Biurokratijos kontrole

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. Biurokratijos atskaitomybės reikalingumas………………….4

2. Biurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemonės………………5

2. 1. Organizaciniai metodai…………………………7

2. 2. Rinkos kontrolė…………………………7

2. 3. Visuomenės grupių spaudimas……………………..8

2. 4. Normatyviniai apribojimai………………………8

3. Politiniai kontrolės metodai…………………………8

IŠVADOS…………………………12

LITERATŪRA…………………………13ĮVADAS

Biurokratijos terminas dažnai apima koncentracijos arba galios siekimą. Biurokratija, suvokiama kaip idealus tipas, yra organizacijos principai, kurie realizuoja didele organizacijų įvairove. Idealiojo tipo bruožai yra sprendimų darymo racionalumas, socialinių santykių nuasmeninimas, užduočių rutinizavimas, valdžios centralizavimas. Biurokratas yra pareigūnas, kuris stengiasi sutelkti administracinę galią savo įstaigoje. Bet tokio vidinio įstaigos proceso rezultatas gali būti visai priešingas sistemos centralizavimui – įįstaigos autonomija arba jos atsakingumas (Lane, 2001, p. 102).

Šiuolaikiniame pasaulyje viešosios institucijos vaidina vis didesnį vaidmenį valstybės gyvenime. Dauguma žmonių į biurokratijos įsigalėjimą žiūri gana neigiamai. Darbe apžvelgti demokratinės biurokratijos kontrolės mechanizmai, jų privalumai ir trūkumai. Suvokiant problemos svarbą, nagrinėjant biurokratijos kontrolės metodus, plačiau apsistota ties politiniais kontrolės metodais, kuriuos vykdo vykdomoji bei įstatymų leidžiamoji valdžios.

Darbe keliami toks tikslas:

o Išanalizuoti biurokratijos atsakomybės ir atskaitomybės problemą.

Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, darbe sprendžiami tokie uždaviniai:

o Aptarti biurokratijos atskaitomybės reikalingumo problemą.

o Parodyti bbiurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemones.

Siekiant detaliai atskleisti pasirinktą temą, remtasi keleto politikos mokslų autorių darbais. J. E. Lane Oslo universiteto politikos mokslų profesorius savo knygoje aptaria biurokratijos sąvoką traktuodamas ją kaip semantinį vienetą, kaip racionalumą, kaip nelankstumą, kaip chaosą, kaip perteklinė ppasiūla, kaip dydžio maksimizavimas, kaip nekontroliavimas, kaip privatus patrinkimas ir t. t. (Lane, 2001).

B. G. Peters „Biurokratijos politikoje“ labai išsamiai apžvelgia valdžios ir administracijos gajumo atvejį, analizuoja politinės kultūros ir viešojo administravimo klausimą. Labai didelį dėmesį skiria ir biurokratijos bei administracinės atsakomybės politikai. Autorius pabrėžia administracinės atsakomybės reikalingumą ir apytiksliai parodo XXI viešojo administravimo sektorių (Peters, 2002).1. Biurokratijos atskaitomybės reikalingumas

Biurokratijos laisvosios iniciatyvos fenomeno šaltinis – įstaigų hierarchinė struktūra, dėl kurios prarandamas komunikavimo patikimumas ir tikslumas, o aukščiausieji pareigūnai negali kontroliuoti žemesniųjų. Anot Tulockio, „Mus pažabojusi didžiulė ir iš esmės neefektyvi biurokratija. Žiūrint į reikalą ekonomiškai, jei efektyvumas šiame sektoriuje būtų padidintas, išaugtų nacionalinės pajamos ir paspartėtų ūkio augimo tempai. Žiūrint politiškai, tai leistų padidinti kontrolę, kurią pilietis, kaip rinkėjas, tturi daugelio šalies gyvenimo sričių atžvilgiu, ir išplėsti jo asmeninę laisvę. Šis tariamas paradoksas atsiranda dėl to, kad biurokratinės laisvosios iniciatyvos neefektyvumas įgyja ypatingą formą“ (Lane, 2001, p. 103).

Vis labiau yra pastebimas administravimo augimas ir administracinių įstaigų daroma įtaka politikai. Atitinkamai auga ir pačių biurokratinių institucijų kontrolės ir priežiūros problema. Nuo viešųjų institucijų gebėjimo planuoti, efektyviai parengti ir priimti sprendimus, koordinuoti jų įgyvendinimą telkiant išteklius ir galimybes, priklauso visuomenės ekonominė situacija, valstybės pajėgumas ir įvaizdis integracijos procesuose, taipogi galimybės nnaudotis pasaulio politinių ir finansinių institucijų parama. Viešosios institucijos patiria dvejopą spaudimą. Efektyvios jų veiklos tikisi mokesčių mokėtojai, finansuojantys viešąsias programas ir projektus. Kuo didesnis visuomenės demokratizacijos laipsnis, tuo didesnį spaudimą patiria viešosios institucijos. Kitą spaudimo rūšį galima būtų apibūdinti, kaip spaudimą “iš viršaus”, t.y. aukščiausių valdžios institucijų vykdomą spaudimą. Politiniai lyderiai tikisi, kad valstybės tarnautojai vykdys jiems duodamus paliepimus ir nebus labai savarankiški. Kita vertus, iš valstybės tarnautojų tikimasi, kad jie bus pajėgūs savarankiškai apsispręsti dėl moralinių ir teisinių klausimų ir savo nuožiūra vykdymo (Vilpišauskas, 2001, p. 372 – 373).

Labai svarbus momentas tas, jog reikia suvokti, kad valstybės tarnautojai dirba valdžiai, o demokratinėje santvarkoje manoma, kad jie bent jau netiesiogiai dirba visiems piliečiams. Visose valstybėse biurokratiniam mechanizmui yra suteikiama tam tikra veiksmų laisvė. Net ir liberaliausiose demokratinėse valstybėse yra keliami tam tikri reikalavimai jos piliečiams – valstybė turi teisę suimti , apmokestinti, ar pašaukti į karo tarnybą savo piliečius. Tokiu būdu yra suteikiama laisvė valstybės aparatui piktnaudžiauti savo veiksmais. Tai yra viena iš priežasčių kodėl reikia kontroliuoti valdžios institucijas, nes kitu atveju yra paliekamas atviras kelias reikštis valdininkų savivalei.

Kitas veiksnys, dėl kurios turi didėti ir didėja valstybės administracijos kontrolė – tai didėjantis pačių administracijos darbuotojų įtraukimas į valdymą. VValdininkai ne tik vykdo įstatymus, bet ir aktyviai dalyvauja jų kūrime. Dauguma įstatymų, kuriuos mūsų dienomis sukuria įstatymų leidėjai, ištiktųjų yra įstatymai, suteikiantys įgaliojimus biurokratiniam aparatui. Tokiais įstatymais dažniausiai nustatomos pačios politikos gairės ir administracinis personalas įpareigojamas sukurti taisykles ir procedūras, kaip tas įstatymas turi būti įgyvendinamas (Vilpišauskas, 2001, p. 373).

Auganti viešojo administravimo ir biurokratijos modelio įtaka politikai, kelia suprantamą rūpestį viešosios politikos betarpiškiems dalyviams ir jos formuotojams bei akcentuoja demokratinės kontrolės būtinumą. Ne taip seniai buvo manyta, kad suteikus biurokratijai neribotą galią uždavinių spendimų terpėje, jos efektyvumas išaugs. M. Weber interpretavimas, kad biurokratinei sistemai reikia suteikti hipergalią buvo labai gajus. Tačiau šiandien toli gražu nemanoma, kad biurokratijai suteikus neribotos veiklos parametrus, įmanoma pasiekti norimo tikslo ar pagerinti organizacijos efektyvumo rodiklius. Jau M. Weber rėmėsi egzistencializmo teorija, nagrinėdamas nesuderinamų vertybių, idėjų kovą, bandymus primesti kontrolę vienai ar kitai veiklos sričiai. Jo nuomone, didžiau.sią pavojų žmogaus vertei kėlė galimybė individui būti pajungtam bevardės organizacijos kontrolei. Jis manė, kad tokios sistemos kaip socializmas, nepadidins efektyvumo, o tik dar daugiau paskatins organizacijų viešpatavimą asmenybės atžvilgiu (Raipa, 1997, p. 28).2. Biurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemonės

Nors biurokratija visada akcentuoja savo kaip kovotojo už demokratiją, kartu ir demokratinę kontrolę vaidmenį, pati save laiko santykinai laisva nnuo šios kontrolės. Dažnai ji net nesuvokia poreikio tam. Demokratijos skatinama kritika bandoma pritaikyti kitiems. Tačiau biurokratija vis tik tiki kritikos galia, palaiko klasikines demokratijos normas, nors sugeba sukoncentruoti tokias veiklos ir elgesio sąlygas, kuriose, veikiant demokratinėms nuostatoms, nėra didelių biurokratinio elgesio suvaržymų. Panašiai biurokratija sugeba išvengti demokratinės atskaitomybės. Demokratijos teorija griežtai reglamentuoja teiginį, kad valstybinė administracinė sistema būtų atsakinga tiems, kas formuoja valstybės politiką; kad ši sistema būtų visiems pasiekiama ir sumažintų iki minimumo administracinių procedūrų ir veikimo būdų slaptumą: kad ji būtų atvira ir suteiktų piliečiams vienodą priėjimą prie biurokratinio aparato nepriklausomai nuo ar pilietis ieško darbo, ar nori gauti informacijos, ar nori įtakoti priimamus sprendimus (Peters, 2002, p. 380). Tačiau realiai biurokratija praktiškai nesilaiko šių demokratinių reikalavimų. Pirma, kadangi biurokratinė valdžios sistema pagrįsta tarnautojų žinojimu ir įvertinimu, atskaitomybė “ne specialistui” tampa problematiška. Kas bebūtų administracinės organizacijos vadovas, jis yra diletantas, o išmokytas valstybės tarnautojas – ekspertas. Tokiu būdu gali įvykti neprofesionalų valdžios erozija ir biurokratas nematys reikalo tokiai valdžiai atsiskaitinėti. Antra, kai biurokratiniai tarnautojai įgauna tam tikrą įtaką, politikos kūrimas transformuojasi pagal iš visuomeninės į privačią ir uždarą veiklą, kadangi biurokratinė administracija pagal savo prigimtį visuomet tokia tarnautojų sistema, kuri nesiekia per daug įtraukti visuomenę į savo

veiklos aktualijas. Be to valstybės tarnautojai sukuria tam tikrą slaptumą ir jį gina, dažnai – fanatiškai. Biurokratijos sugebėjimas išvengti išrinktų politikų kontrolės paprastai suprantamas kaip demokratinių procesų apėjimas (Peters, 2002, p.381 – 382).

B. G. Peters nurodo du pagrindinius požiūrius į biurokratinį aparatą “viena vertus biurokratija apibūdinama kaip leviatanas, monolitinė ir faktiškai nekontroliuojama jėga, ryjanti asmens laisves ir ekonominius išteklius <.> kita vertus, biurokratija laikoma “kvaile” – fragmentiška grupe individų, kurie taip sukaustyti popierizmo ir knyginių instrukcijų, kad niekada nežino, ką ddaro” (Peters, 2002, p. 379). Vien iš šio apibrėžimo, kuris įkūnija du skirtingus požiūrius į biurokratiją, matyt, kaip skiriasi demokratijos samprata. Tai dar labiau pasunkina biurokratijos kontrolės ir tai kontrolei keliamų reikalavimų problemą. Jau dabar visame pasaulyje yra sukurta begalė įvairiausių procedūrų, institucijų ir veikėjų, turinčių garantuoti valstybės tarnautojų kontrolę. Silpnoji grandis kontrolės mechanizme yra ta, kad kažkas turi įdiegtį tokią kontrolę. Kyla pavojus, kad kontrolė pasidarys neveiksminga. “Jeigu instituciją arba individą paskiriame kontroliuoti viešosios biurokratijos veiklą, tai kas savo rruožtu prižiūrės šito kontroliuojančiojo veiklą” (Peters, 2002, p. 384). Taigi yra labai svarbu sukurti tokį kontrolės mechanizmą, kuris kuo mažiau priklausytų nuo kontrolierių asmeninės įtakos.

Yra skiriami šie biurokratijos kontrolės būdai:

1. Organizaciniai metodai (viešumas, vidinė drausmė);

2. Rinkos kontrolė;

3. Grupių ir visuomenės spaudimas;

4. Normatyviniai aapribojimai;

5. Politiniai kontrolės metodai.

Biurokratijos atsakomybę galima didinti dviem būdais: stiprinant išorinę jos kontrolę bei didinant vidinius jos įsipareigojimus, tuo pačiu keliant ir jos profesionalumo lygį. Vidinį biurokratijos įsipareigojimą galima didinti keliant ir jos profesionalumo lygį. Vidinį biurokratijos įsipareigojimą ir sąžiningumą galima didinti keliant biurokratijos prestižą visuomenėje, įdiegiant biurokratinėje sąmonėje tam tikras vertybes, sudarant itin patrauklias sąlygas valdininkų darbui. Valdininkams įstatyma.i suteikia eilę įvairiausių socialinių garantijų bei lengvatų. Valstybės tarnautojai privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu ir sveikatos draudimu, jie turi teisę gauti valstybinę pensiją (Lietuvos respublikos valstybės tarnybos įstatymas, 1999, 53 str.).2. 1. Organizaciniai metodai

Paprasčiausias būdas kontroliuoti viešąją administraciją – tai leisti valstybės tarnautojams kontroliuoti patiems save. Vienas iš svarbiausių organizacinių kontrolės metodų yra viešumas. Šis metodas yra labai naudingas kontroliuoti pavienius asmenys, dėl kkurių veiksmų pažeidžiamos tam tikros taisyklės ar procedūros. Arba, atvirkščiai, jų yra per daug griežtai laikomasi. Šis metodas yra patrauklus tuo, kad jis yra labai mažai susijęs su tiesiogine sankcija. Kaip rodo praktika, dažniausiai organizacija pati sprendžia iškilusias problemas. Ir tik tuo atveju, jei organizacija nereaguoja į iškilusią problema, yra pritaikomos įstatymų leidžiamosios, vykdomosios arba teisminės valdžios sankcijos. Bet organizacija yra pati suinteresuota pati išspręsti problemą. Esant per dideliam viešumui, daug lengviau įgyvendinti įstatymų leidėjų ir kitų politinių veikėjų siekius aapriboti organizacijos biudžetą ar imtis kitokių sankcijų taigi organizacijai yra žymiai naudingiau pačiai išspręsti savo problemą (Peters, 2002, p. 384 – 386).

Kitas labai svarbus organizacinis kontrolės metodas yra vidinė drausmė organizacijoje. Tai yra tam tikrų sankcijų taikymas organizacijos viduje. Tas sankcijas pritaiko pati organizacija. Tačiau šis metodas turi labai nemažai trūkumų. Visų pirma yra labai nelengva pritaikyti sankcijas prieš valdinius, išskyrus prieš tuos, kurie akivaizdžiai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi. Be to, ir pačios valstybinės organizacijos reikalauja ir (tai yra įstatymiškai apibrėžta), kad taikant įvairiausias sankcijas, būtų atliekamos sudėtingos procedūros. Be to B. Guy Peters nurodo dar keletą problemų dėl kurios ir pati organizacija nėra suinteresuota taikyti sankcijų prasikaltusiems darbuotojams: “Kitas veiksnys, skatinantis pernelyg uoliai nesilaikyti administracinių įstaigos vidaus taisyklių, yra tai, kad, norint įgyvendinti oficialiai skelbiamus organizacijos tikslus, dažnai būtina apeiti taisykles.” Reikia atsižvelgti, kad tų taisyklių apėjimas neretai turi ir teigiamą prasmę (Peters, 2002, p. 388 – 389).

2. 2. Rinkos kontrolė

Tokios kontrolės svarbą padidino didėjanti privataus sektoriaus reikšmė visuomeniniame gyvenime ir jo privataus sektoriaus daromos įtakos stiprėjimas. Dažnai tokia kontrolė pasireiškia, kai dalis administracijos funkcijų yra perduodama į privataus sektoriaus rankas. Dažniausiai yra steigiamos specialios paskirties įmonės, nors kartais tam tikra paslauga yra perkama iš privataus sektoriaus. Ši kontrolės forma tturi viena neginčijama pranašumą – ji veikia beveik savaime. Norint kontroliuoti tokių įmonių veiklą, nereikia steigti papildomų valstybinių institucijų. Aišku yra vienas labai svarbus momentas, sprendimų priėmėjai privalo dalyvauti ekonomine logika, o ne savo asmeniniais prioritetais (Peters, 2002, p. 391).

2. 3. Visuomenės ir jos grupių spaudimas

Tai gana prieštaringai vertinamas kontrolės būdas. Dažniausiai spaudimą vykdo tam tikros grupės suinteresuotos, kad valdžia priimtų tik jai palankius sprendimus. Dėl patiriamo spaudimo administracija ne visada sugeba priimti daugumai visuomenės narių palankius sprendimus. Kita vertus, visuomeninė grupė, vykdydama spaudimą viešajai nuomonei, atlieka tam tikrą kontrolę. Aišku, dažniausiai tai priklauso nuo to, kokiems interesams spaudimo grupė atstovauja. Nors spaudimo grupės iš tikrųjų gali atstovauti plačiai suprantama viešajam interesui, jos tikrai atstovauja savo klientūrai, kurią labiausiai liečia tam tikros įstaigos veikla (Peters, 2002, p. 391).

.

1. 4. Normatyviniai apribojimai

Jie reiškia, kad biurokratai ar pavieniai biurokratai tobulina mechanizmus, leidžiančius kurti „viešąjį interesą“ atitinkantį administravimą. Tai yra tokie veiksmai, kai yra tobulinami biurokratijos mechanizmai, leidžiantys suteikti naudą kuo daugiau žmonių. Ši kontrolės forma nuo kitų skiriasi, kad ji užkerta kelią nusižengimams atsirasti, o neieško priemonių jiems bausti (Peters, 2002, p. 413). Normatyvinė kontrolė yra pati geriausia biurokratijos kontrol.ė. Ji nebrangi, patikima ir veikia anksčiau, negu gaunamas skurdas ar padaroma žala, oo ne tiesiog garantuoja bausmę arba kompetenciją jau įvykus faktui. Daug visuomenių yra laimingos, nes čia ši kontrolės forma jau gerai veikia, todėl retai tenka taikyti institucinius mechanizmus. Net jei veiktų visa virtinė kontroliuojančių institucijų, kontroliuoti nebūtų įmanoma, jei dauguma valstybės tarnautojų nebūtų internalizavę tam tikrų vertybių (Peters, 2002, p. 415).3. Politiniai kontrolės metodai

Biurokratai mano, kad kontrolę naudoja išorės atstovai, ji mažai gali varžyti jų veiksmus. Biurokratai tai pasiekia per skirtumą tarp politikos ir administravimo, tačiau paskui politika apibrėžiama taip, kad pasidarytų beveik tuščia sąvoka. Pirmiausia reikia pažymėti, kad biurokratai dažniausiai atmeta tezę, kad jie kuria politiką. Politika, anot jų kuriama kitur, paprastai aukštesnėse institucijose. Tačiau realiai atskirti politiką nuo administravimo nėra taip paprasta. Administratoriai vaidina žymų vaidmenį apibrėždami kas priklauso politikos, o kas administravimo sričiai. Biurokratai supranta politikos kūrimą kaip nesudėtingą procesą, nei veiklą varžančią jų administracinę elgseną. Politikos kūrimas – tai bendrųjų tikslų, kurių siekia organizacija nustatymas, o visa kita yra administravimas. Šis faktas gali padrąsinti biurokratus galvoti, kad jie nekurdami politikos, įgyja savotišką imunitetą demokratinėms kontrolės problemoms. Dažnai biurokratai, nors ir pripažindami demokratinę kontrolę, siekia susilpninti jos reikšmę; jie pertvarko kontrolę į įsipareigojimus konkretiems žmonėms. Bet šių ryšių su žmonėmis prigimtis dažnai būna gana smulkmeniška ir beveik

nesusijusi su faktiniais klausimais. Turėdami tik tokį sąveikos su piliečiais ryšį ir pripažindami, jog tai reikšmingas veiksnys, administratoriai dažnai pradeda tikėti, kad jie vykdo savo pareigas kaip valdantys tarnautojai, bet kartu stengiasi paneigti svarbų išorės kontrolės būtinumą (Raipa, 1997, p. 28 ).

Politiniai kontrolės metodai taikomi, kai kitos kontrolės formos pasirodo neveiksmingos. Pats pavadinimas parodo, kad ją atlieka politinės institucijos. Tokia kontrolė yra skirstoma į tris rūšis, remiantis trimis valdžios rūšimis: įstatymų leidžiamosios valdžios vykdomą kontrolę, vykdomosios valdžios vykdomą kontrolę ir tteisminės valdžios kontrolę. Biurokratijos demokratinės kontrolės strategija turi atsižvelgti į politikos prigimtį ir į pačios biurokratijos požiūrį. Visos biurokratijos kontrolės strategija tam tikru mastu priklauso nuo biurokratų paklusnumo. Normali opozicija priverčia valdančiąsias jėgas išleisti papildomai lėšų kontrolės tobulinimui. Biurokratijos tyrinėtojai dažnai pažymi valdininkų priešinimąsi bet kokiai išorinės kontrolės intervencijai. Biurokratai visuomet reiškia nepasitenkinimą, kai įsibraunama į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi savo autonomija; jų gyvenimas yra laisvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; jie žino, kaip biurokratiškai geriausiai tvarkytis ((Raipa, 1999, p. 289).

Įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolė. Tokios kontrolės svarba yra labai didelė; pastaraisiais metais padaugėjo administracinių taisyklių turinčių įstatymo galią, ir prie kurių leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo įstatymų leidėjai. Įstatymų leidėjai privalo stebėti tų taisyklių priėmimą ir, jjeigu tai įmanoma, jų turinį. Labai svarbi kontrolės forma, kurią taiko įstatymų leidžiamoji valdžia, yra parlamente ministrui pateikiamas užklausimas apie jo ministerijos veiklą. Tokiu būdu ministras yra suinteresuotas gerinti ministerijos darbo rezultatus. Taipogi ir darbuotojai yra suinteresuoti tuo pačiu, nes ministras iškviestas pasiaiškinti neretai kaltais įvardina tam tikrus ministerijos pareigūnus, tuo pačiu nusiimdamas dalį atsakomybės.

Turbūt pati svarbiausia kontrolės forma yra tyrimų ir analizių atlikimas. Įstatymų leidžiamoji valdžia gali suformuoti tam tikrą komitetą ar skirti pareigūną, kad ištirtu blogą valstybės administracijos darbą. Vienas iš labiausiai paplitusių tokio kontroliavimo pavyzdžių yra ombucmeno institucijos įsteigimas. Bet ir čia slypi keletas problemų. Viena jų, kad dažniausiai tokie komitetai ar komisijos yra labai politizuoti ir realiai turi mažai galių, nes jiems yra gana sunku įsiskverbti įį plačiai išsišakojusi biurokratijos voratinklį. Taipogi dažniausia tokių komitetų subūrimas yra kaip atsakas į iškilusią problemą, o tai neužkerta kelio problemai atsirasti. Ne ką mažiau svarbi kontrolės forma yra lėšų skirimas. Į.statymų leidėjai gali finansuoti tam tikras administracijos vykdomas programas. Taipogi, jie turi teisę peržiūrėti jau panaudotų lėšų ataskaitas ir taip įtakoti būsimas lėšas (Peters, 2002, p. 399).

Apibendrinant įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės galias, galima padaryti išvadą, kad tai nėra labai veiksmingas būdas kontroliuoti biurokratiją. Vienas iš trūkumų yra tas, kkad praeina nemažai laiko, kol nuo problemos atsiradimo administracinėje sistemoje imamasi konkrečių veiksmų šalies parlamente. Tam įtakos gali turėti ir pačių valdininkų problemos sprendimo vilkinimas.

Vykdomosios valdžios vykdoma kontrolė. Teoriškai, vykdomoji valdžia turi visus valdžios ir kontrolės svertus, tik reikia tinkamai juos panaudoti. Praktiškai panaudoti vykdomąją valdžią prieš biurokratiją yra kur kas sunkiau. Vykdomosios valdžios turimos galios kovoti su biurokratija įvairiose politinėse sistemose yra skirtingos. Pagrindiniai skirtumai susiję su galimybėmis skirti ir šalinti pareigūnus, perkelti darbuotojus iš įstaigos į įstaigą, įdarbinti juos arba atleisti, taip pat su galimybėmis panaudoti vykdomąją valdžią pertvarkant valdymą. Pavyzdžiui Amerikos prezidentas turi teisę skirti maždaug tris tūkstančius vykdomosios valdžios pareigūnus ir dauguma jų šalinti be senato pritarimo. Palyginant su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku šios galios yra tiesiog milžiniškos. Vykdomoji valdžia, reaguodama į įstatymų leidžiamosios valdžios užklausimus, gali atlikti administracinės veiklos tyrimus. Tyrimai paprastai yra vidiniai, o daugelyje ministerijų yra nuolatinių tikrinančių ir kontroliuojančių padalinių. Vienas iš ryškiausių tokios kontrolės pavyzdžių yra kariuomenė. Daugelis vykdomosios valdžios pareigūnų patys gali inicijuoti procedūrų ar problemų tyrimus, vien tik dėl to, kad jiems rūpi jų ministerijų veikla (Peters, 2002, p. 405).

Viena iš svarbių vykdomajai valdžiai suteiktų galių – galia reorganizuoti valdymą. Panašias galias turi ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Esminis sskirtumas yra tas, kad po reorganizavimo vykdomajai valdžiai yra paliekama teisė tvarkytis naujai atsiradusioje struktūroje. Vykdomoji valdžia, taipogi kaip ir įstatymų leidžiamoji valdžia, gali mėginti kontroliuoti administravimą panaudojant biudžetines galias ir paskirstant išteklius. Daugumoje politinių sistemų įstatymų leidžiamoji valdžia tik tvirtina biudžetą, o realiai jį formuoja vykdomoji valdžia. Realaus daugelio biudžetinių galių, kurias turi vykdomoji valdžia, poveikis yra ribotas. Visu pirma, biudžetinės galio dažnai būna statistiškos ir nelanksčios, taigi per biudžetą yra sunku nubausti konkrečią įstaigą, jau net nekalbant apie konkretų asmenį.

Taigi, mes matome, kad ir vykdomosios valdžios galimybės kontroliuoti administracinį aparatą yra ribotos. Vykdomoji valdžia išlaiko stiprias pozicijas pritariant ar nepritariant biurokratijos vykdomai politikai. Bet jos padėtis ne visą laiką būna tokia tvirta, kad ji galėtų reikalauti paklusti (Peters, 2002, p. 407 – 408).

Teisminės valdžios vykdoma kontrolė. B. Guy Peters teisminę valdžią apibudina kaip paskutinį institucinį saugiklį, padedanti kontroliuoti viešosios biurokratijos valdžią. Faktiškai visose politinėse sistemose piliečiai gali prieštarauti neteisėtiems administratorių sprendimams. Net ir tokią organizaciją kaip Europos Bendriją yra įmanoma priversti atsakyti teismuose. Tačiau teisminės galios, leidžiančios kontroliuoti demokratiją, įvairiose šalyse smarkiai skiriasi. Vienos valstybės turi savo administracinius teismus, o kitose administracinės bylos yra įtrauktos į kitų teismų kompetenciją. Tai yra pakankamai veiksminga prevencinė priemonė administratoriams. TTačiau yra pakankamai sunku suformuluoti kaltinimus administratoriui – piliečiai turi būti labai gerai informuoti apie tokias galimybes. Galiausiai administracinė teisė veikia kaip kontrolės priemonė dažniausiai po įvykusio fakto (Peters, 2002, p. 411 – 412.

Demokratija gali būti užtikrinama tik protingai subalansavus politi.nius ir administracinius pradus. Kiti keliai gali nuvesti į socialinius klystkelius. Į demokratiją einančių šalių paradoksas yra tas, kad naują valdymo sistemą pritaikyti tenka prie labai greitai kintančių nuosavybės santykių. Tai reikia atlikti per kelerius metus, nors Vakaruose šis procesas truko šimtmečius. Be kompetetingos valstybinės administracinės tarnybos negali būti efektyvaus valstybės valdymo. Valstybinės veiklos organizavimas, valdininkų dalykinės kompetencijos ir atsakomybės didinimas, veiklos viešumas yra prioritetiniai tikslai, būtina demokratinės transformacijos prielaida (Vilpišauskas, 2001, p. 384).IŠVADOS

1. Dažnai biurokratija reiškia ne kokį nors objektą ar kokią visumą – tarkim, žmonių grupę, bet kokią nors instituciją ar organizacijos savybių rinkinį. Sunku kontroliuoti biurokratiją, nes viešosios administracijos kontrolė labiausiai priklauso nuo: pačių valstybės tarnautojų vaidmens supratimo ir gyventojų elgesio. Tai yra gana asmeniški dalykai, bet jie mums parodo, kad be pačių biurokratų, arba gyventojų norų sukontroliuoti viešąją administraciją yra gana sunku. Valdininkijai įgyjant vis daugiau galios, ji tarsi atitrūksta nuo visuomenės, tampa vis uždaresnė, sudėtingesnė ir sunkiau prieinama sistema, kurios veikimo mechanizmas tampa vis

sunkiau suvokiamas. Tokiu būdu šių tarnautojų vedamai politikai praradus viešumą iškyla demokratinės biurokratijos atsakomybės ir atskaitomybės problema. Visgi nepaisant vidinių, visuomeninių ir valdymo institucijų pastangų, biurokratija vis tik sugeba išvengti kontrolės, o tai tuo pačiu reiškia ir demokratinių procesų apėjimą. Taigi šiuolaikinė biurokratija iškyla vienu metu ir kaip demokratijos principų ir procedūrų pažeidėja, ir kaip jų saugotoja bei gynėja. Šis neigiamo ir teigiamo poveikio demokratijai santykis priklausys nuo pačios biurokratijos profesionalaus išsivystymo lygio. Tik pilnai subrendusi ir nuo partinės ir iinteresų politikos nepriklausantis demokratinis institutas gali garantuoti ir ginti demokratines valdymo procedūras, padėti plėtoti demokratinius organizavimo principus. Labai svarbu sukurti dinamišką visuomenės valdymo, kur biurokratija užimtų tik jai deramą funkcionaliai efektyvios, racionalios ir gerai dirbančios organizacijos sistemą.

2. Biurokratijos paklusnumas priklauso nuo jos pačios noro. Dažniausiai biurokratija priešinasi bet kokios formos kontrolei, nes neegzistuojant išorinei koordinuotai priežiūrai, ši sistema jaučiasi laisva savo veiksmų ir saviplėtos apribojimų. Biurokratijos demokratinės kontrolės problema nėra tokia paprasta – neaiškios jos galimos ribos, neaišku kada ji gali ppradėti kelti grėsmę ne tik demokratinėms vertybėms, bet ir pačios biurokratijos efektyviam darbui. Biurokratinės sistemos be politinės kontrolės ir vadovavimo nebūtinai sąlygoja blogą, neefektyvų, savavališką ar net ribotą valdymą. Jos tampa sistemomis nekontroliuojamomis visuomenės. Tačiau vis tik reikėtų pripažinti, kad iiš dviejų blogybių – biurokratijos kontrolės ir ne kontroliavimo – geresnė yra pirmoji. Norint išspręsti biurokratijos kontrolės, atsakomybės ir atskaitomybės, t. y. garantuoti administracijos praktišką atsiskaitymą tautos atstovams, demokratijai neretai tenka eksperimentuoti su visa eile institutų.LITERATŪRA

1. Lane, J., E. (2001). Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. Vilnius: Margi raštai, p. 78 – 108.

2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. (1999). Nr. VII – 1316. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, 35 str.

3. Peters, G., B. (2002). Biurokratijos politika. Vilnius: Pradai, p. 379 – 314.

4. Raipa, A. (1999). Biurokratijos organizavimas demokratinėje visuomenėje. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, p. 289.

5. Raipa. A. (1997). Biurokratija ir demokratinė visuomenė. Socialiniai mokslai. Sociologija Nr.1(10), p. 28.

6. Vilpišauskas, A. (2001). Biurokratija ir demokratinis valdymas: naujos tendencijos. Viešojo administravimo efektyvumas. Kaunas: Technologija, p. 3370 – 384.