EUROPINĖS PILIETYBĖS ATSIRADIMAS

TURINYS

Įvadas 3

1. Europinės pilietybės samprata 4

1.1. Europos pasas 4

1.2. Pagrindinės ES piliečių teisės 5

1.3. Neaiški “europinės pilietybės” sąvokos reikšmė 6

2. Sąvokos “Europinė pilietybė” vystymosi istorinė apžvalga 7

2.1. Du galimi būdai įgyti europinę pilietybę 8

2.2. Europos teisių Chartijos vaidmuo 9

2.3. Europos Sąjungos sutartis 10

2.4. „Užsieniečio statusas“ europinės pilietybės kontekste 11

Išvados 14

Literatūros sąrašas 15ĮVADAS

Beveik kiekvienas asmuo, gyvenantis vienoje ar kitoje šalyje, turi jos pilietybę. Dauguma iš mūsų esame Lietuvos Respublikos piliečiai, pilietybę gavome gimdami savo šalyje arba ją „„paveldėjome“ iš gimdytojų. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, vis dažniau prabylama apie europinę pilietybę, todėl kiekvienam aktualu žinoti, kokia tai pilietybė, kaip ji įgyjama ir kokias teises bei pareigas suteikia ES valstybių piliečiams.

Europinės pilietybės sąvoka lieka neaiški, nors ši samprata nėra visiškai nauja, tik 1992 metais vasario 7 dieną pasirašytoje Mastrichto Europos Sąjungos sutartyje formaliai, naudojant teisines kategorijas, buvo nustatyta “Sąjungos pilietybė”.

Šiuo metu ypač pabrėžiamas nacionalinės autonomijos irimas ir vietoje jo transnacionalinių jėgų įtaka ir svarba bei kokybiškai naujo ppobūdžio valstybės, teritorijos ir jos žmonių santykis. Tai padarė įtaką ir europinės pilietybės atsiradimui. Išvestinės pilietybės modelio analizė ir interpretacija remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis. Tai: globalizacija, gerokai susilpninusi valstybės ir jos piliečių saitus; besiplečianti regioninė integracija, dariusi įtaką sienų ir sskirtumų tarp kaimyninių valstybių nykimui; Europos žmonių teisių paradigma, kaip vienas iš globalizacijos padarinių, siekianti efektyvios globalinės mobilizacijos bei socialinių, politinių ir ekonominių teisių normų įgyvendinimo.

Rašto darbo objektas – europinė pilietybė. Rašto darbo tikslas – supažindinti su europinės pilietybės samprata, pagrindinėmis ES piliečių teisėmis, apžvelgti europinės pilietybės vystymosi istoriją, apibūdinti šios pilietybės įgijimo būdus.

Rašto darbe panaudota mokslinė literatūra europinės pilietybės klausimais, nenukrypstant nuo originalių autorių tekstų, be to, pateikiama elektroninių dokumentų medžiaga (atliekant neoficialų vertimą iš rusų kalbos), kuri labiau skirta apmąstymams.

1. EUROPINĖS PILIETYBĖS SAMPRATA

Be savo šalies pilietybės, Europos Sąjungos valstybių piliečiai turi ir bendrą ES pilietybę. Taip siekiama stiprinti ES piliečių bendrumo dvasią ir suteikti jiems tam tikrų praktinių teisių bei laisvių. Pilietybės idėja pradėta įgyvendinti nuo 1984 m., kai Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pavedė specialiam komitetui parengti išsamų pranešimą. 1985 m. birželį Milane Europos viršūnių taryba pritarė komiteto parengtam pranešimui „Piliečių Europa“, kuriame buvo detaliai išnagrinėtos galimybės įdiegti bendrą pilietybę. Defacto Europos Bendrijos valstybių piliečiai buvo Europos piliečiai jau XX a. devintojo dešimtmečio viduryje, ypač kai 1985 m. visose EB šalyse buvo imta diegti Europos pasą. 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai, ES valstybių piliečiai įgijo ES pilietybę ir de jure [6].

Europos Bendrijos steigimo ssutartyje ES pilietybė apibrėžta 17-22 straipsniuose. Juose teigiama, kad vienos iš ES valstybių pilietybę turintis asmuo kartu yra ir Sąjungos pilietis. Pilietybė suteikia tam tikras bendras teises ir pareigas:

– teisę laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje pagal Mastrichto sutartyje nustatytas sąlygas;

– Sąjungos pilietis, reziduojantis ES valstybėje, kurios pilietis jis nėra, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento (EP) rinkimus tokiomis pat teisėmis kaip ir tos valstybės piliečiai;

– būdamas trečiojoje šalyje, kurioje nėra jo valstybės atstovybės, jis turi teisę į bet kurios kitos ES valstybės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;

– ES piliečiai turi teisę teikti peticijas EP ir kreiptis į Europos ombudsmeną bei Teisingumo Teismą.

1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje numatyta labiau detalizuoti individualias piliečių teises ir suteikti jiems platesnes galimybes (įdarbinimo, socialinėje, kultūrinėje, santykio su ES institucijomis, saugios aplinkos srityse) [6].1.1. Europos pasas

Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos, ir ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais, kuriuos išduoda atitinkamos įgaliotos valstybių narių agentūros. Vis dėlto ES valstybėse išduodami pasai yra panašios išvaizdos.

Pirmą kartą Europos paso idėja buvo aptarta 1974 m. EB valstybių vadovų susitikime Paryžiuje. 1975 m. gruodžio mėn. Romoje Europos viršūnių taryba sutarė nustatyti EEB valstybių piliečiams vienodą pasą. Po tam tikrų nesutarimų (daugiausia dėl paso formato, spalvos ir įrašomų duomenų) 1981 m. birželio ir 1982 m. birželio mėn. Taryba priėmė dvi rezoliucijas dėl paso išvaizdos ir techninių detalių. Nuo 1985 m. sausio 1 d. Europos pasas pradėtas išdavinėti visose EB valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai.

Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu (vadinamuoju burgundiškuoju) viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta „Europos Bendrija“, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas. Visose valstybėse užrašai ant viršelio yra vienodo šrifto. Taip pat suvienodintas puslapių skaičius – 32 (daugiau gali būti tik puslapių, skirtų vizoms ar kelionių spaudams) ir daugelis kitų paso savininko asmens duomenų.

Europos paso reikšmė yra simbolinė (įtvirtinti Europos identitetą) ir praktinė (jis lengvai atpažįstamas pasienyje) [6]. 1.2. Pagrindinės ES piliečių teisės

Pirminėse Bendrijos sutartyse daugiausiai dėmesio buvo skirta prekybai ir kitiems ekonominiams klausimams, o žmogaus teisių klausimai Bendrijai parūpo tik vėlesniais jos raidos etapais. Iš pradžių Bendrijos samprata buvo kur kas siauresnė negu ji yra šiandien, o tuo metu tam tikra prasme vyko funkcijų pasiskirstymas tarp Bendrijos ir Europos Tarybos, pastarajai organizacijai esant atsakingai už žmogaus teises. Tačiau greitai paaiškėjo, jog teisinė sistema be žžmogaus teisių doktrinos kai kuriose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų [1].

Visų šalių-narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Sąjungos pilietybės įvedimas sukūrė tiesioginį ryšį tarp Europos integracijos ir žmonių, kuriems tarnauti ji sukurta. Sąjungos pilietybė suteikia konkrečias civilines teises:

– kaip Sąjungos piliečiai valstybių-narių piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir apsigyventi, kur patinka;

– jie turi teisę balsuoti ir balotiruotis vietiniuose rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena. Tai sukelia tam tikrų padarinių. Norėdamos iš tikrųjų tai įgyvendinti, kai kurios valstybės-narės turi papildyti savo konstitucijas;

– piliečiai turi teises ir rinkimuose į Europos Parlamentą;

– kiekvienas pilietis turi teise Europos Parlamentui pateikti peticiją tiesiogiai jį liečiančiu klausimu arba savo problemas gali išdėstyti ombudsmenui.

– bendrijai nepriklausančiose valstybėse Sąjungos pilietis turi teisę į visų ten atstovaujamų valstybių-narių diplomatinę ir konsulinę apsaugą.

– Sąjungos pilietybė nedubliuoja nacionalinės (įprastinės) pilietybės ir žmonės gali išlaikyti nacionalinį identitetą [5].1.3. Neaiški “europinės pilietybės” sąvokos reikšmė

Sąvokos “europinė pilietybė” svarbumo įvertinimai nėra vienareikšmiai ir yra gana atsargūs. Kai kurie autoriai kalba ir apie „žymų pasiekimą“, nepaaiškindami, kaip konkrečiai išreikštas šis „pasiekimas“, ir apie „tikrą progresą“, tuo pat metu konstatuodami, kad sąjungos charakteriui, kaip “vientisam juridiniam vienetui”, kyla tam tikra grėsmė dėl Mastrichto sutarties trūkumų. Kalbama ir apie tai, kad europinė

pilietybė – tai tik dalis sudėtingo vystymosi proceso, kuris prasideda nuo nacionalinės pilietybės ir veda link Europos piliečių bendrijos, kad Sąjungos pilietybė bus tik atskirų individo teisių ir pareigų sujungimas, įvardintas kaip “sąjungos pilietybė”, be to išliks tarpinis nacionalinės pilietybės vaidmuo, jos reikšmė europiečių gyvenime nepasikeis.

Įgyvendinus europinės pilietybės idėją, jos reikšmė vykstančiame integracijos procese bus žymia dalimi nulemta pilietybės sąvokų, kurios buvo išplėtotos keliose Bendrijos valstybėse narėse. Tačiau tai nereiškia, kad Sąjungos pilietybė bus įvairių nacionalinių sąvokų mišinys. Įvairius vienos SSąjungos pilietybės variantus nulems tradicijų, kurios suformavo pilietybės sąvokas atskiruose nacionaliniuose regionuose, įvairovė. Nacionalinėms valstybėms narėms išlaikius pagrindinį vaidmenį, nacionalinės tradicijos ir atskirų valstybių narių sampratų ypatumai turės didelės reikšmės besivystančiai Sąjungos pilietybės sąvokos formai.

Valstybėse narėse pilietybės prasme naudojami elementai pasižymi gausumu ir įvairove. Ar įvairūs nacionalinių pilietybės sampratų elementai yra panašūs ir kiek jie panašūs tarpusavyje, kad galėtų tapti europinės pilietybės pagrindu? Akivaizdu, kad nacionalinės pilietybės sampratos be galo skiriasi viena nuo kitos, o tai gali sutrukdyti rasti ((politiniu atžvilgiu) bendrus sąlyčio taškus suvokiant europinės pilietybės esmę (tiek politinėje sferoje, tiek ir individams, kurie įgis šį statusą). Tokiu atveju šis neigiamas rezultatas suteiktų vertingų duomenų apie nacionalinių bendrijų normatyvinius ir struktūrinius aspektus bei apribojimus, atsirandančius jų integracijos kelyje įį viršnacionalinį vientisą vienetą [4].

2. SĄVOKOS „EUROPINĖ PILIETYBĖ“ VYSTYMOSI ISTORINĖ

APŽVALGA

Pagal Romos Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, tampa ir Sąjungos piliečiu. Politinis terminas su patetiniu atspalviu – “pilietis” – buvo visiškai svetimas originalios sutarties formuluotėms. Šioje sutartyje buvo suskirstyti asmenų vaidmenys ekonominėje scenoje – darbdaviai, darbuotojai arba asmenys, dirbantys nuosavoje įmonėje. Pagrindiniu Bendrijos tikslu buvo valstybių narių ekonomikų integracija, o vėliau, individų teisės – visų pirma teisė į vienodą visų rinkos dalyvių elgesį su individu, neatsižvelgiant į jo pilietybę – buvo suformuotos pagal funkcinius ekonominės integracijos reikalavimus [4].

Suteikdama garantiją laisvam žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimui, Sutartis užtikrino samdomų darbuotojų bei asmenų, dirbančių savo įmonėse, mobilumą, laisvą darbo rinką ir su tuo susijusias migruojančio darbuotojo tteises bei jo šeimos teisę naudotis teise į darbą bei socialinėmis garantijomis tokiomis pat sąlygomis, kokias turi valstybės, kurioje jis gyvena, piliečiai (48-73 straipsniai).

Tuo pačiu metu Bendrijos vystymasis akivaizdžiai peržengė valstybių narių ekonomikų “funkcinės integracijos” ribas. Siaura individų kaip darbuotojų arba asmenų, dirbančių nuosavose įmonėse, samprata, tapo nepakankama. Trys Tarybos direktyvos, išleistos 1990 m., taip plačiai apibrėžia asmens, kuris yra valstybės narės pilietis, teises gyventi kitos valstybės narės teritorijoje, kad beveik kiekvienas valstybės narės pilietis turi teisę laisvai judėti ir ggyventi valstybės narės teritorijoje neatsižvelgiant į jo ekonominį statusą. Truputį anksčiau (1989 m.) Europos Teisingumo Teismas priėmė nutartį, kad pagal Sutarties 7 str. (šiuo metu 6 str.) ne tik asmuo, teikiantis paslaugas, bet ir jomis besinaudojantis asmuo, ku.ris keliauja kitos valstybės teritorija, saugomas lygiai taip pat, kaip ir tos valstybės narės piliečiai. Valstybių narių piliečių teisinės apsaugos atskyrimas nuo jų funkcinio statuso laikomas svarbiu žingsniu kelyje į europinę pilietybę. Vis dėlto nei susijusios su rinka darbuotojų ir asmenų, dirbančių nuosavose įmonėse, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, nei galutinis šių teisių atskyrimas nuo ekonominio valstybės narės piliečio vaidmens negarantuoja teisinės lygybės laisvai judantiems ir gyvenantiems Sąjungos “piliečiams” tokių pat teisių kitose gyvenimo srityse, kokias turi atitinkamos valstybės narės piliečiai. Atsižvelgiant į tai, kad pilietybės nustatymas – t.y., individų, kurie ypatingai susiję su atitinkama valstybe nare, klasės nustatymas – paliekamas valstybių narių dispozicijoje, valstybių narių piliečiams taikomas užsieniečio statusas, kai jie yra kitos valstybės narės teritorijoje.

Nacionalinių valstybių teisė diskriminuoti užsieniečius, t.y. pripažinti jų teises labiau ribojamomis, nei savo šalies piliečių – tai neatskiriamas šiuolaikinės valstybės suvereniteto elementas, patvirtintas tarptautinėje teisėje. Ši teisė buvo apribota, bet ne atšaukta, Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu, kuriame sakoma, kad “Sutarties taikymo ribose. bet kkokia diskriminacija pagal pilietybės požymį draudžiama”. Nors “Sutarties taikymo apimtis” vis didėjo, didžiulės sritys paliko už jos reguliavimo ribų, kadangi yra visiškai nesusijusios su Sutartimi. Šiose srityse valstybių narių piliečiai lieka užsieniečiais visose valstybėse narėse, išskyrus savo gimtąją šalį. Taigi, “Sąjungos pilietybė” netapo pirmyn pažengusios ekonominės integracijos daugiau ar mažiau automatine pasekme.2.1. Du galimi būdai įgyti europinę pilietybę

Europinę pilieybę galima įgyti dviem būdais.

Pirmasis būdas reikalauja turėti bendrą europinį kriterijų, nustatantį asmenų klasę, kuri naudojasi kai kuriomis teisėmis ir privilegijomis, darančiomis individą “Bendrijos piliečiu”. Tai legalus gyvenimas mažų mažiausiai penkerius metus Bendrijos teritorijoje. Visiškai nerealu, kad gyvenimas Bendrijos geografinėse ribose visai nepriklauso nuo to, ar šis individas yra valstybės narės pilietis ar ne. Taigi, Sąjungos piliečiu būtų galima tapti ir nesant jokios valstybės narės piliečiu, todėl, kad valstybės narės nėra tarpininkai tarp individo ir Bendrijos. Tokį kelią link europinės pilietybės būtų galima pavadinti statuso įgijimo keliu, kadangi piliečio statusas logiškai įgyjamas pirma, nei gaunamos iš to išplaukiančios teisės. Teisės kyla iš statuso.

Antru būdu galima taikyti priešingą metodą. Pagal jį Bendrija galėtų perduoti teises visiems valstybių narių piliečiams. Asmenybė galėtų naudotis jomis nepriklausomai nuo jos individualiai turimos pilietybės. Kadangi kalbama apie uždaras nacionalines valstybes, yra sunku imti ir užtikrinti teises, neatsižvelgiant į ttai, kad individas yra kitos šalies pilietis. Įteisinus šią praktiką, galima tikėtis naujo teisinio asmens, kuris nėra laikomas piliečiu (toje valstybėje), statuso gimimo. Šis europinės pilietybės įgijimo kelias vadinamas teisių suteikimo keliu, kadangi pirmiausia patvirtinamos teisės, tik po to suteikiamas statusas. Statusas kildinamas iš teisių, kurias suteikia Bendrija.

Kalbant apie pilietybės įgijimą teisių suteikimo keliu, būtina paminėti vieną sąlygą. Teisių suteikimo kelias kuriant pilietybę gali tapti bergždžiu, jei teisės bus nagrinėjamos kaip instrumentas, kuris svarbus individams, ginantiems visų pirma savo interesus. Jei “asmeninės naudos teisės” paims viršų, bendros sferos idėja, svarbi visiems asmenims, besinaudojantiems tokiomis pat teisėmis, nebus įgyvendinta. Bet egzistuoja ir “komunitarinis” projektas, pagal kurį teisės vaidina svarbų vaidmenį visuomeninėje ir politinėje integracijoje. Žmonės, suvokiantys, kad jie turi teises, išplaukiančias iš to, kad jie priklauso vienai bendrijai, gali vystyti kolektyvinio identiškumo jausmą, kuris ir suvienys juos į valstybę. Ar šioje valstybėje vyraus “asmeninės naudos” suvokimas ar “komunitarinis” požiūris, priklausys nuo įvairių aplinkybių, tarp kurių valstybės samprata ir įstatymų vaidmens suvokimas yra ypatingai svarbūs. Teisių, sudarančių palankias sąlygas laisvam kapitalo ir darbo jėgos judėjimui, suteikimas skatins asmeninės naudos suvokimą bei stabdys bendrų interesų ir idėjų sferos atsiradimą. Visuomenine institucija, kuriai jie priskiriami ir kuri tampa jų veiklos sfera tai rinka.

Visiškai kitokia padėtis, kalbant apie komunikatyvines teises, tokias kaip: teisė laisvai reikšti mintis, laisvai burtis į susivienijimus, rinktis tikėjimą ar sąžinės laisvę, o taip pat teisė į gyvybę ir asmeninį neliečiamumą, kurios nors ir ne visiškai priešingos sąvokai “asmeninė nauda”, priskiriamos bendrų gyvenimo formų idėjai, o galų gale – valstybės idėjai. Šiuo atveju vyrauja pilietinis charakteris, todėl jos suprantamos kaip “komunitarinės” [4].

Skirtumas tarp teisių, ginančių asmeninę naudą, ir teisių, atsakingų už “komunitarinį” suvokimą, buvo įvestas tam, kad būtų galima apginti hhipotezę, jog tik antrosios teisės gali padėti formuojant pilietybę.

Teisių suteikimo kelias, vedantis link europinės pilietybės, apima dviejų elementų derinį: pirma – atsisakymas valstybės narės individualios pilietybės, kaip kriterijaus, leidžiančio naudotis teisėmis Bendrijos teritorijoje; antra – įtraukimas į teisių paketą teisių, suteiktų valstybių narių piliečiams, kurias būtų galima interpretuoti “komunitariniu” požiūriu. Europos Bendrijos steigimo sutarties sudarytojai teisių suteikimo keliu nepasuko.2.2. Europos teisių Chartijos vaidmuo

Bendra rinka išplėtė suvokimą, jog individams būtina jų asmeninio, šeimyninio ir kolektyvinio gyvenimo apsauga nuo grasinančių arba nnet destruktyvių šio proceso pasekmių. Požiūris į teises ekonominės integracijos proceso metu tapo plačiai žinoma europinės integracijos problema. Kyla klausimas, ar šis naujas požiūris į teises atvers kelią link europinės pilietybės. Kai kurie autoriai dar prieš pasirašant Europos Sąjungos sutartį mmanė, jog teisių, kurias Bendrija perduoda valstybių narių piliečiams, rinkinys padės sudaryti palankias sąlygas europinės pilietybės sampratos atsiradimui. Tačiau jos reikšmė liko neaiški. Ekspertai tik vieningai sutaria dėl to, kad pastebimas bendros pilietybės neatitikimas tradicinės pilietybės sampratai, suformuotai nacionalinės valstybės struktūros, padės žmonėms išvengti tarpusavio susimaišymo. Europinė pilietybė – tai ypatingas narystės Bendrijoje būdas, kurį tik dalinai galima palyginti su pilietybe, pagrįsta tautybe, t.y. nacionalinės valstybės egzistavimu.

Požiūrį, pabrėžiantį teisių suteikimo kelio reikšmę europinės pilietybės atsiradimui, ypač parėmė Europos Teismo sprendimas. Nors Romos sutartyje teisės Chartija nebuvo minima, Teismas pripažino, kad pagrindinių teisių, įrašytų į daugelio valstybių narių konstitucijas, apsauga, “nors ir įkvepiama bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų, turi būti užtikrinta struktūros ribose bei atsižvelgiant į Sąjungos tikslus” [4].

Tačiau idėja aapie tai, jog Bendrija turi prisijungti prie Konvencijos dėl žmogaus teisių apsaugos ir pagrindinių laisvių, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, ir pripažinti ją kaip Teisės chartiją, nebuvo įgyvendinta. Europos Parlamentas pasirinko atskiros Teisės chartijos, skirtos Bendrijai, rengimą, o 1989 m. balandžio 12 d. priėmė pagrindinių teisių ir laisvių deklaraciją. Nei Taryba, nei Komisija ypatingai neapsidžiaugė šia idėja, o deklaracija taip ir liko projektu, neturinčiu juridinės galios. Galiausiai individualių teisių Bendrijos atžvilgiu sąrašo, tampančio potencialia priežastimi sukurti europinės pilietybės sstatusą, rengimas buvo pavestas Europos Teismui.2.3. Europos Sąjungos sutartis

Europos Sąjungos sutartis, kurią valstybių narių vyriausybės laiko “nauju etapu kuriant tampresnį ryšį tarp Europos tautybių, kuriame sprendimai bus kiek įmanoma labiau priartinti prie piliečių” (A straipsnis, 2 pastraipa), taip pat nenumato atskiros Teisės chartijos, skirtos Bendrijai. Europos Konvencija taip pat neįtraukta nei į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, nei į Europos Sąjungos sutartį. Taip pat nepriimtas sprendimas dėl Bendrijos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos.

Dar radikalesnis žingsnis kokybiškam Bendrijos virtimui iš valstybių bendrijos pilietine bendrija buvo padarytas Institucinių reikalų komiteto Europos sąjungos konstitucijos projekte. Pagal Sąjungos konstitucijos projekto 1 str. 1 pastraipą, Europos sąjunga “susideda iš valstybių narių ir jų piliečių”, iš kur ir išplaukia visa jos valdžia. Jei iš tikro ne tik valstybės, bet taip pat ir jų piliečiai taps elementais, kuriančiais Europos Sąjungą, tai reikš žymų kokybišką teisinio ir politinio Bendrijos charakterio pasikeitimą. Nors politiniuose, juridiniuose ir akademiniuose sluoksniuose laikoma, kad nuo pat pradžių Bendrija buvo daugiau negu tik tarptautinė organizacija, t.y valstybių susivienijimas. Ne mažiau akivaizdu ir tai, kad tik valstybės jos sudėtiniai elementai, ir tai, kad valstybių narių piliečiai naudojasi savo teisėmis, susijusiomis su Bendrija, tarpininkaujant valstybėms, kurios galiausiai lieka sutarties dalyvėmis. Jei asmenybės kkartu su valstybėmis taptų Bendrijos narėmis, tai reikštų, kad Sąjungos valdžia dalinai išplauktų iš šių narių, t.y. jos piliečių, valdžios. Tai reiškia, kad joms turi būti duotos atitinkamos institucinės priemonės, kad jie turėtų galimybę Bendrijos ribose kelti savo idėjas, susijusias su Bendrijos tikslų, jos politikos bei atitinkamų jos institucijų funkcionavimo įgyvendinimu, netarpininkaujant valstybėms narėms. Tai galiausiai padėtų Bendrijos piliečiams tapti kolektyviniu organu, kurio vardu būtų valdoma [4].

Europos Sąjungos sutarties, papildytos Mastrichto sutartimi, naujos formuluotės, jau ne tokios aiškios valstybių narių piliečių konstitucinio vaidmens Bendrijoje atžvilgiu, nei Parlamento institucinių reikalų komisijos projektas. Teiginys: “Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, laikomas Sąjungos piliečiu” (8 str. 1 pastraipa) turbūt nereiškia, kad valstybių narių piliečiai laikomi konstituciniais Bendrijos nariais ir kad jų kolektyvas greta valstybių narių tampa vienu iš jų valdžios šaltinių. Vadinasi, Mastrichto sutarties sudarytojai nepasirinko statuso įgijimo kelio, vedančio link europinės pilietybės. Kitaip nei asmenys, paruošę Romos sutartį, jie pasirinko teisių suteikimo kelią, vedantį link europinės pilietybės. Šios teisės, kurias Europos Sąjungos sutartis perduoda Sąjungos piliečiams (tos pačios Sutarties 8-8e straipsniai), apima ir žinomą teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje bei kitas naujas teises: teisę balsuoti ir teisę būti išrinktiems kandidatais vietiniuose rinkimuose ir rinkimuose į Europos parlamentą valstybėse narėse, tteisę naudotis diplomatine arba konsuline apsauga kiekvienoje valstybėje narėje lygiom teisėm kaip ir šios valstybės piliečiai, kaip ir naujas teises pateikti peticiją į Europos parlamentą ir pan. [4].

Europos bendrijoje veikia kiekvienas valstybės narės pilietis, kurį ji gina neatsižvelgdama į vienos kurios nors valstybės narės ypatingą pilietybę. Valstybinė priklausomybė turėtų būti atskirta nuo pilietybės: valstybių narių piliečiai naudojasi tokiomis pat sąlygomis vienodomis teisėmis visose valstybėse narėse neatsižvelgiant į jų priklausymą kuriai nors vienai valstybei.

2.4. “Užsieniečio statusas“ europinės pilietybės kontekste

Kadangi daugelis Bendrijos įstatymų daugiausia įgyvendinami valstybių narių administracinėse institucijose, o ne atskirose Sąjungos institucijose, Sąjungos pilietis, kuris naudojasi savo “europinėmis” teisėmis, susiduria akis į akį su valstybių narių institucijomi.s. Europinis teisių, kurias perdavė Bendrija, charakteris beveik nepastebimas. Europinių piliečių teisių sąrašas taip pat labai trumpas. Tad kyla abejonės, ar europinė pilietybė galima einant teisių suteikimo keliu.

Bendrijos teisių esmė – jų nepriklausomumas nuo konkretaus asmenų priklausymo kuriai nors valstybei – galės būti realizuota, jeigu skirtumai tarp Bendrijos teisių kiekio ir charakterio bei “nacionalinių” teisių nebus per daug dideli. Jei Bendrijos teisės priskiriamos nedidelei asmens, kuris gyvena ne savo kilmės šalyje, o kitoje valstybėje narėje, kasdienio gyvenimo daliai, tada jo padėtyje svarbesnis bus užsieniečio statusas, o ne Europos bendrijos piliečio statusas. Vadinasi, Sąjungos

pilietybės statusas greičiausiai yra antraeilis.

Vis dėlto, labiausiai įtikinantis argumentas, kalbantis apie nedidelę Sąjungos pilietybės reikšmę – tai mažas migracijos lygis Bendrijos viduje. Jei Bendrijos teisės yra atskiriamos nuo asmens, turinčio konkretų valstybinį priklausomumą kuriai nors valstybei narei, teisės, tai Sąjungos pilietybė įgyja svarbią reikšmę tiems piliečiams, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje, nei jų gimtoji šalis. Tokių žmonių skaičius nėra itin didelis.

Gali atrodyti, jog ši nedidelė grupė asmenų apima tikruosius Sąjungos piliečius, kurie naudojasi teisėmis, kurios taikomos neatsižvelgiant į konkretų vvalstybinį priklausomumą. Todėl Sąjungos teisių prasmė pasireiškia tuo, kad asmenys, besinaudojantys jomis, tampa mažiau svetimi šalyje, kuri nėra jų kilmės šalis. Bet ne tik ši nedidelė grupė, susidedanti maždaug iš 5 mln. žmonių, kuriems priklauso Bendrijos teisės, gali vesti link europinės pilietybės. Realizuojant Bendrijos įstatymus, valstybių narių piliečiai, gyvenantys savoje šalyje, privalo laikytis Bendrijoje priimtos teisinės tvarkos. Vadinasi, nediskriminavimo, išplaukiančio iš nacionalinės kilmės, principas ne tik draudžia valstybėms narėms elgtis su kitos valstybės piliečiais blogiau nei su savo, bet netgi eelgtis su antraisiais blogiau, nei su pirmaisiais. Galima daryti išvadą, kad didelė dalis valstybių narių piliečių, kurie nesinaudoja savo teise laisvai judėti Sąjungos ribose, taip pat privalo paklusti Bendrijos teisinei tvarkai [4].

Tai vis labiau veikia kasdienį valstybių narių piliečių gyvenimą. TTarp politikų ir mokslininkų egzistuoja sutarimas dėl to, kad Bendrija remiasi dinamine integracijos koncepcija, kurioje nepatikslintas Europos Sąjungos tikslas laikomas pastoviu impulsu vis glaudesnei europinių bendrijų sąjungai. Ekonominės ir valiutinės sąjungų įvedimas padės plėsti Bendrijos veiksmų apimtis. Kartu didės ir spaudimas Sąjungos konstitucionalizavimui, o tai neįmanoma be didėjančios Sąjungos piliečio statuso reikšmės. Manoma, kad migracija Sąjungos teritorijoje didės dėl vidaus rinkos ir sąlygotos ekonominės ir valiutinės sąjungų dinamikos įtakos. Vadinasi, žymiai padidės žmonių, kurie ims gyventi kitose valstybėse narėse, nei jų kilmės šalis, skaičius.

Spėjama, kad teisių, kurias pripažįsta Sąjunga, paketas sąlygos ne tik tai, kad žmonės svečioje valstybėje jausis kaip namie, bet ir nusiims „užsieniečio statuso naštą“.

Individualios žmogaus teisės pakankamai saugomos valstybių narių konstitucinių sistemų. Be to, Sąjungos teisės prioritetą vvalstybių narių įstatymų atžvilgiu garantuoja Bendrijos įstatymai. Struktūrinė Sąjungos teisių reikšmė visų pirma susijusi su visuomeninės juridinės Sąjungos sferos sudarymu. Ji turėtų užtikrinti Sąjungos tikslus – mažinti, o galbūt net pašalinti “nepatogumus, atsirandančius dėl svetimumo kitose šalyse”. Tai taikytina ne tik tiems asmenims, kurie apsigyveno kitoje valstybėje narėje (ne savo gimtojoje šalyje), bet ir tiems, kurie gyvena savo gimtojoje šalyje. Jie priversti pripažinti faktą, kad asmenys, buvę užsieniečiais, tapo jų tėvynainiais, nes jie – Sąjungos piliečiai, nors ir nėra šios vvalstybės narės piliečiai. Tai atspindi Europos Sąjungos savitumą: Sąjungos pilietybė – tai ne tiek asmenybės požiūris į Sąjungos institucijas, kiek jo.s ypatingas socialinis-juridinis statusas nacionalinių valstybių narių atžvilgiu. Valstybės narės turi išmokti atsižvelgti į tą faktą, jog asmenys, nesantys fiziškai ir socialiai jų piliečiais, įgyja savo ruožtu juridinę pilietybę per europinę pilietybę.

“Atitolimas” (svetimumas) bus greičiausiai Sąjungos pilietybės požymis, kuris nebus suvienodintas į vienalytę, nacionalinę kultūrą. Sąjungos pilietybė neturi šansų pakeisti nacionalinės pilietybės ar sumenkinti jos reikšmės; abu statusai greičiausiai egzistuos greta, atspindėdami du skirtingus politinės organizacijos principus: valstybinė pilietybė naudoja teritoriją kaip asmenybės integravimosi į visuomenę priemonę, tuo pat metu Sąjungos pilietybės samprata – tai labiau abstraktus bendrijos egzistavimas. Dalyvavimas šioje bendrijoje visų pirma skatina integravimąsi į tėvyninius kolektyvus asmenų, kurie pagal visus tradicinių nacionalinių valstybių standartus ir jų visuomenines struktūras laikomi užsieniečiais, arba “privilegijuotais užsieniečiais”. Spėjimas, kad Sąjungos pilietybės reikšmės suvokimas bus gana stipriai determinuotas visuotinai dominuojančių koncepcijų ir atitinkamų valstybių narių tradicijų, atrodo pagrįstas, nes būtent gimstantis valstybinės pilietybės ir Sąjungos pilietybės dualizmas galiausiai nulems juridinį Europos piliečių statusą.

Galimi konfliktai, kurie integravimosi tikslus gali paversti niekais. “Nepatogumų, susijusių su svetimumu” pašalinimas, reikalauja pašalinti “svetimumą” (atitolimą), o tai savo ruožtu reikalauja abipusiai suprasti tą faktą, kad suinteresuotos šalys –– migruojantys asmenys, pasirodantys atskirose valstybėse narėse, o taip pat juos priimančios valstybės narės ir šių valstybių piliečiai – supranta, kada asmenys reikalauja nustatyti Sąjungos pilietybę, o valstybės priverstos šiuos reikalavimus priimti. Taigi europinės pilietybės sampratos ateitis daugiausia priklauso nuo to, ar panorės ir ar galės Europos piliečiai priimti svetimumą (atitolimą) kasdieniame gyvenime ir ar jie sugebės su tuo susidoroti.

IŠVADOS

1. 1992 m. Mastrichto sutartimi buvo įvesta ES pilietybė. ES Sutarties F(2) straipsnis skamba taip: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pasirašyta Romoje 1950 m, lapkričio 4 d., ir kurios kyla iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų kaip Bendrijos teisės bendrųjų principų“.

2. Pirminėse Bendrijos sutartyse daugiausiai dėmesio buvo skirta prekybai ir kitiems ekonominiams klausimams, žmogaus teisių klausimai Bendrijai parūpo tik vėlesniais jos raidos etapais, paaiškėjus, jog teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos kai kuriose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų.

3. Šalių, kurios yra Europos sąjungos narės, piliečiai yra ir Europos sąjungos piliečiai. Europinė pilietybė neatskiriama nuo Europos sąjungos valstybės pilietybės.

4. Piliečių teisės pagal LR pilietybės įstatymą: Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės ssutartys.

5. Europinės pilietybės institutas padalijo Vakarų Europos gyventojus tarsi į dvi kastas: privilegijuotus ES senbuvius, įskaitant vidinius migrantus, kuriems suteiktos plačios politinės ir socialinės teisės, ir žymia dalimi beteisius išėjūnus iš trečiųjų šalių, kuriais dažnai identifikuojami ir “nebaltieji” ES piliečiai, diskriminuojami ir kenčiantys nuo rasistinių išpuolių. Tokia išorinių migrantų padėtis sukuria priimančiose šalyse ne tik ir netgi ne tiek ekonominio, kiek socialinio bei politinio pobūdžio problemas.

6. Europos Sąjunga dabar gyvena pereinamuoju laikotarpiu. Europos parlamentas neturi pakankamai galių, kad Europos piliečiui būtų tiesioginis teisėtumo šaltinis, o valstybių parlamentai gali netiesiogiai pretenduoti į šį vaidmenį. Be to vienas iš šventų .ir neliečiamų demokratijos principų yra tas, kad valstybės pareigų suvokimas ir valstybės galios naudojimas yra ją sudarančių žmonių (t. y. tautos) reikalas. Į mėginimus stiprinti Europos parlamento galias kartais atsakoma argumentu, kad dar kol kas nėra europiečių tautos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dyteris Borchartas K. Europos integracija: Europos Sąjungos susidarymas ir plėtimasis. – Kaišiadorys, 1995. – 91 – 96 p.

2. Katuoka S., Refleksija Europos Sąjungos Konstitucijos, Pagrindinių teisių Chartijos klausimais [interaktyvus] [žiūrėta 2004 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: .

3. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas, 2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078.

4. Ульрих К. Пройс, О концепции европейского гражданства [interaktyvus] [žiūrėta 2004 m.

vasario 10 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.hrights.ru/text/b8/Chapter8.htm>.

5. Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas. – Vilnius, 1999. 208 – 213 p.

6. Vitkus G., Europos Sąjunga: Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2002. – 236-237 p., 240 – 241 p.