Šveicarijos švietimo sistema

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

Šveicarijos švietimo sistema

Valstybės pagrindų individualus darbas

Parengė:

Tikrino: dėst.

Kaunas, 2005

Turinys

1.Įvadas……………………3

2.Šveicarijos politinė sistema…………4

3.Šveicarijos švietimo sistema………….5

3.1 Ikimokyklinė pakopa…………..6

3.2 Privalomas ugdymas ir mokyklų valdymas….6

3.3 Pradinis ugdymas……………7

3.4 Vidurinis ugdymas……………7

3.4.1.Pirmoji vidurinė pakopa……….8

3.4.2.Antroji vidurinė pakopa……….8

3.5.Profesinis ugdymas……………9

3.6.Aukštasis mokslas……………9

3.6.1.Aukštojo mokslo struktūra……..10

4. Pedagogų rengimas…………….12

5. Išvados………………….14

6. Priedas………………….15

7. Literatūros sąrašas……………..15

1. Įvadas

Kiekvienos Europos šalies mentaliteto ir tradicijų plėtra labai priklauso nuo švietimo sistemos, jos tikslų, uždavinių ir pedagoginio ūgtelėjimo ne tik savo šalyje, bet ir Europos bendrijoje. Europos švietimo erdvei būdinga bazinė kompetencija: socialiniai, ekonominiai, politiniai ir psichologiniai gebėjimai ggyventi daugiakultūrėje visuomenėje, savosios kalbos gryninimas bei kelių kalbų mokėjimas, informaciniai gebėjimai orientuotis spartėjančiame ir didėjančiame informacijos sraute, visą gyvenimą siekimas gyvenimo pilnatvės, asmeninio, profesinio ir visuomeninio tobulėjimo.

„Taigi šiais laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad galėtų jį toliau gausinti, o vyresnieji jį turtina naujais atradimais, materialinės ar dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja“ (V. Jakavičius, 1998, p.91).

Šio darbo tikslas – Šveicarijos švietimo sistema, jos ypatumai. Norėdami pasigilinti į bet kurios šalies švietimo sistemą, ppirmiausia turime susipažinti su tos šalies politine sistema. Todėl vienas iš mano darbo uždavinių yra apžvelgti Šveicarijos politinę sistemą. Kiti uždaviniai: sužinoti, kaip veikia Šveicarijos švietimo sistema, išsiaiškinti, kaip ruošiami mokytojai. O pagrindinis klausimas: kokia Šveicarijos švietimo sistema.

2. Šveicarijos ppolitinė sistema

Visos pasaulio šalys yra susiskirsčiusios pagal valstybės valdymo formas. Vienos yra monarchijos, kitos – respublikos. Pagal politinį režimą valstybės yra demokratinės, autoritarinės ir totalitarinės. O pagal santvarkos formas valstybės skirstomos į: unitarines, konfederacijas ir federacijas. Kuo skiriasi konfederacija nuo federacijos?

Konfederacija – tai sutartimi įtvirtinta dvišalė ar daugiašalė sąjunga valstybių, siekiančių tam tikrų bendrų tikslų (politikos, karinių, užsienio, ekonomikos ir pan.). „Konfederacijos tikslas – nepriklausomybės išsaugojimas, ramybės ir tvarkos užtikrinimas šalies viduje, piliečių laisvių ir teisių gynimas bei jų gerovės kėlimas“ ( Konfederacijos konstitucija, 2 str.).

Federacija – tai jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų dalių, t.y. valstybinių junginių. Tokie į federacijos sudėtį įeinantys junginiai yra pilnateisiai sąjunginės valstybės nariai ir vadinami federacijos subjektais. Dažniausiai federacijos subjektai vadinami valstijomis (JAV, Meksika, BBrazilija, Indija). Kitose šalyse jie vadinami kitaip: Vokietijoje ir Austrijoje – žemėmis, Argentinoje ir Kanadoje – provincijomis, Šveicarijoje – kantonais ir puskantoniais.

Pasirinkta nagrinėti šalis – Šveicarija, neesanti Europos sąjungos nare, nors driekiasi Europos centre. Joje politinis gyvenimas vyksta trimis lygiais: konfederacijos, kantonų ir seniūnijos. Šveicarija – parlamentinė federacinė respublika, su dviejų rūmų parlamentu (Federacinė asamblėja): Nacionalinė taryba (renkama 4 metams, 200 deputatų) ir Kantonų taryba (renkama 4 metams, po 2 žmones iš kantono, 46 deputatai). Šveicariją sudaro 23 kantonai iir 3 puskantoniai (iš viso 26 kantonai) turi savo parlamentus bei vyriausybes, savo policiją, savo administracinius organus, socialinę tarnybą. Dabartinės konfederacijos pradžia 1921 metais įvykęs trijų kantonų – Urio, Švyco ir Ciūricho – susijungimas. Visi kiti vėliau prisijungę kantonai – tai buvusios atskiros valstybėlės, turėjusios savitas kultūrines tradicijas, skirtingas kalbas, jos savarankiškai tvarkėsi savo ekonomiką ir švietimą. „Kaip pažymėta Šveicarijos konstitucijoje, „kantonai yra suverenūs tiek, kiek jų suverenitetas nėra ribojamas konfederacijos konstitucijomis““ (Apie demokratiją,1995, p. 30) ir jie naudojasi tomis teisėmis, kurios patikėtos nekonfederacinei valdžiai. Vadinasi, valstybė turi tik tas kompetencijas, kurias jai aiškiai nurodo konstitucija. Todėl galima teigti, kad kompetencija paskirstyta kantonų naudai.

Vis dėlto konstitucija riboja tam tikras teises, pavyzdžiui: kantonai turi pateikti savo konstitucijas Federaciniam susirinkimui ir gauti jo pritarimą. Svarbiausia prielaida šiam pritarimui gauti – demokratinė struktūra. Taip pat kantonų konstitucijos negali prieštarauti vienos kitoms.

Konfederacijos valdymo aparatas yra Federacijos tarybos užduočių įgyvendinimo ir politikos vykdymo priemonė. Jis visiškai pavaldus Federacijos tarybai, o jai vadovauja federalinis prezidentas, kuris renkamas Jungtiniame federaciniame susirinkime vieneriems metams. Federalinis prezidentas yra kolegialus Federacijos tarybos organo pirmininkas. Federacijos tarybos narys savo tarnybos metu negali turėti jokios kitos tarnybos, užsiimti kita profesija ar verslu.

Kiekvieną kantoną sudaro seniūnijos ir kai kur veikia papildoma institucija –– apygardos valdyba. Seniūnijos yra pavaldžios atitinkamo kantono valdžiai. Pareigas ir užduotis joms nustato kantonas. Jos dažniausiai susijusios su mokyklos veiklos organizavimu, mokesčių rinkimais, socialine rūpyba ir pan. Seniūnijos teisinė organizacija priklauso nuo vietovės ir dydžio. Seniūnijos valdyba veikia nuolat. Įstatymų leidimą gali atlikti gyventojų susirinkimas arba seniūnijos parlamentas, kuris renkamas slaptu balsavimu. Sprendžiant kai kurias problemas ar klausimus, seniūnijos dažnai susivienija.

Šveicarijai „margumo“ suteikia ne tik įvairus politinis spektras ar 26 istoriškai susiformavę kantonai, bet ir didelę gyventojų dalį sudarančios kultūrinės, etninės, religinės ir kalbinės mažumos.

3. Šveicarijos švietimo sistema

Istorinės autonomijos įtaka išliko pakankamai stipri iki šių dienų. Visi 26 kantonai, nepaisant regioninio šalies susiskirstymo pagal keturias valstybines kalbas (žr. Priede), turi savo atskirus dialektus, kuriuos sunkiai supranta kito kantono gyventojai. Dauguma šalies kultūrinių tradicijų yra kilusios 19 šimtmetyje. Švietimo klausimai, išdėstyti dabartinėje konstitucijoje, istoriškai remiasi 1874m. Šveicarijos Konfederacijos konstitucija.

Nagrinėjant Šveicarijos švietimo sistemą, tenka kalbėti apie 26 švietimo sistemas, turinčias savų ypatumų. Decentralizacija* – tai vienas ryškiausių Šveicarijos švietimo sistemos bruožų. Pagrindinis Šveicarijos švietimo politikos uždavinys – švietimo įstatymų leidyba.

Šveicarijoje švietimas yra decentralizuotas, švietimo klausimai yra kantonų kompetencijoje, todėl formaliai šansų lygybė įtvirtinama atskirų kantonų švietimo įstatymuose, mokymo planuose ir pan. Ciūricho kantono liaudies mokyklos mokymo plane tteigiama, kad „liaudies mokykla formuoja augančias kartos žmogų. Jos bendroji misija – tautos švietimas. Ji yra atvira visiems, nepaisant lyties ar kilmės skirtumų. Visi turi lygias teises į ją ir taip pat pareigas jai. Ji visiems turi suteikti vienodus šansus.“

Nors konstitucijoje neskelbiama teisė į išsilavinimą, tačiau Šveicarijoje paisoma teisės į švietimo laisvę, negalima teikti pranašumo kurioms nors švietimo įstaigoms, remiantis išimtinai darbo jėgos paklausa. Akcentuojama ne išsilavinusios darbo jėgos paklausa, o siekiančių išsilavinimo poreikiai.

Šveicarijos švietimo sistemos klasifikacija:

ь Ikimokyklinė pakopa

ь Pradinis ugdymas

* – centrinės institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą

ь Pirma vidurinė pakopa

ь Antra vidurinė pakopa

ь Povidurinė pakopa

ь Neuniversitetinė povidurinė pakopa

ь Aukštojo, universitetinio mokymo pakopa

3.1 Ikimokyklinė pakopa

Ikimokyklinis ugdymas trunka 1 – 2 metus. Darželius pradeda lankyti 4 metų vaikai. Juose ugdomi vaikų fiziniai, protiniai bei dvasiniai sugebėjimai, vaikai ruošiami pradinei mokyklai.

Šiose ikimokyklinėse įstaigose ugdomas atsakomybės jausmas, mąstymas, koncentracija, pasitikėjimas savimi, lavinama fantazija bei estetinis jausmas, skatinami kalbiniai išraiškos gabumai, vaikai mokomi būti kartu su kitais grupėje. Visa tai siekiama žaidimais, atitinkamomis užduotimis. Ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, tačiau net 98 % šveicarų vaikų lanko vaikų darželius.

Kadangi Šveicarijoje yra įvairi kalbinė situacija, daugiakalbiuose kantonuose atsižvelgiama į gyvenamų rajonų gyventojų nacionalinę sudėtį, steigiami vaikų darželiai kitataučiams vaikams.

3.2 Privalomas ugdymas ir mokyklų valdymas

Privalomasis ugdymas trunka 9 metus.

Jis įgyjamas taip vadinamos liaudies mokyklos įstaigose. Įvairių pakopų bei tipų mokyklos yra atskiruose pastatuose, jose besimokančių mokinių amžiaus skirtumas nėra labai didelis, nes vienoje mokykloje yra tik keletas klasių (iki 6 klasių).

Tokiose vadinamosiose liaudies mokyklose yra keista mokytojų priėmimo į mokyklą tvarka – ten vyksta mokytojų rinkimai. Tokie rinkimai vyksta kas 2 – 4 metai. Mokykla skelbia konkursą, siūlo kandidatus. Atrinkti kandidatai veda bandomąją pamoką. Paskui siūloma galutinė kandidatūra, už kurią balsuoja būsimų ar esamų mokinių tėvai bei konkursą ppaskelbusi mokyklos seniūnija. Kad mokytojas galėtų būti renkamas, jis privalo turėti 2 – 4 metų darbo stažą. Jei, mokyklos seniūnijos nuomone, ankstesnysis mokytojų personalas tinka tolesniam darbui, konkursas neskelbiamas, o tiesiog patvirtinami esantys mokytojai. Šios sistemos populiarumą galima paaiškinti tuo, kad balsuojantieji už mokytojus, identifikuoja save su mokykla, ir tai skatina abipusį įsipareigojimą bei atsakomybę. Be abejo, tokia rinkimų sistema turi ir trūkumų: naujovės sunkiai prasiskina kelią, nes turi praeiti nemažai laiko, kol visuose lygiuose jos patvirtinamos arba atmetamos balsuojant, kkol patikrinamos bandomaisiais laikotarpiais.

Šveicarijos mokyklų valdymas patvirtina pagrindinį švietimo sistemos principą – demokratiškumą. Mokyklose nėra direktorių. Personalo parinkimu rūpinasi mokyklų seniūnija. Administracinius reikalus tvarko mokytojų grupė, kurioje kiekvienas mokytojas atsakingas už konkrečius klausimus: rūpinasi vadovėlių užsakymu, sporto įranga, sodu ar ppan. Mokytojai laisva valia renkasi mokymo metodus, priemones, vertinimo būdus, egzaminavimo sistemą ir pan. Tačiau jų darbas kontroliuojamas: kiekvieną mokytoją 4 kartus per metus aplanko 2 mokyklos seniūnijos atstovai, stebi darbą, dalyvauja abitūros egzaminų komisijoje. Kiekvienas mokytojas turi jam priskirtą kontrolinės grupės asmenį, kuris negali dirbti kartu toje pačioje mokykloje.

3.3 Pradinis ugdymas

Pradinis ugdymas aštuoniolikoje Šveicarijos kantonų trunka 6 metus, kituose kantonuose – 5 arba 4 metus. Pradiniame šios pakopos etape, 1 – 3 klasėje, mokymo turinys, metodai grindžiami artimomis vaikų gyvenimui temomis, taikoma daug žaidybinių elementų. Mokiniai įgyja pagrindinius skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžius, susipažįsta su aplinka, taip pat mokosi dirbti grupėje, spręsti asmenines bei žmogiškąsias problemas. Tai yra sisteminio mokymo pradžia. Pirmoje klasėje mokiniams pažymiai nerašomi (Šveicarijoje taikoma 6 balų vvertinimo sistema). Ketvirtaisiais – šeštaisiais mokslo metais mokiniai dirba jau daugiau savarankiškai, savo atsakomybe; įvaldoma darbo technika, toliau plečiamos žinios. Mokytojų pareiga yra siekti mokymo plane suformuluoto bendro tikslo, o metodus ir priemones jam pasiekti mokytojai renkasi savo nuožiūra.

Labai dažnai rengiami pokalbiai su tėvais, kur jie yra informuojami apie vaikų mokymosi rezultatus. Be to, ypač pirmaisiais mokslo metais, tėvai turi teisę stebėti pamokas, netgi be išankstinio pranešimo ir susitarimo su mokytoju. Valstybinėse pradinėse mokyklose, kaip ir visose privalomo ugdymo įįstaigose, mokymas yra nemokamas. Privačiose mokyklose vaikų mokymąsi finansuoja tėvai.

Po pradinės mokyklos, kurioje su mokiniais 6 metus dirbo vienas mokytojas prasideda pirmoji vidurinė pakopa (sekundarinė mokykla).

3.4 Vidurinis ugdymas

Vidurinėje mokykloje naujas disciplinas vaikams dėsto tik du, daugiausia – keturi mokytojai – atskirų disciplinų specialistai. Vienas iš jų dėsto tiksliuosius mokslus, kitas – kalbas, istoriją ir pan. Kiekvienas mokytojas pats turi teisę nuspręsti, kada vaikų žinių lygis leidžia pradėti dėstyti naują discipliną arba tai suderina visi dėstantys mokytojai. Tai svarbus psichologinis momentas, nes mokiniai, šešerius metus bendravę su vienu mokytoju, palaipsniui pripranta prie įvairių mokytojų reikalavimų.

3.4.1. Pirmoji vidurinė pakopa

Nuo 1950 metų Šveicarijoje veikia trijų tipų vidurinės mokyklos: aukštesnioji, realinė ir vidurinė.

Į aukštesniąją mokyklą ateina tie mokiniai, kurių vidurkis yra 3,5 ir mažiau. Jie įgyja profesinį išsilavinimą, kurį po trejų mokslo metų aukštesniojoje mokykloje gali tęsti amatų, prekybos, žemės ūkio ar namų ūkio profesinėse mokyklose. Šiose mokyklose reikia mokytis dar 2 – 4 metus. Ciūricho kantone tokio tipo mokyklą lanko tik 5% visų besimokančių vaikų. Tokios mokyklos nėra labai populiarios.

Realinėje mokykloje mokosi mokiniai, turintys 3,5 ir daugiau balų vidurkį po pradinės mokyklos. Čia taip pat vyksta profesinis rengimas (3 metus), teikiantis kiek platesnę (siūlomų profesijų atžvilgiu) galimybę tęsti mokslą kitose aukštesniosiose ttechnikos bei profesinėse mokyklose. Ciūricho kantone tokio tipo mokyklose mokosi apie 40% mokinių.

Mokiniai, kurie nori mokytis vidurinėje mokykloje, turi turėti 4,5 balų mokymosi vidurkį. Jo nepasiekusieji turi teisę laikyti stojamuosius egzaminus. Jų vidurkis gali siekti 4,0 balus. Vidurinėje mokykloje vyksta kryptingas dalykinis mokinių ruošimas. Po jos baigimo atsiveria plačios tolesnio mokymosi galimybės. Ciūricho kantone vidurinę mokyklą lanko 40% vaikų.

3.4.2. Antroji vidurinė pakopa

Šioje pakopoje veikia 5 tipų gimnazijos: A, B, C, D, E. Jų tikslas – suteikti platų bendrąjį išsilavinimą, paruošiantį studijoms aukštojoje mokykloje.

Vaikai, norintys mokytis A tipo gimnazijoje gali laikyti stojamuosius egzaminus tuoj pat po pradinės mokyklos (gimtoji kalba ir matematika raštu bei žodžiu). Joje mokomasi 6,5 metų.

Po dvejų metų vidurinėje mokykloje galima rinktis vieną iš keturių tipų gimnazijų: B, C, D, E. Ciūricho kantone jose mokosi 15% mokinių. B tipo gimnazijoje pagrindinis dėmesys skiriamas lotynų ir trečiai krašto kalbai. Šis gimnazijos tipas yra pats populiariausias. C tipo gimnazijoje dominuoja taikomoji matematika ir trečia krašto kalba. D tipo gimnazijoje – lotynų ir trys svetimos kalbos pasirinktinai (anglų, italų, ispanų, rusų). E tipo gimnazijoje – socialinės ir ekonominės disciplinos. Visose šių tipų gimnazijose mokslas trunka 4,5 metų. Laikomi stojamieji egzaminai iš vokiečių ir prancūzų kalbų bei matematikos.

Baigus bbet kokio tipo gimnaziją yra galimybė studijuoti aukštosiose mokyklose, universitetuose. Visų tipų abitūros pažymėjimus pripažįsta konfederacija. Šiam pažymėjimui gauti, reikia mokytis: gimtosios kalbos, antrosios šalies kalbos, matematikos, istorijos, biologijos, geografijos, fizikos, chemijos. Šalia pagrindinių disciplinų dėstomi dalykai, atitinkantys gimnazijos tipą. Taip pat, po dviejų mokymosi metų vidurinėje mokykloje mokiniai gali laikyti egzaminus į pedagoginę mokyklą, menų licėjų, į viduriniąją Ciūricho prekybos mokyklą.

Baigus studijas šiose mokyklose ir išlaikius abitūros egzaminus, yra galimybė be stojamųjų egzaminų studijuoti daugelyje Šveicarijos aukštųjų mokyklų.

Šveicarijos mokinių parengimo lygis yra itin aukštas. Atskirų dalykų mokymosi rezultatų tyrimai patvirtino, kad nuo 1992 metų šeštų klasių šveicarų mokiniai buvo stipriausi matematikai tarp savo bendraamžių Europoje. Šveicarijos abitūra yra pripažinta Europoje.

3.5 Profesinis ugdymas

Profesinis rengimas pratęsia privalomą bendrąjį mokyklinį ugdymą ir trunka 2 – 4 metus, iki įgyjamas kvalifikacijos pažymėjimas. Kai kurie profesinio rengimo pagrindai dėstomi ir mokyklose, pirmiausia – prekybos ir amatų mokyklose. Mokymo procesą sudaro 3 elementai:

1. Praktinis mokymas mokymo įmonėje;

2. Teoriniai užsiėmimai profesinėje mokykloje;

3. Įvadinis kursas.

Šio kurso metu perteikiamos pagrindinės bendrosios žinios. Mokymo procese didžiausias dėmesys skiriamas praktiniam – gamybiniams mokymui. Pastebėta, kad dauguma antrosios vidurinės pakopos absolventų renkasi profesinį rengimą.

Šveicarijoje veikia daug povidurinio mokymo įstaigų, formaliai vadinamų aukštesniosiomis mokyklomis ir sudarančių neuniversitetinį sektorių (po jo baigimo akademinis

laipsnis neįgyjamas). Jis atitinka 5 pakopą tarptautinėje standartizuotoje ISCED klasifikacijoje. Tai aukštosios technikos, žemės ūkio, ekonomikos, komercijos, meno, amatų ir kt. mokyklos.

Aukštesnysis profesinis ugdymas pratęsia pagrindinį profesinį rengimą. Jo metu įgyjama aukšta profesinė kvalifikacija. Studijos turi praktinę orientaciją. Šios mokyklos yra gan populiarios, nes jas baigusiems atsiveria platesnės galimybės darbo rinkoje. Todėl yra pripažįstama, kad tokio tipo mokymo įstaigų vystymąsi reikia palaikyti, ir jų veikla rūpinasi kantonai, o konfederacija jas taip pat pripažįsta ir remia finansiškai.

3.6 Aukštasis mokslas

Šveicarijos aaukštojo mokslo pagrindiniai tikslai yra sukurti sąlygas žinių kūrimui ir vystymui bei jų perdavimui mokslinės veiklos ir dėstymo pagalba ir tuo pačiu rengti aukštos kvalifikacijos specialistus įvairioms mokslo, kultūros, ekonomikos sritims. Pagrindiniai aukštosios mokyklos tikslai apsprendžia tokias jos funkcijas:

1. Studijų;

2. Mokslinės veiklos;

3. Kultūrinės-politinės ir mokslinės-konsultacinės veiklos.

Juridinis Šveicarijos aukštųjų mokyklų statusas yra įtvirtintas konfederacijos ir kantonų konstitucijoje. Dvi aukštosios mokyklos – Ciūricho aukštoji technikos mokykla ir Lozanos aukštoji politechnikos mokykla turi federacinį statusą: yra šalies centrinės vyriausybės jurisdikcijoje ir visiškai jos finansuojamos. Septyni uuniversitetai ir Sankt Galeno aukštoji ekonomikos ir socialinių mokslų mokykla turi kantono statusą: jas administruoja ir finansuoja kantono vyriausybė. Valstybės vaidmuo aukštojo mokslo sistemos valdyme pasireiškia aukštojo mokslo įstaigų finansavimu ir joms skirtų lėšų panaudojimo kontrole. Būdamos valstybinėmis įstaigomis, aukštosios mmokyklos Šveicarijoje turi vidinės savivaldos teisę ir akademinę autonomiją.

3.6.1. Aukštojo mokslo struktūra

Šveicarijoje yra 10 aukštojo mokslo įstaigų: 7 kantonų universitetai , 2 federacinės aukštosios technikos mokyklos ir Aukštoji ekonomikos ir socialinių mokslų mokykla.

Šveicarijoje veikia 3 tipų aukštosios mokyklos:

1. Universitetai;

2. Aukštosios technikos mokyklos;

3. Aukštoji ekonomikos ir socialinių mokslų mokykla.

Universitetai yra vyraujantis aukštosios mokyklos tipas Šveicarijoje. Juose dėstoma keturiomis kalbomis: anglų, vokiečių, italų ir prancūzų. Universitetai yra išlaikę tradicinę fakultetų struktūrą. Fakultetų skaičius įvairiuose universitetuose svyruoja nuo 4 iki 12, tačiau visuose yra filosofijos, literatūros, gamtos mokslų, teisės, ekonomikos ir socialinių mokslų fakultetai. Aukščiausias universitetų savivaldos organas – universiteto senatas, kurį sudaro visų fakultetų atstovai – pedagogai ir kuriam vadovauja prezidentas.

Skirtingai nuo universitetų, abi federacinės aukštosios technikos mokyklos bei Aukštoji ekonomikos ir socialinių mokslų mokykla tturi ne fakultetų, o departamentų struktūrą, pvz.: Ciūricho Aukštoji technikos mokykla turi 11 technikos ir vieną humanitarinių bei socialinių mokslų departamentą; departamentus sudaro institutai ir laboratorijos.

Į Šveicarijos aukštojo mokslo įstaigas priimami asmenys, sulaukę 18 metų ir turintys vidurinio mokslo baigimo atestatą – federacinį arba kantono. Atestato tipas apsprendžia skirtingas įstojimo į aukštąją mokyklą galimybes. Federacinis brandos atestatas suteikia teisę įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą be egzaminų. Kantono atestatas leidžia be egzaminų įstoti tik į kai kuriuos fakultetus ar atskirus uuniversitetus. Universitetai turi teisę patys pripažinti arba nepripažinti kantonų atestatus (išimtis yra medicinos fakultetui, į kuriuos priimami tik su federaciniais atestatais). O norintys studijuoti federacinėse aukštosiose technikos mokyklose su kantonų atestatais turi laikyti 4 – 5 dalykų stojamuosius egzaminus.

Aukštasis mokslas Šveicarijoje yra mokamas, tačiau šio mokesčio dydis labai svyruoja, priklausomai nuo konkrečios mokymo įstaigos ir specialybės. Didžiausias mokestis yra už medicinos, gamtos ir technikos mokslų studijas (6 – 10 tūkst. Šveicarijos frankų per metus). Nemaža dalis studentų gauna stipendiją, kurią skiriant atsižvelgiama į materialinę padėtį ir pažangumą (1 – 10 tūkst. frankų per metus).

Minimalus studijų laikas pirmajam akademiniam laipsniui arba diplomui įgyti yra 3 – 4 metai (medicinoje 6 – 7 metai). Tačiau praktiškai studijos trunka ilgiau: prancūziškai kalbančios Šveicarijos dalies aukštosiose mokyklose 4 – 5 metus, vokiškai kalbančios – 4,5 – 6,5 metų. Bendrą studijų programų struktūrą aukštosiose mokyklose sudaro įvadiniai, pagrindiniai ir specialieji kursai.

Akademinės laisvės studijų procese laipsnis priklauso nuo specialybės pobūdžio. Pavyzdžiui, teologijos, medicinos, inžinerijos studijos vyksta tiksliai pagal patvirtintas studijų programas, laikantis numatytų terminų ir dalykų išdėstymo nuoseklumo. Šiuo atveju studentui pasiūlyta programa gali būti išplėsta fakultatyviniais ir alternatyviniais dalykais. Tuo tarpu humanitarinių, socialinių – ekonominių, teisės ir kai kurių technikos mokslų studijos nneturi griežtai reglamentuotos studijų programos, sudaro dideles disciplinų pasirinkimo galimybes. Pagrindinės žinių kontrolės formos – įskaitos ir egzaminai. Egzaminą leidžiama perlaikyti ne daugiau kaip 2 kartus. Studentų žinios vertinamos 6 balų sistema.

Prancūziškai kalbančiuose regionuose pirmąjį akademinį laipsnį liudija licenciatas, o vokiškai kalbančiuose – diplomas. Licenciatas ar diplomas įteikiami, užbaigus pilną pagilinto teorinio parengimo pasirinktoje specialybėje kursą ir sėkmingai išlaikius baigiamuosius egzaminus. Šis parengimas orientuotas į mokslinį darbą, todėl tik kai kuriais atvejais minėti diplomai duoda teisę dirbti praktinį darbą atitinkamoje srityje.

Kai kuriose specialybėse, paprastai technikos ir gamtos mokslų, šalia akademinio pobūdžio licenciato ar diplomo (arba vietoje jų) įteikiami profesinę kvalifikaciją liudijantys dokumentai: techninis diplomas ar profesinis diplomas. Šie diplomai rodo įgytą parengimą praktiniam darbui savo specialybės srityje. Licenciatas ar diplomas yra būtina sąlyga tik tuo atveju, kai norima siekti aukštesnio – daktaro laipsnio.

Podiplominis mokymas vyksta visose šalies aukštosiose mokyklose. Jam būdingos įvairios organizacinės formos. Viena pagrindinių podiplominio rengimo formų – podiplominė specializacija, kurios tikslai gali būti:

ь Profesinės kvalifikacijos įgijimas;

ь Žinių gilinimas kurioje nors specializacijos srityje;

ь Daktaro laipsnio įgijimas.

Daktaro laipsnis gali būti suteikiamas už originalaus turinio mokslinį – tiriamąjį darbą, pateiktą disertacijos forma. Disertacija turi būti sėkmingai apginta ir publikuota. Laikas disertacijai parengti nėra reglamentuotas. Paprastai šis darbas trunka 3 – 5 mmetus.

Kita podiplominio mokymo kryptis – perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai, skirti vadovaujantiems darbuotojams, inžinieriams, vidurinių ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, dvasininkams. Šių kursų tikslas yra atnaujinti ir pagilinti žinias, siekiant profesinės karjeros.

Podiplominio rengimo organizavimui Šveicarijoje būdinga tai, kad studijuoti čia priimami daug ir įvairių kategorijų laisvų klausytojų, t.y. asmenų, nepatenkinančių formalaus priėmimo reikalavimų (pvz.: neturinčių būtino ankstesnio parengimo lygio). Kai kuriuose universitetuose yra specialiai organizuojami įvairūs kursai netradicinėms klausytojų grupėms (suaugusiems, pensijinio amžiaus žmonėms). Podiplominio mokymo organizavimas ir sąlygos atskirose aukštosiose mokyklose gali turėti savų ypatumų. Užbaigus podiplominio mokymo kursą, paprastai išduodamas atitinkamas diplomas arba liudijimas.

Nors Šveicarijoje tęstinis mokymas dar neturi tokio statuso, kaip, pvz.: Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ar Prancūzijoje, tačiau jis tampa vis populiaresnis, ir jam skiriama vis daugiau dėmesio. Pavyzdžiui: jau beveik visur yra įsteigti universitetiniai centrai arba kursai vyresnio amžiaus žmonėms.

Suintensyvėjęs šalies socialinis-ekonominis vystymasis ir spartus informacijos senėjimo procesas nulėmė tai, kad šiuo metu jau plačiai pripažįstama tęstinio mokymo kaip švietimo politikos elemento svarba. Jo vystymas Šveicarijoje tampa prioritetiniu švietimo politikos uždaviniu. Rūpintis tęstiniu mokymu pavesta 1988 metais prie Šveicarijos Aukštųjų mokyklų konfederacijos įkurtai specialiai komisijai.

4. Pedagogų rengimas

Kadangi švietimas yra susijęs su pedagogika ir pedagogais, tai įdomu sužinoti, kaip Šveicarijoje yra rengiami mokytojai. Šioje šalyje asmenys,

norintys tapti mokytojais turi praeiti nelengvą ir gan keistą, mūsų akimis žiūrint, atkarpą.

Pradinių bei realinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojai Ciūricho kantone ruošiami mokytojų seminarijose. Vidurinės mokyklos mokytojus ruošia Ciūricho universitetas.

Mokytojų atranka ir parengimas atliekamas labai kruopščiai. Didelė šio darbo dalis grindžiama paties kandidato motyvacija.

Po abitūros gimnazijoje arba po pedagoginės mokyklos baigimo, norintys tapti mokytojais atlieka aštuoniolikos savaičių praktiką liaudies ūkyje, t.y. sferoje, neturinčioje nieko bendro su pedagogika. Šios praktikos esmė yra ta, jos nesugebantieji dirbti įvairaus darbo, negali būti ggerais mokytojais. Kita vertus, per tas aštuoniolika savaičių įvyksta pažintis su būsimų mokinių tėvais.

Paskui studijuojama du semestrus mokytojų seminarijoje, kurį įgyjamas bazinis pedagoginis išsilavinimas. Antro semestro pabaigoje studentai laiko egzaminus baigimo pažymėjimui gauti ir atlieka praktiką – po 2 savaites kiekvienoje mokyklos pakopoje, visuose tipuose (pradinėje, aukštesniojoje, realinėje ir vidurinėje). Be to, dar 2 savaites pasirenka dirbti ten, kur norėtų likti ir ateityje. Taip studentams suteikiama galimybė patiems suvokti, ar jie nori dirbti būtent tą darbą. Po asmeninio apsisprendimo, kalbamasi ssu psichologu. Dėl atrankos šiame etape, studija nutraukia 20 – 30% studentų, o 90% iš jų – savo noru. Likusieji studijuoja toliau atitinkamai pagal pasirinktą profilį:

ь 4 semestrus pradinės mokyklos mokytojų seminarijoje;

ь 6 semestrus realinės ir aukštesniosios mokyklos mokytojų seminarijoje;

ь 6 semestrus vidurinės mmokyklos mokytojų universitete.

Pasibaigus šioms studijoms, jaunas mokytojas 2 metus dirba, globojamas patyrusio mokytojo. Po 2 metų, remiantis globėjo rekomendacija bei patikrinus mokytojo savarankišką sugebėjimą vesti užsiėmimus, bendrauti su vaikais bei jų tėvais, mokytojui išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis jo tinkamumą šiam darbui.

Visų mokyklų mokytojams, be jų specializacijos, yra privalomos psichologijos bei informatikos studijos. Apskritai, mokytojams siekiama suteikti daugiau praktinį, nei akademinį išsilavinimą. Neįprasta mūsų švietimo sistemai yra tai, kad Šveicarijoje studijuojantieji mokytojų seminarijoje šalia mokytojo specialybės lygiagrečiai gali siekti ir kito išsilavinimo. Tą daro 50 – 60% studentų.

Išduodant mokytojų pažymėjimus, iškyla jų tinkamumo įvairiuose kantonuose problema, nes mokytojų rengimas irgi vyksta įvairiai. Dažniausiai mokytojas, įgijęs pedagoginį išsilavinimą viename kantone, negali dirbti kitame kantone, kol neišlaiko ten reikalaujamų egzaminų ir pan. KKita vertus, tokia sistema padeda išlaikyti stabilias darbo vietas viename ar kitame kantone. Tačiau jei trūksta kurio nors mokyklos tipo mokytojų, kantonai kreipiasi vieni į kitus pagalbos.

Mokytojų seminarijų dėstytojai yra įsitikinę, kad pagrindinių pedagogų rengimo sistemos principų, tokių kaip orientacija į praktinę veiklą, asmeninė motyvacija, būtų tikslinga taikyti rengiant ir kitų specialybių specialistus.

5. Išvados

Apibendrinant Šveicarijos švietimo sistemą, galima teigti, kad decentralizacija yra esminis Šveicarijos švietimo sistemos valdymo bruožas. Šalies švietimas įstatymiškai reguliuojamas dviejuose lygiuose – konfederacijos ir kantonų. Konfederacijos pavaldume yyra profesinio rengimo klausimai, stojimo į kai kurias aukštąsias mokyklas reguliavimas. Taip pat konfederacija nustato reikalavimus konfederacinės abitūros atestatui gauti, remia mokslinius tyrimus, kantonų universitetus, stipendijų mokėjimą kantonuose. Visos kitos švietimo grandys, nuo mokyklinio iki universitetinio išsilavinimo, yra pavaldžios kantonams. Mokyklų tipus, mokslo metų trukmę, mokymo planus bei priemones, dėstytojų ar mokytojų atlyginimus apsprendžia atitinkamos kompetencijos kantoninės reikšmės švietimo įstaigos. Kaimyniniai kantonai privalo paisyti vienas kito ir siekti tam tikro susitarimo.

Tai demokratijos ir asmenybės laisvės principais pagrįsta sistema, kurioje suteikiamas išsilavinimas įvairių gabumų, amžiaus, tautybių, religijų žmonėms. Šios federacinės šalies mokyklų sistemoje laikomasi bendradarbiavimo principo (tarp valstybės ir švietimo institucijų; tarp leidyklų ir mokytojų; tarp tėvų ir mokytojų; tarp pačių mokytojų). Ypatingas dėmesys skiriamas mokytojo asmenybei; mokytoju pasitikima, nes suteikiama jam laisvė, skatinant iniciatyvą ir tikintis atsakomybės. Tačiau tokia decentralizuota švietimo sistema turi ir neigiamą pusę: skirtingi išsilavinimo standartai įvairiuose kantonuose kelia problemų besimokantiesiems bei mokytojams, kai jie nori keisti gyvenamą vietą, o ypač mokiniams, vėliau siekiantiems tolesnio išsilavinimo. Dar vienas decentralizacijos trūkumas – Šveicarijos švietimo sistema nelabai imli naujovėms, nes jų įgyvendinimui prireikia labai daug laiko.

6. Priedas

Nr.2 Esminiai faktai apie Šveicariją

Valstybinė kalba: vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų

Sostinė: Bernas

Didžiausias miestas: Ciūrichas

Plotas: iš viso – 41 285 km2

% vandens – 33,7 %

Gyventojų: iš viso (2001) – 7 261 200

tankis – 176/km2

Valiuta: Šveicarijos frankas, CHF

Nepriklausomybė: paskelbta 1291 08 01

pripažinta 1648 10 24

Geografiniai ekstremumai:

· aukščiausia viršukalnė Domas – 4545 m;

· ilgiausia upė Šveicarijos teritorijoje Reinas – 375 km;

· didžiausias ežeras Šveicarijos teritorijoje Ženevos dalis – 341 km2;

· didžiausias ledynas Alečglečeris – 87 km2.

7.Literatūros sąrašas

Apie demokratiją / Demokratija Šveicarijos federacinėje valstybėje. (1995). Kaunas: Naujasis lankas

Jakavičius, V. (1998). Žmogaus ugdymas. KU leidykla

Lingė, P. (1992). Europos šalys: geografija, istorija, politika, ekonomika. Vilnius: Lietuvos rytas

Matakas, J. (1999). Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija

Šermukšnytė, L. (1996). Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos švietimo sistemų lyginimo aspektu.KTU. Daktaro disertacija

http://www.eda.admin.ch/riga_emb/e/home/abswi/edugra.html#0005