JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės

Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui.

Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi

miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei

sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip

pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių

liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų

įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir,

deja, vis dar išlieka be galo ttrapia ateities vizija, temdoma ką tik

pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo

grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir

tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo,

pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams,

socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.

Kaip atsirado šis vardas? Terminą „Jungtinės Tautos“ sugalvojo JAV

prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis

terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente „Jungtinių Tautų

Deklaracija“, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš

Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.

1945 m. sspalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją,

kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas

bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios

tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės

– 185 šalys.

Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio

tarptautinio bendradarbiavimo ssistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus,

puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę

teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų.

Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo

veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA

Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50

vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių

į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San

Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė

konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines

Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos

Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės,

Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m.

rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate,

netoli Vašingtono.

JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus:

išlaikyti ttarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius /

santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir

bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei

centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.

Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du

kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose

specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios

Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie

jų buvo priskirta ir arabų kalba.

Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali ttapti visos taiką

mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios,

Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos

Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO

narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi

tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji

taip pat neleidžia įstatymų.Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį

sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos

prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios

organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI

JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė

asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir

Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis –

Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.

Generalinė Asamblėja

Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo

minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi

po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais –

sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT

biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių

balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami

konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.

Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir

įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir

tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat

nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir

teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą,

tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus tteisių

garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės,

kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti

kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri

galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje,

kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja

nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo,

nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų

kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali

tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra

labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų

nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.

Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio

mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama

atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai

prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir

septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas

geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja

penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir

Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra

šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio

saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų

klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir

kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir

dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir

biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat

yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas,

21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, iir

Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.

Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos

sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu,

kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai

komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO

Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų

personalas.

Saugumo Taryba

Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra

tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas

vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.

Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija,

Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos –

yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos

renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie

narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai

labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam,

kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių

sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija

patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė,

nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo

Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.

Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos

funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir

saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti

kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3)

rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti

sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės

kontrolės

planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių

priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos

sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti

Jungtinių Tautų globos funkcijas.

Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma

konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais

atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti

konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo

Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys

neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės

sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai iišskirtinais atvejais

Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas

valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.

Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai

renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.

Ekonominė ir Socialinė Taryba

Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas

koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje.

Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių

vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba

konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius

tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių ppilietinės visuomenės.

Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu

renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra

perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena

sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų

lygio susirinkimai, kuriuose bbūna svarstomi globaliniai ekonominiai bei

socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais

klausimais.

Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra

šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio

ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės

rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių

Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei

pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės,

kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais;

(3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti

jų laikytis.

Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir

komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai

informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios

funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės

plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų

prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir ttechnikos panaudojimo

plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos

(Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno,

Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei

Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai

komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus

būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų

ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų,

nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė,

plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir

pavojingų prekių transportavimas.

Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba

konsultuojasi su nnevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis

pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios

patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu

Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų,

kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos,

kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus

Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.

Globos Taryba

Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant

užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11

teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų

narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo

užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip

atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių

sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno

salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja

valstybe, Jungtinų Tautų nare.

Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5

nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.

Tarptautinis Teismas

Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra

pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė

Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai

viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas

sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios

valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali

būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau nnetgi

jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo

sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja

Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje,

Nyderlandų Karalystėje.

Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose

sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės.

Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines

konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo

dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė

praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus

teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų

tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip

pagalbines priemones nustatant teisės normas.

Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų

darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai,

tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, „tikras etninių

albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis“. Kalboje JTO Saugumo Tarybai

C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos

ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.

Sekretoriatas

Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio

pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet

kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą

sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir

vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700

žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę

Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo

kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas

Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.

Generalinis sekretorius

Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas

kaip „svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas“. Generalinis

sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas,

t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų

simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios

kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo

vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams

ginčams.

Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į

kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir

saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu

paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako

savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu.

Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja

atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis

Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į

Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė „Taikos darbotvarkę“ – toli

siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką

pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan

dar 1997 m. liepą yra paskelbęs „Jungtinių Tautų atnaujinimo“, t.y.

reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie

realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį,

kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie

ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių

konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.

Dabartinis Jungtinių Tautų sekretorius Kofi A.Annan’as yra jau septintasis

Jungtinių Tautų vadovas. Pirmasis Generalinis Jungtinių Tautų Sekretorius

buvo norvegas Trygve

Lie, dirbęs 1945 – 1953 m. Antrasis Generalinis

sekretorius švedas Dag Hjalmar Agne Carl Hammarskjold 1961 m. (po mirties

aviakatastrofos Afrikoje metu) buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Jis

Jungtinėms Tautoms vadovavo 1953-1961 metais. Nuo 1961 iki 1971 m.

Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas U Thant iš Birmos, o 1972 – 1981 m.

šias pareigas ėjo Kurt Waldheim iš Austrijos. Reikia pripažinti, kad 1986

m. Izraelis kreipėsi Jungtinių Tautų karo nusikaltimų komisiją papildomos

informacijos dėl šio sekretoriaus nacistinės praeities. Nuo 1982 – iki 1991

m. Generalinio sekretoriaus pareigas ėjo Perez dde Cuellar iš Peru, nuo 1992

m. iki 1997 m. – egiptietis Boutros Boutros-Ghali. 1997 m. sausio 1 d.

Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Ganoje gimęs Kofi Annan. Tai

pirmasis Jungtinių Tautų Organizacijos vadovas, kuris į šį postą buvo

išrinktas pagal darbo šioje organizacijoje karjerą.

TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS

Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su

įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros,

autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę

ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis

Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.

Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas ssu šiomis septyniolika

specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO),

Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO),

Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO),

Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, TTarptautinė

plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC,

Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu

Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija

(angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine

telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos

organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO),

Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO),

Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų

Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta

Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. –

Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat

bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl.

GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines

prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.

Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą,

šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių

agentūrų tikslai ir vveikla.

Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization).

Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti

socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę

politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas

kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio

bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje.

Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad,

formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja

lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.

Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO)

tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo llygį, tobulinti fermose,

miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų

gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir

gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias

priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.

Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO –

United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo

veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti

prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo,

mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia

UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų,

socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys

yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga,

kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu,

kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų

platinimu ir skaitymo skatinimu.

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation)

įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip

Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma

sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta „visų žmonių sveikatingumo programa iki

2000 metų“. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią

sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas

maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir

vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų

ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir

sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.

TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS

Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JJTO uždavinys ir šios

organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio

privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti

taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš

kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės

konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir

ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi

tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia

visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems

pasaulio gyventojams.

Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas.

Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos

daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti

karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų

stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo

sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų

pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne

1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m.

Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o

sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės

išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant

Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje,

Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas

Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose

šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.

Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti vvisuotinį

nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų

derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo

Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo

sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra

visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo

neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali.

Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija,

Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų

tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus

K. Annan’o nuomone „branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o

priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą,

ratifikuojant nusiginklavimo sutartis“ (4, 2000 04 26).

Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino

Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.),

bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir

vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios

kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m.

daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama

naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos,

Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos

žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.

Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais.

Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai

kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar

tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai

arba specialūs atstovai.

Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius

diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos

konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais

atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo

pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo

būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus.

Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro

ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai

yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro

turkų mažumos. KKita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado

konfliktą dėl Aouzou teritorijos.

Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias

sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų

abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai,

kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,.

Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik

savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo

karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai

atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios

taikos palaikymo pajėgos, kkartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49

taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos

atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis

dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas

konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 mm., Izraelio

armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo

persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko

Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp

Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos

patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija.

Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo

pasiųstos į Libaną.

ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA

Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi

konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais

Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis

organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas

vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus,

stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas

administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems

klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos

kolonija KKongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po

nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir

riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo

pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45

valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją,

Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka,

dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.

Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje

buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę

žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai sskelbia,

kad „visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis“ ir gali naudotis

visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis „be tokių skirtumų, kaip rasė,

odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai,

nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų

padėtis“. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du

tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių,

socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių

teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas,

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis

protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės

Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju

Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą

Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės,

įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų,

o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės

diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova

prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija

apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir

imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus

žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir

kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi

migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų

apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės

primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos

sistemos kaip oficialios vvalstybinės politikos, Pietų Afrikoje

egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji

demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį „ilgalaikį

nusikaltimą prieš žmoniją“.

Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią

problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių

reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra

maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į

namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo

pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir

nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo

metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir

vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą,

švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali

Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra

Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams

pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata,

pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių

pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų

paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos.

Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių

humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus

Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga

klausimų sprendimui.

Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių

reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo

koordinuojant nepaprastosios humanitarinės ppagalbos teikimą didinimas. Šios

agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra

patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir

rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią

tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias

situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba

sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio

šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp

daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio

regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973

m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO),

kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos

šalis.

Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau

minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras.

Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius

su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia

leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad

pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus

teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas.

Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis

organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą –

kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno

žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.

EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA

Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti

pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes,

skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose

skurdo, bado, neraštingumo ir

ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio

žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti

aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės

pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų

rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių

Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei

besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis

bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų

sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip

pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei

gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas ddarbas, kurio pabaiga dar toli

gražu nesimato.

Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10

bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu

su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių

organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir

įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo

ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV

dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje

daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą

plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo

programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vvykdomą plėtros veiklą,

kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo

1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333

bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet

skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų

skiepijimui, sveikatos apsaugai, mmaistui bei pradiniam išsilavinimui

įsigyti.

Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių

pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių

Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir

mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).

LIETUVA IR JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programos

užsienio politikos srityje vienas iš strateginių tikslų yra „užtikrinti

šalies nacionalinį saugumą integruojantis į Šiaurės Atlanto Sutarties

organizaciją, Europos Sąjungą ir kitas Vakarų bendruomenės institucijas“

(LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programa). Siekdama minėto tikslo,

kaip vieną iš savo užsienio politikos krypčių, Vyriausybė numato aktyvų

prisidėjimą „prie tarptautinės bendruomenės pastangų užtikrinant

demokratiją, žmogaus teises, taiką ir stabilumą per Jungtinių Tautų

Organizaciją, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją, Europos

Tarybą bei kitas organizacijas“ (LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos

programa).

1991 m. rugsėjo 17 dd. Lietuva, drauge su Latvija, tapo Jungtinių Tautų

narėmis kaip nepriklausomos valstybės. Būdama įkorporuota į Tarybų

Socialistinių Respublikų Sąjungą, Lietuva pagrindine Jungtinių Tautų nare

buvo nuo 1945 m. spalio 24 d. Nuo 1991 m., kai Lietuva tapo savarankiška

Jungtinių Tautų nare, Lietuvos Respublikos reikšmė tarptautinėje politikoje

smarkiai išaugo. Lietuva remia pastangas sustiprinti Jungtinių Tautų

finansinį ir administracinį pajėgumą, nukreipti daugiau Jungtinių Tautų

pastangų į socialinių, ekonominių, humanitarinių bei žmogaus teisių, taikos

palaikymo, taikos įvedimo ir konfliktinių prevencinių priemonių įtvirtinimo

sritis. Bendradarbiaudama su Europos Sąjungos šalimis, dalyvaudama eilėje

misijų, Bosnijos ir HHercogovinos atstatymo programoje, Lietuva praktiškai

prisideda prie taikos Balkanuose įgyvendinimo. Šiuo metu Lietuva aktyviai

siekia tapti nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare.

JTO tarptautinis įvertinimas

Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos

premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios

organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo

paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John

Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už

nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės

ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.)

už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už

vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio,

Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu

tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų

Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir

Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio

Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam

Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį

sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo

Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas

padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos

premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis.

Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon JJouhaux, buvęs Tarptautinės darbo

organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George

Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė,

diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių

Asamblėjų delegatais.

Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių

Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. –

Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR)

skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų

fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė

darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių

atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų

Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už

pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos

palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.

Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas

įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą

ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį

didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame

pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio

fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio

naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką.

Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų

užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą

visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos &–

matmenų prasmėmis