EUROPOS SĄJUNGOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

ĮŽANGA

1992 m. Vasario 7 d. Mastrichte buvo pasirašyta Europos Sąjungos sutartis, pagal kurią buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Ši sutartis įsigaliojo 1993 m. Lapkričio 1d., kai valstybės narės ją ratifikavo. Europos sąjunga – tai Europos žmonių sąjungą, kurioje piliečiai turi plačiausias teises dalyvauti priimant sprendimus. Sąjungos tikslas – nuosekliai ir solidariai reguliuoti santykius tarp valstybių ir jų piliečių. Tai didžiausia pasaulyje prekybos rinka. Sąjunga savo tikslų siekia įgyvendindama bendrus valstybių interesus, kurie apima bendrą žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkos apsaugos, uužsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, regioninės energetikos ir muitų politiką. ES taip pat koordinuoja tyrimų ir plėtotės, telekomunikacijų, valstybių narių ekonominės politikos programas, kurios užtikrintų ekonominį ir socialinį susitelkimą, ekonominę ir valiutų sąjungą. 2004 metais gegužės 1 dieną į Europos Sąjungą buvo priimta Lietuva.

Kaip teigė tuometinis (2003 m.) Vilniaus banko vyriausias analitikas, profesorius Rimantas Rudzkys žurnalui „Veidas“ (2003.05.29 – Nr. 22) „maisto pramonė ir žemės ūkis Lietuvoje užima tikrai svarbią vietą“. Tuomet (2003 metais) profesorius šnekėjo apie tai, kaip trūksta ppinigų žemdirbiams; „jiems dabar bus sunkiausi kokie dveji treji metai, kol pasieks parama iš ES struktūrinių fondų, kuri tikrai bus labai didelė“. Parama iš ES struktūrinių fondų jau pasiekė nemažą skaičių ūkininkų ir ūkininko sąvoka Lietuvoje po truputi keičiasi. Tačiau vvis dar išlieka senojo tipo ūkininkų, kurie neišmano, kas yra tie Europos Sąjungos struktūriniai fondai ir kaip pasiekti jų teikiamą paramą.

Taigi šio referato tikslas yra aptarti Europos Sąjungos Žemės Ūkio Politiką, paramos žemės ūkiui programas ir aptarti esmines šių dienų problemas Lietuvoje, susijusias su žemės ūkių ir ES parama jam.

Pagrindiniai naudojami šaltiniai yra Europos Sąjungos institucijų teikiama informacija šio klausimu ir Lietuvos dienraščiuose ir žurnaluose spausdinama informacija.

BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA EUROPOS SĄJUNGOJE

Bendroji žemės ūkio politika yra sistema, pagal kurią teikiamos subsidijos Europos Sąjungos šalims narėms. Subsidijos žemės ūkiui sudaro 50-70 procentų visų Europos Sąjungos išlaidų. Pagrindiniai bendrosios žemės ūkio politikos tikslai buvo įtvirtinti dar 1958 metais: padidinti žemės ūkio gamybą, užtikrinti maisto ir kitų žemės ūkio produktų tiekimą, užtikrinti žemdirbiams nnormalų pragyvenimą, stabilizuoti rinką, užtikrinti, kad maisto produktai pasiektų vartotoją jam priimtinomis kainomis. Nuo šių tikslų paskelbimo praėjo daug laiko ir Bendroji žemės ūkio politika pasikeitė. Esminiai pokyčiai įvyko nuo 1990 metų. 1992 m. pradėta tuometinio žemės ūkio įgaliotinio MacSharry vardu pavadinta reforma. Jos esmė – pereiti nuo dirbtinio žemės ūkio produktų supirkimo kainų palaikymo prie nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo tiesioginėmis išmokomis. 1997 m. Europos Komisija paskelbė savo programą „Darbotvarkė 2000″. Kalbant apie žemės ūkį, programoje numatyta liberalizuoti žemės ūūkio gamybą, daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai, reguliuoti žemės ūkio produktų perteklių, sudaryti galimybes mažiau išsivysčiusioms valstybėms plėtoti savo ūkius, mažinti išlaidas žemės ūkio produktams. Siekiant sumažinti gaminių perteklių buvo ribojama gamybos apimtis ir daugiau dėmesio skiriama buvo ūkininkavimui saugant gamtą. Ūkininkams suteikta galimybė labiau atsižvelgti į rinkos poreikius, nes jie gauna tiesioginių pajamų paramą, taip pat reaguoti į besikeičiančius visuomenės prioritetus. Šių procesų pasėkoje susiformavo dar viena sritis, kuriai buvo skiriama daugiau dėmesio – kaimo plėtojimas, skatinantis kaimo iniciatyvą padėti ūkininkams paįvairinti ir patobulinti gamybą ir kitaip pertvarkyti jų verslą. 2003 metais buvo susitarta dėl dar vienos fundamentalios reformos. Ūkininkai daugiau negauna pinigų vien už produktų gamybą. Dabartinė Bendroji žemės ūkio politika yra vykdoma pagal poreikius, atsižvelgiant į vartotojų ir mokesčių mokėtojų interesus ir suteikiant Europos Sąjungos ūkininkams laisvę gaminti tai, ko reikalauja rinka.

Pastangos pagerinti maisto kokybe visada buvo viena iš dedamųjų dalių vykdant Bendrąją žemės ūkio politiką. Dar 1980-taisiais buvo įdiegta vyno kokybės ženklinimo sistema, kuri vėliau paskatino alyvuogių aliejaus, vaisių ir daržovių sektoriaus kokybės vertinimą. Šiuo metu minėti produktai užima pagrindinį vaidmenį žemės ūkio politikoje. Nors Bendroji žemės ūkio politikos sektoriuose buvo įdedama daug pastangų gerinant maisto kokybę. Aplinkosaugos uždaviniai į žemės ūkio politiką buvo integruoti 1980-taisiais mmetais. Nuo tada Bendroji žemės ūkio politika vis labiau remia išlaiko ir kelia aukštesnius aplinkosaugos tikslus. Vienas iš Bendrosios Ūkio politikos tikslų yra padėti žemės ūkiui išsiplėsti savo daugiafunkcionalumo vaidmenį visuomenėje: teikiant saugų ir sveiką maistą, prisidėti prie kaimo vietovių aplinkosaugos ir saugoti bei gerinti ūkininkystės aplinkos būklę ir biologinę įvairovę. Taip pat Europos Sąjungai yra svarbu sukurti bendras taisykles, kad būtu sankcijuotas genetiškai modifikuotų organizmų naudojimas žemės ūkyje.

Siekiant įgyvendinti šios tikslus, Europos Sąjungoje buvo parengtos subsidijų programos. Šių subsidijų pagalba gamintojams užtikrinamos minimalios kainos, kartu užtikrinant Europos Sąjungos žemdirbių ūkių stabilumą ir žemės ūkio produkcijos kokybę.

Kilus klausimui, kodėl Europos Sąjunga taip siekia plėtoti žemės ūkį pateikiami keli atsakymai:

· Intervencinis pirkimas stabilizuoja žemės ūkio kainas, priešingu atveju jos svyruotų dėl oro sąlygų. Jei kainos didėtų, būtų skatinama infliacija, nes maistas paprastai sudaro 20 proc. namų ūkio biudžeto.

· Maistinė nepriklausomybė pageidautina politiniu, ekonominiu ir psichologiniu požiūriu. Tai apsaugos Europą nuo tarptautinių prekybos sąlygų.

· Siekiama skatinti ūkininkus likti prie žemės ir valdyti bei palaikyti kaimo plėtrą ir kraštovaizdį.

(Citata iš straipsnio „Vėl nesutarimai dėl žemės ūkio“). Didžiausi šios politikos šalininkai yra Prancūzija (kurioje žemės ūkis užima 22,5 % produkcijos), Airija, Belgija ir Ispanija.

Tačiau yra ir kritiškas požiūris į Bendrąją žemės ūkio ppolitiką. Šios politikos kritikai labiausiai mini šios politikos ekonomiškas neefektyvumas. Didžiausia kritika yra šioms Bendrosios žemės ūkio politikos sritims: subsidijos ūkininkams, didelės kainos vartotojams ir ūkių perteklius. Taip pat kritikuojama yra ir tai, kad „neleidžia ūkininkams besivystančiose šalyse turėti tinkamos rinkos savo išaugintai produkcijai“.

ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS RĖMIMO PROGRAMOS

SAPARD programa – tai Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa. Šios programos tikslas yra paremti „valstybių kandidačių pastangas dalyvauti vykdant Bendrą žemės ūkio politiką ir bendrojoje rinkoje“. Programoje keliami du pagrindiniai tikslai:

1) padėti išspręsti prioritetines ir konkrečias žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas;

2) prisidėti prie acquis communautaire įgyvendinimo, daugiausia dėmesio skiriant bendrai žemės ūkio politikai ir kitiems žemės ūkio prioritetams.

SAPARD institucijos, remiamose šalyse, yra arba valstybės žemės ūkio ministerijoje, arba įkurtos kaip atskiros institucijos prie žemės ūkio ministerijų. Šios institucijos yra atsakingos už projektų kontrolę, t.y. jų parinkimą, vadovavimą, lėšų surinkimą, kontroliavimo organizaciją. Šios institucijos, šaliai įstoju į Europos Sąjungą gali persiorientuoti į finansuojančias institucijas, veikiančias pagal Bendros žemės ūkio politikos tikslus.

Europos Taryba nusprendė, kad pasirengimui narystei žemės ūkyje skirta pagalba turėtų būti taikoma konkrečioms prioritetinėms sritims, kurias nustatinėja pati valstybė kandidatė. Pateikiamos visos priemonės, su kuriomis turi sietis SAPARD pagalba:

· investicijos į žemės ūkio valdas;

· žemės

ūkio ir žuvininkystės produkcijos perdirbimo bei marketingo gerinimas;

· struktūrų, kurios rūpinasi kokybės, veterinarine ir augalų sveikatos kontrole, maisto prekių kontrole ir vartotojų apsauga, tobulinimas;

· žemės ūkio gamybos metodai, kuriuos taikant yra tausojama aplinka ir išsaugomas kraštovaizdis;

· ūkinės veiklos plėtra ir įvairinimas, suteikiantys galimybę vykdyti įvairiopą veiklą ir gauti alternatyvias pajamas;

· neatidėliotinos pagalbos ūkiams ir ūkių vadybos paslaugų teikimas;

· gamintojų grupių kūrimas;

· kaimų atnaujinimas ir plėtra, kaimo paveldo apsauga ir išsaugojimas;

· žemėtvarkos tobulinimas ir žemės perskirstymas;

· žemės registrų kūrimas ir atnaujinimas; <

· profesinio mokymo tobulinimas;

· kaimo infrastruktūros plėtra ir tobulinimas;

· žemės ūkio vandens išteklių tvarkymas;

· miškininkystė, apimanti ir žemės ūkio valdų apželdinimą miškais, investicijos į miškų valdas, priklausančias privatiems miškų savininkams, miško produkcijos perdirbimas ir marketingas;techninė pagalba priemonėms, kurias numato Reglamentas 1268/1999, apima ir studijas, kurios padėtų rengti programas ir stebėti jų vykdymą, skleisti informaciją ir rengti viešas kampanijas.

„2000 m. lapkričio 27 d. priėmus Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros programą 2000-2006 metams (Lietuvos SAPARD programa), 2001 m. kovo 15 d. Europos KKomisija ir Lietuva pasirašė daugiametę finansavimo sutartį, kurią 2001 m. birželio 21 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas (žr. „Valstybės žinios“, 2001, Nr. 74-2587). Europos Komisija apie ratifikavimą buvo informuota 2001 m. rugpjūčio 29 d.“

2001 m. lapkričio 26 d. Europos Komisijos ssprendimu, pasirengimo narystei pagalbos žemės ūkiui tvarkymas perduotas Lietuvos Respublikos agentūroms, atsakingoms už pasiruošimą stojimui į Europos Sąjungą. Šis sprendimas įsigaliojo 2001 m. gruodžio 5 d. kuomet SAPARD agentūra programos įgyvendinimui buvo įgaliota Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos.

Šiuo metu Lietuva nebegali naudotis SAPARD teikiama parama, nes jau yra Europos Sąjungos narė. Todėl yra sudarytas „2004-2006 m. Lietuvos kaimo plėtros planas“. Pagal jį, kaimui plėsti imamasi tokių priemonių:

· ANKSTYVAS ŪKININKŲ PASITRAUKIMAS IŠ PREKINĖS ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS. Tikslas: sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus ūkininkams pasitraukti iš aktyvios gamybinės veiklos, perduodant ūkius (žemę, gamybinius pastatus ir pieno kvotas) jauniems ūkininkams ir taip pagerinti ūkių struktūrą, skatinti ūkių plėtimąsi. Parama skirta kompensuoti negautas pajamas žemės ūkio subjektams, nutraukiantiems prekinę žemės ūkio gamybą.

· MAŽIAU PALANKIOS ŪŪKININKAUTI VIETOVĖS IR VIETOVĖS SU APLINKOSAUGINIAIS APRIBOJIMAIS. Tikslas:

1. mažinti pajamų lygio skirtumus tarp regionų ir užtikrinti adekvačias pajamas ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse;

2. užtikrinti nuolatinį žemės ūkio paskirties žemės panaudojimą ir išsaugoti gyvybingas kaimo bendruomenes;

3. skatinti aplinkosauginius reikalavimus atitinkantį ūkininkavimą;

4. užtikrinti aplinkosauginių reikalavimų Natura 2000 teritorijose, skirtose paukščių apsaugai, taikymą. Parama skirta ūkininkams, kurių ūkiai yra priskiriamos Mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms patvirtintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-72.

· AGRARINĖ APLINKOSAUGA. Tikslas:

1. paviršinių ir gruntinių vandenų kokybės gerinimas;

2. cheminių augalų apsaugos pproduktų naudojimo mažinimas;

3. skatinti tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atkūrimą arba išsaugojimą (šlapžemių, pelkių, pievų);

4. skatinti geros kokybės ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos didėjimą;

5. ūkiuose išlaikyti ir auginti nykstančias vietines naminių gyvulių veisles;

6. kaimo gyventojų pajamų padidinimas, jų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimas;

7. kelti paramos gavėjų savimonę apie aplinką tausojančios ir ekologinės gamybos praktikos bei aplinkosaugos sąmoningumo didinimą.

Paramos gavėjas:

1. Pareiškėjai – žemės savininkai arba nuomotojai, užsiimantys žemės ūkio veikla (ūkininkai; žemės ūkio bendrovės; kooperatinės bendrovės (kooperatyvai); žemės ūkio mokslinės institucijos); fiziniai arba juridiniai asmenys.

2. Žemės ūkio valda įregistruota Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

3. Žemės ūkio veikla vykdoma ne mažesniame kaip 0,5 ha ŽŪN plote.

4. Įsipareigoja vykdyti agro-aplinkosaugos reikalavimus bent 5 metus.

5. Laikosi geros ūkininkavimo praktikos taisyklių.

6. Neturi mokestinių įsiskolinimų.

7. Gali pasirinkti vieną ar daugiau šios priemonės programų, kurios bus gyvendinamos ūkyje, tačiau jos negali būti taikomos tame pačiame ūkio lauke (išskyrus retų gyvulių veislių programą).

· ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS APŽELDINIMAS MIŠKU. Tikslas: skatinti žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku, kaip alternatyvų žemės panaudojimą, bei skatinti miškų ūkio plėtrą. Paramos gavėjas: ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ar kiti žemės ūkio veiklos subjektai ar jų asociacijos, bet kurie kiti fiziniai asmenys, nuosavybes teise turintys žemės ūkio paskirties žemę arba žemės savininko įgaliojimą, suteikiantį teisę paramos ggavėjui tikrojo žemės savininko žemėje veisti mišką, savivaldybė arba jų asociacijos.

· PARAMA PUSIAU NATŪRINIAMS RESTRUKTŪRIZUOJAMIEMS ŪKIAMS. Tikslas: paverčiant smulkius pusiau natūrinius ūkius komerciškai gyvybingais, paspartinti ūkių pertvarkymo procesą ir paskatinti konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje, plėtoti žemės ūkį, skatinti alternatyvias veiklas kaimo vietovėse, gyvendinti agroaplinkosauginius reikalavimus. Paramos gavėjas:

1. Ūkių dydis:

1.1. Mišrūs ūkiai – 5-20 ha, 5-10 karvių.

1.2. Daržininkystės ūkiai – 4-8 ha.

1.3. Sodininkystės/ uogininkystės ūkiai – 1–4 ha.

2. Ūkis yra įregistruotas Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

3. Ūkininkas privalo vesti buhalterinę apskaitą LR teisės aktų nustatyta tvarka bent nuo paraiškos pateikimo pradžios.

4. Ūkininkas neturi mokestinių įsiskolinimų.

· EUROPOS SĄJUNGOS STANDARTŲ DIEGIMAS. Tikslas: suteikti žemės ūkio veiklos subjektams paramą kompensuojant kaštus, atsirandančius dėl žemės ūkio veiklos derinimo su ES keliamais reikalavimais. Šia priemone visų pirma siekiama paremti žemės ūkio veiklos subjektus, norinčius atitikti ES keliamus higienos bei sanitarijos reikalavimus pieno ūkiams bei Nitratų direktyvos reikalavimus, kurie užtikrintų užterštumo azoto junginiais mažinimą vietovėse, kuriose užsiimama žemės ūkio veikla. Paramos gavėjas:

1. Užsiima žemės ūkio veikla ne trumpiau nei 1 metus.

2. Užsiima žemės ūkio veikla savo arba nuomojamame ne mažesniame kaip 3 ha ŽŪN plote.

3. Pateikia planą, kuriame numatytas ūkininkavimo praktikos pagerinimas ir/ar pakeitimas (bei investicijos) siekiant įgyvendinti atitinkamus standartus.

4. Neturi mokestinių įsiskolinimų.

5. Įsipareigoja tvarkyti buhalterinę apskaitą LR teisės aktų nustatyta tvarka nnuo paramos gavimo dienos.

6. Žemės ūkio valdą yra įregistruota Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

7. Pretenduojant į paramą įgyvendinti sveikatos taisykles žalio pieno, termiškai apdoroto pieno ir pieno produktų gamybai bei tiekimui į rinką turi ne mažiau nei 5 melžiamas karves.

8. Pretenduojant į paramą vandenų apsaugai nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių turi ne mažiau nei 10 sąlyginių gyvulio vienetų (SGV).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Brošiūra „The common agricultural policy explained“

(anglų kalba).

http://www.europa.eu.int/comm/agriculture/publi/capexplained/cap_en.pdf

2. Lietuvos kaimo plėtros planas 2004-2006 metams. (lietuvių kalba)

http://www.zur.lt/users_files/docs/lietuvos_kaimo_pletros_planas_04_06m.pdf

3. Straipsnis „ SAPARD programa“

http://www.eudel.lt/lt/paramos_programos/sapard.htm

4. Straipsnis „Vėl nesutarimai dėl žemės ūkio“

http://www.europarl.eu.int/news/public/story_page/032-989-255-9-37-904-20050819STO00988-2005-12-09-2005/default_lt.htm