Elitas

ĮŽANGA

Valstybės kūrimasis, vystymasis, egzistavimas neįmanomas be vieno iš trijų valstybės elementų – piliečių. Remiantis elitizmo teorija, visi piliečiai skirstomi į dvi grupes:

1. Elitas (pranc. elite – geriausias).

2. Masės (neelitas).

Elito teoretikai teigia, jog politinė galia sutelkiama kelių aktyviausių grupių ar individų rankose, kurie vadinami elitu. Politiniai sprendimai priimami atsižvelgiant į jų interesus, iš elito narių formuojamos aukščiausios institucijos, vykdančios, įgyvendinančios ir realizuojančios valstybės piliečių tikslus.

Taigi elitas yra svarbus mūsų dienų reiškinys, nes jis disponuoja galia ir valdo mases. Ir tai nnėra aktualu tik autoritarinio valdymo šalyse, kaip gali atrodyti iš pradžių, bet ir demokratinėse.

Savo darbe ir bandysiu atskleisti elito teoriją bei jo vaidmenį demokratinėje valstybėje.

DĖSTOMOJI DALIS

Kalbant apie elitą, pirmiausia reikia susipažinti su šios teorijos kūrėjais:

Pirmasis elitizmo atstovas – Gaetano Mosca (1858 – 1941). Šis mokslininkas teigė, jog politika privalo tirti objektyvius dėsnius, tendencijas, kurios reguliuoja visuomeninį gyvenimą, valdžios funkcionavimą, o ne būdus, kuriais žmonės siekia iškovoti ir išsaugoti valdžią (kas buvo iki tol).

Anot G.Mosco, socialiniai faktai ir tendencijos rodo, jjog visuomenėje egzistuoja dvi klasės: valdančioji mažuma ir valdomoji dauguma, kuri arba savanoriškai, arba remiantis prievarta materialiai aprūpina mažumą. Valdančiąją mažumą šis mokslininkas vadina politine klase. Ji vykdo politinį vadovavimą administracijos, karybos, ekonomikos, religijos, moralės srityse.

Vienas svarbiausių politinės klasės bruožų, lleidžiančių valdyti didelę žmonių masę yra jos organizuotumas. Tačiau tai ne vienintelė to priežastis. Labai svarbu tai, kad šios klasės individai pasižymi tomis savybėmis ir sugebėjimais, kurie ypač vertinami visuomenėje ir kurie daro juos pranašesnius už kitus visuomenės narius. Vertinimas priklauso nuo laikmečio ir visuomenės supratimo. Taip pat kiekvienas politinės klasės narys privalo sugebėti valdyti, nes šios klasės vienas iš bruožų – politinis valdžios turėjimas, o norint šia teise pasinaudoti, reikia išmanyti valdymą.

Visos šios savybės nėra įgimtos, jas galima įgyti, todėl labai svarbus yra auklėjimas. Piliečiai į valdančiųjų tarpą gali patekti paveldėjimo, rinkimu keliu arba priimant naujus narius į savo tarpą. Į valdžią atėjusi tam tikra grupė stengsi kuo ilgiau čia išlikti. Anot G.Mosco, jie nesinaudos vien prievarta, o stengsis rrasti būdų, kurie būtų priimtini daugeliui valdomųjų. Bet visada atsiranda jėgų, kurios taip pat nori patekti į valdžios olimpą ir kurios pasitaikius progai pasinaudoja politinės klasės nusilpimu. Taip vyksta valdančiosios klasės kristalizacija, kuri yra būtina, siekiant išsaugoti socialinį stabilumą. Be abejo, reikia išlaikyti tam tikrą stabilumą, bet kartu reikia derinti ir politinį atsinaujinimą.

Kitas autorius – Vilfredas Pateto (1848 – 1923). Jis aiškinasi, kas skatina žmones vienaip ar kitaip elgtis, politinės veiklos motyvus, politinės valdžios formavimąsi.

Kaip ir G.Mosca, V.Pareto ppripažįsta elito egzistavimą, bet kiek kitaip supranta jo formavimąsi. Jis mano, jog egzistuoja masės ir dvilypis elitas: valdantysis ir nevaldantysis. Juk visuomenė yra sudėtinga sistema, kurioje ne tik valdantieji kontroliuoja valdančiuosius, bet ir pačiame valdančiųjų tarpe egzistuoja kontrolė.

Pats elitas susideda iš individų, išsiskiriančių neeiliniais sugebėjimais verslo, mokslo, politikos, sporto, meno srityse. Tačiau nepakanka vien šių savybių, taip pat svarbūs ir visuomenės poreikiai (pvz.: puikus sportininkas negali spręsti finansinių problemų).

Kad valdantysis eitas puikiai atliktų savo pareigas, būtinas jo atsinaujinimas, kuris gali vykti rinkimų, revoliucijų, perversmų, užkariavimų, sąmokslų keliu. Be abejo, būtų puiku, jog dažniausias būtų taikus kelias. Atsinaujindamas elitas į savo narių tarpą priima naujus neelito sluoksnio narius, turinčius ypatingų sugebėjimų. Didėjant naujų individų skaičiui, ilgainiui susidaro naujasis elitas, kuris nuverčia senąjį. Šis procesas vadinamas elito cirkuliacijos dėsniu. Egzistuojant šiam dėsniui, talentingiausieji užima elito pozicijas, o mažiau talentingi priversti jas palikti. Visa tai leidžia visuomenėje išlaikyti pusiausvyrą. Nutrūkus šiam procesui, prasideda perversmai, revoliucijos.

Roberto Michelsas (1876 – 1936) tyrė valdžios pasiskirstymą organizacijų lygmeniu. Jis manė, jog klasių kova, nukreipta prieš oligarchiją, visuomet veda į naujos oligarchijos atsiradimą. Iš čia kyla geležinis oligarchijos dėsnis: “Kas kalba apie organizaciją, tas kalba apie oligarchiją.” Tai, kad kiekviena organizacija tampa oligarchine struktūra, priklauso nuo ddaugelio veiksnių. Ypač svarbus masių vaidmuo, nes suformuojant politinę klasę, reikia piliečių masės, lyderio, gerai veikiančio aparato, turi egzistuoti organizuotumas ir centralizacija. Tačiau palaipsniui prarandama charizma bei galia. Be to, didėjant organizacijos narių skaičiui bei tampant vis sudėtingesniems organizacijos uždaviniams, vis sunkiau darosi priimti sprendimus. Todėl atsiranda jų delegavimas nedidelei vadovaujančiai grupei. Sudėtingesni uždaviniai reikalauja vis daugiau žinių, kurių lyderis dažnai neturi ir įgyja tik patyrimu. Taip lyderis įsitvirtina ir organizacija tampa oligarchine. Taigi matome, jog svarbiausi sprendimai priimami valdančiosios mažumos.

Šie trys mokslininkai yra elitizmo pradininkai. Jie suformavo elito teorijos kertinius principus: 1) elitas egzistuoja visur ir visada; 2) jam priklauso tie individai, kurie turi visuomenėje labiausiai vertinamas savybes; 3) elitas yra kintanti jėga; 4) norėdamas išlaikyti savo pozicijas, remiasi didžiąja visuomenės dalimi – masėmis.

Elito teorija tradiciškai priešinama su demokratinėmis teorijomis. Prieš ją ypač nusiteikę demokratinės teorijos klasikai – Daklas ir Schumpeteris, kurie teigė šių doktrinų nesuderinamumą. Jie manė, jog valdančiojo elito vaidmuo yra atvirkščiai proporcingas šalies demokratijai.

Tačiau nuolat ryškėja “demokratinio elitizmo” teorija, kuri parodo, jog didėja socialinių vaidmenų ir funkcijų reiškinys. Čia kalbama apie subelitus, ypač akcentuojami ekonominiai, kurių sprendimai bei elgesys stabilizuoja, atnaujina, aktyvina valdžią bei rinką.1

Elitas yra svarbus šiuolaikinės valstybės požymis, kuris aktualus ttiek nedemokratinio, tiek demokratinio valdymo šalyse. Ši teorija jau gyvuoja apie šimtą metų ir ji būdinga visoms organizuotoms struktūroms. Šis visuomenės modelis buvo aktualus dar Senovės Antikoje, kur buvo išskiriami aristokratai. Juk Platonas rašydamas apie idealią valstybę, kalbėjo apie būtinybę atiduoti valstybės valdymą į išskirtinių gabumų turintiems žmonėms – filosofams. Kaip minėjau, tai yra ir demokratinio, ir nedemokratinio valdymo požymis: demokratinėse valstybėse įvairūs politiniai sprendimai priklauso nuo vadovaujančio elito, kurį išrenkame mes patys, o nedemokratines valstybes valdo elitas, kurias daug mažiau atsižvelgia į žmogaus teises, dažnai naudoja prievartą. Tai, kad žmogaus galios nelygios, egzistuoja visuose valdymo sistemose. Visi piliečiai nėra lygūs savo politine galia bei įtaka politikai bei valdžios priimamiems sprendimams. Taigi piliečiai nevienodai įsijungia į politinius procesus, o kartais į šią sritį net visai nesikiša, todėl ir neturime sulyginti visų kolektyvo narių. Mažumos egzistavimas yra neišvengiamas organizuotos valstybės elementas.

Mažumos viešpatavimą kuria patvarios struktūros ir institucijos (socialinės, ekonominės, politinės), kurios formuoja žmonių pasirinkimą. Valdymo piramidės viršūnėje vietos maža ir visiems jos neužtenka, todėl čia patenka patys apsukriausieji, sumaniausieji, energingiausieji. Čia prasideda konkurencija tarp asmenų ir asmenų grupių dėl masių patraukimo, nes tik jų pagalba tam tikri asmenys

1 I.Manytė “Posovietinio elito labirintai”, Knygiai, Vilnius, 2001, 329p.

gali pasiekti piramidės viršūnę. Tai,

kokie paklius žmonės į valdančiųjų tarpą labai priklauso nuo to, kokia yra visuomenė, jos sąmonė, interesai. Dažniausiai tarp elito narių sutinkami vengiantys rizikos, siekiantys tvarkos, paklusnūs visuomenės atstovai. Čia taip pat svarbu žinios ir įgūdžiai. Į valdančiųjų tarpą padeda patekti išsilavinimas, turtas, žinios, informacija – ne tik asmeniniai pranašumai, bet ir tam tikros socialinės sąlygos.

Demokratijos šalininkai mano, kad visuomenės problemas išspręsti gali tik visų kolektyvo narių vienodos teisės ir visuomenės dalyvavimas priimant įvairius sprendimus. Čia tampa aktuali ir vertikalioji vvaldymo sistema. Nes kiekvienam piliečiui įtikėjus, jog jis kartu su kitais piliečiai yra lygus valstybės kūrėjas, gali būti išrenkamas elitas, kurį sudarytų gabiausieji, doriausieji ir išmintingiausieji.

Naujosios elito teorijos atstovai teigė, jog demokratija yra politinis metodas, kurio dėka rinkėjai gali išsirinkti valdančiuosius iš konkuruojančių politinių elitų. Kaip žinome, demokratinė valstybė yra tokia, kurios valdžia priklauso liaudžiai. Tačiau visuomenėje egzistuoja elitas, turintis didesnius sugebėjimus, tinkančius valdyti šalį, tereikia piliečiams pasirinkti vienus ar kitus atstovus. Štai kodėl tauta dalyvauja periodiškuose rinkimuose, išreikšdama savo aapsisprendimą ir patys rinkėjai atsako už savo pasirinkimą. Taip elitas tampa priklausomu nuo masių, nes jis yra rinkėjų atstovas parlamente. Lietuvoje elitas dažniausiai suprantamas kaip Seimas ir politiniai paskyrimai Vyriausybėje. Kiek rečiau į šią sąvoką įtraukiami ir į Seimą nepatekę ppolitinių partijų lyderiai, įtakingi asmenys, užimantys tam tikras formaliai apibrėžtas pozicijas.

Modernioje demokratijoje reikalaujama naujo požiūrio į lygybės realizavimą hierarchinėje visuomenės valdymo sistemoje. Čia iškyla autoritetų ir vadų problema. Demokratinėje visuomenėje autoritetai, tai yra elitas, gali iškilti tik rinkimų būdu, nes tai vienintelė valdžios formavimo priemonė, išreiškianti demokratinio valdymo idėją. Anot E.Benešo “Oligarchinę tendenciją turėtų atsverti demokratinis autoritetas, pasižymintis konkurencija ir politiniu talentu, teisumu ir atsidavimu demokratijai, asmens doroviniu vertingumu ir kilnumu. Demokratinis autoritetas turėtų demokratiškai auklėti vadus ir mases.” Taigi, jei mūsų tikslas yra demokratija, tai

valdyme turėtų viešpatauti demokratinis autoritetas, kuris darytų įtaką elitui, o šis savo ruožtu ir masėms.

Elitas yra demokratiškas, jei piliečių pripažįstamas sąmoningai laisva valia ir jei gali būti kontroliuojamas ir reikalui esant pašalinamas aar net pats pasišalinantis, kai mato, jog nebeturi pasitikėjimo. Demokratinis rėžimas privalo suderinti valstybinę valdžią, jos kritiką ir visų piliečių dalyvavimą valstybiniame gyvenime. Liaudis turi teisę kritikuoti netinkamus, klaidingus autoritetus bei elitą, o teisingus iškelti. Juk kritika – tai tam tikras pasirinkimas, ji yra svarbi demokratinėje visuomenėje, nes čia kiekvienas pilietis turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę. Kaip pasirinkimo išraiška yra balsavimas. Jeigu vieną kartą išrinktas elitas nepateisino piliečių lūkesčių ar elgiesi neteisėtai, tai visuomenė juo daugiau nebepasitikės ir nebeatiduos įį jo rankas politinio valdymo, o ieškos naujų veidų bei idėjų. Tačiau yra nuomonių, kurios prieštarauja, jog elitas demokratinėje visuomenėje pasireiškia ir ateina pats. Kaip žinome, demokratinis valdymas – tai daugumos valdymas, todėl realybė neleidžia iškilti vienam asmeniui ar vienai asmenų grupei. Be to, negalime vieną asmenį išauklėti taip, jog jis būtų autoritetingas vadas ir paklusnus valdomasis. Autoritetai iškylantys iš aplinkos, atstovauja oligarchinei tendencijai, o masės – demokratinei, taigi kyla neišvengiama nuolatinė kova. Tačiau yra išeitis, kai autoritetai ar elitas šiuo atveju turi daugumos, tai yra masių, pasitikėjimą.

Demokratinėje valstybėje yra tiesiog būtinas hierarchiškumas, nes tik mažuma, kuri turi tam tikrų žinių ar sugebėjimų, gali išreikšti bei realizuoti visos tautos tikruosius interesus. Tokie žmonės ir yra elitas ir būtent jie turi būti tikrieji vadai, kurie išspręstų tautai kylančias problemas. Jie neturėtų būti varžomi įvairių kontrolės procedūrų ir mechanizmų. Elitas turėtų numatyti perspektyvas ir kurti ateitį, remdamiesi tiek šiomis dienomis, tiek istorija. Be abejo, viso valstybės valdymo negalima patikėti vienam asmeniui ar asmenų grupei. Nereikėtų leisti, kad valdantieji įsijaustų į šį vaidmenį, jog nebejaustų saiko ribų. Demokratinėje valstybėje turi išlikti tautos valdžia ir yra piliečiams, manant, jog valdantieji nebeatstovauja visuomenės interesų, turi išlikti teisė pakeisti valstybės valdžią. Atsiradus esminių demokratijos požymių ignoravimui, ššalis linksta į autoritarinį valdymą, o tai jau nebėra gerai. Demokratinis elitas, norėdamas išlaikyti valdžią savo rankos, remiasi idėjomis, kurios aktualios ir paplitusios visuomenėje bei neprievartiniu įtikinėjimu.

Dažnai žmonės ieško elito ne tik norėdami pasinaudoti demokratijos suteikiama visų lygybe, bet ir iš baimės, iš baimės nepaklysti naujausiųjų laikų mokslų išradimuose bei technikos naujovėse. Taip atskleidžiama žmonių baimė išnykti gausiuose technikos stebukluose.

Elitas demokratinei visuomenei svarbus, nes tauta teturi tik tam tikrus norus, interesus, o elitas gali jai padėti, nukreipdamas teisinga linkme veikti. Savo veikloje valdančioji mažuma, tai yra elitas, imasi kontrolės. Ją atlieka priimant konkrečius valstybinės valdžios spendimus, nustatant ribą tarp valstybinės ir nevalstybinės veiklos sričių, palaikant sukurtą nuomonę dėl politinių, ekonominių, socialinių struktūrų teisėtumo ir pan. Kontrolė gali būti išskirtinė, kuomet nesusiduriama su stipria opozicija, arba priešingai – jausti didžiulę oponentų galią.

IŠVADOS

Taigi visuomenė sudaryta iš valdomųjų ir valdančiųjų, ir nesvarbu, ar ji būtų demokratinė ar ne. Demokratinėse šalyse, daugiau pagarbos žmogaus teisėms, valdantieji, tai yra elitas, daugiau priklausomi nuo valdomųjų, nes pastarieji ir renkasi tuos žmones, kuriems deleguos teisę spręsti šalies reikalus. Tačiau išrinktieji, norėdami išlikti valdžioje, privalo atsižvelgti į masių nuomonę, nes vėliau gali nebetekti jų palaikymo.

Matome, kad netgi demokratinėse valstybėse neišvengiamas hierarchiškumas. Sunku šiuolaikinių valstybių , kurios yyra labai didelės, visiems piliečiams susirinkti ir spręsti iškilusias šalies problemas. Tiesiog būtina suteikti tokią teisę tam tikriem atstovam, kurie išsiskirtų iš kitų toje visuomenėje vertinamomis savybėmis. Masės turi pasilikti teisę atnaujinti ar pakeisti valdantįjį elitą, jei jis nebeatlieka jam pavestų funkcijų.

Taigi vienas iš demokratijos pagrindų – elitas. Jam praradus atsakomybės jausmą, nebeatižvelgiant į masių reikalavimus, žlunga daugelis demokratinių rėžimų. Tai puikiai matome iš pokario Europos pavyzdžių, kai subyrėjo daugelis demokratinių rėžimų.

Ir šiandien matome, kad svarbiausi elito kriterijai išlieka socialinis jo matomumas, veiklas ir nuostatų kaip visuomenės programavimo, pozicijų reikšmė priimant svarbius sprendimus ir formuojant nuomones bei reikšmė bendram socialiniam, ekonominiam ir politiniam bei kultūros gyvenimui ir jo perspektyvoms.

Literatūra:

1 I.Matonytė “Posovietinio elito labirintai”, Krygiai, Vilnius, 2001m., 330p.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės. Metinės konferencijos medžiaga. Lietuvos istorijos instituto leidykla, Vilnius, 1996m.

2. Matonytė I. “Posovietinio elito labirintai” Krygiai, Vilnius, 2001m.

3. Masiulis K. Lietuvos elitas: ekonominių ir socialinių vertybių kontūrai. Politologija, 1996m. Nr.:2

4. Novagrockienė J. Politikos mokslų pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2001m.

5. Parsons W. Viešoji politika. Eugrimas, Vilnius, 2001m.

6. Šiliauskas S. Elito ir demokratijos samprata tarpukario Lietuvos demokratinėje mintyje. Politologija, 1998m. Nr.:2