Kas būdinga čekų kultūrai?
REFERATAS
KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –
apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,
garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir
sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti
materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje
nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.
Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny
visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:
animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,
bibliotekos, literatūra, mmuziejai, organizacijos, produkcija, radijas,
televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi
šie dalykai yra vienodai išsivystę.
Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad
Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja
tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo
įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų
šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,
nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai
nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yyra labiausiai
žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.
Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų
kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio
meno lobiu.
Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes
būtent tada gamta stebina ssavo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė
kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri
yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų
ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik
20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160
valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos
pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir
tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.
Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX
R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis
kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko
įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų
filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais
gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko ssimfoninę
Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.
Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais
metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.
p
Panašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis
festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais
ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik
žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma
teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose
scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į
miestą iir tampa jo sudėtine dalimi.
Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet
ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą
kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo
šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp
„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir
apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje
veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.
Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir
mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų
skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis
tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.
Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro
laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra
savotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvų
skaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turi
daug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupių
negali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliems
kolektyvams.
Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.
Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažai
uždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yra
žinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visoje
Europoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti.
Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso ppasaulio yra priversti
keliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmų
kūrybos istorija, čekų filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomis
techninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11
studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta
(tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.
Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuo
negalima abejoti.
Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusio
Čekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti į
savo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.
Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastato
nepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksą
kylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)
simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kuris
vėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931
metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas
„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.
Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riterio
pasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghai
riteriai“ ir t.t.
Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jie
labai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamos
įvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia,
kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)
tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nnusipelnusiu,
aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos,
neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:
albanai, indusai, boliviečiai ir pan.).
Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo,
pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (nors
kartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimo
galimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-
paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteikti
situaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiau
mistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.
Bet nuotraukos niekada nelikdavo abejingos aplinkos pasikeitimui, todėl
dažnai juose galime įžiūrėti tam tikram laikmečiui būdingų bruožų.
Čekų literatūrai taip pat būdinga tai, kad buvo įtakojama aplinkos. Iki
19 amžiaus pradžios čekų ir moravų literatūrinių bandymų buvo ne daug. Tai
buvo susiję su istorine padėtimi bei kalbos būsena.
Tik romantizmo laikais pradeda kurti tokie poetai kaip: J. Kollaras (1793-
1852), F.L. Čelakovskis (1799-1852) – kūrė čekų ir rusų tautinės poezijos
imitaciją, V.Ganka (1791-1861) ir kiti. Vėlyvojo romantizmo žinomiausi
atstovai: K.G. Macha (1810-1836), K.J. Erbena (1811-1870).
Romantizmą išstūmė pirmoji ankstyvojo realizmo banga. Božena Nemcova
(1820-1862) nupiešė idilišką kaimiško gyvenimo paveikslą romane „Senelė“
(1855); J. Neruda (1834-1891) kūrė trumpus jumoristinius eilėraščius apie
Prahos gyventojus.
Po 1870 metų šaly užplūdo naujoji romantizmo banga, šį kartą Čekija
buvo įtakojama prancūzų.
1890 metais garsėja naujoji karta. T. Masarikas (1850-1937),
Čekoslovakijos
prezidentas 1918-1935 metais, kritikavo čekų romantizmą,
ironiškus ir satyriškus eilėraščius rašė J.S. Macharas (1864-1942). P.
Bezruč (1867-1958) savo dainose išreiškė tautinį pasipiktinimą austrų
priespauda.
Simbolizmas davė Čekijai du didžiuosius poetus – O. Bržeziną (1868-
1929) ir A. Sovą (1864-1928). Naujo amžiaus pradžiai būdingas buvo čekų
romantikos žydėjimas, buvo kuriami istoriniai romanai, romanai apie
kaimišką gyvenimą, moteris, kurios nesusilaukė aplinkinių palaikymo,
supratimo.
Nacionalinės nepriklausomybės atkūrimas (1918 m.) atgaivino
literatūrinį gyvenimą, bet jau po 1930 metų čekų literatūra buvo įtakojama
vokiečių (literatūra buvo cenzūruojama, rašytojai buvo persekiojami),
vėliau komunistų (socialistinis realizmas ribojo kkūrinių publikaciją).
Po Stalino mirties (1953m.) situacija šiek tiek pasikeitė, seniau
tremiami rašytojai susijungė su literatūriniu jaunimu ir kartu priešinosi
socialistiniam realizmui.
Čekų poetinės tradicijos simboliais tapo V. Golanas ir J. Seifertas,
kurie savo kūriniuose išryškino nepakartojamą įvairių Europos avangardo
srovių sintezę su filosofiškai-kultūriniais šaknimis. J. Seifertas tapo
pirmuoju čekoslovakų rašytoju, kuris gavo Nobelio premija (1984).
Labiausiai žinomas čekų dramaturgas yra V. Gavelas. Iš kitų
šiuolaikinių čekų dramaturgų išsiskiria J. Topolis.
Po 1968 metų literatūros klestėjimas buvo sustabdytas, Sovietų Armija
įsiveržė į Čekoslovakiją tam, kad „normalizuotų“ politinį vvalstybės
gyvenimą. Dėl susiklosčiusios padėties daug rašytojų emigravo. Jų tarpe
buvo Škvoreckis ir Kundera, kurių kūriniai yra išversti į daugelį kalbų ir
aukštai vertinami tarptautine profesionaline kritika.
Reikšminga kultūros dalimi yra menas. Seniausios čekų meno apraiškos
siekia priešistorinį laikotarpį. Tuo metu buvo daromos moterų ffigūrėlės
(pvz.: Wenus iš Dolni Viestovicų), kai kurių rūšių keraminiai, bronziniai,
auksiniai dirbiniai.
IX-X amžiams būdinga yra akmeninių pastatų statyba ( Šv. Wito ir Šv.
Jirži bažnyčios, pilys, namai, akmeninis tiltas Prahoje), architektoninė
skulptūra. XIV-XVI a.- gotikinio meno klestėjimas. Gotikų skulptūroms
turėjo įtakos Niderlandų realizmas su taip vadinamu nuostabiuoju stiliumi.
Renesanso laikais čekų menas buvo įtakojamas Italijos, tą atspindi dvarų (
renes. pilies Hradčanuose perstatymas, rūmai Prahoje, provincijų pilys su
arkadiniais kiemais) ir miestelėnų architektūra. Skulptūroje ir tapyboje
vyravo savos tradicijos. Baroko menas vystėsi nuo XVI a. pr.- tai buvo
architektūros klestėjimo laikotarpis (įtakoja italai, austrai, prancūzai).
XVIIIa. pab. ypač išryškėjo prancūzų klasicizmo ir rokoko poveikis.
Žymiausias baroko skulptūros atstovas- F. Brokof (jo skulptūros yra ant
Karolio tilto Prahoje), tapyboje išsiskyrė (pagrinde portretinėje ir
religinėje): K. Skreta, P. Brandl, V.V. Reiner, J. Kupeckis; grafikoje –– V.
Hollar. Vėlesnėje architektūroje vystėsi istoricizmas, po to pasirodė
modernistinės tendencijos, kurios lėmė funkcionaliskai-konstruktyvinės
architektūros atsiradimą.
F. Brokofo skulptūra
Pirmoje XIX a. pusėje atsirado tapybos mokykla propaguojanti susidomėjimą
savu peizažu, istorija, folkloru. XXa. pradžioje atsiradę pasikeitimai
tapyboje ir skulptūroje buvo susiję su vakarų Europos meno vystymusi. Tuo
metu išsiskyrė tokie menininkai kaip: E. Orlik, A. Mucha, E. Filla, J.
Štursa, S. Sucharda ir kiti.
Čekų tautos menui būdinga yra originali architektūra, puodininkystė,
medžio apdirbimas, skulptūra, tapyba (t. p. ant stiklo), kalvininkystė.
Sparčiai vystosi audimas, išliko tautiniai drabužiai.
Puodininkystė savo llaikais buvo plačiai paplitusi čekų ir moravų žemėse.
Pirmos dirbtuvės atsirado jau XVI amžiuje. Keraminiai dirbiniai tapo kaimo
gyvenimo dalimi. Juos naudodavo ruošiant, patiekiant, saugant įvairų
maistą. Čekų keraminiai dirbiniai skirstomi į:
Bokalai alui ( fajansas) •puodus (dažn. padaryti
iš molio)
•fajansus
(sudėtingesnis gaminimas, nekasd.naudojimui)
•akmeninę
keramiką (neatspari karščiui-deformuojasi)
•baltąją keramiką
(praktiška, su ornamentais).
Čekų stiklininkystės tradicijos siekia XV amžių. Buvo daromi kriaušės
formos arba šešešoniai buteliai, maži buteliukai bei lentelės. Visa tai
puošdavo piešiniais. Norimą piešinį dėdavo po stiklu, nukopijuodavo jį ir
tik po to spalvindavo. Laikui bėgant stiklininkystės amatas sparčiai
vystėsi, taip pat didelės vertės įgijo porcelianiniai dirbiniai. Šiandien
čekų stiklas ir porcelianas yra žinomi visame pasaulyje. Stikliniai bei
porcelianiniai dirbiniai daromi profesionalių meistrų, kurie į savo darbą
įdeda daug pastangų, kruopštumo, detalumo ir t.t. Dirbinių įvairumas taip
pat stebina. Daromi ne tik indai, bet ir figūrėlės, paveiksliukai, vazos,
žvakidės, laikrodžiai, varpeliai, dekoratyvinės pintinėlės, šviestuvai ir
t.t.
Čekų tautinę kultūrą taip pat praturtina aukštos kokybės tekstiliniai
dirbiniai, kurių istorija siejama su Marija Tejnitcer. Kartą
pasivaikščiojimo Kopenhagoje metu Marijai kilo didžiulis noras įkurti
tėvynėje dirbtuves ir audimo mokyklą. 1910 metais jos idėja buvo
įgyvendinta.
Šiose dirbtuvėse buvo suausta daug meninių dirbinių. Kiekvieno naujo
gobeleno atsiradimas – tai kūrybinis procesas, kuriame dalyvauja eskizo
autorius, architektas, menininkas, audėjas.
Nuo 1930 metų Tejnitcer dirbtuvėse buvo suausti tūkstančiai gobelenų,
užuolaidų, užtiesalų, kilimų, kilimėlių, apvalkalų ir t.t. Vis dėlto
pagrindinis dirbtuvės ddarbas- didžiųjų gobelenų audimas. Čekų audimo
dirbtuvės paskutiniuoju metu yra sparčiai atnaujinamos, jomis domisi
Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos restauravimo centrai. Audėjai
stengiasi ne tik išsaugoti visas audimo tradicijas, bet ir bando naujuosius
kombinavimo būdus.
Taigi atsižvelgdami į visas paminėtas čekų kultūros ypatybes (kurių
dar galima būtų išvardinti mažiausiai keletą ) galime drąsiai teigti, jog
Čekijos kultūrinis palikimas yra vertas dėmesio. Būtent todėl, manyčiau,
visi, kas pabuvoja pvz. Prahoje jaučiasi apsilankę vietoje, kuri pasižymi
aukščiausiu kultūros lygiu.
