KAIRIŲJŲ SOCIALISTŲ IDĖJOS

KAIRIŲJŲ SOCIALISTŲ IDĖJOS

Ginčas dėl socializmo iki 1919 metų

Kairiųjų politinės pažiūros savaime tapatinamos su radikalizmo ir revoliucijos idėjomis. Radikaliu mąstymu ir veikla politikoje vadinamas polinkis į kraštutinumus, kai nevengiama prievartos. Radikaliais galime vadinti ir tokios veiklos tikslus: esamos socialinės tvarkos pakeitimas kita. Tokiais atvejais paprastai vartojama revoliucijos sąvoka. Revoliucijos sąvoka turi būti vartojama tik tada, kai aptartų veiksmų tikslas visiškai performuoti esamą tikrovę. Visi kiti veiksmai apibūdinami kaip radikalūs.

Istorijoje jis reiškėsi dviem pavidalais: kairysis radikalizmas siekė nuversti esamą santvarką, dešinysis bandė iišlaikyti senosios tvarkos esmę arba sustiprinti jos pamatus, radikaliai ją pakeisdamas ir suteikdamas jai naujas formas.

Kvietimas siekti radikalių permainų istorijoje paprastai įgydavo vieną iš trijų pavidalų: pirmasis kai kuri nors ideologija šaukdavosi permainų; antrasis kai plačių permainų būtinybė išplaukdavo iš konkrečios ideologijos; trečiasis bandyta kurti visiškai naują tvarką. Visas šias ideologijas turėtume laikyti radikaliomis. Antrajai radikalizmo atmainai atstovauja Europos socialdemokratų programos iki Antrojo pasaulinio karo.

Prieškario Europos socialdemokratų lyderiai atsiribojo nuo 1917 metų socialistinės revoliucijos teorijos. Reziumuodami, pasakysime. Kad kiekvienas revoliucionierius yyra radikalas, bet ne kiekvienas radikalas yra kairysis revoliucionierius. Šios sampratos prasmingumą įrodo ne tik dešiniojo radikalizmo , visų pirma fašizmo istoriją.

Kairiųjų sąvoka atsirado Prancūzijos didžiosios revoliucijos dienomis. Kairuoliškais vadinami siekimai prievarta pakeisti esamą padėtį, vadovaujantis neturtingos daugumos interesais. Į ppirmąjį planą visuomet iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja laisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti laikomi kairuoliškais. Kairiųjų istorija žymiai senesnė už Prancūzijos didžiosios revoliucijos istoriją.

XIX a. pirmosios pusės socializmas, vėliau vadintas utopiniu, aiškiai suformulavo tezę, kad žmonių nelaimių šaltinis yra socialinio ir ekonominio žaidimo taisyklės. Jie siūlė permainų metodus gausybę reformų, kurios turėjo būti vykdomos paternalistiškai, t. y. iš viršaus.

Revoliucinio socializmo šalininkai nematė kito kelio į ateities visuomenę, kaip tik prievartinį esamos tvarkos nuvertimą.

XIX a. aiškiai susiformavo dvi skirtingos socialistų ideologijos atmainos: reformistinė ir revoliucinė. Reformistinio socializmo šalininkams svarbiausias uždavinys buvo kova dėl valstybės gyvenimo demokratizavimo.

Žymiausiu šios strategijos atstovu tapo Ferdinandas Lasalis (Ferdinand Lassalle). Ferdinandas Lasalis(1825-1864) politikas, teisininkas. Gimė žydų pirklių šeimoje. Palaidotas gimtajame Breslau (Vroclave).

Proletariatas neišvengiamai taps dauguma , pajėgia legaliai iškovoti valdžią. Šioms pažiūroms atstovauja Eduardas Bernšteinas (Eduard Bernstein). Eduardas Bernšteinas (1850-1932) ideologas ir politikos veikėjas. Geležinkelio mašinist sūnus. Vokiečių socialdemokratų veikėjas. Sukritikavo marksizmo teiginius veikale „Socializmo principai ir socialinės demokratijos uždaviniai“. Rėmė žydų emigracijos iš Vokietijos Į Palestiną idėją. Naujai interpretavęs socializmo ideologiją. Šią interpretaciją Markso ir Engelso šalininkai jau tada vadino revizionizmu dėl daugybės pataisų (revizijų). Bernšteino samprotavimų atsparos atšakas abejonės marksistinio dialektinio materializmo teisingumu, svarbiausia buvo ne filosofinė diskusija, bbet išvada, kad dėl dialektikos principo marksistai klaidingai , pernelyg greitai numatė socialistinės revoliucijos atėjimą ir prastai apskaičiavo jos kainą. Brenšteinas tvirtino, kad tikslas beklasė ateities visuomenė yra niekas, o judėjimas , konkretus esamos tikrovės modernizavimas viskas. Smulkiosios buržuazijos ir kitų vidurinių sluoksnių atstovai visiškai neišnyko , jų netgi dar pagausėjo. Bernšteinas klasę apibrėžė jau ne kaip asmenų grupę, kurios santykis su nuosavybe vienodas, o kaip žmonių , turinčių vienodas pajamas, bendriją. Nebuvo reikalingas nei revoliucijos lūžis, nei proletariato diktatūra, nes teisinė ir demokratiška valstybė turėjo tapti kontroliuojama visuomenės daugumos.

Benšteinas buvo įsitikinęs, jog kapitalizmo lėto persiformavimo į socialistinę tvarką procesas jau prasidėjo. Socialinių prievolių gausėjimą jis laikė naujos socialinės sistemos užuomazgomis, nebereikalingai revoliucijai.

Revizionizmo šalininkai triumfavo Vakarų Europos šalyse, o Rytuose liko mažuma. Pavėluotai gimęs Europos rytuose kapitalizmas neturėjo ką pasiūlyti, vien sistemingą naudojimą ir valstybės represijas, pavyzdys carinė Rusija.

Socialdemokratų idėjos

Dabartinis reformistinio socializmo , jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po antrojo pasaulinio karo , rezultatas. Vieni pagrindinių tų metų socialdemokratijos ideologų buvo Karlas Kautskis (Karl Kautsky) ,Haroldas Laskis (Harold Lasky) . Karlas Kautskis(1854-1938) politikos veikėjas, ideologas. Čeko ir vokietės sūnus, aktyvus vokiečių socialdemokratas. Akcentavo legalią kairiųjų veiklą valstybėje. Kautskio mmanymu , demokratizuodamasi valstybė darosi vis labiau antklasinė institucija, taigi šioje situacijoje Lenino koncepcijos iškraipo mokslinį socializmą. Mirė Amsterdame, Trečiajam reichui aneksavus Austriją. Haroldas Laskis(1893-1950) politologas, politikos veikėjas. Dirbo mokslinį darbą Kanadoje ir JAV. Grįžęs į Didžiąją Britaniją Laskis tęsė šį darbą ,kartu aktyviai dalyvaudamas Leiboristų partijos veikloje. Pagrindiniai demokratinio socializmo idėjiniai postulatai išsirutuliojo iš praėjusio šimtmečio reformizmo ir revizionizmo tradicijos.

Pagrindinė demokratinio socializmo idėja, kad būtinos didžios reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę, gali turėti įvairią individualią motyvaciją. Reformų strategija, tiesiogiai kilusi iš reformistinio socializmo ir Bernšteino samprotavimų, ir toliau tebėra socialdemokratų mąstymo ir veiklos mūsų laikų pasaulyje pamatas. Visiškas socialdemokratijos idealo realizavimas vis dar lieka labai tolimas tikslas. Socialdemokratų partijos plėtoja postindustrinės ateities visuomenės koncepciją, pabrėždamos, kad naujoji tvarka faktiškai jau realizuota , pragmatiškai ir evoliuciškai vystantis bendruomenei. Šioje situacijoje revoliucija jau nebereikalinga. Ateities visuomenės kūrimas protingai suprojektuotomis ir suderintomis reformomis leistų realizuoti judėjimo idealus ir tikslus, todėl klasinės revoliucijos ir proletariato diktatūros idėjų derėtų ryžtingai atsisakyti. Pakanka sukurti integralią demokratijos sistemą, kurią įgyvendintų liberalinės demokratinės institucijos, visų pirma parlamentas ir teritorinė savivalda, kad demokratinė dauguma realizuotų savo siekius, kartu gerbdama mažumos teises.

Kalbėdami apie visuomenę, socialdemokratai noriai teigia , kad šio šimtmečio socialinės problemos, kurias kelia naujoviškas ddarbo organizavimas. Naujoji ūkio sistema turi remtis daliniu planavimu ir platesnėmis valstybės kompetencijomis valdant ūkį. Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Ekonominio gyvenimo kontrolė , ypač darbo rinkos priežiūra (kova su nedarbu) bei progresyvinių mokesčių sistema, kai labiausiai apmokestinamas stambaus kapitalo pelnas tai du socialdemokratų ekonominės politikos kanonai. Pagrindinis šios politikos tikslas yra veikti visuomenės pajamų , o ne privačios nuosavybės pasiskirstymą. Privati nuosavybė veikia valstybės kontroliuojama. Ši vyriausybės kontrolė negali ir neturi sukelti valstybės nuosavybės didėjimo. Ūkinio gyvenimo valdymas, visų pirma tokiais įrankiais, kaip mokesčiai, muitai ir valstybės kreditai (intervencionizmas), socialdemokratams yra svarbesnis už vyriausybės disponavimą valstybės nuosavybe (etatizmą). Džono Keinso (John M. Keynes) 5 . Šis ekonomistas rėmėsi prielaida, kai pačios laisvos rinkos reguliavimo nebepakanka , būtinas valstybės įsikišimas. Kapitalistinės ekonomikos efektyvumas būtinas aktyvios socialinės politikos įrankis. Biudžeto lėšomis apmokama reformatoriška valstybės socialinė politika turėjo išlyginti disproporcijas tarp įvairių socialinių grupių.

Svarbus socialdemokratų ideologijos elementas yra demokratinės ir pliuralistinės politinės sistemos vaizdinys. Viena pagrindinių jų idėjų yra valstybės antklasiškumo tezė. Valstybės organizacija turi tarnauti visiems žmonėms ir visoms visuomenę sudarančioms grupėms. Visos bendruomenės dalys privalo bendradarbiauti valstybėje ieškodamos susitarimo. Valdžios įgaliojimai turėtų būti padalijami ir, kiek įmanoma, perduodami iš centrinių ir aukščiausių

teritorinių instancijų žemesnėms. Politiniame gyvenime sicialdemokratų partija iš klasinės partijos turi tapti liaudies partija ir aprėpti kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Patraukia dėmesį kitokia negu Markso darbo pasaulio samprata. Darbo pasauliui priklauso ir vidutiniai bei smulkūs verslininkai.

Daugiausia jie tikisi iš valstybės, operatyviai reguliuojančios ūkį ir teisingai skirstančios gėrybes. Socialdemokratų partijos įsitraukė į legalų politinį žaidimą, reiškia jog pripažįstama kapitalistinė sistema. Socialdemokratų lyderiai tvirtina, kad dabartinis kapitalizmas jau tapo nebe toks, koks buvo anksčiau.

Dalis jų atvirai teigia, kad tai jau apskritai nebe kkapitalizmas. Todėl vertėtų išskirti tris pagrindines socialdemokratų judėjimą sudarančių partijų grupes, susiformavusias aštuntame dešimtmetyje. Pirmoji grupė partijų, kurios atėjusios į valdžią ketino realizuoti reformas, kruopštų ir pragmatišką lėtai modernizuojamos kapitalistinės sistemos valdymą. Vakaru Vokietijos ir Austrijos socialdemokratai. Kitą grupę sudarė, neišsižadančios radikalaus kapitalizmo performavimo, vadovaujantis socializmo idealais. Tokios programos besilaiko graikų socialdemokratai. Trečią grupę sudarė dvi socialdemokratu partijos: švedų ir olandų. Jas galima pavadinti socialinio eksperimento partijomis. Siekdamos iš esmės keisti kapitalistinę sistemą, ieškojo savo šalių politiniame ir ekonominiame gyvenime nnaujų originalių institucinių ir funkcinių sprendimų.

Apžvelgdami socialdemokratų pažiūras pastebime didelius idėjinius prieštaravimus tarp dešiniųjų ir socialdemokratų organizacijų. Vis dėlto netrukdo socialdemokratų partijoms bendradarbiauti su centro dešiniųjų koalicijomis arba nuosaikių dešiniųjų ir centro grupuotėmis. Galimybių bendradarbiauti teikia socialdemokratų giminingumas ir jų iidėjų bendrumas su liberaliosiomis demokratinėmis jėgomis ir socialiniais liberalais. Įmanoma susirasti daugeliu socialinių klausimų ir su krikščioniškomis socialinėmis jėgomis. Nepaisant pasaulėžiūrų pliuralizmo, socialdemokratų etikos teiginių negalima tapatinti su katalikiškąją etika. Etikos formulės nesutampa tokiais klausimais, kaip savižudybės ar eutanazijos teisė

Labai nevienodai klostėsi santykiai tarp socialdemokratų ir komunistų. Idėjinis jų priešiškumas ne visada lėmė konfrontaciją ir kovą politiniame gyvenime. Greta šalių kuriose idėjinis priešiškumas paveikė ir politinius santykius, kraštų kuriuose abi idėjinio konflikto pusės pajėgė ilgiau ar trumpiau bendradarbiauti parlamentiniame gyvenime (pvz., Prancūzijoje ir Suomijoje)

Septintame ir aštuntame dešimtmetyje socialdemokratai daug pasiekė: daugelyje Europos šalių jie atėjo į valdžią, ideologijos populiarumas išaugo ir kituose žemynuose. Socialdemokratų judėjimas, po Antrojo pasaulinio karo atkūręs Socialistų Internacionalą tapo pasauliniu reiškiniu.

Demonstruodami savo priešiškumą dešiniesiems ir apdairiai ppasinaudodami kairiųjų klaidomis, socialdemokratai meistriškai pristatė savo programą kaip autentišką kairiosios pakraipos dokumentą, siūlantį realias permainas.

Komunistų idėjos

Komunistų politinių pažiūrų, kildinamų iš Markso , Engelso ir Lenino , istoriją galime skirstyti į tris pagrindinius etapus. Pirmasis etapas apima 1917-1924 m. laikotarpį, kai Sovietų Rusijai vadovavo Leninas, antrasis Josifo Vasarionovičiaus Stalino valdymo metus (1924-1953), o trečiąjį sudaro įvykiai nuo Stalino mirties iki devinto dešimtmečio pabaigos. Josifas Stalinas (tikr. Džugašvilis , 1879-1953) ideologas. Siuvėjo sūnus. Dvasinės seminarijos klierikas. Ištremtas paskutinį karta 1913 m. įį Sibirą. Nuo 1922m. ,buvo partijos generaliniu sekretoriumi. Nuo 1941 m. sovietinės vyriausybės vadovas. Raudonosios armijos vyriausias vadas.

Leninas gynė Markso sistemos prielaidas, jis manė, kad būtina daugelį šios sistemos elementų pildyti ir taisyti. XIX a. atsiradusias idėjas pritaikyti naujo šimtmečio realijoms

Leninas, neneigdamas Markso revoliucijos teorijos, pateikė savą, skirtingą nei Markso revoliucinio proceso scenarijų, pritaikytą Rusijos realijoms. Politinė revoliucija turėjo nulemti ne socialinio ekonominio išsivystymo lygis, bet socialinė įtampa. Pramonės proletariatas Rusijoje sudarė aiškią mažumą, turėjo išsikovoti valdžią tik vienoje šalyje ir vėliau vienos valstybės mastu imtis realizuoti komunizmo idealus valstiečių masėms buvo pažadėta išdalyti nusavintą dvarininkų žemę.