Europos Sąjunga

Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.

ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas.

„Europos Sąjungos“ terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto ssutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas „Europos Bendrijos“ terminas buvo pakeistas „Europos Sąjungos“ terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES bbiudžetas siekė 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, IIspanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija. Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų.

Simboliai

Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais.

Himnas. Europos Sąjungos himnas – 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio „Odė džiaugsmui“.

Europos diena. Europos diena – 1985 metais Milano Europos viršūnių tarybos ppatvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines.

Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta „Europos Bendrija“, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas. <

Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga:

siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;

vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;

vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;

kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro.

Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis).

Kiti ES tikslai:

skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;

ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;

stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;

pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų

Pagrindiniai ES principai yra šie:

ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;

įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;

demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai. <

Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:

ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.

Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus.

Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.

Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į vienuolika oficialių ES kalbų.

Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.

Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami ffinansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.

ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:

nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje;

dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje;

balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena;

būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;

dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.

Biudžeto sudarymas

Europos Sąjunga turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.

2000 m. ES biudžetas sudarė 93 mlrd. eurų (apie 320 mlrd. litų).

Europos Sąjungos biudžetas sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais: muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją; rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją; dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42 % visų išteklių); dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40 % visų biudžeto lėšų).

Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis; pridėtinės vertės mokesčių ir bendro nacionalinio produkto dalys nustatomos kasmet; PVM dalis

paprastai nesiekia 1 proc., o įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei – apie 0,5 %.

Kodėl Europa vienijasi?

Atsakę į šį klausimą, geriau suprasime Europos Sąjungą. Penki Europos vienijimosi dešimtmečiai – tai pavyzdingai išmokta keliolikos šimtmečių istorijos pamoka.

Vienyti Europą ėmėsi traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų Europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Ligtolinis jų sambūvis panašėjo į „sanmūšį“. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi apkasuose. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir PPrancūzija.

Antrasis pasaulinis karas gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Mąstantieji suvokė, kad nacionalizmas – tai karas; jeigu valstybės nepasidalys suvereniteto, jos jį iš viso praras konfliktuose.

aip išeiti iš užburto karų rato, pasiūlė prancūzai. Kai pokario Europoje vėl pakvipo paraku, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R.Schumanas 1950 metų gegužės 9-ąją pakvietė susitaikyti dvi senas varžoves – Prancūziją ir Vokietiją. Kaip pirmą žingsnį susitaikymo link R.Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Aukštajai valdybai.

Anuomet nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R.Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos ššalys.

Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu. Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, jis nuskambėjo drąsiai ir neįprastai. Juk R.Schumanas drįso suabejoti absoliutaus šalies suvereniteto dogma.

Bendra anglių ir plieno gamyba turėtų užtikrinti galimybę nedelsiant kurti bendrus ekonominės raidos pamatus – pirmąjį Europos federacijos etapą – ir pakeistų regionų, ilgą laiką gaminusių ginklus karams, kurių aukomis

Ką europiečiai daro išvien?

Be bendrųjų institucijų, Europos Sąjunga yra ir tai, ką jos šalys narės daro kartu. Apžvelkime kai kuriuos ryškesnius jų bendro darbo vaisius.

Keli dešimtmečiai prieš griūvant Berlyno sienai šešios Vakarų Europos šalys pradėjo ardyti jas skyrusias ekonomines ir biurokratines sienas, kliudžiusias bendrai gerovei. Mat vienas iš vienijimosi tikslų buvo sukurti tarp jos šalių narių bendrą rinką, kurioje neliktų kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų iir kapitalo judėjimui.

Kad tarp šalių laisvai judėtų prekės, nepakako suvienodinti įstatymų – šalyse narėse galiojo dar ir skirtingos normos, pavyzdžiui, nevienodi prekių kokybės standartai. Todėl kai kurios prekės negalėjo patekti į kitos šalies narės rinką, nes ta šalis jų nepripažindavo. Dabar tokių kliūčių nebeliko. Kitoms trims laisvėms – laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui – įgyvendinti prireikė daugiau laiko. Galybė “užkardų” slypėjo skirtinguose Bendrijos šalių įstatymuose.

Bendroji rinka įsigaliojo 1993 metais. Ji paklojo pamatus Europos Sąjungos ekonominei ir socialinei ggerovei. Būtent dėl bendrosios rinkos, kurioje galioja bendri ir visiems privalomi teisės aktai, Europos Sąjunga panašėja į ekonominę federaciją. Ši rinka yra toliausiai pažengusio ekonominio vienijimosi modelis. Jo sėkmė įkvėpė Europos Sąjungą vienytis ir politiškai, o šalis kandidates – siekti narystės šioje Sąjungoje.

Ūkininkauju – vadinasi, esu remiamas

ES ūkininkai, sudarantys tik šešis procentus visų Sąjungos dirbančių žmonių, pagamina apie dešimt procentų viso Europos Sąjungos bendrojo nacionalinio produkto. Pagamintų gal ir daugiau, bet Briuselis nenori, kad produktų perteklius toliau didėtų. Todėl ūkininkams neleidžiama pagaminti daugiau produkcijos nei nustatyta; jiems net specialiai mokami pinigai, kad pūdytų dalį savo žemių.

Žemės ūkiui atitenka Europos Sąjungos biudžeto liūto dalis – kasmet apie 50 milijardų eurų. Tai sudaro apie pusę Sąjungos biudžeto. Kaip sunaudojamos tokios lėšos?

Žemės ūkio produktų kainos Europos Sąjungoje ūkininkų labui palaikomos didesnės nei pasaulinėje rinkoje. Jeigu Europos Sąjungoje jos krinta, ūkininkams už tai kompensuojama pinigais. Ūkininkai taip pat remiami vien už tai, kad ūkininkauja: pavyzdžiui, už kiekvieną auginamą karvę ūkininkai gauna pinigų iš Europos Sąjungos biudžeto (žinoma, jeigu neviršijamas nustatytas karvių skaičius).

Jeigu ūkininkams nepavyksta parduoti savo produktų, juos superka specialiai įsteigtos intervencinės agentūros. Tad ūkininkai gali būti tikri, kad gaus garantuotas pajamas. Supirktus produktus šios intervencinės agentūros paskui parduoda eeksporto įmonėms.

Be to, Europos Sąjunga finansiškai remia jaunuosius ūkininkus, sudaro lengvatines sąlygas ūkininkams anksčiau išeiti į pensiją, finansuoja kaimo kraštovaizdžio išsaugojimą. Nuo išorės konkurencijos ūkininkus saugo Europos Sąjungos bendrieji muitai importuojamiems žemės ūkio produktams.

Europa padeda

Padėti ekonomiškai atsiliekančioms šalims narėms ar jų regionams – viena esminių šiuolaikinės Europos Sąjungos taisyklių. Tam Sąjunga išleidžia apytikriai trečdalį savo biudžeto, o 1999 metais tai buvo apie 35 milijardus eurų.

Ši parama oficialiai vadinama struktūriniais fondais. Europos Sąjunga įsteigė juos siekdama, kad šalys narės ir jų regionai plėtotųsi tolygiai, kad tarp jų nežiojėtų ekonominio išsivystymo praraja. Santykinai daugiausia šios paramos sulaukia Graikija, Portugalija, Ispanija ir Airija. Ši parama padėjo jų ūkiams atsigauti.

Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva įgis teisę naudotis tokia parama. Pati savaime ši parama Lietuvai netaps mielėmis, ant kurių iškils mūsų ūkis. Briuselis negali ir nesirengia dirbti už mus. Bet jis padės, jeigu patys sumaniai tvarkysimės.

Ekspertų skaičiavimais, Lietuva, įstojusi į ES, kasmet iš struktūrinių fondų gautų apie 400-600 mln. litų paramą ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti.

Euras

Euro banknotai ir monetos, suskambėjusios europiečių piniginėse 2002 metų sausį, yra ne tik ekonominis fenomenas – euras turės ir stiprų politinį užtaisą. Mat bendri pinigai yra federacijos požymis.

Euras užbaigia Europos Sąjungos šalių eekonominį vienijimąsi. Juk skirtingos valiutos buvo viena iš dar likusių kliūčių sklandiems ekonominiams mainams. Įmonės ir privatūs asmenys sutaupys laiko ir pinigų, nes nebereikės kaitalioti skirtingų valiutų. Eurą įsivedusiose šalyse bus paprasta palyginti kainas. Šie patogumai turėtų pagyvinti prekių mainus, kapitalo judėjimą ir sustiprinti eurą įvedusių šalių ekonomikas.

Bet tai tik viena euro monetos pusė. Kita, politinė jos pusė yra ne mažiau svarbi. Euro įkūrėjai jį laikė priemone sutvirtinti vieningos Europos pamatus.

Bendroji rinka (angl. common market, pranc. marché commun, vok. gemeinsamer Markt) – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Bendrosios rinkos kūrimo tikslai gali būti tiek ekonominiai, pavyzdžiui, sąlygų gerovei kilti sudarymas, tiek politiniai, pavyzdžiui, taikių santykių tarp valstybių narių skatinimas. Ekonomikos teorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos – valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliūčių laipsniško šalinimo – etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyje prasideda nuo laisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, o paskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką. Ne išimtis yra ir EB, kuri tapo sėkmingiausiu tokių bandymų pavyzdžiu.

Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių reguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama

diskriminacija tarp įvairioms valstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų) ir nustatomas bendras diskriminacinis režimas trečiųjų šalių veikėjų atžvilgiu. Pažymėtina, jog nepakanka pašalinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui (keturioms laisvėms), kad bendroji rinka veiktų efektyviai. Šiuolaikinėse valstybėse vyriausybė ne tik reguliuoja išteklių paskirstymą, bet ir vykdo makroekonominės stabilizacijos bei pajamų perskirstymo funkcijas. Šios funkcijos ypač būdingos „mišriai“ Europos šalių ekonomikai. Todėl bendroji rinka efektyviausiai veikia ne tik tarp valstybių narių pašalinus kliūtis keturioms laisvėms, bet ir ssuderinus jų ekonominę politiką. Beje, postūmį derinti politiką gali duoti jau egzistuojančios ekonominės integracijos struktūros: pavyzdžiui, muitų sąjungos funkcionavimas gali paskatinti valstybes nares suvienodinti užsienio prekybos politiką. Kartu ekonominės politikos sričių koordinavimas, o ypač bendros politikos nustatymas, tiesiogiai apriboja valstybių narių laisvę vykdyti savarankišką ekonominę politiką, todėl šis procesas yra labai sudėtingas ir, kaip rodo EB patirtis, politiškai prieštaringas. Sėkmingas pinigų sąjungos įgyvendinimas gali ženklinti naują ekonominės integracijos tarp ES valstybių etapą ir savo ruožtu daryti įtaką tolesniam kitų politikos ssričių, pavyzdžiui, fiskalinės politikos, derinimui, tačiau integracijos raida yra sunkiai prognozuojama ir priklauso nuo įvairių politinių bei ekonominių aplinkybių.

Įgyvendinti bendrąją rinką – toks buvo vienas iš pagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėl vėliau sąvoką „bendroji rinka“ netgi imta vvartoti kaip pačios Bendrijos sinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai priklausančių valstybių sanglaudą (tai nustatyta EEB steigimo (Romos) sutarties 2 straipsnyje). Beje, įgyvendinant bendrąją rinką kartu buvo numatyta ir nuosekliai suvienodinti valstybių narių ekonominę politiką. Romos sutarties 3 straipsnyje numatytomis priemonėmis Bendrijos teritorijoje turėjo būti sukurta bendroji rinka. Tarp šių priemonių – muito mokesčių ir prekių importo bei eksporto kiekybinių apribojimų, taip pat kitų priemonių, turinčių lygiavertį poveikį prekybai tarp valstybių narių, panaikinimas, bendrojo muitų tarifo ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu taikymas, kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimas, bendrosios žemės ūkio politikos, bendrosios transporto politikos taikymas, konkurencijos politikos, kuria siekiama aapsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymo bendrojoje rinkoje, taikymas.

Romos sutartis nustatė tikslų prekybos tarp valstybių narių tarifų panaikinimo tvarkaraštį. 1960 m. gegužės mėn. Taryba pritarė Komisijos pasiūlymui sparčiau šalinti vidaus prekybos kliūtis, įdiegti bendrąjį muitų tarifą ir kurti bendrąją žemės ūkio politiką. 1968 m. liepos mėn., t. y. aštuoniolika mėnesių anksčiau nei iš pradžių ketinta, buvo panaikinti prekybos tarp EB valstybių tarifai ir įsigaliojo bendrasis prekybos su trečiosiomis šalimis muitų tarifas – buvo sukurta muitų sąjunga. Bendrojo muitų tarifo dydis buvo nnustatytas apskaičiavus tuo metu keturiose Bendriją sudariusiose muitų teritorijose – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Beneliukso muitų sąjungoje – taikytų muitų tarifų aritmetinį vidurkį. Šitaip buvo pasinaudota GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) nuostata, leidžiančia kurti muitų sąjungas, jei naujai taikomi bendrieji muitų tarifai nėra didesni už anksčiau taikytuosius. Taip buvo išvengta protestų dėl diskriminacinio pobūdžio tarptautinio susitarimo įgyvendinimo. Bendrasis muitų tarifas vėliau po kiekvieno GATT derybų raundo buvo nuosekliai mažinamas.

Taigi šios priemonės buvo įgyvendintos anksčiau nei numatyta Romos sutartyje. Tai siejama tiek su ekonominių interesų grupių, suvokusių integracijos naudą savo veiklai, spaudimu, tiek su pačios Komisijos sugebėjimu pasinaudoti susidariusia situacija ir suderinti valstybių narių interesus. Spartus bendrosios rinkos kūrimas paskatino optimistiškai vertinti tolesnę integracijos raidą, tačiau netrukus bendrosios rinkos kūrimo tempas sulėtėjo. Didelį poveikį tam padarė dar 1965 m. pabaigoje įvykusi „tuščios kėdės“ krizė, kai Prancūzija atšaukė savo atstovus iš Tarybos. Ir nors šis Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) sprendimas nesutrikdė muitų sąjungos diegimo, tačiau kitų bendrosios rinkos elementų – laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo – įgyvendinimas sulėtėjo. Tuo metu išryškėjo du lygiagretūs procesai, atitraukę politinį dėmesį nuo bendrosios rinkos gilinimo: bendrosios rinkos ir ppačios Bendrijos plėtra. Pirmasis reiškė Romos sutartyje nepaminėtų ekonominės politikos sričių laipsnišką derinimą ir perdavimą Bendrijos kompetencijai, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos politikos, regioninės politikos, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politikos bei monetarinio bendradarbiavimo. Daug dėmesio ir politinių bei administracinių pastangų buvo skirta deryboms dėl naujų narių – Airijos, Danijos, Didžiosios Britanijos (derybų trukmė – 19 mėnesių, priimtos 1973 m.), Graikijos (derybų trukmė – 34 mėnesiai, priimta 1981 m.) ir Ispanijos bei Portugalijos (derybų trukmė atitinkamai 76 ir 80 mėnesių, narės nuo 1986 m.) priėmimo, o šioms savo ruožtu reikėjo laiko tuo metu Bendrijoje galiojusiam acquis communautaire įgyvendinti.

Įgyvendinti bendrąją rinką taip pat sunkino aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasaulyje prasidėjusi ekonominė krizė. Ekonominiai sunkumai ir protekcionistinių interesų grupių spaudimas vertė vyriausybes imtis apsaugos priemonių, nesuderinamų su bendrosios rinkos veikimu. Kadangi vyriausybės negalėjo prekybai su kitomis valstybėmis narėmis taikyti tarifų ar kvotų, paplito kiti nacionalinių rinkų apsaugos būdai, ypač netarifinės kliūtys, pavyzdžiui: valstybės pagalba įvairioms pramonės šakoms, produktų saugumo standartai, taip pat išskirtinė pirmenybė, pasirašant viešųjų pirkimų sutartis teikiama savo šalies bendrovėms. Vis dėlto, nepaisant ekonominių sunkumų ir politinių nesutarimų, bendrosios rinkos kūrimas nebuvo visiškai sustabdytas. Ne tik buvo panaikinti prekybos tarp valstybių narių tarifai ir kvotos, bet ir bendrosios prekybos politikos vvykdymas buvo perkeltas į Bendrijos lygmenį, o derybose su trečiosiomis šalimis arba GATT Bendrija, atstovaujama Komisijos, veikė kaip viena šalis. Taip pat buvo sukurta vienoda netiesioginių mokesčių struktūra, pradėta produktų standartizacija, panaikinta dauguma valiutų cirkuliacijos apribojimų atsiskaitant už prekybą ar investuojant. Tačiau egzistavusi Bendrijos rinka, kaip ją apibūdino 1983 m. Europos Parlamento užsakymu ekspertų parengta ataskaita, buvo „toli gražu ne bendra, o panašesnė į ekonominį feodalizmo atitikmenį“.

Situacija Bendrijoje pradėjo keistis devintojo dešimtmečio viduryje. Tai lėmė tiek pasikeitusi tarptautinė ekonominė aplinka, tiek kai kuriose valstybėse narėse besikeičianti dominuojanti ekonominė ideologija ir vis geresnis suvokimas, kad ūkiui atgaivinti yra būtinos Bendrijos lygmeniu taikomos priemonės, tiek didelių įmonių reikalavimai liberalizuoti vidaus rinką. Dešimtmečio pradžioje Europos valstybių ekonomika augo gana lėtai, palyginti su Japonija ir JAV; prekybos tarp valstybių narių plėtotė sulėtėjo, palyginti su prekybos su trečiosiomis šalimis augimo tempu; Europos įmonės už Europos ribų investavo daugiau kapitalo nei Bendrijos valstybėse, o tai buvo įvertinta kaip svarbi didesnio nedarbo ir technologinio atsilikimo priežastis. Didžiosios Britanijos propaguojama vidaus rinkos liberalizavimo idėja susilaukė kitų valstybių narių, ieškančių išeities iš susidariusios ekonominės krizės, pritarimo. Svarbų vaidmenį derinant valstybių narių interesus ir ieškant būdų paspartinti ekonominę integraciją suvaidino Komisija, o ypač 1985 m. išrinktas naujas jos pirmininkas Žakas

Deloras (Jacques Delors). Birželio mėn. Komisija pristatė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje dėmesys buvo sutelktas į priemones, „būtinas sukurti vieningai, integruotai rinkai“ Bendrijoje. Tą patį mėnesį Europos viršūnių taryba patvirtino Baltojoje knygoje išdėstytos programos tikslus ir pritarė jos įgyvendinimo grafikui – joje išvardytas vidaus rinkos veikimo kliūtis pašalinti iki 1992 m. pabaigos.

Kaip minėta, norint sukurti efektyviai veikiančią bendrąją rinką tarp Europos valstybių, turinčių „mišraus“ tipo ekonomiką, reikėjo ne tik pašalinti visas kliūtis keturioms laisvėms, bet ir panaikinti rinką iiškraipančias vyriausybių intervencines priemones. Šis tikslas Bendrijoje būtų sunkiai pasiekiamas dėl poveikio vyriausybių autonomijai vykdant savarankišką pajamų perskirstymo, makroekonominio stabilizavimo ir rinkos reguliavimo politiką. Todėl Komisija kurdama vieningos rinkos programą laikėsi kitokios strategijos. EB kompetencija pirmiausia yra susijusi su vidaus rinkos veikimu – išteklių paskirstymu ir beveik neapima tokių funkcijų kaip makroekonominė stabilizacija ar perskirstymas. Taigi Komisija daugiausia dėmesio skyrė bendrosios rinkos veikimo kliūčių šalinimui. Šis požiūris atitiko tuometinę pakitusią ekonominę ideologiją, nes politikai ir ekonomistai ėmė skeptiškai vertinti makroekonominės ppolitikos sėkmę stimuliuojant ūkių augimą, ir pirmenybė pradėta teikti efektyviausiai išteklius paskirstančiai rinkai, kitaip sakant, pasiūlai. Svarbų vaidmenį dereguliuojant vidaus rinką ir užsitikrinant verslo bei kai kurių valstybių narių paramą suvaidino Komisijos pasiūlytas naujas požiūris į techninį derinimą. Tai reiškia, jjog buvo pasiūlyta daugelyje sričių standartų suvienodinimą pakeisti abipusiu skirtingų normų pripažinimu, kurio turėjo užtekti, kad produktai galėtų laisvai cirkuliuoti bendrosios rinkos teritorijoje. Dėl to turėjo būti sparčiau šalinamos netarifinės kliūtys laisvam gaminių judėjimui ir verslininkams sumažintos reguliavimo išlaidos.

Nors visos vieningos rinkos programoje numatytos priemonės nebuvo įgyvendintos iki 1992 m. pabaigos, tačiau pagrindinis tikslas – suteikti postūmį, kad būtų baigta kurti vidaus rinka, – buvo pasiektas. Buvo panaikinta prekių judėjimo kontrolė prie valstybių narių vidaus sienų, liberalizuotas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje, panaikintos finansinių paslaugų teikimo valstybėse narėse kliūtys, liberalizuotas transporto sektorius, daugelyje sričių įgyvendintas naujas požiūris į techninių standartų derinimą, pradėtos šalinti kliūtys laisvam darbo jėgos judėjimui. Ir nors kai kuriose srityse – netiesioginių mokesčių derinimo, Europos įmonės statuto įgyvendinimo &– pasiekta mažiau nei tikėtasi, vieninga rinka nebuvo baigta įgyvendinti 1992 m. pabaigoje. Tai yra besitęsiantis procesas, neturintis aiškios galutinės datos, o jo ekonominiai padariniai paaiškės praėjus gana daug laiko. Svarbiausia tai, kad kliūtys keturioms laisvėms vis sparčiau šalinamos, ir tai palaiko Komisija ir Teisingumo Teismas, kurie kontroliuoja vieningos rinkos programos priemonių įgyvendinimą valstybėse narėse.

Patvirtinus vieningos rinkos programą ir pradėjus ją vykdyti daugiau dėmesio buvo skirta naujų politikos sričių derinimui ir Bendrijos plėtrai. 1993 m. įsigaliojusi ES sutartis numatė dar kkai kurias ekonominės politikos sritis perduoti EB kompetencijai. Iš jų svarbiausia yra pinigų sąjunga ir bendrų pinigų įvedimas, kurie turėtų transformuoti bendrąją rinką į ekonominę ir pinigų sąjungą. Įsipareigojimas įgyvendinti pinigų sąjungą pagal ES sutartyje numatytą grafiką buvo patvirtintas 1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje, į kurią, siekiant toliau šalinti kliūtis asmenų judėjimui tarp valstybių narių, buvo inkorporuota ir Šengeno sutartis. Socialinės politikos protokolas ir užimtumui skirtas skyrius įtraukti siekiant užsitikrinti nedarbu susirūpinusių valstybių narių paramą įgyvendinant vieningą rinką ir pinigų sąjungą. Be to, 1995 m. EB narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija, kurios daugumą bendrąją rinką reguliuojančių normų įgyvendino po Europos ekonominės erdvės susitarimo tarp EB ir EFTA (angl. European Free Trade Association – Europos laisvosios prekybos asociacija) šalių pasirašymo 1992 m. Šiuo metu daug dėmesio skiriama Vidurio ir Rytų Europos valstybių priėmimui į EB. Vienas iš esminių jų pasirengimo narystei elementų yra bendrosios rinkos normų, išdėstytų Baltojoje knygoje, skirtoje asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimui integracijai į Sąjungos vidaus rinką, įgyvendinimas, o jas priėmus bus ženkliai praplėsta bendrosios rinkos teritorija.

Ramūnas Vilpišauskas

(Informacija iš leidinio „Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas“.- V., 1999)

Bendroji užsienio ir saugumo politika (angl. common foreign and security policy, pranc. Politique étrang?re et de sécurité commune, vok. ggemeinsame Außen- und Sicherheitspolitik) – Europos Sąjungos sutarties įtvirtinta ypatinga ES valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti Sąjungos bendrąsias vertybes, pamatinius interesus ir nepriklausomybę; visais galimais būdais stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją bei įstatymo galią, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Saugumo politikos srityje ES valstybės numato, kad ateityje ES turėtų identifikuoti specifinius Europos gynybos poreikius ir sukurti bendrą gynybos politiką, o Vakarų Europos Sąjungos organizacija turėtų būti palaipsniui inkorporuota į ES. Tačiau kol kas šioje srityje ES valstybės jokių konkretesnių įsipareigojimų nėra prisiėmusios.