Biurokratija

BIUROKRATIJA

PLANAS

Įvadas

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprata

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

4. Biurokratijos kontrolė

II. Biurokratijos pranašumai M. Vėberio biurokratijos modelyje

III. Biurokratija: neigiamas požiūris

Išvados

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprata

Terminas „biurokratija“ yra įvairiai apibrėžiamas. Dažniausiai šis

žodis suvokiamas kaip nesuvaldoma biurokratinė mašina. Daugeliui žmonių

„biurokratai yra mieguisti, nekompetentingi, dirbantys nuobodų darbą .

darantya viską, kad išvengtų darbo, kuriam atlikti jie buvo pasamdyti. Jų

agentūros dažniausiai eikvoja, sukčiauja, piktnaudžiaja ir prastai

vadovauja.“[1] Iš tikrųjų nnedaugelis galėtų apibrėžti biurokratijos sąvoką,

tačiau kiekvienas pasakytų, kad tai reiškia neveiklumą arba delsimą, kuris

atsiranda dėl perdėto dėmesio procedūroms. Modernioje visuomenėje

sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos ar jų sistemos.

Taigi biurokratija šiuo požiūriu ir yra „kompleksinė administracinių

struktūrų ir administravimo personalo sistema“[2]. Biurokratiją galima

apibūdinti kaip idėją, kuri šiais laikais daro didžiausią poveikį viešųjų

organizacijų struktūrai ir funkcionavimui. Analizuojant biurorkatijos

vaidmenį politikos formavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak

jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“[3]. Šis

vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija.

M. Vėberis išskyrė ttris teisinio valdymo sistemas:

– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui

bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;

– tradicinį valdymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei

tikėjimu esama valdžia;

racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais

įstatymais bbei kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip

taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.

Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi

paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo įvairios administrcinės

organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra

aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.

Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo

sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į

sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug

„biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino

nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos,

tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys

mokslininkai išskiria kelias šios sąvokos reikšmes:

1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai.

Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.

2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros

taisyklės. KKai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas

ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad

jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas

taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis

taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu požiūriu teigiama, jog teisingumas

negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad

didesnio teisingumo gali būti pasiekta gerinant bendras taisykles. Ši

biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.

3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki

septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. VVėberio interpretavimas, jog

biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama

didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant

organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai

žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu

galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis

dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. sovietinė biurokratija, kuri

gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi

biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų

liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“[4].

Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai

organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos

taisyklės ir procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia

iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis teisyklėmis bei

procedūromis.

4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie

dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija

siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet

taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas

rečiau).

Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo

institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo,

pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos

organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks priimtinas, kad suteikia

nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė

praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą,

racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo

rezultatų.

Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji

biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir

žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip

moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.

Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952)

bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų

kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis

apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys,

tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija

daugiausia valdo valstybę, o ne tauta, parlamentas ar ministrų kabinetas.

Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais

bruožais:

hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas

savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų

yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;

tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie

siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;

objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras

fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;

ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus

reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų

veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius

vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka valdymui, politikos formavimui.

Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir

valdininkų funkcijos yra glaudžiai susijusios. Valdininkų pagrindinė

funkcija apibrėžiama kaip sprendimų įgyvendinimas. Tačiau parlamento

nariams yra reikalingos profesionalų konsultacijos. O tie profesionalai

būtent ir yra administratoriai ir techniniai darbuotojai. Taigi vis sunkiau

yra praktiškai atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso

stadijas – sprendimų priėmimą bei sprendimų įgyvendinimą.

Yra skiriami aukščiausieji valdininkai ir paprasti valdininkai.

Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo institucijose

ir atlieka patariamąją funkciją. Šie darbuotojai dalyvauja taip vadinamoje

„didžiojoje“ politikoje ir jų įtaka vis didėja. Šis biurokratų tipas

būdingas JAV (ir iš dalies Didžiajai Britanijai). Dar reikėtų pridurti, kad

amerikiečių sistemoje valdininkai turi du patekimo į aukštesnę poziciją

įstaigose kelius: kelias darant karjerą ir politinis kelias. Tačiau

praktiškai šie du būdai nėra ypatingai atskirti, kadangi karjeros

tarnautojai dažnai tokias pačias vietas, kurias užima ir politiškai

paskirtieji. Taigi galima sakyti, jog biurokratinis personalas yra gana

painus. Didžiojoje Britanijoje tarnautojų paaukštinimas vyksta karjeros

būdu. Paaukštinimas žemesniame lygyje yra tam tikro departamento vadovo

kompetencijoje.

Europoje būdinga tai, kad valdininkai yra ne vyriausybės, o valstybės

tarnautojai. Valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems racionaliems

principams ir taisyklėms. Jie taip pat lieka beveik nepriklausomi nuo

politikų. Tačiau, pvz., Prancūzijoje ir Vokietijoje egzistuoja tarnautojų

pakilimas pareigose karjeros keliu ir politiniu keliu, nors politiniai

paskyrimai (pvz., kai ministras skiria direktorius ar kitus administracinių

įstaigų vadovus) yra gana reti, lyginant su JAV.

Šis biurokratų skirstymas yra naudingas todėl, kad taip galime

pamatyti akivaizdų skirtumą tarp valdininkų patarėjų ir vadybininkų, kurie

vadovauja. Tai ypatingai aktualu yra tose šalyse, kur uždavinius,

susijusius su

politikos įgyvendinimu ir valdymu vyriausybės perduoda pusiau

nepriklausomoms tarnyboms. Pvz., švedijoje, „kur ministerijos yra maži

planavimo komitetai, ir daugelis valdininkų dirba nedidelėse tarybose bei

tarnybose, atliekančiose rutininį darbą. Jos yra autonomiškos, nors

valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkamą

reglamentą, o darbuotojus rekrutuoja iš „savų“ žmonių.“[5]

Biurokratai, įgyvendindami sprendimus turi tam tikrą veiklos laisvę,

t.y., jeigu jie vykdo politiką efektyviai, tai tada jie „gali „pakreipti“

sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.“[6] Kaip jau

minėjau, biurokratijos įtaka politikos formavimo procese vis didėja. Dažnai

valdininkai gali perimti politikų vykdomas funkcijas, kai pastarieji to

nebesugeba atlikti. Galima teigti, jog politikai nuolat keičiasi, o

biurokratija pasilieka tokia pati. Tai rodo jos stabilumą, priešinimąsi

pokyčiams.

Kai valdo biurokratinis-administracinis personalas, tada tą sistemą

galime vadinti biurokratine. Anksčiau jau minėjau M. Vėberio teisinio

valdymo sistemų suskirstymą į charizmatinį (atsidavimas, ištikimybė

iškeltai vienai asmenybei), tradicinį (remiamasi įsitvirtinusiomis

tradicijomis) ir racionalų (biurokratinį, kai remiamasi paklusnumu

įtvirtintai tvarkai) valdymą. Racionalios sistemos administracinis

tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie išskiria jį iš tradicinės ir

charizmatinės sistemos administracinio personalo. Šiuos bruožus galima

suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priklausytų biurokrato įdarbinimo ir

karjeros bruožai. Valdininkas paskiriamas į pareigas teisinės sutarties

pagrindu, jis gauna fiksuotą atlyginimą ir jo gautas darbas yra vienintelis

bei pagrindinis. Biurokratas tarnautojas, dirbdamas tam tikroje

organizacijoje, joje turi karjeros perspektyvą, turi galimybę „kopti

karjeros laiptais“. Antrajai bruožų, išskiriančių biurokratą iš tradicinės

ir charizmatinės sistemos adminintracinio personalo, grupei priklauso

tarnautojo elgesio savybių apibrėžimas. Valdininkas turi būti mandagus,

nuolankus, sukalbamas, bet tuo pačiu jis privalo visada išlaikyti

šaltakraujiškumą. Trečiajai bruožų grupei priklauso tai, kad biurokratinio

personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūrą, kuri yra

sudaryta iš įnstitucijų su nustatytomis funkcijomis ir kurioje egzistuoja

aiškūs hierarchiniai santykiai.

Tačiau ne kiekvienas biurokratinės organizacijos darbuotojas yra

biurokratas. Reikia skirti institucijų administraciją nuo tarnautojų, kurie

dirba, kai jiems vadovaujama. Pastarieji ne visada atitinka biurokratijos

sampratą. Yra atskiriami tie, kurie pagal savo pareigas yra susiję su

administravimo procesu ir įtvirtina organizacijos tikslus bei jų

įgyvendinimo strategiją nuo tų darbuotojų, kurie tik padeda tas funkcijas

vykdyti. Tų tarnautojų, kurie neatlieka tiesiogiai valdžios funkcijų,

negalima vadinti biurokratais. Taigi kai kalbama apie biurokratinę

organizaciją, turima galvoje ne tai, kad visi jos darbuotojai yra

biurokratai, o tik tam tikra dalis.

Biurokratinių vvaldymo sistemų darbuotojai yra asmeniškai laisvi, jie

organizuoti tam tikra hierarchine tvarka, yra renkami „techninės

kvalifikacijos pagrindu“[7] ir turi galimybių siekti aukštesnių pareigybių.

Tačiau norint pakilti karjeros laiptais, viena iš sąlygų yra griežtos

drausmės bei kontrolės laikymasis.

Valdininkų atrinkimas į pareigas yra gana sudėtingas procesas, kuris

reikalauja iš anksto parengto plano. Yra nustatomos taisyklės ir principai,

pagal kuriuos, griežtai kontroliuojant, darbuotojai priimami į darbą.

Išskiriami trys pagrindiniai administracinio personalo atrankos modeliai:

1. konkurencinis profesinės kompetencijos. Šiame modelyje svarbiausia yra

žinios, įgūdžiai bei patyrimas;

2. „gildinis“. Jis sujungia ppirmojo modelio bruožus ir kelia reikalavimus

nuosekliai kopti karjeros laiptais;

3. „politinės kompetencijos“. Šiame modelyje svarbiau už kompetenciją yra

valdininko lojalumas ir politinis patikimumas.

Šalia šių trijų pagrindinių personalo atrankos modelių galima išskirti ir

dar vieną – patronatą. Jis fragmentiškai reiškiasi pirmojo pasaulio šalyse,

bet plačiau taikomas trečiojo pasaulio šalyse ir egzistuoja pokomunistinėse

valstybėse.

Tačiau grynąja forma nė vienas iš šių modelių praktiškai

neegzistuoja, jie yra mišrūs. Galima sakyti, jog pirmasis modelis labiau

dominuoja demokratinėse šalyse, trečiasis – antrojo ir trečiojo pasaulio

valstybėse. Stabiliose demokratijose, atrenkant valdininkus, jų politinis

lojalumas reiškiasi nuosaikiai. Ypatingai didelė reikšmė politiniam

darbuotojų lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko ir besivystančiose

šalyse. Šiose valstybėse politinis patikimumas nusveria profesinės

kompetencijos reikalavimus. Tačiau vis labiau stabilizuojantis ir

normalizuojantis politiniam procesui, profesionalumo poreikis taip pat vis

didėja.

„Gildinis“ biurokratų atrankos modelis vyrauja Naujojoje Zelandijoje.

Šioje šalyje valdininkas kartais turi išdirbti net dvidešimt metų, kad

pakiltų pareigose. Naujojoje Zelandijoje, norint tapti valdininku,

nebūtinai reikia būti baigus aukštąją mokyklą. Šioje šalyje būdinga yra

tai, jog dauguma biurokratų yra vyrai, viduriniosios klasės atstovai bei

miestų gyventojai.

Dažniausiai valdininkai į pareigas priimami baigus aukštąjį mokslą, o

kai kuriose šalyse, pvz., Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, –

prestižines mokyklas ar specialius fakultetus. Daugiausia valdinikų

pareigoms atrenkami teisininkai. Didžiojoje Britanijoje, siekiant šio

darbo, egzaminais tikrinama norinčiųjų dirbti kompetencija. Čia labiausiai

vertinamas plataus profilio išsilavinimas. O JAV yra priešingai –

valdininkai atrenkami iš gana siauro sluoksnio, nesilaikoma „griežto

profesionalumo tikrinimo principo“[8]. Prancūzijoje ir Vokietijoje

valdininko profesija yra prestižinė bei gerai apmokama. Šiose šalyse

mažesnė tikimybė netekti darbo pasikeitus politinėms jėgoms valdžioje. Dėl

to Prancūzijoje ir Vokietijoje yra žymiai didesnė konkurencija tarp

kandidatų į valdiniko vietą ir didesni profesionalumo bei praktinių įgūdžių

reikalavimai.

Tradiciškai yra išskiriamas bendrasis ir specilusis mokymasis.

Studijuojant bendruosius dalykus, įgyjamas bendrasis išsilavinimas, kuris

susijęs su humanitariniais ir iš dalies socialiniais mokslais. O

studijuojant specialiuosius dalykus, įgyjamas specialusis išsilavinimas,

kuris susijęs su gamtos ir iš dalies socialiniais mokslais. Tačiau jau

turintis aukštąjį išsilavinimą valdininkas-biurokratas yra labiau susijęs

su darbu, todėl specialios programos daugiau jam tiks. Pvz., „valstybės

tarnautojui klasikinės graikų kalbos žinios gali būti ne mažiau vertingos,

negu mokslinis fiziko laipsnis“[9]. Valdininkui reikia sukaupti ne tik

techninių žinių, taip pat yra būtina žinoti konkrečių faktų, suprasti

tarnybos funkcijas, atliekamas procedūras. Tačiau tokios žinios ateina tik

su laiku. Reikia vidutiniškai dvidešimties metų darbo stažo, kol

darbuotojas pradės praktiškai taikyti savo žinias bei naudotis tarnybine

patirtimi. Kadangi šis darbas reikalauja nemažos patirties ne tik

tarnyboje, bet ir realiame gyvenime, tai turbūt neatsitiktinis yra ir tas

faktas, kad valdininkų amžiaus vidurkis – ne mažiau kaip keturiasdešimt

metų.

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Idealioji M. Vėberio biurokratija turėjo veikti per valdininkų

asmeninius interesus. Perspektyvos kilti karjeros laiptais, gauti didesnius

atlyginimus ir daugiau prestižo kartu su formalia galios hhierarchija turėjo

versti valdininkus pritaikyti realiai priimamus sprendimus prie formalių

taisyklių nurodymų. Dar reikšmingesni valdininkų asmeniniai interesai, kaip

parodė kai kurie tyrimai, yra tikrovėje. 1991 m. paskelbto tyrimo duomenys

rodo, kad administracinio aparato darbuotojai yra linkę balsuoti už

kairiąsias partijas, kurios nesiekia mažinti valdininkų skaičiaus. Kitas,

šiuolaikinėje visuomenėje, galima sakyti, neišvengiamas, asmeninių interesų

pavyzdys yra valdininkų elgesys, apsisprendžiant, ar įsidarbinti, likti ar

išeiti iš tam tikros organizacijos. Šiuo atveju visuomeninis darbuotojas

kaip ir kiti asmenys veikia kaip darbo rinkos subjektas, taigi pagal rinkos

taisykles, o jos suponuoja asmeninių interesų siekimą. Tačiau Mortenas

Egebergas teigia, kad nereikėtų painioti biurokratų kaip rinkėjų, kandidatų

į darbo vietą, visuomeninių sąjungų narių ir pan. siekių maksimaliai

padidinti savo naudą su asmeniniais jų, kaip valstybės pareigūnų,

interesais.

Norint tiksliau nustatyti, kokiose situacijose valdininkų asmeniniai

interesai tampa svarbūs, pasirenkant vieną iš galimų sprendimo alternatyvų,

reikia išskirti du sprendimų priėmimo tipus. Pirmąjį tipą galima pavadinti

esminių sprendimų priėmimu. Tai tokia veikla, kuria užsiima daugiausia

valdininkų daugumoje padalinių. Esminiai sprendimai pirmiausia priimami dėl

socialinių, gynybos, švietimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų

reikalų. Neabejotina, kad valdininkai turi šiose srityse asmeninių

interesų, tačiau, apskritai kalbant, tikimybė, kad kuris nors asmuo nuspręs

daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui, geležinkelio, o ne automobilių kelių

vystymui dėl to, kad naujasis greitkelis eis netoli jo namų, yra nedidelė.

Žinoma, kai visa biurokratinė institucija yra sudaryta iš tam tikros grupės

atstovų, tokia tikimybė

didėja.

Antrasis tipas yra institucinių-administracinių sprendimų priėmimas.

Šiuo atveju kalbama apie paties administracinio aparato reikalų tvarkymą:

jo organizaciją, personalo parinkimą ir kt. Tik nedidelei daliai valdininkų

tai yra pagrindinė veiklos rūšis, tačiau, kylant link administracinės

hierarchijos viršūnės, valdininkai vis labiau įsijungia į šią veiklą.

Institucinių sprendimų priėmimui valdininkų asmeniniai interesai yra

kur kas svarbesni. Be to, jie gali daryti įtakos ir esminių sprendimų

priėmimui. Veikdami savo, kaip grupės, interesais, valdininkai gali vykdyti

tokią politiką, kai į tarnybą bus priimami panašaus išsilavinimo ar panašūs

asmenys, ir tai sudarys jau mminėtą esminių sprendimų asmeniniais interesais

pavojų.

Dar vienas svarbus M. Egebergo nurodytas savo interesais

besivadovaujančio valdininko požymis yra abejingumas esminiams sprendimams.

Toks valdininkas (kaip manė ir L. fon Mises) stengsis vien gauti didesnį

atlyginimą, tuo didindamas biudžeto išlaidas, tačiau nebus suinteresuotas

didinti biudžeto išlaidų esminiams sprendimams. Tiesa, turint omenyje

griežtas visuomeninių pareigūnų darbo taisykles, nustatytas atlyginimo

ribas bei audito sistemas, lieka neaišku, ar valdininkai siekia didinti

išlaidas vien savo interesų vedami, ar jų veiklą motyvuoja organizaciniai

tikslai ir institucinės vertybės.

Kitas asmeninių valdininkų interesų raiškos būdas yra alternatyvus

minėtajam, t.y., rracionalus, kai biurokratai, siekdami tam tikros veiklos

srities (tai neatitinka M. Vėberio biurokrato supratimo, pagal kurį

valdininkas yra konkretaus uždavinio griežtoje postų hierarchijoje

atlikėjas), daro įtaką darbo pasiskirstymui ir taip siūlo organizacinius

sprendimus, kurie yra palankiausi jiems patiems. Taigi tarp įvairių

biurokratinės organizacijos padalinių kyla konfliktų dėl įgaliojimų ir

jurisdikcijos. Metju Holdenas Jaunesnysis vadina jurisdikcijos didinimo

siekį „biurokratiniu imperializmu“.

Tokį asmeninių valdininkų interesų poveikį M. Egebergas aiškina dviem

pagrindiniais veiksniais. Pirmasis yra kultūra, nes kultūra kaip

bendriausia vertybių sistema apibrėžia ir legitimumą, kuriuo remiasi

asmeniniais interesais besivadovaujantis pareigūnas, ir pilietinių teisių

ribas. Štai pavyzdžiui korupcija, nors yra universalus reiškinys, bet

pripažįstamas daugiau nevakarų kultūrų fenomenu. Kitas veiksnys yra

organizacinė struktūra – nagrinėjant sprendimo pobūdį, svarbu, kokiame

kontekste ir su kokiais kitais pareigūnais bendraudamas valdininkas turi

priimti sprendimą, koks yra aplinkos vaidmuo, kokia institucijos istorijos

ir tradicijų reikšmė.

4. Biurokratijos kontrolė

Literatūroje dažnai pabrėžiamas biurokratų priešinimasis bet kokiai

išorinei kontrolei. Valdininkai „visuomet reiškia nepasitenkinimą

brovimuisi į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi saviautonomija; nes jų

gyvenimas yra lengvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; nes jie

jaučia geriausiai žiną, kaip biurokratiškai tobuliausiai tvarkytis.“[10]

Tačiau galima į šį priešinimąsi išrinktųjų pareigūnų kontrolei pažiūrėti iš

gerosios pusės. Kartais yra gerai, kai biurokratams pavyksta išvengti

kontrolės, nes per didelė kontrolė gali trugdyti jų veiklai. Pavyzdžiui,

kūrybiškas švietimas, jo naujovės gali tapti labai sudėtingos dėl privalomų

mokymo programų ar kitų nurodymų, dėl per didelės centralizacijos.

Vis dėlto biurokratų kontrolė – mažesnė ar didesnė – yra reikalniga.

Nors išoriškai primesti suvaržymai yra akivaizdžiai reikalingi, atsiranda

rizika, jog jie stabdys ar suvaržys efektyvų sprendimų priėmimą. Patys

biurokratai linkę daugiau dėmesio skirti suvaržymams, o ne tikslams. Taigi

atsiranda didelė galimybė, kad jie nebesistegs suvokti, koks yra

organizacijos veiklos tikslas. Valdininkai iš dalies daug dėmesio skiria

suvaržymams dėl to, kad politikai, interesų grupės ir kiti dažnai nesunkiai

pastebi pažeidimus.

———————–

[1] Wilson James Q. Bereaucracy: What Government Agencies Do and Why They

Do It. – New York: Basic Books, 1989.

[2] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo

demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –

Kaunas: Technologija, 2001. – P. 136.

[3] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2001. – P. 149.

[4] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo

demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –

Kaunas: Technologija, 2001. – P. 141.

[5] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2001. – P. 153.

[6] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2001. – P. 154.

[7] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo

demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –

Kaunas: Technologija, 2001. – P. 142.

[8] Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2001. – P. 155.

[9] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo

demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas / KTU –

Kaunas: Technologija, 2001. – P. 148.

[10] Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo

demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas // KTU –

Kaunas: Technologija, 2001. – P. 143-144.