EUROPA

ĮVADAS

Galėtume paklausti kodėl Europa pradėjo vienytis? Atsakę į šį klausimą, geriau suprasime Europos Sąjungą. Penki Europos vienijimosi dešimtmečiai – tai pavyzdingai išmokta keliolikos šimtmečių istorijos pamoka.

Materialinė Europos Sąjungos gerovė, aukštas gyvenimo lygis, nuo prekių lūžtančios lentynos kiek klaidina: gali pasirodyti, kad dėl šių dalykų kūrėsi Europos Sąjunga. Tuo tarpu vakarų Europos šalys pradėjo vienytis vengdamos karo.

Vienyti Europą ėmėsi traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Antrasis pasaulinis kkaras gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Mąstantieji suvokė, kad nacionalizmas – tai karas, kad jeigu valstybės nepasidalys suverenitetu, jeigu neieškos bendro intereso, jas ištiks bendra neganda. Kaip išeiti iš užburto rato, pasiūlė prancūzas Schumanas. Jis 1950 m. pasiūlė suvienyti Prancūziją ir Vokietiją. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu. Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, jis nuskambėjo drąsiai ir neįprastai. Schumano pasiūlymas iškėlė daug klausimų dėl suverenių valstybių ateities.

Kad sumažėtų konfliktai tarp europiečių, jiems reikėjo vienybės. Ekonomiškai susijusioms šalims nekils pagunda kariauti, nes ttai būtų karas su kaimyninėje šalyje investavusiu tautiečiu verslininku, su į ją dirbti išvykusiu tautiečiu darbininku.

Anot Monnet’o, nors žmonių prigimties nepakeisi, tačiau sukūrus teisingesnes ir visiems privalomas taisykles žmonės, kaip prisitaikančios būtybės, o kartu su jais – ir valstybės, nneturės kitos išeities, kaip tik elgtis teisingiau.

1. KAS VALDO EUROPOS SĄJUNGĄ

Europos sąjunga yra unikalus ekonomikos ir politinis pastatas. Jį keblu lyginti su tipiška tarptautine organizacija ar federacija. Europos Sąjunga neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės. Ji yra savotiškas valstybių federacijos ir tarptautinės organizacijos hibridas. Europos Sąjunga turi įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, bet neskiria aiški riba. Be to, kitaip negu įprasta federacija, Europos Sąjunga vis dar kuriama toliau vienijasi. Šio statinio konstitucinė, politinė ir ekonominė architektūra kinta, o patys architektai dar nėra susitarę dėl galutinės statinio formos.

Europos Sąjunga neturi vieno stipraus centro. Briuselis tėra vienas iš centrų, jame tiesiog įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Sprendimai randasi ne tik Briuselyje. Atvirkščiai Europos Sąjungoje daugiausia lemia jjos šalių sostinės.

Sąjungai visuomet pirmininkauja kuri nors jos valstybė. Bet ji ne vairuoja, o tik derina Europos Sąjungos veiksmus, siūlo darbotvarkę, prižiūri, kad priimti sprendimai būtų įgivendinami. Pirmininkaujanti šalis privalo ieškoti kompromiso tarp penkiolikos Sąjungos valstybių. Po pusės metų ją pakeičia kita šalis narė, po pusmečio – vėl kita. Taip ir sukasi pirmininkavimo ratas, paeiliui suteikdama progą pirmininkauti kiekvienai valstybei.

Strategines Europos sąjungos užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus priima penkiolikos šalių narių vadovai. Jie yra pagrindiniai Europos vienijimosi arbitrai, ggalintys jį arba spartinti, arba lėtinti, ryžtis naujai vienijimosi iniciatyvai arba ją atidėti. Vadovų susitikimai paprastai vadinami “viršunių susitikimais”, o oficialus jų pavadinimas – europos viršūnių taryba (svarbu nepainioti su Europos Taryba, kuri rūpinasi demokratija ir žmogaus teisėmis, posėdžiauja Strasbūre ir nėra Europos Sąjungos institucija). Iki 2000 metų Sąjungos vadovai formaliai susitikdavo kiekvieno pusmečio pabaigoje – birželį ir gruodį – šalyje, kuri pirmininkauja Sąjungai, ir kartą per pusmetį susitikdavo neformaliai. Nuo 2000 metų kovo jie nutarė rengti tris formalius susitikimus per metus. 2000 metų gruodį Nicoje Europos Sąjungos vadovai nusprendė, kad kai Sąjunga turės 18 valstybių narių, visi vadovų susitikimai vyks Briuselyje.

Šalių vadovai sprendimus priima bendru sutarimu. Kol bent vienas iš penkiolikos vadovų neapsisprendęs, sprendimo nėra. Dėl šios taisyklės, pavyzdžiui, vadovų derybos dėl Amsterdamo sutarties 1997 metais, taip pat dėl Nicos sutarties 2000 metais truko iki paryčių. Derybos dėl Amsterdamo sutarties taip ir baigėsi be esmingesnių Europos Sąjungos reformų, mat išsiskyrė vadovų nuomonės. Nors ir retai pasitaikantys, tokie atvejai traumuoja visą Europos Sąjungą, todėl vadovai stengiasi jų išvengti. Kaip sąjungai išsiplėtus pavyks susitarti su 27 ar 28 šalių vadovais – jau netolimas ateities klausimas.

Vadovų susitikimai pritraukia pulką žurnalistų, visuomeninių organizacijų aktyvistų. Pirmininkaujanti šalis visomis išgalėmis stengiasi, kad tokie ssusitikimai pasisektų ir įsimintų. Jie paprastai rengiami sostinėje arba vaizdingiausiuose, gražiausiuose šalies miestuose, neretai kurortuose.

2. KAIP EUROPOS SĄJUNGĄ VALDO MINISTRAI

Šalių vadovų apibrėžtus strateginius uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie ministrų susitikimai oficialiai vadinasi Europos Sąjungos Tarybos posėdžiais. Tarkime, Europos Sąjungos sankcijas Rusijai dėl Čečėnijos skelbia užsienio reikalų ministrai, o jeigu krenta euro kursas, tariasi finansų ministrai.

Taryboje susirenkantys ministrai ir tvarko pagrindinius Sąjungos reikalus – balsuodami priima Europos Sąjungos teisės aktus (tačiau daliai jų reikia dar ir Europos Parlamento pritarimo). Kiekvienos šalies ministras Taryboje turi fiksuotą balsų skaičių, priklausantį nuo šalies gyventojų skaičiaus. Taryboje ministrai dėl delikatesnių dalykų (bendrosios užsienio politikos, struktūrinių fondų) balsuoja vienbalsiai. Svarstydami bendrąją rinką reguliuojančius teisės aktus, ministrai dažniausiai balsuoja kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo metu jai pasiekti pakanka 62 balsų. Žinojimas, kad tam tikru klausimu reikės balsuoti kvalifikuota balsų dauguma, verčia šalis siekti konsensumo iki balsuojant, nes nė viena iš jų nenori atsidurti balsavimą pralaimėjusioje mažumoje.

Dažniausiai – kartą per mėnesį – Briuselyje renkasi užsienio reikalų bei ekonomikos ir finansų ministrai. Kitų sričių ministrai susitinka kartą per tris mėnesius ar rečiau. Kiekvieną ministrų posėdį parengia šalių narių nuolatinių atstovų (ambasadorių) prie Europos Sąjungos “Coreper” (nuolatinių atstovų komiteto trumpinys).

‘’Coreper” komitetas retai kada ppatenka į visuomenės dėmesio lauką. Tuo tarpu jo posėdžiai itin svarbūs: jų metu ambasadoriai parengia daugumą Tarybos sprendimų. Tarybos susitikimuose ministrai paprastai neturi laiko gilintis į detales, todėl jie dažnai pritaria daugumai ambasadorių siūlymų, o patys sprendžia tik aktualiausius politinius klausimus.

3. KOKIA YRA EUROPOS KOMISIJA

Europos Komisija yra bene puikiausias Europos Sąjungos administracinis kūrinys. Tuo yra įsitikinę daugelis Europos vienijimosi šalininkų. Komisija išsiskiria iš įprastų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara.

Neeilinis yra ir komisijos indėlis į Europos suvienijimą. Europos Sąjungos patirtis byloja, kad šalys sparčiausiai vienijasi tuomet, kai Europos Komisija dirba energingai ir nestokoja iniciatyvos. Europos Komisija gali būti aktyvi tik tada, kai vienijimąsį palaiko ir valstybės narės.

Komisijos naujoviškumas yra tai, jog Europos Bendrijų šalys delegavo jai dalį savo suverenių teisių, kad Komisija jas geriau realizuotų bendram labui. Komisija pašaukta ginti bendruosius besivienijančios Europos interesus, o ne tenkinti įtakingiausių valstybių įnorius. Ne veltui nedidelės Europos Sąjungos šalys laiko Komisiją patikima užtarėja. Iki šiol ji savo misiją atliko profesionaliai, veikdama kaip vienas iš Europos vienijimosi variklių. Būdama Briuselio įvykių centre Komisija kartu patiria spaudimą iš visų pusių.

Bene svarbiausia Komisijos darbo priemonė yra teisė siūlyti šalims narėms vienijimosi iniciatyvas. Išskyrus asociacijos sutartis ir sutartis dėl naujų narių įstojimo,

ministrai (Taryba) negali priimti teisės aktų (reglamentų, direktyvų), jeigu ir jų neinicijuoja. Šiuos projektus kuria Komisijos tarnautojai, pasitelkdami į pagalbą specialius komitetus. Tokių komitetų Briuselyje veikia apie tūkstantį. Juose išvien dirba Komisijos , šalių narių pareigūnai, interesų grupių atstovai, nepriklausomi ekspertai. Pateikusi teisės akto projektą Tarybai, Komisija gali jį bet kuriuo momentu atsiimti arba papildyti.

Iniciatyva, šis svarbiausias Komisijos ginklas, kartais atsisuka prieš ją pačią. Antai kai Komisijai vadovavo Delorsas, ji siūlė daug iniciatyvų, tačiau joms įgyvendinti nesulaukdavo papildomų darbuotojų iir papildomo finansavimo. Europa vienijosi, tačiau platėjo atotrūkis tarp vis gausėjančių Komisijos užduočių ir išteklių joms įgyvendinti, o tai vėliau tapo viena iš Jacques’o Santero Komisijos atsistatydinimo priežasčių

4. KĄ AIŠKINA ES INSTITUCIJOS

ES Teisingumo Teismas – aiškina Europos Sąjungos teisę. Jeigu šalis narė ar Europos Sąjungos institucija ją pažeidė, teismas gali imtis sankcijų. Europos Sąjungos teisės aktų nuolatos daugėja, tad Teisingumo teismui tenka nagrinėti vis daugiau bylų. Kad palengvintų Teismo naštą, šalys narės 1988 metais įsteigė pirmosios institucijos teismą. TTeisingumo Teismą sudaro 15 teisėjų (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) ir 9 generaliniai advokatai. Kaip ir Europos Komisija bei Europos Parlamentas, teismas yra nepriklausomai nuo šalių narių. Jis pašauktas sergėti bendras visoms šalims narėms privalomas teisines normas.

ES Audito rrūmų paskirtis – kontroliuoti, kaip Europos Komisija įgyvendina Europos Sąjungos biudžetą. Kasmet 15 audito rūmų narių (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) parengia apie tai raportą.

ES Regiono komitetas yra patariamoji institucija, kurią sudaro regionų ir savivaldybių atstovai. Jų šiuo metu yra 222. Komitetas atstovauja Briuselyje regionų ir savivaldybių interesams ir skatina glaudesnį regionų bendradarbiavimą. Jis gali komentuoti kitų Europos Sąjungos institucijų rengiamus teisės aktus.

ES Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto uždavinys yra garantuoti, kad, kurdamos Europos Sąjungos teisės aktus, Sąjungos institucijos atsižvelgtų į įvairių ekonominių ir socialinių grupių interesus. Komitetą sudaro 222 nariai.

Europos Parlamento skiriamas įgaliotinis (ombudsmenas) nagrinėja piliečių ar organicazijų skundus dėl Europos sąjungos institucijų veiksmų (dažniausiai dėl prasto administravimo).

Europos Komisija yra svarbi Europos Sąjungos tteisės aktų leidimo dalyvė. Ji ne tik teikia šių aktų projektus ministrams, bet tam tikrų sričių aktus gali leisti pati. Antai Komisijos direktyvos dėl prekybos tarp Europos Sąjungos šalių taisyklių, konkurencijos, žemės ūkio politikos yra privalomos šalims narėms. Komisija taip pat prižiūri, kaip įgyvendinamos Europos Sąjungos sutartys ir teisės aktai. Jeigu šalis narė sistemingai jų nepaiso, Komisija gali paduoti ją į Teisingumo Teismą, kurio sprendimams šalys narės privalo paklusti. Komisija taip pat gali paduoti į šį Teismą ir kitas Europos SSąjungos institucijas.

Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir 19 komisarų penkerių metų kadencijai skiria šalys narės; komisarus turi patvirtinti ir Europos Parlamentas. Komisarai privalo likti nepriklausomai nuo juos skyrusių vyriausybių ir nevykdyti jų instrukcijų. Šalys narės negali pačios pašalinti pavienio komisaro iš pareigų. Jeigu kuris nors komisaras joms neįtinka, jos gali kreiptis į Teisingumo Teismą, kuris turi teisę jį atstatydinti (visą komisarų komandą gali atstatydinti Europos Parlamentams). Komisija yra nepriklausoma ir finansiškai: jos veikla finansuojama ne tiesiai iš šalių narių biudžeto, o iš bendrojo Eurtopos Sąjungos biudžeto.

Penkios pagal gyventojų skaičių didžiausios Europos Sąjungos šalys – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Ispanija – skiria į Komisiją po du komisarus, likusios – po vieną. Teisė skirti du komisarus yra didelių šalių svarbos pripažinimas. Kartu tai leidžia šių valstybių vyriausybėms skirti vieną komisarą iš valdančiosios partijos stovyklos, antrąjį – iš opozicijos gretų. Taip Komisija opozicijos akyse įgauna daugiau teisėtumo. 2000 m. gruodį Europos Sąjungos vadovai nutarė, kad 27 šalis nares turinčioje Sąjungoje Komisijos narių skaičius (plačiau apie tai – skyrelyje ‘’Europos Sąjunga plečiasi’’).

Anksčiau kai kurios didžiosios šalys manė, kad į Komisiją nebūtina skirti svarbių politikų, nes esą tų šalių reikšmė savaime garantavo jų įtaką Komisijoje. Pasitaikydavo atvejų, kai komisarais būdavo skiriami aasmenys, tapę nepageidaujami sostinėse. Mažesnės šalys elgėsi atvirkščiai – skyrė komisarais aukšto lygio politikus, taip padidindamos savo įtaką Komisijoje. Vėliau didžiosios šalys pakeitė požiūrį į komisarų skyrimą. Kai atsistatydino Santero Komisija, naujuosius komisarus šalys narės rinko itin kruopščiai, o vėliau kandidatus į komisarus griežčiau “egzaminavo’’ ir Europos Parlamentas. Rezultatas: dabartinę komisarų sudėtį Briuselio analitikai laiko bene stipriausia Komisijos istorijoje.

Kiekvienas komisaras atsako už vieną ar kelias Komisijos veiklos sritis. Komisarams pavaldūs vienas arba keli generaliniai direktoratai (savotiškos ministerijos). Antai yra plėtros, žemės ūkio, švietimo ir kultūros generaliniai direktoratai ir t.t. Tokių generalinių direktoratų yra dvi dešimtys. Generaliniai direktoratai suskirstyti į keletą direktoratų. Komisarui taip pat talkina patarėjų komanda, vadinamasis komisaro kabinetas. Europos Komisijoje iš viso dirba apytikriai 21 tūkstantis valdininkų. Iš jų 16 tūkstančių yra Briuselyje, likusieji – Komisijos padaliniose Liuksemburge, informaciniuose biuruose visose Europos Sąjungos šalyse ir atstovybėse daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Lietuvoje.

Europos Sąjungos analitikai Europos Komisiją prilyginta Sąjungos vyriausybės užuomazgai. Komisiją gali atstatydinti Europos Parlamentas. Tiesa, pati Komisija paleisti šio Parlamento neturi teisės, nors Briuselyje jau kalbama apie galimybę suteikti jai tokią teisę. Yra sričių, kur Komisija, kitaip negu įprastos vyriausybės, beveik neturi balso. Tai Europos Sąjungos užsienio ir gynybos politika, policijų ir teismų bendradarbiavimas. ČČia daugiausia lemia Europos Sąjungos šalių ministrų žodis. Tačiau yra sričių (prekyba tarp Sąjungos šalių, konkurencijos ir žemės ūkio politikos), kur Europos Komisijos sprendimai būna privalomi šalims narėms.

Europos Komisija neturi ištikimo politinio užnugario kaip, tarkim, tipiška vyriausybė, kurią paprastai remia parlamentinė dauguma. Įkurta šalių narių valia ir piliečių nerinkta Komisija iš tikrųjų yra pažeidžiamiausia Europos Sąjungos institucija. Kai reikalai Europos Sąjungoje pakrypsta nepalankia linkme, ieškantieji atpirkimo ožio paprastai gręžiasi į ją.

5. EUROPOS PARLAMENTO REIKŠMĖ

“Piliečių advokatas”, “keliaujantis cirkas”, ‘’idėjų mugė’’, ‘’dramblių kapinės’’, ‘’perspektyvių politikų kalykla’’ – tai epitetai, skirti vienai Europos Sąjungos institucijai – Europos Parlamentui. Kaip matyti, pažinusieji jį nelieka jam abejingi.

Europos Parlamentas nėra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Jo nariai, tiesiogiai bendraudami su rinkėjais, yra tarpininkai tarp piliečių ir Europos Sąjungos institucijų. Šis tiesioginis ryšys su rinkėjais suteikia Parlamentui ir visai Europos Sąjungai daugiau demokratiškumo. Atstovauti piliečių interesams Europos vienijimosi procese yra svarbiausia šio Parlamento užduotis.

Europos parlamentas nėra vienintelis Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas. Šia funkcija jis dalijasi su Europos Sąjungos Taryba. Parlamentas tvirtina Europos Sąjungos biudžetą (kartu su Taryba), ratifikuoja asociacijos ir įstojimo į Europos Sąjungą sutartis, kontroliuoja kitas Sąjungos institucijas. Jis taip pat tvirtina Europos Komisijos

sudėtį ir gali ją atstatydinti. Jokia kita tarptautinė parlamentinė asamblėja neturi tiek viršnacionalinių galių, kiek jų turi Europos Parlamentas. Jis vienintelis iš Europos Sąjungos institucijų posėdžiauja viešai.

Dar neseniai Parlamentas buvo laikomas Europos Sąjungos. Dėl atvirai išsakomos nuomonės jį ne itin mėgo kitos Europos Sąjungos institucijos. Jis likdavo Komisijos ir Tarybos šešėlyje. Bet laikai keičiasi. Šiandien Europos Parlamentas yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos institucijų, stiprėjantis ir toliau.

Parlamentą kas penkeri metai renka Europos Sąjungos šalių gyventojai. Tiesa, šie rinkimai kol kkas adekvačiai neatspindi rinkėjų požiūrio į Europos vienijimąsį. Jie pirmiausia yra barometras, rodantis šalių narių vidaus politinį klimatą. 1999 m. birželį įvykę Parlamento rinkimai naujai padalijo politikos kortas: pirmą kartą šio Parlamento istorijoje didžiausią jo frakciją suformavo centro dešinės (krikščionių demokratų ir konservatorių) partijų atstovai.

Europos Parlamento nariai buriasi į frakcijas ne pagal tautybę, o pagal įsitikinimus: pavyzdžiui, graikų komunistai dirba vienoje frakcijoje su prancūzų komunistais, britai konservatoriai triūsia išvien su Vokietijos krikščionimis demokratais , o prancūzų euroskeptikai pluša išvien su ddanų euroskeptikais.

Europos Parlamente dirba 626 parlamentarai, atstovaujantys apie 100 politinių partijų. 2000 metų gruodį Nicoje Europos Sąjungos vadovai susitarė, kad 27 šalių narių Sąjungoje europarlamentarų bus 732. Nuo dešiniųjų radikalų iki trockistų – pasaulėžiūrų paletei šiame Parlamente spalvų netrūksta. TTarp dabartinių 626 parlamentarų –187 moterys.

Asmens vaidmuo Europos Parlamentare yra didesnis nei nacionaliniuose parlamentuose, kur daug lemia partinė drausmė, partijų politika. O Europos Parlamento nariai, nors ir išrinkti pagal partijų sąrašus, atsidūrę Briuselyje, toli nuo partijų vadovybės, esančios Sąjungos šalių sostinėse, be to, susibūrę į daugiatautes frakcijas, įgauna daugiau individualaus veikimo laisvės. Parlamento posėdį aukštyn kojom gali apversti kuris nors vienas parlamentaras smarkuolis, nepaklusęs frakcijos “linijai’’ ir nutaręs rėžti tiesą į akis.

Europos Parlamente sugyvena ne tik įvairiausios ideologijos, bet ir spalvingos asmenybės. Europos Parlamento nario veikla didžia dalimi – šviečiamoji: reikia dalyvauti susitikimuose, diskusijose su visuomene, kalbėti seminaruose ir konferencijose, priimti daugybę lankytojų (Parlamentą per metus aplanko apie 250 tūkstančių piliečių), atsakyti į rinkėjų laiškus.

Europos PParlamento pirmininkas yra jo “balsas ir veidas’’. Iš pažiūros pirmininko pareigos neatrodo labai sudėtingos. Jis renkamas pustrečių metų kadencijai.Pirmininkas atstovauja Parlamentui jo santykiuose su kitomis Europos Sąjungos institucijomis, šalimis narėmis ir užsienio valstybėmis. Būdamas pirmasis tarp lygių, jis negali primesti parlamentarams savo valios.

Europos Parlamento pirmininkas turi palaikyti pusiausvyrą tarp 626 parlamentarų, įsiklausyti į visus. Pirmininkaudamas svarbiausiems Parlamentaro posėdžiams pirmininkas kontroliuoja daugiatautę kelių šimtų parlamentarų auditoriją. Dabartinė Parlamento pirmininkė autoritetingai vadovauja svarstymams.

Parlamento būstinės klausimą Europos Sąjungos šalys ssprendžia vienbalsiai, ir kiekviena jų čia turi savų interesų, mat visose veikia viena ar kelios Sąjungos institucijos ar agentūros. Todėl, nepaisant daug kartų reikšto Europos Parlamentaro narių nepasitenkinimo, jie ir toliau kas mėnesį keliauja iš Briuselio į Strasbūrą, ir atgal.

IŠVADOS

Europos Sąjunga – tai ypatingas darinys. Jos valdymas skiriasi nuo paprastos valstybės valdymo, nes ją valdo rinktinė keliolikos šalių valdžia. Europos Sąjunga tampa vientisu politiniu dariniu. Europos Sąjungos valstybės juda glaudesnės ir ekonominės, ir politinės sąjungos link. Europos Sąjunga jau turi federacijos požymių, pirmiausia – ekonomikoje; tai liudija euras. Dabar jos kuria bendrąją užsienio ir gynybos politiką, aptarinėja Europos Sąjungos konstitucijos idėją. Prieštara tarp valstybių noro likti įmanoma daugiau savarankiškomis ir jų siekio sukurti ekonomiškai ir politiškai stiprią Europą dar ilgai kaitins diskusijas Europos Sąjungoje.