komunizmo zlugimas R europoje

ĮVADAS

Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.

Komunizmo pabaiga taip pat siejama su Šaltojo karo pabaiga. Istorikai ją datuoja 11989 m. kai M.Gorbačiovas pakeitė šalies kursą. Tuo metu komunistinė sistema merdėjo, Rytų Europoje jau kūrėsi nekomunistinės vyriausybės, o ir Baltijos valstybėse nacionalistiniai elementai griovė SSRS pamatus. Pagrindinė priežastis kodėl šalys buvo priverstos baigti karą yra ekonomika. SSRS susidūrė su didžiulėmis ekonominėmis problemomis. Tačiau karinės išlaidos atsiliepė ir nugalėtojos ekonomikoje. Išaugo infliacija. Amerikiečių prekės ėmė būti nekonkurentabilios.

Šis pokomunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mmano, kad komunizmo žlugimo tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės, kaip teigiama, kilo dėl „stalininių nukrypimų“. Su šiomis nuomonėmis tikrai galima nesutikti. TTodėl nepaprastai svarbu toliau tyrinėti šio reiškinio kilimo priežastis, jo silpnąsias vietas. Tad, mano darbo tikslas yra kuo detaliau išnagrinėti komunizmo, kaip politinės ideologijos ir politinio režimo įtaką Europos kontinentui, o ypač rytų, bei išaiškinti esmines komunizmo strukūros fiasko ištikusias problemas. Darbas susideda iš dviejų dalių, kuriose aptariami įvykiai ir jų probleminės detalės iki ir po komunizmo žlugimo.

I. KOMUNISTINIO REŽIMO REALIJOS RYTŲ EUROPOJE

XX A. BAIGIANTIS

Tikrasis komunistinės Europos fizinės, socialinės ir moralinės degradacijos mastas paaiškėjo tik suvienijus kalbą. Susidaro toks įspūdis, lyg nomenklatūra labiau nerimaudama dėl savo ateities, stengėsi iš savo šalies išspausti paskutinius syvus, visiškai nesirūpindama dėl to, kad kažkas būtų investuojama į šalies ateitį, kad būtų patenkinti elementariausi žmonių poreikiai. Netvarkomas gyvenamas fondas labai degradavo. Dabar tektų iinvestuoti milžiniškas pinigų sumas, kad būtų suremontuotos arba rekonstruotos komunalinės komunikacijos. Paaiškėjo, kad išgirtosios socialinės tarnybos yra primityvios ir neefektyvios. Ir visa tai lydėjo reiškinys, kuris kartais vadinamas „apsimetinėjimo kultūra“. Nors oficialiąja ideologija (komunizmas) niekas jau nebetikėjo, jos tebemokė mokyklose. Kai režimas negali toliau egzistuoti neapsimetinėdamas vis didesniu mastu, o kartu su juo apsimetinėja ir jo valdiniai, ir kai apsimetinėjimo dirbtinumas tampa akivaizdus abiem pusėm, tuomet galutinis režimo žlugimas praktiškai neišvengiamas, net jeigu niekas negali pasakyti, kada ir kaip tai įįvyks.

1989 m. revoliucija Vidurio Rytų Europoje akivaizdžiai pakeitė pasaulio suvokimo būdą ir realųjį jėgos balansą to meto pasaulyje.

Prasidėjus šiam procesui, suiro paini, abejotina pusiausvyra. Vienoje pusėje buvo Europos Bendrija (nors galimas dalykas, visos 24 šalys, priklausančios Ekonominio Bendradarbiavimo ir Vystymosi organizacijai (OECD), o kitoje – ESPT. NATO atsvara buvo Varšuvos organizacija, o VFR – VDR. Šiandien viso šito jau nebėra arba jos praranda savo svarbą.

Komunistinis režimas nesugebėjo apnuodyti tokių sąvokų kaip “pilietis” ir “pilietinis”. Kaip tik todėl pilietinės teisės ir piliečių visuomenė tapo orientyrais naujame kelyje į laisvę; nors, žinoma, tai irgi nebuvo naujos idėjos.

1.1.1 SSRS politinės, socialinės, ekonominės būklės analizė

1985 m. mirus K. Černenkai, partijos vadovu Politinis biuras išrinko M. Gorbačiovą, kuris ėmėsi reformuoti Sovietų Sąjungą. 1987 m. jis pradėjo vartoti sąvokas “Perestroika” (pertvarkymas) ir “Glasnost” (viešumas). Vienas iš pertvarkymo aspektų buvo didelis komunistų partijos, vadovaujant Gorbačiovui, vaidmuo. Ekonominiame lygmenyje į pertvarkymą įėjo privataus biznio kai kuriose srityse legalizavimas.

Vienas iš „Glasnost“ politikos aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas buvo leidimas atskiriems individams ar leidėjams laisvai diskutuot politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas prieš kelerius metus būtų vainikuotas kalėjimu, o Stalino eroje net mirties nuosprendžiu. Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės ppolitiką, komunistų partiją ir net patį Gorbačiovą. Kaip teigė pats Gorbačiovas, spauda privalo būti dar veiksmingesnė, neduoti ramybės dykinėtojams, gobšuoliams, prisitaikėliams, kritikos gniaužėjams, demagogams, aktyviau padėti tiems, kurie pasiaukojamai kovoja dėl persitvarkymo. Spauda, pasak Gorbačiovo, turi jungti ir mobilizuoti žmones.

Visuomenę buvo persmelkęs cinizmas. Gorbačiovo reformos prasidėjo nuo kryžiaus žygio prieš alkoholį. Jis pabandė sumažinti vartojimą suvaržydamas gamybą ir pardavimą, tačiau 1986 m. jis turėjo mestis prie kitų problemų. Ukrainoje, Černobylio atominėje elektrinėje, sprogo reaktorius. Nelaimė dramatiškai bylojo apie atmestiną darbą ir didžiules Sovietų Sąjungos problemas, kurias sukėlė beatodairiškas gamybos planų viršijimas neatsižvelgiant į ekologines sąlygas.

Paties Gorbačiovo žodžiais tariant, reformų pagrindas buvo smarkus susivienijimų ir įmonių savarankiškumo išplėtimas, visiškas ūkiskaitos ir finansavimosi juose įvedimas, suteikimas darbo kolektyvams visų tam reikalingų teisių. Reikėjo įvesti ūkyje elementarią tvarką, sustiprinti drausmę, organizuotumą ir padidinti atsakomybę, pastūmėti į priekį atsiliekančias šakas. Pagrindinis uždavinys – įtraukti į persitvarkymą visą visuomenę.

1987 m. buvo priimtas pirmasis pagrindinis ekonomikos reformos įstatymas. Prasidėjo decentralizavimas, kainų reguliavimo panaikinimas ir finansinis įmonių skatinimas. Tačiau šis įstatymas nesuteikė pramonės įmonėms didesnės laisvės, kad šios galėtų susirasti žaliavų ir mažai pakeitė nevykusią centrinio planavimo sistemą. Kliūtys buvo kvalifikuotų vadovų stoka ir privilegijuotų ir sustabarėjusių valdininkų inercija arba priešiškumas.

1990 m. TSRS vadovybė paskelbė apie perėjimą pprie rinkos santykių ir įteisino privačią gamybos priemonių nuosavybę. Valstybinių įmonių direktoriaus suteiktas didelis savarankiškumas. Bet vietoje pakėlimo tai paskatino tolesnį gamybos smukimą, piktnaudžiavimų ir korupcijos plitimą. Valdžios priemonės ne tik nepagerino šalies ūkio būklės, bet ją dar labiau pablogino. Lėtai besiplėtojanti krizė virto griūtimi, katastrofa.

M. Gorbačiovas suprato, kad reikia imtis ryžtingų priemonių. Pramonės ir žemės ūkio produktyvumas buvo apgailėtinas, o valstybė negalėjo iki begalybės atsiskaityti už importo prekes lėšomis, gautomis iš prekybos pasaulinėje rinkoje auksu, deimantais ir kitais gamtos ištekliais.

Sovietų Sąjunga pasiekė Chruščiovo užsibrėžtą tikslą ir iškasdavo akmens anglies bei išlydydavo plieno daugiau negu JAV, bet iš tiesų tai rodė ekonomikos atsilikimą. Vakaruose kompiuterinė technika sukėlė technologinę revoliuciją. Sovietų Sąjunga beviltiškai vilkosi uodegoje. Moderni ekonomika reikalavo operatyvumo ir lankstumo, ne griozdiškos biurokratinės sistemos.

1.1.2 Vietos savivaldos ir administracijos kaita komunistinėje sistemoje

Naujomis reformų sąlygomis reikėjo pertvarkyti ir valdymo sistemą. Komunistai jau nebegalėjo organizuoti tokių rinkimų kai valdžia iš anksto parinkdavo kandidatus. 1989 m. tvarka iš esmės pasikeitė – vieną deputato vietą leista kelti kelis kandidatus. Bet pavėluotos reformos neišgelbėjo totalitarinės komunistinės sistemos. Todėl tais pačiais metais surinktus rinkimus komunistai daug kur pralaimėjo. 384 apygardose buvo po vieną kandidatą, o 271 apygardoje nei vienas kandidatas nesurinko net pusės balsų.

Suvažiavimas išrinko 750 narių į aukščiausią tarybą. Šiaip Gorbačiovas pašalino šimtus partijos tarnautojų, kurie būtų galėję priešintis jo sumanymams ir suorganizavo savo paties išrinkimą TSRS prezidentu. Tapęs rezidentu, Gorbačiovas, įsteigė federacijos tarybą, kurios narys buvo jis pats ir penkiolikos respublikų prezidentai, paleido ministrų tarybą. Ir pakeitė ją ne tokia autoritetinga ekspertų vyriausybe. Tačiau užsienio reikalų ministro E. Ševardnadzės atsistatydinimas 1990 m. susilpnino Gorbačiovo padėtį. Padėties silpnumas išryškėjo tada, kai jo pristatytą naująjį kandidatą į sąjungos viceprezidentus liaudies deputatų suvažiavimas atmetė iir patvirtino tik per antrąjį balsavimą.

Tuo tarpu ekonomika iro. greito veikimo strategijos propaguotojai pasiūlė 500 dienų planą, kuriame numatė plėtoti mišrią ekonomikos sistemą: parduoti vyriausybės ir partijos nuosavybę, paleisti kolektyvinius ūkius, išdaryti žemę, paleisti į apyvartą sukauptus pinigus, įvesti laisvas kainas, didinti palūkanų normas, parduoti pusę pramonės ir paslaugų įmonių, įsteigti vertybinių popierių biržas. Bet šiai programai buvo priešinamasi, nes buvo matoma, jog dėl visko kils daugiau chaoso negu permainų. Todėl prezidento institucijai buvo suteikti įgaliojimai surasti sprendimą. Buvo ssukurtas naujas planas, tačiau jis buvo miglotas. Ateitis tebebuvo netik pavojingai neaiški, bet ir nebevaldoma vyriausybės, nebuvo nuoseklios politikos.

1.1.3 Komunistinės santvarkos teorinės išlikimo ir sunykimo galimybės

Valstybė kontroliuoja viską resursu, gamybos priemones. Verslą reguliuoja ne nematoma rinkos ranka, bet matoma Vyriausybės rranka. Ekonomika valdoma centralizuotai, augimas reikalauja nepaprastai daug investicijų. Gamyba reikalauja daug išteklių. Menkai dalyvaujama pasaulinėje prekyboje. Neegzistuoja finansų sistema. Darbuotojai suinteresuoti gaminti daugiau, bet ne geriau.

Viso to pasekoje praktiškai visada augimo tempai buvo lėtesni nei kapitalistiniame pasaulyje, o nuo 7 dešimtmečio ekonomikos augimo tempai ėmė lėtėti, kai kuriose srityse net kristi. Visa tai maskuodavo didžiulio masto prirašinėjimai. Vidurio Europos šalys šį tą mėgino padaryti, bet tai daugiau buvo kosmetinės priemonės. Visgi , jeigu pabandytumėme atsekti ko norėjo lenkai, čekai ar vengrai: laisvės ar geresnio gyvenimo. Be abejo abiejų. Tačiau visgi vertėtų pripažinti, jog ekonominės problemos išvedė žmones į demonstracijas ir mitingus. Kaip teigia vakarų istorikai: Lenkijoje neramumai prasidėjo, kai valdžia nutarė pakelti maisto produktų kainas, o streikams vadovavo „Solidarumo“ pprofsąjunga. Gorbačiovas tik po kelių metų suvokė savo vykdytų reformų krizės mastą. Kai kurias priemones buvo galima atlikti nepajudinant sistemos šaknų (pvz sugriežtinat sistemos kontrolę, tačiau visos šios priemonė yra pusinės ir trumpalaikės. Tada M.Gorbačiovas ryžosi pradėti radikalesnes reformas. Tiesa, kaip pastebi politikos apžvalgininkai: „Gorbačiovas mėgo būti „vidury“ tarp kažko radikalesnio iš vienos pusės ir kažko konservatyvesnio – iš kitos , o kai ateidavo metas akivaizdžiai susidurti su priešingomis nuo nuomonėmis, jis visada stengdavosi jas sukurstyti vieną prieš kitą“.

Taigi M. GGorbačiovui vykdant decentralizaciją juo ėmė naudotis Sovietų sąjungos tautos, ir nauji jų lyderiai. Naujo „sukirpimo“ judėjimai ėmė ryškėti Estijoje. Lietuviai pradžioje laikėsi šaltai (gal būt nesitikėjo, kad tai truks ilgai), vėliau išėjo į avansceną. Pradžioje reikalavimai buvo ekonominiai, tačiau Sąjūdyje įsivyravus Landsbergiui ir kitiems intelektualams neekonomistams palengva pradėjo ekonominiu klausimus ėmė keisti politiniai. Atrodė tarsi M. Gorbačiovas ima nebekontroliuoti padėties. Svarbiausia problema buvo ta, kad šalies demokratizacija skatino „nacionalizmą“, o demokratizacija negali būti vykdoma viename regione ir nevykdoma kitame. Kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti situacija, jog Pabaltijo „nacionalistai“ imdavo ieškoti pritarimo kitose vietose, pvz. Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje. Galop, kaip teigia atskiri komentatoriai, Armijos panaudojimas Vilniuje susilaukė labai didelio pasmerkimo ir pačioje Rusijoje, o įsakymus vykdę kariai nebenorėjo to daryti per Maskvos pučą. Be to pagrindinis faktorius nulėmęs TSRS sunykimą (t.y. Ukrainos atsiskyrimas), buvo tiesiogiai įtakotas Jo liaudies fronto „Ruch“, kuris su Sąjūdžiu palaikė glaudžius santykius.

1.1.4 Globalinis komunizmo tinklo irimas XX a. devintame dešimtmetyje

(Įvykis po įvykio)

Nepaisant įspūdingų reformų TSRS, niekas nesitikėjo kataklizminių permainų, kurios įvyko Rytų Europoje 1989 – 1990 m. 1989 m. Gorbačiovas leido socializmo stovyklai iširti. Jis pasisakė už Sovietų Sąjungos liberalizavimą, kuris atnešė didelių permainų rytų Europoje. Praskleisdamas geležinę uždangą Rytų Europoje, Gorbačiovas susilaukė didesnio ggeranoriškumo Vakaruose bei techninės ir ekonominės pagalbos. Jis taip pat turėjo viziją atsikratyti atominio ginklo, kuris sukėlė tiek daug baimės pokario laikais.

JAV irgi norėjo pradėti dialogą su Sovietų Sąjunga, kad pasiektų pasikeitimų Rytų ir Vakarų santykiuose. Visiškai aišku, kad ir vidaus jėgos Rytų Europos šalyse, kurios kovojo su komunistine sistema, prisidėjo prie pasikeitimų. Be Gorbačiovo politikos, tokie dideli pasikeitimai nebūtų buvę galimi per tokį trumpą laiką.

1989 m. Rytų Berlyne prasidėjo didelės demonstracijos, protestuojančios prieš šį Honekerio poelgį nedelsiant daryti reformas, perspėjo nemalšinti demonstracijos jėga ir leido suprasti, jog tarybiniai kariai nepuls šios šalies gyventojų.

Gorbačiovo pastabos užbėgo už akių kruviniems Rytų Vokietijos policijos ir armijos veiksmams bei padrąsino protestuotojus. Per kelias dienas masinės viešos demonstracijos apėmė ir kitus Rytų Vokietijos miestus. Po dviejų savaičių Honekeris buvo priverstas atsistatydinti. Kadangi jį pakeitęs Eganas Krenzas taip pat buvo komunistas ir sienos vis dar buvo uždarytos, masinės demonstracijos tęsėsi.

Visoje Rytų Europoje žmonės į Berlyno sienos sunaikinimą žiūrėjo taip, kaip prancūzai prieš du šimtmečius į Bastilijos griuvimą: tai rodė, jog tironai praranda savo valdžią. Žmonės sukilo prieš savo valdovus ir nuvertė taip ilgai gyvavusius režimus.

Bulgarijoje 1989 m. lapkričio 10 d. buvo staigiai priverstas atsistatydinti Todoras Živkovas, geležine ranka valdęs šią šalį trisdešimt penkerius metus.

Po ssavaitės masinės demonstracijos prasidėjo Čekoslovakijos sostinėje Prahoje. Iki gruodžio 10 d. tai lėmė prezidento Gustavo Husako ir komunistų partijos likučių atsistatydinimą.

Dar greitesnės permainos vyko Vengrijoje. Ten 1989 m. spalį vyriausybė buvo legalizavusi opozicines partijas. Šios partijos laisvuose rinkimuose lapkričio 26 d. galutinai sutriuškino komunistus, kurie be kraujo praliejimo atidavė valdžią.

Greitai klostėsi įvykiai ir Lenkijoje, kur metų pabaigoje pergalingi antikomunistai nusprendė visiškai panaikinti socializmą ir nuo 1990 m. sausio 1 d. kurti toli siekiančią laisvosios rinkos ekonomiką.

1990 metų pavasarį Baltijos respublikos, pirmiausia Lietuva, išstojo iš Sovietų Sąjungos ir pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis. Gorbačiovas tikėjos išlaikyti Sovietų Sąjungą kartu, bet lietuviai, latviai ir estai buvo nepajudinami ir atkakliai gynė savo laisvę nuo ekonominės blokados ir karinės jėgos 1991 metų žiemą. Žmonių aukų nebuvo išvengta, bet Baltijos valstybės susilaukė nelauktos paramos iš Boriso Jelcino, kuris buvo išrinktas Rusijos Respublikos prezidentu. Jis nurodė, kad konstitucija suteikė Lietuvai, Latvijai ir Estijai teisę išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Paskutinė išsivadavo Rumunija. Netrukus Gorbačiovas susidūrė su problema, kurios jis nebuvo numatęs, ir iš pradžių kaip reikiant neįvertino, savaime suprantama, kad šie dideli pasikeitimai, kuriuos lėmė Gorbačiovo veiksmai (ar kritiškais atvejais neveiklumas) sukėlė daugelio senosios pakraipos komunistų partijos ir tarybinės armijos lyderių nepasitenkinimą.

1991 m. rugpjūtį kai kurie iš

jų įvykdė valstybinį perversmą. Gorbačiovas buvo suimtas, ir atrodė, jog perversmo iniciatoriams pavyks atšaukti daugelį jo reformų. Tačiau aibė žymių Tarybų Sąjungos lyderių – ypač Rusijos Respublikos vadovas Borisas Jelcinas – bei Rusijos gyventojai pasipriešino perversmui, ir jis po kelių dienų žlugo.

Po nepavykusio perversmo, įvykiai klostėsi nepaprastai greitai. Komunistų partija buvo nedelsiant nuversta nuo valdžios, jos veikla uždrausta, nuosavybė perimta. Iki metų pabaigos Tarybų Sąjunga visiškai iširo. Tuos lyderius, kurie norėjo tik reformuoti komunistinę sistemą, greitai nustūmė tie, kurie, kaip JJelcinas, norėjo ją visiškai panaikinti. Pats Gorbačiovas 1991 gruodį atsistatydino.

II. PO KOMUNIZMO ŽLUGIMO

2.1 POSTKOMUNISTINIS SOCIALINIS KISMAS RYTŲ EUROPOJE

Nei vienoje postkomunistinėje Rytų Europos šalyje radikali planinės ekonomikos marketizacija bei privatizacija iš esmės nepakeitė nei žmonių mąstymo, nei jų elgesio principų. Tačiau staiga – vos per keleris metus (Lietuvoje – nuo 1988 iki 1992 metų) – pasikeitusios ekonominės bei politinės sąlygos nulėmė fundamentalių postkomunistinio bendrabūvio pokyčių poreikį bei itin plataus masto socialinį kismą. Todėl didžiausiu sėkmingų pertvarkymų stabdžiu tapo bene visi gausesni vvisuomenės sluoksniai – ne tik socialistinėse įmonėse ir kolūkiuose dirbanti darbininkija ir valstietija, bet ir įvairiomis lengvatomis besinaudojančios grupės, pensininkai bei valstybinių įstaigų tarnautojai, – t.y. ne vien tik tie, kurie nuo jų nukentėjo labiausiai, bet visi, kurie buvo priversti vvienaip arba kitaip keisti įprastinę gyvenseną. To meto visuomeninės apklausos rodė, kad bene visose Rytų Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą, pasisakančiųjų už tolesnes reformas skaičius tiesiogiai priklauso nuo išsilavinimo, o ne nuo turtinio statuso ar profesijos.

2.2 POSTKOMUNISTINĖS REVOLIUCIJOS TENDENCIJOS

2.2.1 Pilietinės visuomenės reikšmė

Prasidėjus postkomunistinio socialinio kismo etapui, pilietinė visuomenė vėl tapo svarbiausiu valstybės (tiksliau – valdžią atstovaujančios valdančiosios politinės visuomenės) oponentu. Valstybė tapo šios struktūrinės itin plataus masto revoliucijos iniciatoriumi ir vykdytoju: prasidėjusi dėl visuomeninio spaudimo, entuziastingoji „Dainuojanti Revoliucija“ palengva pavirto į priverstinę radikalią socialinę revoliuciją. Revoliucijos tęstis prarado daugiatūkstantinį balsą: tai buvo revoliucija ir be socialinio subjekto, ir be ideologinio pagrindo – visuomenė nenorėjo, o valstybė negalėjo paliauti vis gilėjančių revoliucinių permainų ir jų nepageidaujamų padarinių.

Postkomunistinio socialinio kismo, apėmusio gerą ppasaulio penktadalį, pavara sietina su svarbiausiu 1985-ųjų metų politiniu įvykiu – Michailo Gorbačiovo išrinkimu į Generalinio sekretoriaus postą bei po to sekusiomis Perestroika ir Glasnost kampanijomis bei jų triukšmingu fiasko per 1991-ųjų vasaros pučą.

Postkomunistinės revoliucijos proveržį 1989-aisiais metais nulėmė spontaniškas ir staigus pilietinės visuomenės, t.y. formalių ir neformalių visuomeninių bei valstybės nekontroliuojamų institucijų visumos (įskaitant ir atskiras grupes, ir jų darinius), aktyvumas. Galimas daiktas, kad be tokio visaapimančio spontaniško proveržio paskutiniojo Sovietų imperijos lyderio Michailo Gorbačiovo kampanijos, skirtos pateisinti ir įįtvirtinti (t.y. legitimuoti) privilegijuotą komunistinių politinių elitų statusą, – “Perestroika” ir “Glasnost” – nebūtų patyrusios pačios įspūdingiausios XX-ojo amžiaus politinės inžinerijos nesėkmės. Kaip bebūtų, būtent pilietinės visuomenės dėka komunistinis politinis elitas – nomenklatūra – neteko valstybinės valdžios monopolio.

2.2.2 Komunizmo raidos pėdsakai Europoje

(Lietuvos ir Lenkijos partinės sistemos situacija)

1990-ųjų kovo 11 dieną antrosios Lietuvos Respublikos valstybingumas buvo įtvirtintas būtent kaip paskutiniosios tarpukario Lietuvos konstitucijos galiojimo atstatymas kruopščiai prisilaikant visų tarptautinės teisės kanonų. Per keleris revoliucinio laikotarpio metus buvo atkurtas ne tik respublikinis valstybingumo pavidalas, privačios nuosavybės teisė bei pradėtas grąžinti sovietiniais metais nacionalizuotas turtas, bet ir dauguma anuomet veikusių politinių partijų, pilietinių organizacijų, spaudos leidinių ir kultūros tradicijų. Kita vertus, bene kiekvieną socialinio kismo žingsnį lydėjo imitacinės orientacijos padiktuoti gestai – žmogaus teisės, laisvos rinkos principai, komercinė teisė, valstybės valdymo struktūros, socialinės apsaugos sistema ir netgi kultūrinio gyvenimo pavidalai ėmė klostytis pagal liberalaus demokratinio kapitalizmo pavyzdį; net ir naujosios Lietuvos konstitucijos, įtvirtinančios antrosios respublikos tęstinumą, kūrime dalyvavo kviestiniai ekspertai iš Vakarų Europos ir JAV.

Todėl šiuo metu daugelis sąmoningai ima tvirtinti, jog Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo valdžia išliko tų pačių komunistų rankose ir šiuo atžvilgiu, nepaisant didžiulių permainų, mažai kas pasikeitė. Komunistinė nomenklatūra ir jų statytiniai kaip valdė, taip ir tebevaldo, ddiktuoja savo sąlygas. Aišku, dalis tiesos tokiuose teiginiuose yra. Bet nereikia pamiršti, jog kaimyninėje Lenkijoje, sovietiniais laikais laikytoje ir iš tiesų buvusioje SSRS griovimo avangarde, buvusieji komunistai tebevadovauja iki šiol. Juk ir prezidentas bei premjeras – A.Kvašnievskis ir L.Mileris – yra buvę aukšti komunistiniai nomenklatūrininkai.

Lenkijos, kaip katalikybės centro Europoje, vystymasis po komunizmo žlugimo yra gana įdomus, rodantis, jog komunistinio režimo metai didelei lenkų visuomenės daliai paliko itin neigiamus bruožus. Iš pradžių niekas demokratiniame pasaulyje negalėjo tikėtis, kad Lenkijos žmonės, 1956 metų birželio pabaigoje, dar prieš Vengrijos sukilimą, šturmavę Poznanės komunistų būstinę, o 1970 metais Gdanske ir Gdynėje sukilę prieš komunistinį režimą, vėl laisvoje Lenkijoje pakvies valdyti buvusius engėjus. Pagaliau „Solidarumo“ atsiradimas sukėlė nuomonę, jog lenkų tauta niekada neleisianti komunistinio revanšo. Keisčiausia, kad lenkų rinkėjai, nepaisant neokomunistų veikėjų, įsitvirtinusių aukščiausiose valdžios struktūrose, korupcinių aferų, išrinko į valdžią kompartijos įpėdinę Kairiųjų demokratų sąjungą, vadovaujamą ilgamečio komunistinės nomenklatūros veikėjo L.Milerio.

Tokie dalykai rodo, jog toli gražu ne vien Lietuvoje komunizmo palikti pėdsakai nepaprastai ryškūs. Tą rodo ir paskutinių balsavimo rezultatų buvusioje „komunizmo rankose“ Rytų Vokietijoje, Slovakijoje ir kitose pokomunistinėse valstybėse statistika.

IŠVADOS

1. Komunizmo žlugimas Europoje 1989 – 1991 metais patvirtino, kad kultūra ir žmogiškosios dvasios galia valdo istoriją. Ne politika ir ekonomika yra istorinės kkaitos variklis.

2. Michailas Gorbačiovas suvadino svarbų vaidmenį, išlaisvinant Vidurio Rytų Europą. Svarbi jo įtaka ir ginklavimosi apribojimai bei šaltojo karo pabaigimui. Komunistų partijos valdžios silpnėjimas, „glasnost“ augimas, spaudos ir žodžio laisvės pažanga, bendras šalies demokratizavimas privedė Sovietų Sąjungos iširimo link.

3. SSRS sukurta kaip marksistinės pasaulinės respublikos prototipas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusi jos žlugimą ir įtakojusi komunizmo pabaigą Europoje. Dėl nepavykusio karo išplėsti šios valstybės nepavyko. Michailui Gorbačiovui atsisakius nuo komunizmo, pačios valstybės poreikis išnyko.

4. Politinę ir ekonominę TSRS pertvarką žlugdė prasiveržęs disidentinių nuotaikų pakilimas, įvairių tautų nesutarimai ir konfliktai, stiprėjo kai kurių tautų siekis išstoti iš TSRS.

5. Komunistinė sistema prieštaravo vakarietiškos visuomenės principams, tai liudijo tokie faktai, jog socializmas žlugo tuoj po to kai Centrinės ir Rytų Europos piliečiai gavo teisę rinktis.

6. Pradinis trijų metų postkomunistinės revoliucijos etapo, trukęs nuo 1985 iki 1988-ųjų metų (sovietinės valdžios legitimacijos kampanijų laikotarpis), išryškinimas turi neabejotinę euristinę vertę: jo parametrai padeda vaizdžiau suvokti revoliucinio ir postkomunistinio socialinio kismo mastą ir esmę, palyginti nagrinėtų pokyčių sanklodą platesnėje istorinėje perspektyvoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dahrendorf R. Apmąstymai apie revoliuciją Europoje. Vilnius, 1990.

2. Laquer W. Europa mūsų laikais. Vilnius, 1995.

3. Laurėnas V. Socializmas ir Komunizmas // Politikos mokslų metmenys. Vilnius, 1994.

4. Laurėnas V. Normalios politikos genezės atvejis. Klaipėda, 2001.

5. Sabine G., Thorson T. Politinių teorijų istorija. Vilnius,

1995.

6. Senn A. E.. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. Vilnius, 1996.

7. Senn A. E. Bundanti Lietuva. Vilnius, 1992.

8. Wandyzcz P. Laisvės kaina. Vidurio Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Vilnius, 1997.