Biurokratija

Planas

Įvadas

1. M. Vėberio biurokratijos modelis

1.1 Biurokratijos pranašumai

1.2 Biurokratijos charakteristika

1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas

2. Biurokratija ir biurokratai: neigiamas požiūris

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Pabaiga

Naudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo

būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi

pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse.

Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų –

biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė

vokiečių sociologas M. Vėberis (M. Weber). Tačiau panašu,

kad jo minėti principai liko nnevisiškai ar ne visur įgyvendinti

arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl

biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų

biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės

valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir

apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip

ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas

„biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį

priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo

būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme,

biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios

apibūdinimą.

Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią

biurokratiją mmatė ir norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis,

ir kokią ją mato kai kurie dabartiniai tyrėjai.

1. M. Vėberio biurokratijos modelis

1.1 Biurokratijos pranašumai

Šio šimtmečio pradžioje M. Vėberis pastebėjo, kad

biurokratija yra jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki <

tol buvusias valdymo organizavimo formas „taip, kaip

gamyba, pasitelkiant mašinas, už nemechaninę gamybą“ .

Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų

interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet

kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo

įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi

asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus

sprendimus. Taigi valdininkas turi atlikti savo pareigas sine

ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo labiau

dehumanizuojamas, išvalomas nuo „nesuskaičiuojamų“

dalykų biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas

šiuolaikinėmis sąlygomis.

Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai,

pasak Vėberio, yra šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas,

tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, trinties,

materialinių ir personalinių kaštų mažėjimas, stabilumas,

patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis

valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius

valdymo vveiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio

valdymo rezultatai „suskaičiuojami“, juos galima

prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už kolegialųjį (labai lėtas,

susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieškojimu,

priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“) ar garbės pareigūnų

(neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek

ekonominius kaštus, kiek praradimus dėl netikslumų ir

atidėliojamų sprendimų) valdymą.

Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų

verslo valdymą M. Vėberis laiko „neprilygstamu griežtos

biurokratinės struktūros pavyzdžiu“ . Šiuolaikinėje

visuomenėje pirmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai

reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kkiek

įmanoma greitesnio valdymo mechanizmo. Modernios

komunikacijos priemonės informaciją skelbia labai greitai,

todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti. Per

optimalų laiką reaguoti, tvirtina M. Vėberis, paprastai gali

tik biurokratinė organizacija.

Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du

pasirinkimo variantai: biurokratija ir diletantizmas. Tačiau

pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai

valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra

pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.

1.2 Biurokratijos charakteristika

Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo

organizavimo formos sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir

fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principas. T.

y. biurokratiškai valdomai struktūrai reikalingos valdininkų

pastangos paskirstomos kaip oficialios pareigos, o galia leisti

įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias pareigas, yra

griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro

individualūs pareigūnai, todėl Vėberis vadina tokią valdymo

organizavimo formą „monokratija“.

Kaip tik jurisdikcijos principo M. Vėberis

pasigenda tradicinėse visuomenėse: „Nuolatinė ir vieša

valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne istorijos taisyklė, bet

veikiau išimtis“ . Šitaip suprantama biurokratija išsivystė

tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus

kapitalizmui – privačiame versle, armijose, politinėse

partijose, interesų grupėse ir kitur. „Biurokratinės

administracijos vystymasis ir nuolatinis plėtimasis [.] yra

ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės

pagrindas“,- teigia M. Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad

stabilios, griežtos, intensyvios ir prognozuojamos <

administracijos poreikį sukūrė socializmo vystymasis.

Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas

konkursas, į jas priimami tik asmenys, turintys tinkamą

pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami – tarp renkamų

pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat

teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir

naudotis teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta

aukštesnių pareigūnų sprendimams tik pagal savo oficialius

įsipareigojimus. Jei kompetencija yra nesusieta su asmeniu,

tačiau pats asmuo nėra laisvas, M. Vėberis siūlo vartoti

terminą „patrimonialinė biurokratija“.

Kita biurokratinio valdymo savybė yra

hierarchijos principas. Subordinacija pagrįstoje sistemoje

žemesniųjų valdininkų sprendimais nepatenkintiems

valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą

aukštesnėms institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad

aukštesnė institucija turi vykdyti žemesniosios funkcijas – M.

Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri nors institucija

yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito

valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią

postą būtinai užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai

biurokratiškas (tačiau jo kompetenciją taip pat griežtai

riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas, pasisavinęs postą

arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant, biurokratijos

kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam

tikro administracinio personalo priemonėmis.

Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta

rašytiniais dokumentais, todėl, natūralu, atsirado daugybė

raštininkų ir kitokių pavadinių.Aktyviai įsitraukusių į

viešąjį padalinį valdininkų ir jjų darbo priemonių visumą

Vėberis vadina „biuru“, o dirbančių privačioje įmonėje –

„ofisu“. Jame dirbantys valdininkai turi būti profesionalūs.

Biuro taisyklės daugmaž stabilios ir nuodugnios, o šių

taisyklių (ypač jurisprudencijos, administracinių padalinių

arba verslo vadybos) žinojimas ir yra techninis valdininko

pasirengimas. Moderni civilinės tarnybos organizacija

atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes

valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis

ir įranga. Tai tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia

taip pat atskiriamos lėsos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir

paties verslininko gaunamos pajamos. Iš kitos pusės,

valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo

administraciją nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo

posto.

Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti

ne tiek, kiek reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek

reikia įgyvendinti užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai

atlyginama pagal vietą biurokratinėje hierarchijoje bei jo

atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet gali atsistatydinti,

o jo darbdavys atleisti valdininką gali tik tam tikromis

griežtai nustatytomis aplinkybėmis. Taigi biurokratinis

aparatas sudaro galimybes kilti karjeros laiptais; tokį

procesą lemia aukščiau esančių valdininkų sprendimas.

Šitoks valdymo organizavimas, teigia M. Vėberis, atskiria

valdininkų asmeninius ir viešuosius interesus. Vis dėlto kai

kurie vėlesni tyrinėtojai mano, kad šis asmeninių ir viešųjų

interesų atskyrimo principas nėra pakankamas ir juolab

retai pastebimas

praktikoje.

Pasak Vėberio, tai, kad valdymas apsiriboja vien

taisyklėmis, yra esminis modernaus valdymo požymis:

valstybinei valdžiai suteikta galia tvarkyti tam tikrus

reikalus neleidžia „biurui“ valdyti kiekvieną konkretų atvejį

reglamentuojančiais sprendimais, kaip būdavo

patrimonialistinėje, privilegijomis pagrįstoje visuomenėje,

bet tik išleisti bendrąsias taisykles.

Valdininkų žinių kriterijus lemia tai, kad

biurokratija laikoma racionaliu valdymo būdu. Be to,

biurokratijos dominavimą užtikrina ne vien valdininkų

techninės žinios ir pasirengimas vykdyti savo pareigas, bet ir

patyrimas savo poste – specialių ir reikalingų dokumentų

žinojimas. Iš kitos ppusės, šitaip sumažinamas

administracijos vadovo – dažnai renkamo – vaidmuo ir netgi

užgožiama demokratija.

Biurokratijos dominavimas turi du svarbius

požymius: slaptumą ir formalizmą. Biurokratinė

administracija visąlaik siekia veikti slapta, kad apsaugotų

savo žinias ir veiksmus nuo kritikos. Biurokratijos veiksmų

slaptumas padeda ne tik apsaugoti, bet ir išlaikyti ar net

išplėsti į išorę nukreiptus jos interesus. Tačiau biurokratija

siekia slpatumo ne vien gindama savo interesus, t. y.

sąmoningai, bet dažnai ir instinktyviai. Kartais galima

stebėti biurokratijos bei piliečių rinktų atstovų ((parlamento)

susidūrimus, kai parlamentas, pasitelkęs savo ekspertus ir

veikiamas interesų grupių, stengiasi sukurti savo techninės

informacijos šaltinius. Taigi biurokratų interesus atitinka

mažai informuotas ir todėl mažai galintis nuspręsti

parlamentas.

Kartu valdininkų interesas yra užtikrinti kuo

saugesnę savo poziciją, todėl stengiamasi sspręsti kuo mažiau

nukrypstant nuo taisyklių, o tai, teigia Vėberis, kai kuriais

atvejai gali būti netgi palanku valdomiems piliečiams.

M. Vėberis mano, kad dar labiau negu

parlamentas nuo biurokratijos poveikio yra neapsaugotas

absoliutus monarchas, nes vienintelė institucija, kuria jis

remiasi, yra biurokratinė administracija. Perėjimas prie

konstitucinės vyriausybės taip pat lydimas biurokratinės

valdžios didėjimo, nes visi sprendimai, prieš patekdami

monarchui, turi būti koncentruojami biurokratinės

struktūros vadovo (ministro pirmininko) rankose. Apskritai,

konstitucinės monarchijos atveju egzistuoja trys potencialūs

priešininkai: monarchas, parlamentas ir biurokratija. Vis

dėlto šiuo atveju monarcho pozicija valdininkijos atžvilgiu

stipri kaip jokioje kitoje istorinėje valdžios formoje, nes jam

suteikta teisė oficialiai keisti nepriimtinus pareigūnus.

1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas

Toks biurokratijos mechanizmas yra, galima

sakyti, nesugriaunamas: tai galima paaiškinti ir išorinėmis,

ir vvidinėmis priežastimis. M. Vėberis teigia, kad tie, kas

nusprendžia atsilaikyti prieš biurokratinio valdymo

sprendimus, turi susijungti į savo organizaciją, o ji lygiai

taip pat tampa biurokratinė. Pačioje biurokratinėje

organizacijoje polinkis atsilaikyti prieš griaunantį išorės

poveikį yra objektyvus ir materialus, tačiau savo esme

idealistinis. M. Vėberis lygina biurokratinę administraciją su

nesustojančiu mechanizmu, kuriame paprastas valdininkas

tėra tik sraigtelis, negalintis nei jo sustabdyti, nei paleisti.

Todėl jis yra susietas su kitomis to socialinio mechanizmo

dalimis, o jų visų siekis yra matyti šį mmechanizmą judantį ir

taip įgyvendinantį visuomenės poreikius. Kadangi

visuomenės gerovė vis labiau priklauso nuo biurokratinių

organizacijų (ypač kapitalistinėse bendrovėse), idėjos

atsisakyti biurokratijos atrodo vis labiau utopiškos.

Be to, Vėberis teigia, kad biurokratija yra

gyvybinga ir gali atkurti savo veiklą tada, kai į ją buvo

pasikėsinta, nes tokia savybė yra viena pagrindinių

biurokratijos techninio žinojimo dalių. Tačiau čia jis mato

dar vieną, dabartiniu požiūriu pavojingą, fenomeną.

Kadangi biurokratijos mechanizmas yra objektyviai

neišvengiamas, be to, biurokratinis valdy*mas, skirtingai

nuo feodalinio, nėra susietas su personalijomis – ir su

aukščiausio posto turėtojo asmeniu – jį galima lengvai

priversti dirbti kiekvienam, kuris žino, kaip įgauti

biurokratinio aparato kontrolę. Taigi priešas, okupavęs

valstybę, teturi pakeisti keletą svarbiausių vadovų, o vi-sas

biurokratinis aparatas tęs veiklą, nes ji atitiks visų, ir

priešo, interesus. Biurokratinė struktūra, rašo M. Vėberis,

išsilaikė Prancūzijoje nuo Pirmosios imperijos, tuo vis labiau

mažindama technines revoliucijos kaip naujų valdžios

organizacijų sukūrimo būdo galimybes, taigi visas

revoliucijas biurokratinė valdymo struktūra pakeitė

perversmais.

Vis dėlto tai, kad biurokratija neišvengiama,

tiesiogiai nenurodo jos reikšmės, lygiai kaip ir tai, kad

kadaise buvo neišvengiama vergovė nereiškia, kad vergai

buvo labai reikšmingi.. Kiekvienu atveju biurokratijos

vaidmenį reikia aiškintis atskirai. Tačiau bendra tendencija,

kaip minėta, yra per didelė biurokratijos galia, kai „„politinis

šeimininkas“ tampa diletantu prieš techninių žinių turintį

valdininką. Vienintelė išimtis, pasak Vėberio, yra privačių

ekonominių interesų grupės, kurių žinios yra išsamesnės už

valstybės valdininkų sukauptus duomenis, o paslaptys

buhalterinėse knygose paslėptos giliau negu savo ketinimus

slepia oficialūs pareigūnai. Taip M. Vėberis aiškina, kodėl

kapitalizmo epochoje vyriausybė sunkiai gali daryti įtaką

ekonomikai: jos sprendimus dažnai paverčia niekais arba

pritaiko savo interesams daugiau žinių turintys privačių

intereesų grupių specialistai.

2. Biurokratija ir biurokratai: neigiamas

požiūris

Praėjus keliems dešimtmečiams po vadinamojo

idealistinio M. Vėberio biurokratijos modelio, mokslininkas

Liudvigas fon Mises (Ludwig von Mises) pastebėjo, kad

„biurokratas“, „biurokratija“ ir „biurokratiškas“ yra

terminai, vartojami neigiama, įžeidžiančia, kritikuojančia

prasme. „Niekas nevadina savęs biurokratu,- teigė fon

Mises,- ir niekas neabejoja, kad biurokratija yra visapusiškai

bloga ir neturėtų egzistuoti teisingame pasaulyje“.

Biurokratizmo esmė, pasak fon Mises, yra valstybės

laikymas dievu. Kitaip sakant, jei paprastas pilietis pažeidė

įstatymus, jis yra kaltas, nes veikė asmeniniais tikslais.

Tačiau jei įstatymus pažeidė valdininkas, tik „reakcingųjų“

teismų jis gali būti pripažintas techniškai kaltu – morališkai

jis teisus, nes sulaužė žmonių,o ne dieviškuosius įstatymus.

Pasak fon Mises, nuo tokio požiūrio iki Hitlerio ir Stalino

totalitarizmo tėra vienas žingsnis.

Fon Mises pabrėžė, kad, piliečio požiūriu,

valdininkai turėtų veikti ne kaip valstybės vikarai, bet kkaip

teisėtai priimtų įstatymų tarnai, nes net „blogiausia teisė

yra geriau už biurokratinę tironiją“. Skirtumas tarp

bandito ir mokesčių inspektoriaus yra ne tas, kad pirmasis

siekia savo interesų patenkinimo, o antrasis tarnauja

valstybei, o tas, kad mokesčių inspektorius atstovauja teisei.

Valstybė vienintelė gali naudoti prievartą, ir, kad jos

negalėtų naudoti „valstybės tarnai“ savo nuožiūra, būtini

įstatymai. „Valstybės tarnai“ tik turi juos vykdyti.

Vėberio sampratą, kad politikai turi būti

atsakingi už sprendimų priėmimą, o valdininkai – tik juos

vykdyti, fon Mises praplėtė, teigdamas, kad valdininkai turi

būti neatsakingi už sprendimus ar jų netinkamumą. Iš kitos

pusės, jei dėl valdininkų veiksmų randasi kokios nors

naudos, jie negali teigti, kad tai jų nuopelnas, nes nėra

nuopelnas teisingai įvykdyti tai, ką nusprendė aukštesnės

institucijos. Be to, biurokratai negali prisiimti daugiau

nuopelnų dėl visuomenės gerovės, nes visuomenės gerovei

pasiekti vienodai svarbūs visi asmenys. Netgi jei yra labiau

nusipelniusių žmonių, paprastai tokie žmonės veikia

jausdami pareigą.

L. fon Mises griežtai kritikavo vokiečių valstybės

tyrinėtojų mokymą apie valstybės tarnautojus, pagal kurį

pastarieji aukojasi daugiau už kitus, ir, jei valstybė turėtų

mokėti jiems tikrą atlyginimą, o ne išlaikyti savo tarną, net

žemiausių pagal rangą valstybės tarnautojų pareigos turėtų

būti apmokamos geriau negu kieno nors kito. Kaip valstybės

suverenumo

ir neklystamumo atstovo, tokio valdininko

liudijimai teisme turėtų būti svaresni už kitų piliečių. Pasak

fon Mises, tai gryniausia nesąmonė, kadangi pagrindinis

motyvas stoti į valstybės tarnybą buvo ne pasiaukojimas,

bet didžiausios pajamos ir geriausios socialinės garantijos,

kartu šie postai buvo mažiau apkrauti darbu, o iš jų atleisti

tegalėjo teismas, nustatęs, kad valdininkas nevykdė pareigų.

Tirdamas valdininkų interesus, L. fon Mises

atkreipė dėmesį į biurokrato kaip rinkėjo paradoksą ir taip

pat praplėtė M. Vėberio teiginius apie valdininkų interesus

matyti silpną parlamentą. DDemokratinėje valstybėje jis kaip

rinkėjas yra savęs kaip biurokrato suverenas, taigi kartu ir

darbuotojas, ir darbdavys. Tačiau jo kaip darbuotojo

interesas, fon Mises nuomone, yra didesnis, kadangi

visuomenės turtams jis atneša mažiau naudos negu iš jų

pasiima. Kartu, būdamas suinteresuotas gauti vis didėjantį

atlyginimą, kaip rinkėjas jis gali nepritarti biudžeto

balansavimui ir tuo paskatinti negatyvius ekonominius

procesus. Čia pasibaigia visi „idealistiniai“ biurokrato

siekiai.

Šis paradoksas kelia dar vieną, bendresnį pavojų.

Pasak fon Mises, atstovaujamoji demokratija negali

egzistuoti, kai didelė dalis rrinkėjų yra valstybės išlaikomi.

Kai parlamente susirenka ne mokesčių mokėtojų, bet algų,

subsidijų ir kitų pajamų gavėjų atstovai, demokratija

pasibaigia.

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Idealioji M. Vėberio biurokratija turėjo veikti per

valdininkų asmeninius interesus. Perspektyvos kilti karjeros

laiptais, ggauti didesnius atlyginimus ir daugiau prestižo

kartu su formalia galios hierarchija turėjo versti valdininkus

pritaikyti realiai priimamus sprendimus prie formalių

taisyklių nurodymų. Dar reikšmingesni valdininkų

asmeniniai interesai, kaip parodė kai kurie tyrimai, yra

tikrovėje. 1991 metais paskelbto tyrimo duomenys rodo, kad

administracinio aparato darbuotojai yra linkę balsuoti už

kairiasias partijas, kurios nesiekia mažinti valdininkų

skaičiaus. Kitas, šiuolaikinėje visuomenėje, galima sakyti,

neišvengiamas, asmeninių interesų pavyzdys yra valdininkų

elgesys, apsisprendžiant, ar įsidarbinti, likti ar išeiti iš

kokios nors organizacijos. Šiuo atveju visuomeninis

darbuotojas kaip ir kiti asmenys veikia kaip (darbo) rinkos

subjektas, taigi pagal rinkos taisykles, o jos suponuoja

asmeninių interesų siekimą. Tačiau Mortenas Egebergas

(Morten Egeberg) teigia, kad nereikėtų painioti biurokratų

kaip rinkėjų, kandidatų į darbo vietą, visuomeninių sąjungų

narių ir ppan. siekių maksimaliai padidinti savo naudą su

asmeniniais jų kaip valstybės pareigūnų interesais.

Norint tiksliau nustatyti, kokiose situacijose

valdininkų asmeniniai interesai tampa svarbūs, pasirenkant

vieną iš galimų sprendimo alternatyvų, reikia išskirti du

sprendimų priėmimo (policy-making) tipus. Pirmąjį galima

pavadinti esminių sprendimų priėmimu. Tai tokia veikla,

kuria užsiima daugiausia valdininkų daugumoje padalinių.

Esminiai sprendimai pirmiausia priimami dėl socialinių,

gynybos, švietimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų

reikalų. Neabejotina, kad valdininkai turi šiose srityse

asmeninių interesų, tačiau, apskritai kalbant, tikimybė, kad

kuris nors aasmuo nuspręs daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui,

geležinkelio, o ne automobilių kelių vystymui dėl to, kad

naujasis greitkelis eis netoli jo namų, yra nedidelė. Žinoma,

kai visa biurokratinė institucija yra sudaryta iš tam tikros

grupės atstovų tokia tikimybė gali didėti.

Antrasis tipas yra institucinių

(administracinių) sprendimų priėmimas. Šiuo atveju

kalbama apie paties administracinio aparato reikalų

tvarkymą: jo organizaciją, personalo parinkimą ir kt. Tik

nedidelei daliai valdininkų tai yra pagrindinė veiklos rūšis,

tačiau, kylant link administracinės hierarchijos viršūnės,

valdininkai vis labiau įsijungia į šią veiklą.

Institucinių sprendimų priėmimui valdininkų

asmeniniai interesai yra kur kas svarbesni. Be to, jie gali

daryti įtakos ir esminių sprendimų priėmimui. Veikdami

savo kaip grupės interesais, valdininkai gali vykdyti tokią

kadrų politiką, kai į tarnybą bus priimami panašaus

išsilavinimo ar pan. asmenys, ir tai sudarys jau minėtą

esminių sprendimų asmeniniais interesais pavojų.

Dar vienas svarbus M. Egebergo nurodytas savo

interesais besivadovaujančio valdininko požymis yra

abejingumas esminiams sprendimams. Toks valdininkas

(kaip manė ir L. fon Mises) stengsis vien gauti didesnį

atlyginimą, tuo didindamas biudžeto išlaidas, tačiau nebus

suinteresuotas didinti biudžeto išlaidų esminiams

sprendimams. Tiesa, turint omeny griežtas visuomeninių

pareigūnų darbo taisykles, nustatytas atlyginimo ribas bei

audito sistemas, lieka neaišku, ar valdininkai siekia didinti

išlaidas vien savo interesų vedami, ar jjų veikla motyvuoja

organizaciniai tikslai ir institucinės vertybės.

Kitas asmeninių valdininkų interesų raiškos

būdas yra alternatyvus minėtajam, t. y. racionalus, kai

biurokratai, siekdami tam tikros veiklos srities (tai

neatitinka M. Vėberio biurokrato supratimo, pagal kurį

valdininkas yra konkretaus uždavinio griežtoje postų

hierarchijoje atlikėjas), daro įtaką darbo pasiskirstymui ir

taip siūlo organizacinius sprendimus, palankiausius jiems

patiems. Taigi tarp įvairių biurokratinės organizacijos

padalinių („agentūrų“) kyla konfliktų dėl įgaliojimų ir

jurisdikcijos. Metju Holdenas jaunesnysis (Matthew Holden,

Jr.) vadina jurisdikcijos didinimo siekį „biurokratiniu

imperializmu“.

Tokį asmeninių valdininkų interesų poveikį M.

Egebergas aiškina dviem pagrindiniais veiksniais. Pirmasis

yra kultūra, nes kultūra kaip bendriausia vertybių sistema

apibrėžia ir legitimumą, kuriuo remiasi asmeniniais

interesais besivadovaujantis pareigūnas, ir pilietinių teisių

ribas. Štai pavyzdžiui korupcija, nors yra universalus

reiškinys, bet pripažįstamas daugiau nevakarų kultūrų

fenomenu. Kitas veiksnys yra organizacinė struktūra –

nagrinėjant sprendimo pobūdį, svarbu, kokiame kontekste ir

su kokiais kitais pareigūnais bendraudamas valdininkas turi

priimti sprendimą, koks yra aplinkos vaidmuo, kokia

institucijos istorijos ir tradicijų reikšmė.

Pabaiga

Šio referato tikslas nebuvo tirti kurį nors

biurokratijos kaip valdymo formos aspektą, todėl jame

apžvelgiamuose tyrimuose nesiekta ieškoti bendrų požiūrių

ar sąlyčio taškų (vis dėlto kai kurie akivaizdžiausi požiūrių

panašumai ar skirtumai buvo paminėti). Iš kitos pusės,

apžvelgiami ddokumentai nebuvo parinkti atsitiktinai. M.

Vėberio biurokratijos koncepcija šiuo atveju yra svarbi kaip

fundamentalus biurokratijos teorijos ir praktikos tyrimas,

kuriuo ir dabar remiasi valdininkijos tyrėjai. Tačiau, kitaip

negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai nėra idealus valdymo

organizavimo, tiksliau, idealaus valdymo organizavimo

modelis. Pats M. Vėberis, remdamasis ir stebėjimais, ir

galimų valdininkijos veiksmų analize, nurodė, kokie

biurokratų interesai, pirmiausia asmeniniai, trukdo suprasti

biurokratiją kaip idealų valdymą. Vis dėlto didžioji dalis jo

darbų buvo skirta bendrai charakterizuoti biurokratinį

aparatą ir parodyti jo pranašumus.

Tuo tarpu antrojo autoriaus – L. fon Mises

neigiama pozicija biurokratijos atžvilgiu pareikšta jau

pirmajame jo darbo puslapyje. Tačiau įžiūrėti aiškų

prieštaravimą M. Vėberiui šiame veikale sunku, dažniau L.

fon Mises išplėtoja pastarojo pastebėtus demokratijos

trūkumus. Apskritai L. fon Mises darbe esti emocionalumo,

tačiau kaip „šaltas dušas“ požiūryje į biurokratiją (beje,

buitiniame lygyje jo nė nereikia – čia galima visiškai sutikti

su mokslininko požiūriu į biurokratiją) jis yra naudingas.

Trečiasis darbas yra tipiškas paskutiniųjų metų

biurokratijos tyrimo pavyzdys. Kadangi tokių tyrimų nuo M.

Vėberio laikų paskelbta daugybė, todėl jame apibrėžta gana

siaura tema – atsisakoma tyrinėti netgi asmeninius

biurokratų interesus, nesusijusius su jais kaip valdininkais.

M. Egebergo tyrimas tęsia šiame referate iškeltą, tegu ir

neesminę, biurokratų ir jų interesų

temą, susiedamas tų

interesų kilimą su kultūra ir pačios organizacijos struktūra.

Biurokratų interesų požiūriu aktualus ir pripažinimas, kad

korupcija valdymo aparate yra neišvengiamas reiškinys.

Apibendrinant referate pateiktą medžiagą,

galima sutikti ir su neigiamu požiūriu į biurokratiją, ir su

teiginiu, kad ji yra bent jau kol kas neišvengiama ir neturi

tinkamo pakaitalo. Todėl požiūris į biurokratiją kaip į vieną

iš konkretaus tyrimo objektų turėtų nustelbti (ir jau gana

seniai nustelbia) normatyvinius tyrimo aspektus.

Naudotos literatūros sąrašas

1. M. Egeberg. Bureaucrats as PPublic Policy-

Makers and Their Self-Interests // „Journal of Theoretical

Politics“. 1995, No. 1.

2. M. Holden, Jr. „Imperialism“ in Bureaucracy //

Bureaucratic Power in National Policy Making. Ed. by F. E.

Rourke. Boston, Toronto, 1986.

3. L. von Mises. Bureaucracy. New Rochelle (N. Y.), 1969.

4. M. Weber. Essay on Bureaucracy // Bureaucratic

Power in National Policy Making. Ed. by F. E. Rourke. Boston,

Toronto, 1986.

5. M. Weber. Economy and Society.

6. M. Weberis. Politika kaip profesinis

pašaukimas // „Politologija“, 11992 m. Nr. 2.