Teatras ir ugdymas

T U R I N Y S

ĮVADAS 3

I. Teatras mano gyvenime 4

1.1. Pirmoji mano pažintis su teatru 4

1.2. Mano meninis ugdymas per dailę, muziką, šokį 4

II. Teatro svarba mano darbe 5

2.1. Teatro pažinimas ikimokyklinėje įstaigoje 5

2.2. Teatro įtaka vaikų meniniam ugdymui 6

2.3. Teatras Saugaus eismo mokykloje 7

2.4. Saugaus eismo pažinimas per vaidybą 7

2.5. Vaikas ir kolektyvas 8

2.6. Meninės veiklos įgūdžių tobulinimas 9

2.7. Ar mano įgytas išsilavinimas padeda man praktiniame darbe 10

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12I. Teatras mano gyvenime

1.1. Pirmoji mano pažintis su teatru

Gerai neprisimenu, kiek man buvo metų, kai mama mane nusivedė į „Lėlės” teatrą, bet iiki dabar išliko pirmųjų įspūdžių prisiminimai.

Mama mane aprengė gražia suknele, supynė kasas (tada buvau ilgaplaukė, baltapūkė mergaičiukė), įrišo gražius kaspinus. Iki „Lėlės” teatro važiavome ilgai, o dar ilgiau ėjome. Man buvo tiek įdomu, kad nekantravau visą kelią.

Ilgai netrukus priėjome „Lėlės” teatrą. Nusirengti nereikėjo, nes buvo vasara, tad patraukėme salės link. Įėjusi tikriausiai kelioms minutėms netekau žado, nes neprisimenu, kaip atsisėdau. Gerai prisimenu salę, kuri man tada pasirodė labai didelė, tas aukštai pakabintas lempas, kurios iš lėto geso, tą be ggalo tylią tamsą, kuri net kvapą gniaužė, ir tyliai grojančią muziką, kuri reiškė spektaklio pradžią.

Prisimenu, kad sėdėjau visai netoli scenos, nes galvą reikėjo net truputį pakelti. Man didžiulį įspūdį paliko didžiulės lėlės. Labai gėda, kad spektaklio pavadinimo neprisimenu, bet iir dabar ausyse skamba: „Ak, vija pinavija jau pražydo kaip lelija.”.

Vėliau, kai šiek tiek paaugau, su mama nuėjome į Lietuvos operos ir baleto teatrą. Tokių gražių rūmų dar nebuvau mačiusi. Didžiausią įspūdį paliko dideli stikliniai šviestuvai, kurių spindesys buvo kerintis. Labai neįprasta buvo sėdėti aukštai balkone ir iš viršaus matyti visą salę. Tada pirmą kartą žiūrėjau baletą.

Būdama vyresnio mokyklinio amžiaus spektaklius žiūrėdavau Valstybiniame jaunimo teatre ir Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Nepamiršdavau Operos ir baleto teatro, kur klausydavau operų ir operečių arijų.1.2. Mano meninis ugdymas per dailę, muziką, šokį

Mama pasakojo, kad tik žengusi pirmuosius žingsnius pradėjau „šokti”. Kai tik išgirsdavau muziką, tuoj pat imdavau šokti, linguoti, straksėti. Šitas mano pomėgis ir paskatino mamą užrašyti mane į šokių būrelį. TTaip aš tapau ritminių šokių šokėja. Šokti man labai patiko, bet ta laime džiaugtis galėjau neilgai. Buvau labai mažo ūgio ir po dvejų metų nebeturėjau šokių partnerio, nes visi berniukai gerokai ūgtelėjo ir mažo ūgio berniuko nebeliko nė vieno. Kurį laiką dar šokau, bet netrukus teko atsisveikinti su šiuo pomėgiu. Labai išgyvenau ir ilgai nesupratau, kodėl mažo ūgio berniukai nenori šokti. Kad nepatirčiau psichologinės traumos, mama mane užrašė į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Sėkmingai išlaikiusi visus patikrinimus, pradėjau lankyti fortepiono kklasę. Muzikuoti sekėsi gerai. Taip ketverius metus aš grojau, dainavau, solfedžiavau.

Groti fortepionu ir dainuoti chore man labai patiko, bet dažnai persišaldydavau gerklę ir dėl to tekdavo praleisti užsiėmimus. Dėl dažnai pasikartojančios anginos teko atsisveikinti ir su muzikos mokykla. Bet aš dėl to labai nesisielojau, nes man labai nepatikdavo solfedžio pamokos, o be to, vidurinėje mokykloje lankiau chorą.

Padariusi trumpą pertraukėlę pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Sportuoti ir sekėsi, ir labai patiko. Labai įdomus ir geras buvo mano treneris. Jis sugalvodavo įvairiausių sportinių pratimų, kuriuos atlikti buvo įdomu, malonu ir naudinga.

Sportinė karjera truko neilgai, nes keletą kartų pasitempusi čiurnos raiščius, visu krūviu sportuoti nebegalėjau. Teko pasiieškoti ramesnės veiklos. Draugė pasiūlė lankyti dailės studiją. Taip ir padariau. Piešti sekėsi neblogai.

Įstojusi į Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą, dailės studijas nutraukiau. Paskaitos pasibaigdavo vėlai ir aš nebesuspėdavau, o ir laisvo laiko nebeliko. Pedagoginėje mokykloje vėl sugrįžau prie muzikos, nes buvo privalomas instrumentinis lavinimas. Be instrumentinio lavinimo, buvo dėstoma choreografija, meno istorija, muzikos istorija. Dar daug kitų dėstomų dalykų buvo susiję su menu. Ratas apsisuko vėl iš naujo. Be meninio ugdymo, įgyjau pedagoginių bei psichologinių žinių, kurių prireikė mano darbe su vaikais.II. Teatro svarba mano darbe

2.1. Teatro pažinimas ikimokyklinėje įstaigoje

Baigusi Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą pradėjau dirbti ikimokyklinėje uugdymo įstaigoje auklėtoja. Dirbdama stengiausi pritaikyti visas išmoktas metodikas.

Artėjant šventėms, reikėdavo paruošti menines programėles, kuriose vaikai vaidindavo, dainuodavo, šokdavo, žaisdavo. Turėdavau kruopščiai parinkti spektakliukams scenarijų taip, kad vaikams tekstai būtų linksmi ir žaismingi, nesunkūs ir neilgi, lengvai suprantamas turinys.

Incenizuodavome vaikams gerai žinomas pasakėles ar jų epizodus. Kostiumus vaidinimui vaikučiams siūdavo jų tėveliai, dalį – aš pati. Dekoracijas ir kitą reikalingą lengvai pagaminamą atributiką darydavome su vaikais. Sunkesnius darbus atlikdavau pati.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui vaidyba yra jo žaidimų tęsinys. Vaidindami jie gali žaisti, gyventi savo pasakų herojų gyvenimus, įsijausti į jų būdą, charakterį. Vaikams vaidyba leidžia tarsi mostelėjus burtų lazdele persikelti į pasaką ir tapti jos herojais. Vaidindami vaikai gali išlieti savo emocijas, išgyvenimus. Į pasakų veikėjus vaikas gali perkelti tai, kas vyksta jame pačiame. Vaidyba leidžia išsilieti vaiko vidinei įtampai, kurią jis nesąmoningai jaučia, ir kartu padeda tos įtampos atsikratyti.

Kartais vaikui būna sunku atskirti realybę nuo fantazijos, todėl reikia jam gerai paaiškinti, kas yra tikra ir kas yra gražu, bet neegzistuoja. Tai padaryti reikia labai atsargiai, kad nesujauktume vaiko jausmų, fantazijų ir iliuzijų. Kai vaiko norus įkūnija geroji fėja, o jo destruktyvūs troškimai „atiduodami” piktajai raganai, kai jis savo baimes mato vilko nasruose, kai jo sąžinės reikalavimai surenkami į išminčiaus, lliepiančio leistis ieškoti nuotykių, charakterį kai jo pavydą ir pyktį perima žvėris, iškabinantis priešininkui akį, vaikas pagaliau gali surikiuoti prieštaringus savo paties polinkius. Šiam procesui prasidėjus, sumažėja pavojus, kad vaiką įtrauks nekontroliuojamas chaosas.

Vaikams labai svarbu dalyvauti visuose spektaklio kūrimo procesuose. Čia jie gali gerai atskleisti savo sugebėjimus, įgyti naujų įgūdžių.

Dirbti su ikimokyklinukais buvo ir malonu, ir sunku. Dalį užduočių jie atlikdavo namuose su tėveliais, dalį reikėdavo atlikti grupėje su visais personažais kartu. Kad vaidinimas būtų vientisas, reikėdavo labai kruopščiai dirbti, norint sujungti visas scenas į visumą. Sunkiausia būdavo tai, kad jie nemokėjo skaityti, bet noras vaidinti buvo begalinis. Buvo džiugu matyti, kaip nedrąsus, susigūžęs vaikas vaidinimo metu įgydavo pasitikėjimo savimi, drąsos. Reikėdavo pasakyti tik keletą padrąsinamų žodžių, užtekdavo šypsenos, švelnaus žvilgsnio, ir mažųjų aktoriukų žodžiai kaip iš pypkės pasipildavo. Linksmiausia vaikams būdavo vaidinti, kai spektakliuką žiūrėdavo jų mamytės ir tėveliai, močiutės ir seneliai. Jų akutės dar labiau žibėdavo.2.2. Teatro įtaka vaikų meniniam ugdymui

Pradinių klasių mokinukas savo laisvalaikį praleidžia žaisdamas, piešdamas, konstruodamas, skaitydamas pasakas. Jis stengiasi viską išsiaiškinti, protauti. Vaikas iš animistinio pasaulio pamažu pereina į realistinį pasaulį. Žaidimas yra vaiko gyvenimo mokykla. Žaisdami vaikai mokosi gyventi, taip jie išreiškia susikaupusius įspūdžius, savo jausmus.

Dramatizuodamas vaikas turi galimybę įsijausti į

personažo gyvenimą, džiaugsmą, liūdesį, siekti gražių gyvenimo tikslų. Tinkamai panaudota dramatizacija nedrąsius, savimi nepasitikinčius vaikus gali padaryti visuomeniškais, meninės sielos žmonėmis, taip pat gali paįvairinti mokymosi procesą. Vaikams sunkų, neįdomų dalyką galima paversti maloniu ir gerai suprantamu. Todėl aš ir pabandžiau saugaus eismo mokyti per teatrą.2.3. Teatras Saugaus eismo mokykloje

Kai prieš penketą metų pradėjau dirbti Vilniaus saugaus eismo mokykloje, susidūriau su didžiule problema – kaip pradinuką išmokyti kelių eismo taisyklių ir kelio ženklų, kad jam būtų įdomu. Sausas teorijos dėstymas jjuos nuvargina mokykloje, o čia jie ateina nuo mokslų paiilsėti, papramogauti. Ilgai galvoti nereikėjo ir, pasitarusios su mokyklos direktore, nusprendėme, kad šiame darbe geriausiai tiktų į pagalbą pasitelkti teatrą.

Rugsėjo pirmomis dienomis Vilniaus saugaus eismo mokykloje būriavosi įvairaus amžiaus moksleiviai. Vieni buvo atėję užsirašyti į automobilio vairuotojų kursus, kiti norėjo būti jaunaisiais inspektoriais, dar kitus domino dviračio bei mopedo vairavimas. Prie mano kabineto durų taip pat rinkosi būrelis vaikų. Tai buvo 2-4 klasių mokinukai ir kelios aukštesniųjų klasių mergaitės. Norinčiųjų lankyti mmano būrelį buvo daug, bet pamokų laikas nesutapo. Vieni mokėsi rytinėje pamainoje, o kiti – popietinėje. Todėl juos teko padalyti į dvi grupes. Taip susidarė du būreliai.2.4. Saugaus eismo pažinimas per vaidybą

Pradėjau ieškoti grožinės literatūros saugaus eismo tema, nes reikėjo ppradėti darbą. Maniau, kad greitai susirasiu sau tinkamas temas ir pradėsime statyti spektakliukus. Pervertusi krūvas knygų, išsigandau. Neradau nei vienos pasakos, nei kitokio žanro kūrinio, kuris būtų man tikęs. Pasijutau tarsi į spąstus papuolusi. Iš šios keblios padėties išsisukti man padėjo mokyklos psichologė. Namuose peržiūrėjusi visas savo vaikystės knygeles, rado tinkamą knygelę. Tai buvo „Buratino nuotykiai Sidabrinio paparčio mieste”.

Pajutau didžiulį palengvėjimą ir ėmiausi darbo. Perskaičiusi visą kūrinį supratau, kad jame mažai dialogų ir veikėjų, per mažai saugaus eismo situacijų. Todėl turėjau kūrinį išplėsti: sugalvoti naujų situacijų, veikėjų, dialogų.

Per tą laiką, kol tobulinau scenarijų, vaikus supažindinau su kelių eismo taisyklėmis, paaiškinau, kodėl jos mums reikalingos ir svarbios. Supažindinau su kelio ženklais.2.5. Vaikas ir kolektyvas

Kai scenarijus buvo parengtas, supažindinau su juo vvaikus. Kaip galėdama raiškingiau, su intonacija perskaičiau. Tada paklausiau vaikų, ar jiems patiko, kas labiausiai įsiminė, kuris personažas labiausiai patiko. Bandėme analizuoti situacijas, jas aptarti. Kai parengiamasis darbas buvo atliktas, pasakiau vaikams, kad reikia pasiskirstyti vaidmenis. Vaikai pradėjo sakyti, kas kokio vaidmens nori. Visų norus patenkinti buvo labai sunku. Atsitiko taip, kad to paties vaidmens norėjo du ar daugiau vaikų. Reikėjo greitai surasti išeitį, kad kuris neįžeistų ir nepradingtų noras vaidinti. Tada vaikams pasiūliau tokią išeitį. Padalijau visiems scenarijus ir lliepiau namuose gerai perskaityti kelis kartus, nes per kitą užsiėmimą visi skaitys garsiai po ištrauką ir tada kolektyviai bandysime spręsti, kam labiausiai tinka vienas ar kitas vaidmuo.

Kitą užsiėmimą visi skaitė po ištrauką. Išklausę visus skaitovus, kartu sprendėme, kam labiausiai tiks Malvinos vaidmuo, kam Buratino ir t.t. Ne visi vaikai iš karto sutiko su jiems siūlomu vaidmeniu, ypač tie, kurių norai nesutapo su pasiūlymais. Norėdama vaikus įtikinti, kodėl jiems tas vaidmuo netinka, pateikiau argumentus, kad aš nelabai įsivaizduoju lėtai kalbančio Buratino ar plonu balseliu kalbančio autobuso vairuotojo. Žinoma, geras aktorius turi mokėti persikūnyti į savo personažą, bet kadangi mes esame pradedantys aktoriai, pasitenkinkime savo turimais sugebėjimais Todėl vaikai ilgiau pasvarstę nusprendė išbandyti savo jėgas. Taip mes pasidalijome vaidmenis.

Kitą užsiėmimą dar kartą aptarę scenarijų, kitas detales, pradėjome gaminti lėlės. Lėlių konstrukcija buvo paprasta: iš medžiagos pasiūta galva, prie galvos pritvirtintas drabužis, gale rankos, kojos. Iš storų siūlų – plaukai, kam reikėjo kepurės – kepurė, kam skarelės – skarelė. Lėlės veidą nupiešėme flomasteriais. Visa tai reikėjo kažkaip pritvirtinti. Sugalvojau paprastą konstrukciją, kad vaikams būtų lengva lėles valdyti. Paėmiau dvi lazdas: vieną ilgą, kitą trumpą ir sukryžiavau taip, kad ten kur mažesnė lazda, galima būtų pritvirtinti rankas. Taip gimė personažai. Tai buvo ilgas iir labai atsakingas darbas. Kiekvienas savo lėlę siuvo taip, kaip įsivaizdavo. Mergaitės labai džiaugėsi galėdamos modeliuoti drabužėlius, kurti šukuosenas. Berniukai taip pat pademonstravo siuvėjų gabumus. Žinoma, be mano pagalbos vaikams būtų buvę sunku teisingai sujungti detales, kartais ne visai gražiai pavykdavo prisiųti nosį ar plaukus. Vaikai negalėjo atsidžiaugti pasiektais rezultatais. Kiekvienas džiaugėsi savo pasigaminta lėle.

Kai lėlės jau turėjome, reikėjo pasigaminti dekoracijas, kitas reikalingas vaidinimui priemones. Vaikai piešė, karpė, klijavo. Kiekvienas stengėsi kaip tik galėjo. Vieni kitiems padėdavo, jei kas nors nepavykdavo. Vaikams šitas darbas buvo tarsi žaidimas. Jie galėjo popieriaus lape išdėlioti visas savo fantazijas. Linksmiausia buvo visiems po lopinėlį spalvinti autobusą, kuris buvo padarytas iš didžiulio kartono lapo. Vaikams patiko dirbti ir matyti, kad jų darbas yra prasmingas.

Pasigaminę visas spektakliui reikalingas priemones, pradėjome rimtai repetuoti. Mane nustebino viena mergaitė. Ji galėjo būti kuo tik panorėjusi. Meistriškai keitė balso intonaciją, tembrą, jos atmintis buvo labai puiki. Scenarijų ji mokėjo beveik atmintinai. Ji galėdavo pakeisti bet kurį vaiką, tąkart negalėjusį dalyvauti repeticijoje.

Taip mes pamažu artėjome prie pasirodymui skirtos dienos. Buvome paskyrę savo spektakliuko premjerą lapkričio pabaigoje. Vaikai pasikvietė savo tėvelius, sesutes, broliukus. Kai kurių vaikų ir tetos bei pradinių klasių mokytojos atėjo pasižiūrėti. Visi labai jaudinosi prieš spektaklį. Pasikvietusi vvaikus pasakiau, kad jie patys geriausi, šauniausi ir viskas pavyks labai gerai, nors pačiai iš baimės kojos ir rankos drebėjo.

Vaidinimas pavyko puikiai ir vaikai labai džiaugėsi. Jie įgijo pasitikėjimo savimi, sugebėjo nugalėti susikaustymą ir visas, net mažiausias baimes.

Kita vaikų grupė vaidino kitą spek.taklį „Linksmieji žmogeliukai”. Jie vaidino patys, be lėlių. Man dabar sunku visas detales ir prisiminti, bet tie spektakliai ir buvo mano darbo pradžia. Galiu pasidžiaugti, kad per penkerius metus labai mažai vaikų pasikeitė mano būrelyje. Išliko beveik pastovi vaikų grupė. Visi gerai vieni kitus pažinome ir labai susidraugavome.2.6. Meninės veiklos įgūdžių tobulinimas

Per penkerius metus parašiau dešimt scenarijų, vieną dainelę, kurią mano auklėtiniai atliko per mokyklos penkerių metų jubiliejų.

Per tuos metus tobulėjau kartu su vaikais. Matydama vaikų poreikius ir atsižvelgdama į jų pageidavimus, rašiau scenarijus, juos taisiau, gerinau. Skatinau vaikus teikti savo pasiūlymus, kurti mini scenas.

Pervertusi visus savo scenarijus, matau, kaip keitėsi mano kūryba. Pirmaisiais darbo metais kūriau pasitelkdama kitų autorių kūrybą. Rasdavau tinkamesnį literatūros kūrinį ir į jį įkomponuodavau man reikalingą temą, sukurdama naujus veikėjus ir dialogus. Įgijusi truputėlį patirties, pradėjau kurti pati. Sugalvodavau temą, veikėjus, dialogą ir parašydavau scenarijų. Spektakliui „Ženklų karas” personažams žodžius parašiau eiliuotai. Eiliuotas tekstas man pasirodė išraiškingesnis, įtaigesnis, lengviau išmokstamas. Tik autoriaus

žodžiai buvo neeiliuoti.

Du mano darbai buvo išspausdinti Vilniaus saugaus eismo mokyklos parengtose ir išleistose metodikos knygelėse.

Vėliau mano kūriniuose atsirado sistema. Scenarijus pradėjau rašyti saugaus eismo temomis pagal amžiaus grupes. Tai buvo keturios teatralizuotos Zuikio pamokos. Vėliau tas pamokas nufilmavome ir savo darbą pristatėme Penktojoje Lietuvos moksleivių konferencijoje „Saugaus eismo sampratos ugdymas visuomenėje”. Gavome apdovanojimą – paskatinamąjį prizą.

Dirbdama Vilniaus saugaus eismo mokykloje ne tik kūriau scenarijus saugaus eismo temomis ir su vaikais vaidindavome būrelio metu , bet būdama šio ssektoriaus vadove, turėjau organizuoti renginius, kuriuose vaikai vaidindavo savo spektakliukus.

Prisimenu, kaip bijojau pirmą kartą! Viskas nauja, nepatirta, baisu. Žinoma, pirmasis renginys nebuvo toks, kaip vėlesni. Bet žmogus tik dirbdamas ir matydamas savo klaidas gali tobulėti.2.7. Ar mano įgytas išsilavinimas padeda man praktiniame darbe

Nežinau ar šiame darbe atsiskleidė mano visi gebėjimai, bet galiu drąsiai pasakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje įgytas meninis ugdymas labai padėjo mano darbe. Ne tik aš mokau vaikus, bet ir jie kaskart išmoko mane ko nors nauja, rreikšminga, ir mano darbo patirtis kas dieną vis didėja. Aš dėkinga likimui, kad turiu galimybę trumpomis akimirkomis prisiliesti prie meno, išgyventi kūrybos džiaugsmą ir dalytis juo su vaikais. Na o iš pratikos matyti, kad kiekviena pamoka, kiekvienas renginys – sunkus, aalinantis, daug pastangų ir kantrybės reikalaujantis darbo procesas, skatinantis ieškoti naujų metodų ir žinoma modernių, dar neatrastų meninės raiškos formų.IŠVADOS

1. Pedagogas, ketinantis užsiimti meniniu vaikų ugdymu bendrojo lavinimo ar papildomo ugdymo institucijose, privalėtų turėti meninio išsilavinimo pagrindų – dailės, muzikos, šokio ir vaidybos. Tai labai palengvina darbo procesą, skatina ieškoti naujų metodų ir kurti, o bendravimą su vaikais padaro daug visavertiškesnį.

2. Teatras yra puiki meninio ugdymo forma, kurią galima integruoti su kitais dalykais – daile, muzika, darbais, judesio kultūra, šokiais. Per teatrą galima mokyti įvairių disciplinų, taip pat ir saugaus eismo įgūdžių įvairaus amžiaus pakopose.LITERATŪRA

1. Fürst Marija, Psichologija. Vilnius: Lumen, 2000.

2. Geniušas J., Dramatizacija ir inscenizavimas – mokymo auklėjimo priemonė. Kaunas: Spaudos fondo leidinys, 1929.

3. Jacikevičius Aleksandras, Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius: Žodynas, 1996.

4. Mironovas K. RRežisieriaus darbas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947.