Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Politikos mokslų katedra

Strateginės studijos

Kazimieras Chomičenko

I kurso 034 būrio kariūnas

Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas

Kurso darbas

Darbo vadovas

Vilnius 2004

Turinys

Įvadas 3

1. Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo istorijos apžvalga 4

2. Susitarimai dėl masinio naikinimo ginklų ir jų transportavimo sistemų 4

2.1. Branduolinės ginklų kontrolės reikšmė Šaltojo karo metu 4

2.2. Sutartys susijusios su masinio naikinimo ginklų apribojimais

ir uždraudimais 5

2.3. SALT sutartys, jų reikšmė 6

2.4. START sutartys 7

3. Priešraketinė gynyba 9

4. Problemos kilusios po šaltojo karo dėl masinio naikinimo ginklų kontrolės 9

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

Įvadas

Jau seniai yra bandoma padaryti pasaulį saugesnį, mažinant šalių ginkluotės skaičių. TTačiau ši problema labiausiai išryškėjo XXa. antroje pusėje, atsiradus atominiam ginklui ir galimybei jį efektyviai panaudoti. Savo darbe išnagrinėsiu pagrindinius nusiginklavimo ir ginklų kontrolės susitarimus tarp SSRS ir JAV, šaltojo karo metu, bei ginklų kontrolę ir nusiginklavimą po šaltojo karo žlugimo. Taip pat branduolinio ginklo reikšmę šaltojo karo metu ir priešraketinių sistemų kūrimą.

Rašydamas šį darbą naudojausi medžiaga iš įvairių šiai temai skitų interneto puslapių, taip pat 1999 metais Lietuvos respublikos krašto apsaugos politikos ir planavimo departamento saugumo politikos skyriaus išleista aanalitine apžvalga „START ir ABM sutartys“, bei knygos „Peace and Conflict Studies“ 12 skyriumi „Disarmament and Arms Control“.

Nagrinėdamas ginklų kontrolės sutartis, pabandysiu išsiaiškinti kokios priežastys lėmė jų sudarymą, kas trukdo geresnį jų įgyvendinimui. Taip pat ką šios sutartys davė/duos nne tiek jas pasirašiušioms šalims, bet ir visam pasauliui.

1. Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo istorijos apžvalga

Visais laikais visos šalys turėjo norą mažinti ginklų skaičių, tačiau, visų pirma, ne savo, bet kaimyninių šalių. Toks noras atsirasdavo visų pirma norint patenkinti savo interesus. Ginkluotės mažinima siūlydavo arba stipri valstybė, kuriai ir sumažintos jos karinės pajėgos užtikrintų dominavimą, kaimyninių šalių atžvilgiu, arba silpna, taip norėdama sumažinti grėsmę, kylančia iš kaimyninių šalių. Tačiau dažnai nei viena šalis su tuo nesutikdavo. Sėkmingas bandymas sumažinti pajėgas, kuris veikia iki šiol, buvo 1817 metais pasirašytas JAV ir Kanados Rush-Bagotos susitarimas, kuriuo “susitarta dėl JAV ir Kanados pasienio demilitarizavimą, kas padėjo gerų santykių susiklostymui” . Tokių susitarimų, kai pajėgos mažinamos abipusiu susitarimu yra deja tik vienetai.

Kitas svarbus veiksnys llemiantis tai dėl ko taip lėtai vyko tarptautinis nusiginklavimas yra tai, kad yra sunku susitarti mažinti karines pajėgas, kurių turėjima kiekviena šalis laiko savo garbės reikalu. Beto visos šalys visų pirma žiūri savo interesų įgyvendinimo. “Tarp I-ojo ir II-ojo pasaulinio karo, D.Britanija ir JAV turėjusios stiprų laivyną siekė uždrausti povandeninius laivus, kurie kėlė grėsmę jų viešpatavimo pasaulio vandenynuose pranašumui” . Kitas atvejis, kai šalys bandė drausti karinius ginklus, kurių gamyboje jos atsilikinėjo tai, XXa. 8-ajame dešimtmetyje SSRS bandymas uždrausti sparnuotų rraketų plėtojimą ir tuo pačiu JAV bandymas uždrausti balistinių raketų gamyba. Taigi per visa žmonijos istorija nusiginklavimas ir ginklų kontrolė buvo daroma siekiant savanaudiškų kiekvienos šalies tikslų, kurie visiškai netenkino kitų šalių.

2. Susitarimai dėl masinio naikinimo ginklų ir jų transportavimo sistemų

2.1. Branduolinės ginklų kontrolės reikšmė Šaltojo karo metu

Šaltojo karo metu buvo sudaromos įvairios tarptautinės ir dvišalės sutartys dėl masinio naikinimo ginklo neplatinimo ir nusiginklavimo, šios sutartys lėmė tarptautinės karinės įtampos mažėjimą ir įvairių rūšių ginklų skaičiaus sumažėjimą.

Šaltojo karo metu kai pasaulyje vyravo dvi supervalstybės SSRS ir JAV, visos branduolinio ginklo kontrolės sutartys buvo sudaromos tik tarp jų. “Kitos šalys nedalyvauja šiame procese, kadangi jų branduoliniai arsenalai strateginiame balanse nevaidina didelės reikšmės” . Taigi šaltojo karo metu nusiginklavimo ir branduolinio ginklo kontrolės mechanizmas buvo pagrinde šių dviejų valstybių rūpestis, kadangi jos abi turėjo dideles šio ginklo atsargas ir galėjo sunaikinti viena kita, bei visa pasaulį. Jos abi bijojo, kad priešininkė nesmogtų pirma ir nesunaikintų jos, todėl abi stengėsi turėti antrojo šanso galimybę .

Priimti svarbius visam pasauliui susitarimus tapo įmanoma tik tada, kai JAV ir SSRS suprato, kad tolimesnės ginklavimosi varžybos veda į aklavietę ir pasauliui vis labiau gresia realus atominio karo pavojus. Nuo 7-ojo dešimtmečio nusiginklavimo, visų pirma, atominio ginklo mmažinimo klausimas tapo vienu aktualiausiu, nes jis buvo glaudžiai susijęs su šalių nacionaliniu saugumu. Viso to pasekoje buvo pasirašyta daug sutarčių, tačiau pirmos svarbiausios susiję su atominio ginklo mažinimu yra SALT sutartys, kurių pagrindiniai tikslai buvo:

“ 1. Nustačius ginkluotės apribojimus sumažėjo ginklavimosi varžybų tempas;

2. Kadangi abi valstybės turėjo maždaug vienodą ginkluotės kiekį, tai nė viena pusė neįgijo pranašumo, leidžiančio bandyti laimėti branduolinį karą;

3. Norint išvengti vienos valstybės pranašumo buvo numatyti priešraketinės gynybos (ABM) limitai;

4. Pasirašius sutartis sustiprėjo detente1”

Tuo pačiu šiomis sutartimis buvo užtikrinama ir viso pasaulio gerovė, kuri priklausė nuo šių dviejų valstybių santykių. Kilus didesniam nesutarimui kiekviena iš šių šalių galėjo pirma panaudoti atominį ginklą, tuo sukeldama atominį karą, kuris būtų pražudęs ne tik šias abi šalis, bet ir visa likusį pasaulį.

2.2. Sutartys susijusios su masinio naikinimo ginklų apribojimais ir uždraudimais

Pradėjus galvoti apie kai kurių ginklų rūšių uždraudimą ar jų skaičiaus apribojimą, buvo priimta eilė įvairių sutarčių, kurios turėjo padėti užtikrinti pasaulio saugumą. Pagrindinės iš jų yra šios:

 Susitarimas dėl atominio ginklo neplatinimo (šiuo yra metu pasirašę 179 šalys);

 Susitarimas dėl atominio ginklo bandymų uždraudimo (PTBT, pasirašyta 1963 m.) ;

 Konvencija draudžianti kurti, gaminti ir kaupti biologinio ginklo atsargas (1972);

 Susitarimai tarp JAV ir SSRS dėl priešraketinės ginkluotės aapribojimų;

 Konvencija dėl cheminio ginklo kūrimo, gaminimo, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo ir jo sunaikinimo;

Susitarimas dėl atominio ginklo neplatinimo įsigalėjo jau 1970 kovo mėnesį. Ši sutartis buvo viena pirmųjų, kuria visos pasaulio šalys susitarė dėl atominio ginklo kontrolės. Šios sutarties pasirašymas buvo taškas, nuo kurio buvo pradėta įgyvendinti priemones, skirtas mažinti atominio ginklo skaičių, bei įvesti kitus apribojimus dėl šio ginklo ir jo transportavimo priemonių naudojimo.

Susitarimas dėl atominio ginklo bandymų uždraudimo buvo pasirašytas po daugelio metų trukusių įvairių protestų. Buvo susitarta nevykdyti bandymų atmosferoje, vandenyne ir kosmose. Tačiau bandymai nebuvo nutraukti iš karto ir visiškai. Dalis šalių toliau vykdė bandymus, tačiau jau po žeme. Kinija ir Prancūzija visiškai atsisakė pasirašyti šia sutartį ir toliau vykdė bandymus vandenyne (Prancūzija) ir atmosferoje (Kinija), be to 1998 m. Pakistanas ir Indija susprogdino mažo galingumo atominius užtaisus atmosferoje.

Tačiau pagrindinis branduolinio ginklo mažinimo mechanizmas yra sutartys pasirašytos tarp JAV ir SSRS, nuo 1972 iki 1993 m.:

1. SALT I – 1972 m. (ratifikuota ir įsigaliojo 1972 m.);

2. SALT II – 1979 m. (neratifikuota);

3. START I – 1991 m. (ratifikuota JAV 1992 m. ir Rusijos 1993 m., Baltarusijos ir Ukrainos 1993 m., įsigaliojo 1994 m.);

4. START II – 1993 m. (ratifikuota JAV 1996 m., kol kas neratifikuota Rusijos) .

2.3. SALT

sutartys, jų reikšmė

Susitarimas tarp JAV ir SSRS dėl strateginės ginkluotės apribojimo buvo pasirašytas šių šalių vyriausybių 1972 m. liepos 26 dieną. Ši sutartis numatė tam tikrų puolamųjų ginklų apribojimą. Buvo uždrausta naudoti ABM sistemas teritorijos gynybai, išskyrus sostinės ir vienam tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimo laukui. Taip pat nustatytas povandeninių laivų ,ginkluotų balistinėmis raketomis, ir strateginių bombonešių skaičius.

Susitarimas tarp JAV ir SSRS dėl tolimesnių strateginės ginkluotės apribojimų ir mažinimų (SALT II) buvo pasirašyta 1979 m. birželio 18 diena, Vienoje. Ši ssutartis turėjo galioti iki 1986 m. Ji nustatė vienoda MIRV, ICBM bei strateginių bombonešių skaičių abiem šalims, kurio nei viena šalis negalėjo viršyti. Be to buvo nustatytas draudimas ne tik didinti šių ginklų skaičių, bet ir juos modernizuoti ar kurti naujus modelius, tos pačios paskirties. Ši sutartis SSRS intervencijos į Afganistaną (1979), niekada neįsigaliojo, nes jos neratifikavo JAV senatas. Tačiau, nors ir ji niekad nebuvo ratifikuota, jos abi šalys laikėsi iki 1986 m., kai JAV viršijo numatytas MIRV ribas.

Taigi ssutartys SALT I ir SALT II buvo pirmos sutartys, kuriomis buvo bandoma sumažinti pasaulio didžiųjų valstybių SSRS ir JAV strateginio branduolinio ginklo arsenalą. Šis bandymas, davęs impulsą tolimesniam nusiginklavimo procesui, nors ir nepasiekė visų savo tikslų, tačiau padėjo bent jau ssustabdyti ginklavimosi varžybas. Varžybas, kurios SSRS ir JAV nebuvo naudingos, bei kėlė grėsmę viso pasaulio saugumui.

2.4. START sutartys

9-ojo dešimtmečio pabaigoje, SSRS nusprendus išvesti savo pajėgas iš Afganistano, buvo nuspręsta vėl atnaujinti derybas dėl ginkluotės mažinimo. Buvo sudaryta START I sutartis, kuri pirma karta nustatė tikslų reketų ir branduolinio ginklo nešėjų skaičių. Šią sutartį sėkmingai ratifikavo JAV Senatas ir Rusijos Dūma. Prie šios sutarties prisijungė, kaip nebranduolinės valstybės, Kazachstanas, Ukraina ir Baltarusija, kuriose po SSRS žlugimo buvo likęs SSRS branduolinio arsenalo dalis. Tai ir sudarė papildomų sunkumų ruošiant šią sutartį ir ją pasirašant. START I sutartis sąlygojo didesnį pasaulio taikos užtikrinimą ir stiprino strateginį pasaulio stabilumą. Ši sutartis turėjo būti įgyvendinta per 7 metus ir buvo suskirstyta į 3 etapus. Kiekviena ššalis turėjo netik sumažinti strateginės ginkluotės skaičių, bet taip pat jos remonto ir jų laikymo vietų skaičių. Ginklų likvidavimas ir kontrolė pagal susitrima buvo kiekvienos šalies vidaus resursų dėka, o kontrolę atlikti turėjo kita šalis. Šalys turėjo pastoviai atsiskaitinėti viena kitai dėl atliktų darbų ir jų eigos. Skirtingai nuo SALT I ir SALT II, sutartyje START I buvo pirma sutartis, kurioje buvo iškelti klausimai dėl strateginio ginklo skaičiaus sumažinimo. Be to JAV sutiko sunaikinti ir tas sistemas, kurias ji ir bbe sutarties būtų jau išėmusi iš ginkluotės. SSRS tuo pačiu turėjo sunaikinti puse savo vienų geriausių tuo metu raketų RS-20 (NATO klasifikacija SS-18), galinčių nešti 1540 kovinių galvučių.

Ratifikavus START I iškarto buvo pradėtos derybos dėl tolimesnio nusiginklavimo. Jau 1993 m. sausio 3 buvo pasirašyta START II sutarti, ratifikuota JAV Senato 1996 m., o Rusijos Dūmos 2000 m. Ši sutartis nustatė kiekvienai šaliai sumažinti strateginių galvučių skaičių iki 3000-3500. Ši sutartis susideda iš 8 straipsnių ir 2 papildomų protokolų. 1997 m. susitarta, kad START II sutartis turi būti įgyvendinta iki 2007 m. ir tuo pačiu numatyta START III derybų rėmai. Tuo pačiu, šiuo metu yra kalbų, kad yra reali galimybė sudaryti ateityje ir START IV sutartį, kuri numatytų po 1000-1200 strateginių branduolinių galvučių kiekvienai šaliai.

Ginkluotės sumažinimo planas:

Ginkluotė Etapai

START I I etapas2100 raketų nešėjų9150 galvučių (iš jų 8050 ant ICMB ir SSBM)II etapas 1900 raketų nešėjų7950 galvučių (iš jų 6750 ant ICMB ir SSBM)III etapas1600 raketų nešėjų6000 galvučių (iš jų 4950 ant ICMB ir SSBM, 1540 ant sunkiųjų ICBM ir 1100 ant mobilių ICBM) I etapas -iki 1997 05 12II etapas -iki 1999 05 12III etapas -iki 2001 05 12

START II I etapasne daugiau kaip 3840-4250 branduolinių galvučių (iš jų nuo 1200 aant MIRV, 650 sunkiųjų ICBM, 2160 SSBM)II etapasne daugiau kaip 3000-3500 branduolinių galvučių (eliminuojami MIRV) I etapas -iki 2001 05 12II etapas -iki 2003 01 01

START III I etapasSTART II nustatytų limitų įgyvendinimasII etapasNe daugiau kaip 2000-2500 branduolinių galvučių I etapas -iki 2003 12 31II etapas -iki 2007 12 31

Nors abi šalys yra ratifikavusios START II sutartį, tačiau kyla nemažų problemų dėl jos įgyvendinimo. Visų pirma iš Rusijos pusės, nes branduolinio ginklo naikinimas daug kainuoja ir tai šiuo metu Rusijai yra didelė problema. Be to Rusijai nepatinka ir JAV atnaujinta kosminės gynybos programa, kuri sulaužo ABM sutartį.

3. Priešraketinė gynyba

Atsiradus tarpkontinentinėms raketoms atsirado ir problema, kaip apsiginti nuo jų. Todėl JAV dar 1969 m. buvo pasiūlyta pastatyti 100-1000 raketų perėmėjų, gintis nuo trečiųjų šalių puolimo ir neerzinti SSRS. Bet tuo pačiu atsirado ir dar didesnė problema. Šalis turinti efektinga NMD gali pirma smogti priešininkui ir po to apsiginti nuo jo atsakomojo smūgio. Taip yra skatinama ginklavimosi varžybos: šalis su silpna NMD yra priversta didinti branduolinio ginklo skaičių, kad jis padarytų norima žalą priešininkui, kuris turi veiksminga NMD.

JAV ir Rusija šiuo metu turi pasigaminę priešraketinės gynybos sistemų, tačiau nei viena kol kas dar nekuria NMD. Geriausia JAV sistema yra įvairios Patriot modifikacijos, o ttuo tarpu vienintelė atsvara pasaulyje jai yra Rusiška S-300V šeimos SA-x ir SA-10. Abi šalys jei bandys kurti savo NMD naudos viena iš šių sistemų, kurios yra veiksmingiausios pasaulyje.

4. Problemos kilusios po šaltojo karo dėl masinio naikinimo ginklų kontrolės

Po Šaltojo karo atsirado nauja branduolinio ginklo kontrolės problema. Pasaulyje vis aktyviau pradėjus veikti teroristinėms organizacijoms bei atsiradus vadinamom teroristinėm valstybėm. Pasikeitė ir branduolinio ginklo kontrolės politika. Dabar beto, kad bandoma sumažinti JAV ir Rusijos branduolinio ginklo atsargas, visais būdais yra bandoma užkirsti kelią branduolinio ginklo platinimui pasaulio mastu. Visame pasaulyje yra baiminamasi, kad branduolinio ginklo neisigytų ir nepasigamintu teroristinės organizacijos ir tokios šalys, kaip Iranas, Libija ir Š.Korėja. Tiek JTO, tiek stipriausios pasaulio valstybės (JAV, Prancūzija, D.Britanija) siekia, kad tokios valstybės neturėtų tokių ginklų. Valstybėms, kurios vistiek, prieštaraudamos tarptautiniams susitarimams, siekia turėti branduolinį ginklą, įvedami įvairūs ekonominiai apribojimai.

Pastoviai yra siunčiamos komisijos į šalis, kurios yra įtariamos branduolinio ir kitokio masinio naikinimo ginklų kūrimu. 2002 rugsėjo mėnesį D.Britanijos vyriausybės dosjė skelbė, kad Irake, po JT inspektorių išsiuntimo iš šalies, 1998 m. pradėta dirbti dvigubos paskirties programų ir medžiagų gaminimo, kurios gali būti panaudotos branduoliniam ginklui gaminti.

Išvados

Jau nuo seno, bandymai susitarti dėl ginklų skaičiaus mažinimo susilaukdavo didelių prieštaravimų ir sunkiai

būdavo įgyvendinam. Atsiradus branduoliniam ginklui šis klausimas dar labiau paaštrėjo, nes šis ginklas galėjo sunaikinti visa pasaulį, o ne tik tas šalis, kurios konfliktuoja.

Jau XXa. 7-ajame dešimtmetyje JAV ir SSRS suprato, kad tolimesnės ginklavimosi varžybos gali išprovokuoti abipusį susinaikinimą. Todėl buvo pradėtos derybos dėl strateginio branduolinio ginklo ir jo transportavimo sistemų apribojimų bei jų skaičiaus mažinimo palaipsniui. To pasekoje buvo pasirašytos sutartys SALT I, SALT II, START I, START II ir baigiama ruošti START III. Šių sutarčių dėka jau ddabar branduolinių galvučių skaičius yra sumažintas iki 6500 kiekvienai šaliai, o įgyvendinus START III sutartį jų sumažėtų iki 2000-2500 kiekvienai šaliai.

Po šaltojo karo atsirado pavojus, kad branduoliniį ginklą gali panaudoti teroristinės organizacijos ar šalys, kurios jas remia. Dėl to visa laika pasaulyje yra stebima šių šalių veiksmai ir branduolinių medžiagų gamyba, prekyba jomis ir jų transportavimas. Tuo siekiama išvengti branduolinių medžiagų panaudojimo nusikalstamais tikslais.

Literatūros sąrašas:

1. Urbelis V. “START ir ABM sutartys” Nr. 4 analitinė apžvalga; Lietuvos respublikos krašto apsaugos mministerija politikos ir planavimo departamentas saugumo politikos skyrius, 1999m.

2. SIPRI Yearbook 2003 Armaments, Disarmament and International security, OXFORD UNIVERSITY PRESS, 2000m.

3. Barash D. P., Webal Ch. P., Peace and Conflict Studies, Chapter 12. London: Sage Publications, 2002

4. http://www.elnet.lt/istoriofilija/readwar.php?ident=SGI