VAIKŲ UGDYMO YPATUMAI ANGLŲ IR JAPONŲ ŠEIMOSE

ĮVADAS

Referato pradžioje norėtume visų pirma išsiaiškinti kas yra apskritai šeima, jos funkcija ir svarba visuomenėje. Nes kad ir apie kokios valstybės šeimą kalbėtume, daugelis dalykų išlieka tie patys. Šeima gyvenanti tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje ar Japonijoje atlieka tas pačias funkcijas. Taigi, „Šeima – pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas“. Taip teigia S. Šalkauskis. Tik šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma nauja jos pamaina iš kurios tikimasi visos tautos pouselėjimų lūkesčių pateisinimo. Tikra šeima yra ta, kurios gyvenimas grinžiamas visai tautai rreikšmingomis bendražmogiškosiomis vertybėmis. Šis aprašytas apibūdinimas yra universalus. Tinkatis bet kokios šalies šeimos aprašymui.

O dabar arčiau referato temos. Japonų ir anglų šeima. Ką mes žinome apie šių šalių šeimas? Kokios ten vyrauja tradicijos, vaikų auklėjimo ypatumai? Šiandiena pasaulis tampa vis atviresnis, žmonės vis mažiau gyvena sėslų gvenimo būdą, jie renkasi keliones, savo vietos ieško ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tenka vis dažniau išgirsti apie lietuvius įsikūrusius ir savo šaknis įleidusius svetur. Anglija ar Japonija – ne iišimtis. Be to, kitų tautų pažinimas turi būt aktualus ne tik išvažiuojantiems. Kitų tautų gerbimas ir pažinimas yra didelė vertybė ir gėrybė. S Šalkauskis teigia, kad tarptautinis kultūrinis švietimas skatina pasaulinę žmonijos vienybę. Šalia savo tautiškumo diegimo negalime pamiršti žinių iir apie kitas tautas, jų kultūrą. Tai prusina žmogų, praplečia jo akiratį, tobulina jį. Vėl remsimės S.Šalkauskiu, pasak jo, kitų tautų gerbėjo ugdymas šeimoje susijęs su savo tautiškumo plėtojimu. Tautiškumas ir pagarba kitoms tautoms tarpusavyje sąveikauja. Tautiškumas tai ne tautinis uždarumas, o kitų tautų kalbos, papročių, tradicijų priėmimas. Galime prieiti prie išvados, kad – kitų tautų pažinimas ir tautiškumas dažnai būna labai tampriai susiję.

Taigi, mūsų referato tikslas – išsiaiškinti ir praplėsti žinias apie japonų ir anglų šeimoje vykdomą ugdymą, taip per jį daugiau pažinti kitą kultūrą, palyginti ją su sava.

Mūsų referatas apžvelgs anglų ir japonų šeimos, vaikų ugdymo ypatumus. Referato uždaviniai: išsiaiškinti kaip minėtose šalyse žiūrima į vaiką, bendraujama su juo; išsilavinimo svarba; nustatyti kertinius auklėjimo akmenis, t.y kokiais pprincipais vadovaujasi vienos ar kitos šalies tėvai; taip pat referate norime paliesti tėvo ir motinos vaidmenį šeimoje; išsiaiškinti kiek dabar žinome apie šias šalis, tą padaryti padės atliktas apklausos testas, kurio metu bus apklausti 5 žmonės; na ir paskutinis uždavinys – kai kuriuos užsienio vaikų auklėjimo ypatumus, bent trumpai, palyginti su Lietuvoje įprastu auklėjimu. Kaip problemą iškėlemė tai, jog neturime daugiau žinių apie užsienio šalių šeimos auklėjimo ypatumus. Kaip jau minėjau anksčiau, tai žinoti, ar bent tuo domėtis turėtume.

1.ANGLŲ ŠEIMA

1.1 aanglo požiūris į vaiko išsilavinimą, ateitį.

Nuo pat mažens mokykloje ugdomas gilus empatijos jausmas. Padėti tam, kuriam pagalba būtina – tai ne kažkas išskirtina, bet tiesiog kasdieniška veikla. Dėl to įvairaus amžiaus vaikai lankosi ligoninėse, bendrauja su senais ar fiziškai nesveikais žmonėmis. Beje, toks elgesys yprastas ir turtingų anglų šeimose. Ši savybė ypač svetima lietuviui. Jei anglų šeimoje neįprasta demonsrtuoti savo turto, tai pas mus priešingai – turi parodyti savo pranašumą prieš kitus.

Tarp šeimos ir mokyklos palaikomi labai glaudūs ryšiai. Tėvai nuolat turi kontaktą su mokykla. Kas mėnesį jie gauna laišką iš mokyklos, kuriama pateikiama tokia informacija kaip: mokinio charakteristika, pastebėjimai, į ką šiuo metu reikia atkreipti dėmesį. Savo ruožtu tėvai rimtai žiūri į šią informaciją ir jų dėka pasijunta mokyklos dalimi.

1.2 tėvų vaidmuo vaiko priežiūroje

Jei Japonijoje vaikų priežiūra – motinos pareiga ir pagrindinis darbas, tai Anglijoje turtingesnės šeimos samdo aukles ar guvernantes. Dažnai vaikai iki 10 metų išsiunčiami į internatines mokyklas, kurių paskirtia – tinkamai ugdyti vaiko asmenybę ir išmokyti savarankiškumo.

Nuo mažens vaikai atpratinami nuo glaudimosi prie tėvų. Anglų manymu, nesaikinga tėvų meilė ir švelnumas žaloja vaiko charakterį. Jų tradicija – su vaikais elgtis šaltai ir santūriai. Tai grūdina vaiką, moko pačiam visko siekti, vis nesižvalgant pagalbos įį tėvus. Vaikas anglų šeimoje nelinkęs skųstis, kažko reikalauti. Jis išauklėjamas taip, kad kuo rečiau primintų save savo tėvams. Išpaikintas vaikas – retenybė.

Ir vėl įžvelgiame didelius skirtumus tarp anglų ir lietuvių. Lietuvoje vaikai neretai labai lepinami, paisoma net menkiausios jų užgaidos. Dažnai net suaugę vaikai gyvena pas tėvus ir neiško sau atskiro būsto. Tačiau tai daugiau ekonominis, nei auklėjimo veiksnys.

3.1kertiniai auklėjimo akmenys

„Visi žino, kad džentelmenu negimstama, bet juo tampama“ (Miškinis „šeimos pedagogika“; 245 psl.). Tad kiekviena anglų šeima savo vaiką stengiasi išugdyti tikru džentelmenu ar ledi. Tėvai gerai žino, kad tokiais negimstama, o tampama. Gimdytojai stengiasi išugdyti savo atžalą kaip labai tvarkingą, mandagią, korektišką asmenybę. Net turtingos šeimos nelepina atžalų brangiais drabužiais ar didele prabanga. Paprastume ir tvarkingume slypi tikrosios anglų vertybės. Vaikai nuo mažens grūdinami ir fiziškai. Net darganotą ir gan vėsią dieną galima pamatyti vaikus apsirengusius plonais švarkeliais ir apsiavusiais lengva avalyne. Griežtas auklėjimas, vaiko nelepinimas, fizinis grūdinimas – anglų vaikui taikomos ugdymo priemonės. Iš pirmo žvilgsnio tokį elgesį galime suprasti kaip tėvų atitolimą nuo vaikų. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Iš tiesų anglai labai myli ir rūpinasi savo vaikais, tiesiog jų aulėjimas sukoncentruotas į savarankiško, stipraus tiek fiziškai, tiek dvasiškai žmogaus ugdymą. Kaip teigiama Z. Bajoriūno „„Šeimos edukologijoj“ – „Drausminimo paskirtis aiški – negailestingai slopinti tam tikrus įgymius ir polinkius“ .

2. JAPONŲ ŠEIMA

2.1 tėvų požiūris į vaiko išsimokslinimą ir auklėjimą

„Japonija yra visuotinio raštingumo šalis“ (Miškinis „Šeimos pedagogika“; 75 psl.) . Čia labai vertinimas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokslinti ir išauklėti vaikus. Japonai sėkmingai lavina savo vaikus, todėl, kad jų visuomenėje didžiausią prioritetą turi geras vaikų išsimokslinimas ir išsiauklėjimas, o ne turto kaupimas ar tarnybinė sėkmė ( lietuvaičiai geriau pažinę šią kultūrą galėtų pasimokyti ir taip pat prioritetiniu dalyku laikyti ne pinigus ar valdžią, o išsilavivimą ). Tėvai net rizikuoja susigadinti savo vardą ir prarasti aplinkinių paramą, jei jų atžala nelanko kelių mokamų mokyklų.

Šalyje labai aukšta tėvų pedagoginė kultūra. Čia išleidžiama daugiau kaip 60 savaitraščių bei mėnesinių žurnalų, kurios gali prenumeruoti tėvai. Knygynuose didžiulis auklėjimo vadovėlių pasirinkimas. Kai kuriuose rajuonuose tėvai, nelankantys vaikų auklėjimui skirtų užsiėmimų, net baudžiami. Jei vėl prisimintume Lietuvą, tai galėtume iškart pamatyti kaip šioje srityje skiriames nuo japonų šeimų. Pas mus vis dar nemažas skaičius vaikų, kurie mokyklą iškeičia į gatvę. Retas kuris tėvas specialiai šviestūsi auklėjimo klausimais. O neateiti į mokyklose organizuojamus susirinkimus ne tik nebaudžiamas, bet ir įprastas dalykas.

2.2 sūnaus vaidmuo šeimoje

Japonijoje tėvų namai

ar žemė yra visų šeimos narių. Paveldėjęs tėvų turtą, vyriausias sūnus kartu imasi šeimos galvos vaidmens bei atsakomybės ne tik už nusenusius tėvus, bet ir už jaunesnius brolius. Beje, visur čia pagrindinį vaidmenį vaidina sūnus, o ne duktė. Kiekviena šeima nori ir stengiasi, jog šeimije būtinai augtų vienas vyras. Mat japonui neturėti sūnaus tai tas pats, kaip pasmerkti save vienišai senatvei. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga. Sūnus yra giminės tęsėjas, garbės ir turto saugotojas. Jis privalo pakeisti tėvą, o ne ttik jam padėti. Čia ir vėl matomas prieškario Japonijos palikimas. Tuomet moteris neturėjo net minimalių teisių. Bet situacija pamažu keičiasi, atsiranda vis daugiau šeimų, kuriuose moterys vadovauja ne tik šeimos ūkiui, bet ir vyrui.

2.4 motinystė

Apžvelgėme kaip japonai šeimoje auklėja vaiką, kam skiria didžiausią dėmesį atžalos ugdyme. Bet aš dar norėčiau išskirti motinystę, ir apie ją pakalbėti plačiau. Motinystė Japonijoje – svarbiausia moters profesija. Todėl dažniausiai pirmuosius septynerius metus, kol auga mažylis, beveik visos mamos japonės nedirba. Ryšiai su vaiku yyra be galo glaudūs, motina su juo praleidžia nepaprastai daug laiko: visada būna šalia, net miega kartu su mažyliu. Japonų manymų, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5-6 metų, o to nagali negali padaryti jokia vaikų įstaiga. Japonijoje vyrauja nuomonė, kad motina yyra vienas svarbiausių auklėjimo sistemos veiksnių. Jau vaiko kūdikystėje motina turi aiškią mažylio auklėjimo programą. Be to, motinos čia labai išradingos: moko vaikus žaidimų, šokių, dainavimo, kalbėjimo meno, fizinių pratimų, gaminti įvairų maistą. Taigi vaikai nuolat užsiėmę, mokosi ko nors naujo, tobulina savo meninius sugebėjimus. Tėvai rūpinasi turiningu ir naudingu vaiko laisvalaikiu. Kitataučiams malonu stebėti kaip japonė bendrauja su savo vaiku. Ir dar viena įdomi detalė – japonė niekada nebara savo vaiko girdint kitiems žmonėms. Mum, lietuvaičiam, tai tikrai neįprasta. Savo nedrausmingų atžalų Lietuvos mamos nevengia ne tik sudrausmint girdint pašaliniams, bet ir kartais imasi nedidelių fizinių veiksmų (pvz: vaiko aupurtymas). Be to, lietuviam barimas girdint kitiems yra tarsi auklėjamoji priemonė. Tėvai taip stengiasi „sugėdinti“ savo vaiką. Manau tai klaidingas ppožiūris ir čia galėtume imti pavyzdį iš japonų.

2.5 požiūris į vaiką ir tėvų pasiskirstymas auklėjime

Japonijoje, kitaip negu Europos šalyse, jau nuo senų laikų vyravo keistas vaikų kultas: naujagimiai ir mažamečiai vaiaki laikomi vos ne dievaičiais.vaiko gimimas šeimai lygus dangaus pasiuntiniui.toks supratimas skatino vaiko saugojimą ir pagarbą, tėvai nuolankiai vykdydavo visas vaiko užgaidas. Tačiau toks elgesys nesitęsdavo ilgai. Vaikui sulaukus 6 metų tėvų elgesys keisdavosi, prasidėdavo reiklus, kartais net žiaurus auklėjimas.

Abu tėvai yra atlaidūs savo vaikams. Tačiau tėvas nėra pper daug įsitraukęs į auklėjimą, nes paprastai jo nebūna namie. Daug vyrų mato savo šeimą tik vieną valandą per dieną. Barimas, mušimas, gąsdinimas japonų šeimose visiškai netaikytini poveikio būdai. Mūsų vaikai dažnai stengiasi negirdėti to, ką jiems kalba tėvai, o japoniukai labai įdėmiai klausosi ir stengiasi suprasti, ko iš jų norima.

2.6 pagrindinės auklėjimo gairės

Ypač daug dėmesio skiriama etikos ir estetikos dalykams. Mažylis šeimoje mokomas vertinti ir tausoti daiktus, kurie jam padeda gyventi, gerbti tėvus, draugus, mylėti tėvynę. Taip pat labai populiarus kompiuterinis rštingumas. Kiekvienoje šeimoje prie televizoriaus prijungiamas nedidelis aparatas, kurio pagalba vaikas lavina savo informatines žinias.

Tėvynės meilė nuo mažens ugdoma kaip aukščiausias tikslas. Tautos reikalai keliami aukščiau už asmeninius. Japonų vaikas nesivaržydamas pakelia turisto nuorūką ir ramiai įmeta į šiukšlių dėžę. Japonas myli Tėvynę ir ją palieka tik būtinumo verčiamas.

Laiko branginimas japoniukam diegiamas nuo mažų dienų. Japonijoje nepamatysi dieną ar kitu paros metu slampinėjančių jaunuolių. Japonai nuo ankstyvos jaunystės išmokyti asmeninio prognozavimo pagrindų: jie aiškiai žino, ką turi padaryti per artimiausią mėnesį, savaitę, dieną, net valandą.

Taip pat šeimos itin daug dėmesio skiria bendravimo kuktūrai. Net smarkiai susipykę jaunuoliai atsisveikindami nusilenkia vienas kitam. Jaunas japonas stengiasi išsiskirti ne madingais batais, džinsais ar šukuosena, ne keiksmažodžiais, bet ttaktu, elgesio kultūra, išprusimu. Auklėjimas įpareigoja vaiką būti apdairiu, saugoti savo gerą vardą. Neatsitiktinai japonai laikomi vieni mandagiausių pasaulio žmonių, o tai – gero šeimos ugdymo nuopelnas.

Literatūra:

1. Z. Bajoriūnas „ Šeimos edukologija“ , Vilnius 1997

2. Miškinis „Šeimos pedagogika“, Vilnius 1993

3. Edwin O. Reischauer „Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas“, Kaišiadorys 1995

4. Apklausos rezultatai

1. Ką žinote apie anglų šeimą?

Laima, 40 metų pardavėja:

Žinau tik tiek, kad anglų šeima turi labai gilias tradicijas. Daugiau šiuo klausimu neturiu ką pasakyti.

Antanas, 56 suvirintojas:

Kažkada girdėjau kalbant, kad anglų šeimose vyrauja labai šalti ir formalūs santykiai.

Marius, 22 metų autošaltkalvis:

Nieko nežinau, nesidomiu.

Ilona, 24 metų vadybininkė:

Šiuo klausimu nieko negaliu pasakyti.

Rita, 35 metų medicinos sesuo:

Daug pasakyti negaliu. Tik žinau, kad tai šalti, uždari žmonės.

2. Ką žinote apie japonųšeimą?

Laima:

Gal suklysiu, bet girdėjau jog Japonijoje šeimai leidžiama turėti tik vieną vaiką. Taip bandoma pažaboti vis didėjantį jų gimstamumą.

Antanas:

Visų pirma tai labai išsimokslinę žmonės. Visi robotai ir kita naujausia technika atkeliauja būtent iš ten. O konkrečiai apie šeimą nieko nežinau.

Marius:

Nieko nežinau.

Ilona:

Vyras – šeimos galva. Moteris užima tik namų šeimininkės vaidmenį. Į darbą neina, pasilieka namie ir augina vaikus.

Rita:

Žmona šeimoje žemiau už vyrą. Dar skaičiau, kad Japonijoje daug investuojama į vaikų mokslą.

3.Kaip manote, ar mes turime žinoti kaip gyvena kitų tautų šeimos?

Laima:

Taip, manau nors minimaliai turime ttuo domėtis.

Antanas:

Ne, nematau jokios prasmės. Daug svarbiau domėtis kaip mes patys gyvename, o ne užsieniu domėtis.

Marius:

Gal ir taip, manau būtų visai įdomu.

Ilona:

Taip, būtina. Tam, kad galėtume pasisemti žinių, pasimokytume iš kitų šalių teigiamų pavyzdžių. Na pavyzdžiui, iš japonų galėtume pasisemti dvasinės ramybės, pasimokyti išsaugoti vidinę harmoniją.

Rita:

Žinoma, šiandien vis daugiau keliaujam todėl būtų pravartu daugiau pažinti kitas šalis.

4.Kaip manote, ar turime jausti pagarbą kitų tautų šeimoms, pačiai tautai?

Laima:

Na žinoma, nes ir patys norime, kad pagarbą jaustų mums.

Antanas:

Na, gal ir reikėtų. Tačiau tik ne rusams. Per juos daug Lietuva iškentė, todėl pagarbos jiems nejaučiu ir nejausiu.

Marius:

Taip, turime. Ir ne tik mes turime gerbti kitas tautas, mus taip pat turi gerbti ir priimti.

Ilona:

Žinoma, nes visos tautas to vertos.

Rita:

Manau, kad turime.

5.Kaip manote, kokiu būdu geriausia sužinoti apie kitų šalių šeimas?

Laima:

Aš šiek tiek informacijos randu spaudoje.

Antanas:

Gal reikėtų apsilankyti šalyje, apie kurią norime daugiausia sužinoti, kuri mus domina. Manau tokiu būdu informacijos gautume daugiausia.

Marius:

Tam skirtas internetas, įvairi literatūra.

Ilona:

Įvairūs seminarai, internetas, televizija. Manau nesuklysiu pasakydama – visa žiniaskalida.

Rita:

Internetas, spauda, kelionės.

Išvados:

1. Kiekvienos šalies šeima turi savitumų. Kiekvienoje šalyje į vaiko ugdymą žiūrima per savo tradicijų, papročių, kultūrinių ir istorinių įvykių prizmę.

2. Susipažinimas su kitų šalių šeimų specifika praplečia kiekvieno žmogaus akiratį, privers

pamastytui, ką pozityvaus galima pritaikyti savo šeimose.

3. Šalia savo tautiškumo ugdymo negalime pamiršti ir švietimo apie kitų šalių kultūrą, ten vyraujančias šeimos tradicijas, auklėjimo principus.

4. Anglų šeimai svarbiausias ugdymo tikslas – išugdyti savarankišką, stiprų fiziškai ir dvasiškai žmogų.

5. Anglų tėvams nebūdinga daug laiko praleisti su savo vaiku, jų manymu yda, jei vaikas per daug prisiriša prie tėvų.

6. Japonų tėvams pagrindinė pareiga – kuo geriau išmokslinti ir išauklėti savo vaikus. Šiam tikslui teikiamas didžiausias prioritetas.

7. Sūnus šeimoje vaidina ypač svarbų vaidmenį. Jis – vviso šeimos turto paveldėtojas.

8. Moters pagrindinis uždavinys – vaiko auklėjimas ir priežiūra.

9. Vaikas japonų šeimoje laikomasdangaus palaima ir jam skiriamas didžiausias dėmesys.

10. Vaiko auklėjime ypač daug dėmesio skiriama etikos ir estetikos ugdymui, bendravimo kultūrai.

11. Nė vienas respondentas negalėjo išsamiai apibūdinti japonų ar anglų šeimos, o tai rodo per mažą žinių kiekį apie šias šalis.

12. Žmonės pripažįsta, kad kitas tautas reikia labiau pažinti, tačiau specialiai tuo nesidomi, jiems pakanka informacijos gaunamos iš žiniasklaidos, interneto, televizijos, knygų.

13. Pagrindiniu žinių šaltiniu laikomas internetas, spauda, knygos.