Etniniai konfliktai Airijoje

ETNINIAI KONFLIKTAI

AIRIJA

Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų

vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija

sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai

sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- tai

prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų

tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas

ir t.t.

Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.

Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku

pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali

prasidėti.

Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.

Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri

apriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimai

tampa konfliktine situacija, kai:

a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;

b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti

kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;

c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi

(nors tarp vienos šalies narių).

Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių

prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto

kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės

(aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-

socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės

aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų

suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.

Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo

kraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.

Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų,

siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį confliktus, tai

reškia susidūrimą.

Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių

gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir

regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir

kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei

sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti

identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai

kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau

pastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.

Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka

fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į

save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant

necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų

civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio

konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.

Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl

statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje

konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti,

eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.

Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema

reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra

tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.

Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet

tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių

komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos,

politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė

sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.

Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali

eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė

sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir

kartais virsta anarchija.

Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos

priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos

(arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos

modeliu[1].

Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone

išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės

„tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio

struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių

kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję

diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas,

todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant

nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad

teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to,

kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras

elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors

viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl

tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo

skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir

baigiant tikru karu.

Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip

abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra

apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių

interesų.

Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

• kilimo fazė,

• prievartos fazė,

• reguliavimo fazė.

Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo

fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas

sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują

konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra

naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti

konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.

Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius

konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir

stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:

ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie

būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o

ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.

Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai

konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba

1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo

arba imdavosi teroro veiksmų.

Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija

vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo

priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį,

religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.

Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikia

paminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.

Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšius

su daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdyti

užienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvo

įprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkų

tauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airiją

krikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.

Romėnai niekada neįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airiją

pažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airių

kovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavo

karams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis,

bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjo

atremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktos

tėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanija

buvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiai

kentėjo.

Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.

Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybė

ir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievui

pasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virto

mokytoju. Pasišventę krikščionybei rinkdavosi vieną iš trijų kelių: tapdavo

misionieriais ir kaip šv. Patrikas keliaudavo po šalį, stodavo į

vienuolynus arba tapdavo atsiskyrėliais ir gyvendavo nutolusiose salose,

laukinių kalnų viršūnėse ar negyvenamose dykvietėse.

1171 metais Henris II įsiveržė į Airiją. Žygiui leidimą davė anglas

popiežius Andrianas IV, remdamasis tvirtinimu, kad Airijoje religija beveik

išnykusi ir, kad sulaukėjusiai tautai reikia grąžinti tikėjimą ir bažnyčios

drausmę. 1169 m. gegužę nedidelė, bet gerai paruošta anglų kariuomenė,

vadovaujama riterių Fitz Stepheno

ir Maurice de Prendergast, išsikėlė

Airijoje prie Wexfordo. Po kelių mūšių anglai užėmė danų miestą Wexfordą.

Airių kunigaikščiai, užsiėmę vien savo žemių reikalais, į tai niekaip

nereagavo. Po poros mėnesių į Airiją atvyko Strongbow su dviem šimtais

riterių ir tūkstančiu karių ir užėmė Waterfordo miestą. Tada jis nužygiavo

į Meath ir Breffni viską naikindamas pakeliui. Strongbow lydint sėkmei,

Henrio pavydas augo. Jis atšaukė Strongbow į Angliją ir pats atvyko į

Waterfordą su penkiais šimtais riterių ir keturiais tūkstančiais karių.

Henriui vėl išvykus, airių vadai pamažu pradėjo suvokti savo kklaidas ir

rengti sukilimą prieš anglus. Airiams pavyko laimėti didelių mūšių, tačiau

normanų vadams labai rūpėjo plėsti savo valdas Airijoje, o airių vadai,

žinoma, siekė atkovoti teritorijas iš normanų. Greitai prasidėjo didelė

sumaištis. Ne tik airių vadai kariavo prieš normanų vadus, bet ir airių

vadai kariavo prieš kitus airių vadus, normanų vadai kariavo prieš normanų

vadus, o normanų-airių sąjungos kariavo tai su normanų vadais tai su airių

vadais. Normanai naikino bažnyčias ir vienuolynus kartu su vienuoliais,

griovė ką tik suradę kelyje, ir netgi sutiktus kelyje normanus žudė taip

pat žžiauriai, kaip ir airius.

Nuosekliausias puolimas prieš airius buvo vykdomas Henrio VIII laikais. Nuo

pat valdymo pradžios (1515 m.), Henrio VIII svarbiausias tikslas buvo

sunaikinti airių pasipriešinimo pagrindą. Airijos parlamentas, sudarytas

vien iš anglų kolonistų, paskyrė Henrį valstybės ir bažnyčios vadovu,

katalikų religija buvo pavadinta ““amžinai sugedusia” ir panaikinta. Po

penkių metų parlamentas paskelbė Henrį Airijos karaliumi. Henris taip pat

ėmė įkaitais kilmingųjų airių sūnus ir auklėjo juos Anglijoje skiepydamas

neapykantą airių tautai ir tradicijoms. Airių vadai buvo šalinami,

kariuomenei paremiant netikrus teismo ieškinius į jų žemes ir kurstant

pilietinius karus, kol tikrasis žemių savininkas buvo ištremiamas arba pats

perduodavo savo žemes karaliui. Airijoje vadai, nei tikri, nei

apsišaukėliai, neturėjo teisės perduoti žmonių žemes, ir kareiviai

žygiuodavo per žemes žudydami ir tremdami valstiečius. Taip pat buvo

naudojamas visų žemės gyventojų ištrėmimas, o tuščias kraštas

apgyvendinamas atvykėliais iš Anglijos. Krašto suverenitetas būdavo

padovanojamas naujiesiems žemių savininkams.

Bandymas Airijoje diegti protestantizmą buvo visiškai nesėkmingas, nes

airiai jame nematė nė vieno teigiamo aspekto. Anglų kareiviai, negaudami

algų, plėšė ir naikino kaimus, poetai ir istorikai buvo žudomi, jų knygos

ir genealogijos buvo deginamos, kad ““nei vienas žmogus nepažinotų savo

senelio”. Henrio religinis persekiojimas buvo taip pat nuosekliai tęsiamas

jo įpėdinių Eduardo ir Marijos. Nuolatiniai persekiojimai airių katalikybę

galutinai užgrūdino.

Ulsterio kolonija buvo dar vienas pretekstas airių klanų apiplėšimui.

Anglams nerūpėjo, kad žemė priklausė visai klano bendruomenei. Pagal anglų

teisę žemė priklausė vadams. Kariuomenė varė airius į kalnus ir pelkes,

tikėdamiesi, kad jie ten išmirs badu. Kolonistai iš Anglijos gavo žemes su

sąlyga, kad jie nesilaikys airiškų papročių, nesituoks su airiais ir

neįsileis airių į savo valdas. Daugybė airių mirė iš bado, kiti paliko

Airiją iir įsirašė į žemyno kariuomenes.

Airiai nenorėjo mirti pelkėse ir 1641 metais prasidėjo didelis sukilimas.

Pagrindinis sukilimo vadas buvo Rory O‘Moore. Daug metų jis rengė sukilimą

su svarbiausiomis airių šeimomis, airiais žemyno kariuomenių generolais ir

airių atstovais Europos šalyse. Sukilimas prasidėjo 1641 m. spalio 21

dieną. Per vieną dieną buvo užimta visa provincija, kolonistai buvo

išstumti į keletą Usterio miestų, kuriuos jie vis dar valdė. Dėl išdavysčių

ir klaidų, sukilimas prasidėjo tik vienoje iš keturių provincijų –

Ulsteryje. Pamažu prie sukilimo prisijungė dauguma airių vadų ir po 1642

metų gegužės sinodo Kilkenny mieste airiai praktiškai valdė visą šalį.

Kilkenny konfederacija atnešė šaliai labiau ne laisvę, bet prakeikimą.

Konfederacijos įkūrimas reiškė Airijos Parlamento įkūrimą. Karalius Charles

ir jo parlamentas susirūpino dėl pilietinio karo. Airiai laimėjo svarbių

mūšių, bet vėliau Aukščiausioji Taryba, praleisdama auksinę galimybę, ne

tik sudarė taiką su Ormondu, veikusiu karaliaus Charlso naudai, bet ir visą

konfederatų katalikų kariuomenę pavedė Ormondo vadovavimui. Žymus karvedys

Owen Roe pasuko į pietus, kad perimtų valdymą iš išdavikų ir atitaisytų jų

padarytą žalą, bet kiekvienas jo žingsnis buvo lemtas pralaimėti. 1649 metų

rugpjūtį Dubline išsikėlė Cromwellis. Jam buvo lemta Airijos istorijoje

išgarsėti kaip beatodairiškam skerdikui. Pirmiausiai su šiuo žmogumi,

tituluoto „Teisinguoju dievo pasiuntiniu“ ir „Didžiausiu airių draugu“,

teko susipažinti Droghedos gyventojams. Liko gyvi tik trisdešimt iš trijų

tūkstančių įgulos karių. Po Droghedos Cromwellis sunaikino kitas šiaurės

tvirtoves iir pasuko į pietus, sugriaudamas Arklow, Inniscorthy ir Ross

tvirtoves. Wexforde buvo išskersti du tūkstančiai airių. Po Wexfordo jis

bandė sunaikinti Waterfordą, bet nepavykus pirmajam puolimui negaišo laiko

ir sunaikino Corko miestą. Prieš jo naują patranką senovinės airiškų miestų

gynyba nesugebėdavo atsilaikyti. Sausį jis sunaikino Fethard, Cashel ir po

derybų užėmė Kilkenny. Po aštuonių mėnesių karo, Cromwellis paliko

sugniuždytą šalį prie parlamento kojų. Cromwellio pasekėjai kariavo dar

dvejus metus, kol buvo užimti Waterfordo, Limericko ir Galway miestai ir

sunaikintas galutinis pasipriešinimas. Tik 1652 metais baigėsi pats

ilgiausias, nežmoniškiausias ir labiausiai alinantis Airiją karas, kurio

metu žuvo penki šeštadaliai airių. Moterys ir vaikai badavo, vilkai pjovė

klajojančius našlaičius. 1652-1653 metais visaą šalį nusiubė maras ir

galima buvo klajoti 20-30 mylių ir nesutikti gyvos būtybės. 1653

parlamentas išleido įsakymą, kuriuo, grasinant mirtimi, visi airiai buvo

ištremti į vakarus nuo Shanon upės.

Kardu ir ugnimi nesunaikinus airių tautos, buvo įvestas Baudžiamasis

Įstatymas. Airių katalikams buvo uždrausta mokytis, įgyti profesiją, turėti

viešą biurą, užsiimti verslu ir prekyba, gyventi arčiau kaip per penkias

mylias nuo miestų, įsigyti ir nuomotis žėmės, balsuoti, laikyti ginklą,

globoti vaikus, auklėti vaikus ir dalyvauti katalikškose apeigose. Tik 1793

metais buvo priimtas įstatymas, bent jau teoriškai panaikinantis daugumą

katalikų diskriminacijos punktų. Dar 36 metų prireikė, kad, padedant

O‘Connellio agitacijai, būtų priimtas Katalikų emancipacijos įstatymas.

Anglija daug šimtmečių siekė riboti airių prekybą. Kad airiai negalėtų

konkuruoti ssu anglais, buvo uždrausta airiškos vilnos prekyba kontinente.

Kai airiai pabandė užsiimti medvilnės auginimu, Anglija įvedė 25% muitą

airiškai medvilnei ir Anglijos gyventojams uždraudė nešioti drabužius,

pagamintus iš ne angliškos medvilnės. Airiai bandė auginti tabaką, bet

Čarlzas II uždraudė tabako auginimą. Prieš keturis-penkis šimtmečius airių

žvejininkystė buvo antroji Europoje pagal dydį, bet anglų globoje prieš

šimtmetį buvo visai išnykusi. Ir tai tik keli pavyzdžiai paaiškinantys,

kodėl dar visai neseniai Airijos ekonomika buvo tokia atsilikusi.

Airių prekybos ribojimas sukėlė reakciją. Susikūręs Savanorių judėjimas

paskelbė boikotą prekybininkams, pranašumą teikiantiems ne airiškoms, o

užsienio prekėms. 1779 metais Airijos Parlamentas paskelbė laisvos prekybos

Airijai reikalavimą ir greitai Airijos prekybos teisės buvo atstatytos.

Pirmasis Vieningųjų Airių susirinkimas įvyko 1791 metų spalio 18 dieną.

1796 metai reikalai pradėjo vystytis ypač greitai. Administracija, gindama

save, pradėjo organizuoto terorizmo bangą, o šalies valdžia vis labiau

slydo į Vieningųjų rankas. Administracija, siekdama sunaikinti Vieningųjų

Sąjungą, įkūrė Oranžinę Bendruomenę.

Ilgai atidėliotas, tikintis pagalbos iš Prancūzijos, sukilimas prasidėjo

pačiu nepalankiausiu metu. 1798 metų gegužės 24-27 dienomis įvyko daug

karinių susirėmimų visoje Airijoje. Prancūzija susidomėjusi sekė įvykius

Airijoje ir į pagalbą airiams pasiuntė aštuonias fregatas ir aštuonis

tūkstančius karių, bet ekspedicija buvo sulaikyta anglų laivyno.

Visi žinojo, kad Amieno taikos sutartis tarp Prancūzijos ir Anglijos ilgai

netruks, karas vėl įsiliepsnos ir Bonapartas pabandys išsikelti Anglijoje

arba Airijoje. Vieningieji Airiai Airijoje ir žemyne buvo pasiruošę

atleisti Prancūzijai už

pažadų netesėjimą 1798 metais ir sudaryti su ja

naują sąjungą. 1803 metais Vieningųjų atstovas Thomas Addis Emmet susitarė

dėl didelių Prancūzijos pajėgų, kurios padės airių sukilimui. Airiai taip

pat susitarė dėl paramos su anglų ir škotų revoliucionieriais. Judėjimas

taip pat užsitikrino finansinę, moralinę ir kitokią paramą aukščiausiuose

Airijos visuomeniniuose, kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. Judėjimo

vadu 1802 metais tapo Robert Emmet. Jo pirmieji tikslai buvo organizuoti ir

apginkluoti šalį, bei paruošti ją bendradarbiavimui su prancūzų kariuomene.

1803 metų liepos 16 dieną sukilėlių slėptuvėje įvyko sprogimas, ir

nelaukdamas, kol jį demaskuos, RRobert Emmet nutarė paankstinti sukilimą ir

nelaukti pažadėtosios prancūzų pagalbos. Iš visos šalies atėjo

patvirtinimai, kad jei sukilimas prasidės Dubline, sukils ir visa Airija.

Sukilimą pradėti buvo numatyta liepos 23 dieną. Bet sukilimo dieną

paaikėjo, kad tik maža lauktų sukilėlių dalis buvo pasiruošę. Sukilimas

Dubline žlugo, bet jei prancūzai būtų įvykdę savo pažadą, visa šalis vis

vien būtų sukilusi pagal planą. Bet prancūzai vėl nuvylė savo sąjungininkus

airius. Kol Thomas Addis Emmet bandė toliau derėtis su prancūzais, jo

brolis Robertas išsklaidė savo sekėjus ir nutarė nieko nesiimti, kol

neatvyks pprancūzų pajėgos. Jis buvo sulaikytas, kai bandė aplankyti savo

mylimąją Sarah Curran ir rugsėjo 20 dieną Dublino gatvėje jam buvo viešai

nukirsta galva.

Pirmojoje devynioliktojo amžiaus pusės istorijoje dominuoja Daniel

O’Connell veikla. Dubline jis prisijungė prie Vieningųjų Airių. Kai Emmet

1803 metais paskelbė sukilimą, jis ggriebėsi ginklo, kad galėtų apginti

konstituciją. Kai 1813 metais katalikų emancipacijos šalininkai,

protestantai Grattan ir Plunkett, parlamente pristatė Katalikų

Emancipacijos Įstatymą, O’Connell sukėlė visą Airiją ir pasipriešino, nes

jo netenkino Anglijos veto teisė ir susirašinėjimo su Roma kontrolė.

O’Connellio ir tautos veikla pasiteisino ir Airijos katalikų teisės buvo

deramai apgintos. O’Connell tapo tautos balsu ir neginčijamu lyderiu. Jis

įkūrė Katalikų Sąjungą, kuri tapo pagrindine šalies politine jėga. Airiai

buvo tiek įsiaudrinę, kad Anglijos Vyriausybei Katalikų Sąjungą teko

uždrausti. Tuomet O’Connell įkurė naują partiją, paskelbė lojalumą karaliui

ir visus paragino aktyviai balsuoti 1826 metų rinkimuose. Po rinkimų

paaiskėjo, kad visa valdžia Airijoje atiteko airių katalikų jėgoms.

O’Connell buvo išrinktas Dublino, iki tol buvusio lojalistų tvirtove, meru.

Tai buvo milžiniškų sueigų laikai. Sueiga, kurioje dalyvaudavo ketvirti

milijono žmonių, buvo laikomas „vidutinio dydžio“. Valdžia, pabūgusi

milžiniškų sueigų, uždraudė CClontarf susirinkimą ir pasiuntė kareivius

išsklaidyti žmonių. O’Connelliui buvo mestas iššūkis. Minia laukė

O’Connellio kvietimo kovai ir nusivylė išgirdusi jo taikų raginimą

skirstytis. Tai buvo O’Connellio karjeros saulėlydis. Greitai jis

pasitraukė iš politikos ir mirė Italijoje 1847 metų gegužės 18 dieną.

1845 metais prasidėjo Didysis badas. 1845 metų bulvės, kurios buvo

pagrindinis airių maistas, užderėjo labai blogai. Iš pradžių anglai

pasiuntė mokslininkų grupę išsiaiškinti bulvių nederliaus priežasčių.

Vėliau buvo paruoštas veiksmų Airijoje planas. Galų gale, po to, kai buvo

nuspręsta skirti 200 tūkstančių svarų Londono Battersea parkui gražinti,

buvo nubalsuota sskirti 100 tūkstančių svarų dviems milijonams iš bado

mirštančių airių. Viešosios organizacijos, siekdamos palengvinti bado

alinamos šalies dalią, įvairiose šalyse surinko šimtus tūkstančių svarų.

Surinkus pinigų iš Amerikos buvo pasiųsti laivai su grūdais. Tik 1847, kai

badas pasiekė pačią baisiausią stadiją, vyriausybė pagaliau skyrė 10

milijonų paskolą. Siautėjant badui, vyriausybė buvo užsiėmusi ne tiek

maisto tiekimu badaujantiems, kiek gyventojų nuginklavimu ir policijos

stiprinimu. Tiesa, vyriausybė pasiuntė į šalį grūdų, bet iš šalies bado

metu buvo per menesį išvežama daugiau grūdų nei ivežama per metus. 1846-

1850 metais nuo bado žuvo apie milijoną žmonių ir dar maždaug tiek

emigravo.

Šeštajame dešimtmetyje Airijoje ir Amerikoje atsirado fenianizmo judėjimas.

Judėjimą įkūrė ir organizavo James Stephans. 1863 metais buvo įkurtas

laikraštis „Airių tauta“. Laikraštis buvo labai populiarus. 1865 matais

vyriausybė suėmė judėjimo ir laikraščio vadovybę. 1867 metų kovo 5 dieną

Airijoje buvo numatyta sukilimo pradžia, bet informatorius Corydon išdavė

sukilėlių planus, be to galinga sniego pūga, praūžusi per visą šalį,

nutraukė visus ryšius ir žmonių judėjimą. Vienas didžiausių šimtmečio airių

judėjimų patyrė visišką žlugimą. Nors karinė kova nepasisekė, bet greitai

pasirodė judėjimo darbo rezultatai. Po poros metų Airijoje buvo panaikinta

Anglikonų bažnyčia ir atlikta žemės reforma.

1893 metais prasidėjo švietėjiškas judėjimas Gėlų Lyga. Airija, atsigavusi

po bado ir apstulbinta Parnellio judėjimo žlugimo, sveikino Gėlų Lygą,

gaivinačią jos dvasinę jėgą. Lyga plito kaip ugnis. Kultūrinio gyvenimo

centras persikėlė iš aangliškų miestų į kaimo vietoves. Nuo tada politikai

tikrai ėmė atstovauti airių tautos interesus. Atsirado naujų laikraščių, iš

kurių svarbiausias buvo „Vieningi airiai“, redaguotas Arthur Griffith. 1905

metais Griffith su draugais įkūrė naują politinį judėjimą Sinn Fein. Sinn

Fein pasiūlė daugybę būdų gaivinti Airijos tautinę ekonomiką.

1914 metais Airijos atstovas Britanijos parlamente Redmondas, pabūgęs sero

Edward Carson grasinimų, sutiko su Airijos padalijimo principu. Airija buvo

nusivylusi. Nacionalistai surinko 20 tūkstančių savanorių, kad galėtų

pasipriešinti sero Edward Carson savanoriams, aprūpintiems Anglijos

kariuomenės ginklais ir išlaikomiems anglų junionistų. Visuomenės

nuotaikomis naudojosi ir Praktinės Veiklos partija, kuri siekė

nepriklausomos respublikos įkūrimo.

1914 Carsono savanoriai įvežė į Airiją didelę ginklų siuntą. Nacionalistai

irgi įsivežė ginklų iš žemyno. Velykų pirmadienio popietę Dubline buvo

paskelbta Airijos Respublika, virš centrinio pašto pastato buvo iškelta

trispalvė vėliava. Sukilimas neturėjo karinės sėkmės perspektyvų. Galima

buvo tik tikėtis, kad Vokietija pralauš Anglijos gynybą vakarų fronte ir

ateis į pagalbą, kol sukilimas nenumalšintas, bet ši menka viltis

nepasiteisino. Britų valdžia sukilimui buvo visai nepasiruošusi. Tik

antradienį 4500 britų kareivių, ginkluotų šautuvais ir patrankomis, puolė

sukilėlių įtvirtinimus. Tuo pat metu į Airiją buvo pasiųstas didelis

pastiprinimas. Ketvirtadienį puolimas priartėjo prie sukilimo vadovybės

būstinės – centrinio pašto. Tą pačią dieną sukilimas buvo numalšintas

Galway ir Atherny. Penktadienį visas miestas buvo paskendęs artilerijos

sukeltuose dūmuose, degė bažnyčios, bankai, įstaigos, žuvo daug civilių.

Šeštadienį sukilėliai besalygiškai kapitulaivo ir sekmadienį sudėjo

ginklus. VVisi respublikos akto signatarai buvo pasmerkti myriop, bet vėliau

kai kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po

metų kaliniai buvo paleisti į laisvę, siekiant paremti anglų propagandą

Amerikoje. Kai po metų Anglija, siekdama atremti Vokietijos puolimą,

paskelbė Airijoje mobilizaciją, deValera sukėlė tautą pasipriešinimui. Jo

išmintingi veiksmai Airiją išgelbėjo nuo kruvino pralaimėjimo ir užtikrino

moralinę pergalę.

1919 m. sausį respublikonų atstovai susirinko Dubline ir įkūrė Airijos

Parlamentą, dar kartą paskelbė respubliką ir sudarė nacionalinę vyriausybę.

Vos tik naujoji vyriausybė pradėjo darbą, vėl įsikišo Britanija. Anglija

atsiuntė kareivių ir policijos būrius, trukdė darbą, areštavo pareigūnus.

Anglijos veiksmams atremti slaptai buvo sukurta Airijos Respublikos Armija,

kuri 1920 metais pradėjo partizaninį karą ir greitai išvadavo daugumą

teritorijų nuo anglų policijos. Premjeras Lloyd George pasiuntė į Airiją

kareivius, remiamus tankų ir šarvuočių. Taip pat iš pirmojo pasaulinio karo

veteranų buvo įkurta žiaurumu pagarsėjusi nereguliari karinė britų

organizacija „Black and Tans“. Anglų žiaurybės, kurios turėjo įbauginti,

airius skatino dar aršesnei kovai. Pasklidus žinioms apie skerdynes

Airijoje, prasidėjo užsienio protestai. 1921 metų pavasarį Anglijos

Parlamentas nutarė religiniu pagrindu padalinti Airiją ir Ulsterio

provincijoje įkurti vietinį parlamentą. 1921 metų rudenį, bijodami dar

žiauresnio karo nei ankstesnis, airiai pasirašė kompromisinę taikos sutartį

dėl salos padalijimo. Airijos atstovai, iš sutarties pasirasymo grįžę namo,

rado parlamentą pasidalinusį į sutarties šalininkus ir priešininkus.

Prezidentas deValera vadovavo sutarties prišininkams. Sutarties priešininkų

didžiausią nepasitenkinimą kėlė Airijos

padalijimas, karaliaus valdžios

pripažinimas priesaikose, karaliaus atstovo generalgubernatoriaus

paskyrimas, anglų karinės bazės kai kuriuose Airijos uostuose. Sutarties

šalininkai argumentavo, kad šalis per daug išsekusi naujam karui, o esamos

sąlygos yra geriausia ką galima gauti ir to pakanka nepriklausomai šaliai

vystytis. Sutarties šalininkai, vadovaujami Arthuro Griffitho ir Michaelo

Collinso, pasivadino Nepriklausomybės partija, o sutarties priešininkai –

Respublikonų partija. Nepriklausomybės partija suformavo vyriausybę ir

ratifikavo sutartį su Britanija. Iš karto prasidėjo anglų kariuomenės,

policijos išvedimas iš 26 apygardų ir nekenčiamosios „Black and Tans“

organizacijos evakuacija. Buvo sukurta airiška policija.

Pirmąjį 1922 metų pusmetį kkilo pilietinis karas. Kare žuvo daugiau airių

negu kare su Britanija. Karas baigėsi 1923 metais Nepriklausomos Valstybės

kariuomenės pergale prieš Airijos Respublikos Armiją (IRA). Airijos

Respublikos Armija buvo uždrausta. Uždraustos organizacijos IRA ir Sinn

Fein iki pat amžiaus vidurio kovojo prieš Airijos vyriausybę.

1926 Eamon deValera atsiskyrė nuo radikalių Sinn Fein veikėjų ir surado

būdą pakeisti atšaukti priesaiką Britanijai. Jis įkūrė naują partiją Fianna

Fail ir 1932 metais buvo išrinktas ministru pirmininku. 1937 metais jis

paskelbė naują konstituciją, kurioje paskelbė nepriklausomą Airijos

Respubliką. Šioje konstitucijoje pirmąja kalba buvo paskelbta ggaelic, o

respublikos teritorija buvo paskelbtos visos 32 Airijos apygardos.

Antrojo pasaulinio karo metu buvo manančių, kad Anglijos priešus reikėtų

laikyti Airijos sąjungininkais ir Airija turėtų palaikyti Vokietiją, tačiau

daugumai nacių politika buvo nepriimtina. Airija karo metu išliko neutrali,

nors faktiškai leido Britanijai ir JAV nnaudotis savo uostais ir

aerouostais.

Šiaurės Airijos teroristinės organizacijos:

Nuoseklioji Airijos respublikos armija

Laikinoji Armijos respublikos armija (IRA)

Savanorių lojalistų pajėgos (LVF)

Oranžiniai savanoriai (OV)

Tikroji IRA

Dešinieji gynėjai (RHD)

———————–