikomas tas, su kuriuo patinka kartu žaisti.

2. 14-15 metų vaikų draugystė labai pasikeičia – svarbi vieta tenka emocijoms ir sąmonei. Šiuo laikotarpiu svarbiausias draugystės požymis yra abipusis pasitikėjimas. Šio amžiaus paauglys pagrindinėmis tikro draugo savybėmis laiko nuoširdumą, jautrumą ir pasitikėjimą, o nepriimtinomis – atstūmimą ir išdavystę.

3. 18 metų jaunuoliams pradeda vyrauti bendri interesai ir bendros veiklos siekimas, ppadidėja pakantumas individualiems skirtumams ir mažėja baimė būti draugų užmirštam.

D.Dunphy (cit.Žukauskienė, 1998), detaliai tyrusi paauglių grupes, nustatė, kad galima skirti penkias paauglių grupės perėjimo stadijas.

1. Mokykliniais metais (prieš paauglystę) vyrauja dvi izoliuotos grupės pagal priklausomybę vienai ar kitai lyčiai.

2. Mėginama užmegzti ryšius su kitos grupės atstovais ir tai reiškiasi labai paviršutiniškai, dažnai antagonistine sąveika, naudojantis savo grupės parama.

3. Prasideda nuo 14 metų, kai atsiranda pirmieji heteroseksualiniai kontaktai tarp aukščiausią statusą savo grupėje užimančių berniukų ir mergaičių.

4. Būdingas pirminių grupių yrimas ir naujų ppogrupių susiformavimas, į kurias įeina ir berniukai ir mergaitės.

5. Kuriasi naujos mažos grupės, susidedančios iš ilgai egzistuojančių porų, ir dezintegruojasi anksčiau buvusios didelės grupės.

Šeimos įtaka. Šeima taip pat svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams gali būti paauglio ttiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t.y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę. Tose šeimose,kur labai vadovaujama vaiko elgesiui tapatumas formuojasi sunkiau. O tose šeimose, kuriose šeimos nariai tinkamai bendrauja, paauglys lengviau gali išspręsti savo tapatumo krizę.

Psichosocialinė raida. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), paauglys visomis jėgomis siekia įgyti identitetą. Paauglys pats (padedamas bendraamžių) susikuria savąją gyvenimo filosofiją, ieško gyvenimo idealo, bbando pats grumtis su gyvenimu. Bet dažnai klysta, nusivilia savimi ir suaugusiais, nes stokoja patirties, fizinių, intelektinių ir dvasinių gebėjimų bei socialinių galimybių. Svarbiausias asmenybės bruožas paauglystėje, lemiantis jo elgseną ir pasaulėžiūrą – siekti savarankiškumo, noras įsigyti savąją tapatybę, aukštą socialinį statusą. Ir tam tikslui jis panaudoja visas savo jėgas. Nesėkmių atveju galima depresija, kartais vedanti iki kraštutinumo – savižudybės. Mat šiame amžiuje vyrauja maksimalistinės nuotaikos savo asmenybės atžvilgiu.

Anot J. Vaitkevičiaus (1995), iš visų amžiaus tarpsnių paauglys į savo ddraugiją pirmiausia įrašo bendraamžius. Tėvai ir pedagogai turi atsargiai ir pagarbiai elgtis su paaugliu. Svarbu įgyti autoritetą, paauglio pasitikėjimą, kad jis pats norėtų bendrauti su suaugusiais, įsiklausyti į jų nuomonę, patarimus.

Šiame amžiaus tarpsnyje gyvenimo, paties savęs supratimas yra sisteminis, tikrovę ir save paauglys linkęs suvokti kaip nedalomą vienovę, kurios suvokimas remiasi daugiau emocijomis, o ne protu. Todėl ir kitų, ypač autoritetų, o ne savo nuomonė čia turi didelės reikšmės.

Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Paauglystė, rašo A.Gučas (1990), gali praeiti be didelių konfliktų. Negatyvizmą, užsispyrimą bei kitus paauglio elgesio bruožus lemia sąlygos, kuriose jis auga. Auklėjimo sunkumų išvengiama tada, kai suaugusieji paauglystę pasitinka iš anksto, keisdami savo požiūrį į bręstantį vaiką.

Mada. Mados sekimas patenkina norą kuo nors išsiskirti iš kitų, būti pastebėtu ir t.t. mada padeda siekti individualumo, išskirtinumo. Antra vertus, sekdamas mada paauglys neišvengiamai netenka savo išskirtinumo ir suartėja su mados pagrindu susikūrusia grupe. Paauglių pomėgis sekti mada visų pirma pasireiškia rūbais, jų nešiosena, šukuosena, papuošalais ir t.t. paaugliai mėgsta populiarią muziką, patys mėgina ją kurti.

Kalbėsena ir eisena paaugliai irgi mėgdžioja suaugusiuosius. Kalbėdami vartoja vulgarius žžodžius, daug žargonizmų, būdingų tik tam miestui, klasei ar paauglių grupei.

Moralės raida. Paauglio moralinis samprotavimas labai kinta. Kohlbergas išskyrė tris moralinės raidos lygmenis ir teigė, kad nebūtinai kiekvienas asmuo pasiekia aukščiausią moralinės raidos lygmenį. Be to daugelis tyrimų rodo, jog tam, kad pasiekti pokonvencinį moralinės raidos lygmenį, paaugliai turi būti pasiekę formalaus operacinio mąstymo stadiją. Tik apie 10 proc. maždaug 16 m. paauglių gali samprotauti pokonvenciniu lygmeniu, nors net apie 60 proc. jų yra pasiekę formalaus operacinio mąstymo stadiją. Pokonvenciniame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Jis moralę stengiasi apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje. Kognityvinės raidos teorija teigia, kad moralinis samprotavimas yra svarbus moralinės motyvacijos aspektas: manoma, kad pagal moralinio samprotavimo stadijas galima numatyti individo moralinį elgesį. Moralinio samprotavimo brandumas yra susijęs su altruistišku elgesiu: pagalba kitam asmeniui, dalijimusi su kitais ir neteisingai skriaudžiamų gynimu. Tarpusavio ryšį tarp moralės supratimo ir elgesio sudaro daug tarpinių grandžių, iš jų ir emocinės reakcijos (empatija, kaltė), socialinė aplinka ir ankstesnė patirtis, kuri lemia moralinį pasirinkimą ir sprendimo priėmimą.

BRANDA

Tiksliai pasakyti kada prasideda suaugusio žmogaus amžius sudėtinga. Daugelis ekspertų mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu mmomentu. Suaugusio žmogaus amžius gali būti skirstomas į tris pagrindinius periodus (Žukauskienė, 1998):

• Jauno suaugusio – apytikriai 20-40 metų;

• Vidutinio amžiaus (arba pagyvenusio suaugusiojo) – 40-65 metai;

• Senatvės – apytikriai nuo 65 metų.

Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), daugelis psichologų šį laikotarpį skirsto atskirais etapais:

1. 18-35 ar 40 metų veiklos, karjeros, veržimosi, jaunosios kartos ugdymo, įsipareigojimų jiems ir senstantiems tėvams, visuomenei vykdymo laikotarpis.

2. 40-65 metai bėgimo nuo senatvės, senatvės požymių įveikimo laikotarpis. Jau nyksta ankstesnės iliuzijos, žmogus vis dažniau žvelgia į nueitą kelią ir savo veiklos rezultatus, jis darosi savikritiškesnis, atsargesnis, jaučiama savotiška stagnacija. Tačiau tuo pat metu pastebimas siekimas sugrįžti į jaunystę, nepasitenkinimas susiklosčiusiu šeimos gyvenimu, pasirinktais idealais, nueitu keliu.

Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), suaugusio žmogaus amžiaus ribas lemia socialinės sąlygos. Primityviose, žemo kultūrinio-techninio išsivystymo visuomenėse socialinis žmogaus brandumas lenkia jo biologinį brendimą. Čia dar vaikas įsijungia į socialinį gyvenimą kaip darbininkas ir pelnosi sau duoną. Išsivysčiusioje visuomenėje, kur gyvenimas iš žmogaus reikalauja žinių, išsimokslinimo, technikos supratimo ir įvaldymo, jaunuolio subrendimas savarankiškam gyvenimui visuomenėje nusikelia toliau iki 18-25 metų.

Pažintinė raida. Pjaže nuomone, pasiekus formalų operacinį mąstymą, toliau mąstymas kokybiškai nebekinta, tik vyksta tolesnė formalaus mąstymo raida. Pjaže nuomone, suaugusiems naujų kokybinių mąstymo pokyčių neatsiranda.

Kiti teoretikai teigia, kad egzistuoja penktoji kognityvinės raidos stadija, kurią pavadino “problemų radimo” stadija. Joje

daug dėmesio skiriama naujoms problemoms ir idėjoms surasti. Dabar dar abejojama penktosios stadijos egzistavimu. Pjaže manė, kad suaugusio žmogaus intelektas yra stabilus, tačiau tyrinėtojai, tyrę vėlesnius žmogaus gyvenimo periodus, nustatė, kad įvairaus amžiaus žmonės skirtingai sprendžia Pjaže užduotis. Vyresnio amžiaus žmonės blogiau sprendžia su tvermės dėsniais susijusius uždavinius. Padaryta išvada, jog su amžiumi pereinama prie paprastesnių reagavimo būdų. Jo nuomone, ši regresija yra susijusi su senatviniais nervų sistemos pokyčiais.

Raidos psichologai pažymi, kad vyresni žmonės tiksliau, rūpestingiau viską apgalvoja. Protiniai ssugebėjimai, kuriems reikia greitos reakcijos, atminties su amžiumi silpnėja, tačiau kiti, kuriems reikia apmąstymų, pasiryžimo priimti sprendimus ir bendrų žinių, išlieka stabilūs.

Psichosocialinės raidos ypatybės. Pasak J.Vaitkevičiaus, suaugęs žmogus jau pajėgus valdytis pats, save kontroliuoti. Jis gali savarankiškai spręsti įvairius jį ir jo aplinką liečiančius klausimus, gali tvirtai laikytis savo sprendimų, įsipareigojimų sau ir kitiems, pasiekia socialinę brandą, kuri pirmiausia pasireiškia paties savęs pažinimu, valdymu, motyvuotu pasitikėjimu pačiu savimi iškilus bet kokioms situacijoms.

Raidos psichologai nustatė, jog su amžiumi daugeliui žžmonių gyvenimas atrodo vis geresnis. G.Vaillantas (cit.Žukauskienė, 1998), nustatė, kad vyresni kaip 35 metų žmonės labiau linkę naudoti brandesnius gynybos mechanizmus nei jauni. Vis dažniau jie stengiasi spręsti problemas juokaudami arba tam tikram laikui jas ignoruodami, nenaudoja represijų, fantazijų, neneigia, kkad tos problemos egzistuoja. N.Haan (cit.Žukauskienė, 1998) nustatė, kad 40 metų žmonės yra patikimesni ir produktyvesni, negu jaunesni. Kiti žmonės vis dažniau kreipiasi į juos patarimo ir jie patys yra labiau linkę kitiems suteikti paramą – tiek moralinę, tiek materialinę.

Daugeliui žmonių būti tėvais, augant vaikams, tampa vis maloniau. Dar maloniau būti seneliais, nes galima džiaugtis augančiais vaikaičiais ir nereikia prisiimti visos atsakomybės dėl rūpesčių. Nors gyvenimo kokybė ir gerėja, bet ir suaugę žmonės susiduria su įvairiomis problemomis. Daugelis patiria stresus keisdami darbą, persikraustydami iš vienos vietos į kitą. Be to, žmonės kuria šeimas ir tai savaime yra tam tikras stresas. Tėvams labai daug problemų kelia vaikų auginimas, jų priežiūra, atsakomybė už juos, ypač pirmaisiais vaikų gyvenimo metais. Taigi, suaugę žmonės ssusiduria su daugybe naujų problemų, nauja gyvenimo patirtimi. Tai, kaip jiems pavyksta tas problemas išspręsti priklauso nuo to, kokios socialinės paramos jie sulaukia. Draugai, šeima ir bendruomenė gali padėti žmogui lengviau išgyventi skyrybas ar darbo pakeitimą bei jo netekimą.

Paskutinioji gyvenimo era kartais prasideda jau po 55 metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Įdomu tai, kad jaunesni ir neturtingi žmonės senatvės pradžia linkę laikyti 55 metų amžių; vyresni ir labiau pasiturintys žmonės – 65 ar net 70 mmetų amžių.

Jaunesni žmonės vyresnį amžių vertina negatyviau, siedami jį su senatvišku silpnumu ir priklausomybe nuo kitų. Vyresni žmonės žiūri į senatvę pozityviau, jiems tai toks metas, kada po daugelio įtempto darbo metų, jie gali leisti savo dienas ramiai, laisvai, gali daug laiko skirti apmąstymams.

C. Sutton (1999) išskiria tokius svarbius suaugusio žmogaus socializacijos aspektus:

Santykiai su kitais žmonėmis santuokoje ir palaikant kitus partnerių ryšius. Kaip teigia Sutton, visiems visų bendruomenių žmonėms labiausiai rūpi užmegzti artimus asmeninius ryšius su kitais suaugusiais. Yra daug įrodymų, kad psichinė sveikata susijusi su kelių draugų turėjimu ir patikimų ryšių palaikymu su bent vienu žmogumi. Daugelis žmonių šitokią paramą atranda arba heteroseksualiuose, arba gėjų ar lesbiečių ryšiuose, tačiau visi artimi ryšiai būna įtempti. Holmes ir Rahe (1967) cit.Sutton (1999), nustatė, kad skyrybos ir separacija yra vienas pačių didžiausių stresų, antras po sutuoktinio ar gyvenimo draugo mirties.

Tėvystė (motinystė). Daugeliui žmonių tenka tapti tėvais, kartais sąmoningai, kartais ne. vaikų auginimas – tai įgūdis, t.y. išmokstamas sugebėjimas. Anksčiau šio įgūdžio turbūt išmokdavo mėgdžiodami didelėje išplėstinėje šeimoje matomus pavyzdžius. Šiais laikais šeimos mažesnės ir daugeliui tėvų tenka auginti vaikus visiškai be niekieno pagalbos, turint nedaug modelių ir gaunant mažai paramos.

Sveikatos ir gerovės palaikymas. Kaip teigia C.Sutton (1999), suaugusių žžmonių fizinė ir psichinė sveikata stipriai susijusi su jų ekonomine būkle. Neturtingi žmonės daugiau serga ir turi mažiau išteklių pasveikti nei turtingi. Tą patį galima pasakyti ir apie psichinę sveikatą: neturtingi žmonės dažniau serga depresija, šizofrenija ir streso sukeltomis neurozėmis negu labiau pasiturintys.

Kalbant apie senų žmonių gerovę, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių veiksnių. Svarbūs psichologiniai veiksniai – tapatumo ir tęstinumo jausmas, galimybė palaikyti vertingus santykius, patiriami praradimai ir netektys, bei žmogaus dabartinė asmenybė. Vis dėlto individualus prisitaikymas priklauso ne vien nuo asmenybės ar elgesio, jį taip pat veikia patiriami suvaržymai: juos uždeda silpnėjanti sveikata, paramos tikslai ir asmeninės aplinkybės, platesnės visuomenės susikurti seno žmogaus įvaizdžiai ir stereotipai. Pasak Coleman cit.Sutton, senatvėje svarbiausias dalykas yra neprarasti teigiamos savęs vertinimo nuostatos. Siekiant skatinti senų žmonių orumą ir savigarbą svarbiausia – sudaryti jiems sąlygas kontroliuoti savo gyvenimą. Izoliacijos, žemos savigarbos ir silpnėjančios sveikatos sunkumus dar labiau komplikuoja negatyvus požiūris į juos ir elgesys su jais. Šį priešiškumo ir diskriminacijos derinį vadiname “eidžizmu” (ageism).

Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), veikla, individualaus gyvenimo sujungimas su visuomeniniu, susitaikymas su esama padėtimi padeda senatvėje išvengti pesimizmo, neigiamų emocijų. Tam labai padeda sukaupta gyvenimo patirtis, išmintis, kai žmogus suvokia savo padėtį aplinkoje, visuomenėje, sugeba ją blaiviai vertinti. Senam žmogui ggyvenimo prasmę suteikia produktyvi veikla. užsienyje plinta pagyvenusių žmonių turizmas, trečiasis studijų etapas ir kt.

Anot J.Vaitkevičiaus (1995), ypač teigiamai šiame amžiuje veikia šilti žmonių tarpusavio santykiai, pagarba vyresniajam, kai išklausomi jo patarimai, nuomonė, atsižvelgiama į senolių išmintį, gerbiamos šeimos, gamtos, tautos tradicijos. Tai užtikrina kartų perimamumą, kartų gyvenimo filosofijos, pasaulėžiūros ugdymą.

Literatūra:

1. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: “Šviesa”.

2. Juodaitytė, A. (2002). Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius:PETRO OFSETAS

3. Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius

4. Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius:”Egaldos leidykla”

5. Žukauskienė, R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.