ES regioninė politika 1

Akademija, 2005

TURINYS

Įvadas………………………… 3 ES regioninė politika…………………. 4 Išvados………………………… 14 Literatūra………………………. 15

ĮVADAS

Lietuvos išsivystymo netolygumai ir didėjantis atotrūkis tarp regionų yra gerai suvokiama problema, tačiau jos sprendimo būdai toli gražu nėra akivaizdūs. Dalyje Vakarų Europos valstybių atotrūkis tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių teritorijų taip pat didėja. Ypač sunku užtikrinti tolygią ekonominę ir socialinę plėtrą regionų viduje – Lietuvos atveju – tarp savivaldybių, kur išsivystymo netolygumai gali būti ypač dideli, o ekonominiai modeliai tinkami tik dideliems regionams – sunkiai pritaikomi. Jau keli metai yyra sukurta Lietuvos regioninės politikos teisinė bazė, siūlomi ir bandomi įvairūs šios politikos receptai. Nežiūrint į tai, ši politika dar tik konceptualioje stadijoje, neišgryninti šios politikos įgyvendinimo būdai. Nacionalinė regioninė politika yra per mažai integruota į kitas viešosios politikos sritis ir todėl stokoja turinio, kompleksiškumo ir nuoseklumo. Planuojant ir įgyvendinant viešąją ekonominę ir socialinę politiką trūksta bendradarbiavimo tarp vietos ir centrinės valdžios institucijų. Visos šios problemos ypač aktualios vertinant galimą ES struktūrinių fondų investicijų poveikį Lietuvos išsivystymo netolygumams.

1. ES REGIONINĖ PPOLITIKA

Europos Sąjungoje „regioninė politika“ suprantama kaip bendresnės „struktūrinės politikos“ dalis. (Kiti du ES struktūrinės politikos komponentai – socialinė politika bei tam tikri bendrosios žemės ūkio politikos elementai, kuriais siekiama diversifikuoti kaimo vietovių ekonomiką bei mažinti jų išsivystymo atotrūkį nuo labiau uurbanizuotų vietovių – tačiau tai neapima tokių priemonių, kaip intervencijos į žemės ūkio produktų rinką, siekiant palaikyti supirkimo kainas ir pan.) Lietuva, būdama Europos Sąjungoje, palaipsniui prisijungs prie jos struktūrinės politikos ir turės prisitaikyti prie jos įgyvendinimo principų. Pradeda veikti ES struktūrinės paramos instrumentai / iniciatyvos, kurie savo procedūromis ir remiamomis sritimis yra orientuoti į konkrečius pačios ES struktūrinius fondus.

Valstybės (nacionalinė) regioninė politika – valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria, taikant tiesiogines ir netiesiogines pagalbos priemones, daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius-ekonominius skirtumus tarp regionų ir išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose.

Regioninė politika, kaip regioninės ekonomikos skatinimo instrumentas, palyginti neseniai įgavo platų pripažinimą. Įvairiose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse regioninė politika formavosi įįvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Tačiau galima teigti, kad daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais. Be to, kai kuriose iš jų – tik Europos Sąjungos regioninės politikos suteikto postūmio dėka.

Pasirengimai struktūrinių paramos iniciatyvų administravimui glaudžiai susiję su pasirengimais struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo programų administravimui po narystės. Šiuo metu įvedama planavimo dokumentų rengimo praktika, finansiniai ES lėšų administravimo mechanizmai, teisinė bazė ir kt., nors ir skirti struktūrinėms paramos iniciatyvoms, tiktų (su tam tikrais ppatobulinimais) ir struktūriniams fondams bei Sanglaudos fondui.

Svarbiausi regioninės politikos tikslai yra remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikės plėtros sąlygas. Formuoti socialinius-ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą. Mažinti gyvenimo, ekonominio, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.

Pagrindiniai Lietuvos regioninės politikos tikslai pateikiami LR Regioninės plėtros įstatyme. Jie apibrėžiami taip:

• Skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą regionuose;

• Spartinti subalansuotą atskirų regionų plėtrą;

• Mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų;

• Mažinti nedarbą;

• Plėtoti kaimiškuosius regionus pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, perdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinti naujų verslų bei paslaugų kūrimąsi kaime.

Regioninės politikos įgyvendinimo principai. Regioninės politikos formavime ir įgyvendinime vadovaujamasi šiais principais:

Koordinavimo principas. Regioninės politikos įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įvairių suinteresuotų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos koordinavimo – visų pirma planuojant investicijas iš viešųjų šaltinių. Institucinė koordinavimo sistema jau veikė per pirmojo Nacionalinio socialinės-ekonominės plėtros plano rengimo, tačiau ji dar turi būti tobulinama, aiškiau apibrėžiant atskirų institucijų kompetenciją ir paskirstant funkcijas derinimo procese.

Partnerystės, vietos iniciatyvos principas. Reali ekonominė plėtra vykdoma regionų ir vietos lygmenimis. Privačios iniciatyvos partnerystė bei vietos valdžios iniciatyva yra vienas svarbiausių efektyvios regioninės politikos efektyvaus įgyvendinimo veiksnių.

Vietinio augimo ir laikinumo principas. Šie tarpusavyje susiję principai rodo, jog svarbiausias regioninės politikos tikslas – prisidėti prie verslo uugdymo ir plėtros vietose, kad kiekviename regione būtų sukurtas pakankamai stiprus ekonominis potencialas (šis principas neįgyvendinimas, jeigu, pvz., didžioji darbo jėgos dalis rajone / miestelyje yra priklausoma nuo darbo vietų per centrinį biudžetą finansuojamose įstaigose – ligoninėse, mokyklose ir t.t.). Regioninė politika turi būti tik laikina priemonė šiam potencialui sukurti ar paskatinti.

Koncentravimo principas. Bus remiamos tik iš anksto atrinktos sritys, nurodytos nacionaliniame socialinės-ekonominės plėtros plane, į kurį jos įtraukiamos, planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regionų ūkio plėtrą.

Regionų plėtrą galima vadinti bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymą tam tikroje teritorijoje. Regioninę plėtrą taip pat galima traktuoti kaip visumą priemonių, skirtų skatinti ekonominę plėtrą regione, kuo efektyviau panaudojant vietinius išteklius. Šiuo atveju, siekiant galutinio tikslo – spartesnio šalies ekonomikos augimo, pirmenybė teikiama ekonominiai plėtrai, kuri yra svarbiausia bendruomenės plėtros sudedamoji dalis, kadangi ji aprūpina bendruomenę finansiniais ištekliais, kurie yra būtini norint vystyti kitus bendruomenės plėtros aspektus. Straipsnis analizuoja regioninės politikos formavimosi Lietuvoje prielaidas bei istoriją.

Pasikeitus ekonominiams santykiams Lietuvoje, vyksta ūkio restruktūrizacija ir veiklų pertvarka. Keičiantis įvežamų išteklių ir gaminamų prekių rinkoms, spartėja technologijų plėtra, vystosi smulkus ir vidutinis verslas, įvairiuose sektoriuose stiprėja partnerystė su užsieniu. Visi šie procesai gana stipriai išbalansavo miestų, rajonų iir kaimų, kaip savarankiškos šalies atskirų teritorinių vienetų, anksčiau susiklosčiusias ir centralizuotai valdomas sistemas.

Yra trys pagrindiniai būdai spręsti regioninių skirtumų problemas. Pirmasis – pasikliauti laisvos rinkos galia, kai regioniniai skirtumai mažėja migruojant darbo jėgai ir didėjant šalies ekonomikos plėtrai. Antrasis – būdas – tikslinės valstybės investicijos atsiliekantiems regionams, ypatingos mokestinės lengvatos investuotojams atsilikusiuose regionuose ir kt. Trečiasis būdas – skatinti visos šalies ekonominę plėtrą laikantis lygių galimybių principo ir regionų skirtumų problemą narystės ES kontekste formuluoti, kaip Lietuvos ir ES išsivystymo lygio skirtumo mažinimo problemą.

Savivaldybės negali pasikliauti vien centrine valdžia

Neabejotinai pagrindinis valstybės regioninės politikos uždavinys vidutiniu laikotarpiu (2004 – 2006 m.) bus užtikrinti, kad ES struktūrinių fondų investicijos Lietuvoje nedidintų vidinių šalies išsivystymo netolygumų. Akivaizdu, kad įgyvendinant šį uždavinį šalies regionai ir savivaldybės negali pasikliauti vien šalies centrine valdžia. Tuo labiau, kad Nacionalinėje regionų plėtros programoje, kurioje numatyta remti Lietuvos probleminių regionų dalyvavimą ES regioninėje politikoje (labiausiai remiant projektų rengimą), numatyti tokie maži asignavimai, kad padalinti keliems regionams jie negali turėti jokio poveikio.

Lietuvos savivaldybės galės tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant 1-o tikslo programą ruošdamos ir įgyvendindamos projektus, remdamos, koordinuodamos ir skatindamos vietos verslo bendruomenę, vietinių įstaigų ir organizacijų pastangas skirtas spręsti vietos plėtros problemas. Savivaldybių gebėjimas prisidėti prie socialinės ir ekonominės

plėtros projektų savo investicijomis bus vienas iš svarbių kriterijų sprendžiant ar jų projektai gaus ES investicinę paramą.

Sėkmingai ES investicijas sugebės panaudoti tos savivaldybės, kurios sugebės sutelkti savivaldybės administracijos, savivaldybėms priklausančių įmonių ir įstaigų bei vietos bendruomenės pajėgas. Nors savivaldybės finansiniai pajėgumai yra svarbus veiksnys, tačiau santykinai kur kas svarbesnis yra efektyvus savivaldybės darbo organizavimas, išteklių mobilizavimas ir veiksmų koordinavimas su socialiniais ir ekonominiais partneriais.

Didžiajai daliai Lietuvos savivaldybių būtina įgyvendinti reikšmingus pokyčius valdyme ir paslaugų gyventojams teikime. Savivaldybės pasiruošusios savo pplėtros planus galės tiksliau ir nuosekliau identifikuoti savo plėtros problemas ir siekti savo ekonominės ir socialinės plėtros tikslų, tame tarpe ir ruošdamos projektus ES struktūrinių fondų finansavimui. Į šių projektų rengimą turi būti įtraukti ne pavieniai specialistai iš atskirų skyrių, o visų pagrindinių socialinės – ekonominės plėtros srityje dirbančių savivaldybės administracijos padalinių, savivaldybės įmonių ir įstaigų specialistai. Racionalizavus savivaldybės paslaugų teikimo sistemą įmanoma sukurti galimybes savivaldybės tarnautojams skirti didesnę dalį laiko darbui su ES struktūrinių fondų projektais. Taip pat svarbu ssudaryti sąlygas savivaldybių darbuotojams tobulinti kvalifikaciją bei motyvuoti aktyvius ir gabius specialistus.

Geriau organizuotos savivaldybės geriau pasinaudos ES investicijomis. Tikėtina, kad įgyvendinant 1-o tikslo programą visos be išimties Lietuvos savivaldybės pritrauks ir įsisavins daugiau investicijų nei iki šiol. Tačiau pajėgesnės ir ggeriau organizuotos savivaldybės gaus santykinai didesnę investicijų dalį. Todėl be aktyvios ir stipriai išreikštos nacionalinės regioninės politikos, atotrūkis tarp labiau atsilikusių ir sparčiausiai besivystančių savivaldybių toliau didės.

Pasiruošimo dalyvavimui ES regioninėje politikoje etapas labai suaktyvino savivaldybių socialinės ir ekonominės plėtros procesus. Savivaldybės, ruošdamos plėtros planus ir projektus, mokosi dirbti europietiškai, bendradarbiauti ir atstovauti savo interesus regioninio bei nacionalinio lygmens institucijose, įgyja gebėjimus vis aktyviau dalyvauti šalies ekonominėje ir socialinėje politikoje.

Paruošus ir įgyvendinus svarbius plėtros projektus finansuojamus iš 1-o tikslo programos, išaugs savivaldybių prestižas vietos bendruomenės ir regioninių bei nacionalinių institucijų kontekste. Šis užsitarnautas prestižas ir realiai išaugę gebėjimai vykdyti vietos socialinę ir ekonominę plėtrą labai sustiprins savivaldybių vaidmenį šalies ekonominės ir socialinės plėtros procesuose.

Išsivystymo netolygumų klausimas taps vis svarbesnis šalies politinėje ddarbotvarkėje. Aktyviai dirbantis vietos savivaldos lygmuo sudaro palankias sąlygas nacionalinės regioninės politikos formavimui ir turėtų sustiprinti jos reikšmę šalies viešosios politikos kontekste. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo koncepciją reikės iš naujo įvertinti 2004 – 2005 metais, ruošiantis naujai ES biudžetinei perspektyvai ir naujam ES struktūrinių fondų programavimo laikotarpiui.

Pramonės šakų modernizavimas, bendrų su užsieniu įmonių kūrimas, priėjimo prie finansinio kapitalo gerinimas sukoncentravo kvalifikuotus specialistus, ypač jaunimą, šalies centruose. Didieji Lietuvos miestai, turintys įvairiapusius išteklius, turi geresnes galimybes pritraukti investicijas bei pertvarkyti ssutrikusią ūkio subjektų veiklą. Tačiau atitolę nuo didmiesčių specializuoti miestai ir rajonai pavirto bankrutuojančiais regionais ir pradeda merdėti.

Taigi, pereinant į rinkos ekonomiką, Lietuvoje išryškėjo regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo diferenciacija. Ankstesnis centralizuotas planavimas užtikrino beveik vienodą visos šalies vystymąsi, tačiau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, iškilo būtinybė kurti ir plėtoti savarankišką nacionalinę regioninę politiką. Siekis integruotis į ES galima sakyti, kad paspartino Lietuvos regioninės politikos formavimo procesą. Žinoma, Lietuvai, kuri tokios politikos neturėjo, jos kūrimas yra gana nelengvas, bet kita vertus, šį procesą palengvina tai, kad ji turi taikyti ES modelį.

Regioninė politika – tai visos šalies vystymo planavimas, finansinių, informacinių, intelektualinių, ekologinių ir kitokių išteklių regioninis planavimas, prioritetų nustatymas, turint tikslą ugdyti visas šalies teritorijas ir jas integruoti į bendrąją šalies ir tarptautinio ūkio sistemą. Ji neatsiejamai susijusi su atskirų teritorijų specifika ir tų teritorijų ugdymo perspektyva, regionų potencialo, jo konkurencingumo vidaus ir tarptautinėje rinkoje nustatymu ir pan. Čia šalies vyriausybė turi atkreipti ypatingą dėmesį ir į depresinius regionus (tokiu būtų galima laikyti šiaurrytinę Lietuvą). Regioninė politika gali remtis įvairiausiomis priemonėmis: infrastruktūros gerinimu, naujos pramonės ar kito verslo ugdymui suteikiamomis mokesčių ir kt. lengvatomis, tikslinių valstybei reikalingų gamybų vystymu, įvairiais garantais, subsidijomis, tikslinių programų finansavimu ir pan. Kalbant apie regioninę ppolitiką ir jos tikslus būtina prisiminti bent du esminius jos reikalavimus:1) regioninė politika yra visos politikos decentralizavimas, kuris yra būtinas šalies progresui; 2) regioninė politika siekia ne regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo išlyginimo, o yra bandymas laimėti visos šalies mastu. Taigi, galima daryti ir dar vieną išvadą, kad regioninė politika turi būti integruota, o taip pat atsižvelgti ne tik į savo šalies bet ir kaimyninių šalių, ypač jų pasienio teritorijų situaciją.

Taigi, Lietuvos regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominiai regionų plėtrai, siekiant galutinio tikslo – spartesnio visos šalies ekonominio augimo. Pagrindinis regioninės politikos Lietuvoje uždavinys yra sumažinti atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygio skirtumus ir priartėti prie Europos Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius.

Viena pagrindinių klaidų, kuri buvo padaryta pačioje valstybės kūrimo pradžioje buvo ta, kad dauguma sprendimų valstybės valdyme nesirėmė klasikiniais ekonomikos vadybos teiginiais. Pagrindinis instrumentas harmoningam sistemos palaikymui, kuris daugiau nei šimtmetį naudojamas išvystytose šalyse, yra planavimas. Valstybės atkūrimo pradžioje mes gi atsisakėme šios valdymo metodologijos, pradedant pačia mažiausia organizuota visuomenės ląstele – įmone, nekalbant apie teritorinius darinius: rajonus, miestus ir net pačią šalį su atskirai ūkio sektoriais, socialine, kultūrine ir kita veikla.

KKvalifikuotos, atitinkančios ES reikalavimus regioninės plėtros programos ir planai gali būti paruošti, tik remiantis tinkama planavimo metodika, o planų įgyvendinimo monitoringo sistema efektyviai veiks tik tuomet, kai bus sudaryta bendrame regioninės plėtros planavimo modelio, pritaikyto Lietuvos sąlygoms, kontekste (1).

Nacionalinė regionų plėtros politikos tikslas – skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą smunkančios pramonės regionuose, mažinti nedarbą didžiausios bedarbystės regionuose, plėtoti labiausiai atsilikusius kaimiškuosius regionus pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, apdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinant naujus verslus bei paslaugų kūrimą, o taip pat skatinti užsienio, visų pirma Europos Sąjungos, investicijas į Lietuvos ūkį. Regioninė plėtros politika Lietuvoje, šiandien visų pirma orientuota į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą, turėtų apimti visas veiklos sritis, visus bendruomenės narius, bei visus jų interesus, kurie formuoja žmogaus gyvenimo kokybę esamoje aplinkoje ir pagal esamas galimybes. Tačiau efektyvi ji bus tik tuo atveju, jeigu jau dabar atras savo vietą nacionaliniam šalies valdymo modelyje.

Dabartinė regioninė politika yra nukreipta Europos Sąjungos finansinių išteklių pritraukimui. Turimi galvoje ES struktūriniai fondai, kurie įstojimo į ES atveju Lietuvai regioninės politikos įgyvendinimui galėtų teikti iki 4 proc. Lietuvos BVP dydžio subsidijas. Tačiau šioms subsidijoms gauti, o kartu ir įsisavinti reikalinga gerai funkcionuojanti ir bendras ES nuostatas bei principus atitinkanti regioninė

politika. Taigi Europos Sąjungos parama – tai labai palanki finansinė priemonė regioninės politikos vykdymui.

Kalbant apie regioninę politiką Lietuvoje vis dėl to esminis klausimas išlieka dėl regiono, kaip teritorinio darinio sampratos, ypač kai kalbama apie regiono kompleksiškumą. Dabartinis prilyginimas regiono apskričiai gana diskusinis.

Regionas – pagrindinis regioninės politikos objektas. Valstybių regioninėje sąrangoje ir įvairiuose tyrimuose nurodomi labai įvairių lygių, tipų ir rūšių regionai. Išskyrimo principai ir kriterijai taip pat būna labai skirtingi: “Regionas – tai teritorija, pasižyminti tam tikromis specifinėmis gamtinėmis, ddemografinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimų teritorijų” (3).

Regioninės politikos raida

Kaip pažymima “Regionų ekonomikos plėtros strategijoje”, regioninę politiką Lietuvoje sudaro du komponentai: nacionalinės regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas, kurios pagrindinis tikslas yra išsivystymo skirtumų tarp Lietuvos regionų sumažinimas; bei ES regioninės politikos principų įgyvendinimas. Pastarasis yra glaudžiai susijęs su pasirengimu ES Struktūrinių fondų administravimui.

Lietuvoje galima išskirti keletą regioninės politikos formavimo etapų:

1. Iki 1997 m. – regioninė politika suprantama kaip teritorinių – administracinių vienetų funkcijų bei aatsakomybės sričių nustatymas. Regioninės politikos uždaviniu laikomas šalies regionų išskyrimas, t.y. teritorinis-administracinis suskirstymas. 1997 m. Europos Komisijos dokumente Agenda 2000 konstatuojama, kad Lietuvoje regioninė politika neegzistuoja ir nevykdoma (tokia, kaip suvokiama ES).

2. 1998-2000 m. – pripažįstamas reikalingumas aktyviai vykdomai regioninei ppolitikai, orientuotai į ekonominių ir socialinių išsivystymo skirtumų mažinimą. Regioninė politika suprantama horizontaliu požiūriu, kaip “valstybės įgyvendinama regionų atžvilgiu diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės-ekonominės plėtros sąlygas. Regioninė politika yra neatskiriama ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio” (apibrėžimas pagal 1998 07 21 priimtą LRV nutarimą Nr. 902 “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų”).

3. Nuo 2000 m. vidurio – suvokimas regioninės politikos kaip savarankiškos, vertikalaus, intervencinio pobūdžio politikos. Tai atsispindi 2001 m. liepos 20 d. priimtame LR Regioninės plėtros įstatyme.

4. Nuo 2001 m. – naujai peržiūrima regioninės politikos samprata bei tikslai. Iš dalies tai susiję su ES požiūrio į paramą Lietuvos regionams pasikeitimu – nuo 2000 m. pereita prie centralizuoto PHARE 2000 programos valdymo mmodelio. Šiuo metu derinami vertikalus (regioninė politika kaip savarankiška politika) ir horizontalus (koordinuojamojo pobūdžio regioninė politika) požiūriai.

Taigi, regioninė politika yra svarbus įrankis, padedantis išspręsti ekonominio ir socialinio vystymo netolygumo problemas Lietuvoje, todėl jai turėtų būti skiriamas deramas Lietuvos viešojo administravimo institucijų dėmesys. Mūsų šalyje regioninė politika dar tik formuojama – priimti Lietuvos regioninės politikos metmenys, regioninės plėtros įstatymas, kuriamos regioninės plėtros institucijos, rengiamas nacionalinis plėtros planas, regioninės ir sektorinės plėtros programos.

Pagrindiniai regioninės politikos modeliai

Regionų plėtra galima vadinti bendruomenės ggyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymą tam tikroje teritorijoje. Regioninę plėtrą taip pat galima traktuoti kaip visumą priemonių, skirtų skatinti ekonominę plėtrą regione, kuo efektyviau panaudojant vietinius išteklius. Šiuo atveju, siekiant galutinio tikslo – spartesnio šalies ekonomikos augimo, pirmenybė teikiama ekonominiai plėtrai, kuri yra svarbiausia bendruomenės plėtros sudedamoji dalis, kadangi ji aprūpina bendruomenę finansiniais ištekliais, kurie yra būtini norint vystyti kitus bendruomenės plėtros aspektus. Regioninė politika taip pat gali būti pateikiama kaip visuma priemonių, užtikrinančių vienodą gyvenimo lygį ir gyvenimo sąlygas visiems piliečiams, nepriklausomai nuo to, kurioje šalies vietoje jie gyvena. Šaliai išgyvenant ekonominio smukimo laikotarpį, pirmenybė teikiama pirmajai regioninės politikos sampratai, t. y., ekonomikos augimui, o pasiekus tam tikrą ekonomikos augimo laipsnį, vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimo lygio ir gyvenimo sąlygų šalyje suvienodinimui.

Taigi pačią regioninę politiką suprantame kaip teritoriškai ir taksonomiškai diferencijuotą šalies socialinės – ekonominės – ekologinės raidos ir krašto tvarkymo reguliavimą, siekiant pilniau išnaudoti vietos sąlygų ypatumus bei išlyginti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas. Tuo pačiu ją galima traktuoti kaip visumą kryptingų priemonių, skirtų socialiniams ir ekonominiams skirtumams tarp regionų sumažinti (2). Kitaip tariant, regioninė valstybės politika – veiklos sfera, susijusi su politiniu, ekonominiu, socialiniu ir ekologiniu šalies vystymusi regioniniu aspektu, ir aatspindinti santykius tarp valstybės ir regionų, ir regionų tarpusavio santykius. Regioninės politikos pagrindas – valstybės ekonominių tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, netgi ir tuo atveju, kai kalbama ne apie ekonominę sferą, aprūpinimo mechanizmus, kai reikalingi socialiniai ir ekologiniai standartai neišvengiamai remiasi finansiniais-ekonominiais svertais. Dažniausiai yra išskiriami du pagrindiniai regioninės politikos tipai: ekonominė politika ir socialinė politika.

Ekonominė politika. Visose šalyse, įskaitant ir besivystančias, ir labiausiai išsivysčiusias pasaulio šalis, yra būdinga tai, kad kiekvienoje iš jų reikia sušvelninti regionines ekonomines disproporcijas ir siekti regioninės ekonominės pusiausvyros. Šių tikslų įgyvendinimo mechanizmas yra pakankamai išvystytas ir apima valstybės finansinę paramą, vietinių organizacijų pritraukimą, tame tarpe ir privataus kapitalo pritraukimą (suteikiant investuotojams įvairias lengvatas ir išankstinius išmokėjimus), teisines kompanijas, finansines organizacijas ir t.t. Regioninės ekonominės politikos rodo, kad taip pat gali būti naudojamos ir kitos reguliavimo formos arba keletas į bendrą visumą sujungtų reguliavimo priemonių.

Socialinė politika. Ji apima tokias žmonių gyvenimo reguliavimo formas, kaip gyventojų aprūpinimas darbu, būstu. Taip pat užtikrina visuomenės gerovę ir socialinį saugumą.

Regioninės politikos priemonėms yra priskiriami tokie būdai ir priemonės, kuriuos valstybė naudoja spręsdama regionines problemas. Šios priemonės kiekvienoje šalyje yra specifinės ir jos gali būti tokios kaip mokesčių lengvatos, kreditai, valstybiniai užsakymai ir t.t. Regioninės politikos įgyvendinimas apima atitinkamų dokumentų nagrinėjimą, kkurie nustato pagrindines socialinės-ekonominės teorijos vystymo kryptis. Tokiais dokumentais gali būti trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės, atskiros programos, skirtos aktualių problemų sprendimui. Šie dokumentai parodo tiktai sisteminį supratimą apie laukiamą regiono ekonomikos būklę ateityje. Toks požiūris leidžia numatyti galimų problemų pobūdį ir apimtis, taip pat laiku pasiruošti jų išsprendimui (4).

Įgyvendindama regioninę politiką, valstybė pasirenka atitinkamą regioninės politikos modelį, priklausantį nuo valdymo pobūdžio. Galima išskirti regioninės politikos modelius:

– regionalizacija – remiasi centrine valdžia ir valdymu “iš viršaus į apačią”. Regionalizacijos tikslas – modernizuoti administracinę sistemą dėl sudėtingos ekonominės ir socialinės situacijos, pavyzdžiui, reaguoti į globalizacijos daromą spaudimą. Nacionalinės vyriausybės decentralizuoja atsakomybę, deleguodamos ją subnacionalinėms valdymo institucijoms. Valdžia išlieka centrinės valdžios institucijose, tik teritoriškai sudėtingesne forma;

– regionalizmas – remiasi valdymo būdu “iš apačios į viršų”. Regionalizmas pagrįstas teritorine integracija, jame pagrindinį vaidmenį vaidina bendruomenės identiškumas. Regionalizmas kyla dėl centrinės valdžios neefektyvaus veikimo. Jeigu regionalizacijos procese susiformavusią valdymo struktūrą galima pavadinti “regionų valdymu”, tai regionalizme jos esmę apibūdina terminas “regioninis valdymas”. Regioninio valdymo atveju regionams paliekama teisė tvarkyti savo teritoriją, šie regionai patys organizuoja socialinę ir politinę integraciją. Regioninį valdymą galima apibrėžti kaip sugebėjimą integruoti ir formuoti vietinius interesus, organizacijas, socialines grupes, iš kitos pusės, kaip sugebėjimą atstovauti juos už regiono ribų

ir sukurti daugiau ar mažiau unifikuotas strategijas su privačiais dalyviais, valstybe, kitais regionais ir valdžios lygiais;

– regioninė valdžios decentralizacija – vidinis nacionalinių uždavinių perskirstymas žemesniems regioniniams padaliniams. Ši koncepcija grindžiama subsidiarumo idėja. Pagal subsidiarumo principą visi sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuris gali geriausiai užtikrinti politikos efektyvumą. Šiuo atveju politine decentralizacija siekiama skatinti administracinių regionų ekonominę plėtrą. Tačiau šio proceso metu gali atsirasti ne tik regionai valstybės viduje, bet ir formuotis virš nacionalinės organizacijos, kurios tvarkys regionų veiklą.

Visi trys iišvardinti regioninės politikos metodai turi privalumų ir trūkumų. Lietuvos sąlygomis šiuo metu labiausiai tiktų Regioninės valdžios decentralizacijos principas. Regionalizacijos modelis nėra visiškai tinkamas dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, nes kaip parodė visa regioninės politikos raida Lietuvoje, centrinės valdžios institucijos Lietuvoje nėra pajėgios efektyviai spręsti regionų problemų. Pastarojo dešimtmečio regioninės politikos rezultatai, kai Vilniui teko didžiausia dalis investicijų ir programų, rodo, kad “centras” gerai žino tik savo teritorijos problemas ir rūpinasi jų sprendimu, o atkampūs regionai centrinės valdžios institucijoms nėra įdomūs ir patrauklūs. ŠŠiuo metu regionalizmas taip pat nėra visiškai tinkamas regioninės politikos modelis Lietuvoje visų pirma dėl silpnų bendruomenių Lietuvoje, kurios nėra pajėgios spręsti aktualių regioninės plėtros klausimų ir atstovauti regionų interesų už regionų ribų dėl kvalifikuotų kadrų stokos, silpnų bendruomeninių gyvenimo ttradicijų bei silpno gebėjimo integruoti vietinius interesus, organizacijas, socialines grupes ir kitus suinteresuotus asmenis vietos problemoms spręsti. Trečiasis modelis – regioninė valdžios decentralizacija yra labiausiai tinkamas dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, nes jis tarsi apjungia prieš tai nagrinėtus priešingus modelius, integruodamas pagrindinius jų privalumus. Pagal subsidiarumo principą visi sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuris gali geriausiai užtikrinti politikos efektyvumą. Taigi, įgyvendinant regioninę politiką pagal šį modelį, dalyvauja tiek centrinės valdžios organai, tiek vietinės valdžios institucijos bei bendruomenės.

Taigi, optimalus regionų valdymo būdas būtų – palaipsniui taikyti visus tris modelius. Lietuvai reikia sustiprinti vietines valdžios institucijas bei bendruomenes, o tai pasiekti galima, tik taikant regioninės valdžios decentralizacijos principą. Taigi, mūsų manymu, Lietuva nuosekliai perėjo nuo regionalizacijos modelio prie regioninės valdžios decentralizacijos principo, oo sekančiame etape, kai vietinės bendruomenės bus pasiruošę ir pajėgios spręsti regionines problemas vietiniame lygmenyje, bus galima įgyvendinti regionalizmo principą, užtikrinantį efektyviausius sprendimus bei greičiausius rezultatus regioninėje politikoje bei garantuojantį darnaus vystymosi principų integravimą regioninėje politikoje.

IŠVADOS

Regionų plėtrą galima vadinti bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymą tam tikroje teritorijoje.

Europos Sąjunga, siūlydama Lietuvai susiformuoti savo šalies regioninę politiką, padėjo Lietuvai nusistatyti savo demokratinės socialinės-ekonominės plėtros planavimo principus, kurie šiandien jau įtvirtinti regioninės plėtros įstatyme.

Įgyvendindama regioninę politiką, valstybė pasirenka atitinkamą regioninės politikos modelį, priklausantį nuo valdymo pobūdžio. Galima išskirti regioninės politikos modelius: regionalizacija, regionalizmas, regioninės valdžios decentralizacija.

Optimalus regionų valdymo būdas Lietuvoje yra nuoseklus ir palaipsnis visų trijų regioninės politikos modelių įgyvendinimas, leidžiantis išvengti kiekvieno jų trūkumų konkrečiais Lietuvos regionų plėtros politikos įgyvendinimo tarpsniais.

LITERATŪRA

1. Bagdzevičienė R., Tamkus A. (2000). Regioninės plėtros strateginio planavimo metodologiniai aspektai. Respublikinė mokslinė konferencija. Regionų plėtros problemos. Respubl. konf. medžiaga. KTU. K: Technologija. P. 48 – 53.

2. Bertašiūtė D. (2001). Regioninio valdymo tobulinimas kaip aktuali viešojo administravimo problema. Respubl. konf. Regionų plėtra-2001 pranešimų medžiaga. KTU. K: Technologija . P. 46-51.

3. Šimelevič K., Bagdzevičienė R. (2001). Kas yra regionas. Regioninės plėtros agentūrų veiklos analizės ypatumai. Respubl. konf. Regionų plėtra-2001 pranešimų medžiaga. KTU. K: Technologija . P. 274-278.

4. http://www.euro.lt/showitems.php

Savivaldybės negali pasikliauti vien centrine valdžia

Neabejotinai pagrindinis valstybės regioninės politikos uždavinys vidutiniu laikotarpiu (2004 – 2006 m.) bus užtikrinti, kad ES struktūrinių fondų investicijos Lietuvoje nedidintų vidinių šalies išsivystymo netolygumų. Akivaizdu, kad įgyvendinant šį uždavinį šalies regionai ir savivaldybės negali pasikliauti vien šalies centrine valdžia. TTuo labiau, kad Nacionalinėje regionų plėtros programoje, kurioje numatyta remti Lietuvos probleminių regionų dalyvavimą ES regioninėje politikoje (labiausiai remiant projektų rengimą), numatyti tokie maži asignavimai, kad padalinti keliems regionams jie negali turėti jokio poveikio.

Didžiajai daliai Lietuvos savivaldybių būtina įgyvendinti reikšmingus pokyčius valdyme ir paslaugų gyventojams teikime. Savivaldybės pasiruošusios savo plėtros planus galės tiksliau ir nuosekliau identifikuoti savo plėtros problemas ir siekti savo ekonominės ir socialinės plėtros tikslų, tame tarpe ir ruošdamos projektus ES struktūrinių fondų finansavimui. Į šių projektų rengimą turi būti įtraukti ne pavieniai specialistai iš atskirų skyrių, o visų pagrindinių socialinės – ekonominės plėtros srityje dirbančių savivaldybės aadministracijos padalinių, savivaldybės įmonių ir įstaigų specialistai. Racionalizavus savivaldybės paslaugų teikimo sistemą įmanoma sukurti galimybes savivaldybės tarnautojams skirti didesnę dalį laiko darbui su ES struktūrinių fondų projektais. Taip pat svarbu sudaryti sąlygas savivaldybių darbuotojams tobulinti kvalifikaciją bei motyvuoti aktyvius ir gabius specialistus.

Geriau organizuotos savivaldybės geriau pasinaudos ES investicijomis

Tikėtina, kad įgyvendinant 1-o tikslo programą visos be išimties Lietuvos savivaldybės pritrauks ir įsisavins daugiau investicijų nei iki šiol. Tačiau pajėgesnės ir geriau organizuotos savivaldybės gaus santykinai didesnę investicijų dalį. Todėl be aktyvios ir stipriai išreikštos nacionalinės regioninės politikos, atotrūkis tarp labiau atsilikusių ir sparčiausiai besivystančių savivaldybių toliau didės.

Išsivystymo netolygumų klausimas taps vis svarbesnis šalies politinėje darbotvarkėje. Aktyviai dirbantis vietos savivaldos lygmuo sudaro palankias sąlygas

nacionalinės regioninės politikos formavimui ir turėtų sustiprinti jos reikšmę šalies viešosios politikos kontekste. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo koncepciją reikės iš naujo įvertinti 2004 – 2005 metais, ruošiantis naujai ES biudžetinei perspektyvai ir naujam ES struktūrinių fondų programavimo laikotarpiui.

REGIONINĖ POLITIKA

Regioninė ppolitika, kaip regioninės ekonomikos skatinimo instrumentas, palyginti neseniai įgavo platų pripažinimą. Įvairiose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse regioninė politika formavosi įvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Tačiau galima teigti, kad daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais. Be to, kai kuriose iš jų – tik Europos Sąjungos regioninės politikos suteikto postūmio dėka.

Europos regioninė politika turi palyginti trumpą istoriją. 1975 metais buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas, nors steigimas įvyko tik po ilgų debatų. Po EERPF įsteigimo, Europos regioninė politika pergyveno penkias reformas. 1989 metais galutinai susiformavo Struktūriniai fondai. Be Europos regioninės plėtros fondo, į Struktūrinių fondų tarpą įėjo anksčiau įsteigti Europos socialinis fondas ir Europos žemės ūkio ir garantijų fondo paramos sektorius. Be to, 11989 – 1993 metais padidėjo struktūrinių fondų lėšos. Manoma, kad tokio sprendimo priežastis buvo ES suvokimas, kad Europos bendrosios rinkos formavimas gali turėti neigiamos įtakos atsiliekantiems ES regionams. 1989 metais taip pat susiformavo pagrindiniai iki šiol taikomi Struktūrinių fondų planavimo ir valdymo principai: paramos koncentravimo, koordinavimo, partnerystės, programavimo ir papildomumo.

1994 metais buvo įsteigtas Sanglaudos fondas, suformuoti pagrindiniai ES regioninės politikos principai 1994 – 1999 metų periodui. Paramos tikslas buvo suskirstytas į šešis tikslus, nors tikslas Nr. 1 buvo svarbiausias ir finansine prasme ES regioninės politikos tikslas – t. y. skatinti vystymąsi ir struktūrinius pokyčius atsiliekančiuose regionuose. 1999 metų ES regioninė politika (Struktūriniai fondai) jau apėmė 36 procentus viso ES biudžeto.

Nuo 2000 metų, prasidėjus 2000 – 2006 m. programavimo pperiodui, įvyko daug naujų, ne tokių revoliucingų pokyčių – buvo reformuoti regioninės politikos tikslai (jų liko tik 3, iš kurių pirmas tikslas – mažinti skirtumus tarp regionų – išliko pagrindinis), sustiprėjo finansų kontrolė, dar labiau padidėjo Struktūrinių fondų biudžetas. Šiuo metu ES struktūrinių fondų parama yra teikiama šiems tikslams įgyvendinti:

1. Parama atsiliekantiems regionams.

2. Parama regionų konversijai.

3. Parama švietimo, mokymo, darbo vietų kūrimo politikai ir sistemoms.

2000 – 2006 metams, 1 įgyvendinti yra skirta 135,9 mlrd. eurų, 2 –– 22,5 mlrd. eurų, 3 – 24,05 mlrd. eurų. Lietuvos ir Europos Sąjungos derybų rezultatai regioninės politikos ir struktūrinių instrumentų koordinavimo srityje leidžia tikėtis, kad 2004 – 2006 metais Lietuva kasmet gaus iš ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo po 455 mln. eurų, arba 131 eurų 1 gyventojui.

Lietuvoje atskirų regioninės politikos bruožų buvo prieš Nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais bei per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Integruota regioninė politika ėmė formuotis tik praeito dešimtmečio viduryje, visų pirma, Europos Sąjungos dėka. Ne paslaptis, kad tik būtinybė rengtis Europos Sąjungos struktūrinės paramos programoms įgyvendinti privertė valdžios ir valdymo institucijas mąstyti apie nacionalinę regionų plėtros politiką. 1998 – 2000 metais buvo rengiamas Regioninės plėtros įstatymo projektas, kuris praėjo kelias rengimo stadijas ir kelis kartus iš esmės keitėsi, lygiai kaip keitėsi ir jo akcentai – nuo tik Europos regioninės politikos akcentavimo iki tik nacionalinės regionų politikos akcentavimo. Galiausiai, 2000 m. liepos mėn., priimtas Regioninės plėtros įstatymas akcentavo nacionalinę regionų plėtros politiką kaip savo reguliavimo objektą, tačiau tuo pat metu įspraudė ES regioninę politiką (ir visus ES struktūrinius fondus) į siaurus savo reguliavimo rėmus. Tokia pozicija, atsiradusi dėl nepakankamų priėmėjų žinių ir dažnai besikeičiančios Europos Komisijos pozicijos, buvo pakeista 2002 metų pabaigoje, kai, priėmus Regioninės plėtros įstatymo ppastabas, iš esmės pasikeitė pati regioninės plėtros koncepcija Lietuvoje.

Pagal dabar galiojančią Regioninės plėtros įstatymo redakciją, Lietuvos regioninės politikos tikslas yra mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą.

Valstybės pagalbos pobūdis priklauso nuo to, kaip yra apibrėžti viešųjų investicijų prioritetai.

Pagrindinis dokumentas, nuo kurio turinio priklauso investicinių lėšų paskirstymas, yra Bendrasis programavimo dokumentas.

Bendrasis programavimo dokumentas – vidutinės trukmės dokumentas, Europos Komisijos patvirtintas suderinus su suinteresuota valstybe po to, kai buvo įvertintas valstybės narės pateiktas planas, kuriame išdėstyta fondų ir valstybės narės veiklos strategija bei prioritetai, konkretūs uždaviniai, fondų bei kitų finansinių lėšų įnašas. Šis dokumentas suskirstytas į prioritetus ir įgyvendinamas per programos priedą, kuriame pateikta išsami informacija apie įgyvendinimo priemones.

Lietuvos narystės ES privalumai regioninės politikos ir struktūrinių priemonių koordinavimo srityje:

• ES regioninės politikos įgyvendinimas padės sumažinti ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus tarp ES ir Lietuvos (Europos BVP 1 gyvent. yra beveik 4 kartus didesnis nei Lietuvos BVP 1 gyvent.) bei tarp regionų šalies viduje (šio rodiklio skirtumas tarp apskričių siekia 2,5 karto).

Įgyvendinant regioninę politiką kiekviename šalies regione bus:

• kuriamos darbo vietos bei užtikrinamos geresnės gyvenimo sąlygos, skatinant pradėti savo verslą, remiant mažas ir vidutinio dydžio įmones, skatinant investicijas įį gamybą, remiant verslo restruktūrizavimą bei darbo jėgos perkvalifikavimą;

• mažinami gyvenimo, ekonominių, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumai;

• sukuriamos ilgalaikės plėtros sąlygos;

• sukurta socialinius, ekonominius ir gamtos apsaugos poreikius atitinkanti infrastruktūra (statomi ar renovuojami keliai, oro uostai, geležinkeliai tam, kad sujungti nutolusius regionus su ekonominio augimo centrais);

• skatinamos užsienio, visų pirma ES investicijos regionuose;

• investuojama į verslo infrastruktūrą, naujas technologijas, žmogiškuosius išteklius, apmokymus;

• skatinamas ūkio pertvarkymas ir modernizavimas, diegiamos naujos technologijos;

• plėtojami kaimiškieji regionai pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, apdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinant naujus verslus bei paslaugų kūrimą;

• plečiamas mokslo ir laisvalaikio paslaugų tinklas užmiesčio teritorijose;

• vykdoma informacinės visuomenės plėtra, ypač kaimo vietovėse;

• efektyviau naudojamos biudžeto lėšos, o tai reikš geresnes valstybės institucijų paslaugas piliečiams ir mažėjantį apmokestinimo poreikį;

• išaugs vietos savivaldos institucijų ir apskritai regionų reikšmė.

Kokį bendrą teigiamą poveikį turės narystė ES

ES regioninė politika ir dalyvavimas joje yra laikomas kaip vienas iš patraukliausių narystės ES aspektų, nes tai yra siejama su didžiulėmis išmokomis iš ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo. Tai yra papildomi investicijoms į aplinkos apsaugą, gamybos, infrastruktūros vystymą, žmogiškųjų išteklių plėtrą ir t.t. skiriami pinigai. Lietuva gali pretenduoti į maždaug 455 mln. EUR kasmetinę paramą (arba 131 EUR/gyvent.) 2004-2006 m.

laikotarpiu.

Remiantis preliminariais skaičiavimais Lietuvai 2004-2006 m. būtų skirta (arba Lietuva galėtų gauti) iš viso apie 1,366 mlrd. eurų (455 mln. eurų per metus), arba 131 EUR/gyvent.

Regioninė politika ir struktūrinės priemonės – dėl ko deramasi?

Regioninės politikos ir struktūrinių priemonių derybinį skyrių sudaro ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo (toliau Fondai) skiriamos paramos programavimo, panaudojimo, skiriamų lėšų gero finansinio valdymo principai, taip pat šių principų įgyvendinimo tvarka.

Jūratė Rastauskaitė

Europos komiteto prie LRV

Ekonominės strategijos monitoringo skyriaus vedėjo pavaduotoja

„Integracijos žinios“, 2002 mm. Nr. 5(37)

Derybos šiame derybiniame skyriuje vyksta dėl:

 teisinių, administracinių ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo (toliau Fondai) administravimo klausimų;

 Fondų paramos apimčių.

Lietuva jau pasiekė susitarimą su Europos Komisija dėl Lietuvos teritorijos suskirstymo pagal NUTS (teritorinių statistinių vienetų nomenklatūra) klasifikaciją, kuri naudojama statistikos duomenims rinkti.

Taip pat Lietuva jau suderino daugelį šio skyriaus teisės aktų su galiojančia acquis. Sektoriaus acquis pagrindą sudaro Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai, todėl jų perkelti į nacionalinę teisę nereikia. Reglamentai taps tiesiogiai taikytinais tteisės aktais nuo narystės momento.

Svarbiausias uždavinys yra užtikrinti veiksmų, finansuojamų iš Fondų, atitikimą atitinkamoms ES politikoms ir taisyklėms. Taip pat Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai atlikti reikiamus pakeitimus Biudžetinės sandaros įstatyme iki narystės ES momento, kad būtų užtikrintas ES paramos nacionalinis bbendrafinansavimas.

Europos Komisija pažymi, jog Lietuva padarė nemažą pažangą, kurdama institucinę sistemą, reikalingą Fondams administruoti. Šiais metais prioritetas yra skiriamas deleguojamų funkcijų ir atsakomybių ES paramos įgyvendinimo institucijoms nustatymui.

Kvalifikacijos kėlimas

Reikia pažymėti, kad kuriama ES fondų administravimo sistema remiasi dabartine Lietuvos viešojo administravimo sistema, įskaitant ir įgytą patirtį administruojant ES priešstojiminius paramos instrumentus. Neseniai Finansų ministerijos atliktas tyrimas dėl administracinių gebėjimų įsisavinti ES paramą parodė, kad tam tikra dalis ES struktūrinių fondų valdymo funkcijų nebus visiškai naujos Lietuvos administracijai. Taip pat tyrimo metu atliktos institucijų apklausos duomenys rodo, jog Lietuvos atveju šioje srityje nereikės daug didinti personalo apimties. Daugeliu atvejų labai aktualus bus esamo personalo kvalifikacijos kėlimas. Todėl svarbiausias uždavinys ateityje bus parengti ir išlaikyti personalą visose srityse ir institucijose, kurios ssusijusios su Fondų įgyvendinimo sistema. Komisijos nuomone, Lietuva dar turi dėti nemažai pastangų tam, kad valdymo ir mokėjimų, tarpinių ir kitų atitinkamų institucijų administraciniai gebėjimai būtų reikiamo lygio ir galėtų priimti reikiamas nuostatas dėl personalo priėmimo, mokymo ir išlaikymo atitinkamose srityse ir institucijose.

Rengiamas strateginis programavimo dokumentas

Kita svarbi sritis, rengiantis įsisavinti ES paramą, yra programavimo gebėjimų stiprinimas. Tai apima Bendrojo programavimo dokumento projekto rengimą, ex-ante (išankstinį paramos poveikio) vertinimą, partnerystės principo įgyvendinimą, monitoringo ir vertinimo sistemos sukūrimą. Partnerystės principas svarbus tuo, kkad prisideda prie efektyvaus ES paramos įgyvendinimo. Tam būtina įtraukti kiek įmanoma daugiau partnerių į šį procesą nuo pat pradžių, t.y. nuo pat paramos programavimo iki pat įgyvendinimo. Partneriai – tai įvairios organizacijos, profsąjungos, asociacijos, savivaldybės, regionai, privačios įmonės, universitetai ir pan.

Šiuo metu yra rengiamas Bendrojo programavimo dokumento projektas, rengimą koordinuoja Finansų ministerija. Taip pat yra sudaryta darbo grupė bei priežiūros komitetas šiam dokumentui rengti ir koordinuoti. Į Bendrojo programavimo dokumento projekto rengimą taip pat yra įtraukti ir ekonominiai-socialiniai bei vietiniai ir regioniniai partneriai.

Projektus rytdienai reikia ruošti jau šiandien

Kai dėl finansų ir biudžeto valdymo klausimų, tai numatoma ir toliau tobulinti teisinę, administracinę ir biudžeto valdymo sistemą, kad būtų tinkamai pasirengta ES struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo paramos daugiamečiam programavimui, bendrafinansavimui ir finansiniam valdymui. Taip pat neseniai Europos komiteto prie LR Vyriausybės užsakymu buvo atlikta „Galimybių absorbuoti ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo paramą studija“. Pagrindinė šios studijos išvada Lietuvoje yra tai, kad išlaidų bendram finansavimui Lietuvoje turėtų pakakti, jeigu šios išlaidos bus tuo tikslu tinkamai panaudotos. Tačiau studijoje pažymima, kad Lietuva turės padidinti paramą privačiam verslui bei išlaidas aplinkos apsaugai finansuoti.

Studijoje pateikiamos rekomendacijos pradėti „projekto srauto“ kūrimą kiek galima anksčiau, kad 2004 m. būtų galima pradėti įgyvendinti projektus. TTaip pat rekomenduojama nustatyti tas biudžeto programas, kurios galės būti finansuojamos iš ES struktūrinių fondų, ir iki narystės ES dienos jas laipsniškai pertvarkyti taip, kad jų išlaidas būtų galima naudoti bendrajam ES struktūrinių fondų finansavimui.

Taigi apibendrinant galima sakyti, kad svarbiausieji prioritetai šiame sektoriuje yra šie:

1) Administracinės įgyvendinimo sistemos kūrimo užbaigimas ir administracinių gebėjimų stiprinimas.

2) Bendrojo programavimo dokumento projekto parengimas, kuris atitiktų struktūrinių fondų reglamentus (įskaitant išankstinį vertinimą).

3) Vertinimo ir monitoringo sistemos sukūrimas. Iki 2004 m. bus sukurta monitoringo ir vertinimo sistema (sukurta speciali programinė įranga ir kompiuterinis tinklas tarp pagrindinių institucijų, atsakingų už struktūrinių fondų įgyvendinimą Lietuvoje). Visos monitoringo ir vertinimo sistemos projektavimas bus atliktas 2002 m. rudenį. Planuojama, kad pirmoji kompiuterinės sistemos versija bus parengta 2003 m. viduryje. Parama šioje srityje bus teikiama per PHARE Specialiąją pasirengimo programą.

Didžiausi pasiekimai

Lietuva yra vertinama kaip viena iš pirmaujančių šalių kandidačių šioje srityje. Europos Komisija pažymi, kad pasiekta nemažos pažangos kuriant teisinę ir administracinę sistemą, reikalingą struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo administravimui bei rengiantis struktūrinių fondų programavimui. Praėjusiais metais buvo parengtas ir Vyriausybės patvirtintas Nacionalinis plėtros planas 2002-2004 m., jo pagrindu šiuo metu yra rengiamas Bendrojo programavimo dokumento projektas (šalies plėtros planas). Šis dokumentas reikalingas norint gauti struktūrinių fondų paramą. Taip ppat praėjusiais metais priimta keletas Vyriausybės nutarimų, kurie apibrėžia institucijų funkcijas ir atsakomybę tiek už priešstojiminių paramos instrumentų (PHARE, ISPA, SAPARD), tiek už struktūrinių fondų bei Sanglaudos fondo administravimą. Svarbiausias dalykas buvo tai, kad regioninė politika apibrėžta kaip valstybės ūkio investicijų politikos dalis ir integruota į biudžeto formavimo ir investicijų planavimo sistemą, o tai ypač svarbu siekiant sėkmingai ir efektyviai įsisavinti ES fondų paramą.

Finansinė išraiška

Europos Komisijos paskelbtame dokumente „Bendri derybų finansiniai rėmai 2004-2006 metais“ numatytas struktūrinių veiksmų biudžetas naujoms šalims narėms (10 dabartinių šalių kandidačių) yra 25,567 mlrd. eurų.

Trečdalis viso struktūrinių fondų biudžeto bus skiriama Sanglaudos fondui. Numatoma, kad struktūrinė parama bus laipsniškai didinama trejų metų laikotarpiu, bet ji negalės viršyti 4 proc. šalies BVP.

Komisijos apskaičiavimais, iki 2006 m. naujos šalys narės gaus apie 137 EUR/gyventojui. Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija šiuo metu gauna vidutiniškai 231 EUR/gyventojui. Tokį skirtumą lemia šalies BVP dydis (parama negali viršyti 4 proc. BVP), šalies plotas, gyventojų skaičius, nedarbo lygis ir pan.

Europos Komisijos pareigūnų bei Lietuvos ekspertų apskaičiavimais, struktūrinė parama Lietuvai 2004-2006 m. sudarys 1,489 mlrd. eurų, t.y. 573 mln. eurų bus skirta iš Sanglaudos fondo ir 915 mln. eurų iš struktūrinių fondų (881 mln. 1 tikslui, 12 mln. Equal

iniciatyvai ir 22 mln. eurų Interreg iniciatyvai). Metinė parama sudarys 134 EUR/gyventojui, arba 3,3 proc. šalies BVP 2004 m. Taip pat Lietuva gaus techninę paramą didelės apimties projektams parengti.

Svarbu paminėti tai, kad Lietuva per metus turės skirti apie 565 mln. litų bendro finansavimo.

Preliminarus ES Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšų paskirstymas naujoms šalims narėms 2004-2006 m., mln. eurų

Kipras 101

Čekija 2 651

Estija 711

Vengrija 3 140

Lietuva 1 489

Latvija 1061

Malta 94

Lenkija 13 792

Slovėnija 446

Slovakija 1 733

Pastaba: tai yra preliminarūs skaičiavimai, kurie ggali būti patikslinti derybų su kiekviena šalimi nare pabaigoje atsižvelgiant į naujausius statistikos duomenis.

Paaiškinimai

I tikslas (Objective I ) – pagalba ekonominiu atžvilgiu menkiau išsivysčiusiems regionams; išsivystymo lygis nustatomas pagal atskirų regionų BVP, ir pagalba skiriama regionams, kurių BVP yra mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio.

INTERREG – Bendrijų iniciatyva, finansuojama iš struktūrinių fondų, kurios tikslas – skatinti tarpregioninį bendradarbiavimą ES viduje.

Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo į regionus sistema (Nomenclature des Unit鳠Territoriales Statistiques – Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūra). Pagal ją sskiriami penkių lygių teritoriniai dariniai:

– NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai gali būti ir smulkesni teritoriniai dariniai (pvz., Vokietijos L䮤er, Belgijos r駩ons ? tai visų pirma susiję su federacine šių šalių santvarka);

– NUTS II: santykinai dideli rregionai (Prancūzijos r駩ons; Italijos regione; Ispanijos autonominės provincijos – Comunidades Autonomas; Nyderlandų provincijos);

– NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos (Vokietijos Kreise, Prancūzijos d鰡rtements, Švedijos L䮼/I>, Suomijos Maakunnat, Graikijos Nomoi);

– NUTS IV: savivaldos vienetai (Prancūzijos communes, Švedijos kommuner, Vokietijos Gemeinden);

– NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai (analogiški mūsų seniūnijoms).

ES regioninė politika yra įgyvendinama per aukščiausio lygmens administracinius-teritorinius vienetus ? NUTS I, NUTS II, kartais NUTS III regionus. Lietuva ES kontekste bus traktuojama kaip NUTS II lygio regionas, o tarpiniai teritoriniai dariniai tarp savivaldybių ir nacionalinio lygmens (šiuo metu tai apskritys) kaip NUTS III lygio vienetai.

Regioninės plėtros politika Lietuvoje

Nacionalinė regioninė politika galėtų būti apibrėžiama kaip visuma kryptingų priemonių, skirtų pirmiausia socialiniams bei ekonominiams skirtumams tarp Lietuvos rregionų sumažinti.

Šiuo metu, Lietuvos regioninei politikai dar esant formavimosi stadijoje, ne visada tiksliai apibrėžti yra jos skirtumai nuo pakankamai stiprias tradicijas turinčio teritorijų planavimo.

Teritorijų planavimas siekia efektyvaus ir racionalaus turimos erdvės panaudojimo, svarbų dėmesį skiriant aplinkosaugos dimensijai, nes vystymosi tolygumas ir ilgo laikotarpio perspektyva yra tradiciniai teritorijų planavimo prioritetai. Tais atvejais, kai turima erdvė nėra labai ribota (pvz., Lietuvos atveju), erdvinis planavimas koncentruojasi ties racionalios plėtros koncepcija: miestų plėtra, infrastruktūros plėtros koordinavimu, aplinkosauginiu požiūriu palankiu gamtinių resursų panaudojimu ir kt.

Regioninės ppolitikos tikslai

Pagrindiniai Lietuvos regioninės politikos tikslai ir įgyvendinimo principai bus įtvirtinti Regioninės plėtros įstatyme, kurio projektą Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija 1999 m. lapkričio 17 d. pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šiuo metu formuojant ir įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“.

Svarbiausi regioninės politikos tikslai yra šie:

Remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikės plėtros sąlygas.

Formuoti socialinius-ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą.

Mažinti gyvenimo, ekonominio, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.

Regioninės politikos įgyvendinimo principai.

Regioninės politikos formavime ir įgyvendinime vadovaujamasi šiais principais:

Vietinio augimo ir laikinumo principas. Šie tarpusavyje susiję principai rodo, jog svarbiausias regioninės politikos tikslas – prisidėti prie verslo ugdymo ir plėtros vietose, kad kiekviename rregione būtų sukurtas pakankamai stiprus ekonominis potencialas (šis principas neįgyvendinimas, jeigu, pvz., didžioji darbo jėgos dalis rajone / miestelyje yra priklausoma nuo darbo vietų per centrinį biudžetą finansuojamose įstaigose – ligoninėse, mokyklose ir t.t.). Regioninė politika turi būti tik laikina priemonė šiam potencialui sukurti ar paskatinti.

Lietuva ir ES regioninė politika

Europos Sąjungoje „regioninė politika“ suprantama kaip bendresnės „struktūrinės politikos“ dalis. (Kiti du ES struktūrinės politikos komponentai – socialinė politika bei tam tikri bendrosios žemės ūkio politikos elementai, kuriais siekiama diversifikuoti kaimo vietovių ekonomiką bei mažinti jų išsivystymo atotrūkį nuo labiau urbanizuotų vietovių – tačiau tai neapima tokių priemonių, kaip intervencijos į žemės ūkio produktų rinką, siekiant palaikyti supirkimo kainas ir pan.) Lietuva, stodama į Europos Sąjunga, palaipsniui prisijungs prie jos struktūrinės politikos ir turės prisitaikyti prie jos įgyvendinimo principų. Šis prisitaikymo procesas vyksta jau dabar. Nuo kitų metų pradeda veikti ES struktūrinės paramos instrumentai / iniciatyvos, kurie savo procedūromis ir remiamomis sritimis yra orientuoti į konkrečius pačios ES struktūrinius fondus.

Pasirengimai struktūrinių paramos iniciatyvų administravimui glaudžiai susiję su pasirengimais struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo programų administravimui ppo narystės. Šiuo metu įvedama planavimo dokumentų rengimo praktika, finansiniai ES lėšų administravimo mechanizmai, teisinė bazė ir kt., nors ir skirti struktūrinėms paramos iniciatyvoms, tiktų (su tam tikrais patobulinimais) ir struktūriniams fondams bei Sanglaudos fondui.

Nuo 2000 m. (faktiškai – nuo 2001 m.) Lietuva galės gauti struktūrinę paramą pagal 3 Europos Sąjungos struktūrinės paramos iniciatyvas: SAPARD, ISPA ir PHARE 2000 „Socialinės ir ekonominės sanglaudos“ komponentą, orientuotą visų pirma į regioninę politiką. (Kitas PHARE 2000 komponentas – „institucijų stiprinimas“ – iš esmės atitiks dabartinį – „tradicinį“ – PHARE.)

Kaip jau minėta, šios programos orientuojasi į konkrečius ES struktūrinius fondus ir į Sanglaudos fondą – tai liečia jų remiamas veiklos rūšis, planavimo, įgyvendinimo, monitoringo bei įvertinimo mechanizmus. Tokiu būdu, gaudamos paramą iš šių stojimo paramos instrumentų, šalys kandidatės pratinsis sklandžiai pereiti prie „tikrųjų“ struktūrinių fondų administravimo.

Kauno regioninė plėtros agentūra