fašizmo fenomenas: ideologinė doktrina ar politinė mitologija
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
FAŠISTINIS MITAS………………………5
ADOLFAS HITLERIS……………………..6ĮVADAS
Po Pirmojo pasaulinio karo prie dešiniųjų ideologijų prisidėjo fašizmas. Fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis (intelektualiniais paiūlymais arba tiesiog kaip informacija). Daugelyje prieškarinės Europos valstybių fašizmas tapo legalaus arba nelegalaus politinio gyvenimo elementu. Susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgyjo Italijoje ir Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos ten atsirado ir praktika. Daugelio įsitikinimu, 1945 metais fašizmas žlugo. Bet fašizmas ir toliau egzistavo daugelyje kraštų. Pokarinės fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vokiečių iidėjos ir darbai pabrėžė svarbą fašizmo istorijoje ir tapo vėlesnių dešimtmečių fašizmo veidu ir įkvėpimo šaltiniu.
Fašizmas (lot. Fasio, ital. Fascimo – susivienijimas) – dešinysis ekstrimalus judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 metais Italijoje, kur Benito Musolini vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 metų.
XX amžiaus pradžioje Vokietijoje Friedrich Naumann įvedė terminą nacionalizmas, siekęs integruoti darbininkų judėjimą į demokratinę sistemą ir taip neutralizuoti tapusią populiaria marksistinę klasių kovos doktriną. Naumann‘o šalininkai taip ir liko nedidele intelektualų grupele, o terminą pperėmė Hitlerio pasekėjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei – Nacionalinė vokiečių darbininkų partija, kuriai nuo 1921 metų jis vadovavo), kurie save skaitė revoliucionieriais, o valstietiją ir darbininkų klasę – svarbia tautos dalimi. Psichologinė nacionalizmo bazė yra liguista reakcija į pralaimėtą karą, Vokietiją ppažeminusią Versalio sutartį. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimėtas ne todėl, kad priešai turėjo geresnias armijas ar daugiau resursų, o dėl vidinės ardomosios kai kurių grupių ( komunistų, žydų ir t.t.) veiklos. Šios idėjos, supaprastinusios tikrovę, susilaukė daug atgarsio, ypač tarp jaunimo.
Fašistai siekė įvesti totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašizmas atsirado jau karo metais, susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriautą tvarką, įveikti visuomenės pakrikimą. Besiveržiantys į valdžią fašizmo vadai garsiai reikalavo sugriauti esamą tvarką ir kurti naujas struktūras bei industrijas; sklido antiburžuazinės naujojo judėjimo vadų deklaracijos, kviečiančios radikaliai susidoroti ssu stambiuoju kapitalu. Fašizmas pataikavo platiems visuomenės sluoksniams, ypač jaunimui ir daliai darbininkų klasės. Jie patikėjo fašizmo vadais.
Fašizmas buvo radikalus, jis siekė ženklių ir sparčių permainų. Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų „skriaudų jausmą“, įvedė griežtą organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijamą vado (il duce, Fuhrer ) autoritetą.
Fašistinės sistemos esmė: vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai visais gyvenimo atvejais. Jis buvo visų normų šaltinis, ppagrindinis fašizmo ideologijos kūrėjas bei aiškintojas. Fašistinės visuomenės turėjo būti aktyvios, nuolat remti valdžią ir entuziastingai pritarti valdžios siekiams. Privačios nuosavybės idėja turi tarnauti bendrijos poreikiams. Visiškai naujos valstybės santvarkos kūrimas, visiškai centralizuota nauja socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški visuomenės veiksmai. Žadama didelės socialinės ir ekonominės reformos (dalis pažadų buvo įgyvendinta; prieš karą pakilus darbo žmonių gyvenimo lygiui, fašistinė sistema sulaukė darbininkų ir valstiečių paramos). Nacionalizmas ir rasizmas – geresnių ir blogesnių tautų skirtumai laikomi nepanaikinamais. Agresija pateisinama tiek tarptautiniuose santykiuose, tiek vidaus reikaluose – .blogesnės bendruomenės turi būti pavergtos ir sunaikintos. Siekimas visomis įmanomomis priemonėmis paglemžti svetimas teritorijas. Ginkluotos jėgos aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime, lemia valstybės politiką ir daro įtaką toms politinio gyvenimo sritims, kurios turi reikšmės kariuomenei ir jos poreikiams. Iš fašizmo, sudievinančio vadą, kilo nauja XX amžiaus natūralistinės neopagonybės forma.
Katalikų Bažnyčia pasmerkė pirmiausia italų, o paskui vokiečių fašizmo ideologiją kaip nesuderinamą su katalikųtikėjimo principais.
Fašizmas tebėra gyvas. Mūsų laikais kelia grėsmę ne fašizmo galia, o tai, kad mažos fašistinės grupuotės įstengtų išsiplėsti į masines organizacijas, pajėgias užgrobti valdžią.FAŠISTINIS MITAS
Fašizmas buvo viršnacionalinė ideologija. Jie siekė sukurti naują europinę civilizaciją. Visi fašistai, pradedant Mosley, Mussoliniu ir baigiant Hitleriu, svajojo sukurti tikrą viršnacionalinę europinę civilizaciją. Tai turėjo būti pposistorinė estetinė santvarka, jungianti nacionalines išrinktų nacijų tradicijas. Fašistinė ideologija su rasizmo ir imperializmo doktrinomis propogavo europinės civilizacijos sampratą. Hitlerio kalbose nuolat buvo apeliuojama į Europos dvasią. Tūkstantmetis reichas turėjo tapti europine santvarka, ne vien vokiečių reichu; žydų naikinimas buvo suvokiamas kaip Europos apvalymas nuo „azijiečių rasės“.
Nacių mitas apeliavo į ankstesnę Europos idėją, kurioje atgimė viduramžių dvasia. XII amžiaus germanų imperatorius Frederickas I (Barbarosa) buvo pasirinktas kaip Lebensraum simbolis dėl kryžiaus žygių prieš musulmoniškus Rytus ir siekių suvienyti germanų žemes ir Italiją. Operacija Barbarosa, koduotas pavadinimas išpuolio prieš Rusiją, ideologiškai buvo suvoktas kaip šventas karas ir kryžiaus žygis prieš Rytus. Išpuoliai prieš Rytus atgijo nacių Barbarosos kulte. Hitleriui pavyko pritaikyti istrorinius Europos simbolius smurto ir teritorinės ekspansijos į Rytus legitimacijai.
Nors naciai kūrė istorijos mitus ir retai kreipėsi į religiją, jų mąstymas buvo pagrįstas krikščioniškąja Europos gelbėjimo idėja. Žydai buvo kaltinami vokiečių kultūros užgrobimu, arijų rasės grynumo suteršimu. Išpuolis prieš bolševizmą buvo glaudžiai susietas su antisemitizmu ir kova su tuo, ką Hitleris vadino „Judeobolschevism“. Nacių mitas išreiškė vokiečių ekspansijos į Rytus esmę. Net Lenkijos aneksija ir žygis Uralo link buvo pagrindinis nacių ideologijos teritorinis siekis, Europa taip pat buvo traktuojama kaip kova ne tik už Vokietijos, bet ir už visos EEuropos egzistenciją. Naciai tikėjo prigimtiniu Vakarų Europos tautybių, tokių kaip britai ar prancūzai, pranašumu prieš slavus.
Europos žydų sunaikinimas baigėsi europinės kultūros destrukcija. Žydai Centrinėje Europoje ir visuose didžiuosiuose miestuose per amžius buvo europinės sąmonės dalis. „žodis „Europa“ anksčiau reiškė geografinę, ekonominę ir politinę senojo kontinento vienybę. Šiandien jis skleidžia nemalonų germanizmo ir vergystės kvapą“ – Jean-Paul Sartre.ADOLFAS HITLERIS
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio – Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų į Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi.
Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. oficialiai isisūnyjo Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimęs 1889m. balandžio 20d. ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų
knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris.
Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademiją Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mmirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas, jis ankstyvoj jaunystėj savo kailiu patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Bet vos tik subrendo, jis jau buvo užsidegęs nacionalistas. Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas į viešumą- politiniais klausimais.
Po sunkių metų Vienoje, Adolfas Hitleris pajuto ilgesį gyventi vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. 1914 metais vokiečių jjaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam karo metu teko tarnauti senoje vokiečių kariuomenėje. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jjis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžo į frontą. Jis gavo eilę apdovanojimų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. O lapkričio 9d. viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku.
1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei sseptintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas į komisiją revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Tai buvo Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžia. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti. Ten Adolfui Hitleriui debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Jo vadovybės pavedimu, jam įsakyta susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. AAdolfas buvo prašomas ten įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų tur.ėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą.
A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas ypatingų įgaliojimų. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys ( vėliau pavadinamas “smogiamuoju daliniu”).
Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. A. Hitleris pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę.
Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloje Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NNSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vardą išgarsino toli už Bavarijos ribų.
Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė, kad reikia visus elementus suburti po viena vadovybe. Organizacija buvo griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti VVokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai.
Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo laiko būdamas tvirtovės arešte. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintys lėkė į masių galvas ir širdis.
Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greitai subūrė darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”.1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra – kaip jo priešai buvo linkę manyti – miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms.
1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovy.bėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. 1927m. Bavarijoje atšaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoje atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m.
sausio mėn. partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą – Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų – tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. pasitraukus iš pareigų, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Organizacija išauga į milžinišką kūną. Ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėjo nnaujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų – skaitant nuo reichstago rinkimų – savo balsus padidino bbeveik dvigubai. Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos. Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste aiškiai pparodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.
Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus.
Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jjo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. 17,3mln. balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs – taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis ppašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę, jo organizacija stovi tvirtai ir nepajudinamai, jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu.Tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius.Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fi.urerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui – kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs – pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30d. Hitleris pasikvietė pas save keletą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė, kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori, kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo aasmeniniam pilotui Braunui, Hitleris tarė – “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes – liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris nusišovė. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.
Nuotraukoje: Hitleris apsilankė
Prancūzijos sostinėje.
Išvykdamas iš miesto jis pasakė:
„Dėkoju likimui, kad pamačiau šį
miestą, kurio aura visada mane
gaubė“.
GESTAPAS
Naciams atėjus į valdžią reikėjo organizacijos, kuri slapta sektų, gaudytų ir naikintų Hitlerio priešus. Tokią organizaciją sukurti buvo pavesta Hermanui Goeringui. 1933 jis įkuria Gestapą – slaptąją Vokietijos policiją. Gestapo – Geheime Staatspolizei. Gėringas organizaciją sukuria kartu su Rudolfu Dylsu, Prūsijos policijos vadu. Himleris ir Heidrichas pradėjo pavydėti Dylsui valdžios, todėl ėmė skleisti gandus apie jo neištikimybę Hitleriui. To pasekoje Dylsas buvo nužudytas per „Ilgųjų peilių naktį“. 1934 Goeringas perduoda Gestapo kontrolę į SS rankas. Gestapo vadu tampa Heinrichas Himleris. Kartu su juo vadovauja ir Heidrichas su Miuleriu. Per Antrą pasaulinį karą, gestapo organizacija pritraukia 45 000 narių. O ryšininkų, agentų ir informatorių buvo apie 160 000. Vermachtui nukariavus kokią nors šalį, gestapas eidavo iš paskos. Vilkėdami civilių žmonių drabužius, arba SS uniformas, gestapininkai tuoj puldavo naikinti užgrobtos šalies kkomunistus, žydus, partizanus ir t.t. Pagrindinis būdas gestapui pasiekti tikslo, tai teroras, smurtas ir žudymai. Bet visgi ir jie suprato, kad geriausiai informaciją iš kalinių galima gauti gudriai tardant. Standartinis gestapo triukas per tardymą: ateina pareigūnas ir ima mušti kalinį, po kiek laiko ateina kitas pareigūnas, ir išvaro mušeiką lauk, jį aprėkia. Ir pradeda gražiai aiškinti kaliniui, kad nepyktų ant mušeikos ir jeigu kalinys padėsiąs „gerajam“, „blogasis mušeika“ bus nubaustas. kalinys greitai pradėdavo bendradarbiauti su geruoju, nemušančiu pareigūnu, bet deja jo pažadai neišsipildydavo. Retas kuris būdavo paleidžiamas gyvas iš gestapo gniaužtų. Niurnbergo teisme, Gestapas buvo pripažintas nusikalstama organizacija. Deja nei vienas iš pagrindinių vadų nebuvo nubaustas teisme: Himleris, Goeringas nusižudė, Heidrichas buvo nužudytas, o Miuleris po karo dingo be žinios.
HOLOKAUSTAS
Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai“ rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus“, o tą „.gelbėjimą“ suprato, kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai
gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad būtų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų – vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. TTen jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo į duobes. Kartais žydus suvarydavo į getus, bet daugumą jų gyventojų taip pat išžudydavo.
Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo sstovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta“ koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 22 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tukst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas ir akivaizdus.
Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo mmetais pavadintas holokaustu.
Holokaustas Lietuvoje
Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žžydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes. Vokiečių propagandistai įrodinėjo, kad žudynės yra vietinių gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai vadino „žydšaudžiais“. Didesniuose miestuose — Vilniuje, Kaune, Šiauliuose — žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai – izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių. iškraustyti visi nežydai. Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti į getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose, prie Vilniaus, ir Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą, trejus metus trukusią, nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms. Nemažą išlikusių Lietuvos žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisi nelaimė, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.
ANTROJO PASAULINIO KARO PRIEŽASTYS
1. Versalio taikos nutarimai. Šia nutartimi, kuri po ppirmo pasaulinio karo sprendė taikos klausimus pasaulyje, Vokietija buvo ekonomiškai, politiškai ir morališkai sužlugdyta, ir tokiai valstybei nebeliko nieko kito, kaip tik žlugti, arba iššaukti atėjimą į valdžią baisios ideologijos pripažinėjus. Nebeturėdami kuo pasitikėti, nuskurdę Vokiečiai palaikė į valdžią atėjusius Nacistus, o tie turėjo tik vieną planą galvoje – atsirevanšuoti Europoje.
2. Fašizmo ideologija. Hitleris įkalė vokiečiams į galvą, kad tik jie – Arijai – yra pilnavertė nacija, ir tik jiems lemta valdyti pasaulį.
3. Vakarų Europos nuolaidžiavimo politika. Reichui atsigaunant, ir imant šiurkščiai pažeidinėti Versalio punktus (ginkluotis, verbuoti karius ir t.t.), vakarų valstybės viską matė, bet aiškiai tai ignoravo. Tai ypač matosi „Keistajame Kare“, kai Vokiečiams užėmus Lenkiją, Anglija ir Prancūzija paskelbė Reichui karą, bet nesiėmė nei menkiausių karinių veiksmų prieš jį.
4. Komunizmo baimė. Vakarai tikėjosi, kad galybę įgavęs Hitleris pirmiausia puls kitą grėsme – SSRS, kovose abiem nusilpus, jie bus mažiau pavojingi, ir bus galima imtis atitinkamų priemonių prieš juos. Deja, Hitleris pasirašo Molotovo – Ribentropo paktą, ir sudaro nepuolimo sutartį su SSRS 10-čiai metų (kurią pats sulaužo, užpuldamas Rusiją).
FAŠIZMAS IR KOMUNIZMAS
Komunistinės idėjos pirmiausia subrendo Rusijoje ir 1917 metais perversmo būdu komunistai perima val;džią Rusijoje todėl, kad ji buvo labiausiai nusilpusi, daugiausia skriaudų, skurdo, išnaudojimo.
Panašumai: abiejų tikslas – ttotalitarizmas. Prievarta, kontrolė, vienos ideologijos viešpatavimas. Represijos ne tik prieš kitas tautas, bet ir prieš savo tautą. Viešai skelbiami draudimai kitoms partijoms, demonstracijoms, kultūra ir švietimas tarnauja ideologijai. Visiškai nevaržoma valdančiojo asmens atsakomybė. Prievartai ir smurtui vykdyti sukuriama sistema. Valstybines pareigas eina tik savų partijų žmonės. Labai panašūs abu vadai pagal savo idealus grįžtantys į viduramžius Stalino – Ivanas Rūstusis, Hitlerio – Barbarosa.
Skirtumai: fašistai niekada nesidangstė demokratiškais lozungais kaip tai darė komunistai; fašizmo ryškus bruožas – nacizmas, niekinamos kitos tautos, išaukštinama germanų rasė, o komunizmas propoguoja tautų lygybę, suverenamumą ( ir bent jau prieš terorą ir smurtą tos tautos lygios); fašistai ateina į valdžią taikiais būdais, komunistai per ginkluotą perversmą; fašistai gina nuosavybę, stambųjį turtą – komunistai puola; Tarybų Sąjungoje komunistinio valdymo metu nepasireiškė antisemitizmas; komunistai laai aršiai kovoja su Bažnyčia, pasireiškia kaip atėjistai, fašistai viską stengiasi pritaikyti prie savo krikščioniškosios ideologijos, net dangstosi ja; fašistų koncentracijos stovyklos tai mirties fabrikai, rafinuoto žudymo meno vietos, komunistų gulagai – žemo lygio žmonių naikinimo priemonė.
1945 metais Vokietijai pralaimėjus karą, fašistinis režimas buvo paskelbtas labiausiai nusikalstama amžiaus sistema, tuo tarpu komunizmas iki 1991–ųjų buvo. oficialiai pripažintas ir toleruojamas. Maža to, nemaža dalis „už geležinės uždangos” gyvenančių žmonių net nelabai norėjo tikėti, kad sovietinis
blokas tai – „blogio imperija”. Turbūt yra nemažai tokio supratimo priežasčių. Fašizmas buvo nugalėtas, ir visi jo padaryti nusikaltimai paskelbti viešai. Komunizmas kai kuriose valstybėse ligi šiol sėkmingai gyvuoja. Amerikos ar Anglijos kariai hitlerininkų sukurtus lagerius galėjo pamatyti savo akimis, tuo tarpu apie sovietines „mirties darbo stovyklas” geriausiu atveju tik paskaityti. Natūralu, kad tokiu atveju komunizmas vertinamas kur kas palankiau. Juk ant Londono krito ne sovietų, bet vokiečių bombos. Komunistinės ideologijos kertinis akmuo buvo melas. Kiekviena totalitarinė sistema juo remdavosi, ttačiau hitlerininkų propaganda atrodė daug primityviau ir buvo mažiau veiksminga. Juk vokiečiai ant kepurių viešai nešiodavo kaukolės ženklą ir dainuodavo apie „ilgųjų peilių galandimą”. Komunistai nešiodavo raudonas „taikos” žvaigždutes ir dainuodavo: „Te visad šviečia saulė.” Nors tai jiems visiškai netrukdydavo kitomis aplinkybėmis Sibire, esant 50 laipsnių šalčio, žmones maudyti vandenyje, gyvus deginti kaimo sodybose. Fašistai viešai kalbėdavo apie žemesnės rasės atstovų naikinimą. Raudonoji armija skubėdavo teikti „tik brolišką pagalbą”. Kiekviena ne tik fašizmo, bet ir komunizmo forma pasižymėjo nusikalstama veikla. TTačiau skaičiuojama, kad komunizmas nužudė 20 kartų daugiau žmonių negu fašizmas. Visose valstybėse, kuriose gyvavo komunizmas, ilgainiui gimė teroras, skurdas ir civilizacinis atsilikimas. Nepaisant to, vis dar bandoma taikyti dvigubus vertinimo standartus, atsižvelgiant į politinius interesus. Nėra paslaptis, kad Vakarų ssąjungininkai patenkino 1944 metų gegužės 31 d. sovietų deklaracijos reikalavimą visus „rusus”, patekusius į sąjungininkų išvaduotas teritorijas, deportuoti į Tarybų Sąjungą. Vėliau britų jūreiviai, kurie didelę dalį šių nelaimingų žmonių išlaipindavo Odesos uoste, savo akimis matė, kaip rusų saugumas daugybę jų vietoje sušaudydavo.
Lietuva labai nukentėjo ir ilgai dar kentės nuo okupacijos pasekmių. Jos atgarsiai juntami ir šiandien. Kai kurie dar šiandien bando ciniškai aiškinti, jog komunistų nusikaltimai dažnai buvo „klaidos darbo metu” .
IŠVADOS
Ideologijos įvairiose epochose skirtinguose kraštuose realizuojamos įvairiai ir neretai būna skirtingai suvokiamos jų kūrėjų ir realizuotojų. Kaip pavyzdys yra XX amžiaus europietiškoji fašizmo ideologija – ir Musolinio itališkoji fašizmo doktrina bei vokiškoji fašizmo dokitrina, vadinama hitlerizmu pagal jos kūrėjo Hitlerio pavardę.
Kai politikai praktiškai pripažįsta tautą svarbiausia vertybe iir veikia vadovaudamiesi šia samprata, kalbame apie individų, grupių ar politinių sąjūdžių nacionalistines pažiūras. Pagrindinis nacioalizmo principas yra savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas, vadinasi, pripažįstama tautų nelygybė. Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema. Nacionalizmo ideologija įgalioja naudoti prievartą, jeigu kita pusė nesutinka būti taip traktuojama. Nacionalizmas pralaimėjo kovą Europos dešiniųjų politinei ideologijai – fašizmui. Pralaimėjimas fašizmui, bet kartu ir idėjinis bendrumas su jo ideologija, nulėmė nnacionalizmo nuosmukį antroje mūsų amžiaus pusėje. Fašizmas plito visoje Vakarų Europoje. Šiandien pamiršta, kad fašizmas ir antisemitizmas buvo du didžiausi Europos idėjos reiškėjai. Europos vienybės samprata buvo fašistinės ideologijos centre. Jis siekė transenduoti nacionalizmą, nors ir būdmas jo variantu, ir sukurti naują europinę civilizaciją. Fašizmas prilygo europiniam idealui. Šiandien daug kas Europą sieja su demokratija, bet ne su koncentracijos stovykla ir totalitarizmu. Negalima pamiršti europinio fašizmo, Europos vienybės mito, nacių Holokausto, vykdyto Europos kultūrinės homogenizacijos vardan. Būtent Vokietija, pasinaudojusi buvimu Europos cent.re, labiausiai priartėjo prie jos suvienijimo. Nei Vakarų valstybių tarptautinio sureguliavimo eksperimentams, nei Raudonajai armijai po 1918 metų jos suvienyti nepavyko. Tai padaryti tapo vokiečių misija, o suvienyta Europa visada buvo susijusi su vokiečių dominuojamos Europos vizija.
Darbą norėčiau baigti filosofo, kuris davė daug peno Hitlerio kalboms, jo ideologijai ir savo rasės iškėlimui, žodžiais: „. pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tik reikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją. – Vokiška siela yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota – tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryžminus rasėms, galbūt netgi su ikiairiškų elementų persvara, kaip vidurio tauta visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, mažiau žinomi, labiau neapskaičiuojami, llabiau stebinantys, labiau gasdinantys negu kitos tautos. vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas „kas yra vokiška?“. pats vokietis neyra, jis tampa, jis vystosi. Todėl vystymasis iš tikrųjų yra vokiškas atradimas ir indėlis į didžiulę filosofinių formulių karalystę, – ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą Europą.“ – Frydrichas Nyčė.
NAUDOTA LITERATŪRA
Feliksas Žigaras „Politologija“. V. 2001
Gerard Delanty „Europos išradimas. Idėja. Tapatumas. Realybė.“. V. 2002
Wladyslaw T. Kulesza „Mūsų laikų ideologijos“. V. 1998
www.straipsniai.lt
www.dpi.lt
www.genocid.lt
www.pedagogika.lt
www.ausra.pl/a0012/komunizm.htme
http://lt.wikipedija.org
www.pasaulinis.projektas.lt