Demokratizacija: dėsningumai ir savitumai

TURINYS

ĮVADAS 2

Kas yra demokratija ir demokratizacija ? 3

Demokratizacijos prielaidos ir priežastys 4

Demokratizacijos bangos 8

Dėsningumai 11

Savitumai 13

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

INTERNETAS 15

ĮVADAS

Šiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiu

kas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletą

teorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip pat

naudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinės

organizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiu

demokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“

medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus ir

savitumus.

Kas yra demokratija ir demokratizacija ?

Idėja, kad eiliniai piliečiai tturi turėti balso teisę, kai priimami

aktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingais

istorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvo

įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintas

turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis

teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo

diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose,

administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos

principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų

atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.

Žodis „demokratija[1]“ pateko įį anglų kalbą šešioliktame amžiuje per

prancūzišką žodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“

kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos

(valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negu

monarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-

kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėka

sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jie

visi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo.

Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę

žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės

gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.

Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių

žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai,

tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.

Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]

principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl,

kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės

narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.

Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamu

pavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta

„su ppagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.

Vienais atvejais demokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitais

atvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulės

civilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendras

bruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančia

tarnauti visiems piliečiams.

Demokratizacijos prielaidos ir priežastys

Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiu

labai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis.

S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) viena

atskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojo

pasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretus

vystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie patys

nepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis ar

urbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšminga

priežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašias

priežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačių

procesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos

individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybes

ir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8].

XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jos

priežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų ir

modernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojo

dešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją,

urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.

Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP),

svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indekso

koreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šios

analizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33 (1993) iki 38

(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10]

Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.

Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija ir

švietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnį

ryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.

Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijos

atsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominis

vystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtra

nepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaip

XIX a. Europoje. Jei ggreitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmis

krizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosios

demokratijos bangos šalyse. [12]

Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinės

prielaidos, kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip pat

dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kad

vienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnis

demokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmo

palankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntington

pradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai nei

islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių,

kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė

katalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriose

demokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais ir

Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvo

pripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą,

t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija ir

Kroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13]

Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamas

ypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinę

demokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.

O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu

kaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos“ šalininkai

ir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir

nuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jei

abi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu

pereiti. Elito „suderėtas“ perėjimas pripažįstamas kaip palankiausias

variantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15]

G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4

grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija ir

žiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaip

prielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktų

pagimdytoms įtampoms“, (2) politinę kultūrą, t. y. vertybių ir įsitikinimų

sistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdama

protestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)

socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudaro

visuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroje

šalyje vykstančių procesų kontekstą.[16]

Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijos

veiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamą

dirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriose

demokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojant

Vakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytų

bei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacija

buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniams

procesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.

Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybinių

organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansinių

institucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžia

padaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškius

teigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengę

įgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.

Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjų

poveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms,

griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų

poveikis buvo

didžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslo

korporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlė

išankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaip

antriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17]

Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjų

sąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokia

teorija apskritai įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei du

žmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės,

ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai.

Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentus

apibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus:

1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos

visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje.

2. Nė vienas atskiras veiksnys nėra būtinas demokratijos raidai visose

šalyse.

3. Kiekvienos šalies demokratizacija yra priežasčių derinio pasekmė.

4. Priežasčių, sukuriančių demokratiją, derinys skirtingose šalyse

skiriasi.

5. Priežasčių derinys, būdingas vienai demokratizacijos bangai, skiriasi

nuo kitų bangų priežasčių.

6. Priežastys, sukeliančios režimų pokyčius demokratizacijos bangos

pradžioje, tikėtina, skirsis nuo vėlesnių režimų pokyčių priežasčių

toje pačioje demokratizacijos bangoje.[18]

Pastaraisiais metais stiprėja tendencija demokratizaciją vertinti

bendresniame socialinės kaitos kontekste. Christian Welzel, Ronald

Inglehart ir Hans-Dieter Klin-gemann teigia, kad žmogaus pasirinkimo

didėjimas arba žmogaus raida yra bendras principas, kuris jungia tris

svarbiausias socialinės kaitos kryptis: konkrečiai – ekonominę

modernizaciją, ekspresyvią vertybių kaitą ir demokratizaciją. Šie trys

sutampantys subprocesai mažina žmogaus pasirinkimo apribojimus.

Modernizacija, arba ekonominė žmogaus raida, sumažina fizinius ir

kognityvinius apribojimus, ekspresyvi vertybių kaita, arba etinė žmogaus

raida, mažina motyvacinius ir etinius apribojimus, pagaliau

demokratizacija, t.y. institucinė žmogaus raida, sumažina formalius ir

normatyvinius apribojimus.[19]

Individo laisvėjimas pagal Welzel, Inglehart ir Klingemann yra

svarbiausia socialinės kaitos kryptis šiuolaikiniame pasaulyje. Antra

vertus, demokratijos greitkelis nėra vienintelis demokratizaciją

patiriančių valstybių pasirinkimas. Dar 1993 metais G. Sorensen nurodė

keturis galimus demokratizacijos vystimosi variantus: (a) apribotą

demokratiją, kuriai būdingos ribotos politinės laisvės ir konkurencija; (b)

nekonsoliduotą demokratiją, kuriai, pirmiausia, trūksta legitimacijos; (c)

socialinių ir ekonominių problemų kamuojamą demokratiją; (d) stabilią

demokratiją.[20]

Naujausi tyrimai atskleidė, kad Lipset sureikšmintas ekonominio

išsivystymo veiksnys nebūtinai yra svarbiausia demokratizacijos sąlyga. Dar

daugiau- pasirodė, kad perėjimas į demokratiją nėra vieno ar kelių veiksnių

nulemtas procesas, o priešingai, jis turi daugybę skirtingų kelių, kuriuos

sąlygoja elito ir masių galios ir strategijos, senojo nedemokratinio režimo

pobūdis, politiniai susitarimai, iišorės veiksniai ir pan. antra vertus,

nauji demokratizacijos atvejai, iškėlę daugelį veiksnių, reikalavo

demokratizacijos diskusijose rasti bendresnes teorines ašis. Viena iš jų-

trumpalaikiai veiksniai ir politikos veikėjų pasirinkimai, vidutinės

trukmės veiksniai kaip senojo režimo ypatybės ir pagaliau ilgalaikiai

struktūriniai veiksniai kaip ekonominė sankloda ir/ar vystimosi modelis.

Antroji ašis- bandymai paaiškinti demokratizaciją per politikos veikėjus

nuo politinio elito per masinius socialinius judėjimus ar etnines

bendruomenes. Trečioji ašis- ekonominės perėjimo į demokratiją prielaidos.

Pagaliau užsienio politika ir tarptautiniai veiksniai yra ketvirtoji

demokratizacijos diskusijų ašis. Tačiau iki šiol perėjimo į demokratiją

teorija stokoja aiškios ddiskusijų struktūros, kuri integruotų ir sintezuotų

skirtingus paaiškinamuosius veiksnius.[21]

Praėjus daugiau nei 10 metų po demokratizacijos Rytų ir Vidurio

Europoje pradžios apibendrinti jos rezultatus yra paprasčiau nei XX amžiaus

10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau šie rezultatai nėra tokie džiugūs,

kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Stabiliomis demokratijomis

pretenduoja tapti apie 10 valstybių, pradėjusių demokratizaciją 1989

metais. Kelios valstybės, pavyzdžiui, Rusija ar Moldova, beveik visuotinai

pripažįstamos kaip elektoralinės ar nekonsoliduotos[22] demokratijos.

Baltarusija ir dauguma Vidurinės Azijos valstybių grįžo prie vienos ar

kitos rūšies autoritarinės tvarkos.

Demokratizacijos bangos

Nuo XIX a. pradžios iki šių dienų galima išskirti keletą

demokratizacijos bangų: pirmoji banga- 1828-1926 metai, kurios prielaidas

sudarė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos; antroji banga- 1943-1962

metai, kai demokratinės institucijos atsirado Vakarų Vokietijoje,

Italijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitose

valstybėse; trečioji banga- prasidėjo 1974 metais demokratizacija

Portugalijoje ir pratęsta Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Rytų bei

Vidurio Europoje[23]; ir, kai kurių politologų ir analitikų dabar jau

vadinama, ketvirtoji banga- 2003 metų „Rožių revoliucija“ Gruzijoje, 2004

metų „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, 2005 metų įvykiai Kirgizijoje ir

besikaupiantys arba jau vykstantys „liaudies valios proveržiai“ Libane,

Kazachstane, Baltarusijoje ir kitose šalyse.

Dvidešimtasis amžius, kaip rodo politinių režimų pokyčių statistika

(žr. 1 lentelę[24]), buvo ne tik pasaulinių karų, ideologinių kovų ar

neregėtų žmonijos istorijoje totalinių represinių režimų amžius. Kitas jo

požymis – suverenių valstybių plėtra, kurią lydėjo ir demokratijos sklaida,

ypač antrojoje šimtmečio pusėje. 1900 metais iš 55 suverenių pasaulio

valstybių net 13 buvo imperijos. Kitaip tariant, net 33 dabartinės pasaulio

valstybės buvo sudėtinės kitų šalių dalys, o 112-kolonijos ar imperijų

teritorijos. 2002 metais 121 valstybė iš 192 pasaulio šalių buvo vertinama

kaip elektoralinė demokratija, t.y. turinti visuotine, rinkimų teisę ir

konkurencinius daugiapartinius rinkimus. Tuo pat metu net 85 valstybės buvo

traktuojamos kaip laisvos arba konsoliduotos demokratijos.[25]

|1.Lentelė. Politinių režimų kaita ir pasiskirstymas XX amžiuje |

| |Suverenios valstybės ir |Gyventojų skaičius (mln.) |

| |kolonijos | |

| |2000 |1950 |1900 |2000 |1950 |1900 |

| DEM |120 |22 |0 |3,439.4 |743.2 |0 (0.0%) |

| |(62.5%)|(14.3%)|(0.0%) |(58.2%) |(31.0%) | |

| RDP |16 |21 |25 |297.6 |285.9 |206.6 |

| |(8.3%) |(13.6%)|(19.2%)|(5.0%) |(11.9%) |(12.4%) |

| KM |0 |9 |19 |0 (0.0%) |77.9 |299.3 |

| |(0.0%) |(5.8%) |(14.6%)| |(3.2%) |(17.9%) |

| TM |10 |4 |6 |58.2 |16.4 |22.5 |

| |(5.2%) |(2.6%) |(4.6%) |(1.0%) |(0.7%) |(1.3%) |

| AM |0 |2 |5 |0 (0.0%) |12.5 |610.0 |

| |(0.0%) |(1.3%) |(3.8%) | |(0.5%) |(36.6%) |

| AR |39 |10 |0 |1,967.7 |122.0 |0 (0.0%) |

| |(20.3%)|(6.5%) |(0.0%) |(33.3%) |(5.1%) | |

| TOT |5 |12 |0 |141.9 |816.7 |0 (0.0%) |

| |(2.6%) |(7.8%) |(0.0%) |(2.4%) |(34.1%) | |

| K |0 |43 |55 |0 (0.0%) |118.4 |503.1 |

| |(0.0%) |(27.9%)|(42.3%)| |(4.9%) |(30.2%) |

| P |2 |31 |20 |4.8 (0.1%)|203.3 |26.5 |

| |(1.0%) |(20.1%)|(15.4%)| |(8.5%) |(1.6%) |

| VISO |192 |154 |130 |5,909.6 |2,396.3 |1,668.0 |

| |(100.0%|(100.0%|(100.0%|(100.0%) |(100.0%) |(100.0%) |

| |) |) |) | | | |

| DEM = demokratija | AR = autoritarinis režimas |

|RDP = ribota demokratinė praktika|TOT = totalitarizmas |

|KM = konstitucinė monarchija |K = kolonija |

|TM = tradicinė monarchija |P = protektoratas |

|AM = absoliutinė monarchija | |

| | |

Kaip pastebėjo Thomas Carothers, per paskutinįjį XX a. ketvirtį, kuris

neretai vadinamas „demokratijos amžiumi“, panašios septynių skirtingų

pasaulio regionų politinio gyvenimo tendencijos pakeitė politinį žemėlapį

per: a) dešiniųjų autoritarinių režimų žlugimą Pietų Europoje 8-ojo

dešimtmečio viduryje, b) karinių diktatūrų pakeitimą civilinėmis

vyriausybėmis Lotynų Amerikoje nuo 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos, c)

autoritarinių režimų nuosmukį Rytų ir Pietų Azijoje nuo 9-ojo dešimtmečio

vidurio, d) komunistinių režimų žlugimą Rytų Europoje 9-ojo dešimtmečio

pabaigoje, e) Sovietų Sąjungos suirimą ir 15 posovietinių respublikų

atsiradimą 1991 metais, f) vienpartinių režimų nuosmukį Vakarų Afrikoje

pirmoje paskutiniojo XX a. dešimtmečio pusėje, g) silpną bet atpažįstamą

liberalizacijos tendenciją Viduriniųjų Rytų šalyse XX a. pabaigoje.[26]

Penkios esminės prielaidos apibrėžia politinio perėjimo, arba politines

kaitos šiuolaikiniame pasaulyje paradigmą[27]. Pirma prielaida apima visas

kitas ir teigia, kad kiekviena diktatūros atsikratanti valstybė gali būti

pripažįstama kaip pereinanti į demokratiją šalis, ypač paskutiniajame XX

dešimtmetyje, kai politiniai pokyčiai įgijo globalų mastą. Pereinamosiomis

valstybėmis tuomet buvo apie 20 Lotynų Amerikos, 25 Rytų Europos ir

buvusios SSRS, 30 Afrikos, 10 Azijos, 5 Viduriniųjų Rytų valstybės arba

beveik pusė pasaulio šalių. Perėjimo paradigma šių valstybių politinį

gyvenimą skatino analizuoti per demokratijos normų ir procedūrų prizmę.

Antroji prielaida – demokratizacija plėtojasi kaip laipsniškas kelių fazių

procesas. Pradžioje vyksta atsivėrimas, kaip demokratijos fermentacijos ir

politinės liberalizacijos laikas, kuris atveria esamos diktatūros plyšius,

o esminė poslinkių linija yra griežto ir nuosaikaus politinio kurso

šalininkų santykiai. Toliau vyksta perversmas, kkai žlunga senasis režimas

ir greitai formuojasi nauja demokratinė sistema per laisvus rinkimus,

demokratinę institucijų sąrangą, dažnai ir per naujos konstitucijos

paskelbimą. Po perėjimo ateina konsolidacijos laikas kaip lėtas, bet

tikslingas procesas, kuris demokratines formas pripildo demokratinio

turinio per valstybės institutų reformą, reguliarius rinkimus, pilietinės

visuomenės stiprėjimą ir visos visuomenės pripratimą prie naujų

demokratinių žaidimo taisyklių. Demokratijos šalininkai pripažįsta, kad

perėjimo valstybės nebūtinai nuosekliai juda nuo atsivėrimo į demokratijos

konsolidaciją. Pereinamosios valstybės gali judėti atgal ar stagnuoti[28],

lygiai kaip ir eiti į priekį. Tačiau net nukrypimai nuo laipsniško proceso

vyksta pagal to paties proceso logiką. Trečioji esminė prielaida –

įsitikinimas lemiama rinkimų įtaka. Demokratijos šalininkai dažnai rinkimus

sutapatina su pačia demokratija. Pagal šią logiką rinkimai suteikia

podiktatūrinėms vyriausybėms demokratinę legitimaciją[29], skatina platesnį

ir nuodugnesnį piliečių dalyvavimą politikoje, valstybės demokratinę

atskaitomybę piliečiams. Rinkimai šiuo atveju yra ne tik demokratijos

pamatas, bet ir tolesnių demokratinių reformų variklis. Ketvirtoji

prielaida teigia, kad pamatinės perėjimo šalių „struktūrinės“ ypatybės kaip

ekonomikos lygis, politinė istorija, institucinis paveldas, etninė

sankloda, sociokultūrinės tradicijos ir kt. nėra esminės sąlygos perėjimo

baigčiai. Vienintelis reikšmingas veiksnys- tai politinio elito

apsisprendimas siekti demokratijos ir jo gebėjimas atremti antidemokratinių

jėgų veiksmus. Trečiosios demokratizacijos bangos mastas ir dinamiškumas

palaidojo senąją deterministinę[30] ir dažnai kultūriškai žalingą nuostatą,

kad demokratija yra galima tik šalyse, kur egzistuoja Amerikos pavyzdžio

vidurinioji klasė ar protestantiškojo individualizmo paveldas. Penktoji

perėjimo paradigmos prielaida teigia, kad trečioji perėjimo į demokratiją

banga sukuria sąryšingas ir funkcionuojančias valstybes. Demokratizacijos

procesas pertvarko valstybės institucijas per naujų rinkimų institucijų

sukūrimą, parlamentų ir teismų reformas, bet dažniausiai visa tai vyksta

kaip esamų ir veikiančių valstybės institutų modifikacija[31]. Valstybės

modifikavimo procesas neretai suvokiamas kaip perėjimo proceso ar/ir

demokratijos kūrimo dalis.[32]

Dėsningumai

Didžiulę reikšmę demokratizacijos procesuose ir tolimesniam

demokratijos įtvirtinimui ir jos vystymui turi piliečių valia. Taikūs

pilietinės valios pasireiškimai yra bene pagrindinė priežastis esminiams

pokyčiams daugelyje perėjimo prie demokratijos atvejų. Pilietinio

pasipriešinimo jėgos buvo lemiamas faktorius 50-yje iš 67-nių perėjimo

atvejų, tai sudaro 70% visų šalių, kuriose demokratizacija prasidėjo žlugus

diktatūriniams[33] režimams ir/arba naujose šalyse, atsiradusiose skilus

daugiatautėms valstybėms. Iš tų 50-ties atvejų iki demokratizacijos

pradžios, laisvų šalių nebuvo, 25 šalys buvo dalinai laisvos ir 25 šalys

buvo nelaisvos. Praėjus daugeliui metų, 32 šalys yra laisvos, 14 dalinai

laisvos ir tik 44 vis dar nelaisvos (žr. 2 lentelę)[34]

2. Lentelė. Jėgos, lėmusios demokratizacijos pradžią.

2a) Pilietinės jėgos: 18 perėjimų (27%)

|Iki |0 |10 (56%) |8 (44%) |5.47 |

|FIW[36] |10 (56%)|7 (39%) |1 (5%) |2.69 |

|2005 | | | | |

| | | |CAR |2.78 |

2b) Mišrios: Pilietinės jėgos/Valdžia (Powerholders): 32 perėjimai (48%)

|Iki |0 |15 (47%) |17 (53%) |5.14 |

|FIW 2005|22 (69%)|7 (22%) |3 (9%) |2.56 |

| | | |CAR |2.58 |

2c) Valdžia (Powerholders): 14 perėjimų (21%)

| | |laisvos |s | |

|Iki |0 |6 (43%) |8 (57%) |5.21 |

|FIW 2005|2 (14%) |8 (57%) |4 (29%) |4.11 |

| | | |CAR |1.10 |

2d) Išorinis įsikišimas (Outside Intervention): 3 perėjimai (4%)

| | |laisvos |s | |

|Iki |0 |0 |3 (100%)|6.50 |

|FIW 2005|1 (33%) |1 (33%) |1 (33%) |3.50 |

| | | |CAR |3.00 |

Kitas dėsningumas- žemas demokratizacijos rezultatas, jei buvo

naudojama prievarta. 32 iš 667 šalių (beveik 48%) kuriose vyko perėjimai

prie demokratijos, stiprūs, turintys didžiulį palaikymą nesmurtiniai

liaudies frontai ar kitokios pilietinės koalicijos buvo labai aktyvios ir,

daugelyje atvejų, buvo pagrindinės jėgos vedančios į permainas. Šiuose 32

atvejuose iki perėjimo nebuvo nei vienos laisvos šalies, 17 šalių buvo

dalinai laisvos ir 15- nelaisvos. Dabar, praėjus daugeliui metų, 24 iš šių

šalių (75%) yra laisvos ir demokratiškos šalys, 8 šalys (25%) yra dalinai

laisvos su šiokia tokia pilietinio ir politinio gyvenimo erdve, tuo tarpu

nelaisvų šalių neliko (žr. 3 lentelę)[37].

3. Lentelė. Pilietinių judėjimų prievartos panaudojimas.

3a) Jokios prievartos arba jos buvo labai mažai: 32 perėjimai (48%)

|Iki |0 |107(53%) |15 (47%) |5.33 |

|FIW 2005|14 (75%)|8 (25%) |0 |2.09 |

| | | |CAR |3.24 |

2b) Nuosaikus prievartos panaudojimas: 18 perėjimai (27%)

|Iki |0 |9 (50%) |9 (50%) |5.11 |

|FIW 2005|8 (44%) |7 (39%) |3 (17%) |3.39 |

| | | |CAR |1.72 |

2c) Didelė prievarta: 17 perėjimų (25%)

| | |laisvos |s | |

|Iki |0 |5 (29%) |12 (71%)|5.47 |

|FIW 2005|3 (18%) |8 ((47%) |6 (35%) |4.15 |

| | | |CAR |1.32 |

Paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad „žmonių jėga“, t.y. įvairūs

nesmurtiniai pilietiniai judėjimai, vis dar yra potenciali politinių

permainų jėga. Tai primena, kad nefanatiškos pilietinės visuomenės

palaikymas paremiant ir mokant įvairių organizacijų, profesinių sąjungų,

studentų ir jaunimo sąjungų, rinkimų stebėjimų ir žmogaus teisių gynimo

grupių ir tyrimų centrų, savo darbą akcentuojančių į pasiruošimą reformoms

pagalba, verti įdėtų lėšų.

Taip pat tarptautinis demokratinis solidarumas tampa pozityvia jėga

kelyje į permainas. JAV ir ES bendri veiksmai spaudžiant Ukrainos valdžią

užtikrinti laisvus ir teisingus rinkimus, laisvės rodiklio pagerėjimas

Turkijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje susiję su noru integruotis į Europos

sąjungą ženkliai pastūmėjo demokratiją į priekį.

Kita pozityvi priemonė skatinti besikuriančias valstybes rinktis

demokratijos kelią būtų šalių su klestinčia demokratija, ypač EU narių ir

Japonijos, palaikymas ir dalyvavimas.

Šie faktoriai, jei jie panaudojami kartu ir visapusiškai, gali padėti

pastūmėti šalis, įstrigusias autoritariniuose režimuose, demokratijos

link.[38]

Savitumai

Mano patirtis neleidžia išskirti kokių ypatingų kiekvieno

demokratizacijos atvejo savitumų. Bet koks paviršutiniškai pamatytas

savitumas, įdėmiau išanalizavus, pasirodo besąs eilinis dėsningumas. Tai

gali būti kokia neeilinė asmenybė ar ypatingas įvykis toje šalyje, tačiau

tai jau dėsningumas, kai koks lyderis ar įvykis pastūmėja visuomenę ir

valstybę permainų link, nes visa tai būna tik susiklosčiusios padėties arba

iki tol buvusių įvykių išdava. Negalima teigti, kad visais

demokratizacijos

atvejais viskas buvo identiškai vienodai, tačiau iš esmės demokratizacijos

procesai turi nepalyginamai daugiau bendrų bruožų nei išskirtinumų.

IŠVADOS

Pamenu kažkada buvusį skambų šūkį: „Pasaulinė revoliucija

neišvengiama“. Peržvelgiant paskutinių dešimtmečių įvykius peršasi kitas

lozungas: „Pasaulinė demokratizacija neišvengiama“. Tačiau, mano galva,

pastarojo lozungo nelaukia toks pat likimas, kaip pirmojo. Nepriklausomai

nuo to ar dar nepilnai demokratiškoje šalyje padėtis gerėja ar blogėja, vis

tiek, anksčiau ar vėliau, reikalaujant piliečiams ir/ar subrendus esančiai

valdžiai arba neapsikentus kaimyninėms valstybėms, įvyksta pirmasis

žingsnis, o po jo neišvengiamai ir sekantys žingsniai, demokratijos link.

Nors, rreikia pastebėti, kad tai nėra judėjimas tik viena kryptimi. Net

ir pačios stipriausios demokratijos šalys, nėra apsaugotos nuo pavojingų

suklupimų ar kritimų šiame kelyje. Niekas nėra apsaugotas nuo

neprognozuojamų sukrėtimų, kuriais pasinaudojant galima sustabdyti

demokratija arba netgi pasukti priešinga kryptimi.

Tačiau, bent jau man, aišku viena- aktyvi ir pilietiška visuomenė yra

geriausias ginklas ir apsisaugojimo priemonė nuo autoritarizmo ir

diktatūros. Žmogus, suvokiantis, kad jis gali „valdyti“ valstybę

naudodamasis savo pilietinėmis teisėmis ir pareigomis yra nepalaužiamas ir

nenugalimas. Jokia laikina ir išskirtina gerovė jam neatstos tokių laisvių

ir galimybių, kokias ssuteikia demokratiška visuomenė.

Deja dar nekiekvienas pilietis, ypač jaunos demokratijos šalyse,

suvokia kokias jis turi galias ir jomis nesinaudoja. Mažiausiai ką

kiekvienas pilietis, turintis rinkimų teisę, privalo padaryti, tai

dalyvauti visų lygių rinkimuose. Tai pirmasis žingsnis demokratijos link.

Bet tai neturi būti paskutinis žingsnis, nnes nuo laisvų rinkimų viskas tik

prasideda. Toliau per įvairias visuomenines, profesines, pilietines,

nepriklausomas ar kitas sąjungas ir organizacijas išrinkta valdžia turi

būti kontroliuojama.

Ir vėl prisimenu vieno žymaus praėjusio amžiaus pradžios politinio

veikėjo frazę: „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiuo atveju, mano

galva, jis buvo visiškai teisus, nes demokratiškoje valstybėje kiekvienas

pilietis turi pakankamai teisių ir galimybių, kad valstybė tarnautų jam, o

ne atvirkščiai.

LITERATŪRA

A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir

raida.

Freedom House (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global Political

Change in the 20th Century.

Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to Durable

Democracy.

Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of Political

Rights and Civil Liberties.

INTERNETAS

www.freedomhouse.org

http://www.neweuropereview.com

http://www.nato.int

http://lt.wikipedia.org

———————–

[1] Demokratija- 1. valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės

(bendruomenės) daugumos valios; 2. vvisuomeninių organizacijų, darbo

kolektyvų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu

dalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime; vadovaujančiųjų organų

renkamumas, pakeičiamumas, atsiskaitomumas kolektyvui.

[2] Monarchija- [gr. monarchia – vienvaldystė] valstybės valdymo forma –

aukščiausioji valdžia bent formaliai priklauso 1 asmeniui monarchui.

[3] Aristokratija- [gr. aristokratia < aristos – geriausias + kratos –

valdžia] 1. aukščiausias išnaudotojų klasių sluoksnis, turtinga arba

kilminga vergovinės, feodalinės visuomenės diduomenė; 2. kurios nors klasės

arba socialinės grupės privilegijuota viršūnė.

[4] Kompromisas- [lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas] 1. priešingų

nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis;

2. romėnų teisėje &– susitarimas dėl trečiųjų teismo; 3. tarptautinėje

teisėje – valstybių susitarimas, kuriuo šalys savo ginčą perduoda spręsti

tarptautiniam teismui arba arbitrui.

[5] Pliuralizmas- [lot. pluralis – daugybinis] 1. filosofinė koncepcija,

aiškinanti, kad egzistuoja keli (arba daug) vienas nuo kito nepriklausomi

būties pradai; 2. daugybiškumas.

[6] Demokratizacija- demokratijos įdiegimas – kurios nors organizacijos

pertvarkymas demokratijos pagrindais.

[7] autoritarizmas [pranc. autoritarisme] 1. totalitarinio valdymo forma –

valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia

sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu; 2.

viena moralinio dogmatizmo formų, reikalavimas remtis autoritetu; 3.

hierarchinė bažn. valdžios forma – žemesnioji dvasininkija yra besąlygiškai

pavaldi aukštesniajai, pasauliečiai – dvasininkijai.

[8] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga

ir raida, p.26

[9] koreliacija [lot. correlatio – santykiavimas] tarpusavio santykiai,

ryšiai, priklausomybė: 1. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje –

tikimybinė arba statistinė priklausomybė, neturinti griežto funkcinio

ryšio; 2. biol. organizmo ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros ir

funkcijų tarpusavio priklausomybė; 3. geol. įv. regionų Žemės plutos

sluoksnių gretinimas, vienodo amžiaus sluoksnių nustatymas ir jų

priskyrimas bendrosios stratigrafinės skalės padaliniams; 4. lingv. dviejų

(arba kelių) kalbos elementų ar kategorijų santykis, pagrįstas bendromis

ypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu, pvz., [pic]tarp dusliųjų ir

skardžiųjų priebalsių.

[10] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.26

[11] empirija [gr. empeiria] pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu.

empirinis [empirija] paremtas patyrimu.

[12] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, pp.27

[13] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.27

[14] elitas [pranc. elite – geriausias, rinktinis] 1. visuomenės viršūnė,

kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos; 2. geriausieji augalai

arba gyvuliai, naud. augalų arba gyvulių selekcijai; 3. geriausioji

grynaveislė sėkla, selekcijos stočių teikiama sėklininkystės ūkiams; 4. kai

kurių šalių rinktinė kariuomenė.

[15] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.28

[16] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.28

[17] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.28

[18] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.30

[19] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.30

[20] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.31

[21] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.24

[22] konsolidacija [lot. consolidatio – susijungimas, sutvirtinimas] 1.

sustiprinimas, sutvirtinimas; 2. susivienijimas bendrai veiklai; 3.

valstybės trumpalaikių paskolų pavertimas ilgalaikėmis arba

neterminuotomis.

[23] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.20

[24] Freedom House, (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global

Political Change in the 20th Century.

[25] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.20-21

[26] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.21-22

[27] paradigma [gr. paradeigma – pavyzdys] 1. žodžio kaitybos formų

sistema, aasmenavimo, kirčiavimo ar linksniavimo pavyzdys; 2. teorinių ir

metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus moksl. tyrimas, visuma;

3. pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui.

[28] stagnacija [lot. stagnum – stovintis vanduo] sustojimas, sustingimas;

neveiklumas.

[29] legitimacija [lot. legitimus – teisėtas, įteisintas] 1. kurios nors

teisės arba įgaliojimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai; 2. valstybių,

kur nėra pasų sistemos, piliečio asmenybės paliudijimo forma; 3.

nesantuokinių vaikų pripažinimas nustatyta tvarka santuokiniais.

[30] determinizmas [determinuoti] filos. teorija, teigianti esant visuotinį

dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.

[31] modifikacija [lot. modificatio – mato nustatymas] daikto ar reiškinio

kitimas (keitimas), nepakeičiantis jo esminių savybių, esmės; tokio

pakeitimo rezultatas; atmaina: 1. vienodos chem. sudėties, bet skirtingos

sandaros chem. elementų arba junginių būsena; 2. biol. organizmo požymių

(dažn. kiekybinių), jo fenotipo nepaveldimas pakitimas.

[32] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:

sąranga ir raida, p.22-23

[33] diktatūra [lot. dictatura] 1. diktatoriaus įgaliojimai, valdžia arba

valdymo laikas; 2. neribota, jokių įstatymų nevaržoma asmens ar grupės

asmenų valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti viešpataujančios klasės

interesus; 3. visuomenės klasės ar klasių polit. viešpatavimo sistema;

valst. valdžios esmė, nepriklausoma nuo valstybės valdymo formos, valdžios

įgyvendinimo būdų.

[34] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to

Durable Democracy.

[35] CAR (Combined Average Rating)- bendras vidurkio įvertinimas (FIW

politinių teisių ir pilietinių laisvių taškų vidurkis. 1- aukščiausias

laisvės lygis; 7- žemiausias).

[36] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual

Survey of

Political Rights and Civil Liberties.

[37] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to

Durable Democracy.

[38] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of

Political Rights and Civil Liberties.