Suaugusiuju ugdymo specifiškumas
TURINYS
Įvadas 3 psl
Mokymas 4 psl
Suaugusiųjų mokymosi motyvacija 5 psl.
Mokymasis visą gyvenimą 6 psl.
Suaugusiųjų švietimas 7 psl.
Nuotolinis mokymas kaip švietimo būdas 9 psl.
Auklėjimas 10 psl
Išvados 13 psl.
Literatūros sąrašas 14 psl.
ĮVADAS
Ugdytiniu suprantamas visų amžiaus tarpsnių ir visų socialinių padėčių žmogus. Žmogaus kaip ugdytinio samprata integruoja žinias apie žmogaus fizinę sandarą, psichiką, socialinį veidą, asmenybę bei jos pažinimą, apie žmogaus sielą. Šiuolaikiniu požiūriu žmogus yra tikrovės fenomenas, kurį galima nagrinėti įvairiais aspektais, ir todėl jį tiria daugelis mokslų. Visų pirma žmogus yra žžemėje egzistuojančių organizmų raidos aukščiausioji pakopa (homo sapiens). Jo istorinę raidą vis pilniau atskleidžia filogenetinė antropologija, fiziologija, palentologija. Žmogaus kaip fizinės būtybės bendrąsias problemas taip pat nagrinėja gamtamokslinė antropologija Pavienio žmogaus kūniškajam egzistavimui įvardyti paprastai vartojamas individo terminas. (18)
Žmogus keičiasi visą savo gyvenimą, kinta žmogaus gyvenimo trukmė, kinta ir jo amžiaus skirstymas etapais. Kada žmogų galima pavadinti suaugusiu ir kaip tuomet apibūdinti suaugusių ugdymą? LR įstatymai suaugusiu pripažįsta 18 sulaukusį asmenį, taigi šiuo atžvilgiu suaugusių ugdymą galima apibūdinti kaip ugdymą aasmenų kurie yra ne jaunesni kaip 18 metų.
1 MOKYMAS
1971m. išleistoje E. Foure studijoje akcentuojama, kad teisė mokytis ir gauti gyvenimui bei veiklai reikalingą informaciją yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl švietimo sistema turi būti taip organizuota, kad kiekvienas žmogus, turįs ssavarankiško sprendimo teisę, bet kuriame savo amžiaus tarpsnyje ir bet kurioje geografinėje savo gyvenimo vietovėje turėtų galimybę mokytis tokia forma, kokia jam labiausiai prieinama, ir tokiu intensyvumu ir tempu, kuris atitinka jo gabumus ir galimybes. (1)
Kalbant apie besimokančius suaugusiuosius galima išskirti 4 dalykus:
1. Mokymosi procesą suvoia kaip kelią nuo nepriklausomybės į savarankiškumą.
2. Mokymosi metu pasinaudoja turima patirtimi.
3. Yra pasiruošę mokytis, kai pasijunta naujuose vaidmenyse.
4. Nori problemas spręsti ir įgytas žinias taikyti nedelsiant.
Suaugusių mokymas skirstomas į formalų ir neformalų. Jų charakteristika pateikiama pirmoje lentelėje. (2)
1 lentelė.
Kriterijai Formalusis Neformalusis
Tikslas Nurodo programa Daugialypis
Turinys Nustatytas iš anksto Gali būti žinomas iš anksto (konsensusas)
Metodai Moduliai / nustatyta iš anksto Moduliai / koreguojama
Tempas Diktuoja programa Diktuoja besimokantieji
Įvertinimas Nustatytas standartas (sertifikatas) Besimokantieji (su andragogu)
Naujausiuose dokumentuose jau įteisintos trys formos – formalus, neformalus ir savaiminis mokymasis, tačiau mokymosi visą gyvenimą strateginių veiksmų plane ryškėja aakcentas tik dviems sritims – formaliam ir neformaliam mokymuisi. (16)
Suaugusiųjų “mokymosi variklis” yra jų sąmoningas noras mokytis. Suaugęs žmogus mokosi to, kas jam idomu, arba to, ko jo nuomone jam reikia. Jis mokosi to, ko jam reikia bendruomeniniame gyvenime, darbe arba laisvalaikiu.
Laiką kada pradėti mokytis, lemia giluminis asmens noras, poreikis ko nors išmokti. Jei tokio poreikio, sąmoningo apsisprendimo mokytis suaugęs žmogus neturi, jis mokytis ir nepradeda.
Mokymosi tempą diktuoja besimokančiojo daromos pažangos suvokimas. Besimokantysis sąmoningai ar ne, priklausomai nuo ankstesnės patirties kkonkrečioje sityje, nuo ankstesnės patirties tokiose ar panašiose situacijose ir nuo konkrečios dabartinės patirties mokymosi procese pasirenka jam priimtiną mokymo(si) stilių:
1. Andragoginį – jei jis turi šioje srityje patirties ir jaučia norą atrasti, kurti, norą “daryti pats” ir dabar.
2. Pedagoginį – jei šioje srityje yra “visiškai žalias”
Mokymosi procesą inicijuoja besimokantysis, todėl jo mokymosi motyvacija yra didelė. Ją galima tik sumažinti ar visai sunaikinti.(2)
2 SUAUGUSIŲJŲ MOKYMOSI MOTYVACIJA
Kiekvienos veiklos pradžia, vystymas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Akcentuotina, kad nors tyrimams skiriama labai daug dėmesio mokslininkų, bet mokymosi motyvacija (ypač suaugusiųjų mokymosi) yra tirta palyginti nedaug.
Motyvas – vidinė veikimo priežastis. Motyvų seka, reguliuojanti žmogaus veiklą ir santykius su aplinka, vadinama motyvacija. Ji ne tik sukelia veiksmus, bet ir suteikia jiems kryptį, nuo jos priklauso veiksmo intensyvumas, taip pat patvarumas bei stabilumas. (3)
M. S. Knowles (4) , integruodamas visas žinomas motyvacijos teorijas į vieną schemą, teigia, kad kiekvieno elgesio atskirą aktą (1 schema) lemia poreikiai ir aplinka.
1 schema. Priežastys įtakojančios elgesį (pagal M. S. Knowles.)
POREIKIAI + PSICHOLOGINĖ APLINKA ELGESYS
(motyvuojančios jėgos) (laukas)
Fiziniai + Situacinės jėgos
Augumo Asmenybės savybės
Saugumo
Naujos patirties
Prisirišimo
Pripažinimo
Įžymus anglų pedagoginės psichologijos specialistas E. Stones nagrinėdamas orientacinį refleksą, pavadino jį vienu pagrindinių gyvūnų ir žmogaus elgesio bei mokymosi motyvatorių. ĮĮvairiais eksperimentais įrodyta, kad smalsumo patenkinimas yra pastiprinantis faktorius. Su smalsumu glaudžiai susijęs poreikis stimuliacijai, taip pat ir mokėjimo motyvacinis efektas, kai asmenybė aktyviai ieško veiklos, sudarančios sąlygas patirti sėkmę. Su šiuo motyvu E. Stones sieja pasiekimų poreikį. Mokymąsi motyvuojančiu veiksniu jis pripažįsta ir afektinį faktorių. E. Stones nuomone, kai kuriuos ugdymo specialistus per daug jaudina tai, kas vadinama išorine motyvacija, ir jie linkę vengti tokių pastiprinimo formų, akcentuodami “vidinę” motyvaciją (ugdytinio interesą). (5)
Andragogas M. S. Knowles (4) ugdymosi poreikį apibrėžia, kaip skirtumą tarp esamo kompetencijos lygio ir pageidaujamo aukštesniojo lygio, kurio reikalauja sėkminga veikla, tiek asmenybė, tiek organizacijos, ar visuomenės nario veikla. Mokymosi poreikis. Mokymosi poreikis – tai neatitikimas tarp to, kuo individas nori būti ir kuo yra iš tiesų, neatitikimas tarp aspiracijų ir realybės. Kuo realiau, pats žmogus identifikuos savo aspiracijas, tuo aukštesnė bus ir mokymosi motyvacija.
Anot M. S. Knowles, vienas iš poreikių, skatinančių suaugusį žmogų mokytis, – siekimas išvengti senėjimo ir “išėmimo iš vartojimo” Šis poreikis atsiranda dėl to, kad dauguma suaugusiųjų mokėsi tik jaunystėje ir tikėjo, kad išsilavinimas padės sukaupti reikalingą žinių kiekį visam likusiam gyvenimui. Bet greitai besikeičianti visuomenė įrodė,kad tai neįmanoma.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mokymosi motyvacinė sfera yra sudėtinga sistema įvairių rūšių aktyvaus kryptingo žžmogaus santykio su aplinka, su kitu žmogumi, su savimi pačiu, ji įjungia įvairias poveikių rūšis. Kiekvienam žmogui būdingi keli mokymosi motyvai, kurių tarpusavio santykis kinta. Be to, vienas ar kitas motyvas gali pasireikšti ne tiesiogiai, o santykyje su kitais motyvais.
3 MOKYMASIS VISĄ GYVENIMĄ
Šiandien mokymosi visą gyvenimą idėjos nebėra teorija, keičiantis visuomenės poreikiams dauguma žmonių privalo įgyti naujų kompetencijų, profesinių kvalifikacijų, net keisti specialybę. Svarbu, kad mokytis kalbų, kompiuterinio raštingumo, ekonomikos pagrindų bei daugelio kitų reikalingų dalykų žmonės galėtų kuo arčiau namų. Suaugusiųjų mokymo programos gali būti įgyvendinamos ir bendrojo lavinimo mokyklose bei kitose švietimo įstaigose.(16) Europos sąjungos mokymosi visą gyvenimą memorandume yra išskirtos šešios svarbiausios tezės:
1. nauji įgūdžiai visiems;
2. daugiau investuoti į žmogiškuosius išteklius;
3. diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi;
4. vertinti mokymąsi
5. peržiūrėti, pergalvoti orientavimą ir konsultacijas;
6. priartinti mokymąsi prie namų.(6)
Eurostato duomenimis, 2002m. ES šalyse mokymosi visą gyvenimą lygis sudarė vidutiniškai 8,4 . Daugiausia mokėsi Didžiosios britanijos (22,3) ir Skandinavijos šaliu (18,4 – 18,9) gyventojai, mažiausiai Pietų Europos šalys (Graikijos – 1,2, Prancūzijos – 2,7, Portugalijos – 2,9) Lietuvoje 2002m. mokėsi 3,3 25 – 64 metų gyventojų.
Žemą mokymosi lygį gali lemti ne tik nedidelė mokymosi motyvacija ir neigiamas darbdavių požiūris į darbuotojų mokymąsi, bet ir neišplėtota švietimo paslaugų sistema bei informacijos apie ją trūkumas. Atviros mokymosi
aplinkos, tai yra demokratiškos, lengvai prieinamos ir lanksčios švietimo bei profesinio mokymo sistemos, padididinsiančios mokymosi prieinamumą, sukūrimas yra vienas pagrindinių ES uždavinių, kuriant žinių visuomenę. (7)
Suaugusiųjų tęstinis mokymas Lietuvoje dar nėra pakankamai išplėtotas. 2003 m. tik apie 10 proc. mūsų šalies gyventojų dalyvauja suaugusiųjų mokymosi programose, kai tuo tarpu ES šalyse šis rodiklis siekia 40 ir daugiau procentų (16)
Mokymosi visą gyvenimą idėja ir jos įgyvendinimas aktualūs ne tik Europoje , bet ir JAV. 1998m. Atliktas suaugusiųjų švietimo gairių JAV ttyrimas. Tyrimo išvadose pažymima, kad JAV federalinė mokymo sistema privalės plačiau įsitraukti į mokymosi visą gyvenimą sąlygų kūrimą, kad įgalintų visuomenės narius įgyti naujų žinių.
Suaugusiųjų mokymasis visą gyvenimą plačiąja prasme – užtikrinti piliečių pasirengimą gyventi naujomis sąlygomis. Itin svarbus vaidmuo šiuo klausimu tenka instituciniam spektrui., į mokymąsi įtraukiamos įtraukiamos ir tos institucijos, kurios tradiciškai neatlieka mokymo funkcijų (pvz.: verslo ir pramonės įstaigos). Mokymasis visą gyvenimą siaurąja prasme – tai paties žmogaus pasiryžimas dalyvauti mokymo procese.(6)
Įvertinant tai, kad institucijos turi savo mmisiją ir tikslus, tikėtina, kad mokymosi visą gyvenimą sąlygomis ygdyme galima įžvelgti prievartos besimokančiajam elementą. Jis sietinas su autoritarine ugdymo koncepcija. Tuo tarpu suaugusiųjų mokymas visą gyvenimą siaurąja prasme sietinas su liberaliojo ugdymo koncepcija – laisvu individo ugdymusi, kurio tikslas –– saviugda. Abi ugdymo koncepcijos realizuojamos ugdymo realybėje, kurią galima suskirstyti į penkis lygmenis: societarinį; socialinį – pedagoginį; institucinį; interpersonalinį ir intrapersonalinį. (8)
Kalbant apie atskirų ugdymo realybės lygmenų svarbą suaugusiųjų ugdymo aspektu, ryškėja, kad visuose ugdymo realybės lygmenyse galima įžvelgti imperatyvą suaugusiųjų mokymuisi visą gyvenimą.(6)
4 SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS
Suaugusiųjų švietimas bendrame individo ugdymo procese turi ryškių savitumų, skiriančių jį nuo vaikų ir jaunimo ugdymo. Suaugusiųjų švietimegalima išskirti tris pagrindinius laikotarpius:
1. XVIII – XIX amžių bei XX amžiaus pradžia, kai kūrėsi institucijos, vėliau sudariusios pagrindą suaugusiųjų švietimui – viešosios bibliotekos, muziejai, vakarinės mokyklos, specialūs universitetų skyriai;
2. XX amžiaus vidurys, kai susiformavo pati suaugusiųjų švietimo posistemė;
3. XX a. pabaiga, kai į suaugusiųjų švietimą pradėta žvelgti kaip į visą žmogaus gyvenimą besitęsiantį procesą, įvertinant jo apimtį bbei sudėtingumą.(9)
Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) suaugusiųjų švietimas buvo įvardytas kaip švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, vyresnius negu 18 metų ir nesimokančius nuosekliojo švietimo mokyklų sistemoje . Šioje koncepcijoje jam buvo priskirta dvejopa paskirtis:
1. leisti asmeniui plėtoti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje;
2. leisti suaugusiam žmogui dėl visuomenės aplinkybių arba dėl individualių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją.
Dokumente išskirta dvi suaugusiųjų švietimo organizavimo formos:
1. formalus mokymasis, kuris laiduoja tą patį išsilavinimo lygį, kaip nuosekliojo švietimo sistema;
2. neformalus suaugusiųjų švietimas, apimantis visas į valstybės ššvietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis: bendrąjį ir profesinį lavinimąsi (jei jo apimtis nesudaro reglamentuoto modulio), pomėgių ugdymą, bendrąją savišvietą.
Dar vienas išskyrimas buvo padarytas įvardijant institucijas, atsakingas už suaugusiųjų švietimo organizavimą:
1. suaugusiųjų mokymasis tiesiogiai susijęs su darbo rinkos mokymais buvo priskirtas darbo biržoms (bedarbių mokymas) ir darbdaviams (jiems reikalingų darbininkų mokymas);
2. valstybės rėmimui – socialinės atskirties grupės (žmonės su negalia, privalomosios tarnybos kariai, imigrantai, nuteisti asmenys ir kt.).
. Finansavimo klausimas buvo sprendžiamas irgi dvejopai:
1. formalus švietimas remiamas valstybės tiek, kad praktiškai taptų prieinamu visiems;
2. neformalusis valstybės remiamas iš dalies.
Galima teigti, kad šiuolaikinį požiūrį į suaugusiųjų švietimo paskirtį galima apibrėžti trijuose lygmenyse: konceptualiam, įstatyminiam ir strateginiam.
Konceptualus (1, 2, 7 dokumentai) apibrėžia suaugusiųjų švietimo paskirtį žmogaus ir valstybės atžvilgiu:
• leisti asmeniui plėtoti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje;
• leisti suaugusiam žmogui dėl visuomenės aplinkybių arba dėl individualių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją;
• sudaryti sąlygas realizuotis asmenybei, atsakingai už šalies gerovę;
• padėti ugdyti demokratinę visuomenę.
Įstatyminis (3 dokumentas) apibrėžia legitimuotą suaugusiųjų švietimo sritį:
• Sudaryti sąlygas: įgyti reikalingų teorinių žinių ir praktinių gebėjimų kvalifikacijai tobulinti;
• Padėti tenkinti: suaugusiųjų savišvietos poreikius, plėtoti kultūrinius interesus, ugdyti kūrybines galias.
Strateginius (6,7 dokumentas) numato būdus, kuriais bus siekiama tai įgyvendinti:
• išplėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią ir prieinamą, socialiai teisingą švietimo sistemą.
• optimizuoti visus prieinamus išteklius (valstybės, įmonių, savivaldybių, bendrijų, NVO iir individų) siekiant plėtoti vientisą ir rentabilią mokymosi visą gyvenimą sistemą, siūlančią galimybių įvairovę profesiniam, socialiniam ir asmeniniam visų darbingo amžiaus individų ugdymuisi ir jaunimo paruošimui profesiniam gyvenimui, atitinkančiam Europos standartus (16)
Pasaulio šalyse suaugusiųjų švietimas yra labiau paplitęs praktinėje edukacinėje veikloje, tuo tarpu šios srities tyrimų nėra daug. Suaugusiųjų švietimo praktika tyrinėtojus domina, kur kas mažiau nei motyvacijos, individualios patirties, atskirų charakteristikų, vertybinių orientacijų analizė.
Dažniausiai suaugusiųjų švietimo tyrinėtojai remiasi psichologija, sociologija, ekonomika, o pastaraisiais metais – politikos mokslu. Tačiau suaugusiųjų švietimo srities mokslinių tyrimų pakankankamai (10)
5 NUOTOLINIS MOKYMAS KAIP ŠVIETIMO BŪDAS
Nuotolinis mokymasis – tai savarankiškas mokymasis internetu. Mokymasis nuotoliniu būdu vis labiau populiarėja, nes suteikia galimybę kiekvienam norinčiam mokytis bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku ir pasirinktu tempu. Tereikia turėti kompiuterį su interneto ryšiu bei mokėti juo naudotis.
Mokantis nuotoliniu būdu besimokantysis:
• savarankiškai įsisavina medžiagą (tačiau kurso kuratorius padeda gilintis į kursą, konsultuodamas besimokantįjį, diskutuodamas su juo);
• atlieka testus, savarankiško darbo užduotis;
• naudojasi žodynu, kalendoriumi ir kitomis priemonėmis, palengvinančiomis medžiagos įsisavinimą bei padedančiomis planuoti (17)
Lietuvoje nuotolinio mokymosi kursai pradėjo veikti 1931 m. Pirmoji nuotolinio švietimo įstaiga “Kalbaneum”, vėliau pasivadinusi “Savišvieta”, teikė mokymo paslaugs susirašinėjant. Ši įstaiga buvo parengusi keliasdešimt bendrojo lavinimosi, pedagogikos, buhalterijos ir kt. kursų. Nuo 1940m. nneilgai veikė jaunųjų ūkininkų mokykla, kurios programą buvo galima mokytis ir nuotoliniu būdu. 1944m. po Sovietų sąjungos okupacijos nuotolinio mokymosi kursų veikla nutrūko.
Po antrojo pasaulinio karo nuotolinės studijos Lietuvoje plėtojosi aukštosiose mokyklose ir technikumuose kaip neakivaizdinės studijos, paremtos susirašinėjimu ir periodinėmis sesijomis, siekiant aukštojo mokslo diplomo.
Naujas impulsas nuotolinio švietimo plėtrai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. 1995 m. Lietuva ėmė dalyvauti daugiašalėje PHARE nuotolinio švietimo programoje, buvo įkurtas Lietuvos neakivaizdinio švietimo centras, įpareigotas įgyvendinti šį projektą.
Neformalųjį ir nuotolinį švietimą reglamentuoja du įstatymai: LR neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (priimtas 1998m.) bei LR aukštojo mokslo įstatymas (priimtas 2000 m.)
1998 m. pradėta vykdyti Lietuvos valstybės programa “Distancinio mokymosi vystymas Lietuvoje” (LieDM). Nuotolinės studijos LieDM tinkle vyksta taikant moderniąsias IT (interneto technologijas), derinant internetinį mokymąsi ir vaizdo konferencijas.. Nuolat plečiamas nuotolinio mokymosi klasių ir centrų tinklas, įrengiamos daugialypių priemonių laboratorijos ir vaizdo studijos, įkurti centrai KTU ir Vilniaus universitetuose. Kad nuotolinių studijų paslaugos būtų prieinamos visuose Lietuvos regionuose, įvairiuose šalies miestuose įkurta 13 klasių.
Nuotolinės studijos teikia galimybes Lietuvos piliečiams palaikyti ir tobulinti savo kvalifikaciją. Jis gerina sąlygas mokytis visą gyvenimą, plečia mokymosi paslaugų įvairovę, sukuria lygias mokymosi galimybes piliečiams, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, lyties, tautybės, socialinės padėties, fizinės būsenos
Dalyvaujant tarptautiniuose Phare, Socrates,
Leonardo Da vinči, FRAMEWORK, UNESCO ir kituose projektuose, yra parengti ir teikiami nuotolinio mokymo kursai. Šiuo metu naudojantis įvairiais finansavimo šaltiniais, lietuvoje parengta daugiau kaip 100 kursų www terpėje. (9)
6 AUKLĖJIMAS
Auklėjimas yra viena ugdymo funkcijų. Nors jos labai susijusios, bet turi savo autentiškumą ir specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galima pavaizduoti taip:
UGDYMAS
ŠVIETIMAS VEIKDINIMAS
PRUSINIMAS LAVINIMAS MOKYMAS AUKLĖJIMAS
FORMAVIMAS GLOBA RŪPYBA
Įvairiuose literatūros šaltiniuose auklėjimas apibūdinamas skirtingai. Štai A. Maceina (11) rašė: <.> “auklėti žmogų – tai ne tik įįdiegti vienokių ar kitokių dorybių, bet daryti gilią įtaką jo asmens centrui. Asmens vidaus pasikeitimas keičia ir periferiją, bet ne atvirkščiai. Išauklėtas žmogus nori ir kuria kitaip negu tik išlavintas. Net jo kūnas kitaip nusiteikęs – išauklėtas protas skiriasi nuo išlavinto, nes pastarasis taisyklingas, o pirmasis teisingas”.
V. Rajeckas (12) auklėjimą apibūdina kaip asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimą”.
Žmogus visą gyvenimą veikiamas nuolatinio auklėjimo. Vertinant gyvenimą kaip nuolatinę žmonių ssantykių kaitą, į gyvenimą galima žiūrėti kaip į natūralų auklėjimo ir auklėjimosi procesą. Bet kurioje institucijoje organizuotam auklėjimui rūpi žmogaus gyvenimo tesinys, koncentruotas vertybinis bendravimas, adekvatūs santykiai. (13).
L. Jovaiša nurodo tokius pagrindinius auklėjimo veiksnius: šeima, vaikų darželis, mokykla, darbovietė, visuomenės iinformavimo priemonės, kariuomenė, organizacijos, bažnyčia, valstybė.
Šeima – ypatingas biologinis, socialinis ir psichologinis darinys. Jos nariai yra susiję tarpusavio pareiga ir atsakomybe, meile, kraujo giminyste, bendru gyvenimu ir likimu. Ji sukuria savitą pasaulį, veikia kiekvieno asmens brandą. Vieno šeimos nario problema yra jos visos problema. Kiekvieną savo šeimos narį veikia šeimos ekonominė būklė, tarpusavio santykiai, kultūra, profesija, ryšiai su kaimynais, draugais ir kt.. Tokie santykiai sukuria savotišką aplinką ne tik vaikų bet ir suaugusių gyvenimui. Išorinė ir vidinė šeimos kultūra byloja jos ugdomąsias išgales. Išorinės, nors ir prabangios, kultūros šeimoje nepakanka. Veiksmingai auklėja vidinė kultūra: guvus protas, taurūs jausmai, saikas, valia ir išmintingi sprendimai ir kt. (14)
Vaikų darželis ir mokykla yra stiprūs veiksniai paiekantys prisiminimų visam gyvenimui.
Aukštoji mokykla ugdo visapusiškai iišsilavinusį, kompetetingą, pasirengusį veikti nuolatos kintančiomis sąlygomis, kritiškai mąstantį, kūrybingą žmogų, gebantį be paliovos tobulintis, atsakingą už save visuomenės narį.
Darbovietė – speciali dirbančių žmonių institucija. Darbą reguliuoja griežtos taisyklės, turinčios dirbantiesiems ugdomąją galią ir prasmę. Darbas tampa galingu ugdymo veiksniu, ypač jei jis siejamas su žmogaus egzistenciniu pašaukimu, gabumais, produktyvumu, kompetetingumu ir pan.
Bažnyčia – svarbi dorovinio ir dvasinio auklėjimo institucija. Tai yra lemiantis auklėjimo veiksnys, jeigu jos vertybėmis pasitiki žmonės. Bažnyčios hierarchams, pasiikliaujantiems Dievo malone tikėjimo srityje tenka atsakingas uždavinys –– pažadinti individo sąmonę ir pasąmonę tikėjimo malonei priimti. Aukščiausios katalikų bažnyčios vertybės yra tikėjimas, viltis ir meilė. Siekiama, kad jos reikštųsi veikla ir elgesiu, būdamos žmogiškosiomis vertybėmis.
Masinės informavimo priemonės (periodinė spauda, radijas, televizija, videotechnika) – svarbus šiuolaikinis auklėjimo veiksnys. Jis formuoja visuomeninę, tautinę, tarptautinę, valstybinę sąmonę, požiūrius į žmonių bendravimą ir t.t.
Periodinė spauda paprastai atstovauja suinteresuotų žmonių grupei. Skelbdamasi nepriklausoma ji paprastai priklauso nuo partinės idealogijos, politinių interesų, ekonominių, profesinių ir kitokių poveikių. Religijų spauda reiškia savo tikėjimo išpažinimą. Tad ją renkantis plečiasi žmogaus pažiūros, tvirtėja įsitikinimai.
Radijas auklėja netik žodžiu, bet ir muzika, ne tik sausa informacija, bet ir grožinės literatūros, poezijos kūriniais, tautosaka, liaudies ir klasikine muzika.
Televizija kelia nemažai auklėjimo problemų. Prie televizijos daug sėdima, rodoma daug žiaurių filmų, bet ne vien tik tai. Rodoma ir daug žmogaus vertų dalykų. Taigi programų atranka yra neišvengiamas dalykas. Suaugusysis turi turėti tam tikrus atrankos kriterijus, kuriuos jam suformuoja dorovinis ir estetinis auklėjimas mokykloje ir šeimoje. Videotechnika yra paplitusi tiek mieste, tiek ir kaime. Cia yra panasi problema kaip ir su televizija, nes yra prieinamos videokasetės su visokio pobūdžio kinoįrašais. Taigi čia taip pat reikalingi tam tikri atrankos kriterijai.
Organizacijos itraukia žmogų į praktinę veiklą. Jos auklėja priklausomai nuo to, kas ir kkuriuo tikslu veikiama.
Kariuomenė auklėja vaikinus Tėvynės gynimo tikslu. Karių mokymas neatsiejamas nuo dorovinio, protinio, visuomeninio auklėjimo. Kaip teigia L. Jovaiša (13) atlikusieji karinę tarnybą darosi aktyvesni visuomenės nariai, drąsiau imasi sunkesnių uždavinių, bet trumpas karinės tarnybos laikas gali spręsti tik dalinius uždavinius.
Valstybė – stiprus teisinio ir dorovinio auklėjimo veiksnys. Šį Uždavinį ji sprendžia per mokyklas, valdžios įstaigas.
Nors mes visi būname auklėtiniais visą gyvenimą, tačiau auklėjamųjų funkcijų intensyvumas mus veikia skirtingai atskirais amžiaus tarpsniais. Intensyviausiai veikiamas 0-16m. auklėtinis, intensyviai – 17-21 m., vidutiniškai – 22-35 m., 36-60 gyvenimo metais suaugusieji įsitvirtina aplinkoje savo darbu, elgesiu, tarsi jų nebeveiktų kultūrinis, socialinis, religinis auklėjimas. Vis dėlto jie ir toliau lavinasi ir auklėjasi ne tik žiūrėdami televizorių, bet ir skaitydami knygas, laikraščius, lankydami teatrą, bažnyčią. Pensijiniame amžiuje pagyvėja saviauklos poreikis. (13)
Auklėjimo reikšmė nuolat pabrėžiama: mums reikia ne tik išmokslintų ir išlavintų žmonių, svarbu, kad tie žmonės būtų dar ir taurios asmenybės. Todėl šiandien auklėjimas bendrame žmogaus ugdymo procese yra ypač aktuali problema. (15)
IŠVADOS
1. Ugdymas – visą gyvenimą trunkantis procesas.
2. Besimokantysis yra svarbus mokymo proceso dalyvis.
3. Mokymosi visą gyvenimą idėja aktuali visame pasaulyje
4. Skirtingais amžiaus tarpais žmogus nevienodai veikiamas auklėjimo.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) K. Sinkevičius “mokytis, kad būtum” 1994m.
2) M. Juozaitis, R. Juozaitienė “Andragogas praktikas – savarankiško mokymosi gidas” 2003 m.
3) N. L. Gage, DD. C. Berliner “Pedagoginė psichologija” 1994 m.
4) T. Jarvis “Mokymosi paradoksai”
5) E. Stones “Mokytojų rengimo reforma – suteikti pedagogikai jėgų// švietimo naujovės, 1995 m., 2-3 Nr.
6) “Tiltai” 2004 m. Nr. 18
7) “Nuolatinis mokymasis besikeičiančioje visuomenėje. Prielaidos ir prieštaravimai” VDU 1997 m.
8) B. Bitinas “Ugdymo filosofijos pagrindai” 1996 m.
9) “Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2002-2003m.” 2003m.
10) “Lyginamoji edukologija” 1997 m. KTU
11) A. Maceina “Lavinimas ir auklėjimas. Lietuvos mokykla, 4” 1936 m.
12) V. Rajeckas “Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas” 1999 m.
13) L. Jovaiša “Hodegetika” 1995 m.
14) A. Dumčienė “Auklėjimo pagrindai: studijų knyga” 2004 m.
15) V. Jakavičius “Žmogaus ugdymas: įvadas į edukologijos studijas” 1998 m,
16) www.smm.lt
17) www.mdc.lt
18) www.vsv.lt
