Vaizduotės lavinimo metodika

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Vystymosi psichologijos

I kurso magistrantės

Vaidos Stonytės

VAIZDUOTĖ IR JOS LAVINIMO METODIKA

(referatas)

Vilnius – 2004

Turinys

Įvadas 3

1. Teoriniai pagrindai 4

2. Ką gali žmogaus vaizduotė? 5

3. Vaikų mąstymas ir vaizduotė 8

3.1. Vaizduotė ir žaidimas 9

3.2. Ar kėdė tik kėdė? 10

4. Vaizduotės panaudojimas 12

5. Vaizduotės lavinimo metodika 14

5.1. Pasirengimas vaizduotės pratimams 14

5.2. Vizualizacijos pratimai 15

5.3. Specialūs vaizduotės panaudojimo atvejai 16

5.4. Vaizduotės pratimų naudojimo per pamokas taisyklės 16

5.5. Vaizduotės metodikos pritaikymas 17

6. Rekomendacijos ir patarimai 18

6.1. Jautrumo mažinimas 18

6.2. Kaip greitai užmigti 18

6.3. Kaip atsikratyti rūpesčių ir nerimo 19

6.4. Laimės, sėkmės programavimas 19

Išvados 20

Literatūros sąrašas 21

Priedas: Kartoteka iš interneto

Įvadas

Retsykiais visiems mums kyla noras grįžti į vvaikystę, atrasti savyje seniai pamirštą vaiką – galbūt mažą mergaitę raudonais bateliais, aukso veršį arba varną, virtusį rojaus paukščiu. Prisiminęs savo nepaklusnius, valiūkiškus plaukus pajunti, kaip tave iš vidaus ima šildyti didžiulė, geltona ir šilta saulė. (Rimšaitė V. 2001)

Kiekvieną dieną visi svajojame ir fantazuojame: darbe, klasėje, auditorijoje, eidami gatve – beveik visur ir bet kuriuo paros metu. Mus ragina: „Nustok svajoti“, „Pažvelk į realybę be rožinių akinių“ ir pan. O gal būt neįvertiname vaizduotės reikšmės savo gyvenime?

Iš tiesų vaizduotė – ttai ne tik gebėjimas kurti fantastines situacijas, kaip neišlaikome egzamino, mus išmeta iš darbo ar palieka sutuoktinis. Vaizduotė gali mums padėti žengti į šviesią ateitį, o gali ir trukdyti. (Harris-Bowesbey J., 2003)

Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. (Grendstad N.M., 1999)

Vaizduotė –– tai durys į mūsų vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:

1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas.

2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi.

3. Naudojantis vaizduote, galima geriau pažinti save, tai, kaip reaguojame esant skirtingoms situacijoms.

4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė“, į kurią leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojučius.

5. Padedami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. (Grendstad N.M., 1999)

Tikslai:

Išsiaiškinti:

– kas yra vaizduotė;

– ką gali žmogaus vaizduotė;

– vaizduotės panaudojimą;

– vaizduotės lavinimo metodiką.

1. Teoriniai pagrindai

Galima skirti atvirąją receptyviąją (priimančią) ir aktyviąją tikslingą vaizduotę. (Grendstad N., 1999)

Atviroji receptyvi vaizduotė yra ta, kai aš paprasčiausiai atsiveriu ir leidžiu kilti tam, kas iškyla. Aš nusiteikiu atvirumui, tikėdamas, jog tai, kas man tikrai svarbu, atsiskleis. (Grendstad N., 1999)

Aktyviosios tikslingos vaizduotės atveju išeities taškas yyra aiški problema, kurią noriu spręsti, tai, kas susikaupę mano širdyje, apie ką noriu su kuo nors pasikalbėti, į ką noriu įdėmiau pažvelgti, ar koks kitas dalykas, kurį mano manymu, vaizduotė gali padėti išspręsti. (Grendstad N., 1999)

2. Ką gali žmogaus vaizduotė?

Šiuolaikinės parapsichologijos mokslas tvirtina, kad žmogaus pažinimas gali vykti trijose skirtingose realybėse: objektyvioji realybė, subjektyvioji realybė ir virtualioji realybė. Objektyvioji realybė – tai materialus pasaulis su visais jame vykstančiais įvykiais, aplinkybėmis, situacijomis ir sąlygomis, kurios yra vienodos visiems žmonėms. SSubjektyvioji realybė – tai ta pati realybė, tik atspindėta žmogaus sąmonėje ir įgyjusi tam tikrų kiekvienam žmogui individualių reikšmių atspalvį: įvykiai tie patys, bet jų reikšmė visiems skirtinga. Virtuali realybė – tai mūsų vaizduotė, kurioje galima sukurti viską, ko tik mums reikia. (Ulevičienė R., 2002)

Racionaliajam mąstymui būdingas logiškas svarstymas, o tai, kas vyksta vaizduotėje, gali peržengti įprastas logikos ribas. Vaizduotėje logika tarsi neegzistuoja: to, kas joje vyksta, dažnai neįmanoma suprasti. Čia veikiau reiktų kalbėti apie tikėjimą. Atrodo, kad kažkas, žinantis, kas yra, buvo ir bus, imasi kontroliuoti ir valdyti tai, kas vyksta. Paskui viskas „atsistoja į savo vietas“, ir aš suprantu, „jog viskas yra būtent taip, kaip turi būti“. (Grendstad N.M., 1999)

Hopnotizuotojai ir sugestologai tvirtina, kad norint įteigti žmogui kokį nors vaizdą, pirmiausiai jie turi tą vaizdą „pamatyti“ patys, t.y. įsivaizduoti taip aiškiai, tarytum matytų iš tikrųjų. Šiuolaikinėje parapsichologinėje praktikoje šis fenomenas vadinamas vizualizacija. Tai toks išorinio pasaulio objektų atgaminimas mintyse, kurio metu šių minties vaizdų – superraiškių vaizduotės darinių poveikis į jutimo organus, organizmą ir žmogaus psichiką nesiskiria nuo pačių realių daiktų poveikio. Tai reiškia, kad iš esmės vizualizacijos pagalba žmogus gali sukurti sau naują realybę. (Rosenblum L., 2003)

Įsivaizdavimo metu žmogus įsijungia į sudėtingą energoinformacinę sąveiką su išoriniu pasauliu. KKuo vizualizacija sidesnės apimties ir kuo ji ryškesnė, tuo su didesniu įvykių ir objektų kiekiu aplinkiniame pasaulyje ji siejasi. Visi tie objektai ir įvykiai savo ruožtu įtakoja vizualizacijos procesą. Pasak V.J. Barodkino, įsivaizdavimų parametrai tarytum plečiasi dvejomis koordinačių ašimis: pirmoji koordinatė – įsivaizdavimų atitikimas realybei, antroji – įsivaizdavimų apimtis, trečiasis parametras – psichoenergetinis įsivaizdavimų potencialas. Pagal jį įsivaizdavimus galima suskirstyti į įprastinius (kasdienius), eidetinius ir vizualizuojamuosius. Eidetiniai vaizdiniai susiję su sugebėjimu išgyventi vaizduotėje sukurtą reginį: prie regėjimo pojūčio gali prisidėti uoslė, šilumos ir lytėjimo pojučiai. Jie kuriami užmerktomis akimis, kai tuo tarpu vizualizacija atsimerkus. (Russel M., 2003)

Įvaldę vizualizacijos metodiką, jūs galite nesunkiai ją pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, jūs norite sužinoti, kur šiuo metu yra jūsų sūnus, dukra ar sutuoktinis. Atsisėdate ramioje vietoje, kur niekas jūsų netrukdo, ir bandote įsivaizduoti ieškomą žmogų įvairiose vietose, ten, kur, jūsų manymu, jis galėtų būti. Jeigu įsivaizdavimas sutampa su tikrąja ieškomo asmens buvimo vieta, vaizdas esti labai ryškus ir sukelia žymų emocijų antplūdį. (Spencer M., 2003)

Keletą mėnesių pasitreniravę pajusite, kad tarp adekvataus ir neadekvataus vaizdo yra didelis skirtumas. Šią praktiką kai kas vadina mentaline lokacija. Tai viena iš aiškiaregystės formų, kurios metu žmogus „gaudo“ reikiamo objekto energetines emanacijas, identifikuodamas savo įsivaizdavimus – indikatorius su energetinėmis rreakcijomis. (Poter K., 2003)

Energoinformacinis ryšys tarp konkteraus žmogaus minčių ir vaizduotės bei išorinio pasaulio reiškinių leidžia atlikti ne tik tų reiškinių lokalizaciją, bet ir tam tikru būdu juos įtakoti bei pačiam patirti jų poveikį. (Sadler T., 2004)

Mentalinio poveikio praktika reikalauja unikalaus psichoenergetinio potencialo, kuris, beje, gali būti įgimtas ar nesąmoningai įgytas. Toks žmogus neretai stebisi, jog užtenka jam tik apie ką nors pagalvoti, ir ta svajonė išsipildo pačiu netikėčiasiu būdu. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių tai pavyksta ne visuomet, todėl, nežinodamas šių reiškinių dėsningumų, žmogus tampa prietaringas, pradeda tikėti antgamtinių jėgų poveikiu. (Ruppert N.B., 2003)

Mentalinio poveikio (kuris, kaip jau monėjome, gali vykti ir nesąmoningai) metu žmogus pačiu radikaliausiu būdu įsijungia į objekto ar reiškinio struktūrą labiau giliame lygmenyje. (Ruppert N.B., 2003)

Dėl to galimi patys įvairiausi ir nenusakomi veiksmų vystymosi variantai. Pavyzdžiui, neteisingai kontaktuojant su stipriai neigiamu savo atžvilgiu objektu, gali nepavykti „išeiti“ iš situacijos. O tai reiškia patikėti asmenybę griaunančių procesų valdžion (kas, beje, ir vyksta aplink, kasdieniniame gyvenime su nieko neįtariančiais žmonėmis). (Rasmussen M.A., 2003)

Bet kuris įvykis ar reiškinys reikšmę įgyja tik kai jis įsijungia į žmogaus gyvenimą, užvaldo jo mintis, emocijas, paveikia jo organizmą, kitaip tariant, kai įvairūs žmogiškojo „Aš“ laukai patenka energetinėn priklausomybėn nuo įvykio. (Rasmussen M.A., 2003)

Daugelis

žmonių dar nesugeba kontroliuoti savo psichoenergetinių kontaktų su įvairiais įvykiais. Dažniausiai žmogus įtraukiamas į įvykį, įvairių jo asmenybės sferų ir energetinių laukų palietimas vyksta dažniausiai stichiškai. Nepalankaus psichologinio klimato sąlygomis tai sukelia neigiamus išgyvenimus, kurie griauna asmenybę. Nesąmoningai stengdamiesi apsisaugoti nuo griaunančio tragiškų įvykių ir situacijų poveikio, žmogus dažniausiai griebiasi pačio paprasčiausio apsaugos būdo – alkoholio. (Briggs Keri L., 2003)

Žinių žmogus pradeda nuo to, kad sąmoningai nustato savo vietą tarp įvykių ir reiškinių jam prieinamose realybės sferose. To pasekoje jis mmato, kiek gali būti prieinami jam jau vienokie ar kitokie kontaktai, kaip jie gali vystytis ir kokių reikėtų imtis priemonių, kad visa tai vyktų sėkmingai. Tokiu būdu visas kontaktas yra kontroliuojamas sąmoningai. (Brouner D., 2003)

Vaizduotėje galima praktikuotis tokiose situacijose, kuriose realiai treniruotis neturime galimybės. (Rodaris D., 2001)

Žinomas norvegų pedagogas ir psichologas Nilsas Magnaras Grenstatas (1930-1993) rašo:

„Dirbdamas vaizduotėje, turiu visa, ko reikia darbui atlikti tą pačią akimirką, kai to reikia. Yra žmonės ir aplinka, kurių man reikia ir galiu reaguoti į ttai, ką patiriu, nebijodamas, kad kažkas, „esantis“ mano vaizduotės darbe, už tai mane „prigriebs“. „Buvimui“ čia atstovauja mano mintiniai simboliai, bet jų poveikis man beveik toks pats, tarsi čia būtų tikri žmonės. Taigi vaizduotėje galiu patikrinti, kaip reaguoju susitikdamas su įįvairiais žmonėmis. Patyrimas, kurį gaunu taip dirbdamas, turi didelę perkeliamąją vertę“.

Dirbti vaizduotėje nėra lengva. Dažnai šiam darbui reikia daug kantrybės ir ištvermės. Mentalinės įvykių korekcijos technika bus naudinga tik tada, kai žmogus sugebės labai giliai susikoncentruoti ties įvykiu ir mokės dirbti vizualizacijos lygmenyje. Taip treniruojantis, vaizduotę galima išlavinti. (Rodaris D., 2001)

3. Vaikų mąstymas ir vaizduotė

K. Eganas (1988) pabrėžia, kad vaikų mąstymo neturėtume laikyti neišlavinta, paprastesne suaugusiųjų mąstymo forma. Vaikų mąstymas yra skirtingas. Jis kai kuo net pranoksta tipišką suaugusiųjų mąstymą. Vienas šių skirtumų – vaizduotė. K. Egano (1988) tvirtinimu, vaizduotė sukuria pagrindą kitoms mąstymo formoms, o spontaniško vaikų žaidimo paskirtis – kurti, stimuliuoti ir turtinti vaizduotę.

Atliktų tyrimų ir stebėjimų duomenimis, vaizduotė ima reikštis baigiantis antriesiems gyvenimo metams. Tradiciškai turtingą, išlavintą vvaizduotę tapatiname su kūrybinių profesijų žmonėmis, kartais su vaikais. T. Hughes (1988) vaizduotę apibūdina kaip gebėjimą sukurti ir išlaikyti mintyse vaizdą, „paveikslą“ to, apie ką galvojame. Tačiau tai yra bet kokio mąstymo pagrindas. Vadinasi, išlavinta vaizduotė svarbi kiekvienam žmogui.

L. Vygotskis (1930) vaizduote laiko žmogaus gebėjimą iš elementų kombinuoti naujus darinius. Jis išskiria du pagrindinius žmogaus veiklos tipus: reprodukcinę ir kombinatorinę, arba kūrybinę, veiklą. Kaip tik vaizduotė ir sudaro kūrybinės veiklos pagrindą. (Bodrova E., 2003)

Visa, ką sukuria žmogus, yra kūrybinės jo vveiklos rezultatas. Kūrybiniai procesai išryškėja jau ankstyvoje vaikystėje ir labiausiai matyti vaikams žaidžiant. Ne veltui L. Vygotskis (1930) teigė, kad žaidimas yra pagrindas, nuo kurio vėliau atsiskiria visos vaikų meninės veiklos formos. Žaisdamas vaikas jas sujungia. Pvz., jis vienu metu piešia ir pasakoja istoriją. Vėliau ima žaisti kurdamas ne tik tekstus savo žaidimo personalams, bet ir žaidimo dramaturgiją. Ir tai dar ne viskas. Kur reikia, jis padainuoja, muzikuoja, šoka. Kiekviena šių veiklų atskirai neturi jokios meninės vertės, tačiau tai jau yra kūrybinis procesas. (Bodrova E., 2003)

3. 1. Vaizduotė ir žaidimas

Nors žaidžiantis vaikas veikia tikroviškomis aplinkybėmis ir realioje erdvėje, žaisdamas jis nusikelia į menamą erdvę. Maži vaikai nekuria savo žaidimo scenarijaus iš anksto. Žaidimas gimsta žaidžiant. Mintyse būna tik žaidimo idėja, stiprus išgyvenimas arba „neįgyvendintas troškimas“. Tai gali būti keliavimas, kariavimas, pavojingi nuotykiai, kova su priešais, rūpestis, globa ir kt. Paprastai šios idėjos būna susiję su mamos, gydytojo, karalienės, princesės, riterio, pirato, karaliaus vaidmenimis, reikšmingais įvykiais ar žmonių santykiais. Visus žaidimo įvykius vienija ši pagrindinė idėja ar svarbus vaidmuo. Tik realiai veikiantis menamoje erdvėje vaikas pajėgia kurti žaidimo siužetą. Todėl galėtume tvirtinti, kad šio amžiaus vaiko vaizduotė aktyvi. (Brėdikytė M., 2000)

Nors žaidimas vyksta įsivaizduojamoje erdvėje, vaikas yra tikrų tikriausias. Kaip tik ttokia būsena leidžia mums geriau jį pažinti, tarsi pamatyti tikrąjį veidą, geriau suvokti lūkesčius ir troškimus, įvertinti gebėjimus ir įgūdžius. Nes, taikliais L. Vygotskio (1930) žodžiais, „žaidžiantis vaikas visuomet atrodo lyg būtų vyresnis nei kasdieninėje veikloje. Jis tarsi visa galva pranoksta save patį“. Taip yra dėl to, kad vaikas žaidžia tik tai, kas jam svarbu ir įdomu. Žaisdamas jis jaučiasi padėties šeimininku. Jis laikosi taisyklių, kurias pats susikuria, todėl ir pajėgia jų laikytis. Žaidžiant viskas – ir taisyklių laikymasis – vaikui turi prasmę, nes nustojus jų laikytis baigsis įdomus žaidimas.

Galima sakyti, kad žaisdamas vaikas kuria save ir yra labiau toks, koks jis norėtų būti gyvenime. Žymios raidos psichologės M. Donaldson (1987), tyrinėjusios mąstymo ir kalbos raidą, kaip ir J. Brunerio (1996), nuomone, žaisdami vaikai pamažu įsisavina skirtingus pasaulio suvokimo būdus. Tyrinėtoja atskleidė, kad vaikai pradeda žaisti čia ir dabar ir jų veiklos pobūdis priklauso nuo naudojamų objektų, žaislų, aplinkos. Pvz., jei vaikai turi indelių, jie gamina maistą ar valgo. Jei kaladėliu, – stato namus ir pan. Vėliau vaikai žaidžia kažkur ir kažkada – siužetų, susijusių su jų konkrečia patirtimi, temomis, kaip antai: „Pas gydytoją“, „Parduotuvėje“, „Darželyje“ ir kt., – sukeisdami daiktų paskirtį arba naudodami įsivaizduojamus daiktus. Ir galiausiai vaikai žaidžia bbet kur ir bet kada – kuria fantastiškus siužetus su išgalvotais personažais ir įvykiais, o daiktai ir konkreti gyvenimiškoji aplinka nustoja lėmusi žaidimo pobūdį. M. Donaldson (1987) vadina šį pasaulio pažinimo būdą construct mode ir teigia, kad pasiekę tokį mąstymo lygmenį vaikai stengiasi suvokti daiktų prigimtį, kaip sutvarkytas pasaulis. O tai jau abstraktusis mąstymas!

Taigi, žaisdami kūrybinius ir vaidmeninius vaizduotės žaidimus, vaikai ne tik įgyja improvizavimo, kūrybiškumo, abstraktaus mąstymo įgūdžių, bet ir juos tobulina. Tačiau to maža, nes kolektyvinio žaidimo metu kuriama bendra – menamoji – žaidimo erdvė. Kas tai yra? Vaikų ugdytojai galėtų pateikti nemažai pavyzdžių, kaip vaikai žaidė vieną ar kitą žaidimą nepaprastai daug laiko skirdami pasirengimui – visų reikalingų daiktų susinešimui, jų dėliojimui, žaidimo erdvės organizavimui – ir daugeliu atveju baigia žaisti tikrojo žaidimo net nepradėję arba pažaidę trumpai. Vaikai tarsi susikuria fizinę žaidimo erdvę, ber dar negeba viso žaidimo įsivaizduoti. Taip atsitinka dėl to, kad jiems dar nepavyksta rasti bendros prasmingos žaidimo temos, problemos, o galbūt ir todėl, kad dar nėra išmokę susitarti. Šią problemą vaikams spręsti turėtų padėti suaugusieji, tačiau tai turi būti kvalifikuota pagalba. (Monkevičienė O., 2002)

Lietuvos ugdymo programos pabrėžia pedagogo, kaip „žaidimų ir veiklos partnerio“, vaidmenį. Tokiu partneriu tapti įmanoma tik nuolat ir labai

įdėmiai stebint vaikų veiklą, žaidimus, kartu su jais kaupiant patirtį; ne nurodant, kaip elgtis, bet kartu su jais viską išgyvenant, su viskuo susitapatinant, stengiantis pajusti, kaip jaučia vaikas, perprasti jo mąstymą, žinoti, kas jam rūpi, ir padėti tai plėtoti. Tik tokiomis sąlygomis įmanomas bendras žaidimas. (Monkevičienė O., 2002)

3.2. Ar kėdė tik kėdė?

Vaiko tyrinėjimo instinktas nugali norą būti klusniam. Ir eksperimentas būtinai tęsis, bet jau slapta, ant vidinių spintos durų ar kitoje tik jam žinomoje vietoje. Tačiau kaip įveikti netvarką ir ggriaunančius vaiko veiksmus, jei jam viską leisime? Kaip atskirti – kur kaprizas, o kur neįveikiamas smalsumas? Neretai su vaikais bendraujame draudžiančiais monologais: „Nesisupk ant durų!“, „Kada tu liausiesi laužęs kėdę?“, „Lįsk iš pastalės ir palik pagalves ramybėje!..“ (Monkevičienė O., 2002)

Tačiau vaiko vaizduotėje spinta – ne tik paprasčiausia spinta, o kėdė skirta ne tik sėdėti. Jam durys – jo sūpuoklės, be to, ant jų taip smagu piešti. Taip vaikas tyrinėja kiekvieną daiktą, įsigyvena į aplinką. Ir jokios notacijos, dovanos už klusnumą bbei pokalbiai, pavyzdžiui, „kam skrta kėdė“, – nepadės. Vaikas visada ras būdą išspręsti vidinį konfliktą – kas galima, o kas ne. Gal vaikų kambaryje, o gal tik jam skirtame kampelyje, jei vaikui kambario skirti neturite galimybės. Tačiau ir čia įrengta mmūsų nuožiūra, ir čia ne viskas galima. Dažniausiai vaiko valdos apstatomos taip, kaip suaugusiųjų, nepaisant jo nenugalimų norų drauge su mėgstamais žaislais žaislu paversti ir kėdę, stalą, spintą. Retai vaikų kambaryje rasite laiptelius, nuo lubų kabančias virves, sūpuokles ir pan. Ir todėl laipteliais jis paverčia sekcijos lentynas. Deja, baldų projektuotojai retai atsižvelgia į vaikų poreikius, nepaiso žaidybinių elementų. Vaikų baldai neskatina jų vaizduotės, judrumo. Būtina, kad tėvai papildytų vaikų kampelio interjerą, atsižvelgdami į jų individualybę. (Ramsey R.D., 2003)

Matyt, mes klystame, nepaisydami savotiškos „vaikų kultūros“. Ne taip jai daug tėvų, prieš įrengdami vaikų kambarį ar kampelį, klausia pačių vaikų nuomonės. Ar žinome, kokias spalvas jis mėgsta? Kokia spalva nudažytas sienas jie norėtų matyti? Beje, ir į sienas vaikai žiūri kitaip. Todėl mmažesniems vaikams vieną sieną ar bent jos dalį reikėtų apkalti fanera ar kitokia medžiaga, ant kurios vaikas galėtų piešti. Vaikas gauna teritoriją, kurioje negalioja jokie „negalima“. (Rodaris D., 2001)

Kada reikia pirkti pirmąjį žaislą? Jau dviejų mėnesių kūdikis ima skirti spalvas, ir todėl žaislai plečia jo akiratį.

Kiekvienam amžiui reikia taikyti skirtingus žaislus, beje, iš įvairios medžiagos. Pirmaisiais mėnesiais vaiką baugina šalti plastmasiniai žaislai, tačiau malonūs minkšti – „šilti“, ypač iš tekstilės. Vaiko amžius lemia ir žaislo dydį. Pirmą barškutį kūdikiui rodo ttėvai, todėl jis turi būti pakankamai didelis, ryškus, melodingo garso, kad atkreiptų kūdikio dėmesį. Tačiau kada jis išmoksta ilgiau laikyti daiktus rankose, reikia mažesnių, pritaikytų jo galimybėms. (Konhle B.E., 2003)

Kad vaikas būtų visapusiškai ugdomas, jam būtina įvairių žaislų: vaizdinių, didaktinių, techninių, judančių, muzikinių, karnavalinių, skirtų spektakliams. Ne veltui tokie populiarūs ne taip seniai mus pasiekę „Lego“ žaislai – vaikai valandų valandas gali juos dėlioti, rasdami iškrovą savo fantazijai. (Meister J.C., 2003)

Kiekvienas vaikas savitas, ir į jo polinkius reikia tėvams gilintis kiekvienu jo ugdymo laikotarpiu, sudaryti skatinantį mokroklimatą jo charakteriui formuoti. Tai sudėtinga, bet tėvai privalėtų įsisąmoninti, kad vaikas – ne jų žaislas, su kuriuo galima elgtis kaip diktuoja to momento nuotaika, o asmenybė – tegul dar netobula, tik jos užuomazga. Būtent tėvų pareiga tuos daigus paversti harmoninga visuma. (Vail K., 2003)

4. Vaizduotės panaudojimas

daugelis žmonių net neįtaria, kad dažnai įvairių psichologinių problemų priežastis yra neigiami vaizdiniai. Todėl „koreguojant vaizdinius galima sėkmingai išspręsti kai kurias psichologines problemas“ – mano A. Lazarus. Savo knygoje „In the mind‘s eye“ šis psichologas pateikė keletą būdų, kaip vaizduotė ir vaizdiniai naudojami psichologinėms problemoms spręsti. (Lazarus A., 1984)

Vaizdinių asociacijų panaudojimas

Šiuo metodu galima pasinaudoti, siekiant išsiaškinti nerimo, baimės, įtampos, blogos nuotaikos priežastis. Suprantama, jei nerimas, depresija ar kiti eemociniai sutrikimai yra labai stiprūs, reikės profesionalaus psichologo pagalbos. Štai kaip pasinaudoti šiuo metodu:

1. Patogiai atsisėskite arba atsigulkite. Atsipalaiduokite.

2. Pasinerkite į jausmą, kurio atsiradimo priežastis jūs norite išsiaiškinti. Padidinkite ir sustiprinkite tą jausmą – pavyzdžiui, jei jaučiate pyktį, dar labiau supykite.

3. Susikoncentruokite ties pirmu į galvą atėjusiu vaizdiniu, kurį iššaukė tas jausmas. Stenkitės matyti jį kuo aiškiau. Jei pirmąjį vaizdinį pakeičia kitas, susikoncentruokite ties juo.

4. Tirkite šiuos vaizdinius lyg per didinamąjį stiklą. Stenkitės pastebėti smulkiausias detales.

5. Atsiminkite, kad šie vaizdiniai turi kilti iš jausmo, ties kuriuo esate susikoncentravęs.

Taip tirdami kiekvieną į galvą atėjusį vaizdinį, jūs suvoksite problemos esmę. Žmonės, beieškodami blogos savijautos ar nesėkmių priežasčių, dažnai pasiklysta savo intelektualiniuose-loginiuose išvedžiojimuose. Tuo tarpu vaizdinių panaudojimas padeda apeiti verbalinius barjerus ir rasti problemos esmę. (Lazarus A., 1984)

Savo reikšmingumo sustiprinimas

Šis metodas gali būti panaudotas įtampai, nejaukumo ir nepasitikėjimo savimi jausmui, atsirandančiam bendraujant su kitais žmonėmis, sumažinti.

1. Pirmiausia nuspręskite, kaip norėtumėte elgtis tam tikroje situacijoje.

2. Atsipalaiduokite ir įsivaizduokite save, bendraujantį su kitais žmonėmis.

Jūs elgiatės taip, kaip jūs norite, esate ramus ir atsipalaidavęs. Kad jaustumėtės labiau savimi pasitikintis, galite sustiprinti savo vaidmenį, padidindami jo reikšmingumą. Pavyzdžiui, jauna, ne itin graži mergina, kuri nervinasi ir nerimauja dėl pasimatymo su patraukliu vyriškiu, galėtų įsivaizduoti esanti princesė, keliaujanti incognito ir sutikusi ateiti į pasimatymą su ppaprastu mirtinguoju. Ji turi aiškiai matyti šį paveikslą ir nuolatos kartoti sau: „Aš esu princesė, o tu – tik eilinis žmogelis“. Tokio nusistatymo ji galės atsisakyti iš karto po to, kai pajus, kad su tuo žmogumi jaučiasi laisvai ir pasitikinčiai. (Lazarus A., 1984)

Vaizduotės panaudojimas sprendžiant darbo problemas

Daugelis žmonių jaudinasi, eidami į susitikimą su savo potencialiu darbdaviu. Mintyse jie bandė paruošti atsakymus į klausimus, kurie bus užduoti pokalbio metu. Tačiau dažniausiai ši repeticija mintyse būna apibendrinto pobūdžio ir nekonkreti. Arnold Lazarus siūlo detaliai pasiruošti būsimąjam pašnekesiui. Jis siūlo susitikimą padalinti į kelias scenas. PVZ., pirmoji – prisistatymas (kartą įsivaizduokite, kad esate pristatomas, kitą – kad prisistatote pats), antroji – atsakinėjimas į galimus klausimus, trečioji – atsisveikinimas. Parepetuokite kiekvieną iš šių scenų mintyse. Matykite save ramiai ir pasitikinčiai atsakinėjantį į klausimus. Kuo dažniau repetuosite šias scenas, tuo didesnė tokio elgesio tikimybė tikro pokalbio metu.

Daugelis žmonių kenčia ir dėl to, kad nedrįsta atmesti jiems nepriimtinų pasiūlymų, išsakyti savo nuomonės, išreikšti savo tikrųjų minčių. Jie linkę rūpintis kitų norais ir tenkinti juos. Jausdamiesi nuskriausti dėl tokios savo padėties, šie žmonės pamažu ima prarasti savigarbą. Tokiems žmonėms irgi gali padėti „repeticijos vaizduotėje“. Vieni turėtų kiek galima aiškiau ir realiau įsivaizduoti save sakantį „ne“, kiti –

matyti save laisvai reiškiantį savo tikruosius jausmus, drąsiai išsakantį savo mintis. (Lazarus A., 1984)

5. Vaizduotės lavinimo metodika

vaikų vaizduotė turtingesnė, lakesnė negu suaugusiųjų. Vaikai „dirba“ įsivaizduojamais įrankiais, mintyse keliauja į tolimas šalis, stato fantastiškus miestus, patys vieni įveikia slibinus ir priešų kariaunas.

Taigi, ugdant vaiką, jo vaizduotė ne tik tobulėja, bet, naudojama tam tikrais būdais, ji tampa vienu svarbiausiu susiliejančio ugdymo metodu. (Lepeškienė V., 1996)

Manoma, kad vaizduotė padeda siekti daugelio tikslų: jos dėka vaikas geriau save vertina, pagerėja jo atmintis, jis pasidaro kkūrybiškesnis, ramesnis, pusiausvyras, imlesnis, geriau įsisąmonina mokomąją medžiagą, integruoja per įvairias pamokas gautas žinias. Įsivaizdavęs save įvairiomis situacijomis, pabuvęs įvairių žmonių „kailyje“, vaikas tampa jautresnis, dėmesingesnis kitiems, geriau supranta kitus žmones. (Lepeškienė V., 1996)

5.1. Pasirengimas vaizduotės pratimams

atliekant vaizduotės pratimus, svarbi kūno padėtis. Pasiūloma patogiai atsisėsti, geriau, jei nugara nesiremtų į kėdės atlošą. Nugara turi būti vertikali, tiesi, bet neįsitempusi, galvą reikia laikyti tiesiai.

Labai svarbu, kad abi pėdos tvirtai remtųsi į žemę. Rankos turi laisvai gulėti ant kelių. Geriausia vaizduotės pratimus aatlikti užsimerkus arba žiūrint žemyn į grindis, prisimerkus. (Lepeškienė V., 1996)

Atliekant vaizduotės pratimus labai svarbu kvėpavimas. Prieš leidžiantis į bet kokią vaizduotės kelionę, reikia atlikti kvėpavimo pratimą. (Lepeškienė V., 1996)

Ramiu, lygiu balsu savais žodžiais pasakoma maždaug taip:

Atsisėskite patogiai, pajuskite, kad aabi jūsų pėdos tvirtai remiasi į grindis. Sėdėkite tiesiai, kad jūsų plaučiai būtų laisvi ir jūs galėtumėte lengvai kvėpuoti. Iš lėto giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Kvėpuokite labai tyliai, taip, kad girdėtumėte tik pats save. Pajuskite, kaip įkvepiant oras užpildo visą jūsų krūtinę. Iškvėpkite lėtai ir ramiai. Dar ir dar kartą ramiai įkvėpkite ir iškvėpkite, stebėdami, kaip oras įeina ir išeina pro jūsų šnerves, kaip pasikelia ir nusileidžia krūtinės ląsta jums kvėpuojant. (Lepeškienė V., 1996)

Kitas žingsnis – tai atsipalaidavimas, nusiraminimas. Prie jo pereinama iš karto po kvėpavimo pratimo. Savais žodžiais pasakoma taip:

Kvėpuokite ramiai, giliai ir lygiai. Leiskite nurimti savo protui ir jausmams. Kiekvieną kartą, kai iškvepiate, pajuskite, kad kartu su oru išleidžiate iš savęs įtampą, nerimą, susierzinimą, pyktį. su kiekvienu įkvėpimu iir iškvėpimu tampate vis ramesni, labiau atsipalaidavę ir susitelkę. (Lepeškienė V., 1996)

Šis pratimas ne tik padeda atsipalaiduoti, bet ir leidžia vaikui (žmogui) pajusti, kad jis gali kontroliuoti savo kūną ir jausmus. (Lepeškienė V., 1996)

5.2. Vizualizacijos pratimai

Vaizduotės pratimus mokykloje reikia taikyti laipsniškai – nuo paprastų prie vis sudėtingesnių. Kai vaikai išmoksta keletą minučių sėdėti užsimerkę ir stebėti savo kvėpavimą (tai gali trukti nuo poros savaičių iki poros mėnesių), pereinama prie paprastų vizualizacijos (regimųjų vaizdinių stebėjimo mintyse) pratimų. (Lepeškienė V., 1996)

Kai vaikai ppasirengę – nurimo, atsipalaidavo, įsiklausė į savo kvėpavimą, – pasiūlykite jiems tokį pratimą (kalbėti reikia lygiu, ramiu, bet ne migdančiu, užliūliuojančiu balsu; nepamirštant daryti pauzes tarp sakinių):

Pratimas Nr.1

Būdami užsimerkę, įsivaizduokite priešais save mažą raudoną taškelį ar skrituliuką. Tam tikrą laiką stebėkite jį. Atsimerkite. O dabar vėl užsimerkite ir įsivaizduokite priešais save mėlyną trikampį. Stebėkite, kaip trikampis keičia spalvą ir tampa žalias. o dabar – geltonas. Stebėkite, kas vyksta su jūsų trikampiu. O dabar atsimerkite.

Po pratimo reikia leisti vaikams pasidalyti savo įspūdžiais – ką jie „matė“, kaip keitėsi jų vaizdiniai. (Lepeškienė V., 1996)

Kaip jau minėta, viena iš vaizduotės ypatybių yra ta, kad joje kylantys vaizdiniai ir situacijos verčia išgyventi taip, kaip ir realiai vykstant įvykiams. Šį dėsningumą galima naudoti pamokose tam, kad padėtume vaikams išsivaduoti iš baimės, nugalėti nerimą prieš atliekant sunkias užduotis, dėstant naują neįprastą medžiagą ir kt. (Lepeškienė V., 1996)

5.3. Specialus vaizduotės panaudojimo atvejis

Pavargusius, apsnūdusius vaikus „atgaivinti“ padės energizuojantis pratimas:

Pratimas Nr.2

Įsivaizduokite, kad jūs vaikštote po seną dvarą. Netikėtai prieinate akmeninę tvorą, matote joje vartus. Įėję pro vartus, suprantate, kad atsidūrėte apleistame sode, kuris kažkada buvo gražiai sutvarkytas ir gerai prižiūrimas, bet dabar jame nelengva įžiūrėti buvusias lysves ir gėlynus.

Apsidairykite senajame sode. Pažvelkite į apleistas gyvatvores, piktžolėmis apžėlusius takus. O ddabar pasirinkite nedidelį sodo plotelį ir imkitės jį tvarkyti. Įsivaizduokite, kaip išravite piktžoles, palaistote apvytusius augalus, išpurenate žemę ir darote visa kita, kad tas sodo plotelis atrodytų taip, kaip jūs to norite (ilgesnė pauzė). Pažiūrėkite, ką nuveikėte, palyginkite sutvarkytą sklypelį su kita sodo dalimi. Įsisąmoninkite, kad po truputį taip galima sutvarkyti visą sodą.

Šis pratimas adaptuotas iš J. Rainwater knygos „Padėk sau“.

5.4. Vaizduotės pratimų naudojimo per pamokas taisyklės

be jau minėto laipsniškumo principo – ėjimo nuo paprastesnių prie sudėtingesnių užduočių, mokytojas, naudojantis vaizduotės pratimus per pamokas, turėtų laikytis ir šių taisyklių:

1. Pratimų kalba turi būti labai aiški ir suprantama vaikams, taigi, parenkant pratimo tekstą, reikia atsižvelgti į mokinių amžių.

2. Kol vaizduotės pratimai tampa mokiniams įprastu dalyku, jie turi būti atliekami reguliariai. Pradinių klasių mokytoja kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimu galėtų pradėti kiekvieną dieną, o dalyko – bent vieną savo pamoką per savaitę. Iš pradžių vaizduotės pratimai turi trukti apie 5 minutes, o „vaizduotės kelionės“ – iki 15 minučių.

3. Po kiekvieno vaizduotės pratimo reikėtų leisti vaikams pasidalyti tuo, ką patyrė, su suolo draugu ar keliais vaikais. Svarbu, kad mokiniai įvardytų savo patyrimą, žodžiais ar piešiniu išreikštų išgyventus jausmus, – tai padėtų apibendrinti, integruoti gautą patyrimą, sujungti jį su anksčiau turėtomis žiniomis ir kt.

4. Mokytojui negalima vertinti to, kaip vvaikas pasidalija savo vaizdiniais. Nėra ir negali būti „teisingų“ ar „klaidingų“ vaizdinių!

5. Mokytojas turi užtikrinti, kad „keliaudami vaizduotėje“ vaikai jaustųsi saugiai, todėl pratimų tekstai turi būti gerai apgalvoti. Jei vaikai vaizduotėje susitinka su gyvūnais, tai šie turi būti nepavojingi: neplėšrūs, jaukūs. Plėšrūs, pavojingi gyvūnai gali būti stebimi per stiklą ar naudojantis kitomis „saugumo priemonėmis“. Keliaudami kalnais, jūromis, vaikai taip pat turi būti apsirūpinę „saugumo priemonėmis“. Visada gelbsti stebuklinga lazdelė, kuri, pavojų pajutusi, vaiką gali nuskraidinti ten, kur jis nori. Pratimo pradžioje mokytojas turėtų pasiūlyti vaikams įsivaizduoti, kad kiekvienas iš jų tokią lazdelę nešasi į kelionę.

5.5. Vaizduotės metodikos pritaikymas

Atlikau vaizduotės pratimus su suaugusiųjų žmonių grupe.

Iš pradžių atlikome kvėpavimo pratimą, po to atsipalaidavimo ir nusiraminimo pratimus.

Pasinaudojau siūlomais Lepeškienės V. vaizduotės pratimais, taikomais mokykloje.

Kai grupė pasirengė – nurimo, atsipalaidavo, įsiklausė į savo kvėpavimą – pasiūliau jai tokį vizualizacijos pratimą Nr.1. Kalbėjau lygiu, ramiu balsu; tarp sakinių darydavau pauzes.

Po pratimo leidau dalyviams pasidalinti savo įspūdžiais – ką jie „matė“, kaip keitėsi jų vaizdiniai. Visi matė, kaip trikampis keičia spalvas, tačoai jos skyrėsi ir trikampio dydžiai buvo įvairūs.

Po to pritaikiau iš Rainwater J. knygos „Padėk sau“ energizuojantį pratimą vaikams „atgaivinti“ Nr.2.

Kai grupė atsipalaidavo ir jau buvo pastebėjusi savo kvėpavimą savais žodžiais pasakiau tekstą. Kiekvienas dalyvis „tvarkė

sodo sklypelį“ savaip (sodino skirtingus augalus, naudojosi skirtingais įrankiais ir pan.). Po pratimo – jautėsi „atgaivintai“.

6. Rekomendacijos ir patarimai

6.1. Jautrumo mažinimas

beveik visi žmonės kenčia bent nuo vienos fobijos – tam tikro objekto ar situacijos baimės. Labiausiai paplitusios yra socialinės fobijos. Žmonės bijo būti pažeminti ar tokie atrodyti kitų akivaizdoje, nesugebėjimas ramiai diskutuoti ar ginčytis, uždarumas linksmame vakarėlyje – dažnai visa tai yra socialinės fobijos požymiai. Laipsniško jautrumo mažinimo metodas padeda įveikti kai kurias fobijas. Šį metodą sudaro trys dalys:

1) fobijos suskaidymas įį kelias dalis, tų dalių surašymas popieriaus lape nuo lengviausiai iki sunkiausiai įveikiamų;

2) kūno atpalaidavimas;

3) bandymas įsivaizduoti kiekvieną dalį, pradedant nuo pačios lengviausios. Pasirinktą situaciją reikia atsipalaidavus įsivaizduoti tol, kol ji nebekels nerimo. Tada einama prie antros dalies ir t.t. Paprastai užtenka kelių savaičių sunkiausiai įsivaizduojamai daliai įveikti. (Lazarus A., 1984)

6.2. Kaip greitai užmigti

Nemiga yra siaubingas dalykas – kuo labiau stengiesi užmigti, tuo sunkiau tai padaryti.

Kai atsigulate miegoti, pabandykite atsiminti iš savo praeities tuos įvykius, kai jūs buvote be galo pavargęs, kritote įį lovą ir staigiai užmigote. Galbūt jūs dirbote naktį ar ilgai ruošėtės egzaminui. Įsivaizduokite tuos momentus, bandykite, kiek įmanoma, įsijausti į situaciją, ir jūs greitai užmigsite.

Jei jums nepasisekė, jus kamuoja mintys ar sielojatės dėl kitų žmonių, užblokuokite savo mintis nuolat kkartodami kokį nereikšmingą žodelį, pvz., „ir“. (Hendel T.; Gefen-Liban D., 2003)

6.3. Kaip atsikratyti rūpesčių ir nerimo

Įsivaizduokite, kad jūs vaikštote saulės apšviesto, ramaus kalnų upelio viduryje. Dangus mėlynas, čiulba paukščiai. Vienoje pusėje – žydintys medžiai, o kitoje – įvairių spalvų gėlės. Jūs matote tuos žiedus, užuodžiate jų kvapą. Brisdami srauniu upeliu, prieinate kalnų krioklį. Švarus kaskadų vanduo krenta ant jūsų. Vanduo tampa skaidria šviesa, apipila visą jūsų kūną, įsiskverbia į jo vidų. Įkaitusi, gydanti šviesa teka per kūną ir nuplauna visas problemas. Daugiau nėra jokių rūpesčių, nuovargio, streso. Viską nuplauna gyvas vanduo. ( Enersen D., 2003)

6.4. Laimės, sėkmės programavimas

Atsisėskite patogiai, giliai kvėpuodami nusiraminkite. Pajuskite savo viduje ramybę. Dabar įsivaizduokite save besidžiaugiantį tikslu, kurį norite pasiekti. Pavyzdžiui, norite, kad jūsų šeima būtų llaiminga ir linksma. Tad įsivaizduokite save šeimos rate tarp besijuokiančių ir patenkintų vienas kitu šeimos narių. Jauskite spalvas, kvapus, garsus ir būkite giliai įsitikinęs, kad tai įmanoma pasiekti. Panaudokite savo noro stiprumo jėgą visatos protui paveikti. Tai labai galingas būdas noru paveikti jūsų gyvenimo jėgas, kad jos viską pakeistų gerojon pusėn. (Barnet H., 2003)

Išvados

Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų.

Vaizduotė – tai durys į mūsų vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą.

Vaizduotė padeda kurti fantastines situacijas, geriau save vvertinti, gerina atmintį, kūrybiškumą, pusiausvyrą, dėmesingumą ir jautrumą kitiems, geriau suprasti žmones, spręsti problemas.

Vaizduotė ima reikštis baigiantis antriems gyvenimo metams. Žaisdamas vaikas lavina vaizduotę, todėl jo akiratį turi supti įvairūs žaislai.

Vaikų vaizduotė turtingesnė, lakesnė negu suaugusiųjų. Vaikai „dirba“ įsivaizduojamais įrankiais, mintyse keliauja į tolimas šalis, stato fantastinius miestus. Vaiko vaizduotėje spinta – ne tik paprasčiausia spinta, o kėdė skirta ne tik sėdėti. Jam durys – jo sūpuoklės, ant jų smagu piešti ir pan.

Vaizduotė naudojama siekiant išsiaiškinti daugelį dalykų, tokių kaip: nerimą, baimę, įtampą, blogos nuotaikos priežastis ir t.t.

Ugdant vaiką, jo vaizduotė ne tik tobulėja, bet, naudojama tam tikrais būdais, ji tampa vienu svarbiausių susiliejančių ugdymo metodu. (Lepeškienė V., 1996). Ji siūlo vaizduotės metodus taikyti mokykloje.

Yra daug rekomendacijų ir patarimų, kurie gali būti naudingi ir vertingi kiekvienam.

Literatūra

1. Barnett H. (2003). Investing in Technology: The Payoff in Student Learning.

2. Bhaduri S. (2003). Science, Society and Technology – Three Cultures and Multipe Visions.

3. Bodrova E. (2003). Vygotsky and Montessori: One Dream Two visions.

4. Brėdikytė M. (2000). Vaidybinis dialogas su lėle-Mis-vaikų verbalinės kūrybos aktyvinimo metodas: Daktaro disertacija. Rankraštis.

5. Briggs Kerri L; Wohlstetter P. (2003). Key Elements of a Successful School – Based Management Strategy.

6. Brouwer D. (2003). Public Intellectuals, Public Life, and the University.

7. Bruner J. (1996). The Culture of EEducation. Cambridge, MA.: Harvard University Press.

8. Cook-Sather A. (2003). Education as Translation: Stidents Transforming Notions of Narrative and Self.

9. Donaldson M. (1996). Children‘s Minds. London: Fontana press.

10. Ehrenworth M. (2003). Literacy and the aesthetic Experience: Engaging Children with the Visual Arts in the Teaching of Writing.

11. Egan K. (1998). Primary Understanding/ Education in early childhood. New York end London: Routledge.

12. Enersen D. (2003). The Art of Bridge Building: Providing for Gifted Children.

13. Grendstad N.M. (1999). Vaizduotė ir jausmai. Vilnius: Margi raštai.

14. Harris-Bowesbey J. (2003). A Rich Past and a Future Vision.

15. Harkany I.; Blank M. (2003). A Vision for Learning beyond Testing and Choice.

16. Hendel T.; Gefen-Liban D. (2003). Getting Ready for the Future: Assessing and Promoting Graduate Students Organizational Values.

17. Hughes T. (1988). Myth and education. New York: Milton Keynes: Open University Press.

18. Young L. (2003). The Problem with the Power of Imagination.

19. Konkle B.E. (2003). A Synonym for Editor Must Be Leader.

20. Lazarus A. (1984). In the Mind‘s Eye.

21. Lepeškienė V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius: Valstybinis leidybos centras.

22. Marshak D. (2003). The Common Vision: Parenting and Educating for Uholeness.

23. Mckenzie A.S. (2003). Change from Within.

24. Meister J.C. (2003). The Latest in Corporate – college Partnerships.

25. Monkevičienė O. (2002). Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Vilnius.

26. Osburg B. (2003). A Failure of the Imagination.

27. Pollard-Durodola S. (2003). Wesley EElementary: A Beacon of Hope for At-Risk Students.

28. Poter K.; Soper S. (2003). Closing the Achievement Gap: Urban Schools.

29. Ramsey R.D. (2003). School Leadership from A to Z: Practical Lessons from Successful Schools and Businesses.

30. Rasmussen M.A. (2003). New York Program.

31. Rimšaitė V. (2001). Psichologija tau. Nr.6, p.39-43.

32. Rodaris D. (2001). Fantazijos gramatika. Kaunas: Šviesa.

33. Rosenblum L. (2003). Families Promoting Travel Shills for Their Children with Visual Impairments.

34. Ruppert N.B. (2003). Ways To Support Teachers in High Performing Middle Schools.

35. Russel M. (2003). Beyond DreamWeaving: Honoring Our Connections.

36. Sadler T. (2004). Moral and Ethical Dimensions of Cocioscientific Decision – Mahing as Integral Components of Scientific Literacy.

37. Schneider C.G. (2003). Preparing students for what.

38. Spencer M. (2003). What More Needs Saying about Imagination?

39. Ulevičienė R. (2002). Žmogus. Nr.1, p.22-23.

40. Vail K. (2003). School Technology Grows Up.