Europos sąjungos integracija

EU integracija

TURINYS

ĮŽANGA…………………………3

1. EUROPOS BENDRIJOS KŪRIMAS ………………..5

1.1 PRADINIS KŪRIMOSI ETAPAS 1945 – 1949 m…………..5

1.2 GALUTINIS EUROPOS BENDRIJOS ETAPAS 1950 – 1992……8

2.LAISVAS ASMENŲ (DARBO JĖGOS) JUDĖJIMAS…………13

3. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS………………….15

4. EUROPOS SĄJUNGOS ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA……..18

LITERATŪRA…………………………21

ĮŽANGA

Dar prieš Europos Bendrijos įkūrimą ir jos peraugimą į Europos Sąjungą galime aptikti įvairių minties sukurti suvienytą Eu¬ropos valstybių bendriją politinių išraiškų. Mėginta sudaryti sąjungą hegemonijos dėka ir jėga. Po skaudžios Pirmojo pa¬saulinio karo pamokos buvo kalbama apie tai¬kią, savo noru įstojusių ir lygiateisiais pagrin¬dais gyvuojančių valstybių bendriją. 1923 m., Austrijos europietiškojo judė¬jimo ppradininkas bei vadovas grafas Kaudenhovas Kalergis (Coudenhove Kalergi) kvietė sukurti Jungtines Europos valstijas, motyvuodamas tokiais pavyzdžiais, kaip sėk¬mingas Šveicarijos sąjungos paskelbimas 1848 m., Vokietijos imperijos sukūrimas 1871 m. ir visų pirma Jungtinių Amerikos Valstijų ne¬priklausomybės paskelbimas 1776m.

1929 m. rugsėjo 5 d. garsioje kalboje, pasakytoje Že¬nevoje vykusioje Tautų Sąjungos asamblė¬joje, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristidas Brianas (Aristide Briand), remiamas Vokietijos kolegos Gustavo Štresemano (Gustav Stresemann), pasiūlė Tautų Sąjungoje sukurti Europos Sąjungą. Tačiau tuo buvo sie¬kiama tik glaudesnio Europos valstybių ben¬dradarbiavimo, nneliečiant jų nacionalinio su¬vereniteto.

Bet taikaus vienijimosi pastangas užgožė tuomet vyravusios nacionalizmo bei impe¬rializmo apraiškos. Tiktai karui dar kartą nuniokojus Europą, iš tikrųjų buvo suvokta ir įvertinta nuolatinio tautų varžymosi be¬prasmiškumas.

Visiškas Europos nusilpimas, ekonominis ir po¬litinis suirimas užleido vietą naujiems pra¬dams iir leido imtis daug radikalesnių Euro¬pos pertvarkymo priemonių. Tolesni žings¬niai buvo paremti trimis pagrindiniais motyvais.

• Pirma, Europa suvokė savo silpnumą. Per konfliktus ir karus ji prarado nuo seno turėtą vyraujantį vaidmenį pasaulyje. Europos vietą užėmė dvi naujos supervalstybės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Tarybų Sąjunga, sutel¬kusios daug didesnę karinę, politinę bei eko¬nominę galią, nei išsibarsčiusios Europos valstybės.

• Antra, įsitikinimas kad amžinai turi būti panaikinta galimybė atnaujinti karinius kon¬fliktus. Išgyventa šiurpi patirtis dviejų pa¬saulinių karų, per kuriuos Europa buvo netik pagrindinis veikėjas, bet ir patyrė dau¬giausia nuostolių, tapo svarbiausiu visų po¬litinių veiksmų akstinu.

• Trečia, pagaliau buvo didžiulis noras sukurti geres¬nį, laisvesnį ir teisingesnį pasaulį, kuriame tarptautiniai santykiai būtų grindžiami visuotinai priimtais principais.

Apskritai pokario kelias į Europos suvie¬nijimą yra sudėtingas. Tuo pačiu metu ėmė kkurtis daugybė įvairiausių, dažnai tarpu¬savyje mažai susijusių organizacijų, pavyz¬džiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija(OEEC), Vakarų Euro¬pos sąjunga (VES), Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), Europos Taryba ir Europos Sąjunga, susiformavusi iš Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos ir Europos (Eko¬nominės) Bendrijos. Valstybių narių skaičius svyruoja nuo 10 Vakarų Europos sąjungoje iki 25 – Europos Taryboje.

1. EUROPOS BENDRIJOS KŪRIMAS

1.1 Pradinis kūrimosi etapas 1945-1949m.

Mes turime sukurti kai ką panašaus į Jungtines Europos Valstijas. Tik ttada galėsime šimtams milijonų dirbančių žmonių sugrąžinti viltį apie geresnį gyvenimą. Tai pasiekti nesunku. Mums tereikia šimtų milijonų vyrų ir moterų pasiryžimo kovoti už teisybę ir tada mes būsime palaiminti

V. Čerčilis. Ciurichas 1948 m.

Europos suvienijimo idėja turėjo daug šalininkų tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų. Ir vieni, ir kiti buvo įsitikinę, kad po dviejų Europos pilietinių karų žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Europos valstybės, be jas skiriančių nesutarimų, turėjo daug bendrų interesų ir sie¬kių. Vis tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomi¬kos ir prekybos srityse, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga. XX a. pradžioje visos valstybės savo rinkas gynė muitais, nes vidinės rinkos sugebėdavo užtikrinti pakankamą ekono¬mini augimą. Po Antrojo pasaulinio karo išryškėjo naujos tendencijos. Bu¬vo prieita prie išvados, kad, norint užtikrinti socialinę – ekonominę pažangą, reikia pradėti kurti tarpnacionalines rinkas.

1946 m. Ciuriche Didžiosios Britanijos premjerministras V.Cerčilis pareiškė, jog būtina nauja iniciatyva, kuri padėtų Europos žemynui užimti derama vietą kituose junginiuose. Europa, sakė jis, šiuo metu tik žaisliukas išorės jėgų rankose. Susivienijusi ji galėtų įveikti vidaus sunkumus ir vėl tapti jėga pasaulyje. V.Čerčilis savo kalboje pakvietė sukurti Jungtines Eu¬ropos Valstijas. Praėjus dviems metams po V.Čerčilio kalbos Ciuriche, 1948 m. gegužės mėnesį, Hagoje susirinko Europos judėjimo kongresas. kkuriame dalyvavo daugiau nei 700 įvairių politinių grupuočių atstovų iš 15 šalių. Jame buvo suformuotas centrinis Europos susivienijimo komitetas,

Pokario laikotarpiu integracija buvo plėtojama trijose srityse: gyny¬binėje, politinėje ir ekonominėje (žr. 1 paveikslą). Didžiausią įtaką politi¬nei integracijai turėjo 1949 m. įkurta Europos Taryba, kuriai priklausė 10 Europos valstybių. Antrojo pasaulinio karo tragedija Europos tautas įtikino, kad reikia kurti laisvą, vieningą Europą, kur būtų gerbiami visų interesai. Valstybė, norinti tapti Europos Tarybos nare, turėjo pasižadėti laikytis de¬mokratijos, žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės principų. Šios vertybės turėjo atsispindėti nepriklausomų valstybių konstitucijose ir tapti pagrindiniais teisingos visuomenės principais. Šiuos principus būtina budriai saugoti, todėl Europos Taryba sudarė Europos žmogaus teisių konvenciją. Ši Konvencija skelbia teises laisves visiems, gyvenantiems valstybėse narėse ir garantuoja, kad Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ir Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) prižiūrės, kaip šių teisių laikomasi

Gynybinė sritis Ekonominė sritis

Politinė sritis

1 pav. Europos integracijos kryptys

Peržvelgus svarbiausius organizacijų, kurios pokario metais kūrėsi Europoje, tikslus, pradeda aiškėti jų paskirtis, pagal kurią organizacijas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:

Pirmąją grupę sudaro transatlantinės orga¬nizacijos, išaugusios pokario metais, kai užsi¬mezgė glaudesni Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ryšiai. Kaip tik Jungtinių

Amerikos Valstijų iniciatyva 1948 m. Buvo įkurta pirmoji pokario Europos organizacija. Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija ((OEEC, 16 valstybių, 1948 Paryžius), kuri buvo įkurta po to, kai JAV valstybės sekretorius George Marshall 1947m. pažadėjo Amerikos pagalbą ir pakvietė Europos valstybes vieningomis pastangomis atkurti ekonomiką (Maršalo projektas). 1949 m., buvo įkurta NATO – JAV, Kanados bei daugumos laisvų Europos valstybių karinis paktas. 1954 m. įkurta dar viena organizacija – Vakarų Europos sąjunga (VES), kuri turėjo stiprinti Europos šalių saugumo bendradarbiavimą. Ji išplėtė Briuselio sutartį (1948m.), kurią buvo pasirašę Didžioji Bri¬tanija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas ir Olandija, ir prijungė Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją, o dar kiek vėliau ir Portugaliją, Ispaniją bei Graikiją. VES savanoriams suteikia galimybę artimiau bendradarbiauti saugumo ir gynybos klausimais, padeda joms šiose srityse formuoti Europos identitetą ir siekia, kad Europos valstybių nuomonė turėtų vis didesnę reikšmę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje.

Pagrindinis antrosios organizacijų grupės bruožas tas, kad jos teikia galimybę kuo didesniam valstybių skaičiui tapti narėmis. Vienintelis apribojimas – kad jų veikla negali peržengti normalių tarptautinių organizacijų funkcionavimo ribų. Viena tokių organi¬zacijų yra Europos Taryba, įkurta 1949 m. kovo 5 d. politiniam bendradar¬biavimui skatinti. Jos įstatuose nėra užuo¬minų apie siekinius tapti federacija arba sąjunga, nenumatyta jokių galimybių jungti ar apriboti valstybių suverenitetą. Sprendimų priėmimo teisė priklauso tik Ministrų komi¬tetui, visi esminiai sprendimai turi būti pri¬imami vieningai,

o tai reiškia, kad bet kuri valstybė gali pareikšti veto kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Greta veikia Parla¬mentinė asamblėja, atliekanti vien pata¬riamąjį vaidmenį ir neturinti įstatymų leidimo teisės. Asamblėja gali tik teikti pasiūlymus ir rekomendacijas Ministrų komitetui. Nors vienam pasisakius prieš, bet kuris pasiūlymas gali būti atmestas, nes komitetas nėra at¬sakingas asamblėjai. Tačiau net ir Ministrų komiteto priimtą pasiūlymą dar turi ratifi¬kuoti valstybių parlamentai. Tik tada jis tampa įstatymu. Todėl Europos Taryba yra veikiau tarpvalstybinio bendradarbiavimo įrankis. Tačiau šios organizacijos iindėlis į Europos vienybės ir solidarumo formavimą turėtų būti tinkamai įvertintas. Europos Taryba daug nuveikė vykdydama savo už¬duotį glaudžiau susieti Europos valstybes bei paskatinti sėkmingą jų ekonominę bei socialinę raidą. Europos Tarybos narių skaičius nuo 10 įkūrėjų išaugo iki 25 ( Di¬džioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandi¬ja, Liuksemburgas, Italija, Airija, Danija, Norvegija ir Švedija, taip pat Graikija, Turki¬ja, Vokietijos Federacinė Respublika, Austri¬ja, Kipras, Šveicarija, Malta, Islandija, Portu¬galija, Ispanija, Lichtenšteinas, Suomija, San Marinas, Vengrija bei Lenkija). Europos Ta¬rybai padedant, buvo priimta nemaža eekono¬minių, kultūrinių, socialinių bei teisinių kon¬vencijų, iš kurių reikšmingiausia ir pla¬čiausiai žinoma yra 1950 m. lapkričio 4 d. patvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrin¬dinių laisvių gynimo konvencija. Ji ne tik nustatė praktinius minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, privalomus visoms pa¬sirašiusioms vvalstybėms, bet ir sukūrė tei¬sinių priemonių sistemą, leidžiančią pagal konvenciją įkurtoms institucijoms – Europos žmogaus teisių ko¬misijai bei Europos žmogaus teisių teismui -pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus bet kurioje Europos Tarybos vals¬tybėje.

• Trečiąją organizacijų grupę sudaro Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija bei Europos (Ekonomi¬nė) Bendrija. Teisiškai šios trys bendrijos ir toliau gyvuoja atskirai viena greta kitos. Žvelgiant iš politinių realijų taško, jas galima laikyti sąjunga. Bendrijų sukūrimą galima vadinti Europos Bendrijos pradžia. Svarbiausias naujas Europos Bendrijos bruožas, ly¬ginant su kitomis tarptautinėmis organiza¬cijomis, yra tai, kad jos nariai, siekdami su¬kurti bendrais ryšiais susietą, neišardomą organizacinę bei politinę sąjungą, paaukojo dalį savo nacionalinio suvereniteto.

Ši auka suteikė naujai Bendrijai jėgų ir įgaliojimų, kurie nepriklausė nuo valstybių narių, kuriais remiantis buvo galima ppriiminėti dokumentus, turinčius valstybės įstatymų galią.

Europos Bendrija sudaro branduolį Europos Sąjungos, sukurtos 1993m. lapkričio 1d. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai. Europos bendrija yra tobuliausias Europos integracijos pavyzdys.

1.2 Galutinis Europos Bendrijos etapas 1950-1992m.

Mes nekuriame valstybių koalicijų, mes vienijame žmones.

Ž.Mone.

Kertinis akmuo Europos Bendrijai buvo padėtas 1950 m. gegužės 9 d., kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Schuman) pateikė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą (Šumano Deklaracija). Jame buvo numatoma Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę padaryti pavaldžią jungti¬nei Vyriausiajai vvaldybai, kurios vadovau¬jama organizacija liktų atvira kiekvienai kitai Europos valstybei. Šiuo pasiūlymu siekta dviejų tikslų: viena, nebuvo prasmės kaustyti Vokietijos vienašališkais apribojimais, tačiau kita vertus, visiškai nepriklausoma Vokietija dar buvo suvokiama kaip potenciali grėsmė taikai. R. Šumanas suprato, kad vienintelė išeitis iš šios aklavietės yra politiškai ir eko¬nomiškai supančioti Vokietiją tvirtoje nuola¬tinėje Europos valstybių grupėje. Vokiečiai šį pasiūlymą priėmė palankiai, o K.Adenaueris privačiuose pokalbiuose jam pritarė iš karto. Prie šios deklaracijos netrukus prisijungė Italija, Belgija, Liuksemburgas bei Olandija.

1951 m. balandžio 18 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė sutartį, kuria buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) ( 2 pav.). Kai 1952 m. liepos 23 d. sutartis įsigaliojo, R. Šumano planas buvo įgyvendintas. Naujieji Bendrijos krikš¬tatėviai tikėjosi, kad iš jų pasėtos sėklos iš¬augs politinė Europos integracija, kuri baigsis Europos konstitucijos priėmimu.

Per penketą metų EAPB kuo puikiausiai įrodė savo veiksmingumą. Plieno gamyba padidėjo 42 procentais, prekyba tarp šešių narių klestėjo, didėjo jų pramonės šakų darbininkų užmokestis, buvo kuriamos naujos darbo vietos.

Pirmoji krizė ištiko šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Dėl padidėjusios naftos gavybos ir vartojimo, anglies pramonėje prasidėjo perprodukcijos krizė. Ją kiekviena šalis stengėsi įveikti savaip, nepaisydami Bendrijos komisijos reikalavimų. Anglies ir plieno pramonė neteko dominuojančio vaidmens Europos pramonės sstruktūroje ir tapo neįmanoma Europos integracijos grįsti vien šių šakų kooperacija.

Vieningos Mastrichto

Europos sutartis

Aktas

EB Susijungimo

Romos sutartis

Paryžiaus sutartis

sutartis

2 pav. Svarbiausi ES raidos etapai iki 1992 m.

Dar R.Šumano paskelbtoje deklaracijoje buvo tikimasi, kad įkurta EAPB padės sureguliuoti santykius tarp Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos bei formuoti bendrą rinką. Jau tada buvo aišku, kad ateityje bendroji rinka turės būti išplėsta ir į kitas ekonomines sferas. 1954 m. Nyderlandų užsie¬nio reikalų ministras J.Beinąs pasiūlė sukurti muitų sąjungą naujoms eko¬nomikos šakoms, tarp jų energetikai ir transportui. Jo pasiūlymą EAPB valstybių narių vyriausybės 1955 m. apsvarstė Mesinoje ir priėmė garsiąją Mesinos rezoliuciją. Joje buvo kalbama apie ekonominės bei politinės Eu¬ropos Sąjungos būtinybę. Vadovaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui P.H.Spaakui, buvo sukurtas EAPB vyriausybių narių komitetas, kuris atli¬ko paruošiamąjį darbą naujai integracinei sutarčiai pasirašyti. Pagrindiniai nesutarimai tarp Prancūzijos ir Vokietijos iškilo vėl. Prancūzai bijojo, kad bendroji rinka daugiausia naudinga vokiečiams ir siūlė tik muitų sąjungą. Jie taip pat reikalavo ypatingų protekcijų savo žemės ūkiui, nes Prancūzijos ūkininkai buvo tradiciškai apsaugoti nuo užsienio konkurentų. Derybos truko maždaug dvejus metus ir 1957 m. kovo 23 d. Romos konferencijoje šešios valstybės pasirašė dvi sutartis, įkurdamos dvi naujas organizacijas:

• Europos ekonominę bendriją (EEB),

• Europos atominės energijos bendriją („Euratom“).

Abi ssutartys įsigaliojo 1958 m. sausio l dieną. Stei¬giamajame dokumente buvo numatyta tuojau pat sumažinti muitų tarifus ir iki 1967 m. panaikinti muitų barjerus. Ne narėms muitų tarifai turėjo būti palikti, už ką Bendriją smarkiai kritikavo į ją neįstojusios šalys. Šalys, pasi¬rašiusios Romos sutartį dėl „Euratom“ įkūrimo, bendradarbiauja branduo¬linės energetikos srityje, kartu siekia apsirūpinti žaliavomis, organizuoja tiriamuosius darbus šioje srityje, keičiasi technine informacija. Jos taip pat įsipareigojo bendromis jėgomis statyti Europoje atominės energetikos ob¬jektus. Šis integracinis junginys pasirašė eile sutarčių su JAV. Būtent iš Amerikos dabar yra gaunama branduolinė žaliava. „Euratom“ negali nau¬doti branduolinės energijos kariniams tikslams. „Euratom“ būstinė yra įsikūrusi Briuselyje.

1967 m. įsteigus visoms trims bendrijoms (EAPB, EEB, „Euratom“) bendras valdymo institucijas, jos buvo pavadintos Europos Bendrijų vardu. Nuo to laiko masinės informacijos priemonėse ir kasdie¬ninėje kalboje trys bendrijos buvo traktuojamos kaip viena. Sutartis pasira¬šiusių valstybių piliečiai laiko save Europos Bendrijos piliečiais.

Per penkerius metus nuo įkūrimo EEB, apimanti milijonus gyvento¬jų, tapo pasaulyje didžiausiu prekybos gigantu, didžiausia eksportuotoja ir žaliavų pirkėja. Pagal importą ji užėmė antrą vietą, o pagal plieno gamybą atsiliko tik nuo JAV. Bendra šešeto pramonės gamyba nuo 1950 m. iki 1960 m. padidėjo 70 proc. Šių įspūdingų laimėjimų pasiekta todėl, kad bu¬vo išteklių, liberalizuota prekyba ir leista

laisvai veikti rinkos mechaniz¬mams. Tačiau vieningos Europos kūrėjai jau tada suprato, kad ne visos ekonomikos šakos gyvybingos. Net patys karščiausi liberalizmo šalininkai buvo priversti pripažinti, kad, norint išsaugoti žemės ūkį, planuoti reikia centralizuotai. Stambieji verslininkai į planuotojų veiklą žiūrėjo nuogąstaudami. Kai kurioms vyriausybėms atrodė, kad virš nacionalinė valdžia tampa pernelyg stipria ir nepriklausoma. EEB narių nesutarimai šiuo klausimu priklauso vėlesniam Europos istorijos etapui.

Paskatintas pradinės sėkmės, ypač ekono¬mikos srityje, septintojo dešimtmečio pra¬džioje Šešetas grįžo prie tikslo, kurio niekada nebuvo visiškai aatsisakęs glaudesnės politinės integracijos.

Aukščiausio lygio susitikime Bonoje 1961 m. Šešeto vadovai paprašė komitetą parengti pasiūlymus politinei „jų šalių piliečių sąjungos“ chartijai. Stengda¬masis rasti visiems priimtiną formulę, komi¬tetas pateikė du sėkmingus projektus, žino¬mus Pirmojo ir Antrojo Ch. Fušė plano vardu. Tačiau dalyvaujančios šalys taip atkakliai laikėsi skirtingų nuomonių dėl sąjungos esmės ir formų, kad 1962 m. balandžio 17d. Paryžiuje susirinkę užsienio reikalų ministrai pagaliau nusprendė nutraukti derybas.

Po to kelerius metus truko sąstingis, per kurį mažai kas tebuvo nuveikta siekiant politinių tikslų bbei „klojant glaudesnės Europos žmo¬nių sąjungos pagrindus“. Naujų iniciatyvų laipsniškai pradėta imtis tik aštuntojo de¬šimtmečio pradžioje. Priėmę Hagos viršūnių susitikime 1969 m. gruodžio mėn. mestą iššūkį dėl politinės ir ekonominės sąjungos pažangos, politiniai Bendrijos vadovai susitikimuose Paryžiuje 1972 ir 1974 mm. paskelbė iškelia tikslą iki dešimtmečio pa¬baigos sukurti Europos Sąjungą. Belgijos ministrui pirmininkui Leo Tindemansui (Leo Tindemans) buvo pavesta, parengti visapusį Europos Sąjungos planą. Jo parengtame projekte (Tindemano plane) buvo numatoma, įkūrus ekonominę ir valiutų sąjungą, reformavus Bendrijos institucijas bei vykdant vieningą užsienio, regioninę bei socialinę politiką, iki 1980 m. sukurti sąjun¬gą. Tačiau vėl paaiškėjo, kad per tokį trumpą laiką užsimota per daug ambicingai. Suma¬nymas žlugo dėl nesutaikomų fundamentalių prieštaravimų tarp Bendrijos valstybių dėl pagrindinių struktūrinių principų bei reika¬lingos aktualios institucijų reformos.

Tačiau nepaisant to, aštuntajam dešimtmečiui būdinga aiški pažanga, plečiant nacionalinės politikos koordinavimo apimtį, sukurta daug naujų Bendrijos politinių priemonių. Pirmo¬ji jų buvo Europos politinis bendradarbiavi¬mas, pradėtas 1970 m. kaip savanoriškas užsienio politikos koordinavimo instrumen¬tas ir nuo to laiko nuolat pplečiamas bei tobu¬linamas. Tolesnis svarbus žingsnis buvo Eu¬ropos valiutų sistemos sukūrimas 1979 m. kovo mėn., kuris atvėrė naujas perspektyvas Europos finansiniam bendradarbiavimui. Dabar Europos valiutų sistema yra vienas kertinių Europos Sąjungos ekono¬minės ir valiutų sąjungos tikslų.

Devintojo dešimtmečio pradžia įsimintina prasidėjusiais labai intensyviais debatais dėl reformų tokiais pavadinimais, kaip „antrosios kartos Europa“ ar „Europos Sąjunga“. Iš dau¬gelio iniciatyvų ir reformų pasiūlymų labiau¬siai įsidėmėtinas buvo „sutarties dėl Europos Sąjungos įsteigimo projektas“, kurį Europos Parlamentas priėmė 1984 m. vasario 14 d. Sutartyje buvo ssiūloma Sąjungai perduoti naujus ekonominės ir valiutų politi¬kos, socialinės politikos (tarpe jų socialinės ir sveikatos apsaugos) bei užsienio politikos (saugumo, taikos ir nusiginklavimo) įgalioji¬mus, t.y. pačiuose svarbiausiuose naciona¬linės politikos baruose. Sąjungos įstatymų leidimo tvarka turėjo būti pagrįsta dvejų rūmų sistema, panašiai kaip federacinėje valstybėje, siekiant pusiausvyros tarp demo¬kratiškai išrinkto Europos Parlamento ir Tarybos, kurioje atstovaujama visų valstybių narių vyriausybėms. Nors buvo nerealu tikėtis, jog sutarties projektą ratifikuotų nacionaliniai parlamentai ir jis taptų įstatymu, projektas metė rimtą iššūkį valstybėms – narėms ir tapo savotišku jų rimtumo, pasirengimo prisidėti prie tikrosios tolesnės Europos integracijos raidos išbandymu ir privertė dalyves atskleisti tikrąjį veidą.

Vyriausybės pakėlė mestą pirštinę. Štutgarto Europos viršūnių taryboje 1983 m. birželio mėn. jos visgi nesugebėjo susitarti dėl jokių rimtesnių sprendimų ir beliko konstatuoti siekimą „imtis įvairių priemonių, užtik¬rinančių Bendrijos atgaivinimą“. Tačiau Fontenblo ir Milano aukščiausio lygio susitikimuose 1984 m. birželio mėn. ir 1985 m. vyriausybės atsiliepė į Parlamento iniciatyvą, vėl grįždamos prie ankstesnių ketinimų dėl praktinių veiksmų spręsti dviem lygiagrečiais frontais ir taip Europos integracijai su teikti naują matmenį. Pirmoji veiklos sritis buvo institucinė reforma. Sukurtam komitetui buvo pavesta teikti pasiūlymus, kaip pagerinti Europos bendradarbiavimą tiek Bendrijoje, tiek Europos politinį bendradarbiavimą apskritai, bei įvertinti pažangos link krypstančias Europos Sąjungos sritis. Antroji ssritis tai apspręsti galimi žingsniai į „žmonių Europą“, kuri labiau rūpintųsi eilinių piliečių poreikiais ir interesais. Kito ko¬miteto tikslas buvo apžvelgti bendrų veiksmų spektrą tokiose srityse, kaip švietimas, svei¬katos apsauga, teisė, kova su narkotikais bei terorizmu, ir įvertinti galinčias į pažangą krypti Europos Sąjungos sritis.

Šių dviejų komitetų pasiūlymai sudarė Bendrijos lyderių diskusijų Milano susitiki¬me 1985 m. birželio mėn. pagrindą. Kelias j Europos Sąjungą juose buvo brėžiamas per ekonominės erdvės be vidaus sienų sukūri¬mą, Europos politinio bendradarbiavimo, pritraukiant saugumą ir gynybą, stiprinimą bei per tobulinimą sprendimų priėmimo mechanizmo išplečiant Europos Parlamento teises.

Labai svarbi gairė šiame kelyje buvo Vienin¬gos Europos aktas, įsigaliojęs 1987 m. liepos l d. Jo preambulėje keletą kartų konstatuotas platus tikslas – sukurti Europos Sąjungą, kurio turėtų būti siekiama politiniu Bendrijos bei Europos bendradarbiavimu. Akte numa¬tytas detalus teisinis vieningos rinkos sukūri¬mo iki 1992 m. pagrindas bei glaudesnis politinis bendradarbiavimas gamtos apsau¬gos, mokslinių tyrimų bei technologijos sri¬tyse. Formaliai tai buvo grupė papildymų ir priedų prie steigimo sutarčių, kuriomis įkur¬tos Bendrijos. Trečiojoje Vieningos Europos akto dalyje buvo kalbama apie bendradar¬biavimą užsienio politikos srityje kaip Euro¬pos politinį bendradarbiavimą, teisiškai įfor¬minant tai, kas iki tol buvo neformalus susi¬tarimas.

Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje imta dirbti jau aiškiai įsivaizduojant Europos Sąjungą. 1990 m. gruodžio mėn. Bendrijos vvadovai sušaukė dvi tarpvyriausybines konferencijas. Pirmoji turėjo aptarti ekonominės bei valiutų sąjungos sukūrimo žingsnius, antroji – panaikinti kliūtis politinės sąjungoskūrim0 kelyje. Šių abiejų konferencijų rezultatas – Europos Sąjungos sutartis, kurią pasirašė 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte (Mastrichto sutartis). Tačiau iki galutinio ratifikavimo ir įsigaliojimo 1993 m. ji turėjo įveikti dar keletą kliūčių.

2. LAISVAS ASMENŲ (DARBO JĖGOS ) JUDĖJIMAS

( EB sutartis 48 – 51 str.)

Laisvas darbo jėgos judėjimas tai viena iš pagrindinių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pamatą. Ši teisė buvo užfiksuota sutartyse ir įgyvendinta 1968 m. Tarybos taisyklėmis, užtikrinančiomis lygiateisį elgesį su visų Bendrijos tautų atstovais dėl įdarbinimo, dėl atlyginimų, dėl darbo sąlygų.

Privatiems asmenims yra garantuojamas geografinis mobilumas, profesinis mobilumas, minimali socialinė integracija.

Geografinis mobilumas tai teisė keliauti, įsikurti bei siekti įsidarbinti kitoje valstybėje – narėje. Pradžioje laisvo įsikūrimo ir įsidarbinimo teisė buvo garantuojama tik darbininkams bei ieškantiems darbo. Nuo 1990 m. buvo patvirtinta keletas papildomų direktyvų, kurios suteikė tokią teisę studentams, pensininkams bei bedarbiams su sąlyga jei jie bus pajėgūs pragyventi ir apdrausti sveikatą.

Laisvo darbo jėgos judėjimo principas taikomas ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra legaliai įsikūrę šalyse narėse. Įmonė, įdarbinusi legaliai ir nuolatinai, šių šalių piliečius gali siųsti juos į kitą šalį narę teikti paslaugų. Laisvas darbo jėgos

principas taikomas taip pat darbuotojams, suteikiant jiems darbą pagal transnacionalinio paslaugų teikimo reikalavimus.

Įsidarbinusiems asmenims teisė nuolat gyventi suteikiama penkeriems metams ir gali būti pratęsta dar penkeriems metams. Išėję į pensiją asmenys tam tikrom aplinkybėm gali likti gyventi šalyje, kurioje buvo paskutinė jų darbovietė.

Apribojimai gali būti taikomi viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais. Specifinis atvejis yra sporto asociacijų taisyklės, siekiančios apriboti galimybes sportininkams palikti savo kilmės šalį, tačiau šios taisyklės turi būti suderintos su laisvu darbo jėgos judėjimo pprincipu ir nesudaryti tam kliūčių.

Profesinis mobilumas reiškia, kad žmogus turi teisę imtis bet kurio užsiėmimo prisilaikant priimtinų įdarbinimo bei darbo sąlygų. Kitų Bendrijos valstybių piliečiai negali būti traktuojami skirtingai negu vietos gyventojai. Jie turi teisę į tokį patį atlyginimą, turėti vienodas apmokymo ir perkvalifikavimo galimybes jei yra darbo jėgos perteklius.

Socialinio saugumo užtikrinimas yra viena iš prielaidų efektyviam darbo jėgos judėjimui ir apsistojimui. Nuo 1958 m. darbuotojai turi tokias pačias teises į socialines garantijas kaip ir juos priimančios šalies gyventojai. Kitaip ttariant darbininkams atvykusiems iš kitų valstybių – narių ,kaip ir vietos gyventojams, galioja tos pačios teisės ir privilegijos dėl apgyvendinimo, dalyvavimo profsąjungų veikloje bei socialinių garantijų. Jų vaikai gauna tokią pat paramą kaip šalies vaikai ir pensininkams skaičiuojamos pensijos jų vviso darbo laiko Bendrose šalyse pagrindu

Labai svarbu, kad potencialūs migrantai gautų informaciją apie bendrijoje ęsančias darbo laisvas vietas ir reikiamą joms užimti kvalifikaciją. Bendrojoje rinkoje tokią informaciją teikia Europos užimtumo tarnyba, kuri turi patarėjų tinklą iš 400 nacionalinių įdarbinimo tarnybų, darbdavių organizacijų, profsąjungų, regioninių administracijų ir universitetų atstovų. Tinklo esmė – kompiuterizuota duomenų bazė.

Didelę reikšmę darbo laisvam darbo jėgos judėjimo principo įgyvendinimui turi abipusis diplomų, sertifikatų ar kitų kvalifikacijos įrodymų pripažinimas (1988 m.).Ši sistema reiškia, asmenys turintys tam tikrą kvalifikaciją turi teisę, kad jų kvalifikacija būtų pripažinta visose šalyse narėse ir jiems būtų leista veikti be kliūčių.

Tačiau laisvas darbo jėgos judėjimas turi ir trūkumų. Tai sudėtingas įprastos gyvenimo vietos pakeitimas, vietinių gyventojų nedraugiškumas atvykusių atžvilgiu. Kai kurių regionų nuskurdinimas dėl žžmogiškųjų išteklių netekimo. Laisvas darbo jėgos judėjimas nėra panacėja įvairioms problemoms spręsti. Jis turi būti paremtas socialinėmis priemonėmis remti migrantus, susietas su efektyvia regionine politika, sudarančia sąlygas sukurti darbo vietas ir nepalankiausiuose regionuose.

3. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

( EB sutartis 9 – 37 str.)

Laisvas prekių judėjimas neįmanomas be bendros užsienio prekybos politikos, techninių kliūčių panaikinimo, subsidijų paskirstymo taisyklių, netiesioginių mokesčių suderinimo, muitų panaikinimo, o tai reikalauja nemažai laiko ir finansinių išteklių. Todėl Europos Bendrijos sutartyje buvo numatytas griežtas laipsniško muitų panaikinimo per 112 metų grafikas.

Techninės kliūtys tai skirtingi standartai, techninės specifikacijos taikomi prekėms ir maisto produktams. Problema buvo ne skirtingų nacionalinių taisyklių egzistavimas, bet skirtumų tarp nacionalinių taisyklių ir būdų ginti savo rinkas nuo kitų šalių narių produkcijos egzistavimas. Skirtingi standartai gali trukdyti prekybai labiau nei muitai jie gali padaryti prekybą praktiškai neįmanoma.

Pirmasis Šešetas nepatyrė didesnių sunkumų atlikdamas darbus iki numatytos datos ir paskutinis muitų barjeras buvo panaikintas 1968 m. 18 mėnesių anksčiau grafiko. Nekilo didelių sunkumų ir vėliau prisijungusioms šalims, kurios sėkmingai pašalino iki įstojimo galiojusius muitų mokesčius ir greitai prisitaikė prie bendros rinkos reikalavimų.

Panaikinus muitus EEB ribose 1968 m. buvo įvestas Bendras muitų tarifas, kuriuo aplink visą bendrijos išorinę sieną įvežamoms prekėms buvo sudarytas vienodas muitų barjeras. Mokesčiai buvo imami nesvarbu, kurioje vietoje prekės kirto EEB sieną.

EB sutartis leidžia tam tikrus importo apribojimus tais atvejais, jei prekė susijusi su grėsme visuomenės moralei ir saugumui, vartotojų sveikatai. Visi kiti atvejai negalimi.

Svarbus laisvo prekių judėjimo užtikrinimo veiksnys yra mokesčių skirtumų sumažinimas. EB Sutartyje nėra atskiros mokesčių politikos. Kiekvienai Bendrijos narei palikta teisė turėti savarankišką nacionalinę mokesčių sistemą. Pagrindinės mokesčių nuostatos siekia užtikrinti laisvą prekių judėjimą. Mokesčių reguliavimo pa¬grindas – diskriminacijos Bendrijoje uždraudimas ir nuo¬statos dėl teisės aktų, skirtų netiesioginiams mokesčiams harmonizuoti. Diskriminacijos uždraudimas reiškia, kad:

• valstybės narės neapmokestina kitos šalies narės prekių jokiais vidaus mokesčiais, didesniais nei taikomi panašioms vietinėms prekėms;

• valstybės narės neapmokestina kitos šalies narės prekių jokiais vidaus mokesčiais, kurie kitoms prekėms teiktų netiesioginę apsaugą.

Bendrijos šalys turėjo panaikinti arba pakeisti savo nacionalines nuo¬statas, prieštaraujančias šioms dviems taisyklėms. EB mokesčių sistema ilgai vadovavosi vadinamuoju paskirties principu. Tai reiškė, kad parduo¬damų prekių vartojimo mokesčiai (netiesioginiai mokesčiai) likdavo toje šalyje (tos šalies ižde), kurioje prekė buvo suvartojama. Tačiau šalis varto¬toja privalėjo grąžinti mokesčius šaliai eksportuotojai. Vadinasi, ekspor¬tuotojas savo šalyje sumokėtus netiesioginius mokesčius atgaudavo, o im¬portuotojas mokėdavo atitinkamus mokesčius savo šalyje. Tokia sistema užtikrino, kad vietiniai ir importiniai gaminiai būtų apmokestinami beveik vienodai. Importuotos prekės apmokestinamos pagal toje šalyje veikiančius įstatymus. 1996 m. buvo įvesta nauja kilmės principu pagrįsta sistema. Ji sudarė sąlygas atsisakyti grąžinti mokesčius eksportuotojams ir importuo¬tojų apmokestinimo gremėzdiškos procedūros. PVM imamas toje šalyje, kurioje prekės gaminamos.

ES priimtoje direktyvoje atleidimas nuo PVM numatytas eksportuo¬jamoms prekėms, taikant O proc. tarifą. Taip pat nurodyta, kas yra ekspor¬tuojamos prekės:

• tiesiogiai išvežtos prekės už ES ribų esančiam pirkėjui;

• prekių išvežimas už ES ribų esantiems šių šalių rezidentams;

• prekių tiekimas į laivus ir lėktuvus, kursuojančius tarptautiniais maršrutais;

• tiekimas pagal diplomatinius susitarimus;

• lengvatos turistams ir mažmeninis eksportas.

PVM lengvatos yra taikomos ne tik prekėms, bet iir tarptautinėms pa¬slaugoms, nors paslaugų importą ir eksportą nustatyti žymiai sudėtingiau nei prekių.

Vieningos rinkos, kurioje galima laisvai prekiauti visomis prekėmis, sukūrimas reika¬lauja ne tik pašalinti muitų barjerus, bet ir panaikinti kiekybinius apribojimus. Jais lai¬kinai ar neribotam laikui uždraudus tam tikrų prekių importą arba apribojus jį vertės ar kiekio atžvilgiu, buvo siekiama kontroliuoti užsienio konkurenciją vidaus rinkoje bei saugoti savo šalies pramonės interesus. Su¬tartys draudžia naudoti tokias priemones ir valstybės-narės, pasibaigus nustatytam perei¬namajam laikotarpiui, draudimui pakluso. Todėl dabar Bendrijos vidaus prekyboje kvo¬tų nebėra.

Kol kas Sąjungoje yra išlikusi dar viena kliūtis laisvam prekių judėjimui, kuri vadi¬nama „į kiekybinius apribojimus panašiais draudimais“. Tai priemonės, kurių tiesiogiai negalima pavadinti draudimais ar kvotomis, tačiau jos netiesiogiai veikia Bendrijos vidaus prekybą. Pavyzdžiui, dirbtinai pake¬liamos kainos arba daroma kitų kliūčių, sunkinančių ar praktiškai neleidžiančių im¬portuoti ar eksportuoti tam tikrų prekių. Susidūrusios su struktūrinėmis problemomis tokiose svarbiose pramonės šakose kaip metalo apdirbimas, laivų statyba ar tekstilės pramonė bei spaudžiamos didėjančio nedarbo, o taip pat brangstant iš „pigių“ šalių įvežamoms prekėms, paskutiniais metais valstybės-narės buvo nuolat gundomos su¬daryti protekcionistinius barjerus ir uždaryti savo vidaus rinkas prekėms iš kitų valstybių-narių ir taip griauti Bendrijos vidaus prekybą.

Buvo nutarta, jog bet koks kitos valstybės-narės teisėtai pagamintas ir pardavinėjamas gami¬nys gali būti pateikiamas

kitų valstybių-narių rinkoje. Importo draudimas pateisinamas tik tuo atveju, kai būtina apsaugoti esminius vi¬suomenės interesus ir kai neveiksmingos ki¬tos švelnesnės priemonės. EB sutartyje (36 straipsnis) tokiais esminiais interesais laiko¬ma visuomenės moralė, tvarka ir saugumas, žmonių, galvijų bei augalų sveikatos ir gyvybės apsauga, nacionalinių meno, istori¬jos ir archeologijos paminklų bei vertybių, pramoninio ir komercinio turto apsauga. Priimta dar keletą papildomų privalomųjų reikalavimų“: efektyvi finan¬sinė kontrolė, vartotojų teisių apsauga bei komercinių veiksmų garbingumas. Šiomis priemonėmis valstybėms-narėms uždrausta konkuruojančius gaminius iš kitų Bendrijos ššalių persekioti tik dėl to, jog jie kiek skiriasi nuo nacionalinių produktų.

4. EUROPOS SĄJUNGOS ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Kiekvienos demokratinės šalies konstitucija (pagrindinis įstatymas) numato, kokios institucijos atlieka valstybės funkcijas ir kaip jos pasidalija valdžios kompetencija. Lietuvos Respublikoje tokios institucijos yra prezi¬dentas, parlamentas, vyriausybė, konstitucinis teismas. Bendrijoje visus uždavinius atlieka šios svarbiausios institucijos:

• Taryba (Ministrų Taryba);

• Komisija;

• Europos Parlamentas;

• Teisingumo Teismas;

• Audito Rūmai (kaip ES institucija įteisinti Mastrichto sutartimi);

• Europos Taryba (valstybių ir vyriausybių vadovų Taryba, dar va¬dinama Europos Viršūnių Taryba) atlieka pagrindinę funkciją.

Europos Bendrijos institucijos yra identiškos Europos SSąjungos ins¬titucijoms (dviguba funkcija). Šių institucijų uždaviniai ir teisės numatytos steigiamosiose sutartyse. Pagrindinė parlamentarizmo idėja yra padalinti valstybėje valdžią tris dalis (sistemas): įstatymų leidžiamąją valdžią (legislatyvą), įstatymų vykdomąją valdžią (egzekutyvą) ir justiciją. Visos valstybinės valdžios sutelkimas vienoje institucijoje (vieno asmens rranko¬se) veda beteisiškumo įsigalėjimo link. Nuosekliausiai valdžia ištrejinta JAV ir kitose prezidentinėse sistemose. Parlamentinėse demokratijose taip pat pripažįstamas valdžios suskirstymas į tris sistemas. Tačiau jis ne toks nuoseklus ir formaliai pripažįstama parlamento hegemonija kitų valdžios institucijų atžvilgiu. Tuo tarpu Bendrijos institucijų negalima griežtai su¬skirstyti į įstatymų leidžiamąsias ir vykdomąsias. Teisingumo Teismas numatė kiekvienos institucijos „vyraujančią“ padėtį. Pavyzdžiui, Ministrų Tarybos tokia padėtis yra įstatymų leidimas (legislatyva). Europos Komi¬sija atlieka daugiau vykdomąsias funkcijas (egzekutyva). Tuo tarpu Euro¬pos Parlamentas dažniausiai atlieka kontrolės funkcijas. Taigi valdžia tarp Bendrijos institucijų nėra paskirstyta pagal klasikinį principą. Be to, dau¬giau kompetencijos suteikta Tarybai, o ne Parlamentui, kaip dažniausiai būna nacionalinėje valstybėje. Bendrijos institucijos viena nuo kitos skiriasi ir tuo, ar jos „europietiškos“, ar „nacionalinės“. Oficialiai pripažįstama, kad PParlamentas, Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai yra eu¬ropietiškos, viršnacionalinės institucijos, Tuo tarpu Taryba atstovauja (kai kurie kritikai teigia: tik atstovauja) nacionaliniams interesam? Kiekviena institucija veikia neperžengdama sutartyje jai suteiktų įgaliojimų ir pai¬sydama jos numatytų tikslų. Priešingu atveju išleisti potvarkiai neturės jo¬kios juridinės galios. Paprastai Teisingumo Teismo sprendimu jie yra pa¬naikinami. Pagrindinės nuostatos Bendrijos institucijoms priimant spren¬dimus yra suformuotos EB sutartyje:

• priimant teisės aktus dalyvauja visos trys Bendrijos institucijos, turinčios skirtingus įgaliojimus;

• Ministrų Taryba sprendimus priima tik Europos Komisijai patei¬kus pasiūlymą;

• įgaliojimai ES pperduoti tik labai išskirtinėse srityse, todėl Bendrijos institucijos turi teisę kištis tik į kai kurias vidaus politikos sritis;

• priimant teisės aktus, būtina nurodyti jų priėmimo priežastis ir paminėti visus pasiūlymus bei nuomones, kurios pagal EB sutartį turėjo būti gautos prieš tuos aktus priimant;

• Bendrijos solidarumo pareiga verčia šalis dėti visas įmanomas pa¬stangas, kad būtų siekiama užsibrėžto tikslo. Valstybės narės turi paremti Bendrijos institucijų veiksmus ir vengti priemonių, dėl kurių būtų rizikuojama sutrukdyti siekti Bendrijos iškeltų tikslų.

Europos Sąjungos organizacinėje struktūroje pagrindinį vaidmenį at¬lieka Europos Taryba – aukščiausia Bendrijos ir BUSP politinė (bet ne teisės aktų priėmimo) institucija.

Europos Taryba buvo įkurta 1974 m., kai Europos Bendrijos šalių valstybių ir vyriausybių vadovai nusprendė reguliariai susitikinėti ne ma¬žiau nei du kartus per metus, kartu dalyvaujant užsienio reikalų ministrams bei Europos Komisijos pirmininkui ir vienam jos nariui. Tarybai pirmininkauja valstybės narės arba jos vyriausybės vadovas, kuris tuo metu yra Tarybos pirmininkas. Galima teigti, kad Europos Taryba atsirado spontaniškai — reguliariai susitinkant valstybių ir vyriausybių vado¬vams. Teisinį jos egzistavimą patvirtino tik Vieningos Europos aktas, tačiau nuo to laiko Europos Tarybos reikšmė nuolat didėjo. Tarybos statusas pirmą kartą buvo apibrėžtas Europos Sąjungos sutartyje, kurioje teigiama, jog Europos Taryba skatins Sąjungos raidą ir tam nubrėš bendras politines gai¬res

Europos TTarybos priimami sprendimai teisiškai nėra privalomi, ta¬čiau suteikia politinį postūmį ir nubrėžia Bendrijos vystymosi kryptis. Europos Taryba taip pat numato bendras politines gaires Ben¬drijos užsienio ir saugumo politikai, į šią aukštesniąją instituciją gali kreip¬tis Komisija arba Ministrų Taryba, kai svarbių klausimų negali išspręsti kitos Sąjungos institucijos arba kai neįmanoma dėl ko nors susitarti.

Literatūra

1. Borchartas, K.D. Europos integracija. – Kaišiadorys: A.Jakšto spaustuvė,

1995.

2. Europos Sąjunga. Steigimo dokumentų rinktinė. – Vilnius: Eugrimas,

1998.

3. Laąuer, W. Europa mūsų laikais. 1945 – 1992. – Vilnius: Amžius,

1995.

4. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. – Valstybės žinios, 1995,

Nr. 105.

5. Pukelienė, V., Mačys, G. Europos integracijos politiniai ir ekonominiai

procesai. – Kaunas: Technologija, 1997.

6. Williams, A. Europos Bendrija. – Vilnius: Alma Littera, 1996.

7. www.euro.lt. Europos Komitetas prie LR vyriausybės)