Tėvų su vaikais bendravimo svarba

ĮVADAS ………………………… 2

1. ŠEIMA – PRADŽIOS MOKYKLA ……. 2

2. SENSOMOTORINĖ KŪDIKIO RAIDA – BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ PRADŽIA…. 4

3. BENDRAVIMO KONTAKTAI ……………….. 5

4. VAIKO KALBA – VAIKO DVASIA ………. 6

5. BENDRAVIMO SVARBA – NOTMALAUS VYSTYMOSI SĄLYGA ….. 6

5.1. VAIKAS PRADEDA VAPĖTI ……………… 7

5.2. VAIKAS PRADEDA MĖGDŽIOTI …………. 7

5.3. VAIKAS PRADEDA SUPRASTI KALBĄ …….. 8

6. PIRMIEJI VAIKO ŽODŽIAI – DIDELI ŠEIMOS LAIMĖJIMAI …… 8

7. BENDRAVIMO IR AUKLĖJIMO ĮTAKA VAIKO PSICHIKOS VYSTYMUISI .. 9

8. TEIGIAMŲ ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS ŠEIMOJE – NORMALAUS VYSTYMOSI LAIDAS …10

9. ŠEIMOJE – PAAUGLYS ………………….12

IŠVADOS ……………………. 15

NAUDOTA LITERATŪRA ……………………16ĮVADAS

Šiandien, gyvendami modernios civilizacijos laikais, jaučiame, kkad dabartiniame žmoguje dar glūdi prieš šimtus tūkstantmečių įgyti intelektualiniai ir socialiniai sugebėjimai. Labiausiai jaudinantys duomenys byloja, jog svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas – ne maisto ieškojimas ir ne gynyba nuo gamtos stichijų ar nuo laukinių žvėrių, o tarpusavio supratimas ir bendravimas.

Mokėjimas bendrauti su kitais žmonėmis ypač aktualus šiuolaikiniais sparčių urbanizacijos tempų laikais, kai plečiasi žmonių tarpusavio ryšiai, kai neįmanoma net įsivaizduoti , kaip galima tenkinti psichofizines reikmes be ryšių su kitais asmenimis.

Nuo seno filosofai, psichologai iir pedagogai ginčijasi, kas lemia vaiko asmenybės formavimąsi. Kai kurie užsienio pedagogai, pvz., švedų pedagogė Elena Kei, tvirtindama, kad vaiko pakitimai vyksta dėsningai, tam tikra seka, prieštarauja vaikų psichologijos ir amžiaus fiziologijos duomenims. Jeigu vaiko vystymąsi lemia tik genetinis fondas, ttai visa ugdymo, auklėjimo sistema yra pasmerkta. Toks lengvabūdiškas požiūris bando pateisinti savo pedagogines klaidas.

Tėvai, augindami kūdikį ir būdami pirmieji jo auklėtojai, neturi būti pasyvūs stebėtojai ir nieko neveikti. Jie privalo stengtis prisidėti prie vaiko vystymosi, sudarydami tinkamas išorines sąlygas, atidžiai tyrinėdami ir pažindami vaiką, atkakliai siekdami pedagoginių, psichologinių žinių ir mokėjimų, tinkamai vadovauti vaiko tobulėjimui, pasirūpinti įvairiopu jo auklėjimu.

1. ŠEIMA – PRADŽIOS MOKYKLA

Vaiko psichikos formavimosi pamatas yra šeima – pagrindinis atsparos taškas, kur vaikas patiria pirmuosius įspūdžius, ir kurie išlieka pasąmonėje visą gyvenimą. Motina yra pats natūraliausias ir svarbiausias kūdikio socialinis partneris nuo pat gimimo. Teigiamas intymumas: fizinis artumas (mylavimas, glamonėjimas), akių kontaktas, veido išraiškos (šypsena), intonacijos (balso šiltumas), veiksmų ir pokalbių asmeniškumas stiprina abiejų narių ((motinos ir kūdikio) teigiamą tarpusavio sąveiką, pagilina bendrus emocinius išgyvenimus, didina motinos poveikį vaiko emociniam nusiteikimui.

Mažam vaikui pirmiausia reikia nuoširdžių ryšių su artimiausiais žmonėmis: motina, tėvu, kitais šeimos nariais. Vaikas geriau vystosi psichiškai ir fiziškai, kai junta dėmesį ir meilę, nors buitinės sąlygos būtų ir prastesnės, nei tada, kai jis nepatiria tėvų meilės ir šilumos, nors materialiai būtų geriau aprūpintas.

Iš pradžių suaugusiojo veidas kūdikiui yra dinaminis objektas, kurio išraišką jis labai greitai suvokia. Artimųjų rankos, judesiai, veido grimasos, kkalba veikia vaiko regėjimą, klausą, lytėjimą, jausmus ir laukia jo reakcijų. Jutimais skatinamas vaiko troškimas dalyvauti „įvykių kaleidoskope“ Kūdikis, stebėdamas suaugusįjį, palaipsniui pradeda suprasti, kad kalba – ne šiaip sau garsų rinkinys, o tarpusavio sąveikos priemonė. Žmogus kalba, šypsosi, juokiasi, rankomis rodo gestus , ir tai vaikui labai įdomu. Jis bando susivokti suaugusiojo informacijoje – įsiterpti „agavimu“, čiauškėjimu, šūkčiojimu, kad tik artimas žmogus atkreiptų į jį dėmesį. Jeigu suaugusieji susipranta įtraukti mažylį į savo pokalbį, laiku padaro pauzę ir leidžia jam „pačiulbėti“, tai kūdikis pajunta didžiausią malonumą dalyvauti tokiame „dialoge“. Kada su vaiku elgiamasi taip, kaip su sau lygiu partneriu; užmezgamas įdomus „dialogas“, mažylis įtraukiamas į veiklą, jam leidžiama pasireikšti. Tačiau jeigu mažylis dažnai lieka „nepastebimas“, sumažėja jo įgimtas aktyvumas. Dar labiau galima nuslopinti vaiko iniciatyvą „emociniu šaltumu“, riksmu, šaukimu, begale draudimų arba kitokiomis represinėmis priemonėmis. Tokie vaikai sunkiai įsitraukia į socialinį gyvenimą, būna lėti, baikštūs, pasyvūs, viską stebi “ iš šalies“ ir niekur nedalyvauja.

Intelektinis vaiko vystymasis pasireiškia daiktų vaizdo transformacija. Daiktų suvokimas pamažu keičiasi, sensomotorinės inteligencijos vystymasis sudaro galimybę kurti objektyvų pasaulio vaiz.dą, kuriame subjekto kūnas yra tik vienas elementas tarp kitų. Per pirmuosius metus kūdikio suvokiamas pasaulis pasikeičia keturiais aspektais: objekto, erdvės, laiko ir priežastingumo.

Kūdikį supančių žžmonių tarpusavio bendravimas, paremtas abipuse meile ir pagalba – vienas svarbiausių veiksmų vaikui lavinti, rengti jį savimi pasitikinčia, savarankiška, mąstančia būtybe, galinčia spręsti iškylančias problemas, nugalėti pasitaikančius sunkumus.2. SENSOMOTORINĖ KŪDIKIO RAIDA – BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ PRADŽIA

Naujagimio refleksinių judesių mechanizmai yra įgimti, todėl ir patys judesiai atliekami automatiškai. Refleksai padeda organizmui apsiginti nuo staigių dirginimų, su kuriais sąmoningai susidoroti būtų sunku. Dauguma jų išlieka ir suaugusio žmogaus elgesyje (kelio girnelės refleksas, automatiškas užsimerkimas pučiant vėjui, vyzdžio susitraukimas uždegus ryškią šviesą). Be šių, kūdikis turi ir specifiškus (rudimentinius) refleksus, kurie yra naudingi jo vystymuisi. Refleksai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvieji, padedantys organizmui tenkinti gyvybinę energiją palaikančius poreikius, – čiaudėjimas, kosėjimas, pirmieji čiulpimo judesiai. Akies lęšiuko reagavimas į stiprią šviesą, mirkčiojimas, rankų, kojų atitraukimas nuo skausmingo dirginimo yra negatyvaus pobūdžio refleksai.

Gerai žinomi čiulpimo, griebimo refleksai, kuriuos galima konstatuoti nepraėjus nė valandai po gimimo. Taip pat žinomas žingsniavimo refleksas: laikant kūdikį taip, kad jo pėdos liestų žemę, jis pradeda atlikti judesius, panašius į ėjimą. Visi anksčiau išvardinti refleksai yra įgimti.

Kūdikis jau pirmomis savo gyvenimo dienomis gali suvokti išorinius aplinkos daiktus ir juos skirti pagal tam tikrus požymius. Jų poveikis kūdikio elgsenai tada realus, kai tuojau po gimimo jau veikiantys jo jutimo organai ssugeba gaunamą informaciją priimti ir siųsti toliau į smegenis. Gerai išlavėjęs jo skonio jutimas: kūdikis skirtingai reaguoja į saldžias, sūrias ir karčias medžiagas. Įdomu tai, kad pirmenybė teikiama saldžiam skoniui. Uoslė taip pat stipriai reaguoja į kai kuriuos kvapus (amoniako, anyžiaus). Jau per pirmąsias savaites jis pradeda skirti motinos kvapą nuo kitų moterų. Labai greitai kūdikis išmoksta naujų judesių ir veiksmų, susijusių su maitinimosi procedūra. To išmokimo nervinis pagrindas yra sąlyginio reflekso mechanizmas, kuris verčia reaguoti į kūno padėtį arba į kai kuriuos, su maitinimusi susijusius, pašalinius dirgiklius. Lytėjimu junta išorinius dirginimus ir orientuojasi artimiausioje erdvėje. Jautriausios kūdikio kūno paviršiaus dalys – lūpos, liežuvis, rankų pirštų galai – pirmiausiai gaunami diferencijuoti pojūčiai, nes kūdikis maitindamasis liečia motinos krūtį. Burna jam padeda suvokti aplinką, nes, priartinęs daiktus prie burnos, atskiria daug jų savybių.Lytėjimas burna ir griebimo refleksas neišnyksta net gerokai paaugus.

Daug judesių ir veiksmų kūdikis mokosi iš suaugusiųjų, juos mėgdžiodamas. Mėgdžiojimas – suvokiamo modelio pakartojimas, – sudėtingas veiksmas, kuris pratina kūdikį sutelkti savo pastangas tam tikrai veiklai. Ypač gyvai reaguoja į žmonių balsus, stengiasi atlikti į kalbos garsus panašius judesius: veido mimika, lūpų, liežuvio pagalba. Jie lavėja kūdikiui žaidžiant ir įvairiais būdais bendraujant su suaugusiu. Žaisti jis pradeda jau trečią

mėnesį. Pirmieji kūdikio žaidimai – kojų ir rankų judesiai, šypsniai bei garsų tarimas.

Anksti kūdikis pradeda suvokti aplinką regėjimu. Po 2-jų savaičių jis ima fiksuoti vieną tašką, 3-jų savaičių akys nukrypsta į šviesą, o 8-tą savaitę vaiko akys jau ieško šviesos šaltinio, krypsta į sklindančių garsų pusę.

Kūdikis negreitai pradeda suvokti savo kūno vaizdą. Itin vaiko dėmesį patraukia judančios rankos, tapdamos suvokimo objektu. Suvokiami ir daiktai, kurie juda kartu su rankomis. Rankų, kaip pažinimo įrankio, funkcijas paremia lytėjimas burna ir rregėjimas.Taigi šiuo metu lytėjimo pojūčiai gali vienas kitą papildyti ir jų pagrindu gali susidaryti sudėtingesnės suvokimo schemos.

Jutimo organų lavinimas priklauso nuo atsitiktinių aplinkos akstinų, nes kūdikis pats negali pasirinkti objektų ir prie jų prisiartinti, bet nuo suaugusiųjų bendravimo su kūdikiu, siekiant praturtinti jo tiesioginį patyrimą. Todėl labai svarbu nepraleisti to, palankiausio, jutimo sistemų lavinimo laiko pirmaisiais gyvenimo metais, nes jos yra žinių, įgūdžių ir mokėjimų pagrindas.

Naujagimio psichika dar neišskiria „aš” ir aplinkos.Ją sudaro kintančių būsenų išgyvenimas. Tačiau jis nesup.ranta ššių būsenų šaltinių. Naujagimis yra susijęs su pačiais objektais. Todėl gyvenimo pradžioje jo psichinė būsena tik pradeda diferencijuotis lavėjant jutimams, plečiantis kontaktams su kintamu išoriniu pasauliu.Jo tikrovės suvokimas irgi kinta. Sensomotorinių reakcijų raida įgalina lengviau bendrauti su kitais žmonėmis.3. BENDRAVIMO KKONTAKTAI

Kūdikiui bendraujant su aplinka pirmąją savaitę po gimimo, pasireiškia įgimtos afektinės būsenos, paprastai negatyvios, kurias sukelia temperatūros svyravimai, skausmas, fiziologiniai poreikiai. Jeigu neigiamos būsenos vyrauja antrą – ketvirtą savaitę, jos būna susijusios su įvairesne kūdikio veikla, nes šiuo metu svarbesnis yra aplinkos daiktų suvokimas ir regėjimu.

Pirmą – antrą mėnesį atsiranda teigiamų pojūčių, bendraujant su suaugusiais, nors tebevyrauja neigiamos emocijos. Ir tik nuo 2 – ojo mėnesio pabaigos vaiko išgyvenimams jau būdingesnės teigiamos emocinės būsenos – ramumas, pasitenkinimas. Afektų ir nuotaikų svyravimus kūdikis gerai išreiškia mimika, poza, balso intonacija, verksmu. Tai jam padeda bendrauti su suaugusiais, o per juos – ir su visa aplinka. Patenkinti savo poreikius kūdikis gali tik suaugusiųjų padedamas.

Kontaktas su suaugusiais prasideda per tuo asmenis, kkurie kūdikiu rūpinasi, jį maitina ir globoja (dažniausiai motina), ir jį pirmiausia palaiko lytėjimo, girdėjimo ir regos pojūčiai. Įspūdžiai, patirti bendraujant su mama, iš pradžių būna neapibrėžti (nors kūdikis nesupranta motinos žodžių prasmės, bet jos balsas jam artimesnis negu svetimo asmens). Kūdikis linkęs bendrauti su tais suaugusiais, kurie teikia jam daugiau teigiamų emocijų. Bendraudamas su kitais asmenimis, jis ima jausti, kaip su jais reikėtų sietis. Tokia kūdikio socialinė elgsena yra egocentriška ta prasme, kad jis kitus asmenis naudoja kaip priemonę ssavo paties malonumams ir norams įgyvendinti. Tačiau tai nėra egoizmas, kadangi vaikas vertina įvykius, žiūri į objektus iš savo požiūrio taško.

Pirmaisiais gyvenimo metais tarp kūdikio ir suaugusiųjų gali susiklostyti įvairūs bendravimo būdai, ateityje įgyjantys pastovesnes, stereotipines formas, kurias vėliau sunku pakeisti. Tai reikia daryti nuo mažens.4. VAIKO KALBA – VAIKO DVASIA

Kalba užima ypatingą vietą vaiko vystymesi. Būdama bendravimo, minčių reiškimo priemone, kalba padeda formuotis pilnavertei asmenybei. Vieni mažyliai pradeda kalbėti anksti ir kalba daug, kiti ilgai tyli, ir tas „latentinis“ tylėjimo periodas gali tęstis iki dvejų – trejų amžiaus metų. Čia labai svarbus suaugusio vaidmuo. Asmenys, auklėjantys vaiką, skatina mažylio emocijas, nuolat su juo bendrauja. Jie, žodis po žodžio, visapusiškai ugdo vaiko kalbą, skatina bendravimą, lavina vaizduotę, atmintį, mąstymą, formuoja jo charakterį.5. BENDRAVIMO SVARBA – NOTMALAUS VYSTYMOSI SĄLYGA

Jau trečią mėnesį kūdikis daug juda, tačiau jo judesiai dar impulsyvūs ir nekoordinuoti. Jis dar nemoka nukreipti rankų į žaislą ir ką nors daryti su juo. Pirmojo pusmečio pabaigoje vaikas jau atlieka visą eilę tikslingų judesių. Matydamas ar girdėdamas suaugusįjį, jis pradeda vapėti, stengiasi pasiekti ranka, įsikibti į veidą ar plaukus. Gulėdamas vežimėlyje ar lovelėje, įdėmiai žiūri į barškutį, tiesia į jį rankas ir sučiupęs energingai purto. Apžiūrinėdamas ir klausydamas barškučio, vvaikas mokosi klausyti ir stebėti. Tikslingai veikdamas, ruošiasi atlikti ir tikslingus judesius kalbos padargais.Taigi, bendras judesių (motorikos) vystymasis ankstyvoje vaikystėje būtinas ir kalbai formuotis.

Vaiko auklėjimas – tai ne tik jo priežiūra. Švelniai globodama, tardama įvairius garsus ir nuolatos žaisdama su vaiku, motina atkreipia jo žvilgsnį į save. Veikdama vaiko klausą, regėjimą, motina tartum laukia atsakymo. Ir to atsakymo ji sulaukia. Jau trečią gyvenimo mėnesį vaikas pats žvilgsniu ieško motinos, radęs ilgai žiūri, šypsosi, reaguoja į jos kalbą kai kuriais garsais ir judesiais. Žengtas svarbus žingsnis – bendravimo iniciatyva jau priklauso pačiam vaikui.

Jei nebus bendraujama pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, tai vaikas nepastebės suaugusio, nebandys jo ieškoti žvilgsniu, mažai reaguos į garsinį kreipimąsi ir, apskritai, mažai domėsis aplinka.5.1. VAIKAS PRADEDA VAPĖTI

Riksmu vaikas praneša savo būsenos pasikeitimus, riksmu pasikviečia ir motiną. Šauksmas, būdamas ryšio priemone, lavina kvėpavimą (nes šaukiant reikia greitai įkvėpti ir lėtai iškvėpti), balsą. Jei vaikas reiškia pasitenkinimą, jo riksme girdėti trumpi, neapibrėžti garsai ir garsų grupės. Vaikas vapa, tuo pasirengdamas toliau įsisavinti garsinę kalbą. Besivystant judesiams, vaikas pradeda tarti aiškiau suskaidytus, bet vis dar neryškius tęstinus garsus (trečio ar ketvirto mėnesio pabaigoje). Penktą-šeštą mėnesį vepėdamas vaikas pradeda tarti jau aiškiai suvokiamus garsų junginius, dažniausiai iš lūpinių garsų ma-ma, pa-pa, bba-ba, o toliau nia-nia, tia-tia, dia-dia. Svarbus ne tik garsų skaičius, bet ir tai, ar dažnai jie tariami. Toks žaidimas garsais dar nėra kalba, bet yra svarbus elementas kalbai mokytis. Vapėdami vaikai lavina kalbos padargus, lavina sugebėjimus skirti garsus iš klausos ir dėmesį kalbai, ugdo poreikį tarti garsus, o vėliau žodžius. Vadinasi, svarbu skatinti vapėjimą, pakartojant vaiko pasakytus, o kartais ir tariant naujus garsus.

Vaikai, kurių interesas bendrauti su suaugusiais iki 6 mėn. neugdomas, atsilieka psichiškai, o tuo pačiu ir kalbos vystymosi srityje. Su tokiais vaikais sunku rasti ryšį (jie nesukaupia žvilgsnio į suaugusįjį), dar sunkiau iš jų išgauti kokius nors garsus, nes jie mažai vapa.5.2. VAIKAS PRADEDA MĖGDŽIOTI

Pamėgdžioti mokomi jau vapantys vaikai. Pavyzdžiui, jeigu vapėdamas vaikas skiemenis: pa-pa, ma-ma, tarė nevalingai ir lengvai, tai pamėgdžioti jam sunkiau. Taip būna todėl, kad mėgdžiojant reikia tiksliai pakartoti išgirstą garsą, o tai padaryti nelengva. Pirmiausia reikia išmokyti vaiką pamėgdžioti tuos garsus, kuriuos jis taria vapėdamas. Jau 10-11 mėn. galima mokyti pamėgdžioti naujus, lengvus, suaugusiojo pasakytus garsus ir net žodžius (pirmiausia konkrečiais pavyzdžiais; rodydami į einantį vyrą, sakome dėdė ir prašome vaiką kartoti). Taip mokomas vaikas pradeda mėgdžioti ir savo iniciatyva ir šia veikla labai domisi. Svarbiausia, kad vaikas justų norą pamėgdžioti. Vapėdamas

ir pamėgdžiodamas vaikas tampa kalbančia būtybe.5.3. VAIKAS PRADEDA SUPRASTI KALBĄ

Kalboje visada yra skirtumų tarp pasyviojo (suprantamų žodžių skaičiaus) ir aktyviojo (tariamų žodžių skaičiaus) žodyno. Pasyvus žodynas visada platesnis. Šis skirtumas itin ryškus ankstyvoje vaikystėje (pirmaisiais gyvenimo metais vaikai supranta kalbą, nors netaria nė vieno arba taria vos kelis žodžius). Nebyli vaiko priežiūra yra ydinga, dėl to reikia žodžiais pavadinti visus naudojamus daiktus (maitinimo reikmenis, maistą, drabužėlius ir t. t.), visus priežiūros veiksmus (valgyk, gerk, išsižiok, duok rankytę, kojytę ir t. tt.) ir siekti, kad vaikas neliktų abejingas šiems daiktams ir veiksmams. Vaikas neturi būti pasyvus: kol negali atsisakyti žodžiu, gali atsisakyti judesiu ar veiksmu. Motina tikrai žinos, kad vaikas suprato, ką ji sakė, jei susilauks atsakymo.

Pirmųjų metų pabaigoje arba antrųjų pradžioje vaikas pradeda vaikščioti. Darosi sudėtingesnis vaiko elgesys su daiktais bei patys jo veiksmai ir judesiai. Vaikas paprašytas gali atlikti nesudėtingus įpareigojimus. Visa tai taip pat reikia panaudoti kalbos supratimui ugdyti.

Kitaip būna su pedagoginiu atžvilgiu apleistas vaikais. Jie dažnai ssėdi vietoje ir žaidžia su žaisliukais. Neduoda paprašius, nes nesupranta, ko iš jų norima. Paprašius atlikti kurį veiksmą ar judesį, net nereaguoja į kalbą, o jeigu ir reaguoja, tai, nesuprasdami kabos, nevykdo nurodymų. Tokiu atveju sunkiau vadovauti vaiko elgesiui.6. PIRMIEJI VVAIKO ŽODŽIAI – DIDELI ŠEIMOS LAIMĖJIMAI

Vis daugiau suprasdamas, vaikas bando naudotis kalba ir pradeda tarti pirmuosius žodžius (pirmųjų metų pabaigoje ir antrųjų metų pradžioje). Pirmiausia tų žodžių nepasako savarankiškai, juos ,,išprašo“ suaugusieji, tačiau yra ir savarankiškai vartojamų žodžių: atia, mama, tėtė, ir kiti. Pirmų, savo iniciatyva vartojamų, žodžių jau esama antrųjų metų antrajame ar trečiajame mėnesyje. Dažniausiai jie pasakomi stipriai susijaudinus arba žaidžiant. Tų žodžių reikšmė yra plati, nes vaikas jais pavadina ne tik daiktą, bet ir su juo susijusius veiksmus. Šiuo metu galima mokyti tarti žodžius – pavadinimus daiktų ar vardus asmenų, kurie patraukia vaiko dėmesį. Žodžiai turi būti nesudėtingi, juos reikia aiškiai ištarti, parodyti daiktą ar asmenį, kurį pavadinome tuo žodžiu.

Kalbos vystymosi eiga užima labai svarbią vvietą kūdikio plėtroje. Ji yra ta „magiškoji jėga“, kuri ne tik suburia žmones į grupes, bet, svarbiausia, išskiria juos iš kitų gyvųjų tarpo. Vis intensyviau vartodamas kalbą, vaikas fiksuoja, lavina, tobulina ją, plečia socialinius kontaktus, kūrybiškai perimdamas gimtosios kalbos struktūrą, bendravimo vingrybes.7. BENDRAVIMO IR AUKLĖJIMO ĮTAKA VAIKO PSICHIKOS VYSTYMUISI

Vaiko psichikos vystymąsi lemia jau tai, ką jis pajuto ir patyrė iki gimimo. Gemalas glaudžiai susijęs su išoriniu pasauliu, jį veikia motinos nuotaikos, judesiai, įvairūs garsai, saulė ir įvairūs kiti reiškiniai. JJau 3-jų mėnesių gyvybė nesąmoningai „suvokia“ ir save, ir savo motiną. Motinos judesius gemalas pajunta vestibiuliariniu aparatu ir nervų impulsų priėmimais, esančiais sausgyslėse, raumenyse. Smegenys apdoroja gaunamą informaciją ir veikia raumenis. Nuo motinos judesių priklauso ir vaiko savijauta. Motinos ramūs judesiai gerina ir jos, ir vaiko savijautą, stiprina raumenis.

Nė viena žmogaus psichikos vystymosi savybė (loginis mąstymas, kūrybinė vaizduotė, valingas judesių reguliavimas) neatsiranda mechaniškai. Šioms savybėms atsirasti būtinas atitinkamos gyvenimo sąlygos, auklėjimas. Stiprūs garsai, triukšmas neigiamai veikia būsimą motiną, o rami muzika pataiso nuotaiką. Aplinka, veikianti motiną, pasiekia ir jos dar negimusį vaikelį. Motinos stipresnės emocijos, išgyvenimai kenkia gemalo nervinių ląstelių formavimuisi, būsimo žmogaus psichikai. Taigi vaikui dar negimus, jo nervų sistema jau pajunta aplinkos poveikį, motinos nuotaikas, susijaudinimą, gerą ir blogą jos savijautą.

Labai svarbūs fizinei ir psichinei vaiko plėtrai pirmieji treji metai. Jaunam organizmui labai didelę reikšmę turi lavinimas. Lavinimas padidina žmogaus fizines ir psichines jėgas. Vaiko psichinių jėgų ir sugebėjimų išlavėjimas neįmanomas be suaugusių pagalbos. Jei žmogus nebendrautų su kitais žmonėmis – neišmoktų kalbos, nesugebėtų mąstyti, neturėtų gilesnių emocijų. Lavinimas praturtina vaiko psichiką kiekybiškai ir sudaro naujas vidines sąlygas, turinčias įtakos mokymui ir auklėjimui, tolesnei saviugdai.

Kad lavinimas būtų sėkmingesnis, būtina atsižvelgti į vaiko ankstesnius pasiekimus, dažniau jį ppagirti, paskatinti, nuoširdžiai bendrauti. Vaiko psichika vystosi bendraujant su suaugusiais, vienmečiais, žaidžiant, kuriant, dirbant, perimant visuomenės patyrimą.

Metų laiko kūdikis jau moka daug veiksmų ir judesių, tobulėja ne tik fizinės, bet ir jo psichinės savybės. Padedamas šeimos narių, vaikas mokosi orientuotis erdvėje, suvokti daiktų savybes, jų tarpusavio santykius.

Vaiko protinio ugdymo pagrindas – sensorinis vystymasis. Tai pojūčių, suvokimo formavimasis, įvairių teigiamų emocijų, įspūdžių kaupimasis, orientavimasis aplinkoje, tobulėjimas. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikui susiformuoja suaugusiam žmogui būdinga smegenų sandara, bet jo nervų sistema yra dar labai opi. Todėl tėvai turėtų apdairiai elgtis su vaiku, laikytis dienos režimo, palaikyti šeimoje ramią, jaukią atmosferą. Trejų – penkerių metų vaikas vis labiau susipažįsta su aplinka, naujais daiktais, tobulėja vaiko mąstymas. Vaikas mokosi atlikti ilgiau trunkantį veiksmą arba darbą, stiprėja jo valia. Todėl tėvai jau dabar turėtų ugdyti jo kantrumą, neskubėti tenkinti jo norų, o išmokyti laukti. Tokio amžiaus vaikai greitai pripranta prie aplinkos, prisiriša prie žmonių, juos galima gana greitai pripratinti prie režimo, prie vienokios ar kitokios veiklos. Psichiniam – intelektiniam vystymuisi didelę reikšmę turi bendravimas su bendraamžiais.

Labai svarbu lavinti vaiko atmintį. Labiausiai vaikai įsimena tai, kas jiems patinka. Vaiko atminčiai lavinti reikia formuoti domėjimąsi žiniomis, atskirais mokomaisiais dalykais, ugdyti teigiamą požiūrį į juos, mokėti vvaiką sudominti. Atmintį sudaro trys procesai: įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas to, kas įsiminta. Nuo to, kaip organizuotas įsiminimas, priklauso ir išlaikymas, ir atgaminimo ypatybės, t. y. tvirtumas, išsamumas, tikslumas. Todėl tėvams, nuo pat pirmųjų mokymosi dienų svarbu susirūpinti, kaip vaikas įsimena, jam padėti.

Mokantis ryškėja ir mąstymo rūšys. Lavėjant mąstymui formuojasi veiksmų ryšys – vidinis veiksmų planas ir mokėjimas nagrinėti ir vertinti savo veiksmus. Lavinant mąstymą labai svarbu vaikui leisti pačiam savarankiškai atlikti užduotis. Pažinimo siekimas – būdingas augančio vaiko as.menybės bruožas. Vaikai būna labai susidomėję ir aktyvūs tada, kai jiems duodama kas nors nauja,dar nepažinta, sudėtinga, kai reikia „sugalvoti“, „susigaudyti“.

Norint apsaugoti vaikus nuo psichinių sutrikimų būtina suformuoti teisingus, mokymui reikalingus, įpročius ir įgūdžius bei sukurti stabilią, teigiamą, atmosferą, šalinti visus traumuojančius veiksnius, atsižvelgiant į amžių, lytį, sveikatą, bioritmus, individualias savybes, sugebėjimus, polinkius. Vaikas stiprės, daug laiko praleisdamas gryname ore, judėdamas, grūdindamasis, tinkamai ilsėdamasis. Ir, žinoma, gaudamas iš tėvų dvasinio peno.8. TEIGIAMŲ ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS ŠEIMOJE – NORMALAUS VYSTYMOSI LAIDAS

Įprotis – tai elgesys arba veiksmas, kuriam atlikti atsiranda poreikis. Tai priklauso nuo papročių ir individualių žmogaus savybių. Vaiko organizmui, jo veiklai įpročiai gali būti naudingi ir žalingi. Naudingi įpročiai padeda žmogui vystytis, būti kūrybingam, sveikam, pailgina žmogaus gyvenimą. Tai asmens, aplinkos, buities

higienos, tinkamos mitybos, taisyklingo darbo ir poilsio režimo, fizinio lavinimosi ir grūdinimosi įpročiai. Jeigu vaikas šeimoje nuo mažens bus pratinamas prie dienos režimo, to nepamirš ir suaugęs.

Normaliai vaiko organizmo veiklai būtina racionali mityba. Ji užtikrina visapusišką, harmoningą vaiko fizinį ir protinį vystymąsi, didina organizmo atsparumą įvairioms ligoms bei neigiamiems aplinkos veiksniams, stiprina sveikatą, didina darbingumą. Nepilnavertė, neteisinga mityba lėtina augimą, silpnina organizmą, mažina atsparumą. Vaikas turi gauti visų reikiamų medžiagų ir vitaminų. Vaikai, kurie su maistu negauna reikalingų medžiagu aar gauna per mažai, būna žemesni ir liesesni už vienmečius. Vaikams, kurie maitinasi per gausiai, sutrinka normalus augimas ir vystymasis, suserga kai kuriomis medžiagų apykaitos ligomis. Įprotį teisingai maitintis tėvai turėtų įdiegti jau nuo mažų dienų. Tėvai turėtų paaiškinti vaikui, kaip teisingai maitintis, kaip suderinti maisto produktus, ką ir su kuo galima valgyti, įpratinti vaiką valgyti tuo pačiu laiku. Labai svarbu, kad vaikai valgytų neskubėdami, gerai sukramtytų maistą. Taip susiformuoja tinkami valgymo įpročiai.

Tėvai privalo reikalauti, kad prieš valgį vaikai pplautų rankas, valgytų atidžiai, nelaistytų ir netrupintų maisto, pavalgę susitvarkytų indus, stalą. Ypatingą dėmesį būtina skirti dantų ir burnos ertmės priežiūrai. Nuo 2-jų vaiką reikia išmokyti po valgio skalauti burną, o nuo 3-jų metų naudotis dantų šepetėliu bei pasta. Jau nnuo mažens pradedami diegti įgūdžiai susiformuoja ir išlieka visam gyvenimui. Vaikai turi suprasti, kodėl reikia jų laikytis, turi būti mokomi, kaip reikia plautis rankas, valytis dantis, šukuotis, karpyti nagus, susitvarkyti kambarį, nuvalyti dulkes nuo daiktų, valyti drabužius bei avalynę. Vėliau vaikui šios žinios įtvirtinamos mokykloje. Ilgainiui vaikas pripranta prie visų šių dalykų ir suaugusiajam nebereikia priminti vaikui ką jis turi padaryti. Užsigrūdinęs, mėgstantis švarą ir tvarką vaikas harmoningai augs ir vystysis, mažiau sirgs, geriau mokysis bus sveikesnis ir tvirtesnis. Švari ir tvarkinga aplinka, tvirti higieniniai įpročiai teigiamai veikia ir vaiko asmenybės formavimąsi. Higienos įgūdžiams ugdyti tinkamiausias laikas ikimokyklinis ir mokyklinis amžius. Todėl nuo pat pirmųjų gyvenimo metų vaikas turi būti mokomas asmens higienos. Asmens higiena susideda iš kūno priežiūros ir aaprangos higienos. Kūno priežiūra turi būti nuolatinė, kasdieninė ir etapinė.. Nešvara visada žemina žmogaus orumą, o švara rodo visuomenės kultūros lygį.

Tėvai taip pat jau nuo mažų dienų turi vaikus pratinti kiekvieną rytą daryti mankštą. Rytinė higieninė gimnastika padeda organizmui greičiau atgauti žvalią, darbingą savijautą. Po miego centrinės nervų sistemos jaudrumas ir įvairių organų funkcinis aktyvumas pamažu didėja, tačiau tas procesas gali būti gana ilgas, todėl savijauta būna prasta, vaikas būna mieguistas, vangus, kartais be priežasties irzta, o tai dažniausiai nnulemia jo visos dienos elgesį. Fiziniai pratimai sukelia nervinių impulsų srautą, sužadina centrinės nervų sistemos aktyvumą. Atitinkamai suaktyvėja ir vidaus organų veikla, kuri pastebimai suteikia žvalumo. Žaidybine forma: „Žuvytė plaukia.“, „Katytė prausiasi.“,“Parodyk, koks tu didelis.“, „Gandras braido po balą.“ atliekami pratimai ne tik gerina vaiko judesių koordinaciją, bet ir sukuria teigiamą emocinę nuotaiką.

Naudingi įpročiai padeda žmogui vystytis, būti kūrybingam, sveikam, pailgina žmogaus gyvenimą. Nuo mažens ugdomi ir įtvirtinti įpročiai laikosi visą gyvenimą. Jei jie neišugdomi, vietoj jų gali atsirasti žalingi įprociai. Žalingi įpročiai trukdo žmogui vy.stytis, kenkia sveikatai, trumpina amžių, trukdo darbinę ir kūrybinę veiklą, nesuteikia žmogui galimybės sėkmingai realizuoti save kaip asmenybę, kaip visuomenės narį.9. ŠEIMOJE – PAAUGLYS

Apie paauglius mes daugiausia kalbame kaip apie tam tikrus statistinius vienetus, gerai žinodami, ką jie daro (paprastai ką nors nedora), kaip elgiasi (dažniausiai nepakenčiamai). Betgi kodėl jie tokie?! Į šį klausimą galėtume atsakyti, tik vadovaudamiesi savo pačių patyrimu, bet, deja, ne visuomet esame pakankamai objektyvūs ir ne visuomet savo patyrimą galime pritaikyti konkrečiai situacijai. O į jas, tas situacijas, neretai keblias, paauglys mus įvelia, visai nepaisydamas mūsų norų ir žinių apie jį. Juo labiau jis neboja mūsų tolimų prisiminimų apie savo pačių paauglystę. Juk, švelniai tariant, paaugliais mes buvome prieš ddaugelį metų, o ir vaikai dabar kitokie.

Norint daryti kam nors įtaką, reikia žinoti, kas toks tas žmogus. Kaip tik dėl to pastaruoju metu itin susidomėta paauglių psichologiniais ypatumais, tuo sudėtingu vidiniu mechanizmu, sąlygo¬jančiu pačias netikėčiausias paauglių reakcijas, jų santykius su žmonėmis ir aplinka.

Iki šiol apie paauglystę daugiausia būdavo kalbama kaip apie fiziologinių permainų laikotarpį, kai berniukams pradeda augti ūsai, keičiasi balso tembras, o mergaites pamažu tampa moterimis, jų kūnai įgauna kitokias formas. Šie dalykai visiems gerai žinomi. Tai gamtos aktas, ir žmogus, nors ir koks išmintingas jis bebūtų, į jį įsikišti negali: ateina laikas ir vaikas pamažu tampa suaugusiu žmogumi, žinoma, fizine prasme. 0 žiūrint iš psichologinių pozicijų, paauglystės laikotarpis gali trukti visą gyvenimą. Tikriausiai pažįstame ne vieną 30, 40 ar net 60 metų žmogų, savo elgesiu neiškopusį iš paauglio am¬žiaus: jų vis tokios pat neaiškios idėjos, nemotyvuoti poelgiai, neteisingai suvokiami tikslai. Mat psichologinis žmogaus brendimas – tai ne gamtos aktas, ne ūsai, ne krūtys, ne storas balsas. Tai daugiau socialinis procesas, žmonių tarpusavio santykių rezultatas. Nuo to, kaip šis procesas vyks paauglio aplinkoje, priklausys, koks jis bus po 20 metų: protingas, pilnavertis žmogus ar besiblaškantis, savyje susijaukęs žilstelejęs nesubrendėlis. Suaugusiųjų supratimas, taktas, žinios apie paauglio psichologines ypatybes didžia dalimi llemia tolesnį paauglio psichinį vystymąsi.

Paauglystė – tai pirmiausia beribės psichinės energijos laikotarpis. Ta energija būtinai turi būti panaudota, nes kitaip ji sunyks, ir jos trūkumą žmogus jaus visą gyvenimą. Viena šios energijos išraiškų yra intelektualinis paauglio vystymasis, dažniausiai labai intensyvus. Šiuo laikotarpiu keičiasi paauglio suvokimas. Jis pamažu pradeda operuoti ne daiktais, kaip anksčiau, o idėjomis. Savo tėvus, mokytojus jis užverčia ištisa hipotezių, prielaidų lavina, kuria savas, kartais naivias, nuoširdžias ir savaip suvoktas socialines, politines ir filosofines sistemas. Iš čia randasi ir begalinis noras patobulinti pasaulį (būtinai visą!), kovoti su neteisybėmis, ieškoti tiesos ir teisingumo. Iš čia randasi ir gražios idėjos ir lengvasparnės ateities svajonės.

Savo idėjomis paauglys pirmiausia išvargina artimuosius, įtraukdamas juos į begalinius ginčus ir svarstymus. Tačiau įtempto darbo, rūpesčių prislėgtiems tėvams nelabai svarbūs būna globaliniai socialinių ar filosofinių pertvarkymų projektai. Iš jų geriausiu atveju galima tikėtis tik mandagaus skepticizmo ar atsainaus rankos mosto. Tada paaugliui atrodo, kad jo tėvai nepajėgia mąstyti ir apskritai beveik nieko neišmano. Dėl to jis savo idėjoms deklaruoti ir įgyvendinti ieško kitos auditorijos. Tai paprastai būna draugų, vienminčių ratas.

Paauglių tendencija burtis į grupes, kompanijas yra natūralus reiškinys. Žmogus nori būti suprastas. Jam būtina surasti savo vietą. Jei to jis nepasiekia namie, ieško bendraminčių kitur.

Šeimoje jo padėtis pamažu keičiasi – jis jau ne vaikas (tai jam aišku). 0 tėvai su tuo nelengvai apsipranta. Ir dažnai klysta, naiviai tikėdamiesi išsaugoti savo atžalas nuo būrimosi į grupes. Jei paauglio kompa¬nija nėra bloga, dėl jos neverta jau¬dintis. Kur kas blogiau, jei vaikas nepritampa prie būrio, nesugeba užimti jame savo vietos ar net nemėgina to .daryti. Tai rodo, jog yra riboti jo psichologiniai adaptaciniai mechanizmai ir dėl to ateityje gali kilti nemaža problemų. Tad tėvų uždavinys – ne sslopinti natūralias paauglio bendravimo su draugais tendencijas, bet jas koreguoti. Todėl suaugusiesiems lieka kuklus patariamasis balsas. Jeigu jis bus išmintingas, pagrįstas ir neįkyrus, savo tikslą pasieks. Priešingu atveju jis liks balsu, šaukiančiu tyruose, ar dar blogiau.

Šiuo laikotarpiu tėvų autoritetas paauglio akyse menkėja. Su tuo suaugusieji turi susitaikyti, nors ir būtų sunku, nemalonu ir liūdna. Rodos, visai neseniai buvusi teisingiausia, išmintingiausia tėvų nuomonė dabar pasidaro labai abejotina, o kartais ir juokinga. Tik ką buvęs protingiausias ir stipriausias (iš visų!) tėvelis sstaiga savo ištįsėliui jau neatrodo toks protingas ir stiprus. Sunkiausia tėvams apsiprasti su mintimi, kad jų vaikas (taip mylėtas ir puoselėtas) pradeda autoriteto ieškoti tarp kitų. Tačiau tai natūralu: paauglio nebepatenkina bekompromisis rėmimasis tėvų nuomone – jis ima mokytis iš ssavo patirties, savaip stengiasi suvokti pasaulį. Patirtis, įgyta šeimos rate, jau darosi nebepakankama, ir paauglys ieško žmonių, kurie galėtų praplėsti jo suvokimo ribas. Žmonės, kuriuos jis šiuo laikotarpiu pasirenka savo autoritetais, savo modeliu, daro didžiulę įtaką jo tolesniam psichologiniam. brendimui, tolesniam gyvenimui. Taigi šiuo laikotarpiu tėvai neturi beatodairiškai ropštis ant pjedestalo, nuo kurio anksčiau ar vėliau vis tiek bus nukelti, o privalo padėti paaugliui pasirinkti autoritetu tokį žmogų, kurio asmenybė imponuotų ne tik dėl savo išorinio patrauklumo, bet ir dėl tikrųjų dvasinių vertybių. Nors ir čia tėvų galimybės būna gana ribotos, geriausių rezul¬tatų pasiekia tie tėvai, kurie kuo ma¬žiau perša savo nuomonę ar net sugeba, visai jos nereikšdami, nepastebimai ko¬reguoti pasirinkimą. Tai padaryti nelengva, reikia didelio takto, kultūros, o neretai iir tam tikro gudrumo. Nuolatinė kritika, įkyrus moralizavimas nieko gera neduoda, dažniausiai pasiekiami visiškai priešingi rezultatai.

Paaugliui taip pat nelengva: jis nori įrodyti, jog yra suaugęs. Jis natūraliai kovoja dėl savo nepriklausomybės. Jam svarbu įrodyti aplinkiniams ir ypač sau, kad jis jau nebe vaikas, kad jau gali turėti savo požiūrį, savo nuomonę. Tėvams šį dalyką labai svarbu įsidėmėti, nes dažnai tai būna vienas iš svarbiausių įžūlaus paauglių elgesio motyvų. Todėl jis stengiasi išsiaiškinti tas „ribas“, tą elgesio diapazoną, kuris daugmaž aatitinka jo paties suvoktą suaugusio žmogaus statusą. Aišku, „eksperimentiniu modeliu“ dažniausiai tampa tėvai, kartais mokytojai. Paauglys elgiasi provokuojamai, ginčijasi, priešgyniauja, atsikalbinėja ir t. t. Jis daro būtinai priešingai, negu pataria tėvai ar reikalauja mokytojai. Jis pradeda rūkyti, nes tai draudžiama, jis draugauja su tuo ar ta, nes tėvams tas nepatinka, jis nesimoko, nes tai erzina mokytojus. Taip jis elgiasi ne todėl, kad nesupranta, jog daro blogai, ne, – jis tai puikiausiai žino. Jo tikslas – ne rūkyti ar blogai mokytis, bet nugalėti. Nugalėti tėvus, mokytojus, visus tuos, kurie anksčiau jam buvo autoritetai. Jis stengiasi suvokti tas ribas, kai jo elgesys dar gali būti toleruojamas, ir sužinoti, kaip į vienokį ar kitokį elgesį reaguoja aplinkiniai. Sunku būna tiems tėvams, kurie nesuvokdami savo sūnaus ar dukters įžūlaus elgesio motyvų, stoja į „kautynes“ ir dažniausiai pralaimi.

Provokuojančio elgesio atvejų nemaža pasitaiko ir mokykloje, kur paaugliai „bando“ suaugusiuosius savo elgesiu, pažangumu. Blogo pažangumo priežastys, pirmiausia, esti energijos perteklius, kai sunku valandų valandas ramiai išsėdėti ir narplioti nežinia kam reikalingus fizikos uždavinius. Yra daug įdomesnių užsiėmimų: draugai, pasimatymai, savi, labai svarbūs ir skubiai spręstini reikalai. Pamokoms, mokyklai lieka ne kažin kas. Kita blogesnio mokymosi priežastis – tai beveik nevalinga kova su mokytojo autoritetu, stengimasis būti ssavarankišku. Šiuo laikotarpiu paaugliai labi.au vertina santūrius, tačiau energingus ir reiklius mokytojus, nes objektyvumas ir pagrįstas reiklumas padeda jiems aiškiau suvokti leistino elgesio „ribas“ bei prognozuoti pasekmes. Aiškumas patinka visiems ir tokie mokytojai pamažu padeda išsiugdyti reiklumą. O tai jau žingsnis į priekį.

Jeigu paauglystės metais dažniausiai pasitaikančius nepsichozinius sutrikimus: agresyvumą, netinkamą elgesio demonstravimą, bėgimą iš namų, ankstyvą polinkį girtauti, domėjimąsi toksinėmis ir narkotinėmis medžiagomis, sukelia charakterio, socialinės padėties pokyčiai, fizinio vystymosi akceleracijos, tai, tinkamas asmeninis suaugusiųjų, tėvų pavyzdys, nežeminantis elgesys, nuolatinis ir nuoširdus bendravimas šeimoje, aktyvus, organizuotas įtraukimas į mokslą, darbą, turiningą laisvalaikį – geriausias gydytojas.IŠVADOS

Gimsta žmogus. Kol kas tai tik mažas gyvas gumulėlis – bejėgis ir silpnas, be priežiūros ir paramos pasmerktas pražūčiai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet žmogus – gamtos valdovas – gimsta pats silpniausias. Jeigu ką tik gimęs ančiukas gali savarankiškai plaukioti, tai žmogus išmoksta vaikščioti atitinkamai mokomas ir auklėjamas. Po šiuo žmogaus bejėgiškumu ir silpnumu slypi didžiulė psichofiziologinė prasmė, apimanti visą organizmo vystymąsi nuo užuomazgos. Jeigu ūgis, kūno masė, galvos ir krūtinės apimtis – svarbūs fizinio vystymosi rodikliai, tai ne mažiau svarbus yra vaiko psichikos vystymasis, kurios normalų formavimąsi lemia tinkamas auklėjimas, glaudus bendravimas. Įvairiuose leidiniuose aprašyta atsitikimų, kai vaikus užaugino žvėrys. Neretai tokių vaikų ffizinis ir motorinis vystymasis nesutrinka, tačiau psichinis vystymasis sustoja ties ta riba, kur nutrūksta bendravimas su žmonėmis. Laiku nestimuliuojama vaiko psichika praranda sugebėjimą toliau progresuoti.

Kiekvieno žmogaus, kiekvieno vaiko psichofiziniai poreikiai – nors iš esmės visiems bendri,- skiriasi savo stiprumu ir skirtinga sandara, sudaro savitą hierarchiją. Vieniems vaikams būdingi ypač stiprūs pažinimo poreikiai – didelis noras pažinti aplinkinį pasaulį, pastoviai kontaktuoti su tikrove. Kitiems vaikams svarbesni emociniai poreikiai – jie nori bendrauti su suaugusiais, vienmečiais. Norėdami patenkinti šiuos poreikius, vaikai bando užimti įvairiausias pozicijas. Kad patenkintų bendravimo poreikius, kūdikis pirmiausia bando užmegzti kontaktą su jį prižiūrinčiu asmeniu, stengdamasis pasukti galvą į kalbančiojo pusę. Jei pirmąsias dienas naujagimis praleidžia su motina, tai esti ramus. Kai lieka vienas, tuoj pradeda nerimauti, verkti, nors ir būna tinkamai prižiūrėtas. Kai mama pasilenkia prie jo, kūdikis juokiasi ir krykščia, o kai nemato, verkia, ir nusiramina tik tada , kai jis paimamas ant rankų, kalbinamas. Vadinasi jis labai nori bendrauti.

Nuo pat pradžių artimas fizinis kontaktas, švelnus dialogas su mama – tai kūdikio bendravimo ir pažinimo būdai. Toks ryšys vis stiprėja ir suteikia vaikui vidinį pasitikėjimą, kurio reikia vėliau, kai mažylis pradeda tyrinėti jį supančią aplinką. Šie procesai – tai lemiama tolesnio bendro dvasinio bei visuomeninio

formavimosi sąlyga.

Kad vaikas augtų sveikas ir laimingas, kad būtų tinkamai auklėjamas mažasis žmogus, tėvai privalo žinoti vaiko psichofiziologinius vystymosi dėsningumus, atsižvelgti į jo individualias savybes. Geriausios sąlygos vystytis harmoningai asmenybei dvasiškai ir fiziškai – šeimoje, kurioje vyrauja nuoširdūs, paremti tarpusavio supratimu, sąntykiai.NAUDOTA LITERATŪRA

1. . Aramavičiutė V. Vaikas ir šeima. – Kaunas, 1978.

2. Dragunova T., Gordinas A., Grebenikovas I. Paauglys. – K. “Šviesa”, 1984.

3. Grabauskienė A. Darbinis auklėjimas šeimoje. – Kaunas, 1988.

4. Grigas R. Šeima ir dabarties pasaulis. – Vilnius, Mintis, 11988.

5. Ivanovas M. Tėvai, paauglys, įstatymas. Kaunas, “Šviesa”, 1985.

6. Piaget J. Vaiko kalba ir mąstymas. – Vilnius, 2002.

7. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis. K.: Vytauto Didžiojo Universitetas. – 1994.

8. Sirtautai D. ir V.V. Bitė ritė. Knyga pedagogui. – Vilnius, 1999.

9. Tarenka N. Šeima ir asmenybė: auklėjimo šeimoje problemos. – Vilnius.1980.

10. Taskinen S. Vaikas ir šeima. – Vilnius, 1994.

11. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 2002.

12. Winnicott D. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. – Vilnius, 2000.