gynybos politika lietuvoje

Turinys

Įvadas 2

Saugumo ir gynybos politika 3

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo problema 4

Vidaus saugumo tikslų pavyzdžiai 5

Išorės saugumo tikslai: 5

Nacionalinio saugumo objektas 5

Nacionalinio saugumo objektas – tai kas vykdo nacionalinio saugumo funkcionavimo palaikymą: 6

Svarbus Lietuvos nacionalinio saugumo veiksnys 6

Geopolinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai. 6

Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės 7

Lietuvos gynybinė galia grindžiama: 10

Nacionalinis saugumas 11

Demokratinės ginkluotojų pajėgų kontrolės principai 11

Gynybos politikos uždaviniai 12

Gynybos politikos uždaviniai yra užtikrinti: 12

Kolektyvinė gynyba ir kitos saugumo ir gynybos užtikrinimo priemonės 12

Pagrindiniai kariuomenės plėtros principai 13

Nacionalinio saugumo strategija 14

BENDROSIOS NUOSTATOS 14

Lietuvos Respublikos NACIONALINIO saugumo politika 15

Nacionalinio saugumo strategijos nuostatos iir įgyvendinimo kryptys: 15

Vidaus saugumas ir gerovė. 15

Viešasis saugumas. 15

Žmogaus ir piliečio teisės 15

Stabilus ekonomikos augimas 16

Socialinis saugumas ir stabilumas 16

Karinė gynyba. 16

Euroatlantinė integracija ir stabilumas 16

Įstatymų leidyba 17

Bendrieji išteklių prioritetai. 17

Išvados 18

Įvadas

Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje. Ta strategija nėra tiksliai apibrėžiama, todėl užsienio politika paprastai apibūdinama valstybės prioritetais bei siekiais atskirose ttarptautinių santykių srityse, pavyzdžiui, politiniuose bei ekonominiuose santykiuose su artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis, dalyvavimu tarptautinėse organizacijose bei valstybių sąjungose ir kt. Neretai iš visų tų sričių pasirenkama kuri nors dominuojanti kryptis, ir užsienio politika orientuojama norimiems tikslams toje srityje pasiekti. Lietuvoje ppagrindiniai užsienio politikos prioritetai bei siekiai yra: integracija į Europos Sąjungą, saugumo politika, geros kaimynystės plėtra ir regioninis bendradarbiavimas, bei ekonominė ir kultūrinė diplomatija .

Ši tema buvo pasirinkta norint susipažinti su pagrindiniais Lietuvos užsienio politikos tikslais ir siekiais. Kokia užsienio politika yra vykdoma Lietuvoje? Kas yra daroma norint užtikrinti saugumą Lietuvoje?

Saugumo ir gynybos politika

Tai tokia vyriausybės gynybos sritis, kuri visa yra išimtinai vyriausybės tvarkoma ir reguliuojama. Tik viduramžiais netgi vietinės reikšmės didikai galėjo turėti privačias ginkluotąsias pajėgas, jeigu tik pajėgdavo jas išlaikyti. Tai buvo visiškai įmanoma, nes tuo laiku ginkluotė, palyginus su šiuolaikine, buvo primityvi ir nebrangi. Tobulėjant ir brangstant ginklams, karinių pajėgų išlaikymą tapo per brangus net pačiam didžiausiam turtuoliui, todėl visi šios rūšies reikalai atiteko susiorganizavusiai ii valstybę visuomenei. Šiais laikais nebeįsivaizduojama, kad piliečiai patys, be vyriausybės pagalbos užsiimtų valstybės gynybos reikalais. Be to, nė už ką nesutiktų, kad valstybės teritorijoje veiktų privačios ginkluotosios pajėgos, kaip veikia privačios mokyklos ir privatūs verslininkai.

Pažymėta, kad tvarkydamos valstybės gynybos ir saugumo reikalus vyriausybės naudojasi tiek įstatymais, tiek tiesioginiu organizavimu. Gynybai organizuoti reikalingi specialūs įstatymai, reguliuojantys piliečių karinę prievolę ( paprastai šiuolaikinių valstybių armijos yra profesionalios, formuojamos arba savanoriškumo, arba visuotinės karinės prievolės principu. Kai kuriose valstybėse derinami abu pprincipai). Kitas svarbus gynybos organizavimo uždavinys yra specialistų – karininkų- galinčių tiesiogiai vadovauti karo veiksmams, parengimas ir išlaikymas. Karo mokykloms išlaikyti, armijoje tarnaujančių karininkų, armijoje tarnaujančių karininkų atlyginimams, pagaliau visoms karinėms išlaidoms reikalingos nemažos lėšos paprastai imamos iš valstybės biudžeto.

Tačiau dar daugiau lėšų reikia šiuolaikiniai ginkluotei įsigyti. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai tankai ir naikintuvai kainuoja jau ne tūkstančius, o milijonus ar net dešimtis milijonų dolerių ir toli gražu ne kiekviena valstybė, net pati turtingiausia, yra pajėgi vardan savo saugumo išleisti tokias milžiniškas pinigų sumas, užuot skyręs jas kitoms valstybės reikmėms, kaip antai švietimui, socialiniai apsaugai, mokslo plėtotei ir t.t. Tokios išlaidos dar galėtų būti pateisinamos, jeigu jos tikrai užtikrintų saugumą. Tačiau, tobulėjant šiuolaikinei ginkluotei, sukurta tokių masinio naikinimo ginklų, nuo kurių praktiškai neįmanoma apsiginti. Todėl valstybės, nusprendusios remti savo saugumą, stiprinamos gynybinę galią, anksčiau ar vėliau susiduria su vadinamąja gynybos dilema ( gr. dilema – problema, alternatyva, padėtis reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių): vyriausybės skiriamos išlaidos gynybai, užuot stiprinusios valstybės saugumą, priešingai, padeda jam vis labiau kenkti.

Akivaizdžios gynybos dilemos aukos pavyzdys yra buvusioji Sovietų Sąjunga. Metai po metų pernelyg daug lėšų skirdama kariniam saugumui, Sovietų Sąjunga patyrė tokią didelę ekonominę ir politinę krizę, jog pagaliau iš viso suiro kaip vvientisa valstybė. Didelės karinės išlaidos silpnino ir Jungtinių Amerikos Valstijų pramonės konkurentabilumą ir užkrovė ekonomikai sunkią nuolatinę deficito naštą. Pagrindinis šios šalies rūpestis yra jos technologinio ir finansinio konkurentabilumo, palyginti su Japonija, kuri gynybai teišleisdavo ketvirtį to, ką išleisdavo JAV, praradimas. Pažymėta , kad gynybos dilema yra aktuali ne tik didelėms ir turtingoms valstybėms, bet ir mažoms neturtingoms šalims. Riboti šių šalių ištekliai bei ribotos jų galimybės savarankiškai užtikrinti saugumą skatina tų šalių vyriausybės, užuot skyrus lėšų moderniai ginkluotei įsigyti, ieškoti kitokių saugumo užtikrinimo būdų ir nesieti savo šalies gynybos vien su savo menkomis karinėmis pajėgomis, kurios vis tiek nepajėgtų atremti daug kartų galingesnio agresoriaus. Tokiais atvejais ypač reikalinga ir subalansuota vyriausybės politika.

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo problema

1990 – jaisiais atkūrus nepriklausomybę Lietuvai reikėjo pasirinkti savo valstybės ir nacionalinio saugumo politiką. Lietuvos nacionalinis saugumas tapo ypatingai svarbia ir kartu sunkiai sprendžiama problema. Nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjams teko praktiškai naujai formuoti valstybės saugumo tikslus ir priemones.

Valstybės nacionalinio saugumo koncepcija – tai išplėsta sąvokų sistema apie gyvybiškai svarbias šalies interesų gynimo nuo išorės ir vidinės grėsmės sąlyga, priemones ir būdus. Mūsų valstybės politinis kelias galėjo pasukti keliomis kryptimis..

Neutralitetas arba individuali šalies gynyba Lietuvai buvo nepriimtina. Neutralumo politika yra tinkama valstybei, kkuri ekonomiškai stipri ir pajėgi išlaikyti savo karines pajėgas sugebančias be kitų šalių pagalbos atgrasinti priešą, o agresijos atveju apginti šalį. Lietuva šiuo metu nėra tokia stipri ir tokia turtinga valstybė, kad galėtų sukurti gynybines pajėgas, kurios savarankiškai užtikrintų Lietuvos saugumą. Europoje tik Austrija, Suomija, Švedija ir Šveicarija – vienos turtingiausių Vakarų valstybių – yra neutralios. Įgyvendindamos neutraliteto politiką šios šalys stiprina savo karines pajėgas – joms skiria daug lėšų negu kai kurios NATO valstybės.

Kitas nacionalinio saugumo kelias – dalyvavimas kolektyvinėje saugumo sistemoje. Lietuvai tai yra patikimiausias ir pigiausias saugumo užtikrinimo būdas. Mūsų nedidelės valstybės saugumą gali garantuoti tik kolektyvinė gynyba. Tokias saugumo garantijas, saugumo patikimumą ir tvirtumą Lietuva įgytų tapusi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nare. Ši organizacija ( dar vadinama Aljansu) veikia daugiau kaip 50 metų, ir narystės joje siekia vis daugiau valstybių. Siekdamos patikimų saugumo garantijų 1999 metais į šią organizaciją įstojo buvusio Varšuvos pakto šalys – Lenkija, Čekija, ir Vengrija.

Vienas iš esminių NATO siekių – užtikrinti ir išsaugoti taiką. Šio tikslo Aljansas siekia remdamas demokratiją, pirmenybę teikdamas žmogaus laisvėms, ekonominiam suklestėjimui. Kylančius konfliktus NATO stengiasi išspręsti pirmiausia taikiomis priemonėmis. Tačiau prieš kurią nors organizacijos narę iškilus karinei agresijai, naudojamos Aljanso valstybės ginkluotos pajėgos. Pagal

NATO sutarties penktą straipsnį ,,. vienos ar kelių šalių ginkluotas užpuolimas Europoje ir Šiaurės Amerikoje bus laikomas visų jų užpuolimu.“ ( ,, Šiaurės Atlanto sutartis ‘‘, 5 straipsnis Vašingtonas, 1949m. balandžio 4 d.), ir Aljanso narės įsipareigoja besąlygiškai ginti vienas kitą. bendras šių šalių gyventojų skaičius viršija 700 milijonų.

NATO nėra organizacija, kam nors kelianti pavojų. Per visą Aljanso gyvavimo laiką ši organizacija nuosekliai siekia užtikrinti demokratiją ir taiką. Aljansas sprendžia konfliktus pirmiausia taikiomis priemonėmis ir dialogu, o visos jo nnarės savo karines pajėgas kuria pagal gynybinės, o ne puolamosios taktikos ir strategijos modelį. NATO niekada neketino ir neketina pulti Rusiją ar kelti kokią nors jai grėsmę. Jau nuo 1949 metų Rusija turi bendro su NATO sieną sausumoje ir jūroje – sieną su Norvegija. Rytuose Rusija turi sieną su NATO kita nare – JAV. 1999 metais Lenkijai tapus NATO nare šios organizacijos siena priartėjo prie Rusijos Kaliningrado srities. Tačiau tai Rusijai netrukdo naudingai bendradarbiauti su kaimynais ir visu likusiu pasauliu.

Pastaruoju metu vis daugiau vis daugiau reikšmės NATO teikia politinėms, socialinėms ir ekonominėms priemonėms, padedančioms siekti saugumo. Stengiamasi sukurti krizių valdymo ir konfliktų mažinimo sistemą, didinti valstybių savitarpio pasitikėjimą.

Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis kelias yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, piliečių priimta 11992 metų spalio 25 d. Referendume. Šalies nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatimu ( 1996 m. gruodžio 19 d. ), Jungtinių Tautų chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ( ESBO) dokumentais, Žmogaus teisių apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi ir prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautiniais teisės principais, branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi, cheminio ir biologinio ginklo nenaudojimo konvencijomis. 1998m. sausio 16 d. buvo pasirašyta Jungtinių Amerikos Valstijų, Estijos respublikos, Latvijos Respublikos bei Lietuvos Respublikos Partnerystės chartija.

Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatime svarbiausias dėmesys skiriamas išorės saugumui. Nors ir vidaus saugumo grėsmių minimalizavimas yra labai reikšmingas, nes šalies ekonominės, socialinės ir politinės raidos stabilumo užtikrinimas sudarytų palankias sąlygas įįsijungti į transatlantines institucija, jų veiklą, padedančią išvengti konfliktų.

Vidaus saugumo tikslų pavyzdžiais gali būti:

• Demokratijos plėtojimas ir stiprinimas;

• Piliečių ir valstybės gynimas nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo;

• Alternatyvų, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomų kuro ir žaliavų įgijimo šaltinių užtikrinimas;

• Stabilios pilietinės visuomenės formavimosi skatinimas;

• Rūpinimasis šeimos padėtimi ir kt.

Išorės saugumo tikslai:

• Integracijos į europines bei transantlinę institucijas plėtojimas;

• Tarptautinių saugumo garantijų užtikrinimas;

• Integracija į Europos Sąjungą ir NATO bei narystė šiose organizacijose ir kt.

Nacionalinio saugumo objektas – tai nacionalinių subjektų saugomi materialiniai, dvasiniai informaciniai objektai bei reiškiniai, ssusiję su piliečio, tautos ir valstybės interesais bei galimomis grėsmėmis.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo objektai yra:

• Žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas;

• Tautos puoselėjimo vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;

• Valstybės nepriklausomybė;

• Konstitucinė santvarka;

• Valstybės teritorijos vientisumas;

• Aplinka ir kultūros paveldas;

Nacionalinio saugumo objektas – tai kas vykdo nacionalinio saugumo funkcionavimo palaikymą:

• Valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;

• Piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos;

Svarbus Lietuvos nacionalinio saugumo veiksnys – specifinė geopolinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių. Lietuvos šiuolaikinės geopolinės padėties savitumą lemia tiek jos geografinė padėtis, tiek ją supančių valstybių pobūdis ir interesai Lietuvos atžvilgiu. Geopolinė Lietuvos padėtis yra tokia, kad nuo Rusijoje vykstančių procesų visada priklausys, ar mūsų iškovotos laisvės netemdys netikrumo ir baimės atmosfera. Šiuo požiūriu Lietuva neturi ir neturės patikimesnių laisvės garantijų kaip narystė NATO bei Europos Sąjungoje.

Geopolinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai.

Politiniai:

• Politinis spaudimas ir diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises, trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas;

• Užsienio valstybių grasinimai naudoti jėgą savo interesų gynimo dingstimi;

• Pastangos primesti Lietuvai pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus;

Kariniai:

• Karinis potencialas netoli Lietuvos sienų;

• Karinis tranzitas per Lietuvą;

• Nelegalių ginkluotų būrių kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją;

• Atvira agresija;

Specifiniai:

• Užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant ppriedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų ir pasikėsinimų organizavimas;

• Ardomosios informacijos platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai naudojant propagandą ir dezinformaciją;

• Tiesioginis ir netiesioginis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;

• Nelegali imigracija ir tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis;

• Tautinių grupių skatinimas būti nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus.

Ekonominiai:

• Ekonominis spaudimas, blokada ar kitokios priešiškos ekonominės sankcijos;

• Visos ūkio šakos priklausomybė nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės;

• Kapitalo investicijos politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų ( geležinkelių, greitkelių, vamzdynų, jūrų uostų, oro uostų) nuosavybės ar valdymo kontrolės parėmimas;

• Energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos pažeidžiamumas;

• Valstybės finansinę sistemą destabilizuojantis įsiskolinimui užsieniui mastas;

• Destabilizuojančios intervencijos į Lietuvos finansų – bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai;

Tarptautinių nusikalstamų struktūrų:

• Organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda;

• Teroristų skverbimasis iš užsienio ir jų veikla Lietuvoje;

• Nelegalus ginklų, narkotikų, radioaktyviųjų ir kitų ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar prekyba jais;

• Netikrų pinigų gamyba, platinimas ir neteisėtu būdu įgytų pinigų plovimas;

Išorinės grėsmės nacionaliniam saugumui, jų priežastis ir šaltinius jau seniai visi suvokia ir supranta. Deja, to nnegalima pasakyti apie valstybės viduje esančias grėsmes, jų priežastis ir šaltinius. O jie ima vaidinti vis didesnį vaidmenį ir daug kur lemia mūsų tautos ir valstybės saugumą;

Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės

Politiniai:

• Politinis nestabilumas ar valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei santvarkai;

• Kėsinimas į konstitucinę demokratinę santvarką ir konstitucijos pažeidimai;

• Pilietinių teisių ir laisvių pažeidimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;

• Ilgalaikių nacionalinių tikslų nepaisymas valstybės politikoje;

Ekonominiai:

• Darbo vietų, gamybos mastų ir nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;

• Ūkio struktūrinis ir technologinis atsilikimas;

• Ekonomikos kriminalizacija; nekontroliuojantis ekonominių nusikaltimų mastas;

• Bankų – finansų sistemos krizės ir finansinės panikos;

• Nacionalinės valiutos destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės ribos;

• Valstybės finansines galimybes viršijanti vidaus skola;

Socialiniai:

• Visuotinis gyventojų nuskurdimas, nedarbas;

• Artėjantys prie kritinio lygio, gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties skirtumai;

• Asmens nesaugumas;

• Visuomenės sveikatos būklės blogėjimas, alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija;

Tautiniai:

• Veiksniai, silpninantys tautos imunitetą ir tapatumą; tautinių vertybių nesaugojimas;

• Tautos mažėjimas; intelektualinio potencialo mažėjimas; didelė emigracija; antihumanistinės, prievartą propaguojančios pseudikultūros plitimas;

• Tautinės neapykantos kurstymas;

Kriminaliniai:

• Didelis nusikalstamumas;

• Korupcija, ypač teisėsaugos ir teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;

• Teroristinių, prievartavimo ir kitokių organizuotų kriminalų struktūrų veikla;

• Pinigų, dokumentų bei vertybinių popierių padirbinėjimas;

Kiti:

• Katastrofos, technologinės avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės; aplinkos teršimas, ypač kancerogeninėmis ir mutagėninėmis medžiagomis;

• Ignalinos atominė elektrinė;

• Neracionalus gamtinių išteklių ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas;

• Ypač pavojingos

epidemijos ir epizootijos;

Dar viena vidinių grėsmių grupę Lietuvos nacionaliniam saugumui sudaro demografiniai reiškiniai. Pastariesiems pirmiausia priskirtos valstybės viduje esančios, bet ekonomiškai, politiškai, kultūriškai ir psichologiškai į ją neintegruotos tautinės mažumos, tam tikrų jų kultūrinės bei tautinės raiškos laisvių ribojimas. Ypač tai pasakytina apie tas mažumas, kurias tautiškumas sieja su nedraugiškai nusiteikusiomis visuomeninėmis jėgomis kaimyninėse valstybėse.

Neigiamiems demografinio pobūdžio reiškiniams, keliantiems grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, priskirtini ir vadinamieji depopuliacijos procesai.

Gana akivaizdžiai Lietuvoje kaupiasi ir kita socialinio demografinio pobūdžio grėsmė – vvis masiškesnė gyventojų, ypač gyvybingiausios ir kūrybiškiausios jų dalies – jaunimo ir intelektualų – emigracija į užsienį.

Nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės. Saugumo užtikrinimo priemonės – tai valstybės valdžios organų priemonės, skirtos užkirsti kelią grėsmei ir likviduoti nepaprastosios padėties padarinius.

Svarbiausios nacionalinio saugumo priemonių tikslas – įgyvendinti tokias politines sąlygas, kurios užtikrintų asmenybės, visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą ir harmonizavimą bei demokratizavimą, kad jis skatintų nacijos sociopolinį atsparumą. t.y. kurtų ir garantuotų pirmiausia vidinį šalies saugumą. Ši vidaus politika leistų užtikrinti ppalankias aplinkybes formuoti Lietuvos užsienio politiką – išorinį saugumą, kurio efektyvumo kriterijai – sumažinta galimybė atsirasti karinei grėsmei , sugebėjimas greitai įveikti krizę.

Lietuvos pirminę padėtį apibūdina du pagrindiniai bruožai: sudėtinga geopolinė padėtis ir istorinė specifika – ėjimas į totalitarines ssantvarkos į demokratiją. Ši politinė specifika reikalauja panaudoti ypatingas saugumo priemones, kurios galbūt nėra tokios svarbios šalims, turinčios senas demokratines tradicijas, kaip, pavyzdžiui, JAV.

Saugumo užtikrinimo politika. Priimami Lietuvos vidaus politikos sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais.

Pirmaeilis valstybės uždavinys – užtikrinti patikimą valstybės saugumo sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus krašto teritoriją bei jūrų sienų kontrolę, taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę. Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą nuo užsienio slaptųjų tarnybų ir jų priedangos struktūrų ardomosios veiklos, diversijų ir teroro aktų.

Lietuvos vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bbei organizuoto nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą. Nacionalinio saugumo ir kitose valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų institucijas ir pareigūnus nuo visokio neteisėto poveikio.

Ekonominė politika – Ekonominių saugumą užtikrinančių priemonių tikslas – numatyti visumą sąlygų, garantuojančių nacionalinės ekonomikos ,, kokybinį augimą‘‘, t.y. tokį augimą, kai pelno didėjimas yra ne aukščiausias gamybos tikslas, o priemonė normaliam gyvenimo standartui sukurti.

Siekiant užtikrinti šį tikslą, Seimas įstatymu nustato kurios įmonės ar įrenginiai turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip ppat nustato, kuriuose iš jų leidžia dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią valstybei.

Lietuvos vyriausybė privalo užtikrinti alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įgijimo šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliai negali būti perduotas šalių, iš kurių šie ištekliai teikiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.

Lietuvos bankas, Vyriausybė bei teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir bankų – finansų sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir investicijų.

Lietuvos geležinkelis, parengus specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal europinės vežės standartus.

Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos padėtimi.

Kultūros politika. Greitas kultūrinės pažangos tempas yra mažųjų valstybių ne tik saugumo, bet ir apskritai gyvybės laidas. Nuo švietimo raidos labiausiai priklausys mokslo pažanga, kultūros laida ir materialinė gerovė. Labai išplėtota švietimo sistema yra vienas svarbiausių civilizacijos lygio kriterijų.

Valstybės pareiga globoti natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.

Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmojingumą, pagarbą kitoms ttautoms.

Tautinė politika. Tautinių mažumų bendrijoms priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis.

Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis. Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais įmanomais būdais. Gynybos besąlygiškumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir, kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdami tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.

Lietuvos gynybinė galia grindžiama:

1. Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui.

2. Įstatymo nustatyta visuotine pravalomąja karo tarnyba.

3. Kariuomenės ir jo aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu.

4. Piliečių pasirengimu visuotiniam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai.

5. Geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu.

6. Valstybės atsargomis.

Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Valstybės ginkluotąsias pajėgas sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas.

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Lietuva priešintis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nnekolaboravimu bei kitais būdais. Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti – Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos.

Karinei valstybės gynybai naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatingą reikšmę teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviam vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms.

Lietuvos kariuomenė ypač turi būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti partizaninį karą.

Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas. Pagrindinis kariuomenės uždavinys – naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius kariuomenės dalinių strateginius uždavinius nustato kariuomenės vadas.

Nacionalinis saugumas

Lietuvos gynybos politika remiasi nacionalinio saugumo užtikrinimo principais ir nuostatomis, nurodytomis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo strategijoje. Nacionalinio saugumo užtikrinimas suprantamas kaip suvereniteto ir teritorijos vientisumo išsaugojimas, vidaus saugumo ir tvarkos, konstitucinių demokratinių pagrindų, ūkio subjektų ir gyventojų ekonominio saugumo užtikrinimas, valstybės gamtinės aplinkos ir kultūros vertybių apsauga.

Valstybės gerovės ir klestėjimo pagrindas — nacionalinis saugumas. Tik užtikrinusi nacionalinį saugumą, valstybė sudaro tinkamas sąlygas ekonominiam, socialiniam, kultūriniam visuomenės

potencialui atsiskleisti ir didėti. „Saugi valstybė — klestinti visuomenė“ — taip būtų galima įvardyti nacionalinio saugumo svarbą valstybės valdyme. Nacionaliniam saugumui užtikrinti pasitelkiamos įvairios Lietuvos vidaus ir užsienio politikos priemonės, tačiau viena svarbiausių nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonių — karinė gynyba. Pagrindinės gynybos nuostatos užfiksuotos Lietuvos karinės gynybos strategijoje.

Demokratinės ginkluotojų pajėgų kontrolės principai

Visus sprendimus dėl Lietuvos gynybos politikos, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kariuomenės plėtros planų, kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinių išteklių ir jos apginklavimui bei kitoms rreikmėms skirtų asignavimų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. LR Prezidento, LR Seimo, LR Vyriausybės įgaliojimus ir atsakomybę įgyvendinant demokratinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę nustato LR Konstitucija ir įstatymai.

Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.

Gynybos politikos uždaviniai

Gynybos politikos tikslas — sukurti saugią tarptautinę aplinką ir parengti veiksmingą valstybės karinės gynybos strategiją, numatyti reikiamus iišteklius ir priemones šiai strategijai įgyvendinti. Plėtodama gynybos politiką, Lietuva vadovaujasi saugumo nedalomumo principu, t. y. tik veikdamos kartu valstybės gali efektyviai gintis nuo grėsmių, kylančių už valstybių sienų.

Gynybos politikos uždaviniai

Tradicine prasme karinė gynyba — valstybės gynyba ppriešiškos valstybės agresijos atžvilgiu. Ši karinės gynybos esmė nėra pakitusi, tačiau naujo pobūdžio netradicinės grėsmės, nepaisančios tradicinių valstybių sienų, tokios, kaip terorizmas, gaivalinės nelaimės ir kt., reikalauja koordinuoti valstybės institucijų veiksmus ir sutelkti išteklius tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu bei išplėsti kariuomenės panaudojimo galimybes.

Gynybos politikos uždaviniai yra užtikrinti:

• valstybės gynybą: pasirengimą ginti valstybės suverenumą, teritorijos vientisumą ir neliečiamybę, demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus ir piliečio teises bei laisves ginkluoto užpuolimo atveju;

• atsaką į nekarinio pobūdžio grėsmes kariniais pajėgumais teikiant pagalbą valstybės ir savivaldybės institucijoms ir prisidėti prie krizių valdymo sistemos efektyvaus veikimo.

• tarptautinį stabilumą ir taiką: pasirengimą prisidėti prie regioninio ir pasaulinio stabilumo užtikrinimo ir plėtros bei taikos stiprinimo, įskaitant dalyvavimą tarptautinėse operacijose.

Kolektyvinė gynyba ir kitos saugumo ir gynybos užtikrinimo priemonės

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau — NATO), kurios nare Lietuva tapo 2004 m., steigiamosios 1949 m. Vašingtono sutarties 5 str. nurodo, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar daugiau NATO šalių yra traktuojamas kaip visų NATO šalių užpuolimas, galintis susilaukti gynybinio atsako pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 str. Lietuvos valstybės gynyba yra kolektyvinė visų NATO narių gynyba.

Kolektyvinės gynybos garantijos reiškia ne tik patikimą gynybą, bet ir įsipareigojimą, kad Lietuva grėsmę vienai iš NATO valstybių traktuos kaip grėsmę ir jai pačiai. TTodėl kariuomenė turi būti pasirengusi dalyvauti įvairaus tipo ir intensyvumo tarptautinėse operacijose už Lietuvos ribų.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje taip pat yra vienas iš saugumo užtikrinimo būdų. ES plėtodama savo saugumo bei gynybos politiką (ESGP) siekia integruoti karines ir civilines krizių valdymo priemones; ESGP ir kiti ES krizių valdymo instrumentai gali būti sėkmingai panaudoti skleidžiant saugumo ir stabilumo zoną Europos kaimynystėje.

Siekdama sukurti saugią aplinką, Lietuva dalyvauja tarptautinėse krizių valdymo operacijose, krizių prevencijos priemonėse, plėtoja kitas tarptautinio bendradarbiavimo formas ir priemones. Galimybę sukurti saugią aplinką garantuoja transatlantinis ryšys, todėl jo išlaikymas yra vienas iš svarbiausių gynybos politikos principų.

Lietuva remia NATO „atvirų durų“ politiką ir NATO šalių partnerių vykdomas reformas gynybos ir saugumo sektoriuose. Lietuva ir NATO remia partnerių (Ukrainos, Pietų Kaukazo šalių, Moldovos, Centrinės Azijos ir kt.) pastangas diegti demokratinio ir civilinio valdymo principus gynybos srityje, modernizuoti ginkluotąsias pajėgas, galinčias prisidėti prie NATO taikos palaikymo operacijų, ir stiprinti pilietinę visuomenę, gerbiančią euroatlantinėje erdvėje puoselėjamas demokratines vertybes.

Lietuvos kariuomenė yra neatskiriama šalies pilietinės visuomenės dalis. Kariuomenė atskaitinga visuomenei per valstybės institucijas, ji siekia išlaikyti tiesioginius ryšius su visuomene, padėti civilinei valdžiai nelaimių atveju (potvyniai, gaisrai ir pan.).

Pagrindiniai kariuomenės plėtros principai

Lietuvos įstojimas į NATO 2004 m. iiš esmės pakeitė Lietuvos karinės gynybos koncepciją. Iki tol kūrusi dideliu karių skaičiumi paremtą kariuomenę, skirtą teritorinei gynybai, prisijungusi prie Aljanso Lietuva perėjo prie kariuomenės, kurios pagrindiniai plėtros principai yra šie:

• Efektyvumas — pajėgumų sąveikumas tarpusavyje ir su sąjungininkių pajėgomis, tinkamas parengtumas plataus spektro operacijoms, mobilumas, gebėjimas sklandžiai veikti daugianacionalinių dalinių sudėtyje.

• Perdislokavimas — gebėjimas strateginiu oro ir/arba jūros transportu perdislokuoti bendroms su sąjungininkėmis operacijoms skirtus karinius vienetus į veiksmų vietą už Lietuvos ribų (turi būti užtikrintas strateginis oro ir jūrų transportas).

• Išsilaikymas — gebėjimas operacijų metu efektyvios logistinės sistemos dėka išsilaikyti operacijos vietoje nustatytą laiką.

• Platus panaudojimas — gebėjimas dalyvauti plataus spektro operacijose: kariniai vienetai, turintys pakankamai žmonių, įrangos bei pajėgūs reaguoti į visų tipų grėsmes, krizes ir nelaimes Lietuvos teritorijoje bei už jos ribų.

• Išgyvenamumas — gebėjimas operacijų metu veikti ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis, apsisaugoti nuo masinio naikinimo ginklų bei veikti aplinkoje, užterštoje atominiais, biologiniais ir cheminiais ginklais.

• Efektyvus vadovavimas ir valdymas — gebėjimas užtikrinti pažangių, Saveikių ir mobilių vadovavimo, valdymo ir ryšių sistemų veikimą.

Nacionalinio saugumo strategija

BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinio saugumo strategijos tikslas – numatyti saugios valstybės plėtros viziją, nustatyti nacionalinio saugumo politikos pagrindinius tikslus ir uždavinius, nacionalinius interesus ir jų įgyvendinimo priemones politikos, diplomatijos, gynybos, ekonomikos iir kitose srityse. Ši strategija grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, Šiaurės Atlanto bei Europos Sąjungos sutartimis.

Lietuvos Respublika įgyvendina šią Nacionalinio saugumo strategiją kaip ilgalaikių politinių nuostatų ir priemonių sistemą, leidžiančią užtikrinti valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus ir piliečio teises bei laisves, saugią asmens aplinką, kultūrinį savitumą įvertinant saugumo iššūkius, atsirandant naujiems rizikos veiksniams ir pavojams, kylant grėsmėms, krizinėms situacijoms ir ginkluotiems konfliktams.

Lietuvos Respublika suvokia savo saugumą kaip suvereniteto ir teritorijos vientisumo išsaugojimą, vidaus saugumo ir tvarkos, konstitucinių demokratinių pagrindų, ūkio subjektų ir gyventojų ekonominio saugumo užtikrinimą, valstybės gamtinės aplinkos ir kultūros vertybių apsaugą.

Tapusi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) bei Europos Sąjungos nare, Lietuvos Respublika savo nacionalinį saugumą suvokia kaip sudedamąją šių organizacijų saugumo politikos dalį ir remiasi NATO strateginės koncepcijos, Europos Saugumo strategijos, kitų NATO ir Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose išdėstytų grėsmių analize, strateginiais tikslais ir veiklos priemonėmis.

Lietuvos Respublika, formuodama ir įgyvendindama nacionalinę saugumo politiką, laikosi visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, dalyvauja kuriant teise ir teisingumu pagrįstą tarptautinę tvarką.

Nacionalinio saugumo strategija yra grindžiamos atskirų valstybės veiklos sričių strategijos ir doktrinos bei ilgalaikės valstybinės saugumą stiprinančios programos. Jos yra keičiamos atnaujinant Nacionalinio saugumo strategiją.

. Lietuvos Respublikos saugumo darbotvarkę lemia dabartinei

saugumo aplinkai būdingi veiksniai:

Lietuvos Respublikos narystė NATO bei Europos Sąjungoje ir procesai, vykstantys šiose tarptautinėse organizacijose;

procesai, vykstantys Europos Sąjungos ir NATO rytinėje kaimynystėje ir ypač tiesiogiai su Lietuvos Respublika besiribojančiose Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybėse;

atsakas į tarptautinio terorizmo iššūkį ir didėjanti masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmė.

Lietuvos Respublikos NACIONALINIO saugumo politika

Pagrindiniai tikslai ir uždaviniai

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos tikslai yra apsaugoti gyvybinius ir pirmaeilius nacionalinius interesus, neutralizuoti pavojus bei grėsmes ir neleisti rizikos veiksniams virsti pavojais ar grėsmėmis. <

Vienas iš pagrindinių uždavinių yra draugiški santykiai su užsienio valstybėmis, regioninis stabilumas, taika ir įsitvirtinimas euroatlantinėje erdvėje.

Nacionalinio saugumo strategijos nuostatos ir įgyvendinimo kryptys:

Esminė Lietuvos Respublikos strateginė nuostata yra įtvirtinti laimėjimus ir pastarojo dešimtmečio teigiamus pokyčius. Tinkamiausiu ir patikimiausiu būdu šiems istoriniams laimėjimams stabilizuoti Lietuvos Respublika, tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare, laiko sėkmingą savo įsitvirtinimą euroatlantinėse struktūrose, aktyvų dalyvavimą priimant NATO ir Europos Sąjungos sprendimus ir tolesnę šių tarptautinių organizacijų plėtrą priimant į šias organizacijas deramai pasirengusias valstybes. Tolesnė šių ttarptautinių organizacijų plėtra galutinai užtikrintų ne tik Baltijos regiono saugumą ir stabilumą, bet ir ilgalaikius visų regiono valstybių saugumo ir gerovės laimėjimus.

Lietuvos Respublikos saugumo politika numato ginkluotos jėgos panaudojimą tiek individualios, tiek kolektyvinės gynybos nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat tarptautinių įįsipareigojimų vykdymo atvejais pagal Jungtinių Tautų Chartiją, Šiaurės Atlanto Sutartį, Europos Sąjungos steigimo sutartį, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus.

Šia Nacionalinio saugumo strategija grindžiamų atskirų valstybės veiklos sričių strategijų ir doktrinų pagrindiniai principai užsienio ir gynybos politikos, valstybės vidaus saugumo ir kitose nacionalinio saugumo srityse:

Vidaus saugumas ir gerovė. Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politika yra orientuota į vidaus socialinio ir ekonominio stabilumo stiprinimą. Tai apima visuomenės saugumo užtikrinimą, taip pat fiskalinės ir monetarinės politikos stabilumą, užsienio prekybos augimą, ekonominės plėtros skatinimą, socialinę paramą, kovą su korupcija, pilietinės visuomenės stiprinimą, kultūros ir civilizacijos vystymą ir integraciją į tarptautines ekonomines bei kultūrines organizacijas.

Viešasis saugumas. Lietuvos Respublika garantuoja visų jos teritorijoje esančių asmenų teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų ppasikėsinimų bei reikiamą skubią pagalbą ekstremalių situacijų atvejais. Tuo tikslu plėtojama ir įgyvendinama veiksminga nusikaltimų kontrolės ir prevencijos politika, prioritetą skiriant kovai su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir terorizmu, neteisėta narkotikų apyvarta, kontrabanda; tobulinamas krizių valdymas.

Žmogaus ir piliečio teisės. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savo piliečiams ir kitiems jos teritorijoje esantiems asmenims tarptautinės teisės pripažintas žmogaus ir piliečio teises, įskaitant tautinių ir kitokių mažumų teises.

Stabilus ekonomikos augimas. Strateginis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo prioritetas yra sukurti tinkamas sąlygas ekonomikai augti, mažinant šešėlinės ekonomikos ppoveikį ir siekiant užtikrinti aukštesnį piliečių gyvenimo lygį.

Socialinis saugumas ir stabilumas. Svarbus saugumo elementas yra struktūrinių ekonominių reformų ir išorės poveikio negatyvių padarinių gyventojų užimtumui šalinimas bei šešėlinio užimtumo mažinimas. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti pakankamas socialinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo sąlygas. Socialiai savarankiškos, vieningos ir kartu stabilios visuomenės kūrimas yra pagrindinis Lietuvos Respublikos saugumo elementas.

Karinė gynyba. Karinė gynyba yra viena iš pagrindinių nacionalinio saugumo politikos priemonių. Lietuvos karinė gynyba remiasi šiais pagrindiniais principais:

. Demokratinė ginkluotųjų pajėgų kontrolė. Vykdant karinę Lietuvos valstybės gynybą ir ginkluotųjų pajėgų plėtrą, užtikrinamas visapusiškas krašto apsaugos sistemos atskaitingumas visuomenei per jos išrinktus atstovus – Lietuvos Respublikos Seimą.

Atgrasinimas ir kolektyvinė gynyba. Atgrasinimas remiasi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos ir karinių pajėgumų stiprinimu bei NATO kolektyvinės gynybos principais. Stiprus Aljansas yra svarbiausias efektyvų atgrasinimą, o tiesioginės grėsmės atveju – kolektyvinę gynybą užtikrinantis Lietuvos valstybės saugumo veiksnys.

Krizių prevencija ir stabilumo plėtra. Remdamasi saugumo nedalomumo principu ir atsižvelgdama į transnacionalinį grėsmių pobūdį, Lietuvos Respublika kartu su NATO sąjungininkėmis vykdo krizių prevenciją ir prisideda prie pasaulinio ir regioninio stabilumo plėtros, panaudodama turimas karines priemones.

Euroatlantinė integracija ir stabilumas. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip saugumo ir transatlantinės gynybos sistemos dalis. Lietuvos Respublika užsienio ir vidaus politikos priemonėmis siekia vvisapusiško integravimosi į euroatlantinę erdvę. Visos valstybės institucijos pagal savo kompetenciją rengia ir vykdo politiką, užtikrinančią euroatlantinio regiono stabilumo ir glaudesnės integracijos tikslus:

Narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Lietuvos Respublika siekia pasinaudoti visomis narystės NATO ir Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis ir ištekliais, kad taptų saugia, klestinčia, konkurencinga valstybe. Aktyvi ir efektyvi Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje ir šių struktūrų plėtra į valstybes, kurios išreikš norą ir bus pasirengusios prisijungti prie minėtų tarptautinių organizacijų, yra Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos prioritetas.

. Aktyvus dalyvavimas palaikant taiką ir tarptautinį stabilumą. Šioje srityje Lietuvos Respublika teikia prioritetą konfliktų prevencijai, diplomatijai ir tarptautinės teisės priemonėms. Ypatingas prioritetas teikiamas teisės ir teisingumo bei kitų demokratinių vertybių užtikrinimui, tarptautiniam krizių valdymui, masinio naikinimo ginklų plitimo prevencijai, tarptautiniams ginklų kontrolės režimams, efektyvios nacionalinės eksporto kontrolės sistemos stiprinimui, politikai bei įstatymų leidybai, nukreiptai prieš naujas grėsmes, pavojus bei saugumo rizikos veiksnius.

Gerų kaimyninių santykių skatinimas ir regioninis bendradarbiavimas. Lietuvos Respublika teikia prioritetą bendradarbiavimui Baltijos jūros regione, Šiaurės Europoje, su Rusijos Federacija, taip pat su naujosiomis Europos Sąjungos kaimynėmis. Lietuvos Respublika plėtoja ir stiprina dvišalius ir daugiašalius santykius su šiomis valstybėmis, pasinaudodama savo geografiniais, istoriniais ir kultūriniais ypatumais. Taip pat vykdoma specifinė politika, pavyzdžiui, pragmatiškas selektyvus bendradarbiavimas su Baltarusija.

Įstatymų leidyba. Analizuodama, kkaip įgyvendinama Nacionalinio saugumo strategija, Vyriausybė teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

Bendrieji išteklių prioritetai. Atsižvelgiant į išteklių paskirstymą įvairioms sritims, tiesiogiai veikiančioms bendrą Lietuvos Respublikos saugumą, prioritetas teikiamas veiklai, kuri skatina pilietinį aktyvumą ir pilietinės sąmonės ugdymą, ekonomikos plėtrą, socialinį stabilumą ir didina atsako į grėsmes pajėgumus, ypatingą dėmesį skiriant kuo aktyvesniam dalyvavimui NATO ir Europos Sąjungos veikloje.

Išvados

Lietuvoje pagrindinė atsakomybė spręsti užsienio politikos klausimus tenka Respublikos prezidentui, tačiau už jos įgyvendinimą labiausiai atsakinga Užsienio reikalų ministerija. Šios ministerijos misija yra atstovauti Lietuvai ir jos piliečių interesams bei juos ginti tarptautinėse organizacijose ir užsienio valstybėse. Pagrindinės funkcijos yra suformuoti Lietuvos užsienio politikos prioritetus, palaikyti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Užsienio reikalų ministerija savo strateginius tikslus nustato pagal tuo metu atitinkančią politinę situaciją. Kadangi šiuo metu svarbiausi įvykiai Lietuvai buvo įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą, pagrindiniai tikslai yra įsitvirtinti ES ir NATO bei pasinaudoti šios narystės teikiamomis galimybėmis, taip pat vystyti santykius su kitomis šalimis, skatinti Lietuvos ekonomikos spartesnę integraciją į Europos ir pasaulio rinkas ir dalyvauti tarptautinėse organizacijose, tuo norint prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų užtikrinti demokratiją, žmogaus teises, taiką ir stabilumą.

Naudota literatūra

• Feliksa Žigaras ,, politologija‘‘

• http://www.lka.lt

• Kojelavičius ,,Lietuvos istorija‘‘