Ugdymo tikslų problema, samprata, kėlimo pagrindai. S.Šalkauskis apie pilnutinę asmenybę. Šiandieninės mokyklos ugdymo tikslai.

Ugdymo tikslų problema.

Atsakymai į klausimą, ką reikia pasiekti ugdymo procese, kokią išugdyti asmenybę, yra skirtingi, jie priklauso nuo filosofijos, kuria vadovaujasi pedagogikos teoretikai. Vieni vadovaujasi konservatyviomis pažiūromis į žmogų ir visuomenę, kiti labiau stengiasi susieti ugdymą su šiuolaikinio žmogaus problemomis prieštaringame pasaulyje. Konservatyviosios krypties pedagogai palaiko socialines, religines tradicijas, liberalieji – kuria ugdymo tikslus, kurių siekdamas, žmogus išliktų ir gyventų kupinoje prieštaravimų aplinkoje. Vieni rašo, kad aukščiausias uugdymo tikslas – suformuoti asmenybę, gebančią gyventi suaugusiojo gyvenimą, kiti – kad ugdymas turi sudaryti sąlygas žmogui įgyti priemonių ir būdų sistemą, kuri leistų jam egzistuoti intelektiniame, socialiniame, kultūriniame ir darbiniame gyvenime. Tai utilitariniai praktiniai tikslai, atitinkantys žmogaus instrumentinius poreikius (egzistavimo priemonių poreikius). Yra idealistinių pedagogikos krypčių, kurių atstovai pasisako prieš utilitarizmą ir rūpinasi šiuolaikinio žmogaus vidiniu išgyvenimu. (Egzistencialistai aukščiausiu ugdymo tikslu laiko sąlygų asmenybės saviraiškai ir jos laisvei sudarymą. Pasirinkimo laisvė – aukščiausia žmogaus savybė, žmogus atsakingas tik sau, ssavo orumui, savigarbai.).

Ugdymo tikslus lemia istorija, todėl jie su kultūros raida kinta. Štai Antikoje buvo orientuojamasi į žmogaus prigimtį, kurią reikia kultūrinti (Protagoras), ugdymo tikslas – harmoningo žmogaus, ypač jo proto ir valios ugdymas (Aristotelis). Viduramžiais buvo keliami religiniai ugdymo ttikslai (Augustinas, Tomas Akvinietis). Renesanso metu grįžtama prie Antikos humanistinių ugdymo idealų, bet kartu pabrėžiami visapusiško, plataus akiračio, blaivaus proto žmogaus ugdymo tikslai (Erzamas, Rablė). XVII- XIX a. svarbiausiu tikslu buvo laikoma ugdytinių patirties kaupimas (J.Komenskis, Lokas), proto galių plėtotė (Pestalocis, Dystervėgas, Herbartas, Pjažė). XX a. daug eksperimentuojama, vykdoma plati mokyklų reforma. Ugdymo tikslas – pritaikyti žmogų prie realaus gyvenimo, išmokyti jį problemiškai mąstyti ir veikti konkurencijos sąlygomis.

Ugdymo tikslus kuria filosofai, filosofines kryptis atstovaujantys pedagogai. Pedagogams mokslininkams kyla uždavinys įgyvendinti visuomeninius ugdymo tikslus ne tik iš bendrųjų metodologinių pozicijų, bet ir iš kiekvieno individo fizinio, psichinio, socialinio, kultūrinio, darbinio vystymosi pozicijų, atsižvelgiant į vaikų ir tėvų, mokyklos ir tėvų santykius, tų santykių perimamumą, bendrojo ir profesinio paruošimo uždavinius ir tt. t. Tolimiausius ir galutinius ugdymo tikslus tenka konkretizuoti artimesniais tiesioginiais tikslais.

Ugdymo tikslų kryptys

Teorijos Tikslai

IDEALIZMAS Ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.

REALIZMAS Siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.

NEOTOMIZMAS Padėti įsisavinti doros ir religijos idealus, padedančius suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.

PERENIALIZMAS Ugdyti racionalią asmenybę.

ESENCIALIZMAS Ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.

PRAGMATIZMAS Ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.

PROGRESYVIZMAS Ugdyti individą, atsižvelgus į jo interesus ir poreikius.

SOCIALINIS

REKONSTRUKCIONIZMAS Ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.

EGZISTENCIALIZMAS

Rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti individualybės savitumą.

HUMANIZMAS Padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, hharmoningai gyvenančiu žmogumi.

Ugdymo tikslų samprata.

Tikslas yra veikos ir elgesio motyvacijos komponentas. Motyvacija (vidinių veikimo priežasčių seka) ne tik sukelia veiksmus, bet ir suteikia jiems kryptį, nuo jos priklauso veikimo intensyvumas, patvarumas, stabilumas. Tai, kad motyve glūdi veikimo kryptis, leidžia kalbėti apie veikimo tikslą.

Tikslo pasirinkimą lemia daugelis veiksnių: poreikiai, vidinės vertybės, interesai, patirtis. Ugdymo tikslo pasirinkimą lemia individo, šeimos, tautos, bendruomenės, visuomenės, valstybės, kultūros, religijos ir kt. Poreikiai, interesai, pažiūros, filosofija ir kt. Todėl keliama įvairių ugdymo tikslų.

Tikslas – tai siekimo (veikimo, norint gauti rezultatą) priežastis.

Laiko atžvilgiu tikslai skirstomi į: šios dienos veikos ir elgesio tikslus, vidutinio nuotolio – artimiausių metų tikslus ir gyvenimo tikslus.

Tiesioginis tikslas – patenkinti poreikį, netiesioginis (tarpinis) tikslas nukreipiamas į objektą, kuris turėtų patenkinti poreikį. Tiesioginis ugdymo tikslas nukreiptas į mokinį, jo išugdymo rezultatą, netiesioginis – į ugdymo vertybes ir kt. priemones, skiriamas individualybės plėtotei, patenkinančias individo, šeimos, tautos, bendruomenės, valstybės poreikius.

Ugdymo tikslai siejasi su ugdymo uždaviniais. Uždavinys – tai struktūra sąlygų, kurias patenkinus, randamas atsakymas, reikalingas tikslui pasiekti. Tai tarsi pakopa, artinantis prie tikslo.

Tikslai būna:

• perspektyvūs – realūs tikslai, kurių pasiekimas nereikalauja rizikos,

• nelabai perspektyvūs – susieti su didele rizika,

• nerealūs – prieštaraujantys siekimo galimybėms.

Dar ugdymo tikslus galima klasifikuoti:

1. pagal laiką

2. pagal didaktinius tikslus

3. pagal žinių ššaltinius (žodiniai, vaizdiniai, praktiniai)

4. pagal loginio mąstymo būdus (indukciniai dedukciniai)

5. pagal mokytojo ir mokinių veiklos vienovę

6. pagal istoriškai susiformavusias mokymo kryptis (informaciniai, operaciniai, kūrybiniai)

7. pagal ugdymo kryptis (lavinimo, auklėjimo)

8. pagal mokinio dalyvavimą (reproduktyvūs ir interpretaciniai)

Ugdymo tikslų kėlimo pagrindai.

Tikslų genezę sąlygoja:

1. Švietimo ir pedagogikos istorija bei ugdymo ir lyginamoji pedagogika.

2. Pagrindiniai mokslai – biologija, psichologija, sociologija.

3. Mokslinės pedagogikos pagrindai (psichopedagogika, sociopedagogika)

4. Visuomenės ir mikroaplinkos bei tėvų įtaka, pasireiškianti per mokyklinę situaciją.

Reikėtų siekti pusiausvyros tarp to, kas abstraktu ir konkretu, tolima ir artima. Reikšmingesni vis dėlto yra ugdymo tikslai, kylantys iš realios aplinkos, konkretaus gyvenimo.

S.Šalkauskio Pilnutinio Ugdymo Sistema.

Pilnutinis (integralusis) – tai ugdymas, kuris reiškiasi visais funkcionaliniais savo aspektais, eina visas ugdomąsias funkcijas ir vykdo visus ugdomuosius uždavinius.

Pagrindiniai pilnutinio ugdymo principai:

1. UNIVERSALUMAS – ugdymas, kurį gauna kiekvienas žmogus, savo visuma turi būti pilnutinis.

2. HARMONIJA – tarp atskirų ugdymo sričių, ruožų, atžvilgių turi būti išlaikytas proporcionalizmas.

3. SUBORDINACIJA – ugdymas turi stengtis palenkti prigimtį kultūrai ir kultūrą religijai, jausmus valiai o valią protui.

Tai idealas, kurio galima siekti. Tačiau realybėje dažnai nuo šio idealo nukrypstama ir gaunasi vienašališkos srovės:

Srovė Kas pabrėžiama, iškeliama

Materializmas Suteikti kuo daugiau ugdomųjų gėrybių

Formalizmas Fizinių, psichinių, dvasinių pajėgų maksimalus išvystymas

Solidarizmas Įjungimas į visuomenę

Natūralizmas Prigimtis

Realizmas Realijos

Utilitarizmas Praktinis naudingumas

Humanizmas Humaninė kultūra

Klasicizmas Žmogiškumo idealas + antikiniai pavyzdžiai

Intelektualizmas Proto galia

Racionalizmas Teorija

Voliuntarizmas Valia

Aktyvizmas Veiklumas

Estetizmas Estetika

Sentimentalizmas Jausmai

Religizmas Religija

Individualizmas Individas

Socializmas Visuomenė

Nacionalizmas Tautybė

Kosmopolitizmas Žmonija

Šiandieninės mokyklos ugdymo tikslai.

Mokykla siekia išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo pproblemas, pozityviai keisti pokomunistinę Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje.

Mokyklos siekis – atvira, dinamiška, polilogiška ir tolerantiška, ne hierarchiniais pavaldumo, bet horizontaliais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva grindžiama visuomenė.

Uždavinys- talkinti taikios ir darnios Europos kūrimuisi.

Pagal: L.Jovaiša, J.Vaitkevičius “Pedagogikos pagrindai”, L.Jovaiša “Edukologijos įvadas”, V. Aramavičiūtė “Ugdymo samprata”, S.Šalkauskio Raštų II tomas,Bendrosios programos/

Paruošė Eva 