VALDORFO PEDAGOGINĖ SISTEMA IR JOS TAIKYMAS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

VALDORFO PEDAGOGINĖ SISTEMA IR JOS TAIKYMAS

Vadovas:

a. I. Vaitkienė

Klaipėda,2004

ĮVADAS

Valdorfo pedagogika-tai vaikystės pedagogika gerbianti ir ginanti vaiką. Tai mokytojų ir tėvų saviugdos pedagogika, teigianti, kad kitame gali matyti tai, ką esi suvokęs savyje. Tai meilės pedagogika, mylinti vaiką tokį, koks jis yra, nes jis dieviškas tvarinys. [7,6 psl.]

Valdorfo pedagogika remiasi nuoseklia filosofija- antroposofija. Tai- išsamus žmogaus kūno, sielos ir dvasios pažinimas, kurio pradininkas buvo R.Steineris. Tai – detali amžiaus tarpsnių teorija, teigianti, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir nagrinėjanti vvaikystės amžiaus tarpsnių sąsajas su suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiais. Remiantis kiekvienam laikotarpiui būdingais dėsningumais, Valdorfo pedagogikoje viskas pateikiama, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus. Ši filosofija akcentuoja tris žmogaus sielos veiklos rūšis – mąstymą, jausmus ir valią. Kiekviena šių sričių reikalauja ypatingo dėmesio skirtingais vaiko vystymosi etapais. Harmoningo žmogaus visi trys sielos aspektai veikia darniai. Jei vienas aspektas dominuoja slopindamas kitus, žmogus tampa vienpusiškas.[5, 110-115 psl.]

VALDORFO PEDAGOGIKOS ATSIRADIMAS IR VYSTYMĄSIS

Pirmojo Valdorfo darželio atsiradimas susijęs su pirmąja Valdorfo mokykla, kurią 1919 mmetais Štutgarte įkūrė pats R.Šteineris drauge su Emiliu Moltu, firmos „Valdorf – Astorija“ direktoriumi. Iš šios motininės mokyklos ir paplito pavadinimas „Valdorfo pedagogika“. Žlugus senoms socialinėms santvarkos, besirūpinantys Europos ateitimi jie ieškojo naujovių. 1919 m. rugsėjo mėnesį, buvo atidaryta pirmoji VValdorfo mokykla, kurioje pradėjo dirbti 12 mokytojų, aštuoniose klasėse mokėsi 256 vaikai.

Šalia šios mokyklos Štutgarte 1925 metais buvo įkurtas pirmasis Valdorfo vaikų darželis (įkūrėja – E.M.Grunelius). Po to buvo įsteigta dar eilė panašių mokyklų bei darželių kituose Vokietijos miestuose ir užsienyje (1923m. Olandijoje, 1925 m. Anglijoje ir JAV, 1926 m. Šveicarijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir Vengrijoje). Daugiau nei 80 metų Valdorfo programa natūraliai skleidėsi ir buvo pritaikoma prie besikeičiančių kultūrinių bei geografinių kiekvienos skirtingose šalyse besikuriančios Valdorfo ugdymo įstaigos aplinkybių. Nacionalsocialistų valdymo metais Vokietijoje šios pedagogikos įstaigos buvo uždraustos, o po karo vėl atidarytos, jų skaičius pasaulyje vis intensyviau augo. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje per visą komunistų valdymo laikotarpį ši pedagogika taipogi buvo uždrausta. Rusijoje ji ėmė skleistis jau žžlungant sovietinei imperijai – 1989 metais; Lietuvoje – 1992 metais.

Valdorfo pedagogika – tai vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur – nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Jos metodai remiasi austrų pedagogo ir filosofo Rudolfo Šteinerio (1861 – 1925) sukurta antroposofine antropologija, giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu (kiekvienam amžiaus tarpsniui taikomi saviti pedagoginiai principai) bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi. VValdorfo pedagogikos institucijoms būdingas ypatingas socialinis klimatas: išskirtinis dėmesys tėvų ir pedagogų bei pedagogų tarpusavio bendradarbiavimui, vaikų tarpusavio santykiams.]

1990 metais įvairiose pasaulio šalyse buvo 526 Valdorfo mokyklos. Daugiausia jų buvo Vokietijoje – 137, Olandijoje – 86, JAV – 66, Šveicarijoje – 34, Anglijoje – 25, Norvegijoje – 23, Švedijoje – 22, Australijoje – 18, Danijoje – 17, Belgijoje – 16, Suomijoje – 15. Valdorfo mokyklos kūrėsi ir tolimose Rytų bei Afrikos valstybėse, Pietų ir Vidurio Amerikoje: Japonijoje – 1, Indijoje – 2, Naujojoje Zelandijoje – 4, Izraelyje – 1, Egipte – 1, PAR – 6, Urugvajuje, Peru, Ekvadore – po 1. Kūrėsi ir kitose valstybėse. (Dessecker, 1990).

Tarptautinės Valdorfo darželių asociacijos duomenimis, 1996 metais pasaulyje buvo 1169 Valdorfo vaikų darželiai. 2000 metų pradžioje 50 – tyje pasaulio šalių buvo 804 Valdorfo mokyklos ir 1434 vaikų darželiai. Tai rodo greitai spartėjantį Valdorfo pedagogikos įstaigų skaičiaus augimą pasaulyje: per paskutius 4 metus buvo sukurti 265 Valdorfo darželiai, per dešimtmetį sukurtos 278 Valdorfo mokyklos.

Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą ddydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba. Įskirtinę funkciją visose mokyklos gyvenimo srityse atlieka mokytojų kolegija. Ji ir vadovauja mokyklai, nes direktoriaus pareigybės čia nėra. Pagal organizacijos (draugijos ar susivienijimo) įstatus, šios kolegijos balsas dažnai būna viršesnis netgi už pačios organizacijos vadovų balsą. Valdorfo mokyklų mokytojai savo specialų išsilavinimą gauna Laisvųjų Valdorfo mokyklų sąjungos mokytojų rengimo seminaruose. Pasirengimo laikas trunka nuo vienų iki dvejų metų. Šių seminarų lankytojų išsilavinimas būna gana skirtingas. Ateina žmonės, turintys tik vidurinį išsilavinimą arba net ir be jo; jau turintys kokį nors profesinį pasirengimą arba baigę universitetą. Abejotina, ar jie gauna pakankamą dalykinę kvalifikaciją, kokios reikalaujama, pavyzdžiui, valstybinėse mokyklose.

Valdorfo pedagogika siekia:

v Puoselėti kiekvieno vaiko sveiką raidą.

v Suteikti jam galimybę realizuoti savo potencialius sugebėjimus.

v Padėti vaikui išplėtoti įgūdžius, reikalingus visuomenės plėtrai..

Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, („mesti jam tinkamą iššūkį“), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jjo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko „artimiausio vystymosi zoną“, kaip ją įvardijo rusų psichologas Levas Vygotskis. Remiantis tuo, ką vaikas sugeba, jam suteikiama parama, įgalinanti jį pasiekti savo potencijų sritį.

Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:

1. Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams, kitaip tariant,sveiko individo raidos archetipui.

2. Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams – psichologiniams tyrimams ir jų analizei. Stengdamasis įžvelgti vaiko individualybę, pedagogas pats turi nuolat tobulėti ir mokytis.

3. Harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui. Prie to prisideda saviti Valdorfo pedagogikos institucijų administravimo bei valdymo būdai, sudarantys tinkamas sąlygas pedagoginiam procesui.

VALDORFO PEDAGOGIKOS BRUOŽAI:

v Valdorfo pedagogikos požiūriu, kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Ši pedagogika stengiasi išsaugoti ir puoselėti tokius svarbius „deficitinius“ vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Paisoma vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengiamasi apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaromos sąlygos džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinama vaiko fantazija, vaizduotė, individualus, kūrybiškas mąstymas. Šias savybes stengiamasi ne tik puoselėti

ir skatinti, bet, kiek įmanoma, ir apsaugoti nuo stereotipų. Pavyzdžiui, manoma, kad kūrybiškam mąstymui vystytis labai trukdo įtaigių TV vaizdinių ir minčių srautas, kurį vaikas nejučia perima ir taip netenka galimybės formuluoti savo mintis (tokiu būdu smegenys formuojasi kaip pasyvus instrumentas ir tampa netinkamos aktyviam, kūrybiškam mąstymui).

v Visi Valdorfo mokyklų mokytojai pamokų eigą organizuoja patys, savo paruoštą medžiagą suderindami su Rudolfo Steinerio sudarytomis „Mokymo plano nuorodomis“, kitaip tariant, su tais metodikos bei turinio reikalavimais, kuriuos Rudolfas Steineris iškėlė pirmosios savo mokyklos mmokytojams 1919 metais per įvairias paskaitas, kursus ir konferencijas ir kuriuos vėliau išleido savo rinktiniuose raštuose.

v Daug dėmesio skiriama meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengiama spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje ir rodymo, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą. Grojimui, šokiui, teatrinei vaidybai pper dieną skiriama gana daug laiko. Nemažiau dėmesio skiriama ir amatams. Ištisose pamokos dalyse lavinami audimo, knygrišybos, kalvystės įgūdžiai.

Vyresniųjų klasių mokiniai atlieka kelių savaičių praktiką įvairiose srityse: amatų, sodininkystės, žemdirbystės, industrijos, socialinėje ir kitose.

v Jau nuo pirmos klasės pradedama mmokyti dviejų užsienio kalbų. Mokymasis vyksta per dainavimą ir žaidimus. Gramatika paliekama antrame plane iki pat mokyklos baigimo.

v Vienos dienos mokymo planas skirstomas į pagrindinę pamoką ir kitų dalykų pamoką. Pagrindinėje pamokoje (pirmosios dvi valandos) maždaug keturias savaites dėstomas tas pats dalykas. Kitų dalykų pamokoje, einančioje po to, dalykas keičiamas kas 45 minutes, panašiai kaip ir kitose mokyklose.

v Valdorfo mokykloje paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų – pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių – įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Todėl pažymiai čia nerašomi, o stengiamasi, kad mokymo turinys ir ugdymo būdai būtų vaikams įdomūs ir aktualūs, atitiktų amžių. Mokiniai nepaliekami toje pačioje klasėje. Dėl šitokios, kai kuriems mokiniams ypač patogios tvarkos, Valdorfo mokyklose nėra akademinio lenktyniavimo, kuris dažniausiai nneišvengiamas valstybinėse mokyklose. Bet tai tik viena medalio pusė. Svarbiausia priežastis, dėl kurios blogai besimokantis mokinys nepaliekamas toje pačioje klasėje, yra amžiaus tarpsnių psichologija. Pagal ją kiekvienam žmogui jo vystymosi eigoje tam tikra medžiaga ar tam tikra forma ir t.t. gali būti pateikta tik tam tikru metu. Šią mintį pagrindžia Rudolfo Steinerio mokymas apie žmogų.

Tačiau pažymių atsisakymas nereiškia bet kokio vertinimo atsisakymo. Pasiekimai moksle vertinami taip pat, tačiau svarbesnis yra mokinio vystymosi, jo bendravimo, viso jo charakterio, viso jo kkaip esybės įvertinimas. Tai atsispindi Valdorfo mokyklos pažymėjimo bei atskirų dalykų vertinimo leksikoje. Visas vertinimas pateikiamas aprašomuoju būdu. Tačiau reiktų sutikti su tais, kurie teigia, jog toks visapusiška asmens analizė yra tiesiog per didelis kišimasis į pačią asmenybę, nei įvertinant pažymiais.

v Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Šios pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Staineris dauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: „Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną“. (R.Steineris)

v Klasės mokytojas vadovauja savo klasei aštuonerius metus, nuo pirmos iki aštuntos klasės, ir pats moko visų pagrindinių dalykų. Šitoks būdas geras gali būti tik tuomet, kai vaikas su mokytoju gerai sutaria, bet kas tada, jei atsitinka priešingai? Aukštesnėje pakopoje (9–12 klasės) klasės mokytojo vietą užima du auklėtojai. O klasės auklėtojas toliau palaiko ryšius su tėvais, organizuoja tėvų susirinkimus bei lanko mokinių šeimas.

v Valdorfo mokyklos dvyliktoje klasėje mokiniai atlieka „baigiamąjį projektą“. Padedant mokytojui, jie laisvai pasirenka ir išanalizuoja kokią nors temą, daro kūrybinį darbą ir pan. Tačiau valstybiniame lygmenyje „baigiamasis projektas“ dažniausiai nėra laikomas adekvačiu abitūros egzaminams, ir mokiniai privalo mokytis papildomus metus, kad įvykdytų Švietimo ministerijos keliamus reikalavimus ir gautų atestatą. Tie ppapildomi metai (dažniausiai dveji) neįeina į Valdorfo mokyklų programas ir nesusiję su Valdorfo pedagogika. Tai būna išties labai sunkus, be jokių ypatingų laisvių ir pasirinkimų, tiesiog gryno „kalimo“ laikas, per kurį reikia įveikti viską, ko reikalauja valstybė.

Neneigiant ir nemenkinant teigiamų pusių, deja, reikia pabrėžti, jog Valdorfo mokyklos nėra vien oazės be problemų. Ir šiose mokyklose yra pakankamai žmogiškų klaidų, nesutarimų, nesėkmių, pavydo ir intrigų. Dėl mokymo programų ypatumų labai sunku iš Valdorfo mokyklos pereiti į kitą, pvz., valstybinę mokyklą. Beveik visuomet tokiu atveju prarandami bent vieni mokslo metai, o tai mokiniams sukuria problemų, nes jie būna vyresni už savo bendraklasius. Nepaisant to, kad nėra hierarchijos, vis vien ir čia atsiranda galimybių piktnaudžiauti valdžia.Be to, kalbant apie Valdorfo mokyklas, negalima pamiršti, kad visuomenėje įsitvirtinęs geras jų įvaizdis yra ne kas kita, kaip puikiai paskleista propaganda, sukurta save priešstatyti visa kuo blogai ir ydingai valstybinei mokyklai. Iš tiesų tarp propagandinės savireklamos ir tikrovės mylių mylios. [5,6-8psl.;7, 8-57 psl.]

IKIMOKYKLINĖ VALDORFO PEDAGOGIKA LIETUVOJE IR JOS TAIKYMAS DARŽELIUOSE

Valdorfo pedagogikos idėjos į Lietuvą atkeliavo tik paskutinėje XX a. dekadoje, nors R.Steinerio filosofinėmis idėjomis dar amžiaus pradžioje domėjosi tokie lietuvių kultūros atstovai, kaip Vydūnas, J.Baltrušaitis. Pusšimtį metų Lietuvoje vyravusiai tarybinei materialistinei ideologijai Valdorfo pedagogika, visame pasaulyje ttraktuota kaip viena iš laisvojo ugdymo krypčių, nebuvo priimtina.Lietuvoje Valdorfo darželių grupės ėmė kurtis nuo 1993 m. Pačia pradžia galima būtų laikyti 1992 – 1993 m. laikotarpį – naujovių alkio, entuziazmo, ieškojimų, domėjimosi metą. Dalis auklėtojų susidomėjo jau pirmaisiais R.Steinerio pedagogikos seminarais, nors jie ir nebuvo skirti specialiai ikimokykliniam ugdymui: nuo 1992 m. Valdorfo pedagogikos seminarus mokytojams LPKI pradėjo vesti danas, pedagogas – praktikas J.Nielsenas, o nuo 1993 m. sausio mėn. R.Steinerio suaugusiųjų pedagogikos (socialinės ekologijos) seminarus ėmė vesti šios srities specialistas iš Danijos E.Lemcke.

1993 m. pavasarį LPKI buvo suorganizuotas pirmasis ikimokyklinis Valdorfo pedagogikos seminaras, kurį vedė iš Lietuvos kilę vokiečiai Rūta ir Archibaldas Bajoratai drauge su M.Schoultze – darželio auklėtoja iš Vokietijos. Šis seminaras sukėlė didelį auklėtojų susidomėjimą (jame dalyvavo apie 100 klausytojų), ir po metų buvo dar kartą pakartotas. Vėliau šie lektoriai tęsė seminarus savo gimtajame mieste Šilutėje, taip pat Klaipėdoje, Panevėžyje.

Tuo metu – 1991-1992 m., Lietuvos vyriausybei orientuojantis į galimybę atsisakyti valstybinių lopšelių – darželių ir imtis stiprinti šeimų ugdymą, kūdikių priežiūros namuose svertai lėmė motinystės atostogų sąlygas ir tėvų apsisprendimą auginti vaikus iki 3 metų tik namuose. Darželiuose smarkiai sumažėjo vaikų skaičius; vien 1990 – 1991 metais buvo uždaryta daugiau kaip 500 lopšelių

– darželių. (Juodaitytė, 1999). Ikimokyklinio ugdymo įstaigos susirūpino savo įvaizdžiu visuomenėje, ėmė ieškoti progresyvių pedagoginių idėjų, stengėsi pritraukti daugiau vaikų į darželius, kurie tuo laiku buvo gerokai ištuštėję. Patrauklios praktinės Valdorfo pedagogikos naujovės sudomino nemažai auklėtojų ir darželių vedėjų.

Norinčioms nuosekliau taikyti šios pedagogikos principus savo darbe su vaikais kol kas teko ieškoti galimybių studijuoti užsienyje. Prieinamiausios studijos tuo metu buvo Maskvoje (Štutgarto pedagogų vedamas Valdorfo auklėtojų seminaras) ir Taline (Talino Pedagoginio universiteto organizuojamas tarptautinis Valdorfo pedagogikos seminaras).[3,11-23psl.]

1993 m. buvo įkurtas LLietuvos Valdorfo pedagogikos centras, apjungęs kylančias Valdorfo pedagogikos iniciatyvas iš įvairių Lietuvos miestų. Per šį Centrą tiek mokytojai, tiek ir darželių auklėtojos iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus, Kazlų Rūdos, Šilutės ir kitur galėjo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Atsirado daugiau galimybių susitikti, bendradarbiauti, keistis informacija. Valdorfo pedagogikos centras, įsikūręs prie LPKI (Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto), ėmėsi platinti Valdorfo pedagoginę literatūrą ir organizuoti 3 krypčių respublikinius seminarus: mokytojų seminarą, ikimokyklinį seminarą ir socialinės ekologijos seminarą. Visi šie seminarai turėjo bendrų yypatumų – buvo atviri, vedami užsienio lektorių, ir susilaukė klausytojų iš visos Lietuvos.

1994 – 1998 metais ikimokyklinį Valdorfo pedagogikos seminarą kuravo danė I.Brochmann. Tai buvo patyrusi specialistė, kuri padėjo Lietuvoje suformuoti Valdorfo pedagogikos kriterijus, atskaitos sistemą. Buvo ieškoma būdų suteikti LLietuvos auklėtojoms, norinčioms taikyti šią pedagogiką, išsilavinimą, kuris būtų pakankamai gilus ir atitiktų pasaulinį lygį.

Nuo 1995 m. auklėtojos iš Lietuvos ėmė vis dažniau vykti į stažuotes Valdorfo darželiuose užsienyje, parsiveždamos drąsių idėjų ir pasyrižimo keisti ne tik darželio aplinką ar darbo būdus, bet ir aplinkinių žmonių, tėvų požiūrį į vaiką. Pradedant 1997 m. pradėjo atsirasti diplomuotų Valdorfo auklėtojų, baigusių studijas užsienyje – Maskvos arba Talino Valdorfo pedagogikos seminaruose. Tos pedagogės, kurios dalyvavo socialinės ekologijos seminaruose, įgudo dirbti suaugusių žmonių grupėje, įgijo pasitikėjimo, bendraudamos su tėvais, kolegomis, vadovais, visuomene. 1997 – 1998 m. vis daugiau lietuvių auklėtojų ėmė pačios vesti praktinius ir teorinius kursus seminaruose, skaityti paskaitas tėvams, aktyviai dalintis patirtimi su kolegėmis.

1997 m. Valdorfo pedagogikos centro organizuojamas respublikinis ikimokyklinis sseminaras Vilniuje pradėjo intensyvius 4 metų kursus darželio auklėtojoms, kurie nuolatinėms jų lankytojoms turėjo suteikti žinių ir įgūdžių, būtinai reikalingų, norint kompetetingai kurti Valdorfo darželį ir jame dirbti. Čia studijuoja 50 auklėtojų iš skirtingų Lietuvos miestų. Vienas stipriausių Lietuvos Valdorfo centrų veikia Vilniuje, ,,Pasakos“ lopšelyje darželyje.

Valdorfo darželiuose auklėtojos, dirbdamos su mažais vaikais, kuria šiltą ir jaukią naminę aplinką bei suteikia vaikų gyvenimui ritminių pasikartojimų. Tai užtikrina saugią psichologinę vaikų savijautą. Čia vaikas ugdomas dviem kryptim. Pirma, auklėtojos užsiima ūkine, menine iir praktine veikla, kurią vaikams sudaromos sąlygos mėgdžioti (pavyzdžiui, kepimas, piešimas, sodo darbai, rankdarbiai). Ši veikla atspindi ir metų laikų nuotaikas bei kalendorines šventes. Nuo įprastų lopšelių-darželių Valdorfo grupės skiriasi tuo, kad šventės ir renginiai čia vyksta pačioje grupėje, taip kuriama kamerinė, šeimyniška aplinka. Labai svarbu, kad grupės gyvenime dalyvautų tėvai – jie aktyvūs švenčių, renginių dalyviai. Kai darželyje švenčiamas vaiko gimtadienis, pasakojama jo biografija, kas svarbaus vaiko gyvenime įvyko pirmais, antrais metais. Ją parašyti turi tėvai. Sakysit, smulkmena? Anaiptol, tai nelengva užduotis tėvams, o ir vaikai iš naujo „atranda” draugą. Antra, auklėtoja ugdo vaikų fantazijos galias, sekdama atidžiai parinktas pasakas, o taip pat padeda jiems giliau išgyventi, patirti daugelį gyvenimo aspektų, skatindamos laisvąjį žaidimą. Čia naudojami žaislai, pagaminti iš natūralių medžiagų, bei kriauklės, kankorėžiai ir kiti pačių vaikų surinkti gamtos daiktai. Tokioje iš tiesų natūralioje ir kūrybingoje aplinkoje vaikas nesąmoningai perima labai daug vertybinės, estetinės ir kitos jo asmenybės formavimąsi lemiančios informacijos. Valdorfo darželis puoselėja kūrybingumą, gebėjimą stebėtis ir domėtis pasauliu, pagarbą gamtai ir žmogui.

Pamėgdžiojimas yra pripažintas svarbiausia Valdorfo pedagogikoje ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymosi priemone – taigi, suaugusieji vaikų darželiuose ugdo per pamėgdžiojimą, ir didžioji dalis to, ko vaikai išmoksta šiame amžiaus tarpsnyje, yra perteikiama suaugusiojo veiklos pavyzdžiu. Vaikas mmokosi gyvenimui svarbių dalykų iš paties gyvenimo (antai gimtąją kalbą vaikas išmoksta taip pat mėgdžiodamas). Vaikai modeliuoja savo elgesį pagal tai, kas vyksta aplink juos. Suaugusiojo veikla mažame vaike stimuliuoja tiesioginį atsaką, todėl pedagogai iškelia sau tokius kasdienius uždavinius, kad būtų verti vaikų mėgdžiojimo.

Vaikai darželyje – tai „darytojų“ bendruomenė. Juos paskatina veikti prasmingas darbas.Vaikai mato ir fiksuoja viską, ką daro suaugusieji – ne vien tai, ką jie daro šalia vaiko,bet ir kaip jie tai daro.

Darželyje vyksta visas spektras pamėgdžiojimui tinkančios veiklos. Tai – ir namų ruošos užduotys, kaip kepimas, virimas, valymas, patalpos tvarkymas bei kitos veiklos rūšys, turinčios socialinį, praktinį, moralinį – taigi, ir ugdomąjį pagrindą. Daug veiklos siejama su tradiciniais amatais, naudojant natūralias medžiagas ir priemones. Pedagogas plečia vaiko patirtį, padeda pažinti jį supantį pasaulį ne tiek per aiškinimus, kiek per jutimus, patyrimą ir veiklą. Toks ugdymo stilius sukuria darželyje atmosferą, kur visi vieni kitus supranta be daugiažodžiavimo ir ilgų paaiškinimų ar instrukcijų. Valdorfo pedagogai yra įsitikinę, jog kai mažas vaikas domisi suaugusiojo veikla, klausinėja apie ją, jis iš esmės ieško ryšio su suaugusiuoju, bando jį užmegzti. Šis ryšys jam svarbesnis, nei pati veikla ar atsakymai į jo klausimus. (Brochmann, 1997). Todėl svarbu, kad suaugęs žmogus dirbtų kkartu su vaiku ar šalia vaiko, su juo per veiklą palaikydamas ryšį, kurio vaikas tikisi.“Pamokymai ir nurodymai iki 7 metų turi mažiausią poveikį. Ką vaikas mato, tą jis ir mėgdžioja, nes jis save formuoja pagal savo ryšį su išoriniu pasauliu. (.) Iki 5 metų vaikas netiki jokiu autoritetu. Jis yra tik pamėgdžiotojas. Žodis „privalau“ jam neturi jokios reikšmės.Šį žodį darosi prasminga vartoti tik vaikui sulaukus 5 metų. (.) Savo viduje vaikas atmeta viską, kas yra jam primetama suaugusiojo valia. Tačiau vaikas instinktyviai suvokia, kas vyksta jo aplinkoje. Jis puikiai perpranta jį supančius asmenis, tarp jų savo auklėtoją. Taip yra dėl to, kad visi vaiko pojūčiai subtiliai prisitaiko prie jį supančios aplinkos. Vaikas nevalingai ginasi tik nuo sąmoningo svetimos valios poveikio.“ [2, 33psl.]

VALDORFO MOKYKLA

Užduotys Valdorfo mokykloje formuluojamos tokiu būdu, kad kiekvienas vaikas galėtų jas atlikti savaip, nepatirdamas nesėkmės. Atvirkščiai, kiekvienas net pagiriamas už savitą sprendimo būdą. Taip ugdomas atviras, lankstus mąstymas, sugebėjimas rasti ne vieną problemos sprendimą. Vyresnėse klasėse labai sustiprėja intelektualus bei kognityvus mąstymas. Tuomet moksleiviams sudaromos sąlygos stebėti mokslinius fenomenus – tam, kad jie galėtų suformuluoti savo pačių išvadas ir išmoktų jas paaiškinti bei apginti. Tokiu būdu moksleiviai nėra „maitinami“ užbaigtais teiginiais, bet ugdoma jų nepriklausoma nuomonė, savarankiški

sprendimai. Studijuodami prieštaringus mokslininkų požiūrius, vaikai įgunda vertinti problemas iš įvairių pusių, lanksčiai mąstyti.

Stengiamasi sukurti mokykloje tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų būti atviras, jaustųsi saugus ir išklausytas, padrąsintas saviraiškai, kur nebūtų įtampos, vyrautų draugystės, o ne konkurencijos atmosfera. Toks požiūris tausoja ir vaiko sveikatą: atsparumas ligoms yra susijęs su vaiko psichine ir dvasine būkle, kurią gali neigiamai veikti emocinė įtampa, pernelyg didelis intelektualinis krūvis, reikalavimai, neatitinkantys vaiko vystymosi tempo. Ši ugdymo sistema skiriasi nuo tradicinės ne tiek dėstomos medžiagos apimtimi, kkiek tuo, kada, kas ir kaip dėstoma.

Pagrindiniai uždaviniai, kuriais vadovaujamasi, sudarant Valdorfo mokyklos programas, yra šie:

v palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančio vaiko gebėjimus, duoti peno jo vidiniam gyvenimui;

v sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi;

v suteikti vaikui prasmingų žinių. /Valdorfo m-klos koncepcija/

IŠVADOS

Valdorfo pedagogika – tai naujas požiūris į vaiką. Kaip ir kiekvienas mokymas turi savų teigiamų ir neigiamų pusių. Šiame darbe pavyko apžvelgti Valdorfo pedagogikos atsiradimo istoriją, pagrindinius bruožus, siekius, tikslus ir uždavinius, trumpai palyginti ssu tradicinėmis mokymo ir ugdymo įstaigomis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Brochmann I. Ar skriaudžiame savo vaikus? – Vilnius, 1999.

2. Fullan M. Pokyčių jėgos. – Vilnius, 1998

3. Lietuvos vaikų darželis: praeitis ir dabartis. – Vilnius, 1999

4. Šteineris R. Vaiko ugdymas dvasios mokslo požiūriu. – Vilnius, 1998.

5. Šteineris R. Žmogiškosios eesybės vystymasis. – Vilnius, 2000

6. Vaikas šeimoje ir darželyje : konferencijos medžiaga. – Klaipėda, 1993

7. Žilienė D. Žmogaus slėpiniai ir pedagogika. – Vilnius, 1997.