Demokratijos saranga: parlamentinis ir prezidentinis valdymas

TURINYS

1. Valdžios suskirstymo teorija

2. Valstybių valdymo formos

3. Prezidentinis ir parlamentinis valdymas

4. Absoliutinė ir parlamentinė monarchijos

5. Parlamento vaidmuo visuomenėje

6. Prezidentinė respublika

7. Parlamentinė respublika

8. “Pusiau prezidentinė” respublika

9. Santvarkos formos

10. Parlamentinės demokratijos

11. Politiniai režimai

ĮVADAS

Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Sklandžiai ( parlamento, valstybės vadovo, vyriausybės, aukščiausiojo teismo, ministerijų, teismų, vietos savivaldybės) veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti komptenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

Darbų bei pareigų paskirtymo klausimu vvalstybėje domėjosi dar senovės mąstytojai. Vienas iš pagrindinių ir galbūt daugiausiai nuveikusių yra XIIa. Filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių pasiskirstymą. Šis filosofas suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. J. Locke išskyrė keletą tokio mechanizmo komponentų – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymu leidybą nuo vykdomosios valdžios. Jo nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga. Įstatymus kuria žmonių aatstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti parengtas taisykles.

Valstybės arba valstybinė forma – valstybės teorijos sąvoka. Tai valstybinės valdžios struktūros organizavimo principai bei jjos įgyvendinimo būdai. Valdymo forma – tai valdžios struktūra kompetencijos pasidalinimas bei aukščiausiųjų valstybės institucijų, ypač valstybės vadovo, parlamento bei vyriausybės teisiniai ir tarpusavio santykiai. Valstybės formos gali būti lyginamos valdymo arba valdžios, teritorinės ir teisinės santvarkos bei valdymo stiliaus požiūriu.

Istorijos eigoje valstybės valdymo formos nuolat kito ir vystėsi. Veikale “ Politika” Aristotelis pirmasis pabandė klasifikuoti valstybes, atsižvelgiant į valdančiųjų skaičių.

VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS

Valdančiųjų skaičius

Valdymo tikslas vienas keletas Daug

Visuotinė gerovė Monarchija Aristokratija Demokratija (“ Politie”)

Asmeninė gerovė Tironija Oligarchija Ochlokratija

Aristotelis pateikdamas šią valstybių valdymo tipologiją, didžiausią dėmesį skyrė tam, kokiems tikslams tarnauja valdymas – visuotinei gerovei ar tiesiog asmeninei naudai. Valdant vienam asmeniui, pozityvi forma yra monarchija ( negatyvi – tironija) ; valdant keletui asmenų , pozityvi yra aristokratija (negatyvi – oligarchija); pozityvi liaudies valdymo forma yra demokratija – ““politie” ( negatyvi forma – ochlokratija). Pateikta Makiavelio (Machiavelli) klasifikacija praktiškai išliko mažai pakitusi iki mūsų dienų . Skirtumas tik tas, kad Makiavelis sumažino valdančiųjų kategorijų skaičių iki dviejų: monarchijoje valdžia priklauso vienam asmeniui, respublikoje – valdo dauguma.

Šiandien valstybių valdymo formos klasifikuojamos į monarchijas ir respublikas. Pastarosios savo ruožtu dar yra skirtomos į kitas formas. Monarchija – tai tokia valdymo forma, kai valstybei vadovaujantis asmuo savo postą ir titulą (karalius, imperatorius, caras) gauna ir perleidžia paveldėjimo keliu. Respublikos valdymo fformai būdinga tai, kad valstybės vadovas išrenkamas tam tikram valdymo laikotarpiui.

Šiandieninių valstybių aukščiausioji valdžia paprastai priklauso ne vien valstybės vadovui. Ji paskirstoma tam tikrai aukščiausiųjų valdžios institucijų sistemai: valstybės vadovui, vyriausybei ir parlamentui. Santykiai tarp šių institucijų būna patys įvairiausi. Todėl išskiriami keli monarchijų ir respublikų tipai.

Valstybės istorijoje žinomos kelios monarchinės valstybės formos. Viena jų absoliutinė monarchija, kur monarcho valdžia neribota, kita – konstitucinė monarchija, kur jo valdžią riboja konstitucija. Konstitucinė monarchija dar skirtoma į dualistinę (konstitucija numato parlamento dalyvavimą leidžiant įstatymus, tačiau suteikia monarchui teisę savo nuožiūra skirti ir atleisti ministrus) ir parlamentinę monarchiją ( parlamentas turi teisę dalyvauti įstatymdavystėje, o monarchas – atstatydinti parlamento pasitikėjimą praradusius ministrus).

Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas – tai įstatymų leidimo svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės valdymo klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu. Viduramžiuose parlamentizmas plėtojosi dviem krytimis: vystėsi rinkimų teisė ir didėjo parlamento įtaka bei jų vaidmuo. Tuo metu parlamentai atstovavo ne visos tautos, o tik įvairių ūkinių grupių, korporatyvių vienetų interesus. Iš pradžių parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštieji luomai: aristokratai, žemvaldžiai bei dvasininkai. Vėliau rinkimų teisę iškovojo trečiasis, mmiestelėnų luomas. XVII – XVIII a. prasidėjo tų atstovybių perorganizavimas iš luomų į tautos valios atstovus.

Daugumoje valstybių šis atstovavimo organas t.y. parlamentas šiandien turi specialų pavadinimą: Prancūzijoje – Nacionalinį susirinkimą, JAV – Kongresą, Turkijoje – Medžlisą, Lietuvoje, Lenkijoje – Seimą. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Italijoje) jis vadinamas visuotinai priimtu vardu perlamentas. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienų ar dviejų rūmų. Parlamento struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Vienerių rūmų parlamentai yra Graikijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. Kitose šalyse tautos atstovybės susideda iš dviejų rūmų – žemųjų ir aukštųjų pav. Anglijoje – Bendruomenių ir Lordų rūmai, JAV – Atstovų rūmai ir Senatas. Beje, skiriasi ir rūmų formavimo tvarka. Vienerių rūmų parlamentai ir žemųjų rūmų atstovai renkami tiesiogiai. Aukštųjų rūmų nariai renkami tiesiogiai (JAV, Italija) arba netiesiogiai (Prancūzija, Indija). Lordų rūmai (D.Britanija) nerenkamas organas. Juos sudaro kilmingieji aristokratai, lordai, teisėjai ir anglikonų bažnyčios arkivyskupai ir vyskupai.

Parlamentas suformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, deputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai, opozicinių partijų lyderiai. BBet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien norminis reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokios opozicijos turi dvi pagrindines funkcijas.

Pirma. Opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį.

Antra. Kadangi politiniai sprendimai nėra tobuli, tai parlamento opozicija nurodo valdžios klaidas ir trūkumas. Ji priemonė valdžiai apriboti ir socialinės taikos puoselėtoja. Paprastai opozicija turi savo politinę programą, suformuotą “šešėlinę vyriausybę” ir būna pasiruošusi perimti valdžią bet kuriuo metu. Kartais valdančiosios opozicinės partijų pozicijos parlamente iš dalies sutampa. Pasiekti kompromisą padeda bendradarbiavimas ekologijos, kultūros, užsienio politikos ir kitose srityse. Deputatai parlamente jungiasi į frakcijas ( pagal politinius įsitikinimus). Tokios frakcijos įvairių šalių parlamentuose vadinamos skirtingai: Prancūzijoje ir Italijoje – parlamentinėmis grupėmis, Austrijoje – parlamentiniais klubais ir panašiai. Frakcijos vadovybė eiliniams nariams nurodo, kaip pastarieji privalo elgtis ir už ką turi balsuoti. Jeigu tokie vadovybės nurodymai nevykdomi, tai kituose parlamento rinkimuose nepaklusnieji neįtraukiami į partinius rinkiminius sąrašus. Šiuolaikinių valstybių konstitucijos parlamento deputatams suteikiama įvairių privilegijų. Dažniausiai dvi pagrindinės: indemnitetas ir imunitetas. Indemnitetas parlamento nario teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente. Už tai deputatas negali būti patraukiamas teisminėn atsakomybėn už parlamento ribų. Deputato imunitetas – parlamentinė neliečiamybė – bendrųjų įstatymų

netaikymas šiems ypatingą padėtį vastybėje užimantiems asmenims. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.

Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės: įstatymų leidimas, valstybės biudžeto tikrinimas, vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas ir jų kontrolė, užsienio politikos strategijos nustatymas. Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis 67 – uoju Konstitucijos straipsniu, aatlieka šias funkcijas:

• Svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

• Leidžia įstatymus;

• Skiria Lietuvo Respublikos Prezidento rinkimus;

• Steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus;

• Prižiūri Vyriausybės veiklą;

• Skiria savivaldybių tarybų rinkimus;

• Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas;

• Įstatymų leidimo procedūra:

Įstatymo projekto pasiūlymas;

Įstatymo projekto svarstymas;

Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas;

Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja jo statusas, o posėdžiams vadovauja pirmininkas, išrenkamas visam įgaliojimų laikotarpiui.

Valstybėse vykdoma parlamento vyriausybinės veiklos kontrolė įgyja įvairiausias formas. Pirmiausia tai deputatų žodiniai paklausimai, dažniausiai skirti premjerui ar jo kabineto nariams. Kita ssvarbi parlamentinių monarchijų ir respublikų parlamentinės kontrolės forma yra interpeliacija – atstovaujamojo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu. Interpeliacija nuo deputatų žodinio paklausimo skiriasi tuo, kad ministras ir vyriausybės vadovas pprivalo atsakyti į parlamente jam pateiktus klausimus. Išklausę juos, deputatai priima atitinkamą rezpliuciją. Kartais tokia rezoliucija gali būti nepasitikėjimo votumo, vyriausybe arba ministru priežastis. Paprastai vyriausybės stengiasi išvengti interpeliacjų svarbiausiais socialinės – ekonominės politikos klausimais. Pateikus ją parlamento deputatams, jos mobilizuoja visas savo jėgas ir daro spaudimą savo šalininkams parlamente. Kartais vyriausybei pavyksta – parlamentarai priima palankią rezoliuciją ir ji gali dirbti toliau.

Respublikinė valdymo forma skirstoma į prezidentinę ir parlamentinę respubliką. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas , kad vykdomoji valdžia parlamentinėje sistemoje nėra tiesiogiai renkama, bet skiriama tos partijos arba partijų koalicijos, kuri turi daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Prezidentinėje sistemoje vykdomoji valdžia renkama tiesiogiai, nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. Nors skirtumas nedidelis, tačiau pasekmės yra reikšmingos.

Prezidento atitikmuo parlamentinėje ssistemoje – ministras pirmininkas- yra renkamas netiesiogiai. Rinkėjai renka partiją, vykdyti įstatymų leidžiamąją valdžią. Partijos lyderis tampa ministru pirmininku partijos iškovotos pozicijos dėka. Taigi ministru pirmininku gali tapti arba atsistatydinti ir be tiesioginių rinkimų. Todėl padalinti valdymo techniškai neįmanoma.

JAV Konstitucijos kūrėjai buvo nepaprastai sussirūpinę, kaip apsisaugoti nuo tironijos – suklaidintos masės arba savanaudžio tirono. Tironijai pažaboti ir skirta “stabdžių ir atsvarų “ sistema. Kartu su feodalizmu valdžių atskyrimas bei “stabdžių ir atsvarų” principas, atrodė, turėtų būti pakankama atsvara populistinės aar vyriausybinės tironijos galimybei. Kūrėjai siekė garantijų prieš neribotą daugumos valdymą. Tačiau jiems nerūpėjo lanksčios vyriausybės sukūrimas.

Parlamentinės šalys, kuriose nėra valdžių atskyrimo, o vykdomosios valdžios vadovas renkamas parlamente daugumą turinčios partijos lyderių, yra Australija, Austrija, Belgija, Kanada, Suomija, Danija, Vakarų Vokietija, Graikija, Islandija, Izraelis, Italija, Japonija, Liuksenburgas, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Norvegija, Portugalija, Ispanija, Švedijaè Šveicarija ir Didžioji Britanija. Partijos lyderis, taigi ir būsimasis ministras pirmininkas, yra žinomas rinkėjams parlamentinėse šalyse su mažoritarine rinkimų sistema, kuri sumažina trečios partijos įtaką. Parlamentinėse šalyse su proporcinio atstovavimo rinkimų sistema jo išrinkimas dažnai priklauso nuo susitarimų parlamente; todėl rinkėjai balsuodami dar nežino, kas bus išrinktas ministru pirmininku.

Prezidentinės šalys, kuriose vykdomosios valdžios vadovas renkamas tiesiogiai, yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija, Kosta Rika, Kipras, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Pietų Korėja ir Venesuela. Prancūzija turi mišrią sistemą su tiesiogiai renkamu prezidentu, kuris gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus, kaip ir parlamentinėje sistemoje; prezidentas taip pat skiria ministrą pirmininką.

Tačiau pastaruoju metu kai kurių šalių konstitucijoje atsirado teisinės normos, kurios neatitinka jau minėtų valstybės valdymo požymių, todėl pradėta vartoti ir “mišrios” valdymo formos sąvoka. Ji jungia tiek vienos, tiek kitos sistemos požymius.

Absoliutinė monarchija. Joje visa aukščiausioji valdžia priklauso vienam monarchui. Pastarasis turi teisę leisti įstatymus, savo nuožiūra skirti iir šalinti ministrus ir pan. Esant absoliutizmui, nėra nei konstitucinių aktų, aprobojančių monarcho įgaliojimas, nei visos tautos renkamo parlamento.

Žymiai demokratiškesnė konstitucinės monarchijos forma yra parlamentinė monarchija. Čia suverenitetas priklauso tautai, išreiškiamas rinkimų metu ir perduodamas atstovavimo organams. Esant tokiai valdymo formai, monarcha lieka valstybės vadovu, tačiau negali dalyvauti valstybės veikloje. Įstatymai galioja tik pritarus parlamentui, o vyriausybę formuoja partija, parlamente turinti mandatų daugumą. Apibūdinant monarcho vaidmenį parlamentinėje monarchijoje, galima būtų pasakyti, jog jis “karaliauja”, bet ne valdo.

Kiekviena vyriausybės grandis yra renkama skirtingu metu. Todėl visiškas vyriausybės atnaujinimas yra neįmanomas. Kad žmonių valia prasiskverbtų į visas vyriausybės grandis, reikia laukti ne vienerius metus. Tokia sudėtinga sistema, įteisinta JAV Konstitucijoje, nėra atsitiktinė – ji apsaugo vyriausybę nuo masių aistrų išsiliejimų. Konstitucijos autoriai paaukojo valdymo efektyvumą apsaugai nuo tironijos. Parlamentinės vyriausybės, žinoma nėra tironiškos; bet tuo metu, kai buvo rašoma Konstitucija, parlamentinė demokratija dar buvo nežinoma. Todėl Amerikos revoliucijos metu institucinės apsaugos nuo tironijos priemonės buvo visiškai nesuprantamos. Politinės organizacijos – interesų grupės ar politinės partijos – natūraliai siekia patenkinti savo ambicijas. Bet, jeigu vyriausybės galia paskirtyta, tai atskirai politinei grupei sudėtinga sukoncentruoti valdžią, kadangi tai pareikalautų aparato, pakankamo trijų valdymo grandžių (įstatymo leidybos, vykdomosios ir teisinės) kontroliavimui.

Prezidentine respublika vadinama ttokia valstybė, kurioje įtvirtinamas vyriausybės ir parlamento struktūrinis kompetencinis atskyrimo principas. Tokioje respublikoje vyriausybę formuoja prezidentas, o parlamentas, kuriam suteikta įstatymų leidimo ir valdymo kontrolės teisė, to padaryti negali. Politine prasme, tai reiškia, kad prezidentinėje respublikoje vyriausybę formuoja prezidento ( o ne parlamento) rinkimuose nugalėjusi partija ( arba partijų blokas). Šiuo atveju prezidentas yra valdančiosios partijos lyderis.

PREZIDENTAS Prezidentinėje respublikoje nėra ministro

pirmininko. Vyriausybės vadovo funkcijas

VYRIAUSYBĖ atlieka vienas ir tas pats asmuo – preziden-

tas.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Parlamentinę ir prezidentinę respublikas skiria du esminiai požymiai:

1. Parlamentui suteikti ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę, pareiškaint nepasitikėjimą ja.

2. Respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.

Politiniu požiūriu tai reiškia, kad vyriausybę formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija (arba partijos). Paprastai vyriausybei vadovaujantis asmuo vadinamasministru pirmininku t.y. premjeru.

PREZIDENTAS Parlamentinėse respublikose prezidentas renkamas

įvairiai. Bendra yra tik tai, kad partija, nugalėjusi

VYRIAUSYBĖ prezidento rinkimuose, neužima valdančiosios par- tijos pozicijos.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Šios respublikos sąlyginai vadinamos “pusiau prezidentinėmis”. Suomijos prezidentas nėra laikomas parlamento daugumos lyderiu , bet jis vadovauja valstybės užsienio politikai, savarankiškai sprendžia kai kuriuos klausimus. Prancūzijos prezidentas savo nuožiūra skiria ministrą pirmininką, ministrus, kitus aukščiausius valstybės tarnautojus. Ratifikuoja tarptautines sutartis, gali paleisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, o esant ypatingoms aplinkybėms perimti visą vykdomąją valdžią.

Kai biurokratija imasi vykdyti kokį nors sprendimą, iškyla trys pagrindinės jėgos, vadinamosis geležinis trikampis: vykdomoji taryba, vykdanti programą; Kongreso pakomitetis, kurio pareiga prižiūrėti, kkaip vykdomas sprendimas, ir interesų grupės, kurias tiesiogiai tiesiogiai veikia tarybų veikla. Interesų grupės turi glaudžius ryšius su biurokratija, o interesų grupės ir biurokratija savo ruožtu išugdo glaudžius santykius su Kongreso pakomitečiu, kuris prižiūri jų veikl. Taip susikuria santykis: taryba – pakomitetis – interesų grupės.

Teorinės struktūros požiūriu valstybės yra skirtomos į vientisas ( unitarines) ir jungtines. Jungtinės valstybės- kelių santykinai suverenių ar autoniminių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis arba konfederacijomis. Vienos ar kitos santvarkos formos atsiradimas paprastai nėra susijęs su ggyventojų nacionalinėmis sudėties ypatybėmis. Tos formos dažnai charakterizuojamos centralizacijos ir decentralizacijos sąvokomis. Centralizuotose valstybėse valdžios institucijas, valdančias valstybės sudėtines dalis, formuoja valstybės centrinės valdžios institucijos. Decentralizuotose – centrinės institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą. Šiuolaikinėse valstybėse centralizacija visada yra ssusijusi su biurokratizmu, centro valios primetimu sudėtinėms valstybės dalims.

Parlamentinė demokratija gali egzistuoti gryny pavidalu, jeigu yra aiški parlamentinė dauguma (Anglija) arba tvirta koalicija ( Vakarų Vokietija). Parlamentinėse demokratijose valdo tiesiogiai išrinktas parlamentas. Parlamentas vykdomąją valdžią deleguoja kabinetui ir ministrui pirmininkui. Jis gali pareikšti jiems nepasitikėjimo votumą. Toks aktas reikalauja vyriausybės atsistatydinimo ir naujų rinkimų.Jeigu vyriausybės neatsistatydina nurodytu laiku, tai rinkimai skelbiami automatiškai. Valdančioji partija gali paskelbti rinkimus, kai tikisi pagerinti padėtį arba kai nori abejojantiems savo partijos nariams įrodyti programos pastovumą ir populiarumą. Kabinetas sudaromas iš daugumos partijos narių arba daugumos koalicijos, o tos partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi turi lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą , kaip konstruktyvi oopozocija – tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka JAV prezidentui pralaimėjus. Nors ministrai pirmininkai turi žymiai daugiau tikros valdžios nei Amerikos prezidentas, jie nesižavi pompastika ir ritualais, būdingais prezidentams. Kabineto ministrai ir ministras pirmininkas yra labiau atsakingi.

Lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinės demokratijos gali efektyviau priiminėti sprendimus. Kabinetas pasiūlo įstatymą, partija pritaria, ir viskas: jokių derybų, kompromisų, lobizmo, nėra ir konstitucinės priežiūros. Parlamentinės demokratijos nustato griežtus atsiskaitymo kriterijus.

Valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma yra vadinama ppolitinių režimu. Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi. Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visadair ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtina valdymo forma. Pavyzdžiui, Anglijos prieškarinės Italijos valstybės valdymo formos buvo konstitucinės monarchijos, o jų politiniai režimai visiškai skirtingi (Anglijoje – demokratinis, Italijoje – nedemokratinis). Norint geriau moksliškai išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valtybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t.y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą.

IŠVADA

Valstybės mechanizmas ir jos aparatas garantuoja tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbausias vaidmuo atitenka valstybės organams. Pareigų paskirtymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai

TURINYS

1. Valdžios suskirstymo teorija

2. Valstybių valdymo formos

3. Prezidentinis ir parlamentinis valdymas

4. Absoliutinė ir parlamentinė monarchijos

5. Parlamento vaidmuo visuomenėje

6. Prezidentinė respublika

7. Parlamentinė respublika

8. “Pusiau prezidentinė” respublika

9. Santvarkos formos

10. Parlamentinės demokratijos

11. Politiniai režimai

ĮVADAS

Darbų bei pareigų paskirtymo klausimu valstybėje domėjosi dar senovės mąstytojai. Vienas iš pagrindinių ir galbūt daugiausiai nuveikusių yra XIIa. Filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių pasiskirstymą. Šis filosofas suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. J. Locke išskyrė keletą tokio mechanizmo komponentų – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymu leidybą nuo vykdomosios valdžios. Jo nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga. Įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti parengtas taisykles.

Valstybės arba valstybinė forma – valstybės teorijos sąvoka. Tai valstybinės valdžios struktūros organizavimo principai bei jos įgyvendinimo būdai. Valdymo forma – tai valdžios struktūra kompetencijos pasidalinimas bei aukščiausiųjų valstybės institucijų, ypač valstybės vadovo, parlamento bei vyriausybės teisiniai ir tarpusavio santykiai. Valstybės formos gali būti lyginamos valdymo arba valdžios, teritorinės ir teisinės santvarkos bei valdymo stiliaus požiūriu.

Istorijos eigoje valstybės valdymo formos nuolat kito ir vystėsi. Veikale “ Politika” Aristotelis pirmasis pabandė klasifikuoti valstybes, atsižvelgiant į valdančiųjų skaičių.

VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS

Valdančiųjų skaičius

Valdymo tikslas vienas keletas Daug

Visuotinė gerovė Monarchija Aristokratija Demokratija (“ Politie”)

Asmeninė gerovė Tironija Oligarchija Ochlokratija

Aristotelis pateikdamas ššią valstybių valdymo tipologiją, didžiausią dėmesį skyrė tam, kokiems tikslams tarnauja valdymas – visuotinei gerovei ar tiesiog asmeninei naudai. Valdant vienam asmeniui, pozityvi forma yra monarchija ( negatyvi – tironija) ; valdant keletui asmenų , pozityvi yra aristokratija (negatyvi – oligarchija); pozityvi liaudies valdymo forma yra demokratija – “politie” ( negatyvi forma – ochlokratija). Pateikta Makiavelio (Machiavelli) klasifikacija praktiškai išliko mažai pakitusi iki mūsų dienų . Skirtumas tik tas, kad Makiavelis sumažino valdančiųjų kategorijų skaičių iki dviejų: monarchijoje valdžia priklauso vienam asmeniui, respublikoje – valdo dauguma.

Šiandien valstybių valdymo formos klasifikuojamos į monarchijas ir respublikas. Pastarosios savo ruožtu dar yra skirtomos į kitas formas. Monarchija – tai tokia valdymo forma, kai valstybei vadovaujantis asmuo savo postą ir titulą (karalius, imperatorius, caras) gauna ir perleidžia paveldėjimo keliu. Respublikos valdymo formai būdinga tai, kad valstybės vadovas išrenkamas tam tikram valdymo laikotarpiui.

monarchija dar skirtoma į dualistinę (konstitucija numato parlamento dalyvavimą leidžiant įstatymus, tačiau suteikia monarchui teisę savo nuožiūra skirti ir atleisti ministrus) ir parlamentinę monarchiją ( parlamentas turi teisę dalyvauti įstatymdavystėje, o monarchas – atstatydinti parlamento pasitikėjimą praradusius ministrus).

Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas – tai įstatymų leidimo svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės valdymo klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu. VViduramžiuose parlamentizmas plėtojosi dviem krytimis: vystėsi rinkimų teisė ir didėjo parlamento įtaka bei jų vaidmuo. Tuo metu parlamentai atstovavo ne visos tautos, o tik įvairių ūkinių grupių, korporatyvių vienetų interesus. Iš pradžių parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštieji luomai: aristokratai, žemvaldžiai bei dvasininkai. Vėliau rinkimų teisę iškovojo trečiasis, miestelėnų luomas. XVII – XVIII a. prasidėjo tų atstovybių perorganizavimas iš luomų į tautos valios atstovus.

Daugumoje valstybių šis atstovavimo organas t.y. parlamentas šiandien turi specialų pavadinimą: Prancūzijoje – Nacionalinį susirinkimą, JAV –– Kongresą, Turkijoje – Medžlisą, Lietuvoje, Lenkijoje – Seimą. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Italijoje) jis vadinamas visuotinai priimtu vardu perlamentas. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienų ar dviejų rūmų. Parlamento struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Vienerių rūmų parlamentai yra Graikijoje, Suomijoje, LLietuvoje ir kitose šalyse. Kitose šalyse tautos atstovybės susideda iš dviejų rūmų – žemųjų ir aukštųjų pav. Anglijoje – Bendruomenių ir Lordų rūmai, JAV – Atstovų rūmai ir Senatas. Beje, skiriasi ir rūmų formavimo tvarka. Vienerių rūmų parlamentai ir žemųjų rūmų atstovai renkami tiesiogiai. Aukštųjų rūmų nariai renkami tiesiogiai (JAV, Italija) arba netiesiogiai (Prancūzija, Indija). Lordų rūmai (D.Britanija) nerenkamas organas. Juos sudaro kilmingieji aristokratai, lordai, teisėjai ir anglikonų bažnyčios arkivyskupai ir vyskupai.

Parlamentas suformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, ddeputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai, opozicinių partijų lyderiai. Bet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien norminis reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokios opozicijos turi dvi pagrindines funkcijas.

Pirma. Opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį.

Antra. Kadangi politiniai sprendimai nėra tobuli, tai parlamento opozicija nurodo valdžios klaidas ir trūkumas. Ji priemonė valdžiai apriboti ir socialinės taikos puoselėtoja. Paprastai opozicija turi savo politinę programą, suformuotą “šešėlinę vvyriausybę” ir būna pasiruošusi perimti valdžią bet kuriuo metu. Kartais valdančiosios opozicinės partijų pozicijos parlamente iš dalies sutampa. Pasiekti kompromisą padeda bendradarbiavimas ekologijos, kultūros, užsienio politikos ir kitose srityse. Deputatai parlamente jungiasi į frakcijas ( pagal politinius įsitikinimus). Tokios frakcijos įvairių šalių parlamentuose vadinamos skirtingai: Prancūzijoje ir Italijoje – parlamentinėmis grupėmis, Austrijoje – parlamentiniais klubais ir panašiai. Frakcijos vadovybė eiliniams nariams nurodo, kaip pastarieji privalo elgtis ir už ką turi balsuoti. Jeigu tokie vadovybės nurodymai nevykdomi, tai kituose parlamento rinkimuose nepaklusnieji neįtraukiami į partinius rinkiminius sąrašus. Šiuolaikinių valstybių konstitucijos parlamento deputatams suteikiama įvairių privilegijų. Dažniausiai dvi pagrindinės: indemnitetas ir imunitetas. Indemnitetas parlamento nario teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente. Už tai deputatas negali būti patraukiamas teisminėn atsakomybėn už parlamento ribų. Deputato imunitetas – parlamentinė neliečiamybė – bendrųjų įstatymų netaikymas šiems ypatingą padėtį vastybėje užimantiems asmenims. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.

Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės: įstatymų leidimas, valstybės biudžeto tikrinimas, vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas ir jų kontrolė, užsienio politikos strategijos nustatymas. Lietuvos RRespublikos Seimas, remdamasis 67 – uoju Konstitucijos straipsniu, atlieka šias funkcijas:

• Svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

• Leidžia įstatymus;

• Skiria Lietuvo Respublikos Prezidento rinkimus;

• Steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus;

• Prižiūri Vyriausybės veiklą;

• Skiria savivaldybių tarybų rinkimus;

• Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas;

• Įstatymų leidimo procedūra:

Įstatymo projekto pasiūlymas;

Įstatymo projekto svarstymas;

Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas;

Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja jo statusas, o posėdžiams vadovauja pirmininkas, išrenkamas visam įgaliojimų laikotarpiui.

Valstybėse vykdoma parlamento vyriausybinės veiklos kontrolė įgyja įvairiausias formas. Pirmiausia tai deputatų žodiniai paklausimai, dažniausiai skirti premjerui ar jo kabineto nariams. Kita svarbi parlamentinių monarchijų ir respublikų parlamentinės kontrolės forma yra interpeliacija – atstovaujamojo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu. Interpeliacija nuo deputatų žodinio paklausimo skiriasi tuo, kad ministras ir vyriausybės vadovas privalo atsakyti į parlamente jam pateiktus klausimus. Išklausę juos, deputatai priima atitinkamą rezpliuciją. Kartais tokia rezoliucija gali būti nepasitikėjimo votumo, vyriausybe arba ministru priežastis. Paprastai vyriausybės stengiasi išvengti interpeliacjų svarbiausiais socialinės – ekonominės politikos klausimais. Pateikus ją parlamento deputatams, jos mobilizuoja visas savo jėgas ir daro spaudimą savo šalininkams parlamente. Kartais vyriausybei pavyksta – parlamentarai priima palankią rezoliuciją ir ji gali dirbti toliau.

Respublikinė valdymo forma skirstoma į prezidentinę ir parlamentinę respubliką. PPagrindinis skirtumas tarp jų yra tas , kad vykdomoji valdžia parlamentinėje sistemoje nėra tiesiogiai renkama, bet skiriama tos partijos arba partijų koalicijos, kuri turi daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Prezidentinėje sistemoje vykdomoji valdžia renkama tiesiogiai, nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. Nors skirtumas nedidelis, tačiau pasekmės yra reikšmingos.

Prezidento atitikmuo parlamentinėje sistemoje – ministras pirmininkas- yra renkamas netiesiogiai. Rinkėjai renka partiją, vykdyti įstatymų leidžiamąją valdžią. Partijos lyderis tampa ministru pirmininku partijos iškovotos pozicijos dėka. Taigi ministru pirmininku gali tapti arba atsistatydinti ir be tiesioginių rinkimų. Todėl padalinti valdymo techniškai neįmanoma.

JAV Konstitucijos kūrėjai buvo nepaprastai sussirūpinę, kaip apsisaugoti nuo tironijos – suklaidintos masės arba savanaudžio tirono. Tironijai pažaboti ir skirta “stabdžių ir atsvarų “ sistema. Kartu su feodalizmu valdžių atskyrimas bei “stabdžių ir atsvarų” principas, atrodė, turėtų būti pakankama atsvara populistinės ar vyriausybinės tironijos galimybei. Kūrėjai siekė garantijų prieš neribotą daugumos valdymą. Tačiau jiems nerūpėjo lanksčios vyriausybės sukūrimas.

rinkimų sistema, kuri sumažina trečios partijos įtaką. Parlamentinėse šalyse su proporcinio atstovavimo rinkimų sistema jo išrinkimas dažnai priklauso nuo susitarimų parlamente; todėl rinkėjai balsuodami dar nežino, kas bus išrinktas ministru pirmininku.

Tačiau ppastaruoju metu kai kurių šalių konstitucijoje atsirado teisinės normos, kurios neatitinka jau minėtų valstybės valdymo požymių, todėl pradėta vartoti ir “mišrios” valdymo formos sąvoka. Ji jungia tiek vienos, tiek kitos sistemos požymius.

Absoliutinė monarchija. Joje visa aukščiausioji valdžia priklauso vienam monarchui. Pastarasis turi teisę leisti įstatymus, savo nuožiūra skirti ir šalinti ministrus ir pan. Esant absoliutizmui, nėra nei konstitucinių aktų, aprobojančių monarcho įgaliojimas, nei visos tautos renkamo parlamento.

Žymiai demokratiškesnė konstitucinės monarchijos forma yra parlamentinė monarchija. Čia suverenitetas priklauso tautai, išreiškiamas rrinkimų metu ir perduodamas atstovavimo organams. Esant tokiai valdymo formai, monarcha lieka valstybės vadovu, tačiau negali dalyvauti valstybės veikloje. Įstatymai galioja tik pritarus parlamentui, o vyriausybę formuoja partija, parlamente turinti mandatų daugumą. Apibūdinant monarcho vaidmenį parlamentinėje monarchijoje, galima būtų pasakyti, jjog jis “karaliauja”, bet ne valdo.

Prezidentine respublika vadinama tokia valstybė, kurioje įtvirtinamas vyriausybės ir parlamento struktūrinis kompetencinis atskyrimo principas. Tokioje respublikoje vyriausybę formuoja prezidentas, o parlamentas, kuriam suteikta įstatymų leidimo ir valdymo kontrolės teisė, to padaryti negali. Politine prasme, tai reiškia, kad prezidentinėje respublikoje vyriausybę formuoja prezidento ( o ne parlamento) rinkimuose nugalėjusi partija ( arba partijų blokas). Šiuo atveju prezidentas yra valdančiosios partijos lyderis.

PREZIDENTAS Prezidentinėje respublikoje nėra ministro

pirmininko. Vyriausybės vadovo funkcijas

VYRIAUSYBĖ atlieka vienas iir tas pats asmuo – preziden-

tas.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Parlamentinę ir prezidentinę respublikas skiria du esminiai požymiai:

1. Parlamentui suteikti ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę, pareiškaint nepasitikėjimą ja.

2. Respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.

PREZIDENTAS Parlamentinėse respublikose prezidentas renkamas

įvairiai. Bendra yra tik tai, kad partija, nugalėjusi

VYRIAUSYBĖ prezidento rinkimuose, neužima valdančiosios par- tijos pozicijos.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Kai kuriose respublikose, formuojant vyriausybę, pripažįstamas didelis parlamento vaidmuo, tačiau tuo pačiu metu respublikos prezidentui suteikiama tiek daug kompetencijos, kad santykiai tarp aukščiausiųjų valdžios organų faktiškai kuriami kitaip, negu parlamentinėje respublikoje. Tokiose šalyse ( Portugalija, Suomija, Prancūzija) parlamentinės respublikos elementai derinami su prezidentinio valdymo elementais. Šios respublikos sąlyginai vadinamos “pusiau prezidentinėmis”. Suomijos prezidentas nėra laikomas parlamento daugumos lyderiu , bet jis vadovauja valstybės užsienio politikai, savarankiškai sprendžia kai kuriuos klausimus. Prancūzijos prezidentas savo nuožiūra skiria ministrą pirmininką, ministrus, kitus aukščiausius valstybės tarnautojus. Ratifikuoja tarptautines sutartis, gali paleisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, o esant ypatingoms aplinkybėms perimti visą vykdomąją valdžią.

Kai biurokratija imasi vykdyti kokį nors sprendimą, iškyla trys pagrindinės jėgos, vadinamosis geležinis trikampis: vykdomoji ttaryba, vykdanti programą; Kongreso pakomitetis, kurio pareiga prižiūrėti, kaip vykdomas sprendimas, ir interesų grupės, kurias tiesiogiai tiesiogiai veikia tarybų veikla. Interesų grupės turi glaudžius ryšius su biurokratija, o interesų grupės ir biurokratija savo ruožtu išugdo glaudžius santykius su Kongreso pakomitečiu, kuris prižiūri jų veikl. Taip susikuria santykis: taryba – pakomitetis – interesų grupės.

Teorinės struktūros požiūriu valstybės yra skirtomos į vientisas ( unitarines) ir jungtines. Jungtinės valstybės- kelių santykinai suverenių ar autoniminių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis arba konfederacijomis. Vienos ar kitos santvarkos formos atsiradimas paprastai nėra susijęs su gyventojų nacionalinėmis sudėties ypatybėmis. Tos formos dažnai charakterizuojamos centralizacijos ir decentralizacijos sąvokomis. Centralizuotose valstybėse valdžios institucijas, valdančias valstybės sudėtines dalis, formuoja valstybės centrinės valdžios institucijos. Decentralizuotose – centrinės institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą. Šiuolaikinėse valstybėse centralizacija visada yra susijusi su biurokratizmu, centro valios primetimu sudėtinėms valstybės dalims.

Parlamentinė demokratija gali egzistuoti gryny pavidalu, jeigu yra aiški parlamentinė dauguma (Anglija) arba tvirta koalicija ( Vakarų Vokietija). Parlamentinėse demokratijose valdo tiesiogiai išrinktas parlamentas. Parlamentas vykdomąją valdžią deleguoja kabinetui ir ministrui pirmininkui. Jis gali pareikšti jiems nepasitikėjimo votumą. Toks aktas reikalauja vyriausybės atsistatydinimo ir naujų rinkimų.Jeigu vyriausybės neatsistatydina nurodytu laiku, tai rinkimai skelbiami automatiškai. Valdančioji partija gali paskelbti rinkimus, kai tikisi pagerinti padėtį arba kkai nori abejojantiems savo partijos nariams įrodyti programos pastovumą ir populiarumą. Kabinetas sudaromas iš daugumos partijos narių arba daugumos koalicijos, o tos partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi turi lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą , kaip konstruktyvi opozocija – tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka JAV prezidentui pralaimėjus. Nors ministrai pirmininkai turi žymiai daugiau tikros valdžios nei Amerikos prezidentas, jie nesižavi pompastika ir ritualais, būdingais prezidentams. Kabineto ministrai ir ministras pirmininkas yra labiau atsakingi.

režimai visiškai skirtingi (Anglijoje – demokratinis, Italijoje – nedemokratinis). Norint geriau moksliškai išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valtybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t.y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą.

IŠVADA

TURINYS

1. Valdžios suskirstymo teorija

2. Valstybių valdymo formos

3. Prezidentinis ir parlamentinis valdymas

4. Absoliutinė ir parlamentinė monarchijos

5. Parlamento vaidmuo visuomenėje

6. Prezidentinė respublika

7. Parlamentinė respublika

8. “Pusiau prezidentinė” respublika

9. Santvarkos formos

10. Parlamentinės demokratijos

11. Politiniai režimai

ĮVADAS

Valstybinės valdžios mechanizmas tturi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Sklandžiai ( parlamento, valstybės vadovo, vyriausybės, aukščiausiojo teismo, ministerijų, teismų, vietos savivaldybės) veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti komptenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

Darbų bei pareigų paskirtymo klausimu valstybėje domėjosi dar senovės mąstytojai. Vienas iš pagrindinių ir galbūt daugiausiai nuveikusių yra XIIa. Filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių pasiskirstymą. ŠŠis filosofas suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. J. Locke išskyrė keletą tokio mechanizmo komponentų – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymu leidybą nnuo vykdomosios valdžios. Jo nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga. Įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti parengtas taisykles.

Istorijos eigoje valstybės valdymo formos nuolat kito ir vystėsi. Veikale “ Politika” Aristotelis pirmasis pabandė klasifikuoti valstybes, atsižvelgiant į valdančiųjų skaičių.

VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS

Valdančiųjų sskaičius

Valdymo tikslas vienas keletas Daug

Visuotinė gerovė Monarchija Aristokratija Demokratija (“ Politie”)

Asmeninė gerovė Tironija Oligarchija Ochlokratija

Aristotelis pateikdamas šią valstybių valdymo tipologiją, didžiausią dėmesį skyrė tam, kokiems tikslams tarnauja valdymas – visuotinei gerovei ar tiesiog asmeninei naudai. Valdant vienam asmeniui, pozityvi forma yra monarchija ( negatyvi – tironija) ; valdant keletui asmenų , pozityvi yra aristokratija (negatyvi – oligarchija); pozityvi liaudies valdymo forma yra demokratija – “politie” ( negatyvi forma – ochlokratija). Pateikta Makiavelio (Machiavelli) klasifikacija praktiškai išliko mažai pakitusi iki mūsų dienų . Skirtumas tik tas, kad Makiavelis sumažino vvaldančiųjų kategorijų skaičių iki dviejų: monarchijoje valdžia priklauso vienam asmeniui, respublikoje – valdo dauguma.

Šiandien valstybių valdymo formos klasifikuojamos į monarchijas ir respublikas. Pastarosios savo ruožtu dar yra skirtomos į kitas formas. Monarchija – tai tokia valdymo forma, kai valstybei vadovaujantis asmuo savo postą ir titulą (karalius, imperatorius, caras) gauna ir perleidžia paveldėjimo keliu. Respublikos valdymo formai būdinga tai, kad valstybės vadovas išrenkamas tam tikram valdymo laikotarpiui.

Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas – tai įstatymų leidimo svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės vvaldymo klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu. Viduramžiuose parlamentizmas plėtojosi dviem krytimis: vystėsi rinkimų teisė ir didėjo parlamento įtaka bei jų vaidmuo. Tuo metu parlamentai atstovavo ne visos tautos, o tik įvairių ūkinių grupių, korporatyvių vienetų interesus. Iš pradžių parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštieji luomai: aristokratai, žemvaldžiai bei dvasininkai. Vėliau rinkimų teisę iškovojo trečiasis, miestelėnų luomas. XVII – XVIII a. prasidėjo tų atstovybių perorganizavimas iš luomų į tautos valios atstovus.

Parlamentas ssuformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, deputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai, opozicinių partijų lyderiai. Bet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien norminis reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokios opozicijos turi dvi pagrindines funkcijas.

Pirma. Opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį.

tokie vadovybės nurodymai nevykdomi, tai kituose parlamento rinkimuose nepaklusnieji neįtraukiami į partinius rinkiminius sąrašus. Šiuolaikinių valstybių konstitucijos parlamento deputatams suteikiama įvairių privilegijų. Dažniausiai dvi pagrindinės: indemnitetas ir imunitetas. Indemnitetas parlamento nario teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente. Už tai deputatas negali būti patraukiamas teisminėn atsakomybėn už parlamento ribų. Deputato imunitetas – parlamentinė neliečiamybė – bendrųjų įstatymų netaikymas šiems ypatingą padėtį vastybėje užimantiems asmenims. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. SSeimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.

• Svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

• Leidžia įstatymus;

• Skiria Lietuvo Respublikos Prezidento rinkimus;

• Steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus;

• Prižiūri Vyriausybės veiklą;

• Skiria savivaldybių tarybų rrinkimus;

• Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas;

• Įstatymų leidimo procedūra:

Įstatymo projekto pasiūlymas;

Įstatymo projekto svarstymas;

Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas;

Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja jo statusas, o posėdžiams vadovauja pirmininkas, išrenkamas visam įgaliojimų laikotarpiui.

Valstybėse vykdoma parlamento vyriausybinės veiklos kontrolė įįgyja įvairiausias formas. Pirmiausia tai deputatų žodiniai paklausimai, dažniausiai skirti premjerui ar jo kabineto nariams. Kita svarbi parlamentinių monarchijų ir respublikų parlamentinės kontrolės forma yra interpeliacija – atstovaujamojo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu. Interpeliacija nuo deputatų žodinio paklausimo skiriasi tuo, kad ministras ir vyriausybės vadovas privalo atsakyti į parlamente jam pateiktus klausimus. Išklausę juos, deputatai priima atitinkamą rezpliuciją. Kartais tokia rezoliucija gali būti nepasitikėjimo votumo, vyriausybe arba ministru priežastis. Paprastai vyriausybės stengiasi išvengti interpeliacjų svarbiausiais socialinės – ekonominės politikos klausimais. Pateikus ją parlamento deputatams, jos mobilizuoja visas savo jėgas ir daro spaudimą savo šalininkams parlamente. Kartais vyriausybei pavyksta – parlamentarai priima palankią rezoliuciją ir ji gali dirbti toliau.

Respublikinė vvaldymo forma skirstoma į prezidentinę ir parlamentinę respubliką. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas , kad vykdomoji valdžia parlamentinėje sistemoje nėra tiesiogiai renkama, bet skiriama tos partijos arba partijų koalicijos, kuri turi daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Prezidentinėje sistemoje vykdomoji valdžia renkama tiesiogiai, nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. Nors skirtumas nedidelis, tačiau pasekmės yra reikšmingos.

Prezidento atitikmuo parlamentinėje sistemoje – ministras pirmininkas- yra renkamas netiesiogiai. Rinkėjai renka partiją, vykdyti įstatymų leidžiamąją valdžią. Partijos lyderis tampa ministru pirmininku partijos iškovotos pozicijos dėka. Taigi mministru pirmininku gali tapti arba atsistatydinti ir be tiesioginių rinkimų. Todėl padalinti valdymo techniškai neįmanoma.

JAV Konstitucijos kūrėjai buvo nepaprastai sussirūpinę, kaip apsisaugoti nuo tironijos – suklaidintos masės arba savanaudžio tirono. Tironijai pažaboti ir skirta “stabdžių ir atsvarų “ sistema. Kartu su feodalizmu valdžių atskyrimas bei “stabdžių ir atsvarų” principas, atrodė, turėtų būti pakankama atsvara populistinės ar vyriausybinės tironijos galimybei. Kūrėjai siekė garantijų prieš neribotą daugumos valdymą. Tačiau jiems nerūpėjo lanksčios vyriausybės sukūrimas.

Prezidentinės šalys, kuriose vykdomosios valdžios vadovas renkamas tiesiogiai, yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija, Kosta Rika, Kipras, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Pietų Korėja ir Venesuela. Prancūzija turi mišrią sistemą su tiesiogiai renkamu prezidentu, kuris gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus, kaip ir parlamentinėje ssistemoje; prezidentas taip pat skiria ministrą pirmininką.

Kiekviena vyriausybės grandis yra renkama skirtingu metu. Todėl visiškas vyriausybės atnaujinimas yra neįmanomas. Kad žmonių valia prasiskverbtų į visas vyriausybės grandis, reikia laukti ne vienerius metus. Tokia sudėtinga sistema, įteisinta JAV Konstitucijoje, nėra atsitiktinė – ji apsaugo vyriausybę nuo masių aistrų išsiliejimų. Konstitucijos autoriai paaukojo valdymo efektyvumą apsaugai nuo tironijos. Parlamentinės vyriausybės, žinoma nėra tironiškos; bet tuo metu, kai buvo rašoma Konstitucija, parlamentinė demokratija dar buvo nnežinoma. Todėl Amerikos revoliucijos metu institucinės apsaugos nuo tironijos priemonės buvo visiškai nesuprantamos. Politinės organizacijos – interesų grupės ar politinės partijos – natūraliai siekia patenkinti savo ambicijas. Bet, jeigu vyriausybės galia paskirtyta, tai atskirai politinei grupei sudėtinga sukoncentruoti valdžią, kadangi tai pareikalautų aparato, pakankamo trijų valdymo grandžių (įstatymo leidybos, vykdomosios ir teisinės) kontroliavimui.

PREZIDENTAS Prezidentinėje respublikoje nėra ministro

pirmininko. Vyriausybės vadovo funkcijas

VYRIAUSYBĖ atlieka vienas ir tas pats asmuo – preziden-

tas.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Parlamentinę ir prezidentinę respublikas skiria du esminiai požymiai:

1. Parlamentui suteikti ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę, pareiškaint nepasitikėjimą ja.

2. Respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.

PREZIDENTAS Parlamentinėse respublikose prezidentas renkamas

įvairiai. Bendra yra tik tai, kad

partija, nugalėjusi

VYRIAUSYBĖ prezidento rinkimuose, neužima valdančiosios par- tijos pozicijos.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

PARLAMENTAS

RINKIMAI

Kai kuriose respublikose, formuojant vyriausybę, pripažįstamas didelis parlamento vaidmuo, tačiau tuo pačiu metu respublikos prezidentui suteikiama tiek daug kompetencijos, kad santykiai tarp aukščiausiųjų valdžios organų faktiškai kuriami kitaip, negu parlamentinėje respublikoje. Tokiose šalyse ( Portugalija, Suomija, Prancūzija) parlamentinės respublikos elementai derinami su prezidentinio valdymo elementais. Šios respublikos sąlyginai vadinamos “pusiau prezidentinėmis”. Suomijos prezidentas nėra laikomas parlamento daugumos lyderiu , bet jis vadovauja valstybės užsienio politikai, savarankiškai sprendžia kai kkuriuos klausimus. Prancūzijos prezidentas savo nuožiūra skiria ministrą pirmininką, ministrus, kitus aukščiausius valstybės tarnautojus. Ratifikuoja tarptautines sutartis, gali paleisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, o esant ypatingoms aplinkybėms perimti visą vykdomąją valdžią.

Kai biurokratija imasi vykdyti kokį nors sprendimą, iškyla trys pagrindinės jėgos, vadinamosis geležinis trikampis: vykdomoji taryba, vykdanti programą; Kongreso pakomitetis, kurio pareiga prižiūrėti, kaip vykdomas sprendimas, ir interesų grupės, kurias tiesiogiai tiesiogiai veikia tarybų veikla. Interesų grupės turi glaudžius ryšius su biurokratija, o interesų grupės ir bbiurokratija savo ruožtu išugdo glaudžius santykius su Kongreso pakomitečiu, kuris prižiūri jų veikl. Taip susikuria santykis: taryba – pakomitetis – interesų grupės.

Teorinės struktūros požiūriu valstybės yra skirtomos į vientisas ( unitarines) ir jungtines. Jungtinės valstybės- kelių santykinai suverenių ar aautoniminių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis arba konfederacijomis. Vienos ar kitos santvarkos formos atsiradimas paprastai nėra susijęs su gyventojų nacionalinėmis sudėties ypatybėmis. Tos formos dažnai charakterizuojamos centralizacijos ir decentralizacijos sąvokomis. Centralizuotose valstybėse valdžios institucijas, valdančias valstybės sudėtines dalis, formuoja valstybės centrinės valdžios institucijos. Decentralizuotose – centrinės institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą. Šiuolaikinėse valstybėse centralizacija visada yra susijusi su biurokratizmu, centro valios primetimu sudėtinėms valstybės dalims.

Parlamentinė demokratija gali egzistuoti gryny pavidalu, jeigu yra aiški parlamentinė dauguma (Anglija) arba tvirta koalicija ( Vakarų Vokietija). Parlamentinėse demokratijose valdo tiesiogiai išrinktas parlamentas. Parlamentas vykdomąją valdžią deleguoja kabinetui ir ministrui pirmininkui. Jis gali pareikšti jiems nepasitikėjimo votumą. Toks aktas reikalauja vyriausybės atsistatydinimo ir naujų rinkimų.Jeigu vyriausybės neatsistatydina nurodytu laiku, tai rinkimai skelbiami automatiškai. Valdančioji ppartija gali paskelbti rinkimus, kai tikisi pagerinti padėtį arba kai nori abejojantiems savo partijos nariams įrodyti programos pastovumą ir populiarumą. Kabinetas sudaromas iš daugumos partijos narių arba daugumos koalicijos, o tos partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi turi lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą , kaip konstruktyvi opozocija – tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka JAV prezidentui pralaimėjus. Nors ministrai pirmininkai turi žymiai daugiau tikros valdžios nei AAmerikos prezidentas, jie nesižavi pompastika ir ritualais, būdingais prezidentams. Kabineto ministrai ir ministras pirmininkas yra labiau atsakingi.

Valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma yra vadinama politinių režimu. Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi. Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visadair ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtina valdymo forma. Pavyzdžiui, Anglijos prieškarinės Italijos valstybės valdymo formos buvo konstitucinės monarchijos, o jų politiniai režimai visiškai skirtingi (Anglijoje – demokratinis, Italijoje – nedemokratinis). Norint geriau moksliškai išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valtybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t.y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą.

IŠVADA

Naudota literatūra

A. Junevičius J. Matakas. Valstybės pagrindai I – dalis.

Kaunas. Technologija. 1996

Šiuolaikinė valstybė. Kauno ttechnologijos universitetas.

Kaunas. Technologija. 1999

Politinė bendruomenė. Zeigler H. Kaunas 1993