Islamo studijos

Įvadas

Kasdien girdime apie naujus teroristinius išpuolius, apie musulmonų nepasitenkinimą vakarais, apie Vakarų sankcijas arabų šalims. Musulmonų fundamentalizmas ir ekstremizmas jau seniai baugina vakariečius. Pastarieji neatsilieka ir stengiasi kaip įmanydami skaldyt musulmonų bendruomenes. Musulmonai Europoje vis labiau įsitvirtina dėl sparčiai vykstančios globalizacijos. Žinoma tai nesukelia pasitenkinimo Vakarams. Vakarų valstybės stengiasi išsaugoti savo vientisumą ir identitetą, tuo tarpu musulmonai savo ruožtu taip pat stengiasi visiškai nesuvakarietėt ir kas jiems belieka. Konfrontacija didelė, kompromisai sunkiai pasiekiami. Vienas iš tokių žingsnių, kurių ėmėsi Vakarų ššalys buvo hijab dėvėjimo apribojimas sukėlęs milžiniškų mastų protesto bangas ir atsakomąsias reakcijas. Savo darbe aš apžvelgsiu šito įstatymo priėmimo prielaidas. Kodėl buvo ryžtasi priimt tokį sprendimą? Taip pat palyginsiu keleto šalių pozicijas šituo klausimu, bei palyginsiu pačių musulmonių požiūrį į hijab skirtinguose regionuose ir šalyse. Žinoma skirtingose šalyse yra skirtingos ir hijab dėvėjimo interpretacijos, todėl labai svarbu į tai atsižvelgti. Opiausia problema kyla Prancūzijai, kadangi ten didžiausia musulmonų populiacija, todėl aš šiai šaliai skirsiu daugiausia dėmesio. Mano darbas galima ssakyti bus dvilypis, tai yra, aš ne tik apžvelgsiu įstatymų priėmimą, bet ir kaip į jį sureagavo visuomenė, ir kaip į tai atsiliepė patys mokiniai. Taip pat svarbu yra išsiaiškinti, koks yra hijab dėvėjimo tikslas: ar tuo moterys nori pabrėžti ssavo nepriklausomybę ir tai, kad jos ne vakarietės, ar tiesiog tai jų religinio įsitikinimo dalis ir hijab joms suteikia orumą bei veiksmų laisvę. Toks ir yra mano darbo tikslas: atsakyt į klausimą, kodėl musulmonėms toks svarbus hijab ir kodėl jis turėtų būti arba nebūti uždraustas? Ir kokį teisinį pagrindą turėjo šalių vyriausybės uždraudžiant hijab ar tai buvo daroma tik tautos vientisumui išsaugoti, kas panašu į rasizmo motyvus.

Atsakyti į visus šiuos klausimus sudėtinga, nes kaip minėjau islamas skirtinguose regionuose skirtingai interpretuojamas, tačiau bendros religinės dogmos nesikeičia. Daugiausia naudojausi internete esančiais straipsniais taip pat naujienomis iš viso pasaulio. Stengiausi skaityt straipsnius parašytus „abiejų pusių“, kad išlaikyt bešališkumą. Žinoma daugiau straipsnių ir nuomonių buvo kritikuojančių tokį Vakarų šalių nutarimą, tačiau jis buvo priimtas nne be pagrindo, ką aš ir pagrįsiu savo darbe.

Sekuliarizmas Prancūzijoje

2004 vasario 10d. Prancūzijos parlamento nariai didžiąja dauguma nubalsavo už uždraudimą nešioti musulmonėms galvos apdangalus (skraistes, dar vadinamas hijab) bei nešioti kitus akivaizdžius religinius simbolius šalies mokyklose. Įstatymo projektas buvo priimtas 494 balsais už ir 36 prieš. Po to jis dar turėjo būti patvirtintas senate . Taip pat turėtų būti uždrausti ir kiti religiniai simboliai tokie kaip žydų aukštųjų dvasininkų kepurės, dideli krikščionių kryžiai dar vadinami krucifiksais ir siikų turbanai.

Šitas įįstatymas liečia tik viešąsias mokyklas, privačiuose mokyklose toks įstatymas negalios, tačiau jose taip pat yra nepageidaujami religiniai simboliai.

Dauguma prancūzų parlamento narių priėmė tokį nutarimą siekdami apsaugoti šalies mokyklas nuo religijos (sekuliarizmas), uždraudžiant religinius simbolius.

Aukšti musulmonų pareigūnai iškart pabrėžė, kad musulmonės moterys gali ir nesilaikyti priimto nutarimo, jeigu jis įsigalės tuose rajonuose kur jos gyvena . Tačiau iškart į tai reaguodami Prancūzijos parlamento nariai konstatavo, kad tai būtų netolerantiška ir pakenktų musulmonių integracijai į visuomenę.

Taip pat akivaizdu, kad tokio įstatymo priėmimas gerokai sumažintų prezidento Žako Širako įgytą palankumą, kurio jis nusipelnė, kai nepritarė karui Irake.

Kitos arabų šalys taip pat nepritarė šiam nutarimui, kaip pavyzdžiui Saudo Arabija, kurios dvasininkai teigė, kad tokio įstatymo priėmimas būtų žmogaus teisių pažeidimas ir tai galėtų būti pretekstas jų gynimui.

Taip pat ir Indijos vyriausybė pareiškė savo nepritarimą ir tai, kad toks įstatymas turėtų būti taikytas labai lanksčiai. Ir tai suprantama, kadangi Indija – siikų namai, o siikų pasekėjai turi savo ilgus plaukus būt susisukę į turbaną.

Žinoma tai sukėlė atgarsį visame pasaulyje. Tarptautinė Helsinkio žmogaus teisių organizacija perspėjo Prancūzijos vyriausybę dėl uždraudimo, kaip tą padarė ir JAV patariamoji grupė bei komisija tarptautinės religinės laisvės.

Pačioje šalyje jau vasario 14d. prasidėjo protesto akcijos, dauguma protestuojančių buvo mmoterys nešiojančios skraistes. Dauguma protestuotojų teigė, kad toks įstatymas neleis musulmonėms lankyt mokyklos. Protesto akcijas lydėjo tokie šūkiai, kaip „Skraistė – mano balsas,“ „Sekuliarizmas: gėda“ ir „Mokykla yra mano teisė. Skraistė yra mano pasirinkimas. Prancūzija yra mano prieglobstis.“

Sekantis žingsnis įstatymo projekto patvirtinimas senatuose. 2004m. kovo 3d. jis buvo patvirtintas Paryžiuje 276 už ir 20 prieš. Šitas įstatymas turės įsigalioti nuo naujų mokslo metų, šalyje, kurioje yra per 7 milijonus musulmonų, daugiausiai iš visų Europos šalių.

Islamo žmonių teisių komisija yra ypač kritiškai nusiteikusi ir visad cituoja Prancūzijos prezidento Žano Širako žodžius: „.something aggressive..“ , kuriais jis apibudino musulmonių apdangalus. Jie pažymi, kad lygiai taip pat Adolfas Hitleris apibudino žydus besibaigiant Antram Pasauliniui karui. Taip pat komisija išdėstė savo argumentus, kurie yra gana svarūs. Pirmiausia, toks uždraudimas gali sustabdyti tolesnį išsilavinimą ir tuo pačiu darbo gavimą. Be to diskriminacija ir taip jau buvo didelė iki šio nutarimo, nes užfiksuota per 400 įvykių, kai buvo pažeistos musulmonių teisės. Daugumai iš jų buvo neleista gaut identifikacinių dokumentų, pasų, vairavimo pažymėjimų, darbo licenzijų vien dėl jų aprangos. Taip pat musulmonėms atsisakoma suteikt medicininę pagalbą dėl nešiojamų skraisčių. Paryžiuje musulmonė negali ištekėti, jei per ceremoniją nori nešioti galvos apdangalą. O ateityje nebus galima atsisakyti medicininės aapžiūros, kurią atlieka vyrai medikai. Iš viso to komisija suformavo tokius sunkumus su kuriais tenka susidurt musulmonėms:

– apribota dokumentacija,

– apribota medicininė priežiūra arba ji atliekama per prievartą,

– apribotos vestuvių ceremonijos,

– apribojimai mokyklose.

Mano manymu šios komisijos išvados ir teiginiai paviršutiniški ir kraštutiniai, tačiau negalima nesutikt, kad islamofobija Prancūzijoje yra gana didelė. Taip pat ji auga ir kitose šalyse tokiose kaip Vokietija. Nors šituo klausimus kiekviena šalis turi savo nuomonę ir skirtingai vertina įvykius Prancūzijoje.

Kitų šalių požiūris į Prancūzijos sekuliarizmą

Masinės informavimo priemonės šitam klausimui skyrė ypač daug dėmesio, kaip ir visa Europa. Tuo metu visame internete atsirado daugybė straipsnių, smerkiančių Prancūzijos vyriausybės vykdomą politiką, daugybė nuomonių tačiau jos visos turi kažką bendrą. Visiems aišku, kad buvo pažeistos musulmonių teisės, tačiau yra ir oponentų nuomonė, kurie įrodinėja, kad hijab musulmonėms nėra privalomas ir netgi jų manymu, tai yra moterų priespaudos ženklas.

Viena aišku ar jis privalomas ar ne turi nuspręsti pačios musulmonės, čia kiekvienos tikinčiosios asmeninis reikalas, kaip ir mes turim teisę rinktis tikėti ar ne, eiti į bažnyčią ar ne.

Mane sudomino vienas BBC puslapių, kuriame pasisakė interneto lankytojai ir dauguma jų buvo 14-18 metų, mokyklinio amžiaus paaugliai iš viso pasaulio: JAV, Kanados, Australijos ir Europos šalių, tokių kaip D.Britanija, Austrija. Beveik visi smerkė tokį priimtą

nutarimą. Jakobas 14 metų iš Londono teigia, kad tai užslėpta diskriminacija: “uždrausti etniniai mažumai daryti tai, kuo jie stipriai tiki”. Kiti taip pat tvirtai įsitikinę, kad religija turi būti aukščiau įstatymo. Dar vienas moksleivis iš D.Britanijos rašo, kad religija tai ne ta sritis, kurią turėtų kontroliuot vyriausybė. Dauguma moksleivių nesupranta priimto įstatymo esmės ir būtinumo uždraust religinius simbolius ir traktuoja tai kaip nusižengimą jų draugų teisėms, kurie nešioja išsiskiriančius religinius simbolius. Žinoma jiems sunkiai suprantama kas yra sekuliarizmas arba fundamentalizmas, ppolitiniai ar asmeniniai įsitikinimai.

Kodėl aš „nusileidau“ iki žemiausios grandies, iki pačių mokyklų? Visų pirma šitas įstatymas įsigalės mokyklose, todėl labai svarbu sužinot pačių mokinių nuomonę, nes juk jie turi bendraklasių musulmonių, kurios nešioją skraistes. Akivaizdu kad patys mokiniai tai priima kaip suprantamą dalyką, jie tampa draugais, nes musulmonės integruojasi į mokyklos bendruomenę. Mokyklinis amžius yra ieškojimų ir atradimų amžius, moksleivius domina viskas ir visur ieškoma bendravimo, todėl tokiame amžiuje hijab dar nėra kliūtis. Tai tiesiog priimama kaip normalus reiškinys nnesigilinant dėl ko jis nešiojamas. Bendravimui, artimiems santykiams neturi reikšmės religija, įsitikinimai, tačiau čia didelę įtaką turi tėvai ir šeimoje vyraujančios pažiūros. Jei hijab nėra kliūtis mokinių tarpusavio santykiams, tai kam reikalingas šitoks draudimas?

Ar tai nėra tik dar vienas iislamofobijos reiškinys Europoje, konkrečiau Prancūzijoje? Atsakyti sunku, bet akivaizdu, kad tai nėra demokratijos požymis. Iš kitos pusės vidurinis išsilavinimas įgyjamas iškart po pradinio, todėl jis yra labai svarbus, nes be jo bus neįmanomas ir aukštais išsilavinimas. Akivaizdu, kad ir taip apsunkintas musulmonių kelias, siekiant aukštojo išsilavinimo, taps dar sudėtingesniu.

Panagrinėkime musulmonų padėtį Prancūzijoje. Vien tas faktas, kad pačių prancūzų du trečdaliai pritaria hijab uždraudimui reiškia jų antipatijas islamiškam pasauliui. Tuo tarpu musulmonų Prancūzijoje yra apie 7 milijonus, tai yra 11 procentų visų gyventojų. Ir dar iki šiol jie neturi nė vieno posto valdžioje nei jokios įtakos politinių sprendimų priėmimui. Nėra nė vieno musulmono iš 577 narių Nacionalinėje Asamblėjoje, nei vieno mero iš 36 tūkstančių. Musulmonai patiria diskriminaciją visuomenėje, jų gyvenamieji rrajonai vieni prasčiausių ir didžiausias nedarbo lygis. Didžiausias nedarbas nes praktiškai moterims nėra jokių šansų gaut darbą. Netgi islamiškose šalyse, tokiose kaip Iranas musulmonėms yra sunku gaut gerą darbą, nesvarbu, kad jos daug mokosi.

Taip pat vargu bau ar vienodai yra priimamos krikščioniškosios ir musulmoniškosios šventės Vakarų šalyse? Ir juo labiau, kai legali musulmonų mokykla atsidarė tik 2003 metais rugsėjo mėnesį.

Prancūzijoje susiklostė gan sudėtinga situacija, kadangi šis uždraudimas taip pat iš dalies kyla ir dėl mokytojų, kurie nori, kad jjų mokiniai nesiskirtų ir visi būtų vienodi, nesvarbu, kad jie skirtingų tikėjimų. Toks požiūris tikrai nėra solidarus ir demokratiškas. Kyla klausimas kokie bus tokio įstatymo padariniai? Musulmonės išeis iš viešųjų mokyklų ar atsisakys savo įsitikinimų, savo troškimo daryt ką nori? Abiem atvejais aišku, kad klausimas taip ir liks neišspręstas.

Palyginimui nusikelkim į Australiją, kur susiduriama su panašiom problemom. Klausimas ką pasirinkti hijab ar hip-hopa, religiją ar bendravimą kamuoja ne vieną musulmoną Australijoje. Musulmonė nešiojanti hijab ir vaikščiojanti su džinsais: mergina baigianti integruotis į Vakarus ar besistengianti išlikti musulmone? Musulmonėms tenka atsisakyt daug vakarietiškų pagundų: kazino, barai ir panašiai. Tenka rinktis tarp daug ką leidžiančios vakarietiškos visuomenės ir islamiškojo gyvenamojo. Studentai iš islamiškos mokyklos Australijoje teigia, kad kiekvieną dieną jiems tenka kovot su pagundom, kurias siūlo vakariečiai. Viena australietė aiškina, kad “kai mergina mato jos mokyklos drauges einančias vėlai vakare ji irgi trokšta eiti kartu. Namuose ji yra suvaržyta, mokykloje ji laisva. Todėl kartais tai tiesiog supainioja. Ką turėtume sekti?” Grupės spaudimas, religinio mokymo stygius namuose ir tėvai dirbantys net laisvalaikiu yra esminės priežastys, kodėl jaunų islamo išpažinėjų galvose atsiranda maišatis. Vaikinai pažymi, kad musulmonai iš visų rajonų suvažiuoja į Melburną, todėl skiriasi jų auklėjimas, tai yra tėvų priežiūra, tačiau religinės ddogmos lieka tos pačios. Vienas įvykis, kuris nutiko 17-metei australietei daug ką pasako. Ji pasakoja, kad dėl tikėjimo teko atsisakyt savo draugo. Tėvai sužinoję, kad ji susitikinėja su musulmonu, uždraudė jai daugiau matytis su juo ir netgi eit į darbą, kur sutiko jį. Jiems teko skirtis. Žinoma, jų santykiai nepakito, tiesiog buvo nuslopinti. Ar tai nėra diskriminacija? Todėl suprantama, kodėl prancūzams mažiausiai rūpi musulmonų gerovė ir būtis. Tos pačios australietės musulmonės teigia, kad hijab dėvėjimas jas išlaisvina ir leidžia elgtis kaip nori bei apsaugo nuo vyrų “žvilgsnių”. Tuo tarpu Hanifa Yurokoff 17 metų australietė teigia, kad dėl hijab ji jautėsi atskirta nuo kitų, todėl liovėsi jį dėvėti, kaip ir jos mama, nes dėl to negalėjo susirast darbą. Dėl praktiškumo jos abi atsisakė savo įsitikinimų. Kitom šios šalies musulmonėm kyla klausimas, kokia prasmė apkritai dėvėt hijab ir būt apsirengus su aptemptom kelnėm ir palaidinuke. Šie pavyzdžiai tik dar kartą įrodo, kad tarp pačių musulmonių nėra vienybės, kadangi nėra tiksliai Korane apibrėžta, kaip moterys turi būti apsirengusios. Nagrinėjant šį klausimą toliau būtina suprast kodėl musulmonės turi dėvėt hijab o gal tai tik jų noras pabrėžt moralinę nepriklausomybę ir išskirtinumą arba politinius įsitikinimus?

Hijab musulmonių kasdienybėje

Musulmonė moteris, kuri pridengia savo galvą, pabrėžia savo aasmenybę. Kas ją bepamatytų, jie supras, kad ji yra musulmonė, yra dorovinga ir yra morali. Daugelis musulmonių moterų, kurios prisidengia, yra orios ir savimi pasitikinčios; jos didžiuojasi, jog yra pripažįstamos kaip musulmonės. Kaip skaisti, ori, tyra moteris, ji nenori nė menkiausios seksualinės sąveikos su vyrais. Moteris, kuri prisidengia, nuslepia savo seksualumą, bet sugeba parodyti savo moteriškumą. Taip teigė Mary C. Ali. Žinoma visi su tuo sutinka, tačiau vis tiek kyla klausimas, kodėl reikia prisidengti? Bene daugiausiai diskusijų ir sukelia šita Korano vieta, kurioje kalbamą apie moterų prisidengimą: “Ir sakoma, kad tikinčios moterys turėtų nuleisti savo žvilgsnį ir sergėti savo kuklumą; kad jos neturėtų demonstruoti savo grožio ir pažibos, išskyrus tai, kas akivaizdu; ir kad jos turėtų uždengti šydu savo krūtinę ir nerodyti savo grožio niekam, išskyrus savo vyrus, tėvus, savo vyrų tėvus, savo sūnus.” nors patys drabužiai neapibrėžti, tačiau kitose vietose nurodoma, kad jie turi būti laisvi pakankamai, jog neišryškėtų jokie kūno kontūrai. Taip pat tokie turi būti ir vyrų drabužiai. Taigi, kyla klausimas, kas tai “kas akivaizdu”? Vienoms tai rankos ir veidas, kitoms atrodo, kad ir veidas turi būti pridengtas. Galime pažiūrėt į šio žodžio reikšmę. Žodis “hijab” yra kilęs iš arabiško žodžio „hadžaba“, kuris reiškia: “pasislėpti nuo žvilgsnių”

ar “nuslėpti”. Tuo pačiu, hijab yra suprantamas kaip‚ kuklus musulmonės prisidengimas. Vadinasi kiek “nuslėpti” priklauso nuo pačios musulmonės, jos įsitikinimų ir aplinkos, kurioje ji gyvena. Jeigu Australijoje ji gali vaikščiot su džinsais ir hijab, tai nereiškia, kad ji taip pat gali elgtis ir Irane.

Ibrahim Kalin islamo tyrinėtojas, teigia, kad apsirengimo skirtumai atspindi skirtingas kultūrų tradicijas. Taigi, pavyzdžiui, burga, kuri yra paplitusi Afganistane ir keliose kitose vietose, visiškai nėra islamiškojo apsirengimo kodekso dalis. Tai labai tradiciška – kultūrinis dalykas, aptinkamas AAfganistane ir kitose vietose. Jeigu apsilankysime Malaizijoje ar Bosnijoje, ten moterys rengiasi kitaip, ir tai atspindi atitinkamų visuomenių kultūrines formas, lygiai taip pat kaip ir Turkijoje bei Saudo Arabijoje aptinkami neįtikėtini skirtumai tame, kaip moterys rengiasi ir pridengia savo kūną.

Islamiškasis apsirengimo kodeksas moterims yra privalomas dviejose šalyse – Saudo Arabijoje, kur jos yra griežtai privalomas, ir Irane, kur per įvairius socialinius pokyčius kinta ir taisyklės. Irane moterims yra privaloma dėvėti ilgą juodą apsiaustą abaya. Tuo tarpu išvažiavusios į kitas Vakarų ššalis jos laisvai gali vaikščioti su džinsais, palaidine ir dėvėti hijab. Ir nuo to jų tikėjimas nesumažės. Iš kitos pusės gali pasirodyt , jeigu jau musulmonės gali atsisakyt abaya tai kodėl negali atsisakyt ir hijab? Būtų logiška, bet tada jos pparanda tą identitetą, kuris jas išskiria Vakarų civilizacijoje, kuriuo jos didžiuojasi ir taip parodo savo moteriškumą bei atsidavimą islamui. Kai kas mano, kad tai moterų priespaudos ženklas ir jos yra verčiamos tai dėvėti. Tačiau, akivaizdu kad ne visos moterys yra verčiamos dėvėti hijab ypač vakarų šalyse ir ne visos dėvi, todėl hijab dėvėjimas gali būti siejamas su asmeniniais motyvais ir noru išsiskirti, noru pabrėžt, kad nepriklauso daugumos tikėjimui, kad turi savo tikėjimą ir savo įsitikinimus. Kas ir neramina Vakarų pasaulį. Jiems tai nėra priimtina ir su tuo jie nesitaiko. Vakarai nesuvokia globalizacijos spartos ir jos padarinių, kad civilizacijos maišosi. Žinoma ekstremizmas ir fundamentalizmas neatsiejami nuo musulmonų pažiūrų. Todėl po to Vakarams į akis krenta atrodo toks ir nekaltas dalykas kaip sskraistė ant merginos veido. Ir juo labiau teigti, kad tai „.something aggressive” yra nesolidaru. Taip pat akivaizdu, kad tai negali būti ir pamaldumo matas. Negalime sakyti, kad jei musulmonė nedėvi hijab ji bloga musulmonė arba priešingai. Tai yra viena iš tikėjimo dogmų.

Hijab kitose šalyse

Vokietija. Nelabai atsilikdama nuo Prancūzijos ir netgi dar ankščiau priėmė nutarimą, kuris draudžia musulmonėms mokytojoms dėvėti hijab mokyklose. Valdžios atstovai teigia, kad hijab ne vieta viešosiose mokyklose. 2004m. balandžio mėnesį liko tik 5 iš 16 žemių nnepatvirtinusių įstatymo projekto. O priimtas jis jau dvejose žemėse. Aukščiausias Vokietijos tribunolas teigė, kad hijab uždraudimas yra nepriimtinas moterų teisių pažeidimas, tačiau jeigu jis tikrai reikalingas kiekviena valstija gali savo nuožiūra priimt atitinkamus įstatymus.

Belgija. Netgi stengiasi pralenkt Prancūziją uždrausdama religinius simbolius teismuose, mokyklose ir biuruose. Belgai pažymi, kad civiliai tarnautojai, įskaitant mokytojus, teisėjus ir policininkus negali dėvėt hijab darbo metu. Tokios pat nuostatos taikomos ir mokiniams viešosiose mokyklose. 2003m. gruodį netoli Briuselio esančioje mokykloje, kurioje daugumą mokinių sudaro musulmonai buvo uždrausti hijab.

Taip pat hijab uždraudžia dauguma viešųjų ligoninių. Panašiai elgiasi ir privačios ligoninės. Įdomu tai, kad net kai kurios Belgijos medicinos mokyklos specialiai gavo leidimus uždraust musulmonėm dėvėti hijab per praktinius užsiėmimus ir tuomet kai jos naudojasi ligoninės įranga. Taip pat valdžia nutarė neleist įsigyt naujų pasų, jeigu jose bus nuotraukos su hijab ir pripažins tik tokias nuotraukas, kuriose musulmonės bus be skraisčių.

Italija. 2004 kovo mėnesį musulmonėm mokytojom buvo uždraustas hijab, motyvuojant, kad jos gali “išgąsdint” vaikus. Vienas senatorius taip apibudino hijab: “jeigu kas nors ateina iš džiunglių ir yra įpratęs rengtis kaip Tarzanas, jie taip gali daryt bet kur, bet tik ne čia”. Panašumų tarp Tarzano ir musulmonių moterų būtų sunku rast, kaip ir tarp islamiškų šalių iir “džiunglių”. Kaip senatoriui manau jam trūksta tam tikrų žinių.

Ispanija. Taip pat draudimai dėvėti hijab. Kas keisčiausia į mokyklą buvo neįleista 13 metų mergaitė, dėvinti hijab, o mokyklą valdo katalikiškos vienuolės. Ispanai taip pat pabrėžia, kad hijab nėra religinis simbolis, o tik moterų priespaudos ženklas.

D. Britanija. Įstatymas nėra priimtas, tačiau hijab yra draudžiamas. Shabana Katisar teigė, kad vos tik įėjusi į mokyklą ji nusiima hijab, nes priešingu atveju gali būti izoliuota, kaip buvo izoliuota jos draugė. Po to pastarajai teko eiti į kitą mokyklą. Siikai vaikinai gali nešioti turbanus, nors tai ir nėra dalis aprangos, kadangi juos gina įstatymas, o musulmonių negina jokie įstatymai.

Musulmonų atsakas į hijab uždraudimą ir islamas vakaruose

Hijab uždraudimas sukėlė atgarsį visame pasaulyje. Prasidėjo protestų akcijos Prancūzijoje, JAV, D. Britanijoje ir kitose šalyse. Daugiausia protestuojančių buvo musulmonės moterys, jų šūkiai ir plakatai daugiausia skelbė apie musulmonių teisių pažeidimą: “Hijab išlaisvina. Prancūzija prislegia”, “Sustabdykit Prancūziją. Išlaisvinkit islamą”. Protestuotojos vėl pabrėžė, kad joms ne tik draudžiamas hijab, bet dar ir taip jos yra diskriminuojamos įvairiuose visuomenės sferose. Suprantama, kad ir tarptautinės musulmonių moterų organizacijos ėmėsi iniciatyvos, tokios kaip laiškų rašymas. Laiške, kuriame kreipiasi į prezidentą Ž. Širaką, jos pažymi mano jau ankščiau minėtus diskriminacijos elementus, tokius kaip aapribotas pasų išdavimas, vestuvių ceremonijos. Taip pat pabrėžia, kad Širako vadovaujama vyriausybė ir institucijos pažeidė jų teises į išsilavinimą, darbą, laisvą judėjimą bei laisvą religijos išpažinimą. Žinoma nelieka nepaliesta ir prezidento pasakyta frazė: „..something aggressive..“, kuria jis apibūdino musulmones, dėvinčias hijab. Tokie laiškai vargu ar padės, nes hijab uždraudimas jau apėmė visą Europą. Nors paskutiniu metu kyla taip pat diskusijų ir dėl priimto įstatymo taikymo ir galimybės jį apeiti. Šiuo metu taip pat kyla nepasitenkinimo banga dėl musulmonų protestų, tačiau aš manau, kad tokių protesto akcijų ir buvo galima tikėtis, nes santykiai tarp islamo šalių ir Vakarų yra itin įtempti ir bet koks panašus nutarimas sukelia didžiulę nepasitenkinimo bangą. Ypač, kai matome, kad iš esmės musulmonėms nedaug kas lieka rinktis po tokio priimto įstatymo. Panagrinėkim kelis atvejus: pirma, jeigu pati mergina nutarė dėvėti hijab savo laisva valia, ji turės tada rinktis arba eit į mokyklą, arba dėvėt hijab; antra, jeigu tėvai dėl religinių įsitikinimų verčią merginą dėvėti hijab, tuomet jie draus jai lankytis mokykloj, dėl ko vėl nukentės ji; trečias atvejis, jeigu mergina dėvi hijab dėl jaučiamos priespaudos, kaip teigia kai kurie įstatymo šalininkai, tuomet vargu ar po hijab uždraudimo jos padėtis pagerės. Žinoma hijab uždraudimas neliečia visų musulmonių, kadangi

dalis jų suvakarietėja, kaip suvakarietėja ir musulmonai vyrai, ypač jeigu jie išvažiuoja į Vakarų šalis. Apskritai atsiranda dalis pasiturinčių musulmonų, kurie pradeda savaip interpretuot islamą. Žinoma, kad svečiams atėjus pas musulmonų šeimą prie stalo sėdi vyras, su kuriuo svečiai gali šnekėtis apie viską išskyrus apie žmoną, su kuria svečiai negali bendraut, bet taip nėra visur ir kitose šeimose prie stalo sėda ir žmona. Pats islamas tampa ne vien tik kaip tikėjimas, o kaip kultūros dalis, todėl labai priklauso nuo vietinės kkultūros ir papročių. Tačiau visur pabrėžiami tvirti santykiai tarp vyro ir žmonos, todėl dauguma musulmonių tiesiog paaukoja visą savo gyvenimą šeimai ir nė kiek dėl to nesijaudina, nes jaučiasi saugios ir išlaikomos. Tuo tarpu vakarų šalyse šeimos dažnai kuriamos iš reikalo, po to prasideda skyrybos, barniai, nesutarimai ir panašiai. Todėl vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vakarietės merginos išteka už musulmono ir džiaugiasi tuo saugumo jausmu. Žinoma, čia didelės įtakos turi ir musulmono pareiga atsinešt kraitį, kuris gali siekt pora šimtų ttūkstančių. Tačiau daugiausia lemia požiūris į šeimą. Musulmonai vyrai pasižymi didele pagarba moterims, todėl sakyti, kad hijab yra tam tikras priespaudos ženklas yra visiškai nepagrįsta. Būtent dėvėt hijab ar ne renkasi pati moteris, nebent tėvai to pareikalauja.

Todėl hijab uždraudimas yra vvisiškai nesuprantamas kaip siekis sumažint musulmonų fundamentalizmą, nes tokiu uždraudimu tik pažeidžiamos moterų teisės ir jis iššaukia naujus neramumus.

Išvados

Atrodo, kad nesutarimai tarp musulmonų ir Vakarų niekad nesibaigs. Islamiškasis fundamentalizmas ir ekstremizmas dar ilgai neleis Vakarams ramiai gyvent. Savo darbe aš išnagrinėjau tik vieną problemų sritį, tai yra hijab uždraudimą ir jo dėvėjimo apribojimą valstybinėse Europos šalių mokyklose. Hijab dėvėjimas yra neatskiriama musulmonių aprangos dalis. Musulmonės pasižyminčios itin dideliu religingumu visada dėvi hijab, tuo tarpu kitos pasiduodančios Vakarų įtakai ir visuomenės spaudimui atsisako hijab dėvėjimo. Pastaruoju metu hijab dėvėjimas tapo labai madingas Vakarų šalių universitetuose. Į tai iškart sureagavo tų šalių vyriausybės, priimdamos hijab draudžiančius įstatymus. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad tokio įstatymo musulmonai negali toleruot ir savo ruožtu atsako pprotesto akcijomis. Ką aš nagrinėjau savo darbe. Taip pat atskleidžiau skirtumus tarp skirtingų regionų islamiškųjų dogmų interpretavimo. Apskritai, islamas kaip religija turi daugybę niuansų ir neapibrėžtumų, kuriuos gali savaip interpretuoti kiekvienas tikintis. Todėl ir hijab dėvėjimas nėra apibrėžtas Korane, tačiau tai nesuteikia jokio akstino uždraust jį dėvėt, juo labiau motyvuojant tuo sekuliarizmu. Tą aš pagrindžiau savo darbe, bei stengiausi atskleist, kodėl hijab toks svarbus musulmonėms moterims ir tai pavyko padaryt. Nors iš kitos pusės šitas klausimas dar ilgai liks kažkas mmistinio vakarų šalims.

Literatūros sąrašas

1. http://www.techcentralstation.com/021804D.html

2. http://news.bbc.co.uk/cbbcnews/hi/chat/your_comments/newsid_3330000/3330835.stm

3. http://news.bbc.co.uk/cbbcnews/hi/world/newsid_3443000/3443117.stm

4. http://www.fullhyd.com/discussions/viewtopic.php?p=39763.

5. http://www.ihrc.org.uk/show.php?id=1027

6. http://www.guardian.co.uk/france/story/0,11882,1101321,00.html,

7. www.ihrc.org.uk/file/somethingaggressiveTWO.pdf

8. http://www.amerasianworld.com/kevmille/archives/000028.html

9. http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3474673.stm

10. http://www.usc.edu/dept/MSA/humanrelations/womeninislam/whatishijab.html

11. http://www.bignewsnetwork.com/index.php/cat/a1327f7c4068c2fd/.

12. http://www.theage.com.au/articles/2003/03/14/1047583701468.html

13. http://www.inminds.co.uk/french-hijab-ban.html.