Žalingi įpročiai

Įvadas

„Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, ir būtų nelaimė, jei kas panorėtų iš žmogaus padaryti angelą, nes tuomet dažniausiai išeina gyvulys“(B. Paskalis, 1939).

Žmogus, apdovanotas didžiuliu pranašumu, vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi, bet užtat dažnai lyg per rūką ir klaidingai mato; dažnai užmiršęs, kaip reikia žengti, klupdamas vėl prisimena, ant kokio siauručio pamato rymo jo galvos ir širdies statiniai, tiksliau – sąvokos ir sprendimai. Vis dėlto proto kilnumu jis yra ir lieka toks, koks nėra buvęs joks kitas žemės padaras,- Dievo ssūnus ir žemės karalius.

Žmogus yra pirmutinis iš visų padarų paleistas į laisvę; jis stovi tiesus. Jame veikia gėrio ir blogio, tiesos ir melo svarstyklės, jis gali tyrinėti, privalo rinktis.Jeigu gamta jam davė dvi rankas – įrankius ir dvi plačiai dvi reginčias akis, kad vadovautų jo eigasčiai, tai jis gali ne tik dėlioti svarsčius ant lėkštelės, bet ir pats, jei taip galima pasakyti, būti svoris ant svarstyklių. Apgaulingiausią klaidą jis gali paversti tariamu laisvu noru tapdamas apgautuoju; laikui bėgant, jis gali ppamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį ir net papuošti jas žiedais. Kaip atsitiko su apgautu protu, taip pat gali atsitikti ir su pažabota bei įkalinta laisve; laisvė dažniausiai būna jėgų ir aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei įprastumo.retai žmogus iiškyla virš jo, o jeigu žemosios aistros jį laiko pavergusios arba jeigu jis yra pasidavęs blogiems įpročiams, jis gali pasidaryti dar blogesnis. Tačiau žmogus nors ir į klaidą patekęs, ir būdamas teisus, klupdamas ir vėl keldamasis, vis dėlto lieka žmogum, nors ir silpnu kaip kūdikis, bet visdėlto gimusiu laisvu; nors dar neprotingu, bet galinčiu būti protingesniu; nors ir nepasiekusiu žmogiškumo, bet jo siekiančiu. (4, p.258).

Mes nepažįstame patys savęs, nors mums lemta pažinti. Galime nesunkiai apčiuopti ir šio reiškinio priežastį. Tai nėra iš piršto išlaužtas teiginys. Mes juk niekada savęs neieškojome. Tai kaip turi atsitikti, kad vienądien pasijustume save atradę? Labai teisingi žodžiai „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“. Mūsų lobis ten , kur stovi mūsų pažinimo aviliai. O mes, kkaip tos bitelės, vis pakeliui, vis renkame savo dvasios medų. Ir tikrai mūsų širdžiai rūpi tiktai vienas dalykas – ką nors parsinešti ‚namo“.O kas tas gyvenimas, kas tie išgyvenimai – ar kas nors iš mūsų rimtai kada pamąstė? Ar buvo tam laiko? Bijau, kad niekuomet taip ir nebuvom stabtelėję ties šiais klausimais. Širdis nelinko klausti, o ausys klausyti! Mes išsiblaškę Dievo kvaileliai, savim pasinėrę svajūnėliai, pabundame, pabundame tik vidurdienio varpams gaudžiant ausyse: viens, du trys.dvylika. Tuomet šokam nubudę, abiem rankom ddengiamės ausis ir klausiam kas gi atsitiko? Kas su mumis dedasi? Kas pagaliau mes patys? Skaičiuojame vieną po kito tuos virpančius, mūsų sieloje atliepiančius dūžius: vienas, du, trys.ir taip iki dvylikos, tapatindami juos su savo išgyvenimais, su mūsų gyvenimu apskritai, su pačia būtimi. Bet vargas, jeigu apsirikome. Tuomet lyg ir keistis ar kažką keisti .Ir taip amžiams liks teisingas teiginys: „Tobuliausias kelias kiekvienam – kelias iki jo paties“. (F. Nietzsche, Moralės kilmės klausimu). (4, p. 258).

Tingumas ir bailumas – štai priežastys, dėl kurių tokia didelė dalis žmonių vis dėlto mielai visą gyvenimą lieka nesavarankiški, nors gamta juos jau seniai išlaisvino nuo kitų vadovavimo, štai kodėl kitiems taip nesunku pasidaryti jų globėjais.Juk taip patogu būti nesavarankiškam.(4,p.128).

Menko išsilavinimo žmonės greitai yra linkę visokius nuodus vartoti, būtent alkoholį, tabaką, ir kitus, ir žūva arba vienaip ar kitaip menkėja.(Vydūnas).

Paauglystė.Kokios nieko nevaržomos svajonės ir norai. Kiek daug visko tokiame amžiuje tikimasi ir trokštama išbandyti; azartas, gero adrenalino dozė.

Koks mūsų dienų jaunimas? Ką jis veikia? Kuo domisi? Į šiuos ir dugelį kitų klausimų nesunku atsakyti pažiūrėjus televizijos laidas, paklausius radijo, paskaičius laikraščius, o kartais užtenka išeiti tik į kiemą ir.nei vienas vakarėlis neapsieina be alkoholio ar net narkotikų akivaizdžiai be saiko rūkoma (tiek vaikinai ttiek merginos), gatvėje galima sulaukti pasiūlymų „pabandyti“ ir atsipalaiduoti. Ar gali paauglys atsisakyti tokio malonumo?

Mūsų paaugliai apsikrėtę žalingais įpročiais tarsi neprižiūrima žemė piktžolėmis. Tad kas yra žalingas įprotis? Ar teisingas yra tiesmukiškas ir paprastas daugelio žmonių požiūris į šią problemą? Ar pakankamai tikslus yra apibrėžimas, kad žalingas įprotis – tai iš dalies žmonių nesugebėjimas valdyti tam tikrų savo veiksmų, kurie daro žalą jiems patiems ir aplinkai, ar procesas iš tiesų yra kur kas gilesnis ir sudėtingesnis?

Šią temą pasirinkau, nes žalingi įpročiai vis giliau ir giliau įsiskverbia į mūsų kasdieninį gyvenimą. Pastebėjau, kad geria alkoholį, rūko ir pabando narkotikų vis jaunesni žmonės. Žalingų įpročių vartojimą skatina daugelis veiksnių: farmakologiniai – biologiniai, socialiniai, psichologiniai. Į aklavietę mus veda reklama. Tabako ir alkoholio pramonės strategijos, kurios profesionalesnės už tas, kuriomis tėvai, mokytojai, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti bando kovoti su liguistais potraukiais. Šiuo metu žalingi įpročiai tampa didele problema. Net politikai pradeda suprasti, kad nebūtina laukti, kol vaikas įkris į šulinį, ir tik tada reikia pulti kažką daryti – juk traukti jį iš šulinio bus daug sunkiau ir kainuos brangiau, negu uždengti šulinį dangčiu, kol nelaimė dar neatsitiko.

Kaip kovoti, kad paaugliai atsispirtų narkotinių medžiagų teikiamų malonumų pagundai? Juk uždraustas vaisius visada ssaldžiausias. Veiksmingiausia kovoti su šiais įpročiais mokykliniame ar net ikimokykliniame amžiuje. Vaikai yra tėvų atspindys. Ką jie mato suaugusiųjų pasaulyje, tą ir kopijuoja ir tai jiems atrodo priimtina ir normalu, nes vyresniosios kartos savo pavyzdžiu ir elgesiu aktyviai prisideda prie viso pasaulio katastrofiškos pabaigos. Liguistų potraukių aukos dažnai kenčia ne nuo vieno, bet nuo kelių žalingų įpročių.

Pirmame skyriuje norėčiau paaiškinti, kas yra žalingas įprotis? Kaip atpažinti žmogų, kuriam kelias į žalingų įpročių liūną dar tik prasideda.

Antąjį skyrių paskyriau artimesnei pažinčiai su narkotikais (pavidalas, vartojimo būdai, pasekmės), taip pat aptarsiu jų prevenciją mokykloje, kokią pagalbą gali suteikti tėvai, kaip pačiam paaugliui išsisukti iš keblių situacijų.

Trečiame skyriuje bus gausu patarimų norintiems mesti rūkyti, o ketvirtame – pabandysiu nagrinėti kodėl šių dienų paaugliai taip mėgsta alkoholį.

1. Žalingas įprotis – kas tai?

Kiekvieno žmogaus elgesį veikia įpročiai. Įprotis yra polinkis daryti tam tikrus veiksmus, virtęs su vidiniu poreikiu juos kartoti. Jis susidaro per įgūdžius – labai gerai išmoktus veiksmus, kurių nebereikia sąmoningai valdyti ir kontroliuoti. Daugelis įpročių susidaro vaikystėje, visų pirma mėgdžiojant suaugusiuosius. Pavyzdžiui, stebėdamas tėvus, vaikas išmoksta valytis dantis, įgunda taisyklingai laikyti šepetuką, naudotis dantų pasta ir atlikti reikiamus veiksmus. Dantų valymas virsta būtinybe; vaikas tą daro automatiškai, nemąstydamas, kitaip tariant, atsiranda

įgūdis valytis dantis be jokio paliepimo. Jeigu žmogus turi vidinį poreikį, vadinasi, jau susidarė tvirtas įprotis. Taigi įpročiai yra aplinkos nulemti sąlyginiai refleksai bei stereotipai. Susidaryti įpročius skatina ir papročiai, tradičijos, tačiau lemiamas vaidmuo priklauso šeimos gyvenimo būdui. Ir lietuvių patarlė sako:“Į ką jaunas įprasi, tą ir pasenęs rasi“.

Įpročiai gali būti naudingi ir žalingi. Naudingi padeda žmogui tobulėti, būti kūrybingam, sveikam, pailgina gyvenimą. Prie jų skirtini visi higienos įpročiai, išugdomi šeimoje ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje. Kai šeima gyvena tvarkingai, vyresni jjos nariai rodo gerą pavyzdį, taip išugdomas dorovinis atsparumas bet kuriai blogybei, naudingi įpročiai susidaro lengvai ir greitai.

Žalingi yra tokie įpročiai, kurių poveikis organizmui priešingas negu higienos įpročių. Jie kliudo tobulėti, žaloja sveikatą, trumpina amžių, trikdo darbinę bei kūrybinę veiklą. Žmonės dažnai puikiai žino, kaip kuris nors žalingas įprotis atsiliepia sveikatai, bet negali jam atsispirti. Mokslininkų teigimu, rūkalius savo gyvenimą sutrumpina vidutiniškai devyneriais metais. Taigi žalingi įpročiai yra tokie žmogaus veiksmai, kurie žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleidžia sulaukti ttokio amžiaus, kurio paprastai sulaukia kiti tos visuomenės nariai. Be to jie tukdo žmogui sėkmingai atskleisti save kaip asmenybę, kaip visuomenės narį.

Žalingi įpročiai pasižymi daugeliu konkrečių bruožų, kurie nebūdingi kitiems įpročiams:

 Ardo sveikatą:

 Visada pasidaro savitiksliai ir ilgainiui pajungia visus kitus žmogaus vveiksmus, visą jo veiklą (pavyzdžiui, bet kuria kaina gauti narkotikų);

 Pasižymi nepaprastu konservatyvumu (žalingo įpročio atsisakyti labai sunku) ir ryškia vidine kaita (priklausomybė nuo narkotinės medžiagos vis didėja, kartu didėja ir to įpročio daroma žala);

 Labiausiai veikia charakterį (formuojasi ypatinga žmogaus psichikos sankloda, specifinis charakteris);

 Prisideda prie žmogaus kaip asmenybės degradavimo.

Žalingų įpročių yra daug: rūkymas, svaigalų vartojimas, nesaikingas kavos ir arbatos gėrimas, narkomanija, persivalgymas, kleptomanija, melavimas, keikimasis, azartiniai lošimai ir kt. Dėl įvairių priežasčių jie gali atsirasti labai anksti. Tarkim, žinome, kad kai kurie žindomi kūdikiai miega tik supami. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas pasidaro neramus dažniausiai dėl pilvo skausmų ir didelio dujų kaupimosi žarnyne. Daugelis tėvų, užuot mėginę šalinti skausmus, ima vaiką ant rankų arba supa. Po kurio laiko jis įįpranta miegoti tik supamas.

Žalingi įpročiai atsiranda lengviau už naudingus, be to , ir įsikeroja daug stipriau. (14, p.282 ).

Terminas „žalingas įprotis (addiction – angl.) kilęs iš lotynų kalbos ad dicere, reiškiančio „pasidavimą“. Pasidavimas žalingam įpročiui įvyksta tuomet, kai asmuo nebeturi valios kontroliuoti ir riboti tam tikrą savo veiklą ar tam tikros medžiagos vartojimą. Ši veikla ar medžiaga užvaldo jo gyvenimą ir jei jis neranda būdo, kaip iš jos išsivaduoti, galiausiai jį sunaikina“ (7,p.2).

Tad kodėl vieni žmonės tampa žalingų įįpročių vergais, o kiti – ne? Kodėl vieniems, pakliuvus į žalingo įpročio gniaužtus, pavyksta iš jų išsivaduoti, o kitus jis tiesiogiai ar netiesiogiai priveda iki mirties? Kodėl kai kurie žalingų įpročių apsėstieji visą gyvenimą kovoja su savo įpročiu, tačiau kiekvieną jų žingsnį aukštyn seka kritimas atgal?

Kiekvienas žalingas įprotis turi keturias pagrindines savybes: prisirišimą, priklausomybę, reguliarumą ir destruktyvumą. Šiuos elementus sudėjus į krūvą, žalingą įprotį galima apibrėžti kaip būseną, kurioje individas reguliariai vartoja kai kurias medžiagas, atlieka tam tikrus veiksmus ar užsiima tam tikra veikla, reguodamas į stiprų, neretai visa kita užgožiantį poreikį, kurio nepaisydamas, jis patirtų didelį diskomfortą ar netgi rimtai susirgtų.

Žmogaus prigimtyje užkoduotas polinkis visame kame siekti malonumo ir vengti skausmo. Žalingų įpročių aukos dažniausiai pradeda nuo netinkamo tam tikros medžiagos vartojimo ar elgesio praktikavimo, tuo siekdami išvengti skausmo ir pasiekti malonią dvasinę būseną. Siekiamos būsenos gali būti įvairios, tačiau jos visos turi vieną bendrą dalyką: nuolatinę truką į save. Egzistuoja keturios tokių būsenų kategorijos:

 Pakilios nuotaikos ir susijaudinimo pojūtis;

 Atgaiva nuo rūpesčių, nerimo ar kitokio emocinio diskomforto;

 Galios ir beribio pasitikėjimo savimi pojūtis;

 Susietumo ir transcendentinės vienovės pojūtis.

Tad galima teigti, kad žalingas įprotis – tai neatsispiriamas polinkis vartoti tam tikras medžiagas ar užsiiminėti tam tikra veikla, siekiant padaryti įtaką savo fiziniams iir doroviniams potyriams. Individo poreikis vienokiems ar kitokiems išgyvenimams ir jo kliovimasis tam tikromis medžiagomis ar veikla, siekiant juos patirti, yra sąlygotas jo socialinės padėties, dvasinės brandos ir psichologinės bei fizinės būklės.

„Pašalinti net paprastą žalingą įprotį gana sunku. K.Ušinskis yra pabrėžęs: „jeigu, norint pašalinti žalingą įprotį, užtektų vieną kartą, kad ir labai smarkiai prisiversti, nesunku būtų jo atsikratyti. Bet visa bėda ta, kad įprotis susidaro pamažu, per ilgą laiką, ir pašalinti jį galima taip pat tik pamažu, po ilgos kovos su juo. Mūsų sąmonė ir valia visą laiką turi budėti ir saugoti nuo blogo įpročio, kuris, slypėdamas mūsų nervų sistemoje, lūkuriuoja, pasiruošęs pasinaudoti kiekviena silpnumo ar užsimiršimo minute“.(9, p.151).

1.1. Pirmosios žalingų įpročių užuomazgos

Žalingo įpročio aukos asmenybės pokyčius dažniausiai lydi ir atitinkami elgesio pasikeitimai. Tai gali būti ženklas aplinkiniams, kad ėmė reikštis žalingo įpročio elementai. Charakteringi, aplinkinių akivaizdžiai matomi pokyčiai yra nuotaikos svyravimai, atsiradęs polinkis meluoti, vogti, pagaliau fizinės problemos ir nuolatos besikartojančios ligos. Jei daugelis šių požymių tampa charakteringomis individo savybėmis, o jų priežastį sunku įvardinti, jie gali tarnauti kaip įrodymai, kad individą vis labiau klampina koks nors žalingas įprotis. Tai ypač galioja paauglio amžiuje.

Nuotaikos svyravimai. Didesnius ar mažesnius nuotaikos pokyčius išgyvena kiekvienas. Žalingų įpročių užvaldyto žmogaus nuotaikos svyravimų amplitudė įįgauna ekstremalų pobūdį: nuotaikos svyravimai atrodo be priežasties it aiškiai „išeina už normos ribų“. Be nuotaikos svyravimų, galima pastebėti ir fizinių pasikeitimų – akių blizgesys, išsiplėtusios lėliukės, „išplaukęs“ žvilgsnis liudija tai, kad kraujyje cirkuliuoja nuotaiką veikiantys preparatai. Ypač iškalbingi nuotaikos svyravimai, kurių skalėje atsiranda vietos pykčiui.

Polinkis meluoti. Tai labai paplitęs reiškinys, nes jiems visuomet yra ką slėpti nuo savęs ir nuo kitų. Melavimas tampa gyvenimo būdo apraiška – individas nuolatos daro tai, apie ką nenorėtų, kad sužinotų kiti, ir įvairiais būdais stengiasi maskuoti savo veiksmus.

Polinkis vogti. Bet koks žalingas įprotis paprastai reikalauja didesnių ar mažesnių finansinių resursų, ypač narkomanija. Norint pasiekti palaimos būseną, būtina „susiorganizuoti“ apvalią sumelę.

Nepaaiškinamos pravaikštos. Žmogų vis labiau užvaldant žalingiems įpročiams, jo gyvenimas pamažu tampa nebekontroliuojamas, o įvykių seka – nebenuvaldoma. Į namus grįžtama vis vėliau, galiausiai – po pusiaunakčio ir ne kiekvieną naktį. Prasideda bėgimas iš pamokų, o išgalvoti pasiaiškinimai vis mažiau ir mažiau įtikinami.

Fiziniai simptomai. Oda praranda žvilgesį, ant jos išryškėja dėmės ir išbėrimai. Akys atrodo įdubusios ir negyvos, liguistumo įspūdį dar sustiprina blyški oda bei sulysimas. Kalba tampa monotoniška, praranda gyvumą. Jis darosi aplaidus, ima atsainiai maitintis. Visa jo būklė rodo fizinį išsekimą. Smunka ir asmens higiena. Mažiau dėmesio imama skirti fizinei išvaizdai ir

kūno švarai.

Nuolatos besikartojančios ligos. Sveikata tampa kur kas labiau pažeidžiama įvairių ligų ir negalavimų. Dažniausiai žmogus kenčia nuo kvėpavimo takų infekcijų, virškinimo trakto sutrikimų.

2. Narkotikai

Narkotikais vadinama cheminė medžiaga, veikianti organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas.

Kas pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, ekstazi? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių nė neįtartumėm, kad tai narkotikai. Pvz: nnamų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumės žvalesni ir energingesni. Tačiau šie narkotikai skiriasi nuo kitų, pvz., heroino ar kokaino, tuo, kad aspirinas ar kofeinas yra legalūs. Vartojami saikingai, jie nepadarys jokios žalos.

Medžiagos, kurias vadintume tikraisiais narkotikais heroiną, kokainą ir ekstazi yra labai skirtingos.

Yra psichiką slopinančios medžiagos: opiatai, morfijus, heroinas, metadonas, raminamieji vaistai , barbituratai, alkoholis ir kkt.

Yra psichiką stimuliuojančios medžiagos tai: kokainas, krekas, ekstazi, amfetaminai, efedrinas, kofeinas, nikotinas ir kt. ( 3, p. 13 -33).

Vartojant šias medžiagas gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ar blogos savijautos, pristingate narkotikų vėl perkate ir šitaip be ppaliovos. Narkotikai brangūs, dažnai tenka pinigų prasimanyti nusikalstamais būdais. Rizikuojama dar ir todėl, kad niekada negalima žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto. Mirusieji negali kalbėti. Liūdna, bet, deja, taip yra.

2.1. Narkotinės medžiagos

Narkotikai – medžiagos pakeičiančios organizme vystančius cheminius procesus, sutrikdančios natūralią proto ir jausmų pusiausvyrą, sukeliančios psichinę ir fizinę priklausomybę.(3,p.7).

Žmogus dažnai tariasi žinąs apie narkotikus viską, ką reikia žinoti. Deja, labai klysta..

AMFETAMINAI – sintetiniai stimuliantai, anksčiau juos skirdavo norintiems suliesėti ir nuo depresijos. Šiuo metu gaminami nelegaliose laboratorijose. Dažniausiai vartojamas amfetamino sulfatas. Tai pilkšvai balti milteliai, parduodami mažais popieriaus vokeliais ar polietileniniais maišeliais. Vienas iš vartojimo būdų – sumaišyti su vandeniu ar gaivinamaisiais gėrimais ir išgerti. Jų galima įtraukti pro nosį arba sumaišyti su vvandeniu ir susišvirkšti. Specialiai apdoroti jie vadinami „ledu“ , rūkomi. Vartotojai jaučiasi labai energingi, labai žvalūs ir labai susijaudinę. Bet po 3 – 4 valandų narkotikų poveikis baigiasi, žmogus pasijunta labai pavargęs,alkanas ir prislėgtas. Nuotaika svyruoja nuo pasitikėjimo savimi ir džiaugsmo iki nerimo ir dirglumo. Gali žmogous jausti ir paranoją, manyti, kad jį persekioja.

KANAPĖS – tai vešlus dilgėlių ir apynių šeimos augalas. Parduodamas įvairios formos ir pavidalo. Pirmiausia derva, hašišas, kieti rudi ar juodi grumsteliai, vadinamoji „ žolė „. Gali ssukelti laikiną paralyžių ar lengvas haliucinacijas. Paprastai maišomos su tabaku ir daromos storos ilgos suktinės. Nuo mažiausios dozės pasijusite ramūs, patenkinti arba mieguisti. Galite kikenti nesustodami ar pajusti alkį. Spalvos tampa ryškesnės, garsai skambesni arba apsvaigsite. Prisiekę kanapių rūkytojai jaučia apatiją, nenori nieko veikti, greitai viską pamiršta.

KOKAINAS – gatvėse parduodamas baltų spindinčių kristalėlių pavidalu. Retais atvejais švirkščiamas į veną, kartais rūkomas ar įtvirtinamas į dantenas. Dažniausiai uostomas ar įtraukiamas giliai į nosį. Vartotojas jaučiasi puikiai – stiprus, energingas, pasaulio viešpats. Tačiau poveikis trunka neilgai ( apie 30 minučių ). Prie kokaino greitai priprantama psichologiškai – poreikis gerai jaustis tampa nepakeliamas. Tačiau pasitaiko, kad daug ir dažnai kokainą vartojantys žmonės jaučia stiprų nerimą, juos kankina nemiga, persekiojimo manija, jie jaučiasi išsekę ir liguisti. Šie pojūčiai išnyksta atsisakius kokaino. Nuo per didelės dozės gali sustoti širdis ar kvėpavimas – tokių atveju labai daug.

KREKAS – tai greičiau veikiančio kokaino atmaina. Maišomas su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis. Vanduo išgeriamas, o gauta kieta medžiaga kaitinama ir gali būti rūkoma. Krekas taip vadinamas todėl, kad rūkant spragsi. Parduodamas gelsvais vaškiniais trupinėliais “dozėmis“. Vartotoją užplūsta neapsakomo malonumo ir susijaudinimo banga, trunkanti apie 10 minučių. Po to prasideda blogumas, nė kiek ne mažesnis. Žmogų gali apimti klaiki neviltis aar agresyvumas.

EKSTAZI – populiariausias šokių narkotikas atrastas 1912 m., buvo vartojamas apetitui slopinti. Dažniausiai pasitaiko rudų ar baltų tablečių arba spalvotų kapsulių pavidalu. Įvairių dydžių ir įvairių formų. Stiprina pojūčius, bet nesukelia haliucinacijų. Padeda atsikratyti barjerų ir drovumo, suteikia ramybės ir palankumo žmonėms jausmą.

HEROINAS gaminamas iš opijinių aguonų. Tai balti milteliai, maišomi su kofeinu, talku, gliukoze, miltais bei kreida ir tampa rusvas. Parduodamas mažais popieriaus pakeliais. Heroiną galima uostyti kaip ir kokainą arba maišyti su tabaku ir rūkyti. Galima švirkšti po oda ar į raumenis, bet leidžiant į veną norimo rezultato pasiekiama greičiausiai. Jei rankų venos pasidaro netinkamos, leidžiama į akis, penį ar krūtis. Susileidus užplūsta šiluma, snaudulys ir laimės banga. Žmogus jaučiasi atsipalaidavęs, ramus, niekas jo nejaudina ir niekas nerūpi.

LSD. „ Dviejų aspirino dydžio LSD tablečių pakaktų milijonui žmonių sujaukti protą “ (5,p.45). Parduodama tabletėmis ar smeigtuko galvutės dydžio žirneliais. Dažniausiai būna sugeriamojo popieriaus lapeliais ar kartono kortelėmis. LSD dažniau dedama po liežuviu negu nuryjama. Tai haliucinogeninis narkotikas. Kartais vadinamas „ mastymą skatinančiu “ narkotiku. Jis tiesiogiai veikia smegenis, regos, klausos ir lytėjimo pojūčiai iškraipomi. Tokia savijauta vadinama „ kelione “ ir trunka paprastai apie 8 valandas.

UOSTALAI. Daug medžiagų garuoja sukeldamos intoksikaciją ( apsinuodijimą ). Mūsų laikais uostomosios medžiagos sskiedikliu ir kitų kasdienių gaminių pavidalu naudojamos buityje. Geriausiai žinomos; klijai, dažai, nagų lako valiklis, skystis spausdinimo klaidoms taisyti, sausojo valymo skystis, aerozoliai, pvz., oro gaivikliai, plaukų lakas ir baldų blizgikliai, žiebtuvėlių degalai (butano dujos ), benzinas ir teksto žymekliai. Bene labiausiai paplitęs klijų uostymas. Rimti uostytojai per dieną gali sunaudoti 0,5 – l litro klijų. Kai kurie uostomi tiesiai iš indelio. Kitas būdas – uostyti iš polietileninio maišelio ar ko nors panašaus. Uostalai slopina nervų sistemą, jie svaigina, nes į plaučius patenka mažiau deguonies. Svaigsta galva, ima juokas ir jaučiasi žmogus nerūpestingas. Draugai tokį žmogų gali vadinti „ zombiu “ ar „ ateiviu „.(5,p.47).

Psichologinio prisirišimo formos.

Žalingų įpročių biologinių aspektų negalima atskirti nuo jo psichologinių elementų. Bet koks žalingas įprotis susijęs su smegenų cheminės pusiausvyros pokyčiais. Narkotikų ir kitų saistančių medžiagų vartojimas tai daro intensyviau ir akivaizdžiau nei kitos žalingo įpročio formos. Tačiau visiems aišku, kad tam tikros su cheminiu preparatų vartojimu nesusijusios veiklos formos taip pat daro įtaką smegenų funkcijoms. Tad jas galima drąsiai vadinti žalingais įpročiais. Tai: azartiniai lošimai, žalingi mitybos įpročiai ( ypač paauglėms ), pirkimo manija, televizija, kompiuteris, seksomanija, darboholizmas, religinis fanatizmas. Kiekviena šių formų pasižymi skirtingomis savybėmis, tačiau visos yra vienos prigimties: žmogus patenka į

karštligišką ciklą, kai, mėgindamas pašalinti iš savo gyvenimo skausmą, stresą, ar diskomfortą, jis pasirenka tokias priemones, kurios, užuot išsprendusios problemą, tik dar labiau ją pagilina, o kartu ir vykdo žmogaus degradaciją. Tarpusavio santykiuose jie nužudo meilę, o tėvams atima sugebėjimą užauginti vaikus brandžiomis ir sveikomis asmenybėmis.(14,p.182).

2.2. Kodėl brendama į šį liūną?

Narkomanija – liga, kuri reiškiasi įpročiu nuolat vartoti narkotikus. O narkomanas – žmogus, nuolat vartojantis narkotikus, priklausomas nuo jų, sergantis narkomanija.

Narkomanija – graikų kilmės žodis („narkė“ – suakmenėjimas, „manija“ – bbeprotybė, aistra, kai sutinka žmogaus fizinė ir psichinė būklė), (3,p.7).

Į narkomaniją linkę irzlūs, jautrūs, greitai netenkantys dvasinės pusiausvyros, silpnavaliai, nepasitikintys savimi, greitai pasiduodantys kitų įtakai, ribotų interesų, turintys psichologinių problemų žmonės. Dažniausiai tai asmenys neturintys gyvenimo tikslo, ieškantys netikrų malonumų, lepūnėliai, „ nesuprasti „, mėgstantys be tikslo šlaistytis gatvėmis, linkę pervertinti savo galimybes arba nusivylę po nesėkmių.

Paaugliai narkotines medžiagas vartoja norėdami:

1. patenkinti smalsumą, pajusti narkotiko poveikį;

2. patirti apsvaigimo būseną, pajusti kažką nepatirta;

3. sumažinti įtampą ir atsipalaiduoti;

4. pamiršti problemas;

5. neatsilikti nuo draugų, kartu praleisti laiką;

6. greičiau tapti ssuaugusiu, perimti suaugusiųjų elgesio normas;

7. įrodyti savo nepriklausomybę, protestuoti.

Narkomanijai plisti didelę įtaką turi ir socialiniai veiksniai:

1. Netinkamas auklėjimas šeimoje. Vienu atveju gali būti per didelis tėvų domėjimasis vaiku, arba atvirkščiai – per griežta drausmė, tolerancijos stoka, šalti motinos jausmai.

2. Vaikas augo nepilnoje ššeimoje. Tokioje šeimoje užaugusiems vaikams trūko dėmesio arba jo buvo per daug. Neigiami jausmai gali išsilieti narkotikų ieškojimu.

3. Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje, nekritiškas požiūris į juos. Kuo labiau šeima piktnaudžiauja narkotikais, alkoholiu, tuo dažniau vaikas seka šiuo pavyzdžiu.

4. Alkoholizmas šeimos istorijoje. Vaikai, gimę šeimose, kuriose buvo alkoholikų ar narkomanų, gali paveldėti polinkį šiems įpročiams.

5. Asocialus vaiko elgesys ir padidėjęs aktyvumas. Jei ankstyvoje vaikystėje buvo išreikštas agresyvumas, padidėjęs aktyvumas, paauglystėje dažnai bėga iš namų, nuo šeimos, pradeda vartoti narkotikus.

6. Draugystė su narkotikus vartojančiais bendraamžiais. Tai labai stiprus veiksnys, nes šiame amžiuje didžiausią įtaką turi bendraamžiai, labai stiprus bendrumo jausmas.

7. Ankstyvas alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų išmėginimas. Pradėjus išgėrinėti ankstyvame amžiuje, vaiko organizmas tampa greičiau priklausomas ir nuo kitų narkotinių medžiagų.

8. Nekritiškas požiūris į alkoholį ir kkitus narkotikus. Kai manoma, kad alkoholis nekenkia, o teikia tik malonumą, tai yra stiprus rizikos veiksnys.

9. Alkoholio ir kitų narkotikų prieinamumas. Svaigiųjų gėrimų, rūkalų ir kitu narkotikų prieinamumas padeda piktnaudžiauti jais.

10. Ekonominiai – socialiniai nepritekliai. Vaikai iš asocialių, izoliuotų, žemo socialinio statuso šeimų daugiau linkę į asocialius veiksnius, dažniau vartoja narkotines medžiagas.

2.3. Narkotikų prevencija mokykloje

Tiek mokytojai, tiek ir tėvai dažnai nepajėgia įvertinti savo funkcijų svarbos vaiko vystymosi ir brendimo procese. Nesuprantantys savo vaidmens vaiko gyvenime tėvai kaltina pedagogus, o šie tėvus. Mokykla vvaiką pradeda auklėti aštuntaisiais jo gyvenimo metais. Taigi tėvai ir seneliai pirmiausiai turėtų sudaryti optimalias sąlygas jam užaugti pilnaverčiu žmogumi, atsakingu, pareigingu, naudingu visuomenei. Sąlygos būna skirtingos, tačiau visada labai svarbi tėvų meilė ir švelnumas vaikui, pripažinimas jo nuomonės, supratimas, atjauta. Ir šeimoje, ir mokykloje vaikas turi jaustis saugiu. Tačiau neretai vaikas auga nesaugus. Jo namai – tikras mūšio laukas, o mokykla nesidomi, kas vyksta vaiko sieloje. Jautresni vaikai nesąmoningai jaučia priešiškumą ir tėvams, ir mokyklai.

„ Organizuojant prevencinį darbą būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek pačioje mokykloje, tiek mieste. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas ir apskritai prevencinio darbo galimybės ir perspektyvos toje mokykloje. Prevencija turi apimti įvairias svaiginimosi formas nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo. Nereikėtų apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ir narkotikų vartojimo. Reikėtų akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo, be cigarečių, alkoholio, narkotikų pranašumus. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės ir sustiprinti apsaugančius veiksnius bei sumažinti rizikos faktorius “ ( 16).

Yra daug priežasčių, dėl kkurių paaugliai gali norėti mesti narkotikus, lygiai taip pat, kaip yra daug priežasčių, dėl kurių griebiamasi narkotikų. Jei paauglys negali kalbėti apie tai su tėvais, gali pamėginti su draugais. Jei jie negali padėti, galima kreiptis į gydytoją ar mokytoją, jei su jais yra geri santykiai. Yra pasitikėjimo telefonai, jaunimo pagalbos linijos, kurios nurodys specialistus, kurie galėtų padėti.

2.4. Tėvų pagalba vaikui

Kieno vaikai įninka į narkotikus? Atsakyti labai paprasta,- bet kieno. Visi vaikai gali būti sugundyti vartoti narkotikus. Nesvarbu, iš kokios jie šeimos į kokią mokyklą eina, kokių gabumų turi. Tai sunkiai paaiškinama. Svarbu įsisąmoninti, kad tėvai gali paveikti savo vaiką, apsaugoti jį nuo šios negandos. Tėvai turi ir gali suprasti savo vaiko elgesį netgi tada, kai kuo nors sunku patikėti. Yra daug būdų, kaip paveikti vaiką, kad jis nebandytų narkotikų. Nė vieni tėvai negali būti idealūs. Ir ne visi patarimai, kurie duodami gali padėti, bet būtina pabandyti.

Kalbėkite vieni su kitais. Kiekvienas turi sugebėti kalbėtis ir ypač klausytis kitų. Būtent tai pasakytina apie tėvų ir vaikų santykius. Jei to nesugebėsite, problemos ir nesusipratimai atsėlins į šeimą, ir jūs nutolsite nuo savo vaikų. Tada jie daug mieliau bendraus su kitais žmonėmis, ne visada geranoriškais. Todėl kuo daugiau bendraukite, kalbėkite su savo vaikais.

Mokėkite kklausytis. Sugebėjimas klausytis yra geras bendravimo būdas, bet tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Mokėti klausytis reiškia: parodyti, kad klausotės su dideliu dėmesiu; bandyti suprasti, ką jūsų vaikas sako, skirti pakankamai laiko tam, nesiginčyti, nepertraukinėti, pirmiausia išklausyti vaiko nuomonę.

Papasakokite vaikams apie save. Vaikams dažnai sunku suprasti, kad jūs irgi kažkada buvote jauni. Paaiškinkite, kad taip pat turėjote įvairių problemų ir ne visai lengvai sprendėte jas ( žinoma, tai nėra pretekstas pasakoti visas tas ilgas istorijas, prasidedančias žodžiais „ Kai aš buvau tavo metų.“ ). Prisipažinkite jiems, kad ir jūs darėte klaidų. Turėtumėte įtikinti vaikus, kad galimybė pakalbėti apie problemas yra abipusiškai naudinga. Leiskite savo vaikams suprasti, kad jūs mieliau aptartumėte savo problemas su jais, negu tikėtumėtės išspręsti jas kitais būdais. Pasistenkite, kad jie matytų jumyse sau artimą, patikimą žmogų.

Patys pabūkite jų kailyje. Jauni žmonės dažnai mano, kad jie turi tokių problemų, kokių niekas daugiau pasaulyje neturėjo. Reikia juos įtikinti, kad taip nėra, kad daugumą jaudina panašūs dalykai. Aišku, nebūtina jiems siūlyti lengvai atsikratyti savo abejonių, juo labiau neverta nusibosti jiems istorijomis iš savo praeities. Reikia duoti suprasti, kad esate jautrūs savo vaikų reikalams. Pabandykite į pasaulį pažiūrėti jų akimis. Vaikai visada ieško savo veiksmų atitikmens. Jiems reikia žinoti, kaip

jūs reaguosite ir ką jūs darytumėte jų atveju.

Būkite su jais, kai reikia . Labai svarbu, kad vaikai žinotų, jog durys jiems pasikalbėti su jumis visada atviros. Jūs galite net paskirti pastovų laiką bendriems pokalbiams apie problemas ir rūpesčius, iš anksto susitarti, kad jie gali kreiptis į jus bet kuriuo metu. Jei jiems iš tikrųjų labai reikia. Nors jūs ir negalite visą laiką būti su jais, jūsų vaikai nori žinoti, kad nuolat domitės jų reikalais.

Būkite griežti, bet teisingi. Būti griežtiems, tvirtiems nereiškia būti agresyviems, piktiems. Svarbu, kad vaikai žinotų jūsų nuomonę įvairiais klausimais, suprastų, jog tvirtai jos laikotės. Tada bus lengviau pasiekti, kad jie gerbtų jūsų jausmus ir paisytų, ką teigiate.

Darykite viską kartu. Labai svarbu kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, tada ir pasikalbėti bus gerų progų. Tas pats pasakytina ir apie iš anksto numatytus darbus, ir apie bendrą poilsį. Reikėtų elgtis su vaikais taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis. Sudominkite juos kuo nors, kad iš nuobodulio neįniktų įį narkotikus.

Būkite draugiški vaikų draugams. Paprastai vaikas, bandydamas narkotikus pirmą kartą, daro tai su grupe draugų. Jie dažniausiai turi labai didelės įtakos jūsų vaikui. Jis patiria kažkokį potraukį eiti kartu su minia. Stenkitės pažinti savo vaikų draugus, leiskite jiems lankytis jjūsų namuose net tada, jai jaučiate, kad jie veda jūsų vaikus iš kelio. Būdami retkarčiais kartu, galėsite pabandyti juos paveikti, atpratinti nuo blogų įpročių.

Prisiminkite, kad jūsų vaikas yra unikalus. Visi vaikai turi gerų savybių, net patys nepaklusniausieji. Visi jie nori galvoti apie save tik gerai. Kartais šias savybes sunku įžvelgti, bet jos iš tikrųjų egzistuoja. Jūs galite padėti savo vaikams ugdyti šias savybes. Kai jie jaučia, kad gali ko nors pasiekti ir jūs domitės tuo, ką jie daro, palaikote juos, jie patiki savo jėgomis, atsiranda savigarbos jausmas.

Būkite pavyzdžiu. Alkoholis, tabakas ir įvairūs medikamentai – tai medžiagos, kurias vartoja daug žmonių. Vaikai, matydami, kaip jūs elgiatės su jomis, vengiate ar piktnaudžiaujate, darys savo išvadas. Tai bus konkretus pavyzdys, kaip vertinti narkotikus iir ar verta juos išbandyti.(1)

Ko nesakyti? Yra keletas dalykų, kurių reikėtų vengti kalbantis su vaikais:

1. Neskaitykite jiems paskaitų – prisiminkite iš savo praktikos, kaip jautėtės, kai jos buvo skaitomos jums.

2. Nesakykite „pamokslų“ – vaizduoti save „šventesniu“ už kitus, nedėkinga pokalbio tema.

3. Negąsdinkite savo vaikų siaubo istorijomis. Tai nepadės. Tas kuris vartoja narkotikus ir žino, kaip jie veikia, tuo nepatikės.

2.5. Kaip pasakyti NE draugų ar pažįstamų spaudimui?

Tvirtai pasakyk NE ir nueik: papurtyk gaivąs; man nesinori, aš nedalyvauju, pamiršk tai, man visai nneįdomu, ačiū, ne, nė negalvokite, kad sutiksiu, jokiu būdu, ar išprotėjai?, cha – cha.

Nesidairyk atgal ir nestoviniuok. Eik arba bėk tol, kol būsi tolokai nuo šios situacijos. Pasakyk NE, ne daugiau kaip dukart, tada tvirtai išeik. Jei pasiliksi, tave gali įkalbėti arba gali rimtai susiginčyti su draugais.

Pasakyk NE , nueik ir susirask suaugusįjį, kuriuo pasitiki: pasakyk jam, kad gali įvykti kas nors pavojinga ar žalinga.

Nekreipk dėmesio į pasiūlymą: apsimesk, kad negirdėjai, arba pradėk pokalbį apie ką nors visiškai kita.

Išsisuk: turiu eiti namo, laukiu skambučio, atleisk, turiu kitų planų, pasijuok iš tokios idėjos, pasijuok iš pasiūlymo ir parodyk jiems, kaip tai kvaila.

Apsimesk sukrėstas, kad tie kurie vadinasi tavo draugais pasiūlė tokį dalyką.

Pasiūlyk geresnę idėją kuri nebūtų pavojinga, pakeisk temą.

Sugrąžink iššūkį. Kai tavo draugas sako:“ Jei būtum tikras draugas padarytum tai, tu gali atsakyti, jei būtum tikras draugas, neprašytum manęs to daryti“. Jeigu jie tave pavadino „ žąsinu „, tai žinok, geriau jau būti gyvu žąsinu, negu nudvėsusiu ereliu. Kada paskutinį kartą žiūrėjai į veidrodį?, Bijai tą padaryti pats?,-tau tuo klausimu visuomet padės tėvai, nebijok kreiptis į juos.

Jeigu stengsiesi įtikti visiems – neįtiksi niekam. Pabandyk įtikti sau tuomet bent jau pats būsi patenkintas.(9,p.45).

3. Rūkymas

„Vieną kartą žemėje buvo didelė sausra, išdžiovinusi visus aaugalus. Didžioji Dievybė pasiuntė į žemę nuogą mergaitę, kuri prisilietė prie žemės. Ten, kur lietėsi jos dešinioji ranka, augo bulvės, kur kairioji – žaliavo kukurūzai, o ten, kur ji atsisėdo, atsirado tabakas. (Hurono indėnų genties legenda) ,(2).

Rūkymas – labiausiai paplitusi žalingo sveikatai elgesio forma, buitinė narkomanija. „ Nėra narkotiko pavojingesnio už tabaką: nuo rūkymo pasekmių visame pasaulyje kas dešimt sekundžių miršta po žmogų „(10,p.302). Rūkymas visuomenėje toleruojamas, nes šie nuodai yra patys prieinamiausi. Priklausomybė nikotinui ypač greitai susiformuoja iki 25 metų. „ Pradžioje būna grupinė psichinė priklausomybė, kai paaugliai rūko grupėje, pamėgdžioja lyderį, nesugeba atsispirti bendraamžių spaudimui. Vėliau rūkymas tampa tikru ritualu. Po to atsiranda ir fizinė priklausomybė, kuri būna labai stipri „(3,p.28).

Augantis ir bręstantis organizmas yra lyg oazė visiems blogiems ir geriems išmėginimams, į jį skverbiasi ir kenksmingi veiksniai. Pvz., paaugles užplūsta savarankiškumo laikotarpis, jos jaučiasi jau suaugusios, vertos vyriško dėmesio. O kaip tokiame amžiuje atsisakyti neužsirūkius? Tačiau prisiminkite, merginos, kad vaikinai, anksčiau net kartu rūkę, ieškos nerūkančios marginos, kuri gimdytų sveikus vaikus. Daugelis tuo metu atkreipia dėmesį, kad mergina išblyškusi, balsas nei šioks, nei toks, dantys pageltę, iš burnos sklinda nemalonus kvapas.

Žmogus toks gamtos kūrinys, kurį visada reikia prižiūrėti, saugoti, kad per greitai „nesusidėvėtų „.

Tabako gaminių išbandymas ir įįprotis rūkyti dažnai yra pirmoji vaiko ar paauglio yda mėgdžiojant tėvą, motiną, vyresnįjį brolį ar kaimyną paauglį. Pirmieji bandymai paprastai veda prie kitų, dažnesnių, o šie prie įpročio ir priklausomybės. Mokslininkai sako, kad jei rūko tėvas, labai tikėtina, jog rūkys ir sūnus, jei rūko motina, dūmą trauks ir sūnus, ir duktė. Jei rūko seneliai, gali būti, kad rūkys ir anūkai. Visais atvejais atsiras išimčių, bet jų nebus daug, nebent visuomenės orientacija reikšmingai pasikeistų. Įkvėpti mesti rūkyti gali stipri antireklama. Jos jėgą rodo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos traukimasis iš tabako dūmų pasaulio. Pvz., siekiama visą Italiją paversti nerūkymo zona. Vienas po kito Amerikos miestai ima drausti rūkyti kavinėse ir restoranuose. Mokslinių tyrimų duomenys nedviprasmiškai įrodė, kad rūkymas žaloja žmogaus organizmą ir silpnina intelektines funkcijas.

Ką gali daryti 15 ar 17 metų jaunuolis, kai po daugelio bandymų jis trokšta rūkyti, gerti, švęsti gimtadienius su draugais, o kišenėje neturi cento ir yra daug kam prasiskolinęs? Jį gali užvaldyti depresinės ar net suicidinės mintys, mintys vogti, plėšti ir pan.

Kodėl paaugliai rūko?

1. Iš nuobodulio.

2. Kad nesustorėtų.

3. Visi draugai rūko.

4. Cigaretė padeda nusiraminti.

5. Labiau pasitiki savimi.

6. Iš įpročio.

7. Norėdami atsipalaiduoti..

Paauglystėje rūkoma norint atrodyti labiau suaugusiam, subrendusiam, savarankiškam, ieškant naujų draugysčių, siekiant atsipalaiduoti nuo emocinės įtampos. Rūkantiems lengviau pradėti bendrauti, pakanka prieiti prie

kitų rūkančiųjų ir kartu užsirūkyti. Kitokią dingstį surasti sunkiau, o šia visada gali pasinaudoti. Rūkoma, nes draugai ir kiti reikšmingi asmenys taip daro. Bet ar supranta, ką daro?

Protaujantį asmenį gali sukrėsti vien žvilgsnis į tabaką, kaip augalą. Augdamas tabakas pagamina daugiau kaip 4000 chemikalų, rūkant susidaro dar apie 500 dujų ir cheminių dalelių. Gaminant cigaretes pridedama chemikalų dvokui mažinti ir degimo procesui reguliuoti. Kiekviena surūkyta cigaretė pažeidžia organizmą, greitina širdies plakimą, didina kraujospūdį, mažina deguonies ir kraujo apykaitą plaučiuose, žemina rrankų ir kojų pirštų temperatūrą, didina žalingų chemikalų telkinius organizme.

Rūkymas ypatingai pavojingas nėščiosioms, nes kiekviena cigaretė suerzina ir padidina vaisiaus širdies plakimą, sumažina deguonies kiekį. Vaisius lėčiau auga, didėja komplikacijų galimybė, gimsta mažesnio svorio kūdikis su mažesnėmis smegenimis ir pan. Tai būsimieji probleminiai vaikai, kurie blogai mokysis ir sunkiau valdysis nei kiti vaikai. Rūkanti motina nujaus, kodėl taip yra ir jai bus sunku nuraminti sąžinę. Kas galėtų ramiai traukti dūmą, visa tai žinodamas? Bet ar dauguma paauglių tai žino?

Pirmoji pažintis ssu tabaku visuomet daugiau ar mažiau nemaloni. Todėl pradedančiam rūkoriui prisieina prisiversti įveikti pasibjaurėjimą, iškęsti pirminę reakciją į nuodus, greičiau įsitraukti į rūkymą.

Į dūmų liūną įtraukiami vis jaunesni asmenys. Prisimintina, kad juo jaunesnis yra rūkalius, tuo didesnė žala: daugėja ligų, uužgožiami talentai, mažėja saviraiškos galimybių, mokslo, sporto, įvairiose kūrybos srityse. Sensta oda, pagelsta dantys, pradedama vis daugiau ir dažniau kosėti, spjaudytis. Negi kas norėtų pats susitrumpinti gyvenimą kokiais 8 metais? Nuvykite į ligonines ir pamatysite, kaip kenčia rūkantieji, o ilgiau gyventi trokšta visi. Jiems trūksta deguonies ir dusulys gali kankinti iki negailestingos mirties. Geriau nežaisti su dūmais, o pradėjus kuo greičiau mesti, nes šiame žaidime kaskart pralošiama vis daugiau.

3.1. Kaip mesti rūkyti?

Jeigu reikia pagalbos, štai keletas veiksmingų priemonių: medikamentai, individualios ir grupinės konsultacijos, elgesio keitimo metodai, psichoterapija.

Kramtomoji guma su nikotinu dažnai skiriama tiems, kurie rūkė ilgą laiką. Ją truputį pačiulpus, reikia laikyti tarp dantenų ir žando, o tai, beje, nėra taip lengva. Taip reikia kartoti kelis kartus per dieną. Daug ppraktiškiau naudoti pleistrą. Jis pats laikosi ir nikotinas pamažu geriasi per odą. Dar patogesnis skysčio purškimas į nosį jis sumažina norą rūkyti per 3-4 minutes, bet noras vėl atsiranda, todėl purkšti reikia gan dažnai. Tai erzina nosį ir akis. Šiuose medikamentuose yra nikotino, o juk nuo jo reikia (ir būtina ) išsilaisvinti.

Mesti rūkyti daugeliui asmenų užtenka pačių noro, kitiems į pagalbą turi ateiti specialistai. Individualūs seansai su geru psichoterapeutu yra labai veiksmingi. Grupinė psichoterapija taip pat daugeliui padeda, nes čia pprisideda kitų asmenų parama, ypač jei jos negaunama iš šeimos ir draugų. Mesti rūkyti lengviau ką tik pradėjusiems rūkyti vaikams ir paaugliams. Daug sunkiau mesti kelerius metus prarūkius, pvz., studentams. Juo ilgiau rūkoma, tuo sunkiau mesti. Todėl yra labai protinga apsispręsti ir mesti nustatant datą, jei taip galima, tuo metu, kai atsiskiriama nuo rūkančiųjų bendraamžių, gal paskaičius specialiosios literatūros apie rūkymo priežastis ir pasekmes.

Keletas patarimų:

„ Remiantis bihevioristine metodika, mesti rūkyti planuojama sistemiškai. Visų pirma suskaičiuojama, kiek cigarečių surūkoma per dieną ar savaitę, kad būtų suvoktas esamos problemos dydis. Tuomet sprendžiama, kaip mesti, pvz., mažinti kas savaitę per pus, kol nutariama visiškai mesti ir identifikuoti save kaip nerūkantį asmenį. Kai kam padeda pasirašoma sutartis su savimi . Nustosiu rūkyti nuo tada ir tada( data ) , nes tai kenkia mano sveikatai ir šeimai. Parašai: paties asmens, liudijančio asmens, gydytojo. Gerai, jei sutartis patvirtina parašais geras draugas ar draugė „(15).

Jeigu pasitikite savo jėgomis, pabandykite mesti patys. Pasikalbėkite su tėvais, jie tikrai nori jums gero. Pasitelkite į pagalbą sėkmingai metusį rūkyti asmenį.

Stenkitės negalvoti, kaip sunku gali būti mesti rūkyti. Užrašykite ant popieriaus visas priežastis dėl kurių reikėtų nerūkyti. ( Pvz.: noriu geriau jaustis, noriu, kad draugai ir artimieji manimi didžiuotųsi, noriu save kontroliuoti). KKiekvieną vakarą, einant miegoti, pakartokite vieną iš priežasčių 10 kartų.

Paskirkite metimo dieną „M“ ir meskite rūkyti. Niekam neleiskite jos pakeisti. Vėliau galėsite švęsti šią nerūkymo datą kiekvienais metais. Nemeskite rūkyti „amžiams“- pirmiausia vienai dienai, paskui dar dienai ir t.t. Atminkite, mesti nėra lengva, bet ir nėra neįmanoma. Abstinencijos simptomai yra laikini. Paprastai jie tęsiasi 1-2 savaites. Dažniausiai valios pritrūksta pirmąją savaitę, kai nemalonūs simptomai yra stipriausi.

Susilažinkite su draugu, kad nuo „M“ dienos mesite rūkyti. Atidėkite kasdien cigaretėms skirtus pinigus į taupyklę. Mažinkite cigarečių skaičių. Surūkykite tik pusę cigaretės. Kasdien vėlinkite pirmos cigaretės užsidegimą viena valanda. Iš pat pradžių nuspręskite, kiek cigarečių tą dieną surūkysite. Už kiekvieną papildomą cigaretę atidėkite į taupyklę pasirinktą sumą pinigų. Pasistenkite, kad „po ranka“ būtų ne cigaretė, o stiklinė sulčių. Nerūkykite „automatiškai“. Jei tėvai leidžia rūkyti namie, netuštinkite peleninės. Ji primins jums kiek surūkėte cigarečių per dieną, nemaloniai nuteiks ir senų nuorūkų kvapas. Laikykite cigaretę priešingoje rankoje nei esate įpratę, cigarečių pakelį laikykite vis kitoje, neįprastoje vietoje. Palaukite kol cigarečių pakelis bus tuščias, tik tada pirkite kitą. Padarykite rūkymą nemaloniu, jei mėgstate rūkyti su draugais, rūkykite vieni. Rinkite savo nuorūkas į didelį stiklinį indą, kad matytumėte kiek šiukšlių jūs sukuriate.

Užsiimkite veikla, kurios metu rūkyti sunku ar nneįmanoma ( plaukimas, tenisas, tinklinis, rankdarbiai, namų ruoša ir t.t.). Daugiau mankštinkitės, atkreipkime dėmesį į savo išvaizdą.

Kaip padėti metančiajam rūkyti?

• Išaiškinkite, kad rūpinatės jo sveikata, bet jums taip pat rūpi ir jūsų paties sveikata.

• Padėkite metančiajam pasirinkti metimo datą.

• Pašalinkite pelenines ir kitus primenančius rūkymą daiktus.

• Turėkite ledinukų ar kramtomos gumos, kad galėtumėte pasiūlyti vietoje cigaretės.

• Patarkite, kad jis pasakytų kitiems jam neabejingiems žmonėms apie savo pastangas.

• Užsiminkite, kad nuo jo nebesklinda nemalonus tabako kvapas.

• Priminkite, kiek pinigų jis sutaupys metęs rūkyti.

• Paprašykite kitų rūkančių nerūkyti prie metančiojo.

4. Alkoholis

Vynas suteikia kiekvienam, kuris jį geria, keturias savybes. Iš pradžių žmogus pasidaro panašus į povą; jis pasipūtęs, jo judesiai lengvi ir didingi.Vėliau elgiasi panašiai kaip beždžionė: ima su visais pokštauti ir maivytis. Paskui tampa panašus į liūtą – be galo savimi pasitikinti, pakyla į puikybę, visiškai pasikliauja savo jėgomis. Galų gale pavirsta kiaule ir voliojasi purve.

Abul Faradžas Baras Ėbrėjus

Alkoholizmas – liguistas potraukis alkoholiui, atsirandantis dėl nuolatinio jo vartojimo ir pražudantis socialiai vertingas dvasines ir fizines ypatybes. Jis prasideda epizodišku alkoholio vartojimu, kuris vėliau darosi vis sistemingesnis ir virsta įpročiu, poreikiu, o paskui stipresniu už paprastą poreikį, galiausiai , pražūtingu pomėgiu, sukeliančiu labai pavojingas pasekmes.

Alkoholizmas sutrypia ir sunaikina ne vieną asmenybę. Sugriauna gyvenimą artimiesiems, užkrečia bendradarbius, bendramokslius. Baisiausia, kad ligonis nesuvokia

pavojaus ir neieško išsigelbėjimo. Jokie gąsdinimai ir įkalbinėjimai nepadeda tiems, kurie jau atsidūrė dugne.

Paaugliai, geria daugiau negu vidutiniškai. Trečdalis 13 – 15 metų paauglių geria kartą per savaitę, dažniausiai išėję iš namų, slapta nuo tėvų. Alkoholinis gėrimas laikomas „ vyriškumo požymiu ‘“. Nusigėrimas „ iki žemės graibymo “ – darosi įprastu dalyku . (8,p.105).

Polinkis į alkoholį nieko nedarė laimingu: dėl girtavimo ištinka daugelis nelaimių, kenčia žmonės, net ir tie, kurie tik ateis gyventi. Iš alkoholio apnuodyto gemalo išsivysto nepilnavertis vaisius. AAlkoholis pažeidžia tiek vyrų, tiek moterų lytines ląsteles, nes jis pro ląstelės apvalkalėlį prasiskverbia į vidų ir ją ardo. Jaunas organizmas greitai įpranta prie alkoholio. Žmonės gerdami alkoholį – laisva valia žudo tai, ką turi brangiausio – savo protą. Piktnaudžiavimas alkoholiu gali sukelt tautoj degradavimą, išsigimimą ar išnykimą. Vaikams reikia kalbėti apie gėrio ir blogio supratimą, tada jie nepasuks, o eis teisinga kryptimi. Jei mokykloje vaikams ir paaugliams bus suteiktos žinios apie alkoholio žalą, tai jas išsaugos visą gyvenimą. (gautos žžinios suformuos jaunimui negatyvų požiūri į alkoholinius gėrimus ir padės jiems išlikti blaiviems visą gyvenimą.

Kodėl paaugliai geria?

1. Neturėdami ką veikti;

2. Iš smalsumo;

3. Nenorėdami draugijoje išsiskirti iš kitų;

4. Noras atsipalaiduoti;

5. Kad būtų įdomesni pašnekovai, lengviau bendrauti;

6. Jų aplinkoje girtavimas tapęs normaliu rreiškiniu.

Yra skiriamos tokios alkoholio vartojimo pakopos:

• išbandymas – paaugliai dėl smalsumo ir smagumo gali išgerti alkoholio. Išgėrus

paaugliams malonus pojūčiai patinka, todėl juos skatina gerti ir toliau;

• nuolat atitinkamomis progomis – jau yra žinoma savijauta išgėrus. Paaugliai

neturi savikontrolės, todėl jie išgeria per daug;

• įsitraukimas – geriama, ne dėl malonumo, bet norima atsikratyti nemalonių

minčių, problemų, todėl pradedama gerti vis daugiau ir daugiau;

• fiziologinė priklausomybė – alkoholis pasidaro būtinas, kad žmogus jaustųsi

normaliai.

Alkoholis sukelia didelę socialinę žalą. Apsvaigęs nuo alkoholio žmogus blogiau orientuojasi, padaugėja nelaimingų atsitikimų darbe, buityje, gatvėje. Ypač daug neblaivių žmonių nuskęsta. Alkoholis skatina chuliganizmą, pablogina šeimos finansinę padėtį, yra šeimos vaidų, ištuokų priežastis. Alkoholikai – našta visuomenei, šeimai, nuo jų labiausiai nukenčia vaikai “ (3,p.27).

Apgirtimo būklėje atsirandantis susijaudinimas tėra tariamas, jis neskatina produktyvesnio mąstymo aar veiklos, o pasireiškia tik nevaldomais jausmais, potraukiais, poelgiais. Todėl pasigėręs paauglys nustoja varžytis, pasidaro per daug pasitikintis savimi, neatsargus, nesuvokia pavojaus, ima netinkamai elgtis ir kalbėti. Jo protinis ir fizinis darbingumas sumažėja, nes nusilpsta dėmesys, jam sunku atlikti operacijas, reikalaujančias tikslių judesių, dirbdamas jis daugiau klysta. Girtas žmogus negali kontroliuoti savo elgesio.

Alkoholis pirmiausia paveikia tai, ką žmogui davė kultūra ir auklėjimas. Iš visų, objektyviai vertinant, neigiamų reakcijų, atsirandančių dėl apsvaigimo alkoholiu, labiausiai pavojinga alkoholinės euforijos būsena – ta yypatinga, pakili, džiugi, palaiminga ir nerūpestinga nuotaika, kuri pradeda vilioti paauglį tarsi drugelį žvakės liepsna, skatina jį vėl gerti, nepaisant jokių neigiamų pasekmių, ir yra liguisto pomėgio atsiradimo pagrindas.

4.1. Nuo žalingo įpročio iki pragaištingo pomėgio

Yra tokia patarlė: „Tūkstančio kilometrų kelias prasideda pirmuoju žingsniu“. Toks pirmasis žingsnis į alkoholizmą yra pirmoji taurelė. Spiritiniai gėrimai anaiptol nėra tokio malonaus skonio, kad vien dėl to būtų vartojami. Priešingai, pirmąją taurelę paaugliai dažniausiai būna išgėrę bjaurėdamiesi, nenorom, rečiau – smalsaudami. Pirma tenka prisiversti įveikti pasibjaurėjimą, nuslėpti, kad išgerti yra sunku. Juk jeigu vyresnieji ir labiau patyrę draugai teigiamai žiūri į svaigalus, vadinasi, jie verti tokio požiūrio, o jis pats turbūt , tiesiog kažko nesupranta, nepriaugo, iki tokio supratimo reikia priaugti . Jeigu jam po to bus negera, tai irgi kaltas esąs jis pats, o ne aplinkiniai, matyt jo organizmas ne toks kaip kitų, silpnesnis. Ir paauglys nuslepia visa tai, atitinkamoje situacijoje neatsisako stiklelio ar net pasipuikuoja prieš dar mažiau patyrusius negu jis pats.

Girtumo būsenai būdingas atotrūkis nuo tikrovės: kiekvienas girtasis atrodo sau patrauklus, turis įvairiausiu pranašumų, jam lengva, linksma ir jūra iki kelių, ir jau nebaisu šokių aikštelėje prieiti prie bet kurios merginos ir pakviesti ją šokti. O iš šalies pažvelgus – girtas ir ttiek, jokių pranašumų jis neturi, priešingai, visa gera, ką jam buvo suteikęs auklėjimas, kažkur dingo.

Žmogus griebiasi alkoholio kaip išganingos, gyvenimą palengvinančios priemonės bet kurių sunkumų, psichinės įtampos atveju, nesvarbu ar ją sukėlė džiaugsmas, ar liūdesys.Ir troškimas patirti svaigalų poveikį atsiranda vis nereikšmingesnėmis progomis. Kartu vis labiau ir labiau mažėja žmogaus psichologinis atsparumas, sugebėjimas atlaikyti gyvenimo sunkumus.

Vaikams ir paaugliams pražūtingas alkoholio pomėgis atsiranda labai greitai. Kuo anksčiau vaikas ar paauglys paragauja alkoholio ir pradeda jį sistemingai vartoti, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps alkoholiku, tuo trumpesni būna pereinamieji laikotarpiai nuo išdykavimo, kai, būdamas paauglys, pirmą kartą gyvenime paragauja svaigalų , prie pradėjimo gerti per šventes, svečiuose, kompanijose, dėl apetito ir kitomis tinkamomis progomis. Alkoholis paauglių sveikatą gadina labiau negu suaugusiųjų. Jis trikdo ir lytinių liaukų funkcijas – kuo anksčiau žmogus pradėjo vartoti svaigalus, kuo didesnis jo „ alkoholinis stažas „, tuo didesnė tikimybė, kad gims nepilnaverčiai jo vaikai. Paauglių centrinei nervų sistemai alkoholis taip pat nepaprastai pražūtingas, jie greičiau pereina visas alkoholizmo stadijas iki komplikacijų, asmenybės degradavimo stadijos.

4.2. Kodėl paaugliai rūko ir vartoja alkoholį?

Alkoholio ir tabako vartojimas tarp paauglių yra labai paplitęs ir akivaizdžiai susijęs su įvairiausiomis problemomis, trukdančiomis moksleiviams sėkmingai prisitaikyti juos supančioje aplinkoje. Alkoholį ir tabaką vartojantys paaugliai patiria ddaugiau sužalojimų, įsitraukia į nusikalstamą bei chuliganišką veiklą. Visa tai sunkina ir taip šiam amžiui būdingus sudėtingus santykius su tėvais, mokytojais, bendraamžiais.

Skiriasi alkoholį bei tabaką vartojančių moksleivių gyvenimo stilius – vaikinai daugiau vartoja alaus ir degtinės negu merginos, o vynas vienodai populiarus tarp abiejų lyčių. Nors tiek merginos, tik vaikinai vartoja alkoholį vienodai dažnai, merginų išgeriamo alkoholio kiekis mažesnis negu vaikinų. Merginos taip pat rūko rečiau ir mažesniais kiekiais negu vaikinai. stipresnių alkoholio rūšių ir dažnesnis alkoholio bei tabako vartojimas sąlygoja didesnes vaikinų bendravimo problemas su mokytojais ir konfliktišką požiūrį į mokyklą, kaip instituciją. O alkoholį ir tabaką vartojančios merginos turi daugiau problemų šeimoje.

Ieškota ryšio tarp moksleivių narkotinių medžiagų vartojimo ir jų vertybinių orientacijų. Rezultatai parodė, jog merginos, nevartojančios alkoholio, yra labiau orientuotos į tradicines vertybes (dorovę, sveikatą, blaivybę), o vartojančios – į socialinę įtaką, pasitenkinimą gyvenimu. Rūkančios merginos labiau orientuojasi į socialinę galią (greičiausiai dėl noro būti pripažintos grupėje) ir susitaikymą su likimu.

Legalias narkotines medžiagas vartojantys vaikinai daugiau orientuojasi į grupės pripažinimą, bendrumo su kitais jausmą, rūkantys labiau vertina brandžią meilę. Narkotinių medžiagų nevartojantys vaikinai labiau vertina blaivybę, dorovę, disciplinuotumą bei sąžiningumą „(17).

Norint apibendrinti, galima teigti, kad moksleivių legalių narkotinių medžiagų vartojimas yra tiesiogiai susijęs su jų prisitaikymo aplinkoje

sunkumais. Tačiau lieka aktualus klausimas, ar narkotinių medžiagų (tiek legalių, tiek ir nelegalių) vartojimas sąlygoja blogesnę moksleivių adaptaciją aplinkoje, ar, atvirkščiai, blogas prisitaikymas prie aplinkos skatina moksleivius vartoti narkotines medžiagas? Bet kuriuo atveju alkoholio ir tabako vartojimas yra susijęs su daugybe socialinių ir psichologinių problemų, todėl būtina ieškoti būdų, kaip mažinti šių medžiagų vartojimą ir kaip apsaugoti bręstančių jaunuolių fizinę bei dvasinę sveikatą.

Patarimai tėvams : kaip elgtis, jeigu paaugliai vartoja narkotikus, rūkalus ir alkoholį.

• Kiek galite daugiau sužinokite apie alkoholį ir nnarkotikus. Pasinaudokite metodine medžiaga.

• Jūsų pozicija turi būti tvirta, jūs nusistatęs neleisti savo vaikui vartoti alkoholio ar narkotinių medžiagų. Nuolat kartokite sau šį nusistatymą.

• Paremkite savo nusistatymą „jokio alkoholio, jokių narkotinių medžiagų“ aiškiomis ir nuosekliomis elgesio taisyklėmis ir stenkitės jas įgyvendinti.

• Sugebėkite atskirti alkoholio ir narkotikų vartojimo požymius. Nesileiskite vaiko apgaudinėjami. Geriausia jūsų laikysena- sveikas skepticizmas.

• Jeigu įtariate, kad vaikas išgeria, nesielkite, tarsi nieko neįvyko. Tirkite situaciją toliau. Atidžiai stebėkite vaiką. Veskite užrašus apie jo elgesio ypatumus su konkrečiomis datomis ir laiku.

• Norėdami papriekaištauti vaikui, ppirmiausia turėkite galvoje priežastis, kurios skatina jį tai daryti.

• Auklėti vaiką galima tik kai jis yra neišgėręs, o jūs- ramus ir save kontroliuojate.

• Auklėdami savo vaiką, sutelkite dėmesį į elgesį, naudokitės konkrečiais pavyzdžiais. Pabrėžkite, kad ne vaikas jums nepriimtinas, o alkoholio ar nnarkotinių medžiagų vartojimas.

• Būkite pasiruošęs pasipriešinimui. Jūsų vaikas gali supykti. Pasiruoškite išklausyti tokių pažįstamų frazių: „Tu manimi nepasitiki. Aš negeriu. Aš esu girtuoklis. Tau į mane nusispjaut“. Jūsų vaikas gali mėginti manipuliuoti jumis. Bet atminkite- barjerų statymas galų gale duos norimą rezultatą.

• Jeigu jūs nustatote, kad vaikas išsiskiria iš kitų šeimos narių tuo, kad pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, pradėkite įgyvendinti savo planą. Supraskite, kad jūsų elgesį diktuoja meilė ir susirūpinimas savo vaiko ateitimi.

• Jei abu tėvai vienodai nerimauja dėl vaiko, reikia elgtis vieningai ir nuosekliai. Paremkite vienas kitą. Neleiskite, kad vaikas nuteiktų jus vieną prieš kitą.

• Jei vaikas nuolatos išgėrinėja, vartoja narkotines medžiagas, pradėkite planuoti, kaip pasitelkti į pagalbą profesionalus.

• Sudarykite su vaiku sutartį dėl jo tolimesnio elgesio. Jei jis įrodinėja, kad gali nnevartoti alkoholio, narkotinių medžiagų, tada tą sutartį jam bus nesunku įvykdyti.

Išvados

Šalies ekonomikos, socialinės sferos ir žmonių gyvenimo permainos keičia visuomenės požiūrį į daugelį reiškinių, taip pat ir į narkotines medžiagas, alkoholį, rūkymą. Alkoholio, narkotinių medžiagų, rūkalų vartojimas plinta ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp moksleivių, nes jaunimas yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Vis lengviau narkotikų gauti, plinta neteisėta jų pasiūla, ilgainiui atsiranda narkotikų poreikis. Dėl savo amžiaus ypatumų- rizikos nesuvokimo, noro patirti naujų pojūčių- jaunimas iš smalsumo pabando nnarkotikų, o vėliau įpranta juos vartoti ar net pradeda jais prekiauti.

Lietuvoje atlikti 15-16 metų amžiaus moksleivių tyrimai (ESPAD 99) rodo, kad šalyje plinta tiek rūkymas, tiek alkoholinių gėrimų vartojimas ir svarbiausia- nelegalių narkotikų vartojimas. Statistiniai duomenys liudija, kad rūkalių daugėja. Nors mergaičių rūko važiau nei berniukų, tačiau rūkymas tarp jų sparčiai plinta, be to mergaitės greičiau pripranta prie narkotinių medžiagų.

Išryškėja vis daugiau atvejų, kai paaugliai apsinuodija alkoholiu, tabaku, narkotinėmis medžiagomis ir jaunuolių amžius vis jaunėja. Tad ką daryti? Kaip kovoti su šiomis blogybėmis, kurios skverbiasi i mūsų visuomenę. Manome reikėtų didinti prevencinį darbą mokyklose, kad nuolat būtų šviečiamas paauglys šiais klausimais. Reikėtų kažkokios sistemos, o dabar vyksta tik pavieniai renginiai, į kuriuos, toli gražu, renkasi ne visi paaugliai. Svarbiausia ne tiek suteikti informacijos apie alkoholį, narkotines medžiagas, kiek formuoti paauglio sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, mokyti pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios dažniausiai ir atveda prie narkotikų, alkoholio vartojimo.

Gali būti naudojamos žodinės prevencijos veiklos formos- paskaitos ir pokalbiai, teminiai klausimų ir atsakymų vakarai. Disputai, viktorinos, knygų, kino filmų, spektaklių, televizijos ir radijo laidų aptarimai, susitikimai su medikais, teisininkais, sportininkais, televizijos žvaigždėmis, mokslo ir kultūros veikėjais.

Rašytinės prevencijos veiklos formos- sienlaikraščių leidimas, rašiniai, straipsniai periodinėje spaudoje, ssveikatos mokymo lapeliai, atmintinės, bukletai ir kt.

Vaizdinės prevencijos veiklos formos- kino, televizijos filmai, skaidrės, piešinių konkursai, įvairios parodos, ekskursijos ir kt.

Manome, kad efektyvios tik tos darbo formos, kurios leidžia šiais klausimais turėti efektyvią poziciją, argumentuotai pagrįsti savo įsitikinimus, skatina moksleivius aktyviai, savarankiškai ir kūrybingai dirbti, sudaro galimybę aktyviai patiems moksleiviams dalyvauti prevencinėje veikloje.

Taigi, viena iš pagrindinių priežasčių kodėl moksleiviai pradeda vartoti narkotikus: smalsumas, noras atsipalaiduoti, draugų įtaka, nemokėjimas atsisakyti, pasakyti „ne“.

Priklausomybę narkotinėms medžiagoms įtakoja daugybė įvairių tarpusavyje susijusių priežasčių- biologinės, psichologinės ir socialinės.

Tėvams reikėtų žinoti, jog narkomanija- mirtina liga, kurios pasekmė gali būti vaiko netekimas.

Literatūros sąrašas

1.Atmintinė jaunimui ir tėvams. Narkotikai.“Trys žvaigždutės“.

2.Černiauskaitė J. Kodėl žmonės rūko? // Psichologija tau. 1999, Nr2.

3.Černiauskienė M. Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose. Vilnius, 2001.

4. Furst M. Jurgėnas T. Filosofija. Vilnius, 1995.

5. Ganeri A. Narkotikai. Vilnius, 1999.

6.Gasiliauskas V. Levickaitė K. Našlėnas G. Vaikai klausia. Vilnius, 2002.

7.Hardiman M. Žalingi įpročiai. Vilnius, 1999.

8.Jenkins J.Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius, 1997.

9.Kolesovas D. Kaip apsaugoti moksleivius nuo žalingų įpročių?. Kaunas, 1987.

10.Kolitzus H. Vyrai gėrė, vyrai gers. Vilnius, 2002.

11.Kuorienė O. Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo. Vilnius, 2002.

12.Lietuvos blaivybės draugija „Baltų Ainiai“. XXI amžiaus ir tautos išlikimo pavojai. Vilnius, 2001.

13.Misiulienė RR. Priklausomybė // Psichologija Tau. 1999.

14. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. Vilnius, 2004.

15.Pikūnas J. Metame rūkyti // Psichologija Tau. Nr.4, 2001.

16.Rimkienė V. Švietimas narkotikų klausimais – nuo pradinių klasių // Respublika, spalio 29d. 2001.

17.Žardeckaitė K. Kodėl paaugliai rūko ir vartoja alkoholį? // Psichologija Tau. Nr.4, 2001.