Žaidimas ir jo tipai

ŽAIDIMAS IR JO TIPAI

Turinys

1. Žaidimo samprata

2. Žaidimo esmė

3. Žaidimų tipai

3.1. Žaidimų tipai pagal Piaget

3.2. Socialinis ir vaidmeninis žaidimų tipai

3.2.1. Socialinis žaidimas

3.2.2. Vaidmeninis žaidimas

4. Žaidimo reikšmė vaiko vystymuisi

4.1. Žaidimo įtaka kalbos lavėjimui

4.2. Žaidimo reikšmė refleksinio mąstymo vystymuisi

5. Išvados

Naudota literatūra

“.Vaikas į žaidimą žiūri kaip į rimtą veiklą. Žaidimas yra savo asmenybės įtvirtinimas: siekimo tobulėti, nugalėti kliūtis išraiška, naujų ribų siekimas. O žaidimo rezultatas ir yra tam tikras pasiekimas. Vaikas neturi kitų saviraiškos būdų kaip žaidimas.

Kiekvienas žaidimas yra valios išbandymas, valios mokykla, vadinasi iir asmenybės mokykla”

Prancūzų psichologas J.Chateau

1. Žaidimo samprata

Sugebėjimas žaisti yra ypatingas kultūrinis fenomenas, galbūt netgi kultūros šaknys. Todėl vaikų žaidimams turi būti skiriamas specialus dėmesys. Gera vaikystė turi būti kupina žaidimų. Žaidimas – tai natūrali, savarankiška žmogaus egzistencijos dalis, tokia pati kaip miegas, kvėpavimas ir pan. Žaidžiantis vaikas yra savaime suprantamas dalykas, kadangi būti vaiku ir žaisti neatskiriami vienas nuo kito dalykai.

Aristotelis (384 – 322m.pr.m.e.) manė, kad žaidimas padeda atsigauti psichikai ir suteikia žmonėms atsipalaidavimą. Žaidimas, pasak jo, suteikia galimybę nnekenksmingu būdu išgyventi tokias visuomenės ydas, kaip agresija ir perdėtas egoizmas.

Galeno (129-199m.) rašytinė žaidimų charakteristika laikoma seniausia. 150m. jis pateikė tokį žaidimo apibrėžimą: “Žaidimas yra veikla, maloniu būdu užimanti kūną ir dvasią. Kūną – tai poilsio pratimai, dvasią gi šiek ttiek nuvargina”.

Vėliau judriųjų žaidimų charakteristikų galima rasti humanistų veikaluose. Pasak P.Vergilijaus (1370-1444 m.), žaidimas padidina kūno vikrumą, suteikia dvasiai gaivumo ir yra geriausias poilsio šaltinis. (Stonkus 1994: 9)

Jau nuo Rousseau laikų žaidimas ne tik akceptuojamas, bet ir laikomas prigimtine vaiko teise. Rousseau (1762m.) pirmasis laikė vaiką ne “mažu suaugusiuoju”, o pilnaverčiu žmogumi, su jausmais ir lūkesčiais, kurie turėtų būti rimtai priimti. Jam buvo svarbu, kad žaidimas ir liktų žaidimu, o ne pereitų į darbą. Rousseau padėjo pamatus vaikų tyrimų srityje, kurios tyrinėjimų objektas yra vaiko veikla, tame tarpe ir žaidimas, kaip labai svarbi žmogaus gyvenimo išraiškos forma. (Brandstätter 2000: 1)

Fröbelis (1782m.) tyrė vaikų žaidimus psichologiniame lygmenyje. Jis laikomas vaikų darželių įkūrėju ir jis bandė skatinti vaikų kūrybiškumą, išrasdamas naujas žaidimo iir veiklos priemones. Fröbelis priėjo prie išvados, kad mažiau sudėtingas žaislas sukelia daugiau žaidimo idėjų, nei sudėtingas.

Groosas (1861m.), Baselio ir Tiubingo profesorius, atrado psichologinę ir biologinę žaidimo prasmę. Jo teoriją galima vadinti “pratimų arba saviauklos teorija”, nes jam žaidimas yra prisitaikymas tolesniam gyvenimui tokioje aplinkoje, kuri dar neapsunkinta suaugusiųjų gyvenimo rimtimi. Groosas skirstė žaidimus pagal, jo manymu, svarbiausias įgūdžių sritis į sensorinius, motorinius žaidimus, ir žaidimus, reikalaujančius aukštesnės protinės funkcijos. Grooso teorija buvo labai paplitusi iki 20a. trečiojo dešimtmečio. Pagrindiniai ššios teorijos teiginiai:

1. Kiekviena būtybė turi įgimtų polinkių, nulemiančių jos veiklos tikslingumą bei kryptingumą; labiausiai išsivysčiusių būtybių įgimta savybė yra impulsyvus noras, troškimas veikti, kuris ypač ryškiai pasireiškia augant.

2. Kokios svarbios ir būtinos bebūtų žmogaus įgimtos reakcijos, jų nepakanka sudėtingai veiklai.

3. Kiekviena išsivysčiusi būtybė turi vaikystę, t.y. augimo ir brendimo laikotarpį. Kol ji dar negali savarankiškai gyventi, ją globoja gimdytojai.

4. Vaikystė sudaro sąlygas įgyti tokių būtinų gebėjimų, kurie atsiranda iš įgimtų reakcijų, todėl žmogui reikia ilgos vaikystės – kuo tobulesnė veikla, tuo ilgesnis pasirengimas jai.

5. Virš įgimtų reakcijų bazės susidaro įgyti įgūdžiai – naujos reakcijos.

6. Naujieji gebėjimai prisitaikyti įgyjami esant tvirčiausiai sąsajai su įpročiais ir vyresniosios kartos gebėjimais; padeda įgimtas žmogaus noras mėgdžioti.

7. Kai besivystantis individas, neturėdamas jokių išorinių tikslų, tik vidinių jėgų skatinamas, ugdo ir stiprina savo polinkius –tai ir yra žaidimo ištakos. (Stonkus 1994: 14)

2. Žaidimo esmė

Pagal Jürgeną Fritzą žaidimas turi turėti sekančius požymius:

a) Žaidimas yra neprievartinis ir laisvas reiškinys. Judesiai žaidimo metu yra laisvi ne todėl, kad jie vyksta prie priežasties, o kaip tik todėl, kad jie atsiriboja nuo bet kokios priežasties. Kaip ir paties reiškinio nepriklausomybė, tokie turi būti ir žaidėjai: laisvi nuo išorės prievartos, kitaip jie gal ir žais, bet žaidimui visiškai neatsiduos.

b) Žaismingi judesiai yra apriboti: per žaidimo lauko ribas, taisykles, fizines savybes.

c) Žaidimo jjudesių eiga yra ambivalentiška. Vyrauja pastovus judėjimas šen ir ten, atsipalaidavimas ir svyravimo pojūtis. Iš to kyla reikalavimas, kad žaidimai turi būti tokie, kad išėjimas iš žaidimo būtų laisvas ir neapibrėžtas.

d) Žaidimams būdingas “begalybės pojūtis”: jie tęsiasi nenumatant žaidimo pabaigos ir baigiasi tik paveikti išorinių jėgų: alkio, nuovargio, žaidimų vadovo, kuris nutraukia žaidimą.

e) Žaidimams būdinga atsiribojimas nuo tikrovės. Žaidimo judesiai nėra susiję su ateitimi, lieka dabartyje. Jokia jų fazė nedeterminuoja vienareikšmiškai sekančios. Kiekviena fazė, kiekvienas momentas pilni savitų staigmenų. (Fritz 1993: 78)

Leidinio “Pedagogika ir demokratija. Ugdomojo darbo eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose”(Stærfeldt 1999: 40) autoriai pažymi, kad žaidimų kultūrai būdinga vientisa kūno ir psichinės energijos veikla:

· vaikai kalba judėdami,

· vaikai kalba po kelis iš karto,

· jie gali eiliuoti, stovėdami ant vienos kojos,

· jie šokinėja ir dainuoja,

· skaičiuoja ir verčiasi kūliais,

· pasakoja istorijas, sūpuodamiesi ant pirštų galiukų,

· šokinėja nuo vienos temos prie kitos,

· staiga miršta ir krenta ant žemės (pabandyk, jei gudrus, suvaidinti įtikinamai!) ir t.t.

Vaikams nepaprastai patinka sutelkti ir parodyti viską, ką jie moka, panaudojant kelis sugebėjimus vienu metu. Jie priešinasi ir nesiduoda, kad kuri nors jų savybė būtų lavinama atskirai nuo kitų. Vaikai yra prieš ankstyvą mokymą, specializuojantį mokomuosius dalykus. Jie ypač nenori tokio mokslo, kuris visą dėmesį skiria protui, o kūną ir jutimus laiko nuolatiniais darbo trukdžiais.

Žaidimo esmė –– improvizacijos ir variacijos, peržengiančios atspindimos tikrovės ribas.

3. Žaidimų tipai

Psichologai ir pedagogai teigia, kad vaiko žaidimo lygis informuoja apie paties vaiko raidos ypatumus.

Normalios raidos kūdikiai siekia ir čiumpa daiktus, žaislus, formuojasi daugybė įvairių veiksmų su daiktais.

2 – 3 metų vaikas mėgdžioja suaugusiojo veiksmus, mokosi naudoti daiktus pagal paskirtį, kiekvienas daiktas jam įgauna prasmę; formuojasi vaizduojamasis žaidimas, kurio turinys – simboliniai siužetiniai veiksmai su daiktais (vaikas “skaito” laikraštį, “šluoja” grindis).

3 – 4 metų vaiko žaidime atsiranda vaidmuo. Pradžioje vaidmuo vis dar lyg ir paslėptas: vaikas atlikdamas žaidimo veiksmus dar nevadina savęs imituojamo suaugusiojo vardu. Vėliau jis jau vaidmenį įvardija žaidimo pradžioje ir pradeda veikti, vadovaudamasis vaidmens logika. Praturtėja emocinis žaidimo turinys.

5 – 6 metų normalaus intelekto vaikai žaidimuose kuria vaidmeninius dialogus. Pusė penkiamečių dialogus kuria savarankiškai, kūrybiškai; trečdalis – su pedagogo pagalba; ketvirtadalio vaikų savarankiški dialogai skurdoki, primityvūs (tai gali lemti įvairios socialinės, pedagoginės, psichinės priežastys).

3.1. Žaidimų tipai pagal Piaget

Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980) išskyrė tris artimai susijusius žaidimų tipus:

– žaidimai-pratimai;

– simboliniai žaidimai (simboliai);

– žaidimai, turintys taisykles.

Pasak Piaget, visi šie žaidimai panašūs – tai elgesio formos, kuriose vyrauja asimiliacija. Skiriasi vieni nuo kitų tuo, kad kiekviename žaidimo raidos etape asimiliuojasi įvairiomis schemomis.

Žaidimai-pratimai atsiranda pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. 2-4 metų amžiuje šiuos žaidimus keičia simboliniai

žaidimai. Vaikai žaisdami mėgdžioja tikrovę. Šie žaidimai turi savo taisykles. Kai kurios taisyklės nesikeičia, kitos įteisinamos ekspromtu žaidžiant. Piaget pažymi, kad svarbu simboliniuose žaidimuose yra tai, kad vaikai tokiu būdu žymiai geriau išreiškia savo jausmus ir gyvenimišką situaciją, nei žodžiais ar piešiniais. Žaidimas suteikia vaikui galimybę ne tik būti lankstiems, bet ir parodyti, ką jiems reiškia pasaulis. Reikalavimai, kylantys vaikui žaidžiant simbolinius žaidimus yra ne maži: jie turi priimti vaidmenį, jį perteikti teisingai kalbiniu, gestų ir veiksmo atžvilgiais. Be to, vvaikai tarpusavyje turi sutarti dėl veiksmo eigos. Tokiu būdu simbolinis žaidimas stiprina vaiko socialinį vystymąsi.

Žaidimai, turintys taisykles išsivysto iš žaidimų-pratimų. Vaikas, turėdamas pakankamus sensomotorinius sugebėjimus, sukuria tam tikras taisykles, pagal kurias išnaudojami šie sugebėjimai. Šis įsipareigojimas pačiam sau sudaro sąlygas atsirasti žaidimams, turintiems taisykles. Šie žaidimai yra socialiniai žaidimai, kuriuose dalyvauja grupė vaikų, susitariančių dėl žaidimo eigos. Socialinis žaidimo charakteris padeda vaikui stabilizuoti savęs ir kitų suvokimą. Žaidimo metu vaikas gali palyginti savo elgesį su kitų vaikų ir pabandyti prisitaikyti.

3.2. SSocialinis ir vaidmeninis žaidimų tipai

Daugelis mokslininkų išskiria ankstyvojoje vaikystėje du vyraujančius žaidimų tipus: socialinį ir vaidmeninį žaidimus, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išmėgina save įvairiuose vaidmenyse. (Žukauskienė 1998: 192)

3.2.1. Socialinis žaidimas

Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. MM. Partern, K.E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo šias vaiko socialinio žaidimo rūšis:

1. Neužimtas žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais; dažnai pasyviai stebi kitų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui.

2. Nuošalus žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Jo svarbiausias tikslas – žaisti su žaislais.

3. Stebėtojo žaidimas. Vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, dažnai komentuoja tai, ką mato, arba iš to juokiasi, yra gerokai aktyvesnis.

4. Paralelinis žaidimas. Vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja.

5. Asociatyvus žaidimas. Vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, klausinėja vieni kitų, rodo savo pasiekimus, keičiasi žaislais.

6. Žaidimas bendradarbiaujant. Vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, kkeičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles bei jų laikosi ir kt. (Žukauskienė 1998: 192)

3.2.2. Vaidmeninis žaidimas

Vaidmeniniais vadinami tokie žaidimai, kurių siužetą lemia vaiką supanti aplinka. Ši sąlyga ir yra esminė, lemianti žaidimo turinį, pobūdį bei kilmę.

Vaidmeninių žaidimų turinį apibūdina ne daiktas, jo naudojimas ar keitimas, o žmonių tarpusavio santykiai, pasireiškiantys naudojant žaidimo įrankius.

Kadangi realiame gyvenime žmonių veikla ir jų tarpusavio santykiai labai įvairūs, tai ir vaikų žaidimų siužetai taip pat daugeriopi, nuolatos kinta. Įvairiose epochose skirtingomis istorinėmis, socialinėmis, geografinėmis, bbuitinėmis sąlygomis vaikai žaidė vis kitokių siužetų žaidimus. Siužetai skiriasi, kai žaidžia šiaurėje ar pietuose, taigoje ar dykumoje gyvenančių žmonių vaikai, pramonės darbininkų, žvejų, žemdirbių, kalnų piemenų vaikai. Netgi tas pats vaikas, patekęs į kitokias gyvenimo sąlygas, keičia savo žaidimų siužetus.

Vaidmeniniai žaidimai turi savo siužetą ir turinį.

Žaidimo siužetas – veiklos sritis, kurią vaikas atkuria žaisdamas. Kaip minėta, siužetas priklauso nuo vaiką supančios aplinkos ir kinta plečiantis vaiko akiračiui.

Žaidimo turinys – vaiko atkuriamas charakteringiausias suaugusių žmonių veiklos ir tarpusavio santykių momentas. Jame išreiškiamas vaiko įsiveržimas į suaugusiųjų veiklą, jos pažinimas, žinoma, tik tos veiklos išorė. (Stonkus 1994: 11)

D. Elkoninas išskyrė 4 vaidmeninio žaidimo lygius:

Lygiai Centrinis žaidimo turinys Vaidmenys Veiksmai Veiksmų logika

1 lygis Siužetiniai veiksmai su daiktais, žaislais Išplaukia iš veiksmų. Jie neįvardijami, o jais pasidalijama Vienodi, monotoniški Dažnai pažeidžiama

2 lygis Siužetiniai veiksmai su daiktais Įvardijami, jais pasiskirstoma Prasiplečia žaidimo veiksmų skaičius ir įvairovė Veiksmų logikos nuoseklumą lemia realybė

3 lygis Vaidmenys ir su vaidmeniu susijusių veiksmų atlikimas Aiškūs, įvardijami prieš žaidimą Veiksmais siekiama modeliuoti socialinius santykius Priklauso nuo vaidmens

4 lygis Vaidmeniniai žaidimai, atspindintys požiūrį į žmones, socialinius reiškinius Aiškūs, įvairūs Griežtai nuoseklūs, logiški, įvairūs Nepažeidžiama, motyvuojama realybė, taisyklių racionalumas

4. Žaidimo reikšmė vaiko vystymuisi

Žaidybinėje veikloje intensyviai formuojasi vaiko psichinės savybės ir asmenybės ypatumai. Žaidžiant klostosi naujos veiklos rūšys, vėliau įgyjančios savarankišką reikšmę. Žaidimas skatina vaiko sensomotorinę, moralinę, socialinę raidą, lavina mąstymą, protą, fantaziją, kkūrybiškumą, iniciatyvumą, savarankiškumą, pasitikėjimą savo jėgomis, grūdina jausmus ir emocijas, lavina gebėjimus, judesius, pažintinius procesus, turtina vaizduotę, ugdo gabumus ir t.t. Žaidimas padeda išsiugdyti specifines sampratas, reikalingas suprasti įvairius gyvenimo reiškinius. Jis ne tik veikia, bet ir atspindi ugdymą. Žaidžiant išryškėja asmeninės vaiko savybės, susijusios su socializacija, meistriškumu, vaizduote, proto lankstumu, kurios užtikrina galimybę prisitaikyti ir suteikia pasirinkimo laisvę. Vaikas pradeda suprasti, jog visa, ką jis daro, turi priežastis ir pasekmes, be to jis pradeda prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Žaidimas siūlo begalę galimybių suderinti įspūdžius su siekiais, patenkinti savo potraukius, poreikius, išreikšti gebėjimus, pasirinkti mėgstamas bei tuo metu reikalingas priemones jo sveikatai, fiziniam lavinimui, psichinėms funkcijoms, asmenybei ugdyti, korekcijai ir reabilitacijai.

Žaidybinė veikla skatina valingų psichinių procesų formavimąsi. Pavyzdžiui, žaidžiant stiprėja vaiko valingas dėmesys ir valinga atmintis. Žaidimo sąlygomis vaikai geriau susikaupia ir daugiau įsimena negu laboratorinių badymų sąlygomis. Sąmoningą tikslą (sutelkti dėmesį, įsiminti ir prisiminti) žaidime vaikas įžvelgia anksčiausiai ir lengviausiai. Pačios žaidimo sąlygos reikalauja iš vaiko sutelkti dėmesį į tuos daiktus, kurie įeina į žaidimo situaciją, laikytis vaidinamų veiksmų siužeto. Jei vaikas nenori daryti to, ko reikalauja žaidimo situacija, jei jis neįsimena žaidimo sąlygų, tai vienmečiai jį tiesiog išveja. Bendravimo, emocinio skatinimo poreikis priverčia vaiką tikslingai susikaupti ir įįsiminti.

Žaidimo situacija ir veiksmai nuolat skatina ikimokyklinio amžiaus vaiko protinę veiklą. Žaisdamas vaikas mokosi veikti su daikto pakaitalu – duoda pakaitalui naują žaidybinį pavadinimą ir veikia su juo, atsižvelgdamas į pavadinimą. Daikto pakaitalas virsta mąstymo atrama. Veikdamas su šiais daiktais, vaikas mokosi galvoti apie realų daiktą. Pamažu žaidybiniai veiksmai su daiktais trumpėja, vaikas išmoksta galvoti apie daiktus ir veikti jais mintyse. Vadinasi, žaidimas labai prisideda prie to, jog vaikas pamažu pradeda mąstyti vaizdiniais.

Kartu žaidybinių ir ypač realių vaiko santykių siužetiniame vaidmeniniame žaidime patirtis yra pagrindas ypatingos mąstymo savybės, leidžiančios suprasti kitų žmonių požiūrį, numatyti jų elgesį ir tuo vadovaujantis, elgtis pačiam.

Vaidmeninis žaidimas turi lemiamą reikšmę vaizduotės lavėjimui. Žaidybinėje veikloje vaikas mokosi daiktus pakeisti kitais daiktais, vaidinti įvairius vaidmenis. Šis sugebėjimas sudaro vaizduotės ugdymo pagrindą. Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimuose jau nereikalingi daiktų pakaitalai, taip pat kaip nereikalingi daugelis žaidybinių veiksmų. Vaikai išmoksta tapatinti daiktus ir veiksmus, vaizduotėje kurti naujas situacijas. Tuo atveju žaidimas gali vykti viduje.

Žaidimas suteikia vaikui galimybę susikoncentruoti ties tikrove ir atskirti vidinį pasaulį nuo išorinio. Vaikas panaudoja žaidime savo įspūdžius iš išorinio pasaulio ir gali tokiu būdu sukurti ryšį su tikrove.

Vaiko asmenybės vystymuisi žaidimas naudingas tuo, kad per jį vaikas susipažįsta su suaugusių žmonių elgesiu

ir santykiais; jie yra vaikui elgesio pavyzdys, ir žaisdamas vaikas įgyja pagrindinių bendravimo įgūdžių, savybių, kurių reikia palaikyti santykiams su vienmečiais. Žaidimas, įtraukdamas vaiką ir versdamas jį paklusti vaidmens taisyklėms, prisideda prie jausmų ir valingo elgesio raidos.

Produktyviosios vaiko veiklos rūšys – piešimas, konstravimas – įvairiais ikimokyklinės vaikystės etapais glaudžiai susijęs su žaidimu. Pavyzdžiui, piešdamas vaikas dažnai vaizduoja kokį nors siužetą. Jo nupiešti žmonės grįžta namo, lyja lietus. Į žaidimą įsipina statiniai iš kaladėlių. Domėjimasis piešimu, konstravimu pirmiausia atsiranda kaip domėjimasis žžaidimu, piešimo, konstravimo procesu, atsižvelgiant į žaidimo sumanymą. Ir tik vidutiniajame ir vyresniajame ikimokykliniame amžiuje pradedama domėtis veiklos rezultatais ir ji išsivaduoja iš žaidimo įtakos.

Žaidybinėje veikloje prasideda ir mokomoji veikla, kuri vėliau pasidaro svarbiausia. Mokymąsi skatina suaugęs, jis neatsiranda savaime iš žaidimo. Vaikas pradeda mokytis žaisdamas – mokymąsi jis laiko savotišku vaidmeniniu žaidimu, turinčiu tam tikras taisykles. Tačiau, laikydamasis šių taisyklių, vaikas pats to nepastebėdamas, išmoksta elementarių mokymosi veiksmų. Kadangi suaugusieji į mokymąsi žiūri visai kitaip negu į žaidimą, pamažu iiš pagrindų pasikeičia ir vaiko požiūris į mokymąsi. Atsiranda noras mokytis ir pirmieji mokymosi įgūdžiai.(Muchina 1988: 108)

4.1. Žaidimo įtaka kalbos lavėjimui

Labai didelę reikšmę žaidimas turi kalbos lavėjimui. Žaidimo situacija reikalauja iš kiekvieno žaidžiančio tam tikro kalbinio bendravimo lygio. Jei vaikas nnesugeba aiškiai išsakyti savo pageidavimų dėl žaidimo eigos, jei nesugeba suprasti draugų žodinių nurodymų, vienmečiams jis bus našta. Būtinumas tartis su vienmečiais skatina rišliosios kalbos lavėjimą. Žaidimas turi ypatingą reikšmę vaiko kalbos ženklinei funkcijai, kuri lavėja vienus daiktus keičiant kitais. Tuo pačiu vardu vadinamas nesantis daiktas ir jo pakaitalas sutelkia vaiko dėmesį į kai kurias daikto savybes, naujai suvokiamas per pakaitalą. Tuo pačiu atsiveria dar vienas pažinimo būdas.

4.2. Žaidimo reikšmė refleksinio mąstymo vystymuisi

Refleksija – tai žmogaus sugebėjimas analizuoti savo veiksmus, poelgius, motyvus ir lyginti juos su visuomenės vertybėmis, taip pat su kitų žmonių veiksmais, poelgiais, motyvais. Refleksija padeda žmogui adekvačiai elgtis tarp žmonių.

Žaidimas skatina refleksijos tobulėjimą, nes žaidime atsiranda reali galimybė pasitikrinti, kaip bendraujama. Pavyzdžiui, žaisdamas “ligoninę”, vaikas verkia iir kenčia kaip pacientas ir patenkintas savimi, kad gerai atlieka vaidmenį. Dvejopa žaidžiančiojo pozicija – atlikėjo ir kontrolieriaus – ugdo gebėjimą savo elgesį lyginti su elgesiu kieno nors kito, kas yra vaikui pavyzdys. Vaidmeniniame žaidime atsiranda refleksijos prielaidos, t.y. žmogui būdingas gebėjimas lyginti savo veiksmus, poreikius bei išgyvenimus su kitų žmonių veiksmais, poreikiais bei išgyvenimais. .(Muchina 1988: 110)

5. Išvados

Šiame darbe apžvelgiamas žaidimo fenomenas ir žaidimų teorijos bei jų tipai. Didelė reikšmė skiriama žaidimų įtakai vaiko vystymesi. Ankstyvosios patirties vaikas įgyja žžaisdamas. Žaidimai skatina jo fizinį, visuomeninį, emocinį ir protinį vystymąsi, per žaidimus jis mąsto, mokosi kalbėti, vaizduoja ir mėgdžioja, kuria ir sprendžia problemas, tyrinėja ir atlieka bandymus, lavina atmintį.

Suprasdami žaidimo svarbą ir sudarydami vaikams geras sąlygas žaisti, suaugusieji suteikia jiems galimybę tapti lanksčiomis asmenybėmis. Vaikai, kurie išdrįsta susitapatinti su kažkuo kitonišku, dar nematytu, kurie nebijo tam atiduoti visų savo jėgų, ilgainiui taps tikrais vietinės bendruomenės, o ir visos visuomenės atramos taškais. Šitie jų sugebėjimai ateities visuomenėje turės didelę reikšmę.

Žaisti galima visą gyvenimą, tačiau “būti vaiku” tik tam tikrą laiką. Žaidžiantys vaikai turėtų priminti suaugusiems apie jų pačių vaikystę ir apie poreikį žaisti pagal norą ir situaciją. Tik tuomet galėsime padėti vaikams. Kiekvienas vaikas turi teisę į laisvą ir nevaržomą vaikystę, o nepažeisti šios vaiko teisės gali tapti viena iš gražiausių suaugusiojo užduočių.

Naudota literatūra

Brandstätter, Sigrid. Frisch, Alexander 2000. Das Spiel – Auswirkungen auf die kindliche Seele. URL: http://www.hausarbeiten.de/faecher/hausarbeit/paf/3490.html [Stand 20.April 2005]

Fritz, Jürgen. 1993. Theorie und Pädagogik des Spiels. München: Juventa Verlag.

Muchina, Valerija. 1988. Vaiko psichologija. Kaunas: Šviesa.

Stærfeldt, Erik/ Mathiasen, Christian Rask. 1999. Pedagogika ir demokratija. Ugdomojo darbo eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose. Vilnius: Aidai.

Stonkus, Stanislovas ir kt. 1994. Žaidimai. Teorija ir didaktika. Kaunas: Lietuvos Kūno kultūros institutas.

Žukauskienė, Rita. 1998. Raidos psichologija. Vilnius: MMargi raštai.