Galios vaidmuo tarptautinėje politikoje: praeitis ir dabartis

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje Amerikos po¬zicija pasaulyje yra paradoksali. Viena vertus, Jungtinės Vals¬tijos stūkso iškilusios pasaulio viršūnėje. Niekas neprilygsta jos visa apimančiai galiai, – galiai, kuri turi keturias dimensi¬jas: 1) globalinį karinį pajėgumą, 2) globalinę ekonominę įta¬ką, 3) globalinį kultūrinį ir ideologinį patrauklumą ir viso to rezultatą – 4) globalinę politine jėgą. Kita vertus, visuomeni¬nių permainų dinamika Amerikoje, kaip ir vertybinis Ameri¬kos misijos pasaulyje turinys, kelia pavojų, kad ypatingas Ame¬rikos, kaip pasaulio lyderės, vaidmuo gali sumenkėti.

Šiuo metu jokia kita valstybė nnė iš tolo neprilygsta Jungti¬nių Valstijų prestižui pasaulyje ir jų globalinei galiai. Rusija tebeturi branduolinį supervalstybės arsenalą, tačiau negali pa¬saulio mastu išskleisti savo ginkluotųjų pajėgų, o jos didelė konvencionali kariuomenė yra demoralizuota ir skyla. Kitais atžvilgiais Rusijos galia yra akivaizdžiai nepakankama. Vokie¬tija ir Japonija turi ekonomine galią, tačiau neaišku, ar kuri nors iš jų greitu laiku galės paversti ją politine-karine galia. Suvienyta Europa galėtų tai padaryti tik tokiu atveju, jei di DELIS šuolis į priekį vienijant Europą pagimdytų atskirą politi-nį-karinį ddarinį.

Tuo (arpu Amerika turi ne tik viską nusverianči;} strategi¬ne galią, kurią nuolat stiprina technologinės naujovės, bet ir neprilygstamų galimybių permesti savo konvencionalių kariuo¬menę į tolimiausius regionus. Visam pasauliui vienas įspūdin¬giausių 1991 metų Persijos įlankos karo momentų buvo, kada Jungtinės Valstijos ssugebėjo tolimame Arabijos pusiasalyje išskleisti ir viskuo aprūpinti savo didžiulę kelių šimtų tūkstan¬čių vyrų kariuomene. Šias unikalias karines galimybes palaiko vis dar pajėgiausia visame pasaulyje ekonomika, išlaikanti sa¬vo apytikriai 25-30% dalį pasaulinio BNP gamyboje beveik per visą šį šimtmetį (išskyrus gerokai aukštesnius rodiklius trumpu ir unikaliu dešimtmečiu po Antrojoje) pasaulinio ka¬ro). Būtent todėl Jungtinių Valstijų politinei įtakai pasaulyje nė iš tolo negali prilygti jokia kita tauta.

lodei nenuostabu, jog CNN ir Angus Reid Group apklau¬sos, atliktos 1992 metų viduryje Europoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, duomenys rodo, jog į Ameriką žiūrima ne lik kaip j šiuo melu pirmaujančią pasaulyje valstybe, – dauguma pa¬saulio žmonių mano, kad Amerika išliks tokia ir artimiausioje ateityje. Tačiau svarbu ne vien fizinė jėga. Dabartiniu istori¬jos laikotarpiu Amerikos ddėmesys asmens laisvėms taip pat yra svarbus, jos unikalią padėtį lemiantis veiksnys. Kadaise Prancūzijos revoliucija – kaip jau minėta – pažadino Prancū¬zijos kaimynus europiečius. Iš jos išsiveržė utopinės idėjos, kurios viešpatavo XIX ir XX amžiaus politikoje. Dabar jau Amerika – su savo politinėmis laisvėmis ir masine kultūra -daro įtaką pasauliui, kuris modernių komunikacijų dėka tapo daug artimesnis.

Tačiau staigiai besikeičiančiame pasaulyje taip pat būtina paklausti: ar dar ilgai Amerika išlaikys savo išskirtinę padėtį? Ar horizonte tikrai nesimato nieko, kas galėtų ją ppakeisti? (Pavyzdžiui, apie 10% respondentų per minėtą apklausą pa¬reiškė, kad, jų nuomone, amžiaus pabaigoje Japonija gali iš¬kilti kaip Amerikos įpėdinė.) Ir svarbiausia – kiek dabartinės Amerikos vertybės ir realijos siejasi su kitu, visai skirtingu pasauliu, pasižyminčiu masiniu politiniu pabudimu? Išties -koks yra kultūrinis Amerikos misijos visam likusiam pasauliui

turinys?

Istorija moko, jog supervalstybė negali viešpatauti ilgai, jeigu ji nepasiūlo – pasitikėdama ir didžiuodamasi savimi -visam pasauliui reikšmingos misijos. Tokia buvo Romos, Pran¬cūzijos, Didžiosios Britanijos patirtis. Tačiau jei Si misija ne¬turi vidinio moralinio kodekso, apibrėžiančio bendras elgesio normas kaip pavyzdį kiliems, tautinis pasididžiavimas gali išsi¬gimti į tuščią ir nepatrauklių tautinę puikybę. Galiausiai ji bus kitą atmesta – labai panašiai žlugo Sovietų imperija. Šiai kodėl vidinė šių laiką Amerikos dinamika – ne vien ekonominė, bet ir kultūrinė, – yra tiesiogiai susijusi su Amerikos galimybėmis da¬ryli konstruktyvią [laką globalinių permainų tėkmei.

Tarptautinės politikos ypatumų permainos, kurios vis la¬biau niveliuoja tradicinius tarptautinės ir vidaus politikos skir¬tumus, dar labiau padidina Amerikos vidaus būklės svarbą jos pasaulinei padėčiai. Suprasti ir pripažinti šių permainų tsmę bei pasekmes yra būtina ketinant ištirti Amerikos, kaip Šiuo metu pasaulyje pirmaujančios valstybės, ištvermę, taip pat tikrąsias bet kokio iššūkio Amerikos pranašumui ateityje galimybes.

Globalinės galios paradoksas

Siame šimtmetyje tris karius vyko įnirtinga kova dėl pra¬našumo pasaulyje: ttarp Vokietijos ir Prancūzijos-Didžiosios Britanijos Antantės, tarp Vokietijos su Japonija ir Jungtinių Valstijų su SSRS ir galiausiai tarp Jungtinių Valstijų ir SSRS. Taigi XX amžius tarptautiniu požiūriu daug neramesnis už XIX, kuris, sutriuškinus Napoleonų, buvo palyginti stabilus, Britanijos imperijai atliekant vyriausiojo galios teisėjo vaid¬menį vis dar konservatyvioje pasaulinėje sistemoje.

Tačiau trečiosios kovos tarp Jungtinių Valstijų ir SSRS pa¬baiga sutampa su esmine tarptautinės politikos prigimties transformacija. Si transformacija, kurių spartina šių laikų eko¬nomikos ir komunikacijų poveikis, susijusi su tautines valsty¬bės primato silpnėjimu ir daug glaudesnėmis tiek nacionali¬nės, tiek pasaulinės ekonomikos ir politikos sąsajomis. Tarp¬tautinius reikalus vis labiau lemia vidaus tendencijos, nepai¬sančios sienų ir reikalaujančios kolektyvinių veiksmų iš vy¬riausybių, kurios pamažu praranda galimybes veikti „suverc-

Šis proeesas nepaklūsta dogmatiškoms ideologinėms for¬muluotėms, kuriomis ilgesnį laika, XX amžiuje pasaulis buvo

skirstomas į „gėrio“ ir „blogio“ visuomenines sistemas. IŠ tik¬rųjų pasauliui būdinga stiprėjanti ideologinio homogenišku¬mo tendencija, kai biurokratiškai valdomas viršnacionalinis kapitalizmas tampa visuotine socialine sistema. Tokiame pa¬saulyje valstybių sienas peržengiantys biurokratiniai ir finan¬siniai saitai, sustiprinti transnacionalinių visuomenės infor¬mavimo priemonių nulemtų politikos tendencijų, palaipsniui nuvertina tradicines išimtinio valstybės „suverenumo“ idėjas.

Šios naujos ekonominės ir socialinės realijos keičia globa¬linį politinį procesą. Jis transformuoja ir atnaujina tradicinę tarptautinę politiką. Amerika šiame procese yra ne tik pa¬grindinis veiksnys, bet išsiskiria dar ir tuo, kkad jos vidinė struk¬tūra ir varomosios jėgos organiškai atitinka kaitos procesą. Amerikos atvirumas užsieniui, leidžiant prisidėti prie jos rei¬kalų tvarkymo – toleruojant kitų šalių lobistus, leidžiant savo nuosavybei pereiti į užsienio rankas ir net sutinkant, kad už¬sienis dalyvautų nustatant spręstinus jos vidaus klausimus, -daro ją vis labiau „akytos“ tautinės valstybės egzemplioriumi ir pranašu. Si realybė dar labiau skatina Ameriką žiūrėti į pasaulį kaip į dalį bendro politinio proceso, kuriame ji turi teisę prisidėti prie kitų valstybių vidaus reikalų sprendimo, kartais skelbiam net ir erzinančius pareiškimus apie šių šalių ekonominius prioritetus ar žmogaus teises.

Šia transformacija itin skatina lai, kad pasaulinis politinis masių pabudimas sutampa su dalies Azijos, Lotynų Ameri¬kos ir buvusio sovietinio bloko politine vidaus demokratizacija. Demokratinė politika savo prigimtimi yra atvira. Didėjant per¬žengiančių valstybes sienas masinių komunikacijų vaidmeniui, demokratiniai procesai kai kuriose šalyse vis labiau pasiduo¬da išorės idėjų ir net asmenybių įlakai. Beveik visos demokra¬tinės politinės partijos luo pat metu yra įvairių „internaciona¬linių“ koalicijų narės, tad jų tarpusavio „kryžmiškas apdulki¬nimas“ dar labiau užtriną tarptautinio padalijimo ribas.

Tačiau pasaulis, nepaisant ryškėjančiu globalinio politinio proceso užuomazgų, vis dar yra susiskirstęs j lyderius ir se¬kančius iš paskos. Politinių permainų greitį ir pobūdį nustato valstybės, kurias būtų galima pavadinti katalizuojančiomis: jos daro įtaką savo artimiausioms

kaimynėms, tolimesnes skatina sekti jomis ir tik keii izoliuoti regionai lieka nepaveikti naujų politinių srovių ir idėjų. Fizinis ir psichologinis šių dienų pa-sauiio artimumas ir spartina, ir piečia šių katalizuojančių vals¬tybių poveikį.

Ilgą laiką naujaisiais amžiais katalizuojančios valstybės vaidmcnį atliko Prancūzija. Prancūzijos revoliucija davė postūmį tautinės valstybės idėjai ir du vėlesnius šimtmečius buvo jos modeliu. Net Napoleonas, užgniaužęs revoliuciją pačioje Prancūzijoje, skleidė Europoje naujas politines idėjas, pri¬klausomai nuo aplinkybių įpindamas į jas idealizmo, naciona¬lizmo ir pasaulietiškumo elementų.

Todėl Prancūzija tapo pirmąja katalizuojančia ttautine vals¬tybe, veikusia kaip istorijos tarpininkė ir kitus transformavu¬sių idėjų, kurioms davė postūmį, dvasia. Net palyginti tolimus Europos pakraščius paveikė skvarbi jos įtaka, paakinusi pa¬mėgdžioti ir pritaikyti Prancūzijos politinę retoriką bei insti- . tucijas. Naujas valstybės organizavimo būdas, kai „pilietis“ tapo pagrindiniu vienetu, o teritorija buvo padalyta į daug¬maž lygias „prefektūras“ (arba apskritis), atsirado dėl pran¬cūzų polinkio i logiką ir simetriją. Valstybė, oficialiai kalbanti viena tautine kalba, tapo tautos įsikūnijimu.

Toje žmonijos politinės istorijos fazėje valstybė tapo svar¬biausiu „suvereniu“ tarptautinių santykių eelementu. Savo ruož¬tu tarptautiniai santykiai priklausė nuo galingiausių elemen¬tų, daugiausia nuo Europos valstybių sukurtų imperijų. Svar¬biausias vaidmuo garantuojant pusiausvyrą ir užkertant kelią vienos valstybės įsiviešpatavimui pasaulyje XIX amžiuje teko Didžiajai Britanijai, kuri tada buvo ekonomiškai ir finansiškai pajėgiausia pasaulio valstybė. PPavyzdžiui, 1880 metais Euro¬poje buvo gaminama 61% pasaulio pramonės produkcijos, o Didžioj i Britanija viena gamino 23% (tuo tarpu Jungtinės Vals¬tijos – mažiau nei 15%). Didžiosios Britanijos ekonominė bei finansinė galybė ir vandenynų kontrolė leido Londonui daryti lemiamą įtaką to meto politikai. Tad esant gana konservaty¬viai tarpvalstybinei janl Didžiajai Britanijai, pasaulio valstybių rikiuotės tvarka buvo visiems aiški.

Amerikos iškilimas XX amžiuje į pirmą viela pasaulyje sutapo su palyginti konservatyvios, pagrįstos suverenių valsty¬bių hierarchija pasaulio tvarkos krize ir vėlesniu jos suirimu. O šimtmečio pabaigoje ankstesniąją išskirtinio valstybės su¬verenumo idėją jau pakeitė populiaresnė tarptautinės valsty¬bių tarpusavio priklausomybės koncepcija. Šis akcentų pakei¬timas rodo, kad prasideda naujas globalinis politinis proce¬sas, kai niveliuojami griežti skirtumai tarp užsienio ir vidaus sričių.

Siame globaliniame procese Amerika akivaizdžiai daly¬vauja kaip vvalstybė-kalalizatorius – žavėjimosi, neapykantos, pamėgdžiojimo objektas – ir, negana to, tiesioginio poveikio kitų tautų visuomeniniams papročiams veiksnys. Amerikos bal¬sas dominuoja globaliniuose pašnekesiuose, ji daro didžiau¬sią įtaką globaliniam mąstymui ir globaliniams švietimo mai¬nams. Daugiau nei 500 (ūksi. visų sričių užsienio studentų (apie 200 tūkst. jų – iš Azijos) Šiuo metu studijuoja Jungtinė¬se Valstijose (tai 7 karius daugiau nei bet kurioje kitoje .šaly¬je). Apytikriai apskaičiuota, kad daugiau nei 80% pasaulyje perduodamos ir apdorojamos informacijos sklinda iš Ameri¬kos, kad daugiau nei 50% visame ppasaulyje žiūrimų filmų (ir dar didesnė TV serialu dalis) yra sukurti Amerikoje. Jokia tauta nė iš tolo negali lygintis su Jungtinių Valstijų televizijos programų užsieniui transliavimu ir pardavimu. (Pastaraisiais melais Jungtinė Karalystė ir Prancūzija buvo antroje vietoje, bet jų parduodamos programos nesiekė 15% visų Amerikos eksportuojamų programų valandų, nors abi tradiciškai iuri pasaulinio masto kultūrinių ambicijų.) Tad Amerikos patei-

kiami įvaizdžiai ir vertybės daro įtaką (kai kas sako, kad už¬krečia) visiems žemynams. Tokia padėtis neretai verčia užsie¬niečius būgštauti, kad Amerikos „kultūrinis imperializmas“ kelia grėsmę natūraliai pasaulio kultūrų įvairovei.

Negana to, pati Amerika iš tikrųjų yra sumažintas pasau¬lio bendruomenės modelis. Dėl jos atvirumo kultūrų įvairo¬vei (Niujorkas panašus į europietiška metropolį, Majamis pri¬mena Lotynų Amerikos miestą, Los Andželas sparčiai virsta Rytų miestu) dar labiau tvirtėja organiški jos ir viso kito pa¬saulio saitai. Net Amerikos miestų rasiniai bruzdėjimai it veid¬rodis atspindi neramią socialinę ir filosofine pasaulio būklę, o Amerikos vidaus tendencijos užsienyje yra ne tik Žavėjimosi objektas, bet ir suvokiamos kaip savo ateities – geros ar blo¬gos – pranašai.

Užsienio šalių sekimas Amerika dabar yra plačiai paplitęs pasaulyje reiškinys. Tai pasakytina ne tik apie kultūros madas, socialinius stilius ar vartojimo įpročius. Jis reiškiasi ir politi¬koje – tiek rimtais, tiek nereikšmingais klausimais. Akylesnis pasaulio dėmesys žmogaus teisėms, kkaip neišvengiama globa¬linio politinio pabudimo pasekmė, labai padidėjo dėl to, kad šį klausimų akcentavo Amerika. Užsienyje imama uoliai mėg¬džioti gana priešišką Amerikos žiniasklaidos požiūrį į vyriau¬sybę, o ypač žurnalistinius politikos tyrimus. Na, o asmenybi¬nis rinkimų kampanijų dėl aukščiausių vykdomosios valdžios postų stilius daugelyje valstybių vis labiau primena Amerikos prezidento rinkimus. Dar svarbiau, kad nepaprastus iaiko iš¬bandymus ištvėrusios JAV Konstitucijos vaidmuo greitai be¬sikeičiančioje visuomenėje nulėmė stabilių ir gerbiamų kon¬stitucijų, kaip legitimaus nacionalinės politikos pagrindo, reikš¬mės daugelyje valstybių pripažinimą.

Viso to pagrindas nuo pat JAV sukūrimo yra jos susieji¬mas su asmens laisve. Sis susiejimas ne tik pavertė Ameriką valstybe-katalizatoriumi, bet ir suteikė jos politinei santvar¬kai magnetinę traukų, per visą istoriją veikusią milijonus žmo¬nių ir tebeveikiančią Šiandien. Negana to, ši magnetinė Irau-ka didina kitose šalyse spaudimą sukurti istalymus, Įtvirtinan¬čius piliečių teises ir kitas laisvos politinės individo saviraiš¬kos garantijas.

Lygiai taip pat mėgdžiojanti formalūs ir nereikšmingi po-lilinio gyvenimo aspektai – tačiau lai irgi rodo katalizuojantį Šių dienų Amerikos vaidmenį. Vis daugiau valstybių – ir po¬komunistinė Rusija, ir Tolimųjų Rytų šalys – savo vyriausybi¬nėse struktūrose steigia aiškiai iš JAV nusižiūrėtą instituciją, vadinamą Nacionalinio saugumo taryba; jai net vardas pa¬prastai paliekamas tas pats dėl kerinčios aureolės, kuria spauda apgaubė šią ypatingą Jungtinių Valstijų prezidento tarybą. Pa¬našiai vis daugiau vvalstybių kopijuoja Jungtinių Valstijų kari¬nes uniformas, nes laiko Ameriką – kaip seniau Prancūziją ir Didžiąją Britaniją – ateities karinės organizacijos pavyzdžiu. Net Jungtinių Valstijų prezidentą saugančios slaptosios tar¬nybos išvaizda ir manieros uoliai kopijuojamos užsienyje!

Šie lyg ir nereikšmingi pavyzdžiai atspindi gilesnes reali¬jas: skirtingais istorijos tarpsniais tarptautinės politikos esmę ir metodus nustato valstybės, kurių elgesyje, organizacijoje ir etose atsispindi gimstanti ateitis. Trumpa laikotarpį – lik kur kas mažesnei žmonijos daliai ir kur kas labiau naudojanl prie¬vartą – Sovietų Sąjunga taip pal alrodė esanti tokia jėga. Ją atkakliai mėgdžiojo komunistinis pasaulis. Ar lai būlų politi¬nis biuras kaip svarbiausias sprendimus priimantis organas, ar sovietinio stiliaus uniformos, jau nekalbant apie socialisti

nį realizmą kultūroje, – visa tai rodo, kad trumpą (ir, kaip paaiškėjo, nesėkmingą) laikotarpį Sovietų Sąjunga taip pat pretendavo į pasaulinio lygio valstybės-katalizatoriaus vaid¬menį.

Tas vaidmuo nūdien neginčijamai priklauso Amerikai. Kaip anksčiau Prancūzija skatino atsirasti tautinę valstybe -pagrindinį larplautinių santykių elementą, o konservatyves¬niais laikais į globalinės tokių valstybių hierarchijos viršūnę buvo įkopusi Britanijos imperija, taip nūdienos Amerika pa¬čiu savo buvimu skalina gerokai platesnio ir organiškesnio globalinio politinės tarpusavio priklausomybės proceso atsi¬radimą. Pasaulinė politika dabar vis labiau atsiliepia valsty¬bės vidaus politikai, o vidaus politika primena globalinę poli¬tikos miniatiūrą.

Tokia padėtis gimdo paradoksą. Viena vertus, Amerika šiandien yra

vienintelė valstybė, turinti keturis svarbiausius globalinės supervalstybės požymius. Tačiau luo pat melu Ame¬rika formuoja naujovišką globalinę poliliką, kurios esminis bruožas yra ne tik suverenaus tautinės valstybės integralumo silpnėjimas, bet ir menkėjančios supervalstybės galimybės praktiškai panaudoti savo įspūdingų globaline galią.

Amerikos akivaizdus pirmavimas dar labiau įtvirtina ir net sukuria naujas sąlygas, dėl kurių didėja Amerikos globalinė negalia. Įdomus faktas, kad Jungtinių Valstijų valdžia pasau¬lyje yra analogiška tai, kurią turi Jungtinių Valslijų preziden¬tas spręsdamas įvairias vidaus, ypač rasines ir miestų, proble¬mas. Daug kas ttikisi, kad prireikus prezidentas sugebės veikti ryžtingai, nors iš tikrųjų jo valdžią riboja ne tik konstitucija, bet ir sudėtingos problemos, su kuriomis jis susiduria, o ypač demokratizacija, žadinanti ir aktyvinanti vis daugiau reika-

laujančius rinkėjus. Jiems suteiktos galimybės tampa jų teisė¬mis, o besiplečiančios icisės tampa kliūtimis įgyvendinant val¬džią.

Panaši padėtis viešpatauja visame pasaulyje. Globalinės politinės problemos kartu yra soeioekonominės, gamtosaugi¬nės ir net filosofinės. Todėl jas spręsti darosi vis sunkiau, o dar sudėtingiau tampa suderinti jas su vieno politinio centro inicijuojamu karinės jėgos ppanaudojimu. Neturtingų valsty¬bių didesnės lygybės – benl galimybių srityje – reikalavimai tampa įpareigojimais. Kai tarptautinės institucijos – netgi to¬kios kaip Pasaulio bankas arba Tarptautinis valiutos fondas, jau nekalbant apie specializuotas ir funkcines Jungtinių Tau¬tu institucijas, – pačios pradeda ryžtingiau priiminėti ssprendi¬mus, Amerikos įtaka joms nebetenka lemiamos reikšmės.

Du dabartinės istorijos pavyzdžiai iliustruoja Amerikos kaip supervalstybės statuso ribas, būdingas naujajam globali¬niam politiniam procesui. Rio de Žanciro konferencijoje gam¬tosaugos klausimais (1992 metų birželį) Jungtinės Valstijos nepajėgė suburti turtingesnių valstybių koalicijos savo gana konservatyviai pozicijai paremti ir iškrito iš naujo globalinio konsenso dėl ekologinių rūpesčių pirmumo. Amerikos galios nepakako savo pozicijai išlaikyti.

Kitas pavyzdys susijęs su Jungtinių Valstijų vadovavimu J 991 melų Persijos įlankos karui. Jungtinės Valstijos veikė įspū¬dingai, tačiau karui pradėti jos turėjo gauti finansinę ir politi¬nę paramą i.š koalicijos, kuri nevisiškai pritarė Amerikos mo¬raliniam pasipiktinimui Saddamii Husseinu ir galiausiai suge¬bėjo apriboti karo mastą ir jo politinius tikslus. (Tai net pa¬skatino vien;) iš žymiausių japonų mokslininkų tarptautininkų pareikšti, kad „Jungtinės Valstijos neturi liek būtinų ssugebė-

jimų, kad galėtų būti pasaulio policininku. Amerikai dera nuo¬lankiai tai pripažinti“ (cituojama pagal Japan Dtgest Forum, 1991 m. gegužės 9 d.). Todėl karinė Jungtinių Valstijų pergalė netapo (.ikru politiniu triumfu – greičiau tai buvo tik dalinė sėkmė, taip pal užsitęsusi ir iki galo neišspręsta problema. Karo su Iraku padariniai yra ryškus kontrastas ankstesnei ka¬rinei operacijai Panamoje, kuomet Amerikos galia buvo neri¬bota ir nepriklausė nuo tarptautinės paramos.

Tad Amerikos pranašumas besiplėtojant globaliniam po¬litiniam procesui luri kitokią prasmę, ir jo praktinės pasek¬mės yra kkuklesnės nei galėtų būti dėl Amerikos kaip super¬valstybės statuso naujojoje pasaulio tvarkoje. Nors globalinė galių hierarchija egzistuoja ir Amerika yra Šios hierarchijos viršūnėje kaip pagrindinė valstybė-katalizatorius, toji pasau¬lio „tvarka“ dar turi susikurti. O kol kas tik plėtojasi organiš¬kas globalinis procesas, kuris, peržengdamas nacionalines sie¬nas, formuoja globalinę politiką, kurią sunkiau apibūdinti aiš¬kiais ir galios politikai būdingais terminais.

Tai yra procesas, kuris vienu metu žadėjo didesnį tarptau¬tinį bendradarbiavimą, tačiau dabar esama pavojaus, kad jo kelyje atsiras „kamščių“, netvarkos ir net smurto. Nors pasau¬lis nepritaria anarchijai – kadangi dauguma valstybių supran¬ta jos griaunamąjį potencialą, – ir nors kadaise buvusį madin¬gą „revoliucijos“ žavesį sukompromitavo komunizmo žlugi¬mas, toks pasaulis nėra linkęs įteisinti bet kurios vienos vals¬tybės galią, net jei ji būtų galingiausia pasaulyje.

Tokiame kontekste Jungtinių Valstijų pranašumas yra ir tikrovė, ir iliuzija. Viskas – ypač tarptautinio saugumo srityje – galiausiai priklauso nuo Amerikos reakcijos. Tačiau, kaip ir JAV vidaus politikoje, šią reakciją riboja ne tik persipinančių

problemų, su kuriomis susiduria politiškai pabudusi pasaulio bendruomenė, apimtis, bet ir tas faktas, kad globalinė Ameri¬kos galia dar nereiškia Amerikos globalinės valdžios.

Tikroji valdžia (uo pranašesnė už galią, kad norint ja pasi¬naudoti reikia mažiau energijos, nes paklūstama beveik auto-matiškai. Tačiau paklusnumas valdžiai kyla iš jos teisėtumo suvokimo, kuris savo ruožtu remiasi bendromis vvertybėmis. Norint, kad pagrindine realija pasaulyje lapių globalinis ben¬dradarbiavimas, o ne konfliktas, netvarkingam globaliniam procesui daug labiau nei konservatyviai larptaulinei sistemai praeityje reikalingos tokios bendros, vienijančios vertybės.

Todėl pagrindiniu klausimu tampa Amerikos vertybių san¬tykis su tuo, k;Į galbūt tiktų pavadinti naująja pasaulio tvarka. Amerika neabejotinai skleidžia pasaulyje įtaigią ir patrauklią laisvės misiją. Tačiau ji daugiausia yra procedūrų misija, ;)k-ccnluojanti konstitucinį procesą, kuris turėtų garantuoti žmo¬gaus teises ir pasirinkimo laisve. Ne mažiau svarbus yra socia¬linis ir kultūrinis Amerikos misijos turinys -jos platinami pa¬pročiai ir gyvenimo būdas. Jeigu jie yra istoriškai nereikšmin¬gi, kyla pavojus, kad globalinę Amerikos galią -jeigu jai pri¬trūks būtino legitimumo, suteikiančio galimybe garantuoti po¬zityvią misijos kontrole, – palaipsniui sunaikins pačios Ame¬rikos vertybių globalinis poveikis.

Prieštaringa misija

Praeityje, kai Amerika atrodė esanti labai toli, milžiniškų vandenynų atskirta, Amerikos Įvaizdį pasaulyje daugiausia lė¬mė jos laisvės misija. Kai pasaulis pradėjo mažėti, tuo pat metu susidurdamas su totalitarizmo iššūkiu, labai daug kas jame tapatindavo Ameriką su laisvės gynimu. Dabar, sėkmin¬gai atrėmus totalitarizmo iššūkį ir pasauliui sumažėjus taip, kad jis tapo akimirksniu aprėpiamas žvilgsniu, žaibiškai pa¬siekiamas per komunikacijas ir vis glaudesnis, iš jos gyvenimo realijų ir tikrųjų visuomenės vertybių apie Ameriką sprendžia visas kitas pasaulis. Tačiau, pažvelgus iš arčiau į tikrąją, o ne idealizuotą Amerikos visuomenę, tenka ddaryti daugiausia prieštaringas ir net kritines išvadas.

Globalinis Amerikos vadovavimas ir ypač jos autoritetas neišvengiamai tampa vis labiau priklausomi nuo to, kas šiuo metu iš tikrųjų vyksta pačioje Amerikoje, – nuo to, kaip sėk¬mingai Amerikos ekonomikai pavyksta susitvarkyti su užsie¬nio konkurentais, kaip Amerika savo veikla ir savo vertybė¬mis išreiškia gero gyvenimo sampratą ir kaip Amerika rea¬guoja – turint galvoje ką tik išvardytas sritis – į konkrečias politiškai pabudusio poutopinio pasaulio dilemas. Amerikos reakcija taip pat gali smarkiai pagilinti arba panaikinti kon¬ceptualią dichotomiją tarp neseniai suaktyvėjusių masių troš¬kimų vadinamajame Trečiajame pasaulyje ir buvusio sovieti¬nio bloko šalyse bei kornukopinės Šaltojo karo nugalėtoju kultūros.

Nūdienos Amerika, kurią likęs pasaulis stebi su neregėtu kriticizmu, turi atremti daugybę akivaizdžių ir neakivaizdžių iššūkių. Jos reakcija j akivaizdžius iššūkius turės didžiausią reikšme nustatant tolesnius santykius su ekonomiškai galin¬giausiomis konkurentėmis, visų pirma Europa ir Japonija. Ta¬čiau reakcija j neakivaizdžiuosius bus net svarbesnė sudarant Amerikai didesnes galimybes įgyli tikrą globalinį autoritetą, t.y. paversti savo galią moraliai įteisintu vadovavimu.

Bet koks Amerikos ydų arba opių vidaus problemų sąra¬šas neišvengiamai bus šališkas ir pasirinktinis. Tačiau tas, ku¬ris pateikiamas šiame knygos skyriuje, apima, ko gero, svar¬biausias šiuo melu Ameriką užgriuvusias problemas arba di¬lemas. Pirmoje šio sąrašo dalyje pateikiamos „apčiuopiamos“ problemos, su kuriomis galima susidoroti konkrečiais

veiks¬mais ar vyriausybės politika, tuo tarpu antroji dalis apima pro¬blemas, kurioms išspręsti reikia nuostatų ir pažiūrų pokyčių (abi sąrašo dalys akivaizdžiai tarpusavyje susipina). Be to, pir¬mosios problemos daro tiesioginę įtaką ekonominiam gyveni¬mui, o antrosios, nors netiesiogiai, taip pat atsiliepia ekono¬mikai, veikia ir atspindi daugiau visuomenės vertybes bei kul¬tūrą.

Klausimai išdėstyti sąraše ne pagal jų svarbą, tiesiog ri¬kiuojant punktus buvo stengtasi išlaikyti nuoseklumą. Dvide¬šimt svarbiausių problemų, reikalaujančių mažesnio ar dides¬nio įsikišimo, iš tikrųjų susiję su Amerikos atsinaujinimu ir

Amerikos sugebėjimo išlaikyti pasaulio lyderės ppoziciją pa¬tvirtinimu:

1) įsiskolinimai, kurių suma kartu su beveik 400 mlrd. do¬

lerių biudžeto deficitu (1992 metais) jau sudaro didesnę nei 4

trilijonų dolerių bendrą valstybės skolą ir kurių vis didėjanti –

potencialiai net žlugdanti – našta užkraunama Amerikos at¬

eičiai;

2) prekybos deficitas, kuris verčia Ameriką skolintis, nors ji

ir taip yra didžiausia pasaulio skolininkė, ir kuris kelia grėsme

kai kuriems svarbiausiems gamybos ir užimtumo sektoriams,

taip didindamas nedarbą;

3} žemas santaupų ir investicijų lygis, kurį iš dalies lemia palanki atskirų grupių interesams mokesčių sistema, skatinanti vartojimą, bet ne investicijas (todėl ttiek santaupų, tiek inves¬ticijų lygis Amerikoje yra gerokai mažesnis nei pagrindinių jos konkurenčių ekonomikos srityje), ir dėl kurio Amerika iš dalies gali prarasti globalinę pirmenybe mokslinių tyrimų ir vystymosi srityse;

4) pramones nekonkurencingumas, kurį, nors ir yra nega¬luojančios automobilių pramonės atgijimo žženklų, apsunkina tai, kad nėra aiškių ilgalaikių nacionalinių tikslų (ne taip, kaip Europoje ir Japonijoje), o ką ir kalbėti apie didžiai žalingą kreditų naudojimo kontroliniams akcijų paketams įsigyti prak¬tiką;

5) lėti darbo našumo augimo tempai, kurie yra lėtesni nei

pagrindinių Amerikos konkurenčių, nors pats darbo našumo

lygis Amerikoje santykinai vis dar lieka aukštesnis, ir toliau

lėtėja dėi didelio darbininkų nepasitenkinimo, streikų ir smun¬

kančios darbo etikos;

6) nepatenkinama sveikatos apsauga, kuri, nors Amerikos

gyventojų sveikatos reikmėms skiriamos didžiulės lėšos, vis liek milijonams amerikiečių yra nepakankama ir dėl kurios trūkumų gyvenimo trukmė bei kūdikių mirtingumas Ameri¬koje daug didesnis nei pirmaujančiose Europos šalyse ir Ja¬ponijoje;

7) prastas vidutinis mokymas, kuris vėl, nežiūrint jam ten¬

kančių gana didelių BNP išlaidų, palieka Amerikos jaunimą

pasibaisėtinai neišlavintų, palyginti su dauguma Europos ir

Japonijos paauglių, o 23 mln. Amerikos suaugusiųjų pprofesi¬

niu atžvilgiu yra neraštingi;

8) visuotinis miestų nuosmukis bei irstanti socialinė infra¬

struktūra, kurie liečia daugumą Amerikos didmiesčių su išli¬

kusiais (ik neturtingoms Trečiojo pasaulio šalims būdingais

miesto lūšnynais, o ką ir kalbėti apie kapitaliai remontuotinas

greitkelių sistemas (įskaitant likus), praktiškai neegzistuojan¬

čią greitųjų traukinių transporto sistemą, taip pat kanalizaci¬

jos, užtvankų ir kitų šiuolaikinės socialinės infrastruktūros ele¬

mentų trūkumus;

9) godi turtingųjų klasė, kuri yra nusiteikusi prieš grynai progresyvinius mokesčius {nors turtingajam gyventojų penk-ladaiiui 1991 metais teko 46,5% visuminių pajamų, o netur¬tingajam – tik 3,8%), ir siekdama dar labiau ppralobti, kariais pasirengusi imlis plačios nusikalstamos veiklos (vaizdžiai ap¬rašytos, pavyzdžiui, 1991 metų bestseleryje „Plėšikų ola“ (The Dcn of Thieves)); ir kurioje, be to, esama per daug kompanijų vadovų, reikalaujančių keliskart didesniu nei Vakarų Europo¬je ar Japonijoje atlyginimų, dažnai rūpestingai slepiamų nuo akcininkų kontrolės;

10) tikrai parazitiška bylinėjimosi manija, kuri neturi lygių pasaulyje (daugiau nei 1/3 praktikuojančių pasaulio teisinin-

kų yra JAV), verčia civilinius ieškinius nagrinėjamiems teis¬mams skirti apie 3% Amerikos BNP (triskart daugiau nei ski¬ria pagrindinės Amerikos varžovės) ir daro neišmatuojamą žalą verslininkystei;

11) didėjančios rasinės ir skurdo problemos, kurias atspindi

gyventojų surašymų biuro (Census Burcau) 1992 metų duo¬

menys, rodantys, kad Amerikoje esama gėdingai daug žemiau

skurdo ribos gyvenančių juodaodžių – 32,7%, t.y. kas trečias!

– tačiau 11,3% baltųjų padėtis yra panaši; iš viso 35,7 mln.

amerikiečių (įskaitant kelis milijonus benamių) gyvenimo są¬

lygos nevertos „neprilygstamos globalinės galios“;

12) išplitęs nusikalstamumas ir prievarta, kurie iš dalies yra

ką tik paminėtų aplinkybių pasekmė (beveik 50% kalinių yra

juodaodžiai, nors šalyje jie sudaro 12% visų gyventojų), ta¬

čiau šie rodikliai būtų mažesni, jei ne pernelyg lengvai priei¬

nami mirtini ginklai-privačiose, faktiškai net nusikaltėiių ran¬

kose sukaupia tiek šaunamųjų ginklų, kiek neturi dauguma

pasaulio kariuomenių. Dėl viso to, kaip ir dėl prievartą pro¬

paguojančios televizijos bei kino kultūros, žmogžudysčių pro¬

centas JAV yra didžiausias iš visų civilizuotų pasaulio valsty¬

bių;

13) masinė narkotikų kultūra, kuri yyra paplitusi rasinių ma¬

žumų lūšnų kvartaluose iš dalies kaip psichologinio prieglobs¬

čio priemonė, iš dalies kaip alternatyvus būdas greitai pratur¬

tėti (apskaičiuota, kad iš prekybos narkotikais gaunamos pa¬

jamos kasmet sudaro daugiau nei 100 mlrd. dolerių); ji taip

pal yra plačiai paplitusi ir už šių kvartalų ribų, visų pirma

didžiuosiuose urbanistiniuose centruose;

14) socialinio beviltiškumo įtvirtinimas, kuris tampa nor¬

maliu dalyku ne tik neseniai nuskurdusiems, benamiams žino

nėms ir jauniems miesto juodaodžiams, bet ir keliems milijo¬nams antros ar net trečios priklausomos nuo socialinės rūpy¬bos kartos žmonių;

15) didžiulis seksualinis palaidumas, kuris, tapdamas do¬

minuojančiu gyvenimo būdu, kelia grėsmę šeimos svarbai, vis

daugėjant nepilnų šeimų, ir kuris savo ruožtu ardo pirmapra¬

džius visuomenės darnos saitus, o ką jau kalbėti apie AIDS

kaip vienų iš tragiškų šalutinių padarinių;

16) masinė moralinių iškrypimų propaganda vaizdinės in¬

formacijos priemonėse, kurios, pramogų dingstimi norėdamos

patraukti daugiau žiūrovų, de facto agituoja už seksų ir prie¬

vartų ir kurios tokiu būdu propaguoja greitą savo juslinių ir

materialinių įgeidžių patenkinimą;

17} pašlijęs pilietinis sąmoningumas, kuris nebercikalauja iš piliečių jokio tarnavimo ar aukojimosi tautinei valstybei;

18) atsiradęs potencialiai skaldantis daugiakultūriškumas,

kuris reiškia neišvengiamą Amerikos mozaikinės tikrovės pri¬

pažinimą ir gresia daugiaetnirtės Amerikos balkantzacija, nes

sąmoningai neiškeliamas naciją vienijantis ir socialiniu požiū¬

riu sulyginantis bendros kalbos ir bendrų istorinių tradicijų

bei politinių vertybių poveikis;

19) politinės sistemos „kamščiai“, kurie verčia rinkėjus jaus¬

ti, kad jų vyriausybė yra atitrūkusi nuo žmonių, neatsakinga,

korumpuota ir tteikianti pirmenybe saviems, o politinis elitas

naudojasi nesąžiningais būdais amžinai įsitvirtinti valstybės

institucijose;

20) vis gilėjantis dvasinio tuštumo jausmas, kurį junta dau¬

gelis individų, trokštančių transcendentinio tikėjimo, tačiau

egzistuojančiose religinėse formose matančių per daug ritua-

liznio, neišsprendžiančio jų problemų, tuo tarpu bažnyčios

taip pat yra suvaržytos, nes jos negali apginti savo sekėjų dėl palaidumo vertybes skatinančios kultūros stipraus ir pastovaus spaudimo.

Žinoma, šį sąrašą galima pratęsti, sutrumpinti arba su¬švelninti – tai priklauso nuo interpretuotojo ketinimų. Tačiau ncsuklysime pasakę, kad pateiktoji santrauka glaustai apiben¬drina daugumą nūdienos Amerikos problemų arba trūkumų. Tačiau iškart būtina pridurti, kad tai, kas buvo pasakyta, nei kaip reikiant apibūdina, nei atspindi, nei aprašo Šių dienų Amerika, Tai yra greičiau karikatūra, nors šia karikatūra ir siekiama perteikti esmingiausią tiesą. Ja sąmoningai atkrei¬piamas dėmesys į taisytinus dalykus – kad Amerika išliktų pa¬saulyje patraukli ir gyvybinga.

Sąrašas apima tris plačias ir iš dalies persipinančias kate¬gorijas: ekonomine, socialinę ir net metafizinę. Pirmoji kate¬gorija tiesiogiai siejasi su Amerikos galimybėmis varžytis su savo ekonominėmis konkurentėmis, antroji apibūdina Ame¬rikos visuomenės gyvenimo ypatumus, trečioji remiasi Ame¬rikos vertybėmis, tikėjimu, viltimis, – tuo, kas savo visuma atskleidžia Amerikos būdą.

Klausimai, kurie priklauso antrai ir trečiai kategorijoms, nėra lengvai ir greitai sprendžiami. Pirmoji kategorija, ap¬imanti daugiausia ekonomikos problemas, gali atrodyti stul¬binanti, tačiau su tokio pobūdžio problemomis Amerika tra¬diciškai

pratusi susidoroti. Nors čia susikerta sunkios, painios ir giliai įsišaknijusios problemos, amerikiečiai tokį priešinin¬ką sugeba pastebėti ir jį atakuoti. Tai pakankamai konkrečios, neturinčios vertybinio atspalvio problemos, kurias išsprendus turėtų pagerėti Amerikos padėtis ekonominių varžovų atžvil¬giu. Amerikos visuomenė gerai jas supranta ir paprastai su-

geba rasti išeitį. Iš tikrųjų kontrataka jau yra prasidėjusi ir net atnešė pirmuosius pergalės vaisius.

Priešingai ekonominėms, kur kas platesnes socialines, o ypač kultūros problemas, kurios kartais nelengvai apčiuopia¬mos, išspręsti yra gerokai sunkiau. Pirmiausia sunkiau suvok¬ti problemos esmę, todėl ssunkiau rasti visuomenės konsensą sutariant dėl poveikiu priemonių. Be to, siekiant veiksmingo sprendimo, kartais tenka imtis ryžtingų politinių veiksmų, o tai apsunkina sudėtinga ir paini Jungtinių Valstijų konstituci¬nė sistema. Negana to, socialinės, o ypač kultūrinės proble¬mos savo prigimtimi yra filosofinės, tad vyriausybės politikos priemonės joms dažniausiai visai netinka.

Iš to darytina išvada, kad artimiausioje ateityje Amerika įvaldys bent jau iš dalies efektyvias poveikio priemones pir¬mos grupės problemoms spręsti. Amerikoje vis plačiau pripa¬žįstamas rimtas Japonijos ir Europos ekonomikos iššūkis, ir jos visuomenė yyra pasirengusi j jį deramai atsakyti. Tai pasa¬kytina ir apie verslo sluoksnius, ir apie politinius lyderius. Ir nors mažai tikėtina, kad valstybės mastu bus imtasi koordi¬nuotų ir sutelktu priemonių, Amerikos padėtis daugelyje sri¬čių turėtų pagerėti.

Jau nebetikima devintajame dešimtmetyje paplitusia nuo¬mone, kkad skolinimasis yra geriausias būdas išvengti sunkių socioekonominių problemų. Dabar pripažįstama, kad defici¬tas – tiek biudžeto, liek prekybos – kelia didžiausių grėsme ilgalaikei šalies ekonomikos sveikatai. Taip pat vis geriau su¬prantama, jog atėjo melas imtis kai kurių sąmoningų iniciaty¬vų, kad būlij padidintas Jungtinių Valstijų pramonės ir tech¬nologijos konkurencingumas – net jei tos priemonės ir nepri¬lygtų nuosekliai „industrinei politikai“. Konkurencijos taryba

(Council of Competiliveness) nustatė sritis, kuriose Jungtinės Valstijos vis dar pirmauja, ir tas, kuriose jos atsilieka, ir tai yra būsimosios kontratakos išeities taškas.

Būtina pažymėti, jog šie tyrimai patvirtina, kad situacija nėra vienareikšmiškai prasta. Nors Amerikos mašinų projek¬tavimas ir gamyba, kaip ir elektronikos komponentų pramo¬nė, yra silpnos arba mažai konkurencingos, Amerika vis dar tvirtai pirmauja tokiose svarbiose pramonės šakose kaip bio¬technologija, varikliai iir informacijos technologija. Amerikos automobilių pramonė pradėjo atgauti savo konkurencinę ga¬lią – kai kurie naujausi Jungtinėse Valstijose pagaminti mo¬deliai kokybe jau ne lik prilygsta japoniškiesiems, bet ir turi mažesnius gamybos kaštus. Taip pat verta pažymėti, kad pas¬taraisiais metais naujos Amerikos kompanijos įrodė esančios iSradingesnės ir plėtojosi greičiau nei Japonijos, – tai patvirti¬na, kad Amerikos ekonomika vis dar sugeba sėkmingai gamy¬binei konkurencijai kūrybiškai taikyti technologijos naujoves. Respublikonų ir Demokratų partijos taip pat vis labiau sutaria, kad būtina kelti Amerikos darbininkų kvalifikaciją. PPasiūlymų esama įvairių, – vieni siūlo mokesčių lengvatas kor¬poracijų finansuojamoms mokymo programoms, kiti — iš fe¬deralinio fondo subsidijuoti mokymo ir perkvalifikavimo pro¬gramas, o kartu ir privačias mokyklas, tačiau aišku, kad ši problema jau nebe ignoruojama. Maža to, nors per pastaruo¬sius du dešimtmečius pagal bendrą darbo našumo augimą Amerika atsiliko nuo pagrindinių varžovių, darbo našumas JAV apdirbamojoje pramonėje (ji vis dar yra svarbiausia už¬sienio prekybos sritis) devintojo dešimtmečio pabaigoje kilo greičiau negu Vokietijoje ir Japonijoje.

Be to, pirmoje metinėje Konkurencijos tarybos (įst 1988 metais vadovaujantis „Prekybos ir konkurencijos įstaty¬mu“) ataskaitoje prezidentui ir Kongresui jau siūlomos kon¬krečios priemonės nacionalinei konkurencijos strategijai for¬muoti. Veiksmų plotmėje siūloma daugiausia dėmesio kreipti į santaupas ir investicijas, tačiau kariu pateikiama ir konkre¬čių patarimų tokioms socialiai silpnoms sritims kaip švieti¬mas, profesinis mokymas ir išlaidos sveikatos apsaugai. Nors ir mažai tikėlina, kad viskas bus įgyvendinta, šios rekomenda¬cijos rodo, jog visuomenė vis labiau įsisąmonina, kaip svarbu imlis neatidėliotinų tikslingų veiksmu.

Pagaliau reikia pažymėli, kad ekonomiškai žlungančios Amerikos vaizdas bent jau lam tikru mąslu yra iškreiptas. Daugelis apskaičiavimų, „įrodančių“, kad Jungtinės Valstijos jau atsiliko nuo savo konkurenčių pagal svarbius nacionalinio tūrio ar bendros gerovės rodiklius, yra gana nepatikimi ir pri¬klauso nuo pasirinktų kriterijų. Pavyzdžiui, pagal valiutų kur¬sus Jungtinės Valstijos nebebus turtingiausia vienam gyven¬tojui ((j>(_’r capita} pasaulio valstybė; ja aplenkia keletas Euro¬pos šalių, iaip pat ir Japonija (nors ir esama akivaizdžių eili¬nio Japonijos piliečio gyvenimo lygio apribojimų). Tačiau jei sulyginsime valiutų perkamąja, galia, Jungtinės Valstijos tebe¬bus pirmoje vieloje, o Japonija alsiliks nuo jų tiek pat, kiek Jungtinės Valstijos nuo Japonijos pirmuoju atveju.

Kiek Jungtinės Valstijos iš tikrųjų atsiliko nuo Japonijos ir Vokietijos pagal realias investicijas į technologijas, gamybą ir įrengimus, taip pat priklauso nuo valiutų kurso palygina m ųj IĮ paskaičiavimų. Be to, dažnai neatsižvelgiama į ta, faktą, kad Japonijos pramoninė statyba yra daug brangesnė negu Jung¬tinių Valstijų, dėl ko tiesiogiai sumažėja Japonijos investicijų, skiriamų technologijos naujovėms, procentas. Žodžiu, ne tik dažnai neįvertinamas Amerikos atsigavimo potencialas, bet ir pernelyg tamsiomis spalvomis piešiamas jos technologijų bei gamybos smukimo, lyginant su dinamiška Japonijos ir Va¬karų Europos raida, paveikslas.

Didesnė grėsmė tolesniam globaliniam Amerikos prana¬šumui glūdi socialinių ir filosofinių jos būklės dimensijų pa¬dariniuose. Globaliniam Amerikos vaidmeniui jos yra ne ma¬žiau svarbios nei ekonominiai veiksniai. Jos daro įtaką Ame¬rikos įvaizdžiui likusiame pasaulyje, padidina arba apriboja vaidmenį, kurį Amerika gali atlikti kaip globalinių permainų katalizatorius.

Todėl didžiausią pavojų kelia kolizija tarp sunkiai pagydo¬mų socialinių Amerikos ligų ir vertybių, vis labiau įsigalinčių jos kultūroje ir dvasioje. Pirmosios yra bendras daugelio de¬šimtmečių diskriminacijos, abejingumo iir pastarojo meto pa¬ternalizmo rezultatas. Jo išraiška – didžiulės skurdo, atsiliki¬mo ir atstūmimo salos, atskirtos nuo likusios Amerikos gyve¬ninio nematomomis prietarų ir paternalizmo, kuris rūpinasi gyvenimo ilginimu, bet ne įprasminimu, sienomis. Tokią pa¬dėtį įtvirtina Amerikos konstitucinės sistemos „kamščiai“, truk¬dantys suderintoms visuomenės „gydymo“ akcijoms, – gal net panaudojant kokias nors privalomo mokymo ir įdarbinimo formas, – todėl milijonai žmonių niekad negalės dalyvauti ku¬riant visų šlovinama {ir, deja, tampantį ritualu) Amerikos kaip neribotų galimybių visuomenės įvaizdį.

Reikia pripažinti, kad didesnio pagerėjimo šioje srityje ti¬kėtis neįmanoma, kol nepakis Amerikos visuomenėje vyrau¬jančios vertybės. Nykstant religijai ir patriotizmui dominuo jančia etika tampa Horatio Algerio* filosofija. Jos išvirkščioj i pusė yra panieka nevykėliams ir įsitikinimas, kad žmonės pa¬tys kalti dėl savo skurdo. Rasizmas, kurio nėra atsikračiusi Amerikos visuomenė, dar labiau didina moralinį nusiramini¬mą, kai kalbama apie diskriminaciją. Negana to, nuolatinis pagrindinių masinės kultūros tiekėju dėmesys materialiniu gė¬rybių aukštinimui, vaitojimui ir asmeninių noru bei įgeidžių tenkinimo, kaip gero gyvenimo idealo, propagavimui daro žmones aklus socialinėms problemoms ir slopina pasiprieši¬nimą, kuris ilgainiui padėtų atsirasti efektyviai terapijai.

Itin neigiama Amerikos televizijos įtaka Amerikos verty-. bių formavimuisi buvo pastebėta ir anksčiau. Būtent šis veiks¬nys tampa svarbiausiu formuojant nacionaline kultūra ir es¬minius įsitikinimus. Savo kandžioje knygoje „Karnavalo kul¬tūra – skonio suprastėjimas Amerikoje“ (Carniva!

Cullure -The Trashing of Tasle in America, 1992) Jamesas B.TvvitchelIas pažymėjo, kad Amerikos televizija tapo „mediumu, kurio po¬veikis toks galingas, o turinys toks banalus, kad jam vienam pavyko pašalimi vulgarum;) iš šiuolaikinės kultūros, padarant jį norma“. Taip atsirado masinė kultūra, kurioje karaliauja verteivos, eksploatuojantys vulgarumo, pornografijos ir net barbariškumo alki. Toks dekadanso ir hedonizmo viešpatavi¬mas kultūroje negali nedaryti demoralizuojančio poveikio vi¬suomenės vertybėms, griaudamas ir naikindamas gilesnius įsi¬tikinimus.

Televizija ypač kenkia iš kartos j kartą perduodamų tradi¬cijų ir vertybių perimamumui. Pramoginės TV pprogramos -ir net naujienos – lenktyniauja sensacingai pristatydamos tik¬rove kaip moralės nesaistomą šviežieną ir pateikdamos mate¬rialinių ar seksualinių įgeidžių tenkinimą kaip normalų ir net patrauklų elgesį. Stebina populiariausių jaunimo programų -taip pat ir gausiausiai žiūrimų diskusijų šou – dėmesys supu¬vimui ir skandalams, kovai su tradiciniais autoritetais. Tariant žodžiais, kuriuos galima būtų priskirti ortodoksaliam pamoks¬lininkui, bet išspausdintais The Economist (1992 m. kovo 28 d.) apžvalgoje, labiausiai žiūrimose paaugliams skirtose Ame¬rikos televizijos programose tėvai paprastai vaizduojami kaip „emociškai nepastovūs, išsituokė, tikri nusikaltėliai iinteligen¬tai, dievinantys alkoholį ar kokainą, ar magiškus spiritizmo kristalus“. Tai smarkiai apriboja tėvų galimybes perduoti ver¬tybes savo vaikams.

Susilpnėjus pagrindiniam socialiniam vienetui – nukleari-nei šeimai – kultūriniai ir filosofiniai šių laikų Amerikos ne¬galavimai pasidaro dar aštresni. Šis susilpnėjimas yra tiesiogi¬nis socialinių vvertybių, kurias atspindi ir propaguoja visuome¬nės informavimo priemonės, pasikeitimo padarinys. Šeima su¬ponuoja struktūrą, atsakomybę ir apribojimus. Geram šeimos gyvenimui keliami reikalavimai patys savaime prieštarauja ne¬žaboto hedonizmo prigimčiai, nes įpareigoja aukotis, būti iš¬tikimiems ir jausti atsakomybe. Atvirkščiai, susilpnėjus šei¬mos ryšiams, individas tampa labiau priklausomas nuo madų, stilių ir vis nepastovesnių įsitikinimų, kurie ilgainiui virsta jam pačiam naudingais cgocentrizmo pateisinimais. Visa tai ne¬padeda atsirasti tvirtiems principams, o tuo labiau – soeialiai bendriems pasišventimo kriterijams.

Amerikai aiškiai reikalingas filosofinės savistabos ir kultūri¬nės savikritikos laikotarpio. Tuomet turės būti suprasta, kad gy¬venime vadovaujantis reliatyvistiniu hedonizmu nebelieka so¬cialinių saitų, kad bendruomenei, nepripažįstančiai vienijančių ir absoliučių liesų, skatinančiai egoistinį jausminių ir materiali’ niif įgeidžių lenkinimą, gresia žlugimas. Tačiau apmąstyti pra¬eitį ir atsinaujinti Amerikai teks daug sudėtingesnėmis nei praeityje aaplinkybėmis. Etninė ir kultūrinė Amerikos sudėtis keičiasi neįtikėtinai greitai. 2010 metais vienas i.š penkių Ame¬rikos gyventoju greičiausiai bus kilęs iš Lotynų Amerikos, vie¬nas – iŠ Azijos arba Afrikos, ir lik trys – iš Europos. 2050 metais tas santykis turėtų būti atitinkamai 2-1-2. Kitaip ta¬riant, europicliškasis komponentas per tą laikotarpį sumažės nuo 60 iki 40%. Tai bus visai kitokia Amerika, palyginti su daugiausia europietiška ankstesnių metų Amerika, – naujoji lurėlų labiau atspindėti kultūrinius ir filosofinius nesutarimus, kurie jau yra suskaldę pasaulį.

Amerikos vvisuomenei, kurioje vyravo – ir kurią suforma¬vo – baltųjų anglosaksų protestantiškoji kultūra, virstant glo¬baline mozaika, smarkiai pasikeis vertybės ir, ko gero, dar labiau susilpnės socialinis sutelktumas. Nors tokia permaina gali vėl paskatinti kūrybiškumą ir energijų, – kurių intelektinė ir žmogiškoji nauda yra neginčijama, -ji vis dėlto gali sukelti ir suirutę, potencialiai net susiskaldymą, ypač jei šio proceso metu bus sąmoningai nuvertinta vienijanti kalbos funkcija ir neįteigta bendra politinė filosofija. Bendra kalba ir bendri konstituciniai įsipareigojimai sudaro kultūrinio tautos sutari¬mo pagrindą, o be jų kultūrinė įvairovė gali nepajėgti išsau¬goti .socialinio pakantumo. Tokiu atveju Amerikos visuome¬nei gali iškilti net dezintegracijos grėsmė.

Tokį požiūrį lengva apšaukti rasistiniu, tačiau tai būtu tik bandymas išvengti kylančių problemų ar net pagreitinti jų at¬siradimą. Paprasčiausiai negalima nepaisyti didelės tikimybės, kad atkuriant kultūrine ir etnine pasaulio mozaiką labai dife¬rencijuotoje Amerikoje iš tikrųjų bus dar sunkiau spręsti ša Beveidžiai varžovai

Jei Amerika veiktų neryžtingai ir nepajėgtų išsaugoti glo¬balinio autoriteto, ar yra varžovų, kurie įstengtų ja_ pakeisti (arba išstumti)? Kuri i,š dabartinių valstybių turi tiek polcn-cialo, — o ypač politinės valios siekti didybės, – k;id galėtu prilygli Amerikai pagal keturis svarbiausius globalinės galios komponentus? Kuri gali pademonstruoti pasauliui įtaigią mi¬siją ir paremti J;Į visos tautos atkaklumu ir energija?

Tautos, neturinčios instinktyvaus, organiško (aulinio ssie¬kio (kurio net nebūtina aiškiai suformuluoti), negali sukurti didžių valstybių. Tiktai los tampa visa galva pranašesnės už kitas, kurių kultūroje spontaniškai išsiveržia atkaklus, stiprus atradimų ir pergalių troškimas. Šis troškimas atspindi paslap¬tingą misijos jausmą, pasireiškiantį nuoširdžiu daugybės indi¬vidų pasišventimu ir bendru įsipareigojimu pelnyti didingos (aulos šlove.

Įvairiais istorijos laikotarpiais Šis ypatingas troškimas, sėk¬mingai derindamas individų iniciatyvi) su kolektyvine gerove, pavertė Romos miestą Europos ir Viduržemio jūros imperija, Anglijos salą – pasauline jūrų imperija, Maskvos kunigaikš¬tystę – žemyno imperija. Panašiai yra būvi; Ispanijai, Prancūzijai ir net Amerikai po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo pasiekia ne kokio nors pavienio individo valia; nesuskaitoma daugybė individų spontaniškai persiėmė istoriniu siekiu ir at¬kakliai stengėsi jį įgyvendinti.

Tačiau vien tik valios – individualios ir kolektyvinės – ne¬pakanka. Didžiųjų valstybių iškilimas taip pat yra vidinių fizi¬nių galimybių, kuriomis buvo pasinaudota esant gerai istori¬nei progai, pasekmė. Momentas, arba istorijos tendencija, turi būti palankūs dominuojančios valstybės-katalizatoriaus su¬klestėjimui ir jos galimybei pasakyti plačiajam pasauliui kaž¬ką svarbaus taip, kad jis istoriškai išgirstų, – nesvarbu, kokia forma: mission civilisatrice, doktriniško apreiškimo ar įtaigaus socialinio pavyzdžio. Pagaliau ne mažiau svarbi pakankama ekonominė bei karinė valstybės galios atrama.

Kiek tai, kas buvo anksčiau sakyta, galėtų netolimoje atei¬tyje būti pritaikyta Japonijai ir Europai? Dabartiniame istori¬jos tarpsnyje lik šios ddvi – visų pirma dėl savo ekonominės galios – atrodytų, gali pretenduoti į Amerikos mantija.. Jau tapo madinga laikyti jas Amerikos supervalstybės statuso įpė¬dinėmis. Kadangi jų situacija ir perspektyvos skiriasi, kiekvie¬ną reikėtų aptarti atskirai.

Kalbant apie Japoniją, tautos valios vaidmuo yra ypa¬tingas. Prieš puse amžiaus, 1945-ųjų vėlyvą pavasarį, Japo¬nija tiesiogine prasme liepsnojo. Jos ambicijos įgyti globali¬ne galią kaip pirmaujančios Azijos valstybės – „Azijos bendro suklestėjimo srities“ rėmėjos ir organizatorės – virto pelenais. Penkiasdešimt atkaklių pastangų metų, prasidėjusių įspū¬dinga Japonijos pergale prieš Rusiją ir pasiekusių apogėjų vienu metu kariaujant ir su Kinija, ir su Amerika, artėjo prie karčios pabaigos – gėdingo ir triuškinančio pralaimėjimo. Tai buvo ve r lybių perkainojimo, nevilties ir tam tikra prasme (au¬linių ambicijų apribojimo metas.

1945 melų balandžio 11-ąją vien;į Tokijo universiteto pro¬fesorių aplankė jo bičiulis, jaunas Didžiosios Rylų Azijos mi¬nisterijos pareigūnas. Jie vienu du ilgai kalbėjosi apie Japoni¬jos karo ir pokario perspektyvas. Pareigūnas buvo rimtas eko¬nomistas, mėgdavęs kurti ilgalaikius planus. Abu sutiko, kad karas pralaimėtas. Tačiau tai nereiškė, kad visa kita taip pat buvo prarasta. Pasak svečio, Japonijai reikėjo padaryti svar¬biausią išvadą iš savo tragiškos patirties, o būtent kad „Japo¬nijai, kuri turi nedaug gamtos išteklių, reikia savo ateities pla¬nus sieli su tiksliosios inžinerijos plėtojimu“. Savo dienoraš¬tyje profesorius su

neslepiamu entuziazmu cituoja svečią, ku¬ris pagrindinę inmlį parėmė tokia istorine metafora:

„Vienam neturtingam kuriui reikėjo gerų šarvų, bei jis neturėjo pinigų. Tuomet ji.s nutarė mažiau išleisti valgiui ir taip po truputį susitaupė pakan¬kamai, kad galėtu nusipirkti tikrai puikius šarvus. Kai prasidėjo karas, ji.s drąsiai stojo j kovą, tačiau jo kūnas buvo nusilpęs po pusbadžiavimo melu. Jis negalėjo pakelti sunkių Šarvu ir buvo greitai priešų nukautas.

Štai kas iš tikrųjų nutiko Japonijai. Svečias pasakė, jog nemano, kad nugalėtai Japonijai bus leista vėl apsiginkluoti, ttačiau šiuo atveju nėra to blogo, kas neišeiti) į gera. Japonija neturi pirmaklasės valstybės savybių, bet ji gali būti nepralenkiama kaip antraklasė valstybė.

Aš sutikau su viskuo, ką jis pasakė. Būčiau iš liesu laimingas, jei persi-ginkluoti būtu visiškai uždraust:’. Uniformuota armija nėra vienintele ka¬riuomenės rūšis. Mokslinės technologijos ir kovingumas, apvilkti verslo švar¬kais, bus mūsų pogrindinė armija. Galima sakyti, šiame Japonijos ir Ameri¬kos kare chaki turės nusileisti verslo Švarkams. Šiandien esu nepaprastai geros nuotaikos, nes radau supratingą pašnekovą“.

Šią ištrauka galima rasti Japonijos eekonomikos planavimo korifėjaus, aštuntajame dešimtmetyje buvusio užsienio rei¬kalų ministru, Saburo Okitos – žmogaus, kurio gyvenimas ro¬do, kaip aktyviai Japonija dalyvavo sprendžiant pasaulio rei¬kalus, – autobiografijoje „Japonijos išbandymų metai: mano gyvenamojo meto apmąstymai“ Ųapan’s Challenging Ycars: Ilcflections un my Lifctime). S. OOkita rašo, k