Ugdymo tikslas ir šiuolaikinio sporto pedagogo veiklos vizija

Ugdymo esmė

Ugdymas dažniausiai suprantamas kaip svarbiausios visuomeninės patirties perdavimas perdavimas jaunajai kartai, siekiant ją kuo geriau parengti gyvenimui, išugdyti kuo tobulesnę asmenybę. Sąvoka ugdymas pastaruoju metu ypač dažnai vartojama ir nevienodai traktuojama. Tačiau neatsižvelgiant į tai, ar ugdymas suprantamas kaip ugdynių ir ugdytojų bendra veikla, ar kaip jų sąveika, kūryba ar susitikimas, ar kaip vyresniųjų ir vaikų bendravimas, ar kaip pedagoginė situacija, ar kaip vadovavimas jaunajai kartai, net jos valdymas, visada pabrėžiamas siekis, kad jaunoji karta perimtų svarbiausią žmonijos patirtį ((svarbiausias ir būtiniausias žinias bei vertybes, protinius ir praktinius mokėjimus, bendravimo bei elgesio patirtį.) Vadinasi, ugdymas – visuomenės ir istorijos patirties perdavimas pervavimas jaunąjai kartai, siekiant ją parengti gyvenimui ir darbui. Tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sritis. Visuotinai pabrėžiama, kad ugdymas, atsiradęs kartu su žmogumi, yra tiesiogiai susijęs su visuomenės raida ir daugiausiai lemia jos dabartį, raidą ateitį. Ugdymo tikslo samprata – viena iš svarbiausia pedagogikos problemų.

Tikslas – tai norimas pasiekti dalykas, numatomas veiklos rezultatas, tai ddėl ko kažkas daroma, ko sąmoningai siekiama. Ugdymo tikslas – “siekiamoji priežastis”, “siekiamoji gėrybė” (S. Šalkauskis), idealus pedagoginės veiklos vaizdinys, jos galutinis rezultatas, tobula asmenybė. Ugdymo tikslą – išugdyti pagal atitinkamo laikotarpio sampratą tobulą asmenybę – lemia objektyvios gyvenimo sąlygos: eekomoniniai, politiniai, kultūriniai ir kt. atitinkamos visuomenės reikalavimai, tos visuomenės pasiektas raidos lygis, taip pat ir požiūris į žmogų, jo gyvenimo prasmę. Laikantis tų reikalavimų, atsižvelgiant į juos bei visuomenės ateitį, ir suprantamas bei formuluojamas ugdymo tikslas, siekiant parengti tokius visuomenės narius, kurie kuo geriau laikytųsi nusistovėjusių gyvenimo būdo, elgsenos, tos visuomenės teisių normų. Vadinasi, ugdymo tikslą lemia objektyvi visuomenės raida. Todėl, kintant bei plėtojantis visuomenės kultūrai, neišvengiamai kinta ir ugdymo tikslas bei uždaviniai. Kiekviena visuomenė siekia išugdyti tokį žmogų, kokio jai reikia.

Aptariant ugdymo tikslą, pastaraisiais dešimtmečiais gana dažnai remiamasi tokiais siekiais:

– asmeninės laimės, sėkmės siekiu – tam svarbu gebėti orientuotis įvairiuose situacijose, teisingai spręsti iškylančias problemas, jausti atsakomybę už savo likimą;

– siekiu padėti visuomenei, pagarba žmonėms, pakantumu jų nuomonei – ttai demokratiškumo ir humaniškumo išraiška.

Ugdymo tikslas

Jau nuo antikos laikų kalbama apie visapusiškos, harmoningos asmenybes ugdymą, kaip bendriausią ir pagrindinį ugdymo tikslą, įsivaizdavo,kad aukštujų visuomenės narių skiriamas bruožas yra įgimtas gražumas ir dorovingumas. Todėl buvo manoma, kad turtingųjų, vergvaldžių vaikai turi būti harmoningai išugdyti tiek fiziškai, tiek protiškai – jie privalėjo gebėti valdyti vergų mases.

Renesanso laikotarpiu žmogaus idealas – tai turintis harmoningai išplėtotų fizinių ir dvasinių galių, kūrybinga, savarankiška, veikli asmenybė. Tačiau buvo manoma, kad visuomenėje, kurioje yra ryški turtinė nelygybė, nneįmanoma visų visuomenės narių išugdyti visapusiškai; kad visuotinis švietimas – svarbiausias visapusiškos asmenybės ugdymo būdas.

Šiuolaikinės besivystančios informacinės visuomenės sąlygomis visapusiškos asmenybės ugdymas, besiremiantis bendromis žmogiškomis vertybėmis, neišvengiamai išlieka svarbiausiu ugdymo tikslu. Svarbu ugdyti tokį visapusiškai žmogų, kuris orientuotųsi gamybinių santykių srityje, gebėtų kūribiškai dirbti pagal specialybę ir prireikus nesunkiai galėtų ją keisti, gebėtų naudotis naujausiomis informacinėmis priemonėmis, aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime. Akcentuojant ugdymo vientisumą, būdinga formuluoti vieną pagrindinį ugdymo tikslą, kurio siekiama įgyvendinant dalinius tikslus – ugdymo uždavinius. Vadinasi, tikslinga pagrindiniu

jaunosios kartos ugdymo tikslu laikyti visapusiškos, demokratiškos ir aukštos tautinės savimonės asmenybės ugdymą. Šis daugiausiai bendro pobūdžio ugdymo tikslas siejamas

su bendriausiu seniai suformuluotu humanizmo idealu – laisva asmenybė laisvoje visuomenėje, kurioje svarbiuasia vertybė – žmogus.

Taigi ugdymas šiuo atveju suprantamas kaip asmenybės visapusiškumo siekimas: jos visų psichinių bei fizinių galių tobulimas,savarankiškumo ir aktyvumo skatinimas, įtraukimas į visuomenės, tautos gyvenimą. Todėl ypač svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškai, skatinant iniciatyvą bei formuojant atsakomybę, siekiant tiek žinių, garesnio išsilavinimo, tiek tiesos, gerio, grožio, sveikatos. Žinoma, gyvenime įvairūs veiksniai labai riboja ir trugdo ugdyti tokią idealią bei tobulą asmenybę.

Visapusiška, harmoninga asmenybė pirmiausia turi turėti teigiamų savybių, grindžiamų bendromis žmogiškomis vertybėmis, aukštą dvasinių ir fizinių jėgų, ypač kūrybinių gebėjimų, išvystymo llygį. Tokia asmenybė – tai aukštos dorovės ir tautinės savimonės, turintis įvairiapusių dvasinių ir materialinių poreikių; tai toks žmogus, kuris orientuodamasis visuomeniniame gyvenime, gamybos santykių srityje, geba kūribiškai dirbti pagal įgytą specialybę; jam būdingas nuolatinis savęs ugdymas, jis geba adaptuotis besikeičiančiame gyvenime. Trumpai sakant, visapusiška, tobula asmenybė – tai aukšto intelekto, dorovingumo bei profesinio lygio žmogus.

Išugdyti tokią asmenybę – kol kas tik svajonė. Tačiau tokios idealios asmenybės vaizdinys skatina ieškoti būdų, kaip tobulinti jaunosios kartos ugdymą. Tai siekis ir pastangos, kad jaunoji karta, visa visuomenė perimtų bendras žmogiškas vertybes, kad stengtųsi jomis vadovautis savo gyvenime; tai išskirtinis dėmesys savo tautos kultūrai, jos geriausioms tradicijoms; tai įvairepusės pastangos gerinti jaunosios kartos rengimą savarankiškam gyvenimui, kartu siekiant padėti pasirinkti profesiją; tai ypatingas dėmesys skatinant aktyvumą ir savarankiškumą, diegiant mokykloje savivaldą, siekiant kuo geriau parengti jaunąją kartą visiškos demokratijos visuomenėje įgyvendinimui; tai kuo tobulesnis moderniškesnis mokymo proceso organizavimas, siekiant, kad jaunoji karta ne tik perimtų šiuolaikinių mokslo žinių, kaip svarbiausios visuomeninės patirties dalies, pagrindus, bet irk ad šis procesas būtų kuo efektyviau panaudojamas lavinant ir

auklėjant mokynius; tai šeimos ir visos visuomenės atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą dydinimas.

Ugdymo tikslas ir uždaviniai

Kaip minėta, ugdymo tikslo siekiama įgyvendinant dalinius tikslus – uždavinius. Todėl tų kkonkrečių uždavinių visuma, išryškinanti tikslo esmę, jos svarbiausius bruožus, sudedamąsias dalis, yra priemonė aukštam, bendram tikslui pasiekti. Pedagoginėje literatūroje įvairiai suprantami ir formuluojami, o pastarųjų metų šaltiniuose ugdymo tikslas nėra aiškiai apibūdintas. Daug painevos atsiranda dėl to, kad nėra aiškesnės ribos tarp įvairiai formuluojamų ugdymo tikslų ir uždavinių.

L.Jovaiša, aptardamas ugdymo uždavinių sistemą, išskiria penkis ruožus:

– fizinis lavinimas

– psichinis lavinimas

– socialinis auklėjimas

– kultūrinis lavinimas

– dvasinis auklėjimas

Vl. Rajeckas ugdymo uždavinius formuluoja taip:

– protinis lavinimas

– techninis ir fizinis lavinimas

– dorinis ir tautinis auklėjimas

– darbinis ir estetinis ugdymas

Benrojo lavinimo mokykla, kaip ugdymo institucija, kurios pagrindinė veikla – mokymas, atlieka ypač svarbų vaidmenį, ugdant visapusišką asmenybę. Mokykla, mokymo procese suteikdama žinių ir įprasmindama bei susistemindama iš įvairių šaltinių mokynių įgytą informaciją, patirtį, suteikia mokslo pagrindų ir bendrų žmogiškų vertybių sistemą – svarbiausią ir būtiniausią žmogui visuomenės patirties dalį. Dabar ši sistema, sparčiai plėtojantis visuomenės kultūrai, pirmiausia mokslui, technikai ir gamybai, informacijos priemonėms, yra svarbiausia jaunosios kartos ugdymo sąlyga: perimdama žinias ir vertybes moksleiviai vis geriau pažįsta pasaulį, pasirengia pasirinkti profesiją,

ugdosi savo dvasinį pasaulį, išmoksta kūrybiškai mąstyti, savarankiškai įgyti naujų žinių, jas taikyti, plėsti bei gilinti. Mokymasis, kurio metu mokiniai įgyja sistemingų žinių, yra ne tik protinio jaunosios kartos

lavinimo, bet ir jos auklėjimo bei lavinimo, visapusiškos asmenybės ugdymo, pagrindas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. L. Jovaiša „Ekologijos pradmenys”, ŠUL, 2001.

2. Vl. Rajeckas „Ugdymo tikslas ir uždaviniai“, 2003.