Europos sąjungos pagrindai

Europos Sąjungos pagrindai

Kaunas, 2005

Įžanga

Vos prieš dešimtmetį subyrėjus didžiajai sovietų imperijai Lietuvos žmonės iš naujo pradėjo mokytis gyventi savarankiškai, ieškoti savo identiteto, būti šeimininkais. Tačiau tuo pačiu iškarto susidūrė su ekonominėmis bei politinėmis realybėmis. Ilgas, kelių kartų, buvimas už geležinės uždangos privertė iš naujo pažvelgti į aplink esantį pasaulį bei jame vykstančius procesus. Savo vietos suvokimas jame negalėjo iškarto atsirasti žmonių galvose ir šis procesas visą laiką nuo nepriklausomybės atgavimo visuomenėje vyko, vyksta ir greičiausiai dar nemažai laiko vyks pakankamai skausmingai. DDalis Lietuvos žmonių iki šiol neranda savo vietos, nesuvokia esą savo ir savo vaikų ateities kūrėjai, kadangi negali pakankamai pilnai suprasti gyvenime vykstančių procesų: šių procesų priežasčių, esmės ir įtakos tolesniam gyvenimui.

Eurointegracija yra vienas šių procesų, užimantis svarbią vietą Lietuvos gyvenime ir suprasti jos prasmę bei egzistencijos pagrindus yra gyvybiškai svarbu kiekvienam šalies piliečiui, kadangi gyvenimas vieningoje Europoje, kartu su kitomis jos tautomis yra neišvengiama realybė bei sunkiai paneigiama vertybė, tai tiesiogiai susiję su galimybėmis įtakoti vykstančius procesus ateityje, rasti ssavo vietą, realizuoti save kaip sąmoningą asmenybę ir saugiai jaustis pasaulyje. Tai be galo dėkinga galimybė lietuviams pagaliau baigti kovoti ir pradėti kurti, galimybė priklausyti nacijai, kuriai priklausė Imanuelis Kantas, Žanas Žakas Ruso, Vinstonas Čerčilis ir Pablas Pikasas.

Nors vieningos Europos iidėja sklandė jau Romos imperijos laikais, realūs žingsniai link taikios, stiprios ekonomiškai ir politiškai suvienytos Europos buvo žengti po antrojo pasaulinio karo. Kodėl būtent 20 a. vidurys tapo kaip tik tuo laikmečiu, kai žmonės pradėjo suvokti taikaus susivienijimo vertybes? Pasak Algirdo Paleckio – Europos vienijimasis, tai pavyzdingai išmokta keliolikos šimtmečių istorijos pamoka. Jau nuo Napoleono laikų kiekvienas karas tapdavo vis didesne katastrofa, reikalaujančia vis daugiau ekonominių ir gyventojų aukų. Pasak Eriko Slavėno, jo straipsnyje “Europos bendrijų įsteigimas”, Europos gyventojas gyvenęs nuo 1900 m. iki 1955 m. karuose statistiškai praleido penktadalį savo gyvenimo. Ir galima tik pridurti, kad nemažą įtaką tam akivaizdžiai turėjo du paskutiniai karai, savo mąstais buvę didžiausi žmonijos istorijoje, nusinešę keliasdešimt milijonų jos gyventojų gyvybių.

Po antrojo pasaulinio kkaro nuniokota, išniekinta ir pasimetusi Europa, kažkuria prasme buvo panaši Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo, todėl šio darbo užduotis pabandyti atrasti ir išnagrinėti Europos istorijoje precedento neturinčios bendrijos istorinius, ekonominius, politinius ir teisinius pagrindus ir taip suvokti jos egzistavimo prasmę.

Istoriniai pagrindai

Nors Europos istorijoje yra buvę įvairių bandymų suvienyti Europą, jos neturėjo palaikymo dėl įvairių priežasčių. Romos imperijai plečiantis, galima įžvelgti pirmuosius bandymus sukurti vieną valstybę, tačiau būdai ir esmė skyrėsi nuo ES kūrimo. 19 a. Karolis Didysis Vidurio ir Vakarų EEuropos dalyje įkūrė Šventosios Romos imperiją siekdamas atgaivintas Romos imperijos struktūrą. Tačiau ir pirmuoju ir antruoju atveju pagrindine vertybe buvo laikoma valstybė, tuo pačiu slopinant bet kokį žmogaus iššūkį. Ir net pavieniai mastytojai – Imanuelis Kantas, Žanas Žakas Ruso, Anri Sen-Simonas, Džiuzepė Madzinis, pateikę įvairius Europos vienijimosi projektus ir stoję už glaudesnę tautų sąjungą nepateikė jokių praktinių šių idėjų įgyvendinimo pasiūlymų.

Nuo 20 a. pradžios Europoje vis labiau sklandė vienijimosi idėjos ir bandymai šias idėjas įgyvendinti. 1922 m. buvo įkurta Paneuropos judėjimas, skelbęs tikslą suvienyti visas žemyno valstybes, išskyrus Rusiją, kaip Eurazijos šalį ir Didžiąją Britaniją, kurios valdos išmėtytos visame pasaulyje. 1929 m. Prancūzijos premjeras Aristidas Brianas pasiūlė sudaryti Europos valstybių konfederaciją, kurios nariai glaudžiai bendradarbiautų politikos bei ūkio sferose. Tačiau Briano pasiūlymui Tautų Lyga nepritarė, o Vokietijoje įsigalėjęs fašizmas šią idėją visai padarė neįgyvendinama. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis fašizmo grėsmės Europai akivaizdoje pasiūlė Prancūzijai sudaryti dviejų šalių federaciją, turinčią bendrą pilietybę ir jungtinį parlamentą. Prancūzijai šis pasiūlymas nebuvo priimtinas ir nebuvo įgyvendintas. Netgi fašistai, atėję į valdžią Vokietijoje ir okupavę daugelį Europos valstybių savo propagandoje skelbė būtinumą suvienyti Europą po Trečiojo Reicho vėliava. Tačiau šios idėjos būdingas bruožas buvo nacionalizmo viršenybė. Kita vertus antifašistinio pasipriešinimo judėjimų gretose buvo nnemažai veikėjų, manančių, kad tik Europos valstybių federacija gali pažaboti karingąjį nacionalizmą ir leis ateityje išvengti karų.

Galima tik spėti kaip Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės federacija būtų įtakojusi tolimesnę Europos istoriją, tačiau laikas parodė, kad viena iš minėtų šalių buvo okupuota, o kitai prireikė didvyriškų pastangų atlaikyti fašizmo spaudimą. Sąjungininkams pasiekus pergalę, nuniokota Europa pradėjo ieškoti būdų ateityje išvengti tokios tragedijos ir čia smarkiai išplito vėlgi Europos vienijimosi idėja. Winstonas Churchilis savo kalboje Ciuriche 1946 m. pasiūlė Europos šalių sąjungos, o tolimesnėje ateityje ir Jungtinių Europos valstijų koncepciją. 1948 m. proeuropietiškos organizacijos Hagoje sukvietė Europos kongresą, kuriame dalyvavo virš 800 delegatų – politikų, mokslo ir kultūros veikėjų. Tačiau čia iškilo nesutarimų tarp prancūzų, kurie pasisakė už viršvalstybinius įgaliojimus turintį būsimą Europos parlamentą ir britų, kurie teigė, kad parlamento narius turėtų skirti nacionaliniai parlamentai ar net vyriausybės. Nepaisant nesutarimų, kongrese buvo priimta rezoliucija raginanti kurti viršvalstybinius organus, atsisakant valstybėms dalies savo suverenumo. Po konferencijos vykusių konsultacijų pasekmė – įkurta Europos Taryba, kurios pirmojoje Parlamentinėje Asamblėjoje dalyvavo 15 Europos valstybių, įskaitant Turkiją. Tačiau ir čia tesėsi nesutarimai tarp federalistų ir funkcionalistų.

Prie Europos bendradarbiavimo prisidėjo naujos organizacijos – Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) kurios tikslas buvo nustatyti Europos šalių ūkio poreikius pagal Maršalo pplaną JAV tekimai pagalbai gauti, įkūrimas. Organizacijos narėmis tapo 16 valstybių. Be to 1948 metais Europos sąjungininkai pasirašė Briuselio sutartį, kuria apjungė savo karines pajėgas. Vėliau Vakarų Europos šalys sujungė savo gynybos sistemas su JAV ir Kanados pajėgomis į Šiaurės Atlanto organizaciją.

Europos Tarybos veikla suteikė impulsą Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano planui kaip sukurti pirmąją viršnacionalinę struktūrą, kuri valdytų Prancūzijos ir Vokietijos dvi pramonės sritis, tuo metu turėjusias strateginę reikšmę – plieną ir anglį. Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EAPB) pradėjo savo veiklą 1952 m. ir apjungė jau 6 valstybes: Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir Beneliukso šalis.

EAPB įkūrimas tapo realiu vienijimosi žingsniu žyminčiu naujos eros pradžią. Naują impulsą viršnacionalinių struktūrų kūrimuisi suteikė karas Korėjoje, paskatinęs Europos valstybes kurti bendrą armiją. Deja antrasis žingsnis nebuvo sėkmingas dėl Prancūzijos nacionalinio susirinkimo vieningo prieštaravimo tokiai sutarčiai ir sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo. Tačiau ši nesėkmė nesustabdė vienijimosi iniciatorių, o tik privertė pervertinti savo požiūrį į integracijos ateitį ir savo tolimesnius žingsnius grįsti ekonominiu Europos bendradarbiavimu. Buvo sudaryta darbo grupė,vadovaujama Belgijos užsienio reikalų ministro Spaako, kuri paruošė pagrindinių veiklos sričių gaires ir reikalingų organizacijų viziją siekiant sukurti bendrą Europos rinką. 1957 m. buvo pasirašyta Europos ekonominės bendrijos (EEB) bei Europos atominės

energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys.

Didžiajai Britanijai atsisakius dalyvauti EEB, ją sudarė šešios valstybės, tačiau 1961 metais Didžioji Britanija peržiūrėjo savo poziciją ir 1962 m. pareiškė norą dalyvauti organizacijoje, o kartu su ja ir Airija, Danija bei Norvegija. Likimo ironija, tačiau nepaisant EEB narių ir komisijos entuziazmo Prancūzija vetavo savo kaimynės, kuri dar prieš II-ąjį pasaulinį karą siūlė kurti federaciją, stojimą. Pagrindinė vetavimo priežastis buvo baimė, kad priėmus Didžiąją Britaniją, dėl jos transatlantinių ryšių, bendrija praras savo europietiškumą. 1967 m. britams, ddanams, airiams ir norvegams vėl pareiškus norą prisijungti prie EEB prancūzai pakartojo savo veto. Tuo pačiu metu santykiai tarp Prancūzijos ir bendrijos institucijų, dėl tam tikrų nesutarimų darėsi vis labiau įtempti ir Prancūzijos vyriausybė savo iniciatyva atšaukė atstovą iš Europos Ministrų Tarybos ir nutraukė bendradarbiavimą joje. Prasidėjo “tuščios kėdės krizė”. Tai buvo bene rimčiausia bendrijos krizė, kurią sprendžiant vėliau buvo pasiektas kompromisas , numatantis, kad priimant gyvybiškai svarbius sprendimus diskusijos turi vykti tol, kol bus pasiektas sutarimas.

EEB, EAPB ir Euratomui eesant trims skirtingoms organizacijoms pasidarė sunku derinti sprendimus energetikos ir pramonės politikos srityse, todėl 1965 m. buvo žengtas dar vienas jungimosi žingsnis – visos trys organizacijos sujungtos į vieną.

1969 m. atsistatydinus Prancūzijos prezidentui de Gaulle’ui bei po metų britams išsirinkus nnaują vyriausybę, palaikiusią integracijos idėją, Didžioji Britanija vėl ir šį kartą sėkmingai, padavė paraišką stoti į Bendriją. 1973 m. kartu su britais į bendriją įstojo ir Danija bei Airija. Norvegijai, planavusiai stoti kartu, koją pakišo jos piliečiai, referendume pasisakę prieš integraciją. 1981 m. sėkmingai pasibaigus deryboms, Bendrijos nare tapo Graikija.

Aštuntajame dešimtmetyje Bendrijoje atsirado ir naujovių. Visų pirma buvo įkurti Audito Rūmai, turėję prižiūrėti Bendrijos finansų panaudojimą. Be to 1976-79 metais padaryti keli pranešimai, padarę pamatus tolesnėms reformoms. Svarbiausieji jų buvo Tindemanso pranešimas , pasiūlęs išplėsti Bendrijos veiklą pinigų ir ekonominės politikos bei gynybos ir regioninės politikos srityse, “Trijų išminčių” pranešimas, rekomendavęs padidinti komisijos vaidmenį ir išplėsti daugumos balsavimo taisyklės taikymą Taryboje ir Spierenburgo pranešimas, pateikęs svarbių pasiūlymų dėl institucijų vidaus sstruktūrų reorganizavimo.

Bendrija savo susitelkimą pademonstravo naftos krizių 1973 m. ir 1976 m. metu, kai dėl paramos Izraeliui naftą išgaunančių valstybių buvo puolami Nyderlandai. Tada , nežiūrint susilpnėjusio solidarumo, Bendrijos narės teikė pirmenybę bendriems sprendimams.

1979 m. buvo žengtas žingsnis Bendrijai suteikiantis demokratinę teisėtumą perkeliantis organizaciją į visai naują lygmenį – tiesioginiais visuotinais rinkimais buvo išrinktas Europos Parlamentas. Tai pačiais metais pradėjo veikti Europos valiutų keitimo mechanizmas, turėjęs užtikrinti valiutų stabilumą galimos valiutų sąjungos atveju. Pradėjo veikti vieninga piniginė sistema bei ppiniginis vienetas atsiskaitymams – ekiu.

Nors devintojo dešimtmečio pradžioje buvo šioks toks sąstingis, vis dėlto šis dešimtmetis žymi dideles permainas organizacijoje. 1981 m. Graikija tapo organizacijos nare. 1984 m. Europos parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos tolinimo žingsnių. Tais pačiais metais buvo pasiektas kompromisas tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Bendrijos valstybių dėl įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.

Europos bendroje rinkoje, turinčioje užtikrinti Bendrijos šalių ekonominį stiprumą, įvairių teisės aktų gremėzdiškumas lėmė ilgą priemonių prekybos kliūtims šalinti įgyvendinimą, tad 1985 m. lordas Cockfeldas, kuravęs vidaus rinką išleido Baltąją knygą, kuri įtvirtino vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo priemones iki 1992 m. Šioje knygoje esančios nuostatos buvo perkeltos į Suvestinį Europos aktą, kuriuo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. sukurti vidaus rinką be sienų.

1986 m. Bendrija žengė naują plėtros žingsnį, lėmusį organizacijos svorio centro perkėlimą į pietus – visateisėmis organizacijos narėmis tapo Ispanija ir Portugalija.

Devintąjį dešimtmetį užbaigė Berlyno sienos griuvimas ir Rytų bloko žlugimas, pakeitęs geopolitinį žemėlapį ir nurodęs naują plėtimosi kryptį į rytus. Nors Vokietijų susijungimas pastūmėjo Bendriją į rytus, apie tolimesnį greitą plėtimąsi ta pačia kryptimi galvojo tik optimistiškiausiai nusiteikę apžvalgininkai, o valstybių nnarių politikai dar apie tai rimtai negalvojo – buvusios komunistinio bloko valstybės buvo per daug atsilikusios ir turėjo praeiti daug laiko, kad būtų įrodyta šių šalių politinė valia. Naujų išsivysčiusių šalių – Austrijos, Suomijos ir Švedijos priėmimas į organizaciją turėjo dar labiau pabrėžti Bendrijos elitiškumą.

1991 m Maastrichte įvyko tarpvyriausybinė konferencija dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos taryba pritarė, 1992 m. Europos Bendrijos narės pasirašė Europos Sąjungos sutarčiai. Beje Danijos piliečiai šiai sutarčiai pritarė tik iš antro karto, prieš tai šalies vyriausybei išsiderėjus kai kurių nuolaidų, o Norvegijos piliečiai taip ir nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą.

Nors nuo Berlyno sienos griuvimo iki 1998 m. praėjo ne tiek daug laiko, Europos valstybių vyriausybės aiškiai parodė valią organizacijos plėtros naudai ir žengė žingsnį, padedantį naikinti dešimtmečius buvusias geopolitines ribas pakviesdamos šešias valstybes, tarp jų ir buvusias komunistinio bloko: Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Slovėniją ir Estiją, pradėti derybas dėl stojimo į ES. 2000 m. vasario 15 d. buvo žengtas dar vienas žingsnis, kuriuo pareikštas tam tikras požiūris į Lietuvos politikų išreikštą valią – Lietuva, kartu su Latvija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija ir Malta, buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES.

Ekonominiai pagrindai

Istoriškai susiklostė, kad Europos Bendrijos, o dabar Europos Sąjungos kūrime didelį vaidmenį vvaidino ekonominis faktorius. Europos valstybių vienijimosi viena iš užduočių, numatytų 1957 m. Romos sutartyje, buvo stiprinti jų ekonomiką, t.y. sukurti rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą, skatinti darnų ir tolygų ekonominės veiklos plėtojimą, tolygų ir be infliacijos augimą, siekti aukšto lygio ekonomikos susiliejimo bei aukšto aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos, gyvenimo lygio kilimo, valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos bei solidarumo. Būdas tam buvo parinktas – laisva prekyba tarpusavyje,.

Esminiai ES ekonominės integracijos principai ir etapai – Muitų sąjunga ir bendroji rinka, o bendrosios rinkos kertinis apibudinimas – laisvė. Bendrosios rinkos sukūrimo data laikoma 1992 m. gruodžio 31 d. Būtent tą dieną buvo baigti šalinti paskutiniai laisvojo kapitalo judėjimo suvaržymai ir įgyvendinta bendrosios rinkos programa, įteisinanti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą bei užtikrinanti įmonių steigimosi laisvę. Šių laisvių įgyvendinimas suteikia galimybę pasirinkti verslo vietą, Europos Sąjungos, erdvėje ten kur tam sudarytos geriausios sąlygos, pritraukti bet kurios valstybės narės finansinius resursus. Pagamintos prekės gali judėti ten, kur geresnės pardavimo sąlygos, taip sudarydamos geresnes sąlygas vartotojams. Darbuotojai gali įsidarbinti bet kurioje šalyje narėje, taip turėdami galimybę gauti geresnes darbo sąlygas.

Praktika parodė, kad bendroji rinka turi įspūdingą teigiamą poveikį ekonomikos augimui. Pasak Dariaus Pranckevičiaus, URM Europos integracijos departamento Ekonominio bendradarbiavimo

skyriaus vedėjo, paskaičiuota, kad barjerų ES erdvėje nebuvimas leidžia sutaupyti kasmet 5 milijardus eurų, kas sudaro 0,7 procento ES vidaus prekybos apyvartos, be to pakeitus apie 100 tūkstančių nacionalinių prekybos taisyklių ES normatyvais buvo panaikinta kliūtis 76 procentams ES vidaus apyvartos, viešųjų pirkimų taisyklių suvienodinimas padėjo kainas sumažinti 40 procentų. Visų valstybių narių virš 50 procentų prekybos apimčių tenka kitoms ES valstybėms. Šioje srityje lyderės yra Portugalija ir Beneliukso šalys – virš 70 procentų prekybos vyksta su kitomis ES narėmis. EES vidaus prekyba augo žymiai greičiau nei prekyba su trečiomis šalimis. Todėl drąsiai galima teigti, kad bendroji rinka stiprina ES narių tarpusavio ekonominius ryšius.

Investicijos – kita sritis, kurioje išryškėjo integracijos privalumai. Atsiradus bendrai rinkai, ES valstybių patrauklumas investicijoms išaugo. Nuo 1987 m. iki 1991 m. investicijos ES erdvėje padidėjo nuo 28 iki 44 procentų viso pasaulio investicijų, ES šalių investicijos 1992-1996 m. sudarė 65 procentus viso pasaulio investicijų. Padidėjusios investicijos lėmė įmonių ES erdvėje susijungimų padidėjimą tris kartus.

Bendroji rinka įtakojo nne tik kainų mažėjimą, bet ir tų pačių prekių įvairiose narėse skirtumų mažėjimą.

Artėjant pinigų sąjungai, buvo sustiprintos pastangos baigti pilnai įgyvendinti bendrosios rinkos reikalavimus, kurie 1999 m. dar beveik 13 procentų nebuvo įgyvendinta. Pinigų sąjungai pradėjus veikti vienuolika ES valstybių, iišskyrus Didžiąją Britaniją, Daniją, Švediją ir Graikiją, buvo įvesta viena valiuta – euras. Anksčiau čia naudotas piniginis vienetas – ekiu buvo prilygintas vienam eurui. Iki 2002 m. euras buvo naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais, o nuo šių metų sausio 1 d. į apyvartą išleist ir grynieji pinigai, kurie nuo birželio 30 d bus vieninteliai oficialūs pinigai euro zonoje. Vieningos valiutos įvedimas, tikimasi, paspartins naujų darbo vietų kūrimą, sumažins skirtingų valiutų keitimo kaštus, padidins pinigų stabilumą bei lems glaudesnį ES valstybių suartėjimą. Ilgainiui, ekspertų teigimu, euras gali pretenduoti į pasaulinės atsiskaitymo valiutos, šalia JAV dolerio, vietą.

Svarbų vaidmenį ES ekonomikoje vaidina regioninė politika, kurios tikslas – regionų išsivystymo skirtumų sumažinimas bei galimų disbalansų prevencija. Šis tikslas vykdomas perskirstant Bendrijos resursus į probleminius iir silpniau išvystytus regionus, naudojant Europos regiono vystymo fondą. ES regioninė politika negali pakeisti nacionalinių vystymo programų, t. y. kiekviena ES narė turi pati rūpintis darbo vietų steigimu, investicijų skatinimu, projektų rengimu, o ES regionine politika siekiama koordinuoti regioninę politiką, kad būtų išvengta bereikalingos ES narių konkurencijos, skatinti Europos vientisumą ir solidarumą, švelninant kai kurias integravimosi problemas.

Tačiau bendroje rinkoje yra numatyti ir saugikliai. Europos komisija turi įgaliojimus tiesiogiai įtakoti konkurencijos politiką – neleisti atskiroms valstybėms narėms įvairiais būdais skatinti vien ssavo įmones ar neleistinais būdais žlugdyti konkurentus.

ES veikloje egzistuoja ir kitos politikos susijusios su ekonomika, t. y. mokesčių, aplinkos apsaugos, pramonės, energetikos, transporto, žemės ūkio ir žvejybos. Čia taip pat galima pažymėti, kad ES finansiniai asignavimai žemės ūkio politikos vykdymui sudaro apie pusę ES biudžeto lėšų.

Taigi ES, sukurdama didelę dalį pasaulio produkcijos bei paslaugų, lygiavertiškai sudaro vieną iš pasaulio ekonomikos trikampio – JAV, ES, Japonija, dalių turėdama didelę įtaką globalinei ekonomikai ir taip sėkmingiau galėdama siekti savo narėms palankių tikslų.

Naudoti informacijos šaltiniai

Europos Sąjungos teisės įvadas

Autorių kolektyvas. Europos integracijos pamokos. 1999

Algirdas Paleckis. Ties Europos greitkeliu.2001

Pascal Fontaine. Dešimt Europos pamokų. 1998