ugdytojas

PANEVĖŽIO KOLEGIJA

SVEIKATOS, SOCIALINĖS PRIEŽIŪROS IR EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

PEDAGOGIKOS KATEDRA

referatas

UGDYTOJAS

Panevėžys, 2004

TURINYS

TIKSLAI…………………..

……………………3

ĮVADAS……………………

……………………4

1. UGDYTOJO

CHARAKTERISTIKA…………………

………5

1.1 Bendroji ugdytojo

charakteristika…………………

……..5

1.2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo

priedermė………………..6-8

1.3. Pedagoginis

darbas……………………

………..8-10

1.4. Pedagoginis menas ir

kultūra…………………..

…..10-12

1.5. Pedagoginiai

gebėjimai…………………..

………..13

1.6. Pedagoginės doros

įpatumai……………………

……..14

2. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS

KOLEKTYVE…………………15-

16

IŠVADOS…………………..

…………………..17

UŽDUOTYS

STUDENTUI…………………..

………..18-19

ATSAKYMAI…………………..

………………..20

NAUDOTA

LITERATŪRA………………….

…………..21

[pic]

ĮVADAS

Bet kuris gyvūnas skirtingai išreiškia savo egzistenciją.Nepalyginamai

turtingesnė ir prasmingesnė žmogaus prigimtinė ir išmoktoji saviraiška

aplinkos gyvenime – toje nepaliaujamoje įvykių ir situacijų kaitoje.

Aktyvus reiškimasis šioje kaitoje lydimas teigiamų ir neigiamų ugdytojo

išgyvenimų, turtinančių, ar skurdinančių jo asmenybės brandą. Ugdymas bei

jo organizavimas reikalingas ugdytinio indviduolybės saviraiškai, kad ji

brandintų asmenybės išmintį bei protą, kūrybines jėgas ir dorintų kultūrą –

didžiausias žmogaus vertybes.

1. UGDYTOJO CHARAKTERISTIKA

4.1. Bendroji ugdytojo charakteristika

Ugdytojas yra ugdytinio vertybinės saviraiškos talkininkas. Jo

funkcijos:

1) Tirti saviraiškos turinį, aktivumą ir galimybes,

2) Padėti įveikti saviraiškos (besimokant, dirbant, bendraujant)

sunkumus,

3) Pamokyti, parodyti, sutelkti,

4) Tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus, vertinti

saviraiškos kokybę,

5) Padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas,

rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti,

6) Prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą,

stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.

Šių funkcijų vykdymas suponuoja ugdytojo ir ugdytiniosąveiką,

keitimąsi, visą rūšių informaciją (episteminę, technologinę, vertybinę),

turint omenyje, kad šio bendravimo aktyviausias narys yra ugdytinis.

Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai

(prigimtiniai, institutiniai ir socialiniai). Šiaip mes visi esame

ugdytojai ir ugdytiniai. Tuo pačiu metu mus keičia aplinka, o mes –

aplinką. Iš jos dar išskirtini kompetentingi, bet specialiai neparengti

ugdymo veikėjai: globėjai, lektoriai, žurnalistai, bibliotekininkai.

Globėjai pakeičia tėvus. Tai žmonės, kurie savanoriškai priimama

vaikus į savo šeimą, juos augina ir auklėja, vykdo visas tėvų funkcijas.

Socialinės saugos įstaigos domisi globėjų veikla. Daugelis jų įtraukti į

patronažo sistemą, gauna valstybinę pašalpą už priimtus auklėti vaikus.

Kitokias pedagogines funkcijas vykdo lektirius. Jis ne tik informuoja

auditoriją įvairiais pasaulėžiūros, politiniais,

moksliniais,organizaciniais klausimais, ir siekia formuoti sąmonę, pažiūras

ir įsitikinimus. Dar kitokio pobūdžio ugdymo veikėjas yra žurnalistas. Tai

žiniasklaidos darbuotojas, bet jis – ne tik informacijos rinkėjas ir

teikėjas, bet ir auklėtojas, panaudojantis spausdintą žodį ir vaizdą

(televizija). Savotiškai, bet labai reikšmingai ugdymo procese dalyvauja

biblioteninkas. Jis – saviugdos organizatorius, panaudojantis knygą kaip

lavinimo, auklėjimo ir psichoterapijos priemonę. Visus šiuos specialiai

neparengtus ugdymo veikėjus galima būtų pavadinti socialinio ugdymo

veikėjais. Yra dar parengti socialiniai pedagogai, dirbantys bendruomenėje

su vaikais ir suaugusiaisiais.

Specialiai parengtus profesionalius ugdymo veikėjus, dirbančius tam

tikrose ugdymo institucijose ir bendruomenėje, reikia laikyti pedagogais

specialistais. Tai – mokytojas, dėstytojas, auklėtojas, gamybinio moymo

meistras, karininkas, socialinis pedagogas.

Modernioji pedocentrinė pedagogika pervertina vaiko vaidmenį ugdymo

vystime, tarsi jis pats išsiauklėtų, piktinasi kito žmogaus įtaka asmenybės

raidai, menkina ugdytojo reikšmę. Įsigali vaiko kultas. Kai kurie teigia,

kad apskritai nereikalingi pedagogai specelystai. Jiepasisako už tai, kad

reikia panaikinti mokyklas, nes televizija, kompiuteriai šiuo metu galintys

visko išmokyti ir visus išauklėti. Manoma, kad ateityje televizija ir

kompiuteriai pakeis mokyklas ir auklėtojus. Iš tikrųjų yra kitaip: jokios

techninės priemonės nepakeis žmonių ugdomosios veiklos. Žmogų išugdo tik

žmogus. Reikia ir ugdytojų specialistų, nes tėvai nepajėgūs savo vaikų

parengti šiuolaikiniam sudėtingam darbui. Todėl būtinai specialūs ugdymo

veikėjai, kurie padėtų tėvams ir bendruomenei.Be to, ugdytojo vaidmuo yra

toks didelis, kad be jo negalima įsivaizduoti brandžios asmenybės tapsmo.

Seniausias institucinio ugdymo veikėjas – mokytojas. Jau antikinėje

Graikijoje išsiskyrė didaskalai – pirmiausia privačių, o paskui valstybinių

mokyklų mokytojai. Iki šių dienų jie vienodai vykdo auklėjamąsias ir

lavinamąsias funkcijas. Šių dienų mokytojai – bendrojo lavinimo mokyklos

ugdymo veikėjai. Jie dėsto bendrojo lavinimo dalykus ir kartu būna

auklėtojai. Prpfesinio mokymo įstaigų atskirų mokymo dalykų mokytojai

vadinami dėstytojais. Aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna įvairius mokslo

vardus:lektorių, docentų, profesorių. Tarp dėstytojų išskyriami kuratoriai,

kurie padeda rūpintis atskirų klasių ar kursų grupių reikalais, organizuoti

kolektyvo gyvenimą. Profesinėse techninio mokymo mokyklose gamybiniam

mokymui tiesiogiai vadovauja gamybinio mokymo meistras. Jis kartu yra ir

dėstytojas, ir grupės vadovas arba auklėtojas. Karinio rengimo įstaigose

karininkai būna ir dėstytojai, ir auklėtojai, ir būrių vadai.

2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės

Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visada

aišku, kuo jie grindžiama. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokių

asmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtų

ugdytojas. Čia pateikiami reikalavimai ugdymo veikėjams grindžiami

pedagoginiu pašaukimu. Tiesa, ir jame priskaičiuojama daug įvairių bruožų.

Iš jų atrinkti keli, be kurių negali būti pašaukimo.Pedagoginis pašaukimas

– motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys,

įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo

rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo

yra neetiška.

Ugdytojui pridera būti turtingu žmogumi.Toks jis tampa, kai jo veiklos

motyvacija siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Šis pasireiškia interesu

filosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Motyvai ir

skatina domėtis dvasiniais asmenybės gyvenimo klausimais, t.y. idealiomis

žmogaus sąmonės vertybėmis. Todėl būsimam pedagogui labai artimas dalykas

yra filosofija. Ji padeda susidaryti ne tik bendrą visatos vaizdą, bet ir

gauti atsakymą į bendriausius, esminius klausimus: kokia visatos kilmė,

koks materialus ir dvasinio prado ryšys, kaip atsirado žmogus, kokia

žmogaus paskirtis, kaip vystosi žmogus, visuomenė, kokia veikla turi

užsiimti valstybė, kad bųtų sukurtas geresnis ir gražesnis žmonių gyvenimas

ir t.t. Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yra

pedagogo kasdieninis mąstymo objektas. Profesinio ugdymo institucijose jo

interesai labiau specelizuojami – susitelkiama į kurią nors mokslo,

technikos ar meno sritį. Jieturi tokią didelę galią, kad palaiko nuolatines

žmogaus pastangas domėtis naujovėmis, tuo, ką pateikia šiuolaikinė

filosofija, mokslas, technikos išradimai, meno laimėjimai. Vadinasi,

nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas lemia ugdytojo vidinį

turtingumą.

Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasinių

vertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bbet ir siekimu savo dvasios

vertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtų

gražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad įsisavintų vertybes ir jomis

vadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą,

realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius.

Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. Dvasinės vertybės

kuriamos ne dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogas

Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji

kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi veikla, skirta kito

žmogaus ateities laimei, – ne šiaip sau skambi frazė, bet esminis

pedagoginio pašaukimo bruožas. Jos užuomazgų randame motinos meilę. Kaip

tik motina yra pirmoji, kuri rūpinasi savo vaiko likimu ir jo ateitimi.

Viena iš valstybės funkcijų ir yra pedagoginė – siekimas kurti dvasines

vertybes, kurios lemtų žmonių gyvenimą ir darytų juos laimingus.

Pedagoginio pašaukimo gelmėse glūdi empatija, intelektinis ir emocinis

jautrumas, kylantis iš bendravimo, jungimosi, vienijimosi poreikio. Dideliu

kito jautrumu pasižymėjo visi žymieji pedagogai. H.Pestalocis yra pasakęs:

„Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu“. Empatija pasižymi ne tik

siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito

žmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to,

teisingumas, tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybės

bruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veiksmas.

Jautrumas ir kito supratimas sudaro sąlygas sėkmingai praktinei

pedagoginei veiklai. Čia išryškėja specialūs

pedagoginiai gebėjimai, kurių

kompleksas laiduoja tai, kad lengvai ir sėkmingai vykdomi ugdymo

uždaviniai. Pedagoginį gebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų gebėjimų

dariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresinių,

akademinių, kūrybinių. Šie dariniai būna skirtingi. Vieni indvidai labiau

pasižymi komunykatyvumu ir sugestionavimo gebėjimas, kiti – akademiniais,

treti – ekspresiniais ir diagnostiniais. Vienose pedagoginės veiklos

srityse būtini aukšti pedagoginiai gebėjimai, o kitose reikalingi specialūs

jų deriniai. Vaikų darželio auklėtojoms reikalingas ryškus komunykativumo

gebėjimas, aukštosios mokyklos pedagogams – akademiniai ir kūrybiniai

gebėjimai, bendrojo lavinimo mokyklos pedagogams – diagnostiniai,

organizatciniai, ekspresiniai ir kūrybiniai. Todėl kalbant apie mokytojo

asnenybę, šie gebėjimai bbus charakterizuojami smulkiau.

Pedagoginis pašaukimas neįsivaizduojamas be asmenybės vertybinės

saviraiškos. Pedagogas ne tiktai jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimo

kitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi tomis vertybėmis, jas realizuoti

savo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniu

pavyzdžiu.Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją tiesiogiai perima

ugdytiniai. Vaikui įgimta išmokti mąstymo ir elgesio būdų iš vyresniųjų.

Identifikuodamas save su kitais, jis išmoksta gyventi vyresniųjų gyvenimu.

Ugdytojas siekia, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir gražų

gyvenimą.

Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo

priedermes:

1) Pedagogas turi pasižymėti ddvasingumu,

2) Gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba,

3) Kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės,

dorovinės, estetinės brandos),

4) Protinga spręsti gyvenimo uždavinius,

5) Būti dėmesingam indvidualybei, jautriam jos poreikiams ir

siekimams, sunkumams ir problemoms,

6) Taikyti žinias vveikloje su ugdytiniais,

7) Indvidualizuoti ugdymą,

8) Savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia.

1.3. Pedagoginis darbas

Svarbi darbo forma yra gamybinis darbas – žmogaus materialinės

egzistencijos pagrindas. Žmonijos istirijoje iš materialinės gamybos

išskiria dvasinių vertybių gamyba – filosofija, mokslas, menas, papročiai,

religija ir t.t. Susiformuoja dvasinė kultūra ir dvasinės kultūros sričių

turi savarankiškumą ir savitumą, tačiau jos neatsiejamos nuo bendro

visuomenės gyvenimo, kurio kultūrą lemia indvidų dvasinė saviraiška ir

kūryba.

Kultūra susijusi su valdymo, politikos istorinėmis šaknimis. Kurią

vietą užima pedagoginis darbas? Ar jis įeina į gamybinę, kultūrinę ar į

valdymo sritį?

Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jis yra ne kas

kita kaip vertybinis tikslingas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenybių

bendravimas. Jis integruoja visas kultūros vertybes, būtinas perimti

žmonėms, kad jie galėtų ne tik orentuotis gyvenime, bet ir jame aktyviai

dalyvauti. Augančiai kartai realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės,

papročių, relyginės vertybės.Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir

atitikti visos visuomenės ir kiekvieno indvido poreikius, galimybes.

Pedagoginio darbo tikslai, objektas ir priemonės yra iš esmės

skirtingi nuo kitų darbo sričių. Tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę,

augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą –

materialines ir dvasines vertybes. Ugdymo objektas – žmogus su budingomis

biologinėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Šis objektas kartu

yra ir subjektas – visa vertinantis, aktyvus gyvenimo veikėjas. Pedagoginio

darbo priemonės labai sudėtingos – pedagogo ir ugdytinio asmenybės bei

tikrovė. Vadinasi, čia tikslas ir priemonės beveik sutmpa, ko nėra kuriant

materialines vertybes. Pedagoginio darbo rezultatas – vėl žmogus, žmogaus

asmenybė.

Pedagoginės veiklos objektu taip pat būna ir grūpė. Grūpė panaudojama

ir kaip auklėjimo priemonė. Kolektyvas – auklėjimo rezultatas. Vadinasi,

indvidas ir kolektyvas, indvido ir kolektyvo sąveika kartu yra ugdymo

objektas, priemonė ir rezultatas. Tačiau ugdymo rezultatas niekada nėra

galutinis: įgytos vertybės keičiasi.

Pedagoginis darbas vyksta kurioje nors institucijose. Jos režimo

privalo laikytis darbuotojas, nes bet koks darbas susijęs su drausme. Pats

darbas drausmina reikalaudamas kokybiško rezultato. Čia drausmė nėra

vergiška. Darbas ir bendravimas iš esmės yra laisvas. Taigi pedagoginis

darbas pasižymi laisve pasirinkti ugdymo tikslus, turinį ir būdus,

santykius.Kartu ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už pasirinkimą. Jeigu

ugdymo tikslai ir turinys bus prieštaringi tautos ir visuomenės poreikiams,

tai kenks ugdytinio ateičiai, nes ji susieta su tautos, visuomenės

gyvenimu. Ugdytinis turi būti suinteresuotas sėkme pasirengti gyvenimui,

kita vertus, gyvenimas – didysis ugdymosi motyvas. Kaip tik dėl to ugdymas

mokymo ir auklėjimo institucijose negali būti atskiras nuo buitinio,

visuomeninio ir dvasinio gyvenimo, nors pastarasis yra esminis asmenybės

tapsmo veiksnys.

Ugdytinio gyvenimą keičia daug veiksnių: šeima, mokykla, bažnyčia,

valstybė, jaunimo organizacijos, televizija, radijas, žurnalai, knygos,

kino ir dramos teatrai, atsitiktiniai žmonės. Pedagoginis darbas įgyja

koorinavimo pobūdį.

Pedagoginio darbo kūrybinis pobūdis pasireiškia mokymo turinio

parinkimu ir planavimu, remiantis mokynių savybėmis, ugdymo uždavinių

numatymu aasmenybės vystimosi programoje ir ugdymo strategija, kryptingumo

projektvimu, kūrybingu mokymo priemonių konstravimu, planavimu ir

parengimu, mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties

organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu.

Visa tai rodo, kad pedagoginis darbas yra sudėtingas, sunkus, bet

turi didžiulę reikšmę šiuolaikinei tautos ir visuomenės kultūrai, bendrai

pažangai ir atskiro indvido likimui dabartinėje mokslo,

technikos,socialinio bei dvasinio gyvenimo situacijoje. Jis – ypatinga

kultūrinė veikla, galima turint pedagoginį pašaukimą ir aukštą pedagoginę

kvalifikaciją.

4. Pedagoginis menas ir kultūra

Kaip matėme, pedagoginis darbas yra kūrybinio pobūdžio. Jame rasime

mokslinės, techninės, meninės kūrybos elementų. Svarbiausia čia –

bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko

jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti

santykių būdą ir jį tinkamai pritaikyti reikiamu momentu. Pedagoginis

taktas – didelė ugdytojo vertybė, įgalinanti jį kurti palankius santykius

su mokyniais kolegomis, ieškoti lengvesnių būdų tikslui pasiekti. Taktišką

elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius, kuriuo

palengvinamas bendravimas ir visas ugdymo darbas.

Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas,

dorinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Socialinis intelektas

leidžia įsigylinti į konkrečią situaciją (ypač tą, kuri gali sukelti

konfliktą), susiorientuoti joje, numatyti svarbius sprendimus, reikšmingus

asmenybės plėtotei, ugdymo tikslų siekimui. Dorinis ir socialinis jautrumas

padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tačiau pedagoginis taktas nėra

gamtos dovana. Tiesa, esama, kaip sakoma, iš prigimties taktiškų žmonių,

tačiau ir ne taktiškas, impulsyvus žmogus gali pasidaryti taktiškas, jeigu

jis laikosi dorovės etiketo, paprasčiausio mandagumo normų. Numatydamas

sprendimus, pedagogas visada turi atsižvelgti į mokynį, į jo indvidualias

ir amžiaus įpatybes. Savo sprendimų skelbimas arba jų vygdymas neturi

iššaukti priešiškumo, nepasitikėjimo, įtarumo. Todėl taktiškas pedagogas iš

anksto numato savo būsimų veiksmų padarinius. Tik teigiamų padarinių

numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas sudaro sąlygas

taktiškam elgesiui.

Taktiškas elgesys būtinas visur ir visada: per pamokas, popamokinėje

veikloje, laisvalaikiu. Didaktinio saiko reikalavimai įpareigoja mokytoją

jausti, kada ir kiek skirti užduočių, nes pernelyg sunkios ir ilgos

užduotys sukelia priešingas nuotaikas, greit nuvargina, silpnina valią,

pagaliau artima norą mokytis. Panašiai yra ir su pernelyg lengvomis ir

trumpomis užduotimis. Auklėtojas, organizuodamasetinį pokalbį, turi

rūpintis nepersotinti jo panašiais ir vienodais pavyzdžiais. Mokinių

veiklos nuobodulys labai dažnai paaiškinimas netaktiška pedagogine veikla.

Reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas.

Pernelyg didelis gyrimas, nesaikingi apdovanojimai, išankstiniai pažadai ir

jų nevykdymas, nepelnytos, kolektyvinės, per dažnos bausmės – tai

netaktiško skatinimo ir bausmių metodo panaudojimo pavyzdžiai.

Bendraujant su mokiniais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalba

turi būti paprasta, nuoširdi, rimta. Necenzūrinių žodžių vartojimas

„žioplys“, „vėpla“, įžeidinėjimai kitokiais žodžiais neleistini.

Pedagoginis taktas neleidžia panaudoti veiksmų, kurie įžeistų auklėtinio

asmenybę. Pedagogui nevalia kratyti kišenes, kuprines, suolą, ieškoti

daiktinių įrodymų ar įkalčių. Tai ne jo funkcijos. Visa tai nepalengvina,

bet apsunkina auklėjimą.

Pedagogo įtaigumas (sugestyvumas) – tai menas sukelti intuityvius

išgyvenimus, norą keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių

kompleksas,

turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorinis,

kultūrinis statusas tarp mokytojų ir mokinių. Įtaigumas pasiekiamas vidine

pedagogo drausme, taktišku elgesiu. Kartais manoma, kad sugestyvumas

įgimtas, kad tai sąlygoja visa žmogaus išorė, jo valios jėga, žvilgsnio

išraiškingumas. Visa tai svarbu, bet įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo

pedagoginiu autoritetu. Įtaigumas – ugdytinių savybė lengvai priimti

poveikius.

Pats mokytojo vardas dar negarantuoja autoriteto. Jį reikia įgyti

bendraujant su kolegomis ir mokiniais. Pirmoji autoriteto įgyjimo sąlyga –

moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorinę,

dvasinę kultūrą. Su šia ssąlyga glaudžiai siejasi savo profesijos meilė, nes

ji įgalina pedagogą būti doroviškai stipriam, vykdyti pedagogo profesijos

pareigas, rūpintis savo darbo objekto tobulėjimu – mokinių veiklos ir

elgesio sėkme. Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra: visapusiška

erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko išmanymas. Kartu jis turi

gebėti mokyti mokytis, įtraukti visus mokinius į aktyvų rengimąsi

gyvenimui, mokyklinių užduočių atlikimą. Pedagoginė kultūra įgyjama

praktika.

Mokykloje esama ir pseudoautoritetų. Kai kurie mokytojai mokinių

prielankumą bando įgyti dirbtiniu gerumu, nuolaidžiavimu, papirkimu. Taip

pat yra pedagogų, norinčių autoritetą įgyti griežtumu. Nors reiklumas

būtinas pedagoginiame darbe, bet besaikis jo taikymas ugdo baimę ir

veidmainiavimą, prisitaikėlius ir pataikūnus. Tretieji siekia autoriteto

puikavimusi: savo išore, išmintimi, žiniomis, publicistiniais ar

moksliniais pasiekimais. Toks puikavimasis gali laikinai sukelti mokinių

domėjimąsi, interesą mokytoju, bet ilgainiui jis pasidaro koktus ir

atstumentis. Kiti siekia autoriteto savo elgiasio šaltumu, mokinių

atstūmimo, gerų ar blogų išskyrimu arba pataikavimu mokinių grupėms,

atskiriems mokiniams, vadinamiems simpatijomis. Tuo siekiama, kad kiti

stengtųsi įgyti mokytojo simpatiją.

Visi šie pseudoautoritetai turi ne tik laikiną įtaką mokiniams,

ilgainiui mokytojai pasidaro nemėgstami. Todėl pedagogui tenka rūpintis

suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų mokinius, o

tai įgyjama pagalba silpniems, teisingu visiems, pedagoginiu optimizmu,

aktyviu visuomeniškumu, pricipingumu bei dvasingumu. Šiuos asmenybės

bruožus turi ugdytis visi, besirengiantieji dirbti pedagoginį darbą.

Pedagoginė kultūra yra vienas iš svarbiausių pedagogo autoriteto

veiksnių. Ji pasiekiama nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus.

Pedagoginės kultūros požymiai yra šie:

[pic]

Šių kultūros bruožų įgyjimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių

gebėjimų.

1.5.Pedagoginiai gebėjimai

Pedagoginiai gebėjimai – indvidualybės sąlygos, įgalinančios lengvai,

greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Jų yra daug ir įvairių, tačiau

išskirtini tokie, kurie susiję su pedagogine veikla ir leidžia ją sėkmingai

vygdyti.

Pastabumas (diagnostiniai gebėjimai) – savybė, kuria lengvai

įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės

bruožai.

Komunikatyvumas – gebėjimas, įgalinantis lengvai užmegsti

tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir

pasitikėjimo santykius. Galima tvirtinti, kad be tinkamos komunikacijos

neįmanomas pedagoginis darbas apskritai. Ir priešingai, juo tinkamesnė

komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė.

Organizuotumas – tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti

savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti

pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas

pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug

savybių. Vienos jų labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje.

Skirtingai reiškiasi klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai,

kitaip – mokyklos vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be

organizuotumo.

Kūrybiniai gebėjimai – naujumo, orginalumo šaltinis. Jie pasireiškia

visose pedagoginės veiklos srityse, ypač metodinėje veikloje. Metodinis

kūribingumas sudaro sąlygas orginaliau, tikslingiau organizuoti mokomąjį

procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių

kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padeda tobulinti komunikatyvumą,

organizuotumą. Kūrybingas pedagogas ne tik nuolatos tobulina mokymo ir

auklėjimo procesą, ne tik siekia vis geresnių darbo rezultatų, bet ir

jaučiasi patenkintas, laimingas savo veiklos vaisiais.

Intelektiniai gebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet

kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus savo dėstomojo dalyko mokslinius

laimėjimus. Lengvas naujų dalykų supratimas, ilgalaikis įsiminimas ir

pasirengimas įgytą naują medžiagą.

Išraiškos (ekspreyvumo) gebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka

logiškai perteikti dėstomąjį dalyką, bet ir geba akcentuoti, kas

svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti visą klasę ar

auditoriją.Yra mokymo dalykų, kurie nereikalauja tokios kalbėjimo raiškos,

tačiau visada reikia kalbėti pabrėžiant, tokios kalbos raišką, tačiau

visada reikia kalbėti pabrėžiant, išskyriant svarbiausias mintis, loginius

kalbos vienetus. Vadinasi pedagoginių siekių ir jų realizavimo galia glūdi

pedagoginio pašaukimo šerdyje.

1.6. Pedagoginės doros ypatumai

Pedagoginė dora susijusi su specifine profesine etika, ši – su

bendrąja etika. Pedagoginės doros būtinumą sąlygoja kylantys

prieštaravimai. Kad nebūtų daroma klaidų sprendžiant šiuos prieštaravimus,

būtinos dorovės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresnio

pedagoginės veiklos uždavinių vykdymo.

Norma padeda mąstyti, ssuprasti situaciją, pasirinkti elgesio priemones

ir būdus (pvz.: norma „gerbti mokinio asmenybę“ tiesiog nurodo, kaip elgtis

konfliktinėje situacijoje).Kokios turėtų būti pedagoginės dorovės normos,

padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovės

kriterijus yra meilė. Šis kriterijus gali būti sukonkretinamas humanistinės

ugdymo kriterijumi. Tai reiškia, kad pedagoginės normos turi atitikti šį

kriterijų. Jis reguliuos geras mokinio ir mokytojo, mokytojo – mokytojo,

mokytojo – tėvų, mokytojo – tautos – visuomenės santykius. Tik esant

geriems santykiams įmanoma garantuoti sėkmingą humanistinį auklėjimą.

Pedagoginės doros turinį sudaro minėtų dorinių santykių sistema su

savo darbu ir aplinka, su mokyniais, jų tėvais, kolegomis, mokyklos

vadovais, su visa visuomene.

Santykius su savo darbu reguliuoja įvairios dorovės normos. Pvz.:

norma „pedagogo profesiją galima rinktis tik turint pašaukimą“ reikalauja

iš žmogaus, norinčio būti mokytoju, atsižvelgti į tai, ar turi pašaukimą.

Norma „rūpintis mokyklos poreikiais“ reikalauja kelti mokyklos prestižą,

savo, kaip pedagogo, prestižą. Tam būtina tobulinti save, turtinti savo

pedagoginę kultūrą.

Didelią reikšmę mokyklos gyvenime turi doriniai santykiai su mokyklos

vadovybe. Niekas taip netrikdo mokytojų kaip vadovų sprendimų ignoravimas,

vygdymo delsimas, prastas pareigų atlikimas. Svarbi pedagoginės dorovės

norma – rūpestingai, kruopščiai, panaudojant visus pedagoginius gebėjimus,

vygditi demokratiškai priimtus sprendimus, socialinius įpareigojimus.

Mokyklos vadovų etinis uždavinys – padėti švietimo sistemai įgyvendinti

mokyklų veiklos tobulinimo tikslus. Su kolegomis būti draugiškam,

sąžiningam, teisingam – vadovų dorovės įpatybė.

Kolegų santykius regiliuoja kelios dorovės normos: skirtingų

pedagoginių pažiūrų tolerancija, objektyvus ir draugiškas pedagoginių

laimėjimų vertinimas, pedagogo indvidualybės supratimas, rūpinimasis

pedagoginio personalo vieningumu ir t.t.

Mokytojo ir mokinių santykius reguliuoja dorovės normos, taip pat

sprendžiant prieštaravimus su mokinių tėvais.

Dorovės normos:

[pic]

1. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS KOLEKTYVE

Asmenybės ir kolektyvo santykių klausimas šiuolaikiniame pasaulyje

tebėra filosofinių ir pedagoginių prieštaravimų arena. Idealistinių srovių

astovai teigia, kad kolektyvas niveluojas asmenybę – žmogus tampąs grupės

mechanizmo „sraigteliu“. Asmenybė esanti „absoliuti laisvė“, nepriklausoma

nuo kolektyvo, kažkas už jį aukštesnio. Tokios pažiūros neatitinka

tikrovės.

Asmenybės ir kolektyvo santykius tikroviškai išaiškino marksizmo

klasikai. Jis teigė, kad asmenybė negali gyvuoti ir formuotis be kolektyvo,

vien tik savo dvasinio tobulėjimo keliu, kad tikra asmenybės laisvė galima

tik kolektyve.

Kolektyvo ir asmenybės auklėjimo teorija grindžiama klasikų

pažiūromis. Kolektyvas laikomas lemiamu veiksniu formuojant savarankišką ir

kūrybingą žmogaus asmenybę, gebančią laisvai ir visapusiškai pritaikyti

savo indvidualybės ypatumus bendram labui. Vadinasi, ugdant

kolektyvą,nesiekiama, kad asmenybė būtų kažkoks standartinis tipas.

Pirmasis kolektyvo organizacijos klausimas – jo struktūra. Skiriamas

bendrasis (visos mokyklos) kolektyvas ir jo padalinys – pirminis kolektyvas

– klasė. Klasės kolektyvą gali pagyvinti, jo ir visos mokyklos uždavinius

įgyvendinti gali padėti įvairūs laikini kolektyvai – būriai, grandys ir kt.

Kad kolektyvas galėtų auklėti, pirmiausia jį reikia išauklėti.

Auklėjimas pradedamas, keliant tikslus, nurodant jų įgyvendinimo

perspektyvas. Taigi didelę kolektyvo ir asmenybės auklėjimui turėjo

santykių estetika, žvali nuotaika ir tikslai.

IŠVADOS

Santykiuose su tauta, visuomene ir valstybe pedagoginė dorovė

pasireiškia

lojalumu, susipratimu, teigiamu ir konstruktyviu savo tėvynės

mokslo, technikos, meno, gamybos pasiekimų vertinimu ir panaudojimu savo

veikloje, patriotizmu. Pedagogas – aktyvus visuomeninio gyvenimo dalis.

[pic]

1.Temos „Pedagoginiai gebėjimai“ pagrindinės

[pic]

2.

[pic]

3.

[pic]

4. Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo

priedermes:

[pic]

5. Taktišką elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius

[pic]

6. PASTABUMAS ORGANIZUOTUMAS

[pic]

1.PASTABUMAS, KOMUNIKATYVUMAS, ORGANIZUOTUMAS, KŪRYBINIAI GEBĖJIMAI

2.MEILĖ, DOROVĖ, ETIKA, ESTETIKA, NUOTAIKA, VALDYMAS

3.TĖVAI, PEDAGOGAI, PSICHOLOGAI

4.DIEGTI VERTYBES, PAŽYMI DVASINGUMĄ, GERAI IŠMANYTI DALYKĄ, RŪPINTIS

VERTYBĖMIS, SPRĘSTI UŽDAVINIUS, BŪTI DĖMESINGAS, TAIKYTI ŽINIAS VEIKLOJE,

INDVIDUALIZUOTI UGDYMĄ.

5.SOCIALINIS INTELEKTAS, TAURIOS EMOCIJOS, DORINĖS PAŽIŪROS, ESTETINĖS

PAŽIŪROS

6. 1)savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi

ugdytinių asmenybės bruožai.

2)tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų

laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius

dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams

dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug savybių. Vienos jų

labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje. Skirtingai reiškiasi

klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai, kitaip – mokyklos

vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be organizuotumo.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Leonas Jovaišas“Edukologijos ppradmenys“, Šiauliai, 2001m., psl.: 59;

60; 61; 62; 64; 65; 66; 67; 68; 69; 70; 71.

2. L. Jovaiša „Asmenybė ir profesija“ , Kaunas, Šviesa, 1981m., psl.: 67.

3. J. Azarovas „Menas auklėti“, Kaunas, Šviesa, 1983m., psl.: 56; 58; 61.

———————–

Tikslai

Suvokti

ugdytojo

vertybes ir

funkcijas

Suvokti saviraiškos turinį,

aktyvumą

Aptarti

ugdytojo

pagalba

ugdytiniam

Susipažinti

su ugdytojo

veikla

apsauga

nuotaika

pagarba

dorovė

dvasingumas

Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius

Išgyvenimus ir į jus reguoti

Mokėjimas sudominti

vaikus

Pilietinis ir tautinis

susipratimas

Valdyti

Viską daryti aukščiausiu lygiu

laimė

estetika

etika

meilė

valdymas

bausmė

DOROVĖS NORMOS

Aptarti

Bendrojo ugdytojo

charakterist.

Motyvuoti

pedagogo

priedermes

Svarb.ugdytojai