Interesų grupės viešojoje politikoje

1. Interesų grupės ir jų klasifikacija

Žmonių grupių noras paveikti valdžią ar jos atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų, pastaruoju metu tapo ypač pastebimu ir nenuginčijamu vaidmeniu politikos formavime. Šios organizuotos žmonių grupės kitaip dar vadinamos „interesų grupėmis“. Interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai, tačiau jos nesiekia valdžios tiesiogiai, o stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. IInteresų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios troškimas, tačiau svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės

„Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žžymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – „Žaliųjų“ politinės organizacijos.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intereso grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupės yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijos, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japonijoje, kkur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Svari atmosfera gali būti svarbiu prioritetu, bet pramonės vystymas taip pat būtinas. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi Kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, ggali būti asmenine nauda kitai grupei.“ (Zeigler H. Politinė bendruomenė. p.154)

Vieningai sutariama, jog interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Jo vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių tikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai ir reikalavimai, kurie tampa vienokių ar kitokių veiksmų priežastimi. Turbūt aiškiausią ir populiariausią interesų grupių klasifikaciją pagal organizuotumo kriterijus yra pasiūlęs politologas G.A.Almond. Pagal šią klasifikaciją skiriami keturi grupių tipai: anoniminės, neasocijuotos, asocijuotos ir institucinės:

ü Anoniminės interesų grupės – tai grupės, kurios nepasižymi dideliu oorganizuotumu, neturi aiškių lyderių, susiformuoja spontaniškai, egzistuoja trumpą laiką.(Atsiranda daugikliu atvejų dėl žmonių nusivylimo). Jos yra būdingiausios besivystančioms šalims, tačiau gali pasireikšti ir kitur. Pvz. žydai buvusioje SSRS, musulmonų fundamentalistai Irane ir t.t. Anoniminių interesų grupių veikimo būdai taip pat yra patys primityviausi; tai masinės demonstracijos, grasinimas jėga, jos vartojimas, teroristiniai išpuoliai.

ü Neasocijuotos interesų grupės – tai grupės, neturinčios jokios formalios organizacijos ir aktyviai nedalyvaujančios politikoje, tačiau susidedančios iš žmonių, potencialiai turinčių vienodus interesus. Tai ir įvairios gentys, ir tautinės mažumos, ir įvairūs socialiniai sluoksniai, netgi religinės grupės. Šios interesų grupės būdingiausios atsilikusiems kraštams (pvz. čigonai Rytų Europoje, „neliečiamieji“ Indijoje. Jos aktyviau neveikia, tačiau kelia socialinių konfliktų grėsmę vien savo buvimu.

ü Asocijuotos interesų grupės – tai grupės, kurios yra laisvai susikūrusios ir gerai organizuotos, siekiančios sau norima linkme paveikti vyriausybės politiką, aktyviai ginančios ir atstovaujančios savo interesus. Jos labiausiai pasireiškia išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse (pvz. profsąjungos, verslininkų susivienijimai, intelektualų profesinės asociacijos, žemdirbių grupės, judėjimai už taiką ir nusiginklavimą. Asocijuotų interesų grupių veikla labiausiai pasireiškia per partijas, jų finansavimą. Dar jos daro intelektualinį poveikį.

ü Institucinės interesų grupės – tai grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose, kad padėtų vyriausybei įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Institucine interesų grupe galima ppavadinti ir armiją, ir valdininkiją, ir mokslo bei mokymo įstaigas, taip pat mokslinius institutus ir t.t. Jos labiausiai įtakingos besivystančiose šalyse (pvz. Lotynų Amerikoje ).Šios grupės veikia politinį procesą, stengiasi išnaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, turimus valstybės valdymo sistemoje.

2. Lobizmas

Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiką. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus kurie ir atlieka lobistinę veiklą. „Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas).

Taip pat apibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:

“1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;

2) asmenų veikla, kai jie valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų kvietimu atlygintinai ar neatlygintinai kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus;

3) valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų tteisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises;

4) pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai;

5) mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais;

6) fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais.” (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas)

Siekiant Lietuvoje kontroliuoti lobistinę ir interesų grupių veiklą, yra sukurtos priemonės reguliuojančios ir ribojančias lobistų priemones.

“Būti lobistinės veiklos užsakovu draudžiama:

1) valstybės politikui;

2) valstybės pareigūnui, valstybės tarnautojui ar teisėjui;

3) valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms;

4) valstybės ar savivaldybių įmonėms.” (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas)

Kiti lobistinės veiklos apribojimai:

1. Lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui draudžiama sulygti dėl tokio lobistinių paslaugų apmokėjimo, kai atlyginimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo arba naujo teisės akto priėmimo ar nepriėmimo.

2. Draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.

3. Interesų grupės ir politinės partijos

Kaip jau minėta anksčiau, pagrindinis interesų grupių ir politinių partijų skirtumas yra jų tikslai. Interesų grupės nesiekia valdžios, joms pakanka spaudimo.

Tačiau neretai sąveika tarp jų būna itin artima. Pvz.: partijos remia interesų grupes, stengiasi paveikti sprendimų priėmimą jų naudai ir taip atsidėkoja joms už rinkimų kampanijos finansavimą. Dažnai interesų grupės formuoja viešąją nuomonę ir partijos siekia interesų grupių paramos, norėdamos pritraukti kuo daugiau rinkėjų. Taip pat yra keletas kitų partijų ir interesų grupių skirtumų:

ü Skirtingi būdai įgyvendinant tikslus: politinės partijos veikia kitais būdais. Jos nori platesnių visuomenės sluoksnių paramos, todėl siekia kompromisų. Taip jos tik santykiškai gali ginti piliečių interesus;

ü Politinės partijos yyra atsakingos visuomenei, o interesų grupės neatsako už savo veiklos padarinius;

ü Partijos atviros visoms visuomenės grupėms, o interesų grupės – ne.

ü Interesų grupių veikla paprastai orientuota tik vieną ar keletą veiklos krypčių, o partijų veikla apima visus nacionalinių interesų aspektus.

Partijų ir interesų grupių vaidmens skirtumai:

ü Interesų grupių veikla dažnai yra konfliktų priežastis, o partijos stengiasi įvairiais būdais spręsti visus nesklandumus;

ü Politinės partijos yra gyventojų integracijos į politinę sistemą objektas. Interesų grupės tokią funkciją taip pat vykdo, tačiau daug siauresniu mastu; Politinės partijos ir interesų ggrupės taip pat turi daug bendro. Partijos gali formuotis interesų grupių pagrindu, o pastarosios gali dalyvauti rinkimuose. Jei taip atsitinka, tai paprastai tos interesų grupės tampa partijomis, jų veikla išsiplečia.

Skirtingų ideologijų partijos skirtingai vertina interesų grupių ir valstybės santykį. Socialistinės ppasisako už korporatyvistinį modelį, leidžiantį ginti dirbančiųjų interesus, o štai liberalai – prieš bet kokį grupių veiklos apribojimą. Konservatoriai taip pat remia laisvą jų veiklą, tačiau interesų grupių veiklos modelis, būdingas kiekvienai šaliai dažniausiai yra formuojamas tos šalies istorinės praeities, kultūrinės, socialinės, politinės aplinkos, o ideologinis momentas ne visuomet yra svarbus.

4. Interesų grupių įtakos šaltiniai

“Interesų grupių veikla, kurios imasi išrinktieji ir skiriamieji valdininkai, daro įtaką dėl lengvai suprantamų priežasčių: vyriausybės pareigūnai derėdamiesi turi savų kozirių, nes jie netiesiogiai savo valdžią gali panaudoti įvairiausiais būdais. Tie, kuriems tenka bendrauti su šiais pareigūnais, žino apie šitą pasirinkimo laisve. Tačiau kaip įtakos gali įgyti nevyriausybinės grupės? Ar čia svarbu kas nors daugiau, nei tik balsai ir pinigai – du plačiausiai pripažinti būdai, kaip įįgyti įtakos?” (Lindblom C. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. P.125)

4.1. Poveikis balsavimo rezultatams

Pirma, ar labai svarbus yra grupės gebėjimas veikti rinkimus – nulemti balsavimo rezultatus? Dažnai manoma, jog vyriausybės valdininkai baiminasi, kad apviltų interesų grupių narių balsai atsigręš prieš juos, tačiau daug politikos mokslininkų abejoja šios interpretacijos adekvatumu. Kai interesų grupės bando grasinti valdininkui, jog jos paveiks rinkėjų balsus, ,,jos paprastai į įstatymų leidėją nukreipia neužtaisytą ginklą“, ir valdininkai šitai žino. Kadangi daugelio piliečių nuostatos balsuoti už vieną ar kkitą partiją išlieka palyginti pastovios, interesų grupės lyderiui, kuris šitaip bando atsilyginti išrinktajam pareigūnui arba jį nubausti, bus tikrai nelengva siekiant daryti įtaką savo grupės narių balsams.Be to, profesines sąjungos arba kitos dideles organizacijos nariai tikriausiai nebalsuos vienodai.

Kartais organizuotos grupės būna labai įtakingos vietos rinkimuose, pavyzdžiui, kai mokyklos tarybos rinkimus laimi mokytojų profesinės sąjungos remiami kandidatai. Organizacijos, kovojančios prieš mokesčius, kartais viešąją nuomonę nuteikia prieš kai kuriuos kandidatus arba prieš valstijų obligacijų emisiją.

4.2. Rinkimų kampanijų finansavimas

Kita žinoma interesų grupių įtakos rūšis, nelabai nutolusi nuo poveikio rinkimų rezultatams, yra kandidatų rinkimų kampanijų finansavimas. Potencialūs kandidatai, nepajėgiantys rasti sąjungininkų bent vienoje iš pagrindinių interesų grupių, paprastai dėl lėšų stygiaus rinkimuose negali pasirodyti sėkmingai. Taigi įstatymų leidybos institucijas užpildo nariai, kurie be didelių raginimų yra nusiteikę bent jau atidžiai išklausyti tuos, kurie jiems padėjo laimėti rinkimus.

4.3. Įtikinėjimas

Kad ir kokie svarbūs būtų balsai ir pinigai, jie vis dėlto nėra tokie galingi kaip paprastai manoma, ir jais remiantis negalima iki galo paaiškinti interesų grupių įtakos. O gal įtaka yra pasiekiama ir dėl ,,racionalesnių“ priežasčių? Ar interesų grupės, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori žmonės, kontroliuodamos vyriausybės veiklą ir kitaip įsijungdamos į viešosios politikos formavimo procesą, kaip nors išsikovoja įtakingą vaidmenį sau ?

Atsakymą, atrodo, duoda argumentuoto įįtikinėjimo, kurį lobistai kartais labai gerai atlieka, vaidmuo politiniame gyvenime. Iš dalies tai yra tiesiog gudrumo išraiška, pavyzdžiui, aeronautikos įmonė, siekianti sudaryti naują sutartį, tikriausiai nebus linkusi aiškinti, kaip ši sutartis padidins jos pelną. Vietoj to ji imsis lobistinės veiklos, pagrįstos tam tikriems valdininkams svarbiomis vertybėmis. Jeigu politiniame procese dalyvauja nemažai dalyvių, galinčių panašiai argumentuoti savų interesų siekimą, atveriamas kelias protingai viešajai politikai, dėl kurios sutartų dalyvaujančiųjų dauguma. Akivaizdu, kad būtina, jog dalyvautų daugelis grupių, atstovaujančių skirtingiems požiūriams į problemą, kad netikslūs ir klaidinantys vienos interesų grupės siekiai galėtų būti užginčyti kitų grupių. Kai šios sąlygos yra beveik patenkintos, geram tikslui gali pasitarnauti net iš dalies manipuliacijomis pagrįstos ir nevisiškai nuoširdžios interesų grupių pastangos įtikinti kitus.

Yra pakankamai įrodymų, kad interesų grupių teikiami argumentai dažnai atlieka šviečiamąją funkciją. Profesionalus lobistas per dešimtį minučių gali paaiškinti tai, ką valdžios narys išsiaiškintų dvi valandas pastudijavęs įstatymų projektus.Viena priežastis, dėl kurios lobistai yra linkę specializuotis ir dirbti su kokiais nors komitetais bei jų personalu, yra ta, kad ,,per tam tikrą nuolatinių kontaktų laiką lobistai gali įrodyti, jog jų informacija yra patikima.

Šališkos analizės svarba padeda paaiškinti nepaprastą kai kurių interesų grupių kampanijų, nukreiptų ne į įstatymų leidėjus ar administratorius, bet į teismus, efektyvumą. Gėjų tteisės, abortai ir kiti socialines politikos klausimai į teismų darbotvarkę taip pat buvo įtraukti spaudžiant grupėms, siekusioms savo pažiūrų įtvirtinimo įstatymu.

4.4. Interesų grupių lyderiai kaip elitas

Interesų grupės daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui, todėl prasminga interesų grupių lyderius traktuoti kaip valdančiojo elito narius – kartu su vyriausybės pareigūnais ir vadovais. Interesų grupių lyderiai yra ir didžiulę įtaką turintys asmenys, ir tie, kurie yra veikiau užimti, nei įtakingi. Tačiau jei sąvoka ,,elitas“ apibrėžiamos grupės, kurios palyginti su visa visuomene yra mažos ir kurių politinė įtaka yra neproporcingai didelė, tuomet įtakingiausių interesų grupių lyderiai iš tikrųjų priskirtini šiai kategorijai.

Tai yra ypač teisinga atžvilgiu tų, kurie dalijasi faktine valdžia, kai vyriausybės politikos formuotojai atsakomybę už politikos formavimą deleguoja privačioms grupėms. Į rinką orientuotoje visuomenėje priimant daugelį ekonominių sprendimų tai nutinka labai dažnai. Tačiau toks delegavimas neapima vien tik verslo vadovų.

5. Teigiami interesų grupių veiklos aspektai

“Paprastai manoma, kad per interesų grupių veikla yra įgyvendinamos minties, žodžio, peticijų ir susirinkimų laisvės – tos laisvės, dėl kurių buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė numato teisę burtis į grupės, o žodžio laisvė implikuoja leidimą užsiimti finansavimo paieška, kad galėtų nusipirkti vietos laikraštyje ar užmokėti už laiką eteryje. Ar verslo korporacijoms ir kitoms didelėms institucijoms reikėtų leisti naudotis

tomis pačiomis teisėmis, kurios pirmiausia buvo numatytos individualiems piliečiams, yra vienas iš svarbiausiu klausimų, į kurį lig šiol pakankamai gerai neatsakė nei demokratijos teorija, nei praktika.

Be įtakos laisvei, interesų grupės atlieka ir tam tikras politikos formavimo funkcijas. Visi žino, kad interesų grupių veikla paprastai iškraipo politikos formavimą; tai aptariama toliau šiame skyriuje. Tačiau interesų grupės atlieka ir pozityvesniu funkcijų.” (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.119)

5.1. Piliečių valios išaiškinimas

Kartais privačios interesų grupės sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių iir labiau kompetentingų vadovų bei personalo. Dalis tokiu mainų atliekama informacinėmis brošiūromis ir panašiomis priemonėmis, už kurias yra atsakingi profesionalus darbuotojai. Per rinkimus į vadovaujančius postus profesinėje sąjungoje ar kitoje interesų grupėje kandidatų nuomonių skirtumai gali padėti eiliniams nariams suvokti problemas, kurios iškyla jų organizacijai. Kaip dažnai atsitinka, tai labai priklauso nuo atskiru grupių ir nuo kiekvieno grupės nario.

Be to, interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Kadangi oorganizacijos formuoja savo narių pažiūras, būtų neteisinga sakyti, kad jos tiesiog išreiškia tai, ko nori jų nariai. Tačiau interesų grupės dažnai gina tuos poreikius ir norus, kuriems, jų vadovybes manymu, turėtų pritarti ar bent neprieštarauti dauguma tų grupių narių. Žinoma, vverslo įmonių vadovai gali diktuoti grupės pozicija ir nesukti sau galvos dėl ,,narių“ nuomonės.

5.2. Realistiškos darbotvarkės sudarymas

Alternatyvių viešųjų politikų, kurias bet kurio klausimu galėtų vykdyti vyriausybė, yra bent jau tiek pat, kiek ir piliečių, kurių kiekvienas galbūt savaip supranta, kokia turėtų būti gera viešoji politika. Kadangi niekas neįstengtų išnagrinėti visos šios viešosios politikos alternatyvų gausybės, siūlymų skaičius turėtų būti sumažintas tiek, kad juos būtų galima suvaldyti. Kad viešosios politikos būtų formuojamos visuomenės valia, daugybės žmonių nuomonės turi būti sujungtos, atsisakius daugybės individualių skirtumų vardan bendrų bruožų, kurie patenkinamai vienija daugelį nuomonių.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, interesų grupių veikla individualių interesų nepriešpriešina bendriesiems interesams. Ji veikiau padeda įveikti individualių interesų įvairovę ir konfliktą. Apibendrinant galima pasakyti, kad interesų grupės padeda suformuoti realistišką ddarbotvarkę, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori piliečiai.

5.3. Sąveika kaip problemų sprendimo būdas

Interesų grupių sąveika su biurokratija yra svarbi socialiniu problemų sprendimui – be tokios sąveikos būtų sunku aprėpti visa sudėtingą vyriausybės darbotvarkę. Balsavimu galima išspręsti tik nedaugelį vyriausybei iškilusių klausimų, ir net įstatymų leidžiamoji valdžia pajėgi aprėpti tik nedidelę spręstinų problemų dalį. Tad valdžios delegavimas departamento ar biuro vadovybei dažnai tampa efektyviausiu viešosios politikos klausimo sprendimo būdu.

Tačiau kaip elgtis tuo atveju, jeigu valdininkai reaguoja tik į nedaugelį skirtingų visuomenės nnarių interesų? Siekiant nuo to apsisaugoti, galima sukurti įvairių priemonių, kurios priverstu administratorių, prieš priimant viešosios politikos pasirinkimą, plačiai aptarti jį su atitinkamais valdininkais, atsakingais už kitas sritis, ir privačiomis interesų grupėmis. Pavyzdžiui, iš valdininko gali būti reikalaujama, kad jis problemą pateiktų svarstyti tarpdepartamentiniam komitetui, arba gautų pritarimą iš tam tikrų verslo grupių ir kitų privačių organizacijų, kurios šiais klausimais yra suinteresuotos arba kompetentingos. Papročiais grindžiamos neformalios taisyklės gali reikalauti, kad valdininkas rastų kompromisą tarp skirtingų ,,klientų“, pavyzdžiui, kaip ir tokiais atvejais, kai reguliavimo komisija siekia susitarti dėl kainų su reguliuojamu pramonės sektoriumi, jos profesinėmis sąjungomis, galbūt su vartotojų grupe ir su kita vykdomąja agentūra, atsakinga už fiskalinę arba darbo užmokesčio politiką. Bet kuriuo atveju įvairiems interesams atstovaujančių asmenų sąveika nulemia sprendimą, kurio priėmimo nebūtų galima patikėti nė vienam iš valdininkų ar vykdomųjų agentūrų.

5.4. Valdymo priežiūra

Interesų grupių priežiūros funkcija kai kam atrodo esanti pagrindinė – taip atkreipiamas dėmesys į problemas, jų sprendimo laiką ir būdus. Jos padeda kontroliuoti vyriausybės veiklą – palaiko grįžtamąjį ryšį su atsakingais valdininkais ir pasiskundžia kitiems. Tokiu būdu interesų grupės sugeba pasiekti spartesnį interesų įgyvendinimą ir reikalingų teisės aktų pakeitimus.

6. Neigiami interesų grupių veiklos aspektai

Kadangi organizuotos grupės atlieka būtinas politines funkcijas ir taip prisideda prie pprotingo politikos formavimo proceso bei prie atstovavimo įvairiems požiūriams demokratinėse sistemose, vyriausybės pareigūnai leidžia politikos formavimo procese dalyvauti tiems, kurie laikomi svarstytinų socialinių interesų reiškėjais. Egzistuoja de facto taisykle, kad žaidime gali dalyvauti tik reikalinga organizacija, o viešumas ir kitokia organizacijos veikla iš esmės yra tik ritualas. Šią ypač palankią interesų grupių interpretaciją, kuri vaizduoja sistemą kaip labai racionalią, turėtų atsverti dėmesys kitai, tamsesnei šio reiškinio pusei. Nors interesų grupių veikla yra būtina politikos formavimui, kartu ji kelia ir rūpesčių. (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.133)

6.1. Iškraipymo problema

Pliuralizmo kritikai tvirtina, kad organizacijos, turinčios užtikrinti ryšį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, pačios yra nedemokratiškos. Individai gali užtikrinti organizacijų kiekybinę sudėtį, bet kiek kiekvienas jų gali įtakoti vadovybę? Retai interesų grupės turi kokius nors vidinius mechanizmus, kurie užtikrintų tikslų narių lūkesčių nustatymą. Paprastai jos yra valdomos mažo tarnautoju elito ir aktyvistų. Tik keletas žmonių lanko susirinkimus, balsuoja organizaciniuose rinkimuose ir yra įtakingi organizacijos viduje.

Ekonominiu interesų grupės gali mažai duoti ir mažai gauti, nes jų nariai menkai domisi įstatymų leidybos detalėmis. Kai visi nariai kviečiami tam, kad paremtų ar pasisakytų prieš įstatymo išleidimą, pavyzdžiui, laiškais – tai daroma norint paruošti dirvą deryboms. Narystė tokiose organizacijose retai remiasi tik įsipareigojimais politinei lobistų vveiklai. Kadangi išskirtinės šių interesų grupių suteikiamos lengvatos (techninė informacija, konferencijos, socialinė veikla, lengvatų suteikimas, pigus draudimas) dažnai yra įstojimo į grupę priežastis, lobistai gali veikti ir spręsti be narių įsikišimo. Ši sistema gerai žinoma įstatymų leidėjams ir ji jiems atrodo naudinga. Įdomu, kad masinės informacijos priemonės visiškai neinformuoja apie tokią tvarką.

Verslininkai, tos drąsios sielos, įsipareigojusios tikslui ir siekiančios investuoti savo pinigus ir laiką interesų grupės sukūrimui, turi skirtingus interesus ir įgūdžius, nei žmonės, kurie įstoja vėliau. Verslininkai yra pakeičiami, kai organizacija biurokratizuojasi ir vadovaujančias pareigas užima neišvengiamai labiau politiškai nuovokūs ir jautresni politinio dialogo niuansams žmonės.

Kadangi organizacinė vadovybė, kaip ir visos politinės vadovybės, primeta savo nuostatas pasyviems pasekėjams, jos nėra tiksliai atspindimos. Klaidingai pateiktos narių pažiūros visada yra ištaisomas daugelio gudrybių, naudojamu interesų grupių demokratinio imidžo sudarymui. Dauguma organizacijų supranta ryšio tam tikra forma tarp lyderių ir pasekėjų svarbumą. Didžiausios grupės organizuoja nacionalinius suvažiavimus, kur tuo metu vykdomos dalyvių apklausos, kurių dalis būna atsitiktinės, o kitos yra pakankamai kruopščiai atliekamos. (Zeigler H. Politinė bendruomenė. P.164)

6.2. Politinė nelygybė

Jokioje šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje interesų grupės neatstovauja visiems piliečiams vienodai. Etninėms mažumoms, moterims, vartotojams, neturtingiesiems ir politiniams radikalams organizuotos grupės paprastai atstovauja nepakankamai, bet neproporcingai tvirtai atstovauja vyraujančioms etninėms grupėms, vyrams, verslui, pasiturintiems

ir tiems, kurie siekia išsaugoti turimas privilegijas.

Nelygybė tarp žmonių kartais nepagrįstai pagražinama pareiškimais, kad demokratinėje sistemoje daugybė grupių daro daugmaž vienodą įtaką politikai. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai jau savaime būtų nelygybės požymis.

Tačiau interesų grupės nėra ir negali būti vienodai įtakingos. Įtaka neatitinka ir šių grupių narių skaičiaus. Palyginus su dauguma kitų organizuotų interesų, verslo grupės dažniausiai naudojasi geresnės organizacijos ir finansų teikiamais pranašumais. Pavyzdžiui, medikų profesijos nariai savo interesų grupių veiklai naudoja turimus organizacinius ir finansinius ppranašumus, ir kai kuriose medicinos politikos srityse turi neįprastai didelę įtaką.

Ir ne visoms grupėms, siekiančioms priėjimo prie politikos formavimo proceso, vienodai tai pasiekiama. Netgi sustiprėjus moterų statusui kai kurių valstybės tarnautojų pripažįstamos politikos taisyklės nereikalauja, kad jie moterų organizacijas traktuotų lygiai taip pat kaip ir vyrų.

Taigi interesų grupių veikla yra didžiulės politinės nelygybės, nederančios su demokratinėmis normomis, šaltinis. (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.133)

6.3. Bendrų interesų pajungimas daliniams interesams

Kita bėda yra ta, kad interesų grupės, ssiekdamos savo siaurų (arba segmentinių) interesų, gali nepaisyti bendros gerovės. Nors šis tvirtinimas gali būti ir pagrįstas, dėl viso pikto jį reikėtų tirti atsargiai. Ko gero, griežtai tariant, nėra visiems bendrų požiūrių. Netgi tokiu universaliu klausimu, kaip kelio užkirtimas branduoliniam kkarui, išsiskiria žmonių nuomonės dėl aplinkybių, kuriomis jie norėtų išgyventi. Tai nepaneigia labai paplitusių siekių egzistavimo – tokių, kaip siekis išvengti ekonominės depresijos, išsaugoti švarią aplinką, pagerinti švietimą. Tačiau šios viltys yra tokios populiarios, kad nelabai ir aptarinėjamos, o politiniai nesutarimai paprastai susitelkia ties siauresniais šių klausimu aspektais, dėl kurių sutariama mažiau. Kitaip tariant, interesų grupių veikla veikiau pabrėžia skirtumus, o ne bendrumus.

Ateityje šis akcentas gali kelti vis daugiau rūpesčių. Anksčiau politikos formavimo procesas sprendė problemas, susijusias su klausimu ,,Kas ką gauna?“: mokesčių, darbo santykių, žemės ūkio politikos ir pramonės reguliavimo. Žinoma, kai kurios problemos (pvz., šalies gynyba) visados kėlė su bendra gerove susijusius klausimus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais visas politikos formavimas smarkiai pasistūmėjo šia linkme. Ginklų kontrolės, energijos išsaugojimo, aplinkos aapsaugos, tarptautinės prekybos bei kitose srityse iškilo naujų bendrų klausimų. Interesų grupių sistema buvo gerai pritaikyta senojo pavyzdžio, segmentiniams klausimams (nors kritikai abejoja net ir tuo), bet ji gali visiškai netikti naujesniu problemų, nuo kuriu sprendimo priklauso visų gerovė, sprendimui.

Vis dėlto didelę interesų grupių veiklos dalį užima ne siaurų savanaudiškų interesų, o bendro intereso vizijos siekimas. (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.135)

6.4. Veto teisė

Mintis, kad interesų grupės paprastai siekia tam tikros viešojo intereso vizijos įgyvendinimo dar nereiškia, kkad jų pastangų padariniai bus teigiami.Aplinkosaugos grupės, reikalavusios griežtų nuostatų dėl rūgštaus lietaus, 1987 m. sužlugdė parengtą kompromisinį planą, o tai lėmė, kad kurį laiką nebuvo jokio plano. Profesinės sąjungos, siekdamos savo tikslų, dažnai kliudo pastangoms nacionalinę ekonomiką padaryti labiau konkurencingą pasaulinėje rinkoje.

Šis konfliktas tarp plačių ir siaurų interesų siejamas su pačiu demokratinių politinių sistemų organizavimu, būtent su taisyklėmis, kurios išsklaido įgaliojimus vetuoti arba sužlugdyti viešosios politikos iniciatyvą. Kadangi veto teisė yra labai paplitusi, interesų grupės suartėja su vyriausybės pareigūnais ir kitais, kurie gali šia teise pasinaudoti. Politiniam ėjimui sustabdyti būtina įtikinti tik vieną iš daugelio asmenų arba institucijų, turinčių vetavimo teisę, tuo tarpu tam, kad kokia nors viešoji politika būtų vykdoma, grupė turi įtikinti visus politinius veto šaltinius. Taigi nenuostabu, kad interesų grupės neretai kliudo viešajai politikai, kurios imamasi šiuolaikinėje politinėje darbotvarkėje svarstant ginklų kontrolės ir kitus bendruosius klausimus.

7. Interesų grupių įtaka Lietuvoje ir perspektyvos Europos Sąjungoje

Šiuo metu Lietuvoje veikia 61 oficialiai registruota interesų grupė: 39 iš jų priklauso Lietuvos pramonininkų konfederacijai (Lietuvos aludarių asociacija, LNVAA “Linava”, Jūros krovinių kompanijų asociacija ir kt.), 16 – žemės ūkio srities interesų grupės, nepriklausančios Lietuvos pramonininkų konfederacijai (Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų sąjunga ir kt.) bei 6 – kitos interesų grupės (Lietuvos ssavivaldybių asociacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija ir kt.)

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kyla nepasitenkinimas vyriausybės sprendimais remti vienas ar kitas šakines ar socialines grupes: verslininkai nepatenkinti parama žemės ūkiui, ūkininkams ši parama atrodo per maža, švietimo įstaigų darbuotojai nepatenkinti jiems skiriamomis lėšomis ir pan. Kartais darosi akivaizdu, jog įvairių organizuotų interesų grupių spaudimas vis dažniau tampa pagrindiniu biudžeto lėšų bei kitokių paramos ir apsaugos priemonių skirstymo kriterijumi. Pavyzdžiui, dažnai siekiama net įstatymu įtvirtinti biudžeto dalį nuo BVP, kuri būtų garantuota švietimui ar žemės ūkiui. Bet tai reiškia, jog, viena vertus, parama nepasiekia tų, kuriems jos reikia labiausiai, bet kurie neturi ryšių ar nepajėgia susiorganizuoti. Tai pasakytina tiek apie socialiai remtinas šeimas ar smulkius ūkininkus, tiek apie vartotojus, kuriems paprastai tenka sumokėti už kažkieno apsaugą ne tik kaip mokesčių mokėtojams, bet ir kaip brangesnių prekių pirkėjams. Geriausias pavyzdys yra cukrus, kurio gamintojų apsauga kainuoja visiems cukraus vartotojams.

Kita vertus, išskirtinio statuso ir paramos priemonių teikimas daro ir tiesioginę įtaką ekonominei šalies plėtrai. Ši įtaka ne tokia pastebima kaip biudžeto lėšų skirstymas, nes pastarųjų atveju, jei gauna vieni, akivaizdu, jog kažkas tuo pačiu praranda. Tačiau paramos priemonės iškreipia ir išteklių pasiskirstymą rinkoje, dėl jos gaminamos ne tos prekės, kurioms yra paklausa ir kurios ggali būti pagaminamos Lietuvoje efektyviausiai, bet tos, kurias apsimoka gaminti dėl sudarytų išskirtinių sąlygų. Be to, valstybės ir interesų grupių santykiai Lietuvoje neretai įgauna nedemokratiškas formas bei plėtojasi neformaliais ar net nelegaliais kanalais, dažniausiai vadinamais korupcija.

Visos interesų grupės, šiuo metu turinčios ir besistengiančios realizuoti savo interesus ES lygmeniu, yra skirstomos į penkias rūšis:

1) Verslo. Šiandien beveik neginčijama, jog įtakingiausios ir efektyviausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai. Visų pirma, jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo lobistinei veiklai, kita vertus, pvz., palyginti su visuomeninio intereso grupėmis, jos yra pakankamai sutelktos ir turi aiškias bei neginčijamas preferencijas. Lietuvos atveju taip pat galima pastebėti, jog verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo lobistinei veiklai finansuoti, be to, jų organizacinė struktūra ir bent jau formalios sąsajos su politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis yra tvirčiausios. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką.

2) Viešojo ar visuomeninio intereso. ES mastu šios interesų grupės pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos ar ad hoc koalicijos atskiram vienetiniam tikslui pasiekti. Palyginti su verslo interesų grupėmis, pastarosios nedisponuoja dideliais finansiniais resursais, tačiau turi kur kas didesnes viešosios nuomonės poveikio galimybes, kurias lemia jų narystės dydis bei potencialiai

suinteresuotųjų ratas. Lietuvos atveju tenka konstatuoti, jog net ir nacionaliniu mastu šias interesų grupes galima laikyti nebent potencialiai galinčiomis daryti įtaką.

3) Profesionalų, t.y. ES biurokratų. Paprastai visose ES institucijose, ypač Europos Komisijoje, šios interesų grupės veikia dvejopai. Viena vertus, jos gali būti valstybių narių vyriausybių patikėtinės ir atstovauti nacionaliniams arba regioniniams interesams. Kita vertus, jos veikia kaip viena uždara ir sutelkta grupė, siekianti padidinti savo įtaką tarpinstitucinėje ES erdvėje.

4) Regioninės. ES mastu šios interesų grupės dažniausiai veikia vieninteliu būdu – kaip regioninės vvyriausybės arba vietinės valdžios institucijos. Kartais, kai jų tikslas yra, pvz., regionų plėtrai skirtų programų finansavimo padidinimas, jog gali veikti ir kaip ad hoc koalicijos. Tačiau kitais atvejais kiekvienos iš šių grupių interesai yra skirtingi, todėl jos renkasi savarankišką veiklą arba, ekonomiškai labiau išsivysčiusių regionų atveju, gali samdyti lobistines firmas. Lietuvos atveju galima konstatuoti, jog Vyriausybę aktyviai veikia Lietuvos savivaldybių asociacija, tačiau periferijos regionų ekonominė būklė neleidžia daryti palankių jų interesų atstovavimo ES prognozių bent jau trumpojoje perspektyvoje.

5) Darbo, t.y. profesinės ssąjungos. ES mastu interesų šios grupės dažniausiai sėkmingai derina europinės ir nacionalinės asociacijų veiklos formas, juolab kad daugelyje dabartinių ES valstybių narių profesinių sąjungų tradicijos yra tvirtos bei ilgalaikės. Lietuvos profesinių sąjungų susiskaldymas ir vientisos organizacijos, atstovaujančios Lietuvos darbininkų interesams, nnebuvimas aiškiai rodo, jog perspektyvos veikti ES lygmeniu yra prastos. Tokią išvadą lemia jau pats nacionalinės asociacijos nebuvimas, ir tai reiškia, jog ir patekti į europines asociacijas gali būti problemiška.

Visos interesų grupių rūšys paprastai renkasi septynias veiklos formas:

1. Europinės asociacijos (pvz. „Greenpeace“ judėjimo Europos skyrius ir t.t.).

2. Nacionalinės asociacijos (Didžiosios Britanijos pramonininkų konfederacija ir t.t.).

3. Individualios arba pavienės bendrovės (pvz. „Ford Motors“ kompanija ir t.t.).

4. Konsultacinės lobizmo firmos (pvz., Europos viešosios politikos patarėjai).

5. Viešosios institucijos (pvz. regioninės vyriausybės).

6. Ad hoc koalicijos ar susivienijimai vienetiniam tikslui pasiekti (pvz., Europinė kampanija dėl biotechnologijos patentų, Europinis programinės įrangos judėjimas ir t.t.).

7. Ekspertų organizacijos arba specifinės bendruomenės (pvz., Europinis širdies ligų tinklas, Europos veterinarų asociacija ir t.t.).

8. Interesų grupių veiklos apibendrinimas

„Sąvoka interesų grupė nėra vvisai tiksli. Demokratinėse politinėse sistemose didžiausia atskira interesų grupių kategorija – verslo įmonės – nėra grupė įprastine šio žodžio prasme. Tokios ,,grupės“ iš tikrųjų yra hierarchiškos biurokratijos, organizuotos pagal vadybos principus, kurioms iš viršaus vadovauja keletas vadovų. Tą patį, tik mažesniu mastu, galima pasakyti ir apie daugelį kitų aktyvių politinių organizacijų, todėl žodis grupė nėra visiškai tikslus apibūdinti visoms organizacijoms, siekiančioms veikti viešąją politiką.

Kai kurie politikos formavimo dalyviai, užsiimantys tuo, kas paprastai vadinama interesų grupių veikla, faktiškai yra ne grupės, oo tik individai. Savo veikla interesų grupėms prilygsta kai kurios labai turtingos arba labai visuomenėje gerbiamos asmenybės.

Taigi laikantis nedetalizuoto apibrėžimo interesų grupių veikla yra sąveika, per kuria individai ir privačios grupės, neturinčios valstybinės valdžios, bando daryti įtaką viešajai politikai, taip pat ir tie vyriausybes valdininku veiksmai, kurie išeina už tiesioginio savo valdžios panaudojimo ribų. Tokia veikla yra būtina politikos formavimui, bet kartu sukelia ir labai rimtu rūpesčių.“ (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.117-119).

9. Literatūros sąrašas

1. Lietuvos respublikos lobistinės veiklos įstatymas, Valstybės žinios, 2000 Nr.56-1644;

2. Lietuvos respublikos lobistinės veiklos įstatymo 8 ir 12 straipsnio pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2001 Nr. 43-1488;

3. Lietuvos respublikos lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2003 Nr.35-1461

4. Krupavičius A. Interesų grupės, sandara, klasifikacija ir efektyvumas//Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999, p.155-174

5. Lindblom C. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius: Algarvė, 1999, p.116-138

6. Novagrockienė J. Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje //Politikos mokslo pagrindai: paskaitų konspektai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p.199-209.

7. Zeigler H. Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją analizę. – Kaunas: Littera universitati Vytauti Magni, 1993.

8. Lietuvos interesų grupės// http://www.euro.lt/WWW_Vadovas/2_ES%20reikalu%20koordinavimas%20Lietuvoje/24_Praktine%20informacija/243_Interesu%20grupes.pdf (2005 01 08)

9. Varanavičius D. Interesų grupių veikla Europos Sąjungoje: lietuviškojo lobizmo perspektyvos// http://www.euroverslas.lt/?1058555909 (2005 01 08)

10. Vilpišauskas R. Interesų grupių įtaka vyriausybei ir šalies ekonominė plėtra// hhttp://www.lrinka.lt/Komentarai/Radijas37.phtml