Branduolinio atgrasinimo strategija

Įvadas

Vis dažniau ir dažniau pasaulį sukrečia terorizmo bangos. Kas tai? Civilizacijų konfliktai ar tiesiog agresijos priemonės, noras būt pastebėtiems. Tobulėjant ginklam ir jų prieinamumui ateity be abejo tai bus rimčiausia problema, nors jau gal ir yra. Savo darbe aš nekalbėsiu apie terorizmą, tačiau atgrasinimas, kurį aš aptarsiu yra vienas tų faktorių, kurie padėtų kovoje su terorizmu. Atgrasinimo sąvoka pradėta plačiau vartoti Šaltojo karo metu, kuomet ir susiformavo atgrasinimo sąvoka, kadangi tai buvo geriausias pavyzdys kaip atgrasinimas veikia realiai. Dvi šalys JJAV ir TSRS turėjo tiek ginklų, kad galėjo sunaikint visą pasaulį, tačiau tas neįvyko. Ir savo darbe aš apžvelgsiu kodėl tai neįvyko ir kas tai yra branduolinis ginklas bei jo ištakos.

Pastaruoju metu branduolinis ginklas tampa ne vienos šalies problema, kadangi jo turėjimas taip pat kainuoja daug lėšų, bei kažkada jį reiks nukenksmint, o tai akivaizdu, kad turės neigimą įtaką pasaulio biosferai ir mus supančiai gyvajai gamtai.

Daugiausia naudojausi literatūra, kurią radau internete, kadangi branduolinis ginklas amerikiečiams yra labai opi problema, jjie daug apie ją rašo ir nagrinėja. Amerikiečių pagrindinė baimė, kad branduolinis ginklas nepatektų į teroristų rankas, o Rusija gali būti realus branduolinio ginklo tiekėjas, kadangi ten yra sudėtinga ginklų kontrolė. Aš savo darbe ir nagrinėsiu tą branduolinio kariavimo strategiją, bbei branduolinio ginklo ypatumus.

Atgrasinimas

Kiekviena šalis numato savo priemones, kaip atgrasinti galimus agresorius. Pavyzdžiui Lietuvos gynybos politika yra grindžiama keturiais pagrindiniais principais :

– demokratinė civilių kontrolė

– visuotinė ir besąlygiška gynyba

– euroatlantinis solidarumas ir kolektyvinė gynyba

– atgrasinimas

Atgrasinimas- potencialus agresorius turi žinoti, kad užpuolęs jis susidurs ne tik su kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimu ir patirs didžiulius nuostolius, kurie bus neverti siekiamo rezultato.

Toks yra Lietuvos atgrasinimo principas. Tačiau kitų šalių jis gerokai skiriasi. Vienos šalys pirmenybę teikia konvenciniam atgrasinimui, kitos – branduoliniam.

Kodėl šaliai svarbi atgrasinimo politika? Visų pirma šalis turi turėti pajėgumų atremti galimą agresorių. Antra, turi rodyti valią priešintis, t.y. kad priešininkas tikėtų jog mes priešinsimės, būtent taip ir suformuotas Lietuvos gynybos atgrasinimo principas, kuriame teigiama, kad priešininkas susidurs ne tik su ginkluotom pajėgom bbet ir su visu tautos pasipriešinimo, tokiu būdu parodoma, kad jis gali nepasiekt laukiamų rezultatų. Trečia, atgrasinimas rodo, kad priešas gali turėt didelių nuostolių, todėl jis turėtų gerai pagalvot ar verta imtis agresijos.

Atgrasinimas galimas:

– įsigyjant tam tikrų priemonių, kurių pagalba atsakoma priešui

– galimas ir grasinimo atsakas, t.y. priešui tik grasinama, jei jis panaudos jėgą, to paties imsimės ir mes. Šitas principas galiojo viso Šaltojo karo metu, kadangi negalima gynyba branduolinėm raketom. Jomis galima tik grasinti. Pavyzdžiui, jei JAV smogs Rusijai, ji atsakys ttuo pačiu. Tai keršto principas. Taip pat ir JAV, būtų smogusi atsakomąjį smūgį Rusijai, jei pastaroji būtų panaudojus branduolinį ginklą.

Atgrasinimas gali būti, kaip minėjau, konvencinis arba branduolinis.

Branduolinis atgrasinimas pasireiškia pirmo ir antro smūgio teorija. T.y., jei viena šalis, Šaltojo karo metais JAV arba Rusija būtų sudavus pirmoji branduolinį smūgį, jis nebūtų sunaikinęs visiškai kitos šalies, todėl pastaroji turėtų dar resursų atsakyt ir suduot vadinamąjį antrąjį smūgį. Šito antrojo smūgio arba atsakomojo galimybė ir buvo geriausia atgrasinimo priemonė Šaltojo karo metais .

Konvenciniu atgrasinimu šalys siekia atgrasint priešą nuo paprasčiausių antpuolių. Tačiau ne visada tokia politika yra veiksminga. Kadangi ji neatgrasina teroristinių išpuolių, kurie pastaruoju metu ypač padažnėjo ir nuo kurių kenčia didžiosios valstybės, tokios kaip JAV ir Rusija.

Kalbant apie atskiras šalis, reikia pabrėžt, kad didelę reikšmę atgrasinimui turi ir turimos ginkluotės parodymas ir viešas demonstravimas.

Tokiu būdu siekiama įbaugint priešininkus ir parodyt potencialias galimybes, kuriomis reikalui esant bus galima pasinaudot. Galim pažiūrėt kaip mažėjo Rusijos konvencinio atgrasinimo priemonės .

TSRS/Rusija 1986 m. 1996m. 2000m.

Tankai 53 200 17 650 5375

Šarvuočiai 83 000 28 580 9956

Artilerija 29 259 19 153 6306

Kovos lėktuvai 7 365 5 160 2733

Tačiau čia iškyla dar viena problema, kiek turimos ginkluotės rodyt, kad priešas negalėtų realiai jos įvertint ir po to padaryt atitinkamas išvadas. Pažvelgę į šią lentelę matome, kad Rusija žymiai sumažino savo gginkluotę, todėl galima teigti, kad ji susiduria su itin didelėm modernizacijos problemom. Bei iš kitos pusės galimas variantas, kad ji taikiais sumetimais mažina savo atgrasinimo priemones. Nes tarkim tankai ir šarvuočiai yra pagrindinė mūšio smogiamoji jėga ir toks jų sumažėjimas turėjo stipriai paveikt Rusijos karinę doktriną.

Žinoma, kad atgrasinimas turi vykti prieš galimą krizę ar antpuolį. Kalbant apie atgrasinimą vis tik dažniausiai tai asocijuojasi su branduoliniu atgrasinimu, kadangi konvencinis būdingas daugeliui šalių ir be to jis nėra labai efektyvus. Branduolinis atgrasinimas kaip parodė Šaltasis karas gali būti labai efektyvi priemonė konfliktui neperaugti į mūšį.

Šiuo metu žinomos tokios branduolinės valstybės :

– Didžioji Britanija

– Kinija

– Prancūzija

– Indija

– Pakistanas

– Rusija

– JAV

Tai pat yra nepatvirtinta „branduolinė“ valstybė, kuri įtariama turint branduolinį ginklą – Izraelis.

Šalys, kurios manoma turėjo ir dar gali turėti Iranas bei Irakas, nors JAV Irake ir nerado branduolinio ginklo įrodymų, tačiau įtariama, kad jis galėjo būti slepiamas.

Kitos valstybės, atvirai tęsia branduolinio ginklo kūrimą:

– Šiaurės Korėja

– Pietų Afrika (nors ji savarankiškai sukonstravusi, pati ir išminavo šešias urano bombas)

– Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina – iširus Sovietų Sąjungai šios buvusios sąjungos valstybės turėjo savo nuosavybėj branduolines galvutes, kurias manoma turi iki šiol.

Branduolinio ginklo ištakos

Taigi nuo ko viskas prasidėjo? Kaip žinome pirmosios atominės bombos buvo numesto iš bombonešių lėktuvų. Keista bet pirmoji atominė energija buvo išgauta ttik 1942m. gruodžio 2 dieną, o vos po trijų metų 1945m.liepą Niu Meksiko dykumoje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba. Sprogimas sukūrė tiek energijos, kad plieno bokštas, kuriame bomba buvo įtaisyta, išgaravo, o dykumos slėnis aplink jį išsilydė. Nedaugelis iš sprogimą stebėjusių mokslininkų suprato, kad vos po mėnesio toks pat sprogimas sunaikins tūkstančius žmonių gyvybių . Tačiau tuo viskas nesibaigė. atominė bomba buvo tik pradžia, po to sekė termobranduolinės ir vandenilinės bombos. Nuo tada, kai 1952 m. JAV susprogdino pirmąją vandenilinę bombą, šių ginklų griaunamoji jėga imta matuoti jau nebe tūkstančiais, o milijonais trinitrotolueno tonų. Metams bėgant SSRS ir JAV bandė vis galingesnes ir galingesnes vandenilines bombas. Pasaulis ėmė vis daugiau nerimauti dėl šių bombų sukuriamos radioaktyvios aplinkos taršos. Galiausiai, dauguma branduolinių valstybių pasirašė bombų bandymus draudžiančią sutartį . Tačiau vis tiek, pokario metais JAV neilgai išlaikė branduolinį monopolį. Stalinas greitai pasirūpino kad Sovietų Sąjunga neatsidurtų JAV valioje. Tačiau Sovietų Sąjungai šitas karas buvo pražūtingas, kadangi jis sugriovė visą šalies ekonomiką. Tuo metu JAV galėjo sau tą leist, sovietai jokiu būdu- jų komandinė ekonomika buvo pagrindinis lėšų ginklavimuisi šaltinis, tačiau rusai nesuprato, kad reikia ir kitur investuot ne tik į branduolinio ginklo kūrimo programas. To pasekoje visiškai buvo nualintas ūkis ir

galiausiai prieita prie ekonominės krizės. Bet ginklavimosi srityje rusų rodikliai buvo išties geri. Iki 1949 m. sovietai įsigijo bombą ir taip prasidėjo ginklavimosi varžybos, šaltasis karas.Buvo manoma, kad branduoliniai ginklai būdingi tik supervalstybėms ( JAV, Sovietų Sąjungai, vėliau Kinijai) – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse, įvairiose pasaulio vietose. Taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą ssakant greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasaulinio karo ir visai nenaudotas. Jis tapo kaip atgrasinimo priemonė. Branduoliniai ginklai padarė karą visiškai neprotingu, suteikė daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Branduolinis ginklas

Kitas klausimas kaip tas branduolinis ginklas transportuojamas, t.y. kaip šaliai įrodyt, kad jos turimas branduolini arsenalas gali pasiekt kitą šalį ir suduot jai lemiamą smūgį. Kaip minėjau pirmosios atominės bombos buvo numestos iiš bombonešių lėktuvų. Tačiau, tobulėjant ginklams tapo pavojinga taip transportuot pastarąsias bombas, kadangi lėktuvas bet kuriuo metu gali būt numuštas. Todėl buvo pereita prie raketų apginkluotų branduolinėm galvutėm. Tai buvo perversmas ginklų kūrimo technologijose. Šios raketos tobulėjo kasdien ir taip iištobulėjo, kad tapo nebesunaikinamos. Pastaruoju metu JAV bando sukurt efektyvią priešraketinę gynybą, kuri pareikalaus milžiniškų lėšų. Tačiau tai bus itin veiksminga atgrasinimo priemonė, būtent šito labiausiai ir bijo kitos šalys, kaip pvz. Kinija, nes tada JAV praktiškai būtų nepažeidžiama. Toks atgrasinimas aišku būtų efektyviausias tačiau jis itin brangus, net tokiai supervalstybei kaip JAV. Nagrinėjant Rusijos karinę doktriną iškilo dar viena sąvoka- taktinis branduolinis ginklas. Kas tai? Konvencinės ginkluotės kiekis ir kokybė gali būti atsveriami naudojant taktinius branduolinius ginklus. Nėra universalios definicijos, apibrėžiančios taktinį branduolinį ginklą. Tačiau praktikoje TBG traktuojami kaip branduoliniai ginklai, kurių naikinamoji galia yra mažesnė negu 1 megatona. Klasikinė karo meno teorija apibrėžia TBG funkcijas: apsaugoti konvencines pajėgas, suteikti joms pranašumą kovos lauke ir sunaikint sunkiai pasiekiamus taikinius .. Kaip minėjau šalys kaip atgrasinimo priemonę, apteikia turimus ginklų arsenalus apžiūrai. Tačiau labai sunku įvertint turimą branduolinį arsenalą. 2001 m. rugsėjo 24 d. JTO Nusiginklavimo tyrimų instituto organizuotame seminare „Laikas kontroliuoti taktinius branduolinius ginklus“ buvo pateiktas preliminarus JAV ir Rusijos turimo TBG arsenalo kiekis .

JAV TBG kategorija TBG kiekis 1991 m. TBG kiekis 2001 m. Rusijos TBG kategorija TBG kiekis 1991 m. TBG kiekis 2001 m.

Sausumos/ jūros pajėgų TBG 3040 0 Sausumo pajėgų TBG 3040 0

Karo laivyno TBG 1150 320 Karo laivyno TBG 1150 850

Oro pajėgų TBG 2975 1350 Oro pajėgų TBG 2975 1540

Oro gynybos TBG 0 0 Oro gynybos TBG 0 1200

Iš viso 7165 1675 Iš viso 15000-21000 3590

Kaip matome iš šių duomenų Rusija tvirtai pasiryžus mažinti savo karines pajėgas, kurias mažina ir JAV. Nes šios šalys yra pasirašiusios daugybę ginklų mažinimo dvišalių sutarčių, kurių kaip matome laikosi. Todėl itin žymei yra sumažėjęs šių šaliu taktinis branduolinis ginklas. Nagrinėjant šių šalių atgrasinimo santykius įdomu tai, kad JAV ne tiek bijo Rusijos kiek branduolinės valstybės, kiek jos apskritai kaip nestabilios ir didžiulės valstybės, kurios silpnumu ginklų kontrolėj gali pasinaudot kitos šalys. Ir taip ypač sudėtingi ir pavojingi ginklai gali atsidurt agresyvių valstybių rankose. Sprendžiant iš paskutinių įvykių, JAV nebe pagrindo abejojo Rusijos kompetentingumu. JAV turi žinių jog teroristai Irake, galėjo naudoti itin sudėtingus ginklus, kurie spėjama atkeliavo iš Rusijos. Rusija savo ruožtu žinoma tai neigia. Grįžkime prie Rusijos ir JAV karinių doktrinų. Lentelė pateikti duomenys rodo TBG mažėjimą, tačiau kokiom sąlygom tai vyksta. Šalys norėdamos mažint savo branduolinį arsenalą turi didint konvencinę ginkluotę, kad išlaikytų tą patį atgrasinimą. O Rusija priešingai turi nebetinkamą konvencinę ginkluotę, todėl norėdama ją modernizuot turės skirt daugybę lėšų, kurių visada trūksta. Čia vėl iškyla atgrasinimo ar pasitraukimo dilema, nes Rusijai yra per brangu modernizuot technologijas o senosios greit bus nebetinkamos naudot.

Branduolinio ginklo transportavimas

Pastaruoju metu net nekyla abejonių, kad labiausiai ir efektyviausiai branduolinį ginklą ttransportuot raketomis, kurios gali turėt nuo vienos iki daugybės branduolinių galvučių. Kalbant apie raketų išdėstymą pastebime, kad branduolinės šalys turi skirtingas jų išdėstymo strategija. Pavyzdžiui, Rusija daugumą sukoncentravus žemyne, bunkeriuose, slėptuvėse; Prancūzija ir D. Britanija laivuose, JAV laivuose ir bombonešiuose. Išskiriamos kelios raketų rūšys, kurios dažniausiai naudojamos:

– Tarpžemyninės balistinės raketos. Jos pasiekia itin didelį judėjimo greitį ir judėjimo trajektorijos metu praktiškai palieka žemės atmosferą, grįždamos tik pažeidžiant taikinį. Jos dažniausiai dislokuojamos po žeme slėptuvėse . Šitų raketų kaip ir sparnuotųjų galvutės gali būti apginkluotos konvenciniais ir nekonvenciniais ginklais.

Konvencinės galvutės užpildomos tokiais cheminiais sprogmenim, kaip trinitrotuelenas ir sukelia mirtį bei žalojantį poveikį. Nekonvencinėse galvutėse būna masinio naikinimo ginklų (branduolinio, cheminio ar biologinio). Šitie masinio naikinimo ginklai gali būti patalpinti vienoje galvutėje arba jų subkomplekte (sudarytame iš daugelio mažų galvučių), kuris yra paskleidžiamas po visą rajoną. Konvencinės galvutės gali būti naudojamos specialiems taikiniams, pvz.: suardyt lėktuvų pakilimo taką ar naikint šarvuotą techniką .

Kitos ne mažiau efektyvios sparnuotosios raketos. Jos pasižymi žema judėjimo trajektorija, todėl jas sunku aptikt radarais. Nors jos ir yra palyginti mažos (iki 20 pėdų ilgio), tačiau jų didesnis skaičius gali būti ypač efektyvus. Be to, jų galvutės gali būti užpildytos konvenciniais ir nekonvenciniais užtaisais. Tokio tipo raketos buvo nnaudojamos JAV prieš Iraką Persijos įlankos kare. Jos dažnai naudojamos nes gali sunaikint itin mažus taikinius, be to dėl žemo skridimo aukščio jos netgi gali išnaudot vietovės ypatumus, t.y. judėti gali ne tik tiesiai, bet ir daryti ratus, taip atakuojant silpniausias gynybos vietas. Sparnuotųjų raketų veikimo principas: jos dar gali judėt į taikinį vienu metu skirtingomis trajektorijomis .

Žinoma šiuo metu yra naudojama įvairesnių raketų tipų, bet aš apžvelgiau du pagrindinius. Taip pat yra skirtingos taikymo strategijos: taikymas į miestus (infrastruktūrą), taikymas į karinius objektus, taikymas į priešo pajėgas ( į priešininko branduolinį ginklą) .

Išvados

Vertinant branduolinį ginklą visada susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Savo darbe aš aptariau vos keletą pastarųjų problemų ir branduolinio kariavimo strategijų. Aišku, kad čia ryškus lyderis yra JAV, kuri negaili lėšų branduoliniams tyrimams. Tačiau pastaruoju metu vis grėsmingiau atrodo ir kitos šalys, kurios manoma slepia branduolinį ginklą arba vykdo jo kūrimo programas, kaip Šiaurės Korėja. Kyla klausimas ar ateityje vėl įvykus konfrontacijai tarp kelių branduolinių valstybių padės tik atgrasinimo politika? Ar šį kartą šalys jau rimčiau nusiteikusios?

Aš manau, kad ateis toks laikas kai branduolinis ginklas pateks ir teroristams į rankas, kurie juo pasinaudos, kadangi ginklų kontrolė nėra tokia efektyvi. O būdų kaip transportuot branduolinį ginklą yra

tikrai daug, aš apžvelgiau vos porą raketų tipų iš kurių jau galima susidaryt nuomonę, kad su tokiomis raketomis galima pasiekt bet kurį pasaulio tašką ir sunaikint ten esančią gyvybę.

Norint to išvengti žinoma reikia didint atgrasinimą bei naudoti netgi išplėstinį atgrasinimą, kadangi tik tokiu būdu šalys gali suprast į kokį pavijų yra statomas pasaulis kuriant ir vis tobulinant branduolinio ginklo transportavimo priemones. Ar nebus tai pačių susikurta susinaikinimo priemonė ir galbūt žmonių civilizacija yra pasmerkta išnykt, kaip išnyko dinozaurai galingiausi sutvėrimai ttuo metu egzistavę žemėje?

Literatūros sąrašas

1. Barash D. P., Webel P. C., Peace and conflict studies.

2. Jasutis G., Sadauskas K., Rusijos karinė doktrina: konvencinės ir branduolinės ginkluotės santykis// www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/25/str4.pdf

Nuorodos internete:

http://www.fas.org/irp/threat/missile/naic/part07.htm

http://www.fas.org/irp/threat/missile/naic/part02.htm

http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9671

http://mitglied.lycos.de/pketchera/atomineenrg.htm