Ugdymas

Ugdymo idealas ir šiuolaikinio sveikatos ugdytojo veiklos vizija

Šiuolaikinė visuomenė be galo greitai kinta. Lygiai taip pat kinta gyvenimo, vertybių, tikslo, siekių suvokimas. Mes tampame nebe tokie susivaržę, uždari, tačiau dažnai tenka stebėtis atkreipus dėmesį į jaunesnes kartas. Regis, jie auga jau visai kitokie, nors yra ugdomi beveik pagal tokią pačią programą, kaip ir buvome mes patys ugdyti.

Dažnai tenka eiti miesto gatvėmis ir stebėti jaunimą. Manęs jau nebestebina auskarai įvairiausiose kūno vietose, pernelyg ryškūs drabužiai ar per daug apnuogintas kūnas. Tačiau, vvis dėlto, susimąstau, kur gi tie ugdytojai, kurie turėtų įdiegti tam jaunimui visai kitokias estetines normas.Tačiau pažvelkime kitu aspektu: kaip jau minėjau, visuomenė kinta, daug normų, nusistatymų bei mados „atplaukia“ iš vakarų, jaunimas iš tiesų nusižiūri tiek vertybes, tiek estetines normas ir jei dabar ugdytojas stos į visiškai priešingą požiūrių barikadų pusę, nebebus jokio tarpusavio supratimo bei susikalbėjimo, o geras ugdytojas privalo laisvai ir nevaržomai bendrauti su savo ugdytiniais, turi ne jiems prieštarauti, o bandyti atrasti kompromisus daugeliu atžvilgiu, todėl ššiuolaikinio ugdytojo veikla iš esmės skiriasi.

Teko perskaityti daug literatūros apie ugdytojus ir galiu drąsiai pasakyti, kad, mano nuomone, teorinės žinios iš esmės skiriasi nuo praktikos. Kiekvienas ugdytojas mokosi pagal savo specialybę daugelį metų, bet tik tikrai patyręs ir daug patirties įįgyjęs žmogus gali būti geras ugdytojas. Jis turi mokėti bendrauti su įvairiais žmonėmis, turi turėti platų akiratį įvairiais aspektais. Dažniausiai ugdytojas bendrauja su vaikais, todėl, mano nuomone, idealus ugdytojas turi moketi tiesiog tobulai bendrauti su vaikais. Bendraujant jis turi greitai rasti tikslų reikalingą žodį, intonaciją, žvilgsnį, gestą, nepasiduoti emocijoms, ramiai ir aiškiai mąsyti, analizuoti sudėtingas ir netikėtas situacijas, juk labai dažnai savo idealais vaikai pasirenka tėvus arba pedagogus, todėl bando būti i juos panašūs. Todėl ugdytojai savo elgesiu iš dalies yra atsakingi ir už vaikų elgesį, nes didelė tikimybė, kad vaikai elgsis būtent taip, kaip kad tikisi ar jau yra matę, kaip elgiasi jų ugdytojai, pedagogai.

Ugdytojo meistriškumas pirmiausia remiasi žiniomis apie vaikus. Jis turi puikiai išmanyti jų psichologiją. Labai ddidelę įtaką ugdymui turi pedagogo ir jo auklėtinio bendravimas. Svarbiausias bendravimo tikslas yra teisingai suprasti kitą žmogų. Žmogui iš tiesų turi būti daug lengviau bendrauti, jei jis moka greitai perprasti kitą žmogų, tuomet jis gali žinoti, kaip tinkamai pasielgti, kad jo neįžeisti, ko galima klausti tam tikrose situacijose, ko ne ir t.t. tik tas vaikas, kuris pradės bendrauti su savo pedagogu, manau, galės laisvai bendrauti ateityje ir su savo draugais, vaikais, bei bendradarbiais. Pedagogas turi mokėti sudaryti tinkamą bendrauti atmosferą, pprivalo suprasti kito asmens mintis, jausmus, turi būti atviras kito nuomonei, taip pat domėtis kito žmogaus interesais, bendrauti nuoširdžiai. Tačiau, vis dėlto, ugdytojas privalo suvokti ir leisti savo ugdytiniui pajusti tą ribą, kad pedagogas nėra jam draugas, kad vis tik jis yra vyresnis žmogus, kurį reiktų labiau gerbti nei kad, tarkime, savo draugus. Turi būti riba tarp bendraamžių ir kitos kartos bendrautojų. Idealus ugdytojas, ko gero, turi turėti šiuos pagrindinius bruožus: kūrybingumas, atvirumas, komunikabilumas, pašaukimas, atkaklumas, optimizmas bei relizmas, o sveikatos ugdytojas taip pat turi būti atletiškas, sveikas kūnu ir dvasia, turintis pasiekimų, kadangi šiame darbe be galo didelę reikšmę turi ir estetinis vaizdas, nes manoma, kad sveikas kūnas yra atletiškas kūnas. Todėl vargu ar nesportiško sudėjimo sveikatos ugdytojas galės padaryti teigiamą įspūdį savo mokiniams. Be abejo, jei jis dėsto universitete, tai jau galime tikėtis ir kitokio vertinimo, kadangi ten mokosi jau suaugę žmonės, tačiau vaikams, o ypatingai bręstantiems yra labai svarbi išvaizda. Taip pat toks pedagogas, kaip, be abejo, ir kiti, turi pasižymėti kantrybe bei ištverme. Vaikai yra labai išdykę ir mokėjimas juos sutramdyti ir nukreipti tinkama linkme yra tiesiog būtinas. Dažnai matydavau chaosą per kūno kultūros pamokas savo mokykloje, kai mokytojas nesuvaldydavo savo mokinių. Jie visiškai jo neklausydavo, llakstydavo po salę. Ilgai svarsiau, kodėl taip atsitiko ir priėjau prie tokios išvados, kad šiuo atveju mokytojas tapo per ne lyg artimas savo ugdytiniams ir jie jį pradėjo vertinti ne kaip pedegogą, o kaip draugą, kuriam galima prieštarauti ir kurio galima neklausyti, todėl tam kad ištaisytų šią klaidą, ugdytojui reikia be galo didelės kantrybės ir ištvermės, o galbūt net ir kitų mokytojų pagalbos. Manau, be galo sudėtinga pedagogui pajusti tą ribą, kada jau negalima taip artimai bendrauti su savo mokiniais, nes tiesiog norėdamas gero ir tikėdamasis, kad gali padėti savo ugdytiniui gali jį pastūmėti pernelyg suartėti su mokiniu ir tokiu atveju gali ištikti panaši problema.

Pedagogas turi atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne visi vaikai yra vienodai gabūs: vieni informaciją daug greičiau įsisavina, kitiems suvokti tam tikrą medžiagą reikia kur kas daugiau laiko. Manau, reikėtų išskirti tris mokinių grupes: aukšto, vidutinio ir žemo intelekto lygio. Klaidinga būtų manyti, kad kūno kultūros pamokose nereikia protinių gabumų, atminties, bei sugebėjimo greitai ir teisingai suprasti pateikiamą informaciją. Vien tik tam, kad paaiškinti tam tikro žaidimo taisykes reikią šių gabumų, kad gerai suprastum ir mokėtum žaisti tiksliai pagal taisykles. Taip pat mokinys turi tiksliai išmokti atlikti fizinius pratimus, pateikiamus ugdytojo.

Kad taptum ugdymo idealu, privalai žžinoti, kad aukšto intelekto mokinys greitai ir lengvai mokosi, daug žino, aiškiai protauja, supranta prasmę, mato ryšius, lengvai atsimena, ką buvo skaitęs ar girdėjęs, žino daug apie ką kiti mokiniai nėra girdėję, moka daug žodžių, lengvai ir tiksliai juos vartoja, skaito dvejais, trejais metais už jį vyresniems mokiniams skirtas knygas, daug klausinėja, domisi daugeliu dalyku, yra budrus, pastabus, greitai atsako. Visi paminėti bruožai yra išskiriantys iš grupės, toks mokinys gali jaustis pranašesnis už kitus. Tačiau reiktų žinoti, kad bet koks išskyrimas iš grupės, nėra naudingas nei gabiam mokiniui, nei kitiems, žinantiems ir sugebantiems šiek tiek mažiau. Tai tarsi varžo aukšto intelekto mokinį plėsti, gilinti savo žinias, nes kada jis yra išaukštinamas, jis tampa kitokiu, o bręstančiam asmeniui būti išskirtiniu – reiškia būti nepriimtinam. Nors, kita vertus, ateina ta riba, kai viskas vyksta priešingai, bręstantis žmogus nori bet kokiu atveju būti pastebėtas. Be to, kiti mokiniai, kurie yra žemesnio intelekto lygio nuleidžia rankas bet kokiam tolimesniam tobulėjimui, kadangi nesitiki būti geresni nei kad aukštinamas mokinys.

Kalbant apie sveikatos ugdytoją, jis nėra tik kūno kultūros mokytojas, jis turi būti įvairių sričių specialistas. Visų pirma jis privalo išmokyti mokinį teisingai suvokti, kas tai yra fizinis aktyvumas, supažindinti su žmogaus kūnu, raumenimis, kaip jie veikia,

šioje strityje yra labai svarbus sudominimas, taip pat padėti suvokti, kas yra sveika mityba, kaip tinkamai atsipalaiduoti ir t.t.

Pilnavertis sveikatos ugdytojas turi gerai pažinti savo mokinį. Jis turi puikiai suprasti jo psichologiją bei fizinį parengtumą. Net sunku pagalvoti, kas galėtų atsitikti, jei mokytojas nekreiptų dėmesio į skirtingą mokinių fizinį pasiruošimą. Vaikas gavęs užduotį, kurios negali įvykdyti kaip mat pasijustų mankavertis ir nuleis rankas bei net nesistengs pabandyti susitvarkyti su užduotimi, o vaikas, kuriam ši užduotis bus per lengva dažnai pasišaipys iiš to, kuris jos neįstengia įvykdyti, todėl mokinio pažinimas yra labai svarbus aspektas ugdytojo profesijoje. Lygiai taip pat, kaip ir psichikos pažinimas. Reikia tiesiog jausti kaip bendrauti su vienu ar kitu mokiniu, juk keikvienas mūsų esame skirtingas ir kiekvienas skirtingai reaguojame i pastabas ar paskatinimus. Jautresniam vaikui reikia labai atsargiai duoti pastabas bei patarimus, nes jis vėl gi gali būti sugniuždytas, o tam, kuris piktybiškai nedaro fizinių pratimų ar nedalyvauja pamokose dė tingėjimo reiktų griežtesnio „paspaudimo“.

Didelė problema sveikatos ugdytojo kasdienybėje yyra žalingi įpročiai. Jei pažvelgtume dešimtį metų atgal, tikrai matytume daug mažiau žalingų įpročių. O juk šie įpročiai visiškai nesisieja su sveiku ugdymu. Manau, labai svarbu padėti mokiniui suvokti, kad sveikata tai nėra tik dievo duotas dalykas, kad jį reikia ppuoselėti, bet jaunimas mano, kad žalingi įpročiai jiems nepakenks, o vis tik jie parodo savo „tikruosius nagučius“ brandžiame amžiuje. Labai geras pavyzdys būtų atvesti į mokymo įstaigą dėl žalingų įpročių sergantį žmogų, kuris pasidalintų patirtimi, kuris papasakotų apie kenksmingų medžiagų poveikį jo sveikatai, gyvenimui. Labai tiktų žmonės, kurie kažkada vartojo narkotikus, kurie serga plaučių vėžiu dėl rūkymo, kurie neteko normalaus gyvenimo dėl alkoholio vartojimo. Tik akistata su tokias žmonėmis priverčia pasijusti jų „kailyje“ ir išgyventi tai, ką išgyvena jie, pasukę klaidingu keliu Tai puiki prevencija prieš alkoholį, narkotikus ir pastumėjimas saugoti savo sveikatą. Gana dažnai dėl perdėto išvaizdos vertinimo jaunimas pradeda vartoti nuodingas anabolines medžiagas, kurios skatina raumenų augimą bei pakeičia žmogaus kūno estetinį vaizdą, tačiau reikia žinoti, kokią žalą ddaro tos anabolinės medžiagos, kurios yra vartojamos, kad pasiektume tokį rezultatą, todėl prie visų išvardintų žmonių, manau, galima būtų pakviesti akistatai ir sportininką, kuris yra nukentėjęs dėl tokių anabolinių medžiagų vartojimo.

Labai kenčia teisingo sveikatos ugdymo suvokimas dėl šiuolaikinio požiūrio, kad svarbiausia yra protas, o fizinis aktyvumas bei išvaizda yra nukeliama į antrą planą. Bet geras sveikatos ugdytojas – pedagogas turi padėti mokiniams suprasti, kad fizinis aktyvumas ir sveikata bei produktyvus proto panaudojimas yra tiesiogiai susiję. Jei mes nesportuosime, mūsų sveikata nnebus tokia gera, kaip žmonių, kurie yra fiziškai aktyvūs. O kaip gi galime gerai mokytis ir mąstyti, jei esame nesveiki? Kad ir kaip bebūtų liūdna, pagal statistinius duomenis, mokiniai, kurie mokosi mokyklose ir mokiniai, kurie mokosi gimnazijose yra skirtingų sveikatos būklių. Mokyklose mokiniai yra geresnės sveikatos būklės nei gimnazijose, taigi gimnazistai yra pernelyg apkraunami protiniu darbu ir mažiau fiziškai aktyvūs, kas labai kenkia jų sveikatai. Kūno kultūros mokytojas, kuris stengtųsi suderinti savo bei kitų dalykų mokymosi programą, pagerintų mokinių sveikatos būklę.

Mane labai sudomino matytas žinių reportažas apie žmogų, kuris šiuolaikinėmis technologijomis puikiai pakeitė kompiuterinį žaidimą į kūno treniruoklį. Kaip žinome, dabartinis jaunimas yra tiesiog pasinėręs į kompiuterinius žaidimus, o tai kenkia ne tik jų akims, raumenims, bet tuo labiau neugdo jų fiziškai. Na galbūt kiek sustiprėja jų dėmesys, nes žaidžiant kompiuterinius žaidimus būtina sukoncentruoti dėmesį, tačiau tai tikrai neatstoja jų padarytos žalos. Taigi vienas išradėjas prie kompiuterinio žaidimo, kuriame buvo žaidžiamos motociklų lenktynės primontavo dviratį ir dviratis, esantis ekrane, nejuda, jei niekas nemina pedalų, esančių šiapus ekrano. Taigi žaidėjas yra priverstas minti pedalus ir tokiu būdu greičiau ar lėčiau dalyvauja lenktynėse. Buvo apklausti keli mokiniai, kuriems be galo patiko toks išradimas ir visi patvirtino, jog jų sveikatai tai yra žymiai nnaudingiau. Taigi jeigu šiuolaikinis sveikatos ugdytojas užsiims tokia veikla, kad skatintų mokinius rinktis naudingesnius žaidimus, mes turėsime sveikesnį jaunimą. Pedagogai turėtų domėtis tokiomis naujovėmis ir stengtis sudominti jais savo mokinius.

Su ateities problemomis siečiau dar vieną. Mokiniai be galo daug laiko praleidžia namie prie televizoriaus bei kompiuterių ir jų laikysena yra klaidinga nuolat tūnant prie ekrano. Mokyklos darbas yra pašalinti klaidingą laikyseną ir išmokyti taisyklingos. Tai yra labai svarbu jų vidaus organų vystymuisi bei išvaizdai.

Didelę įtaką sveikatos ugdytojo darbe turi sudominimas bei kūrybingumas. Jei kūrybingas mokytojas mokės pritraukti darbui savo mokinius, neprailgs pamoka nei pačiam ugdytojui, nei jo mokiniams. Pedagogas turėtų kasdienines užduotis pateikti kuo išradingiau, nesusitelkti ties vienu dalyku, nes mokiniams per kūno kultūros pamokas yra labai sunku sukoncenruoti dėmesį.

Yra nusistovėjusi tokia nuomonė, kad kūno kultūros pamoka yra tiesiog vaikų atsipalaidavimui skirta pamoka ir jai neteikiama daug reikšmės bei dažnai ji nėra derinama su kitomis pamokomis. Reiktų suprasti, kad šios pamokos yra lygiai taip pat svarbios kaip ir kitos. Jos yra raktas į mokinių sveikatą, laikyseną, išvaizdą, supratimą apie sportą, ji netgi suteikia galimybę mokiniams plėtoti savo organizacinius sugebėjimus, sudaro galimybę kuo dažniau išgyventi džiaugsmą, patenkinus natūralų fizinio aktyvumą, saviraišką, savirealizaciją, stiprinti nusiteikimą ir gebėjimą sieti mokymąsi, darbą bei ppoilsį su fiziniu aktyvumu, stiprina mokinių sveikatą bei sveiką gyvenseną, puoselėja grožį, judesių kultūrą, asmens estetinį skonį, plėtoja žinias ir gebėjimus, būtinus žmogui, praktikuojančiam įvairias kūno kultūros formas, sporto šakas, taip pat įgūdžius, padedančius saugiai elgtis, išvengti traumų, puoselėja mokinių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, ugdo savigarbą, pagarbą kitam asmeniui, ugdo šiuolaikinę kūno kultūros ir sporto sampratą, gebėjimą kritiškai analizuoti ir vertinti aktualias sporto pasaulio problemas.

Bene svarbiausias dalykas, į kurį idealus sveikatos ugdytojas turi atkreipti dėmesį yra ugdomosios veiklos planavimas. Jis, kaip ir daugelis kitų pedagogų turi kruopščiai apsvarstyti ir suplanuoti savo ugdymo planą. Visų pirma ugdytojas vadovauja ugdomajam darbui. Ugdomąjį darbą galima skirstyti į tris dalis: ugdomoji veikla ne pamokų metu, vadovavimas mokomajam darbui bei auklėjamoji veikla.

Ugdomoji veikla ne pamokų metu – tai renginiai klasėje bei užklasinė ir užmokyklinė veikla. Labai svarbu vaiką sudominti kūno kultūros pamokomis ir skatinti jį sportuoti net ne pamokų metu, o taip pat galima rengti įvairias sporto varžybas klasėje, bet ne pamokų metu. Taip mokiniai bus skatinami sportuoti visada: ir laisvalaikiu, ir pamokų metu.

Ugdytojas, užsiimantis auklėjamąją veikla, privalo organizuoti mokinių veiklą, dirti individualiai su mokiniais, bendrauti bei derinti programas su kitais mokytojais bei tėvais. Per kūno kultūros pamokas mokiniai turi būti mokinami, kaip taisyklingai

sportuoti, žinoti, kokią žalą daro netaisyklingas sportavimas. Mokytojas privalo atkreipti dėmesį į kiekvieną savo mokinį ir nepraleisti pro akis jo nemokėjimo ar medžiagos neįsisavinimo, nes individualus darbas yra dar svarbesnis nei darbas grupėje. Mokinys turi jausti, kad gali būti visiškai atviras su pedagogu ir iškilus problemoms gali į jį kreiptis. Taip pat svarbus yra darbo derinimas su tėvais bei kitais mokytojais. Manau, nereikėtų vaikų labai nuvarginti prieš svarbų kontrolinį darbą ar atsiskaitymą, bei reikėtų išskirtinį dėmesį skirti vaikams, kurie papildomai llanko sporto šakas (tam, kad neapkrauti jų per daug) bei vaikams su negalia, net jei jos nesimato, geras sveikatos ugdytojas privalo viską žinoti apie kiekvieną savo mokinį.

Pagrindinė ugdomojo darbo dalis, mano nuomone, yra vadovavimas mokomajam darbui, kadangi čia įgytos žinios yra pačios sistemingiausios bei naudiniausios. Mokomąjį darbą galima klasifikuoti taip: darbas su mokiniais, mokytojų darbo koordinavimas bei bendravimas su tėvais. Pastaruosius aspektus jau aptariau.

Bendrai fizinio ugdymo tikslas yra – fiziškai tobulas žmogus, galintis įgyvendinti aukštesnius gyvenimo siekius.

Kūno kultūra ugdo ssveikos gyvensenos poreikius, stiprina sveikatą ir grūdina organizmą. Sėkmingai būsimai veiklai reikalingas fizinis pajėgumas. Ugdytinis skatinamas siekti fiziškai tobulėti, formuoti mankštinimosi įgūdžius, įvaldyti judėjimo įgūdžius. Įgyjamos teorinės žinios, kurios padeda teisingai suprasti bei vertinti kūno kultūrą bei sportą, plečia akiratį iir skatina aktyvumą. Pagal savo gebėjimus ugdytinis dalyvauja sportinėje veikloje. Gražiais laimėjimais sportininkai garsina savo kraštą Europos ir pasaulio arenose. Kūno kultūra ir sportas ugdo ugdytinių dvasingumą, dorą valią, judesių grakštumą, kūno grožį. Sveikas ir užsigrūdinęs žmogus sėkmingiau atlieka darbo operacijas.

Fizinio ugdymo turinys labai platus ir įvairus.

Augančiam žmogui pirmiausia yra labai svarbu sudaryti materialines sąlygas normaliai fizinei raidai, fizinės jėgos ugdymui, tinkamas higienines sąlygas, pratinti tausoti bei stiprinti savo ir kitų sveikatą.

Ugdytiniams būtinos žinios apie sveikatos apsaugą, pirmąją pagalbą nukentėjus ar susirgus, protinio darbo higieną, sveiką gyvenimo būdą (racionalią mitybą, buities kultūrą, namų kultūrą, kūno kultūrą ir sportą, žalingus įpročius ir t.t.) aplinkos poveikį sveikatai, ekologijos problemas, psichologinį savireguliavimą, seksualinio gyvenimo, šeimos higienos, vaiko priežiūros ir kitais klausimais.

Didelę rekšmę turi nnatūralių gamtos jėgų – saulės, oro, vandens – panaudojimas.

Ypatingą vietą užima fiziniai pratimai – gimnastika, žaidimai, turizmas ir sportas.

Fizinis ugdymas remiasi įgimtomis vaiko galimybėmis, interesais ir polinkiais. Todėl turinys turi būti diferencijuojamas į privalomąjį ir pasirenkamąjį skyrius, į privalomąjį skyrių įeina turinio minimumas: pagrindinės žinios, judėjimo mokėjimai bei įgūdžiai, veiklos būdai. Be šio branduolio mokinys pasirenka tam tikrą sritį (krepšinį, gimnastiką ir pan.). ugdytiniui sudaromos sąlygos lankyti fakultatyvus, specializuotas mokyklas.

Ugdymo turinys taip pat dierencijuojamas priklausomai nuo ugdytinių amžiaus, lyties, gabumų aarba įvairių negalių, interesų ir t.t.

Visos fizinio ugdymo priemonės skirtos savarankiškajam ugdytinio aktyvumui skatinti: nuo rytmetinio individualaus mankštinimosi, dalyvavimo masiniame kūno kultūros ir sveikatingumo judėjime iki masinio sporto ir aukšto meistriškumo.

Apibendrindama, vis dėl to, manau, kad idealių sveikatos ugdytojų negali būti, kadangi kiekvienas mes esame žmogus ir vienaip ar kitaip paveiktas aplinkos bei visuomenės, tačiau turime stengtis kuo daugiau naudos teikti dirbdami pagal savo specialybę ir nesustoti viename taške, o tobulėti ir visąlaik stengtis būti šiuolaikiniais bei siekti tobulybės.

Naudota literatūra:

Audronė Dumčienė „Kūno kultūros mokytojo ugdomojo darbo ypatumai“ Kaunas LKKA 2002m.

T.Stulpinas „Ugdymo metodikos bruožai“ Šiauliai 1995m.

T.Stulpinas „Ugdymo turinys“ Šiauliai 1994m.

T.Stulpinas „Ugdymo principai“ Šiauliai 1993m.