ES “konstitucionalizacija”

ES KONSTITUCIONALIZACIJA IR KONSTITUCIJOS KŪRIMO PRIEŽASTYS

ES neturi Konstitucijos tiesiogine to žodžio prasme. Nepaisant to ES tapo “konstitucionalizuota” bendradarbiavimo tarp nacionalinių vyriausybių, ETT sukūrimo konstitucinių doktrinų ir šių doktrinų įtraukimo į valstybių narių konstitucijas nacionalinių teismų pagalba pasėkoje.

ES “konstitucionalizacija”

1986 m. sprendime ETT apibūdino steigimo sutartis kaip turinčias “konstitucines teises” (constitutional charter). Tai buvo pirmas kartas, kai ETT panaudojo terminą “konstitucija”, kad apibūdintų sutartis, nors teisininkai akademikai jau seniau buvo pažymėję konstitucinį sutarčių pobūdį. Vis tik ES konstitucija yra mažiau steigimo sutarčių ppasekmė nei laipsniškas ES teisės sistemos “konstitucionalizavimas”. Du esminiai šios konstitucijos principai yra tiesioginis veikimas ir ES teisės viršenybė.

Tiesioginis veikimas: ES teisė kaip “žemės teisė (law of the land)” vietiniams gyventojams.

Tiesioginis ES teisės veikimas reiškia tai, kad kiekvienas pilietis turi teises remtis ES teise, o šios turi laikytis nacionaliniai teismai, o tai sąlygoja, kad ES teisę galima laikyti “žemės teise” valstybėse ES narėse. ETT pirmą kartą įtvirtino tiesioginį EB teisės veikimą 1963m. sprendime. Šioje byloje privati firma siekė pasiremti ES tteise prieš Olandijos muitinę Olandijos teisme, Olandijos teismas kreipėsi į ETT dėl preliminaraus sprendimo. Ar šiame atvejyje galima taikyti EB teisę. ETT nusprendė, kad asmuo gali remtis EB teise, nes Bendriją sudaro nauja teisinė tvarka, kurios subjektas apima ne tik vvalstybes nares, bet ir jų piliečius. Šitas sprendimas reiškė, kad pirminiams sutarties straipsniams taikomas tiesioginis veikimas. Vėlesniuose sprendimuose ETT išplėtė doktriną iki visų ES teisės aktų kategorijų.

Pagrindinė tiesioginio veikimo reikšmė ta, kad ES teisė yra labiau vidaus nei tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės objektas yra valstybė. Jei valstybė nevykdo savo pareigų pagal tarptautinę teisę, pvz.: pagal Konvenciją , individai negali remtis Konvencija nacionaliniuose teismuose, nebent Konvencija yra inkorporuota į nacionalinę teisę. Priešingai tarptautinei teisei, vidaus teisės subjektas yra privatūs piliečiai, kurie gali remtis savo teisėmis nacionaliniuose teismuose.

Todėl nenuostabu, kad tiesioginės doktrinos atsiradimas lėmė dramatišką individų iškeltų bylų nacionaliniuose teismuose, siekiant apginti savo teises pagal ES teisę, pagausėjimą.

Viršenybė: ES teisė kaip “aukštesnė (žemės) teisė”.

Ne taip kaip JAV konstitucija, ES sutartys neturi “pirmenybės sstraipsnio”(supremacy clause) , teigiančio, kad kur yra konfliktas tarp nacionalinės ir ES teisės, ES teisė yra aukštesnė. Tačiau greitai po tiesioginio veikimo įvedimo, ETT įtvirtino ES teisės viršenybę. Taip pat kaip tiesioginio veikimo ši doktrina buvo įtvirtinta ir sustiprinta eilėje bylų.

Pavyzdžiui byloje Costa v. ENEL 1964 m. teismas laikėsi logikos, kad viršenybės doktrina buvo besąlyginė kompetencijų perdavimui ES ir tiesioginiam ES teisės veikimui.

Tačiau ES teisė yra aukščiau už nacionalinę teisę, tiktai tose srityse, kur egzistuoja ES teisė. Vis dėlto, kadangi EES kompetencija išsiplėtė į beveik visas viešosios politikos sritis, viršenybė nebe taikoma “ribotoms sritims”, kur ETT pasirėmė 1964m. Po eilės sprendimų ETT įtvirtino, kad viršenybė taikoma visoms ES normoms, nepriklausomai nuo to ar tai ES sutarties straipsnis, antrinės teisės aktas ar net bendras ES teisės principas (apibrėžtas ETT). Kaip rezultatas viršenybės doktrina dar labiau padidino atstumą tarp ES teisinės sistemos ir tarptautinės teisės.

Skirtingai nei tarptautinėje teisėje, ES teisės viršenybės doktrina teigia, kad nacionalinė įstatimdavystė yra galutinai apribota ES teisės. Įtvirtindamas dvi doktrinas – tiesioginio veikimo ir ES teisės viršenybės, ETT transformavo ES iš tarptautinės organizacijos į kvazi – federacinę politinę sistemą.

“Integracija per teisę” ir “ekonominis kostitucionalizmas”

Pagrindinių doktrinų taikymas įgalino Teismą vaidinti pagrindinį vaidmenį ekonominėje ir politinėje ES sistemos integracijoje. Pvz.: ekonominės laisvės srityje (str. 28) valstybės pripažįsta, kad “kiekybiniai importo apribojimai ir visos priemonės turinčios lygiaverčias pasekmes turi būti uždraustos visose valstybėse narėse”. Šis straipsnis atrodo visai nežalingas. Tačiau, daugybės sprendimų pasėkoje ETT pakeitė ES ekonominę sistemą.

1974 m. Dassonville byloje, ETT paskelbė neteisėtu bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris “gali trukdyti, faktiškai ar potencialiai, tiesiogiai ar netiesiogiai, (vidinei) prekybai ES”. Šie trukdžiai apima ne tik kvotas ir kitus apribojimus importui, bet taip pat ir vidaus taisykles liečiančias konkurencinę importuojamų prekių ppadėtį. Cassis de Dijon byloje 1979 m. tai išaiškinta. Teismas savo sprendime pareiškė, kad Vokietijos teisė, kuri pažymėjo, kad likerio sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 25 laipsniai alkoholio, negali sutrukdyti prekybai Prancūzijos likeriu Cassis de Dijon, kuris yra 20 laipsnių stiprumo. Tai žinoma kaip “abipusiško pripažinimo” principas, kuris teigia, kad jeigu bet koks produktas gali būti legaliai pardavinėjamas vienoje valstybėje ES narėje, jis gali būti pardavinėjamas bet kur ES”. “Abipusiško pripažinimo” principas tapo vienu pagrindinių kuriant vieningą rinką.

Valstybė kaip nuosavybė (state – like properties): išorinis suverenitetas ir vidinė prievarta

Kaip jau buvo ne kartą minėta ES nėra valstybė. Iš esmės ES neturi išorinio suvereniteto tarptautinėje sistemoje, kad veiktų nepriklausomai ir virš valstybių narių interesų, taip pat ES neturi legitimaus prievartos monopolio, kad įgyvendintų savo sprendimus. Nepaisant to ETT galima teigti padėjo vystyti “state – like” nuosavybės ES abejose minėtose srityse.

Visų pirma kalbant apie išorinį suverenitetą, ES turi formalią teisę pasirašyti sutartis su trečiosiomis šalimis remiantis 133str ir 310str. Tačiau, net ir tokiose ribotose rėmuose, dauguma valstybių narių iš pradžių manė, kad šie straipsniai tiesiog suteikė Komisijai teisę derėtis dėl sutarčių valstybių narių vardu, ir kad suverenitetas išlieka valstybių narių rankose. Tačiau, 1971 m. ETT paskelbė principą, kuriuo numatė tai, kkad pasirašant sutartis su trečiosiomis šalimis, ES yra aukščiau (turi aukštesnį suverenitetą) prieš bet kokį egzistuojantį ar dar egzistuosiantį teisės aktą tarp individualios valstybės narės ir trečiosios valstybės. Tame pačiame sprendime, ETT įrodinėjo, kad ES jurisdikcija tarptautinėje sferoje apima visas ES kompetencijos sritis, ne tik tas nurodytas 133 ir 310str. Kitaip tariant, ETT vienu mostu priėmė naują sutartį – suteikdama teises ES ir apribodama valstybių narių galias susijusias su ES kompetencija.

ETT interpretacija dėl ES teisinio savarankiškumo tarptautinėje arenoje buvo vėliau išreikšta dviejose nuomonėse dėl Europos ekonominės erdvės tarp ES ir EFTA. Pasiūlymas, kurį patvirtino ES ir EFTA, numatė EEE įkūrimą kaip naujo tipo teisėtą tvarką, susijungiančią su ES, bet nebe priklausančią nuo ETT teisinio autoriteto. ETT atmetė šią idėją, teigdamas, kad ES sutartis yra “konstitucinė Bendrijos teisė, besiremianti valdymo teise” ir vadinasi pasiūlytas EEE sukūrimas statys į pavojų ES nepriklausomybę ir suverenitetą. Teismas pritarė pakeistai EEE sutarties versijai, kuomet buvo pasiektas susitarimas, kad ETT turės viršenybę ir EEE atžvilgiu (net ir prieš nacionalinius EFTA valstybių teismus).

Tarptautine prasme, ES sutartis nurodo valstybėms narėms “imtis tinkamų priemonių. kad užtikrinti įsipareigojimų, kylančių iš sutarties, vykdymą”. Dauguma valstybių narių manė, kad šis straipsnis turi įtakos tik santykyje tarp sutarties straipsnių ir ES teisės. Tačiau

ETT naudojuosi šiuo straipsniu kaip pakaitalu, siekiant sustiprinti ES galias.

ES konstitucija nėra kodifikuota kaip daugumos valstybių narių. Vis dėlto ES konstitucija egzistuoja “formalia – teisine” prasme: kalbant apie taisykles valdant ES institucijų procesą ir galias; ir kvazi – federacinias teises, ES suteikia individams ir valstbėms narėms. ES konstitucija egzistuoja ir “socialine prasme”, kalbant apie ES sistemos priėmimą ir doktrinas priimtas ETT, nacionalinių ir konstitucinių valdžių.

ES konstitucijos prasiskverbimas į nacionalinę teisinę sistemą.

ES teisės skverbimasis į nacionalinę teisinę sistemą vystėsi tiek kiekybiškai, ttiek kokybiškai.

Kiekybiškai: nacionaliniai teismai taiko (naudoja) ETT užklausimus (references).

Tokių sprendimų taikymo išaugimas aštuntajame dešimtmetyje skatino tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinų įsteigimą, kurios ragino nacionalinius teismus naudotis užklausimo procedūromis, siekiant sustiprinti savo pozicijas vidaus politinėje sistemoje, ir skatino privačius asmenis (bylinėtojus) naudotis šia procedūra siekiant pasiremti savo teisėmis nacionaliniuose teismuose.

Kokybiškai: nacionalinių teismų priėmimas ES teisinės sistemos.

Ne visi nacionaliniai teismai kapituliavo iškilus ES konstitucionalizacijai tuo pačiu metu. Pvz.: Beneliukso šalys priėmė ES teisės tiesioginį veikimą ir viršenybę beveik tuoj po šių doktrinų ssukūrimo: nuo 1920m. Belgijos teismai sutiko su tuo, kad tarptautinė teisė yra neatskiriama Belgijos teisės dalis, ir matė savo vaidmenį vis-à-vis ES ir ETT kaip logišką tokios praktikos išplėtimą.

Vokietijos Konstitucinis teismas iš pradžių pripažino ETT deklaraciją, taip pat tai, kad EES sistema įsteigia “autonomišką teisėtą tvarką” ir sutiko su ES teisės viršenybe, bet siauresne “pirmumo taikymo” prasme, o ne “pirmumo galiojimo” prasme. Vis tik Vokietijos Konstitucinis teismas atsisakė šios pozicijos, kuomet 1974m. pažymėjo, kad kai yra konfliktas tarp nacionalinės ir ES teisės, Vokietijos teismas gali nuspręsti apriboti ES teisės viršenybę.

Apskritai ES teisė yra priimama kaip neatimama nacionalinės teisinės sistemos dalis ir yra aukštesnė už nacionalinę teisę. Vis tik, kelėtoje valstybių aukščiausi teismai teigia, kad tai yra sąlygos nacionalinėms konstitucinėms normoms: pvz.: kad parlamentai išlaiko viršenybę panaikinti ES teisės viršenybę, atsiimant iš ES perduotą suverenitetą. Toks sprendimas yra sąlygotas pirmiausia nacionalinių teismų noro neatsisakyti ankstesnės pozicijos ES atžvilgiu arba deklaruoti esminius konstitucinius principus kaip beverčius ir tuščius (negaliojančius).

ES konstitucijos vystymosi paaiškinimai

Kodėl EETT įsteigė tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinas ir kodėl šis procesas buvo priimtas valstybių narių vyriausybių ir nacionalinių teismų?

Prieinama prie penkių skirtingų paaiškinimų:

1. Struktūrinis ir kultūrinis teisės formalizmas

2. ETT interesai ir elgesys

3. Nacionalinių teismų interesai ir elgesys

4. Nacionalinių individų (tų, kurie bylinėjasi) ir transnacionalinės teisėtos bendruomenės interesai ir elgesys

5. Nacionalinių vyriausybių interesai ir elgesys.

Struktūrinis ir kultūrinis teisės formalizmas

ES mokslininkai tradiciškai pabrėžia vidinę teisės ir teisės proceso logiką. ETT taiko ES teisę kaip nurodyta sutartyse ir antriniuose teisės aktuose, be jokio noro didinti savo galias ar iinstitucinius interesus. Vis dėlto, ES konstitucija vystosi todėl, kad ES teisinė sistema turi savo vidinę “integracinę” logiką. ETT skatina ES teisės sistemos integraciją, pavyzdžiui kurdama tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinas, kaip logišką pagrindinio ES sutarties tikslo “artimesnės sąjungos (ever closer union) išplėtimą.

Formalistinis paaiškinimas pažymi tai, kad nacionaliniai teismai siekė rasti būdus kaip galima suderinti ankstesnę jų jurisprudenciją su susikūrusia ES teisės sistema, ir per užklausimų sistemą ETT pateikė nacionaliniams teismams, jiems priimtina forma inkorporuoti naujas doktrinas į nacionalinės teisės sistemą. Taip pat teigiama, kad egzistuoja įvairios užklausimų vartojimo variacijos ir ETT doktrinų priėmimo laikas priklauso nuo variacijų nacionalinėse teisinėse “kultūrose” ir “doktrinose”. Iš kultūrinės pusės, skirtingos teisėjų paruošimo sistemos, skirtingos skatinimo (čia greičiausiai turima omeny pakėlimo pareigose) sistemos ir skirtingi karjeros siekimo būdai sukuria skirtingus teisėjų elgesio ir sampratos modelius – tokius kaip formalus versus pragmatiškas, dedukcinis versus indukcinis ir abstraktus versus konesnsinis. Taip pat kiekvienoje sistemoje egzistuoja skirtingi ryšiai tarp administracinės, konstitucinės ir bendrosios teisės teismų, bei skirtingos teismų taisyklės, tradicijos ir galios. Iš doktrininės pusės, ar valstybė turi monistinę ar dualistinę tradicijas santykyje su tarptautine teise, pagrindinių laisvių vieta valstybių narių konstitucijose ir kaip apibrėžiamas suverenitetas, visa tai veikia santykius tarp nacionalinių teisės normų ir ES konstitucijos.

Vis tik vviršenybės ir tiesioginio veikimo doktrinos yra ne tik ES sutarties išplėtimas: jeigu ES federacija būtų buvusi numatyta iš pat pradžių, ES sutartis apimtų “viršenybės sakinį” kaip kitos federacinės konstitucijos.

ETT aktyvumas

ETT laikomas strateginiu veikėju, su specifiniais instituciniais interesais ir politikos preferencijomis. Institucinių interesų prasme ETT siekė stiprinti savo poziciją vis-à-vis ES institucijoms, ir siekė didinti savo pakartotinio peržiūrėjimo galias kalbant apie Komisijos ir Tarybos veiksmus.

Politinių preferencijų prasme ETT teigiamą įtaką turi Europos integracija. Tolesnė ekonominė ir politinė integracija pagaliau ETT pavers aukščiausiu teismu (galbūt panašiu kaip JAV aukščiausiasis teismas). Teismas įtvirtino ES teisės “autonomiją” nuo pat pradžių, išreikšdamas tai, kad ES teisinė tvarka skiriasi nuo tarptautinės teisės.

Strateginis ETT elgesys turi būti analizuojamas institucinių ir kultūrinių ES sistemos faktorių pagalba, priešpastatant teismą konkuruojantiems valstybių narių vyriausybių, nacionalinių teismų ir privačių asmenų interesams ir preferencijoms.

Nacionalinių teismų strategija: teismų įgaliojimai, nacionalinis politinis kontekstas ir tarpteisminė kompetencija.

Konstitucinis ES vystymasis remiantis šiuo požiūriu matomas kaip strateginės nacionalinių teismų elgsenos produktas. Tiek ETT, tiek ir nacionaliniams teismams ES teisė yra “kaukė” siekiant politinių tikslų. Tačiau ne taip kaip ETT, nacionaliniai teismai nėra suinteresuoti ES konstitucijos, kuri padėtų pasiekti politinių Europos integracijos tikslų, atsiradimu. Vietoj to, nacionaliniai teismai siekia naudoti ES teisės sistemą, kad užsitikrintų savo iinteresus ir politines preferencijas savo pačių nacionalinės teisės ir politikos kontekste.

Egzistuoja trys skirtingi “nacionalinio teismo požiūrio” variantai:

• Kai kurie mokslininkai teigia, kad nacionaliniai teismai “įgalinti” ES konstitucijos atsiradimu. Daugelio ES valstybių narių politinių sistemų teisinio peržiūrėjimo galios yra silpnos, parlamentai yra suverenūs, nepriklausomi, vyriausybės savo dispozicijoje talpina administracinius ir politinius resursus. Todėl, nacionaliniai teismai priėmė tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinas ir naudojosi preliminaraus svarstymo sistema siekdami sustiprinti savo įtaką nacionaliniame politikos procese.

• Antrasis požiūris teigia, kad skirtingos nacionalinės aplinkos susiduria su skirtingais politiniais požiūriais. Kiekvienoje valstybėje narėje egzistuoja skirtingas visuomenės paramos Europos integracijai laipsnis, skirtingas pasitenkinimas ETT darbu, pasitenkinimas teismais ir teisėjais. Šie skirtingi nuomonių modeliai sudaro skirtingas politines preferencijas tarp elektorato ir politikų. Kadangi nacionaliniai teismai skirtingai siekia savo interesų ir preferencijų, jie riboja savo santykius su ES teise.

• Kiekvienoje nacionalinės teisės sistemoje, žemesnieji ir aukštesnieji teismai turi skirtingas institucines iniciatyvas vis-à-vis ES teisinei sistemai. Tvirtinama, kad žemesnieji teismai ypatingai skatinami naudoti ES teisę: siekiant padidinti savo įtaką ir galią vis-à-vis aukštesniesiems teismams. ES teisės integracija yra “nenumatytas” tarpteisminės konkurencijos nacionaliniame lygmenyje produktas. Teoriniame lygmenyje, šie paaiškinimai skatina sudėtingos koncepcijos vystymąsi apie teismų preferencijų ir jų vidaus institucinės ir politinės aplinkos tarpusavio veikimą.

Transnacionaliniai veikėjai ir teisininkai: kiti ETT dalyviai

Be nacionalinių

teismų, egzistuoja ir kiti dalyviai, kurie skatino ES teisės sistemos integraciją. Pirmiausia tarp jų galima paminėti privačius asmenis (bylų dalyvius). Kaip jau buvo minėta tiesioginio veikimo doktrina įgalina piliečius remtis ES teise nacionaliniuose teismuose, ir tai suteikia piliečiams tam tikrą vietą ES teisinės sistemos integracijos procese. Žinoma, tam tikros socialinės grupės turi didesnių interesų skatinti ES teisės taikymą nei kitos (pvz.: firmos įtrauktos į prekių eksportą ir importą į kitas valstybes nares, turi ypatingą siekį t.y. užsitikrinti efektyvų taikymą laisvų pprekių judėjimo ir ekonominių teisių laisves; taip pat tokios grupės paprastai turi nemažai resursų, kad galėtų imtis veiksmų siekiant tam tikro rezultato).

Šis paaiškinimas yra logiškas pagrindinių ES integracijos teorijų išplėtimas, kurios pabrėžia transnacionalinių ekonominių ir socialinių veiksmų vaidmenį skatinant integraciją.

Tačiau šis požiūris kaip ir kiti minėti turi ir trūkumų. Jis pervertina supranacionalinių institucijų ir transnacionalinių interesų autonomiją skatinant ES teisės integraciją.

Nacionalinių vyriausybių interesai ir elgesys

Kartais teigiama, kad ES konstitucijos vystymasis – apgalvotos nacionalinių vyriausybių strategijos padarinys. Teigiama, kad vyriausybės leido EETT, nacionaliniams teismams ir transnacionaliniams veikėjams dalyvauti ES teisės integracijos procese, nes tai neprieštaravo politiniams ir ekonominiams vyriausybės interesams. Kita vertus, jei ETT ar nacionalinis teismas imsis veiksmų, kurie prieštarauja vyriausybės interesams, vyriausybė imsis atsakomųjų veiksmų. Konfliktų tarp nacionalinių vyriausybių iir ETT ar nacionalinių teismų atvejai ES teisės klausimais yra reti, bet tai nereiškia, kad vyriausybės turi mažiau galių lyginant su teismų veiksmais. Tiesiog siūlomi du variantai: arba teismai turi būti atsargūs, kad nepriimtų sprendimų, kurie grasina vyriausybės interesams; arba vyriausybės turi priimti sprendimus, kuriems ji nepritaria, nes jie yra ilgalaikių interesų klausimai.

Pirmu atveju, jei teismai yra strateginiai veikėjai, tuomet jie dažnai yra varžomi vyriausybės grasinimo galimybe, kaip ES sutarties reforma ir t.t. Pvz.: susidūręs su potencialia kelių valstybių vyriausybių opozicija, ETT nenustatė direktyvų horizontalaus tiesioginio veikimo, nepaisant akademikų ir mokslininkų patarimų

Antru atveju, vyriausybės dažniausiai priima ETT sprendimus. Jeigu šalies vidaus pramonė silpna, o apskritai ekonominė nauda didelė, vyriausybė priims ETT sprendimus. Susidūrus su priešingu variantu, kur šalies vidaus ppramonė yra stipri, o bendri ekonominiai laimėjimai maži, vyriausybė “atvirai apeidinės” Teismo sprendimus.

Žinoma, ir šitas paaiškinimas turi trūkumų. Akivaizdu, kad ETT ir nacionaliniai teismai dažnai priima sprendimus, kuriems prieštarauja vyriausybės ir kurie turi neigiamą poveikį nacionalinių ekonomikų konkurencingumui vieningoje rinkoje.

Išvados: “nežinomas tikslas” ar kylanti, besivystanti pusiausvyra?

Kaip jau minėta ES turi teisėtą-konstitucinę schemą, kuri apima dvi pagrindines federacinės sistemos doktrinas: tiesioginis ES teisės veikimas piliečiams per Sąjungą ir ES teisės viršenybė prieš vidaus teisę ir konstitucijas. ETT prižiūri ES teisės įįgyvendinimą ir stebi ES institucijas.

Kaip taip atsitiko vis dar yra ginčo objektas. Viena vertus politiniai veikėjai – nacionalinės vyriausybės, ETT, nacionaliniai teismai ir transnacionaliniai veikėjai – turi skirtingų interesų ir politikos tikslų. Tačiau šie veikėjai dalyvauja, įtakojami kultūrinio, institucinio, politinio ir informacinio konteksto, taip pat ir kitų veikėjų interesų.

Dar daugiau teismai turi daugiau veikimo laisvės, esant tam tikrai institucinei tvarkai negu kas kitas. Pritaikant šią logiką ES, ETT turi gana plačias veikimo ribas, nes yra tik maža galimybė, kad ES sutartis bus keičiama siekiant sumažinti ETT galias. Kadangi yra tiek daug veikėjų (valstybės narės, EK, EP ar grupė galingų ekonominių transnacionalinių veikėjų) turinčių veto teisę, visi jie gali blokuoti sprendimus sumažinti ETT galias.

Šiame straipsnyje teigiama, kad esamas konstitucinis projektas yra pusiausvyros būsenoje: balansas tarp ETT/nacionalinių teismų veikimo laisvės viena vertus ir sąmoningas nacionalinių vyriausybių sprendimas sukurti rule of law, įgalinančią ekonominę integraciją kita vertus.

Vis tik, pusiausvyra gali išnykti įvykus pokyčiams politiniame kontekste – tokiems kaip viešosios nuomonės pakitimas, partijų konkurencijos ir ideologijos pakitimas ir interesų grupių politikos pakitimas – visa tai gali pastūmėti ES link federacinės konstitucinės santvarkos.