Demokratijos tipai

TURINYS

ĮVADAS …………………………3

1. TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA …………………….4

1.1. Klasikinė demokratija ……………………..5

1.2. Radikalioji vystymosi demokratija …………………6

1.3. Tiesioginė demokratija …………………….6

1.4. Dalyvaujamoji demokratija ……………………7

2. ATSTOVAUJAMOJI DEMOKRATIJA …………………8

2.1. Ginamoji demokratija …………………….9

2.2. Konkurencinė elistinė demokratija ………………..10

2.3. Pliuralizmas ……………………….11

2.4. Teisėta demokratija ……………………..12

IŠVADOS …………………………14

LITERATŪRA …………………………16ĮVADAS

Demokratijos sampratos ištakos yra neatsiejamos nuo graikiškosios demokratia ( demos – liaudis, kratos – valdymas arba autoritetas ) sampratos, šiandieninėje politinėje tikrovėje susiduriame su demokratijos formų įvairove, jos aiškinimo daugiareikšmiškumu ir kitimu. Nėra bendro demokratijos apibrėžimo: skirtingai ji suprantama išsivysčiusiose demokratijose, rytų ar Vidurio Europos šalyse, Afrikos, Azijos ar Afrikos žžemynuose. Ne vienodai ji buvo aiškinama ir įvairiais istoriniais laikotarpiais.

Vis dėlto, siekiant atskirti šiuolaikinę demokratiją nuo nedemokratinių sistemų, vieningai sutariama dėl trijų esminių jos elementų:

1. plati konkurencija dėl valstybinių pareigų, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant jokių apribojimų nė vienai socialinei grupei;

2. piliečiai nevaržomai dalyvauja lyderių ir politikos atrankos procese;

3. egzistuojantis pilietinių ir politinių laisvių lygis pakankamas užtikrinti politinės konkurencijos ir dalyvavimo integralumą .

Toks demokratijos apibūdinimas yra ilgos jos teorinės ir praktinės raidos rezultatas, kai įsigalėjo procedūrinis demokratijos ppagrindimo aspektas.

Demokratija savo esme yra naujausių amžių produktas, pradėtas realiai įgyvendinti kartu su pramonės revoliucija. Ji tūkstantmečių bėgyje kito ir priklausomai nuo laikmečio įgaudavo vis kitokį veidą. Tokio proceso vyksme atsirado skirtingi demokratijos tipai, išsirutuliojo skirtingos demokratijos idėjos, kurių kiekvienas aatstovauja vis kitą, tačiau už “liaudies valdžios” sąvokos ribų neišeinantį demokratijos modelį. Šiame darbe aš ir pabandysiu išskirti demokratijos tipus, juos charakterizuoti.

Kaip teigia David’as Held’as, demokratijos modeliai gali būti suskirstyti į du tipus:

1. tiesioginės arba dalyvaujamosios demokratijos (sistema, kai piliečiai tiesiogiai įtraukiami į sprendimų priėmimo aparatą)

2. liberalios arba atstovaujamosios demokratijos (kai individo interesus atstovauja tautos renkamas atstovas) .

Šie du platūs tipai išskiriami tam, kad palengvintų modelių įsisavinimą. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad net ir to paties tipo modeliai vieni nuo kitų skiriasi.1. TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA

Tiesioginės demokratijos tipą charakterizuoja sistema, kurios sprendimų priėmimo mechanizme tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai – tauta pati priima svarbiausius politinius sprendimus. Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu, lleisdama įstatymus. Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Kaip taisyklė, tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisminė valdžia ir kt. Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.

Weberis įvertino tai, kad tiesioginės demokratijos tikslas –– kuo labiau susilpninti viešpatavimą, bet heterogeniškoje visuomenėje tiesioginė demokratija baigtųsi neefektyvinu valdymu, nepageidautinu neveiksmingumu, politiniu nestabilumu, o galiausiai iš esmės padidėtų engiamojo pobūdžio mažumos valdymo tikimybė ( tai Platonas ir kiti pažymėjo kalbėdami apie klasikinę demokratiją). Be to, tiesioginė demokratija turi kitą įsidėmėtiną savybę, dėl kurios ji tampa itin netinkama moderniajai politikai: toks politinio atstovavimo būdas užkerta kelią galimybei siekti politinių derybų ir kompromisų.

Tokio tipo demokratija, tai mažos bendruomenės valdymo sistema, kai mažas dalyvių skaičius ir tuo pačiu mažas interesų skirtumas leidžia kiekvienam individui tiesiogiai įtakoti priimamus sprendimus. Šitokia demokratijos forma rodo aukštą valdžios legitimumo laipsnį egzistuoja efektyvi valstybės institucijų kontrolės sistema.

Šiam tipui priklauso klasikinė demokratija, radikalioji vystymosi demokratija, tiesioginė ir dalyvaujamoji demokratijos.

1.1. KLASIKINĖ DEMOKRATIJA

Klasikinė demokratija tai bene pats pirmasis demokratijos modelis, kurio ištakas siekia graikų polis. Šis modelis atsirado po pirmosios demokratijos transformacijos. Pagrindinis klasikinės demokratijos teiginys – piliečiai turi džiaugtis politine lygybe, nes kiekvienas jų gali ir pats valdyti ir taip pat būti valdomas. Tačiau norint tuo naudotis reikėjo pagrindinio dalyko – būti piliečiu, o tai Senovės Graikijoje nebuvo pasiekiama kiekvienam, nes šią padėtį įgydavo tik vyriškos lyties asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus. Graikų polyje egzistavo vergija, kuri ir buvo vienu iš klasikinės demokratijos pagrindų. <

Klasikinės demokratijos savybės:

a) Kiekvienas pilietis galėjo atlikti tiek vykdomosios, tiek teisinės valdžios funkcijas. Aukščiausia valdžia – piliečių susirinkimas.

b) Kandidatai renkami skirtingais metodais (tiesioginiai rinkimai, loterija, rotacijos principas).

c) Buvimas valdžioje nesudarydavo jokių privilegijų.

d) Išskyrus tik kai kuriuos esminius postus, nebuvo galima būti valdžioje daugiau nei vieną kadenciją.

e) Trumpa valdančiųjų darbo kadencija.

f) Už viešųjų pareigų atlikimą buvo mokamas atlyginimas.

Kad klasikinė demokratija galėtų egzistuoti, būtinos kelios sąlygos. Visų pirma, valstybė turi būti itin maža – konkrečiai – valstybė-miestas. Vergovė arba analogiška santvarka būtina, nes nemokama darbo jėga suteikia piliečiams daug laisvo laiko, kuris būtinas, norint dalyvauti miesto valdyme. Svarbu kuo labiau riboti piliečių skaičių, į politiką neįtraukiant moterų ir vergų, kad tiesioginis dalyvavimas nebūtų pernelyg gausus ir stabdantis procesas. Namų ruoša, t.y. moterų darbas, duoda laisvę vyrams atsidėti viešosioms pareigoms.

Klasikinėje demokratijoje dalyvavimas valdžioje apsprendžiamas ne tuo, kokia yra kandidato kompetencija, o paprasčiausiu atsitiktinumu.1.2. RADIKALIOJI VYSTYMOSI DEMOKRATIJA

Švietimo amžius – žmogaus laisvių suklestėjimo metas. Šis reiškinys ir yra kertinis vystymosi demokratijos modelio akmuo. Šio modelio teoretikas – Jean’as-Jacques’as Rousseau. Varomasis vystymosi demokratijos variklis – tobulėjimas, pagrįstas lygybe.

Kiekvienas pilietis negali būti kito valdovas ar tarnas. Tokiu būdu per lygybę ir tarpusavio priklausomybę einama link bendrojo gėrio ir kolektyvinio vystymosi. Kelios šio demokratijos modelio savybės:

a) Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijų atskyrimas.

b) Įstatymų lleidžiamoji valdžia yra sudaroma tiesioginio piliečių dalyvavimo viešuosiuose susitikimuose principu.

c) Vykdomoji valdžia administratorių rankose.

d) Administratoriai renkami tiesioginiais rinkimais arba loterija.

Radikalioji vystymosi demokratija būdinga mažai neindustrinei visuomenei, kurioje vyrauja didelio masto nuosavybės tarp daugelio pasiskirstymas. Iš politinio gyvenimo vis dar išbraukiamos moterys, kurių paskirtis ir tiesioginis darbas – namų ruoša.

1.3. TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA

Tiesioginės demokratijos modelis turi du tipus – komunistinį ir socialistinį. Laisvas visų vystymasis gali būti pasiektas tik esant laisvam kiekvieno vystymuisi. Laisvė reikalauja eksploatacijos nutraukimo ir visiškos politinės ir ekonominės lygybės. Tik lygybė gali užtikrinti visuomenės tobulėjimą, kai kiekvienas duoda tiek kiek gali, o ima tiek kiek reikia. Socialistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:

a) Viešųjų reikalų tvarkymas reguliuojamas komunos ar tarybos, organizuotos piramidės principu.

b) Viešiesiems tarnautojams mokamas ne didesnis nei darbininko atlyginimas.

c) Milicija, kontroliuojanti bendruomenę.

Kad ši demokratija galėtų atsirasti, jai reikalingos šios sąlygos:

1) Darbininkų klasių sąjunga.

2) Buržuazijos panaikinimas.

3) Privilegijų tam tikroms klasėms panaikinimas.

4) Produkcijos jėgos yra plėtojamos taip, kad individams atsirastų laiko kitoms reikmėms.

5) Progresyvi valstybės ir visuomenės integracija.

Komunistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:

a) Savireguliacija.

b) Kolektyvinis viešųjų reikalų tvarkymas.

c) Konsensusas sprendimų priėmimo eigoje.

d) Administracinių pareigų distribucija, paremta rotacija.

Sąlygos tiesioginei demokratijai atsirasti:

1) Visiškas klasių panaikinimas.

2) Privačios nuosavybės panaikinimas.

3) Rinkos ir pinigų sistemos eliminavimas.

4) Darbo pasidalijimo pabaiga.1.4. DALYVAUJAMOJI DEMOKRATIJA

Kaip teigia dalyvaujamosios demokratijos teorija, lygios teisės pastoviai vystytis gali būti pasiekiamos tik “dalyvių visuomenėje”. Visuomenėje, kurios nariai auklėjami taip, kad jų įgytos žinios

sukurtų interesą dalyvauti valdymo procese, puoselėtų rūpinimąsi kolektyvinėmis problemomis, skatintų formuotis sąmoningus piliečius, galinčius nuolat domėtis valdymo procesu.

Esminės dalyvaujamosios demokratijos savybės:

a) Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdant pagrindines visuomenės institucijas, tarp jų darbo vietą ir vietos bendruomenę.

b) Partinės sistemos reorganizavimas, partijų valdybą verčiant tapti atsakinga eiliniams nariams.

c) Dalyvaujamųjų partijų veikla parlamentinėse struktūrose.

d) Palaikoma atvira institucinė sistema, užtikrinanti galimą eksperimentavimą su politinėmis formomis.

Kad šis demokratijos tipas veiksmingai funkcionuotų, jam reikalingos kelios sąlygo:

1) Visuomenėje turi būti atvira informavimo sistema, kad sprendimai būtu priimami sąmoningai.

2) Tiesioginis daugelio socialinių grupių skurdžios padėties ggerinimas perskirstant materialinius ištekliu.

3) Vaikų priežiūros pertvarkymas, kad moterys ir vyrai turėtų galimybę dalyvauti viešėjame gyvenime.

Neišvengiami dalyvaujamosios demokratijos elementai, būtų šios institucijos: konkuruojančios partijos, politiniai atstovai, periodiški rinkimai. Jos įgyvendintų tiesioginį dalyvavimą ir tiesioginės gyvenamosios vietos valdymą, tai realiausiai laiduotų dalyvaujamosios demokratijos principus. Nes nereikia pamiršti, kad nors kiek realiai kontroliuoti kasdienį gyvenimą galima tik tuo atveju, jeigu individas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus .2. ATSTOVAUJAMOJI DEMOKRATIJA

Kada valdymas yra visų piliečių valdymas, visada tyko pavojus, kad išmintingiausius ir gabiausius užgoš žžinių, įgūdžių ir patirties stokojanti dauguma. Šis pavojus gali pamažu mažėti didėjant patyrimui tvarkyti viešuosius reikalus. Todėl “idealiai geriausia valstybė” moderniomis sąlygomis – tai atstovaujamoji demokratinė sistema, kurioje žmonės “savo aukščiausią kontroliuojančią valdžią įgyvendina per jų pačių renkamus deputatus” . <

Kaip pasakė vienas didžiųjų “ atstovaujamosios sistemos” gynėjų, “demokratijai įskiepijus atstovavimą”, sukuriama valdymo sistema, galinti aprėpti “visus įvairius interesus ir bet kokio dydžio teritoriją bei bet kokį gyventojų skaičių” .

Itin svarbus pokytis įvykęs po perėjimo į atstovaujamąją demokratija – visiškas valdžių padalijimas. Valdžios koncentravimas santykinai mažos visuomenės dalies rankose, sudaro tam tikrų atskaitomybės problemų, valdanti mažuma, gavusi visapusišką pasitikėjimą, gali tuo pasinaudoti ir suspenduoti demokratinį procesą. Valdžių atskyrimas yra vienas iš šios problemos sprendimo būdų. Įstatymų leidžiamoji, vykdančioji ir teisinė valdžios sudaro puikias galimybes užkirsti kelią savivalei, tam taip pat labai padeda ir įstatymai, ypač sustiprėję atstovaujamoje demokratijoje.

Atstovaujamoji sistema su jai būdinga žodžio, spaudos ir susirinkimų laisve turi ryškių pranašumų: ji duoda mechanizmą, leidžiantį stebėti ir kontroliuoti centrinę valdžią; ji ssukuria forumą (parlamentą), turintį tapti laisvės sergėtoju bei proto ir diskusijų centru; ir ji, pasitelkdama rinkiminę konkurenciją, susieja vadovavimui reikiamas savybes su intelektu vardan didžiausios naudos visiems ( Consideration, p.195, 239-240).

Atstovaujamoji demokratija nuo tiesioginės skiriasi tuo, kad piliečiai ne tiesiogiai dalyvauja demokratiniame procese, tačiau veikia priimamus politinius sprendimus per jų pačių išrinktus atstovus, tai yra tautos valią gali išreikšti ne tik ji pati, bet ir atstovai. Tai kompetentingas ir tautai atsakingas valdymas. Tik svarbiausius klausimus tauta sprendžia tiesiogiai – balsuojant. <

Atstovaujamoji demokratija tapo neišvengiama vykstant teritoriniam valstybės augimui, kai piliečiai fiziškai nebegali susirinkti drauge ir bendrai priimti sprendimus. Tokiu būdu individų valios reiškėjais tampa jų renkami atstovai. Atstovaujamąją demokratiją atitinka keturi modeliai: ginamoji (protective ) demokratija, konkurencinė elitistinė demokratija, pliuralizmas ir teisinė (legal ) demokratija.2.1. GINAMOJI DEMOKRATIJA

Teorija, kuri susiformavo prieš antrąją transformaciją – ginamoji demokratija. Žengimas nuo miesto-valstybės link nacionalinės valstybės vertė kritikuoti klasikinį modelį kaip netinkamą ir visiškai nepraktiška. Pagrindus šiam modeliui padėjo Machiavelli’s ir Hobbes’as, o galutinai suformavo Jeremy’s Bentham’as ir James’as Mill’is. Jų manymu, valdininkai turi atsiskaityti už savo veiklą, nulemtą piliečių pasirinkimo. Piliečiai reikalauja tam tikros apsaugos iš valdančiųjų, kaip ir iš kiekvienas kito, idant tai užtikrintų padėtį, kai valdžia vykdo politiką, atitinkančią piliečių interesus. Pagrindinė tezė – demokratija reiškia atsakingą valdymą . Propaguojama valdžių atskyrimo idėja.

Ginamosios demokratijos principai:

a) Sprendimo priėmimo teisė priklauso piliečiams, tačiau ji yra deleguota tautos atstovams, atliekantiems valdžios funkciją.

b) Valdančiųjų atskaitomybę užtikrina reguliarūs rinkimai, slaptas balsavimas, partijų ir atitinkamų lyderių tarpusavio konkurencija.

c) Valdžia padalinama į įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisinę.

d) Užtikrinama visų lygybė prieš įstatymus (pilietinės ir politinės teisės bei laisvės), taip pat žodžio, minties, jungimosi į asociacijas, balsavimo ir tikėjimo laisvės.

e) Griežtai atskiriamos valstybės ir pilietinės visuomenės sąvokos.

f) Interesų grupių reiškinys

Ginamoji demokratija buvo labai didelis žingsnis ttobulo demokratijos proceso link. Susiformavo tokie atributai, kurie gyvuoja ir dabartinėje politinėje visuomenėje (valdžių atskyrimas, interesų grupės, prigimtinės ir pamatinės laisvės). Ginamosios demokratijos užtikrinimui reikalinga besivystanti ir politiškai autonomiška pilietinė visuomenė, privati gamybos priemonių nuosavybė, laisvos rinkos ekonomika, šiek tiek patriarchalinė visuomenė.

2.2. KONKURENCINĖ ELISTINĖ DEMOKRATIJA

Elitizmas yra viena iš labiausiai išskirtinų demokratijos teorijų. Anot elitistų, visuomenę turi valdyti tam tikras elitas, visuomenės geriausieji, kurie yra pakankamai kompetentingi ir išmanantys valdymą, kad sugebėtų tvarkyti valstybės gyvenimą. Kur čia demokratiškumas?

Visų pirma, kiekvienas žmogus, turintis reikiamų sugebėjimų gali patekti į subelitą, o laikui bėgant ir į elitą. Elitistai mano, kad norint užtikrinti tobulą sistemos veikimą, mažuma turi būti aukščiau daugumos. Mažuma yra tobula, intelektuali ir nepasiduodanti populizmui.

Konkurencinės elitistinės demokratijos indikatoriai:

a) Parlamentinė valstybė su stipria vykdomąja valdžia.

b) Konkurencija tarp politinio elito ir partijų.

c) Partinės politikos dominavimas parlamente.

d) Valdžios sukaupimas lyderio rankose.

e) Biurokratija: nepriklausoma ir gerai paruošta administracija.

f) “Realius politinio sprendimo padarinius” riboja konstituciniai ir praktiniai suvaržymai.

Elitistiniam metodui taikyti reikalinga industrinė visuomenė menkai informuotas arba išvis neinformuotas elektoratas, politinė kultūra, toleruojanti nuomonių skirtumus. Elitas negali būti valdomas masių – nei rinkimais nei kokiomis kitomis kontrolės formomis. Jis daug geriau nei masės gali priimti politinius sprendimus. Jis kvalifikuotesnis: geriau informuotas, labiau racionalus ir išauklėtas , nes rinkėjai yra menkai informuoti, vyrauja ppolitinė kultūra, toleruojanti nuomonių skirtumus. Formuojasi kvalifikuotų techniškai parengtų ekspertų ir vadybininkų sluoksnis.

Elitistinės demokratijos modelis labai vaizdingai piešia tokią padėtį – mažuma, kurią sudaro intelektualūs specialistai, savo veiklos žinovai, valdo daugumą. Patekti į elitą galima, tačiau tam reikia labai daug pastangų.2.3. PLIURALIZMAS

Pliuralizmas – tarptautinių santykių teorija. Pliuralizmas atmeta, viena vertus, valstybės, kaip vieningo, neskaidraus veikėjo, bei, kita vertus, tarptautinės aplinkos kaip iš anksto determinuotos ir nepakeičiamos, įvaizdžius. Pliuralistai mano, kad Valstybės veikimui tarptautinėje aplinkoje įtakos gali turėti ne tik pati tarptautinė aplinka, suprantama kaip nepriklausomų valstybių interesų susidūrimo arena, bet ir kiti veiksniai – tarptautinės organizacijos, valstybių vidaus politika ir netgi atskiri individai.

Tipiškas pliuralizmo arba pliuralistinės demokratijos modelis yra tam tikras idealas, susietas su tam tikra šalimi tam tikru laiku. Pliuralistai teigia, kad nuomonių ir idėjų gausumas visuomenėja sukuria dominuojančios ideologijos vakuumą.

Pliuralizmo sistemoje ypač sustiprėja interesų grupių pozicijos – siekdamos sau naudos jos ieško galimybių veikti visuomenę, priimti politinius sprendimus. Kiekvienas pilietis turi balsavimo, saviraiškos ir būrimosi ar jungimosi į organizacijas teises. Rinkimų sistemai būtinas mažiausiai dviejų partijų dalyvavimas.

Kelios pliuralizmo sąlygos:

a) Valdžia pasidalinta tarp daugybės visuomenės grupių.

b) Balansas tarp aktyvaus ir pasyvaus piliečio sudaro pakankamą erdvę politiniam stabilumui.

c) Plati įvairių išteklių bazė, pasiskirsčiusių tarp gyventojų.

d) Tarptautinė sistema, palaikanti pliuralistinių ir į laisvą

rinką orientuotų visuomenės normas.

e) Vertybinis konsensusas dėl politinių procedūrų, politinių alternatyvų spektro ir teisėtos politinės veiklos apimties.

Pliuralizmas tai lyg patiekalas iš daugybės ingredientų. Visuomenę, o tuo pačiu ir valdžią sudaro daugybė skirtingų grupių ir grupių atstovų. Kiekvienas jų atstovauja savo interesus, todėl atrodo, kad neįmanoma prieiti prie bendro, visiems priimtino sprendimo, tačiau taip nėra, nes tokia padėtis sudaro sąlygas skirtingoms grupėms konsoliduotis, ieškoti sąlyčio taškų, siekti susitarimo.

2.4.TEISINĖ DEMOKRATIJA

Teisėta demokratija (legal democracy) – demokratija didžia dalimi paremta įstatymu ir jo galia. Mažumos pprincipas yra efektyvus ir laukiamas kelias, siekiant apsaugoti individus nuo savavališkos valdžios ir taip užtikrinti laisvę. Politiniam, kaip ir ekonominiam gyvenimui, itin svarbu individo laisvė ir iniciatyva, tačiau tam, kad mažumos valdžia funkcionuotų teisingai ir protingai, būtinas įstatymo palaikymas.

Teisėtos demokratijos charakteristika:

a) Konstitucinė valstybė, su ryškiu valdžių atskyrimu, sumodeliuota pagal anglo-amerikietišką modelį.

b) Įstatymo valdžia.

f) Minimalus valdžios kišimasis į pilietinę visuomenę ir privatų gyvenimą.

g) Maksimaliai išplečiama laisvos rinkos visuomenė.

Pagrindinės teisėtos demokratijos sąlygos:

1) Efektyvi politinė lyderystė, grindžiama liberaliais principais.

2) Perdėtų biurokratinių taisyklių minimizavimas.

3) Interesų grupių vaidmens apribojimas( yypač profesinių sąjungų ).

4) Tarptautinė laisvos prekybos tvarka.

5) Visų tipų kolektyvizmo minimizavimas ( jei įmanoma – jo išvengimas ).

Kaip teigė Hayeko “teisinė demokratija” apibrėžia laisvos rinkos visuomenės ir “minimalios valstybės” kontūrus. Jis nevadina šios santvarkos laissez-faire, nes kiekviena valstybė tam tikru mastu kkišasi į pilietinės visuomenės ir privataus gyvenimo struktūrinimą . Kad šis kyšimasis būtų suderintas su įstatymo valdžia, jis turi būti apribotas nustatytomis taisyklėmis. Valdžia gali teisėtai kištis į pilietinę visuomenę tik siekdama įtvirtinti bendrąsias taisykles.

Nukrypimas nuo šios demokratijos yra “prievartinė demokratinė valdžia”IŠVADOS

· Tiesioginei demokratijai būdingas ypatingas požiūris į individą-pilietį, kuris turi išskirtinę teisę balsuoti. Piliečių skaičius santykinai mažas, todėl jų tarpusavio lygybę užtikrinti yra daug lengviau ir paprasčiau.

· Tiesioginei demokratijai visiškai neaktualus ekonominis aspektas. Valdžia, atlikdama tik administracinį vaidmenį, galima sakyti atsiriboja nuo ekonomikos, ir tik atstovaujamoje demokratijoje atsiranda glaudus ryšys tarp ekonomikos ir politikos.

· Tiesioginė demokratija suteikia piliečiui visas galimybes reikštis politinėje veikloje – valdyti, nulemti to ar kito sprendimo priėmimą, pasijungti į partijos veiklą ir pan.

· Klasikinės demokratijos modelyje būti valdžioje, tai nnėra jokia privilegija, o tik paprasčiausiai sunkiai atliekama pareiga.

· Jei klasikinei ar radikaliajai vystymosi demokratijai įgyvendinti būtina tik maža teritorija su palyginti mažu gyventoju skaičiumi, tai atstovaujamai demokratijai reikalingas didesnis plotas ir didesnis gyventojų skaičius.

· Aktyviam piliečiui labiau priimtinesnis tiesioginės demokratijos modelis, nes taip jis gali patenkinti savo norą – dalyvauti valstybės gyvenime. Tie individai kurie nėra taip ypatingai suinteresuoti visuotine valstybės gerove, labiau vertina atstovaujamąjį tipą, nes jis nereikalauja iš eilinio piliečio kokių nors specialių, vaisingų idėjų, siekiant užtikrinti tobulą valdžios aaparato veikimą ir su tuo susijusį poveikį pilietinei visuomenei.

· Su perėjimu nuo tiesioginės demokratijos tipo link atstovaujamosios demokratijos santykinai sumažėjo valdančiųjų sluoksnis, pasikeitė valdančiojo statusas ir galimybės, automatiškai sumažėjo dalies interesų atstovavimas.

· Atstovaujamoje demokratijoje individas kaip vienetas nebėra toks galingas. Pilietinę visuomenę sudaro daugybė individų, ir kiekvieno jų naudos troškimas negali būti visapusiškai patenkinamas, todėl susiformuoja nauja struktūra – interesų grupės – sąjungos asmenų, turinčių bendrus tikslus ir siekiančių tuos tikslus iškelti aukščiau kitų individų ar interesų grupių tikslų, t.y. įtakoti sprendimus.

· Esminis šių demokratijos tipų skirtumas – jų taikymas skirtingam politiniam vienetui. Svarbiausios teigiamos ir neigiamos šių tipų savybės išryškėja juos taikant skirtingo dydžio, ekonominio išsivystymo ir informatyvumo visuomenėms.

· Atstovaujamosios demokratijos favoritas – intelektualus, informuotas ir sąmoningas žmogus. Tiesioginė demokratija favoritų neišskiria – visi lygūs ir svarbūs, nepriklausomai nuo sugebėjimų.

· Mano manymu, tiek tiesioginė, tiek atstovaujamoji demokratija turi savo pliusų ir minusų. Aišku, dalyvauti pačiam yra naudingiau, nei reikštis per atstovą, turint omenyje, kad tas pats atstovas reprezentuoja daugybės individų interesus. Tačiau atstovaujamoji demokratija yra daug stabilesnė ir vaisingesnė. Jos procesą ypatingai veikia valdančiųjų atsakomybė, sąlygota įstatymų.

· Svarbu žinoti, kam reikalinga valdžia – ar tik dar vieno sluoksnio sukūrimui, ar kaip priemonė stabiliam ir tobulam valstybės piliečių gyvenimui užtikrinti. Jei taip – tai ttiek vienas, tiek kitas būdas tinkamas, svarbu žinoti tik kokiu atveju kokia demokratija yra geriausias pasirinkimas.

· Demokratinis procesas žavus tuo, kad jis turi savyje kažkokį savireguliacijos ir adaptacijos mechanizmą. Šio mechanizmo įrodymas – demokratijos chameleoniškumas – gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų.LITERATŪRA

1. DAHL, R. (1994) Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius. 530 p.

2. DAVID, H. (2002) Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas. 436 p.

3. SVENSSON, P. (1995) Demokratijos teorijos. Vilnius: Margi raštai. 417 p

4. ZEIGLER, H. (1993) Politinė bendruomenė. Kaunas: Litera. 360 p.

5. NOVAGROCKIENĖ, J. (2001) Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 92 p.