Konservatizmas

Konservatizmas: už ir prieš.

Viena iš svarbiausių politinių doktrinų, susiformavusių kaip atsakas į situaciją, Europoje, kuri susidarė po to, kai Prancūzų Didžioji revoliucija peraugo į jakobinų diktatūrą ir ėmė kelti grėsmę Europos stabilumui ir gerovei. Konservatizmo pagrindines mintis suformavo E.Berkas savo veikale „Apmastymai apie prancūzų revoliuciją“. Tas idėjas vėliau išplėtojo kiti mąstytojai bei politikai. Konservatizmo srovė Vakarų Europos Politiniams rėžimams davė daug ryškių lyderių tokių kaip Dizraelis, Churchilis, de Golis, Teacher, Reaganas ir kiti. Šie žmonės savo šalių istorijoje paliko laibai ssvarų indėlį ir tapo kiekvieno konservatoriaus sektinu asmeniu. Tačiau verta pasakyti, jog retas politikas savo veiksmus grindžia politine ideologija, todėl ideologijos politinei praktikai ne visada turi labai didelės reikšmės.

Šiame darbelyje pasistengsiu apžvelgti pagrindinius konservatizmo postulatus, pradėdamas nuo kritikų teiginių ir po to pamėgindamas juos apginti. Konservatizmo kritiką imsiu tiek iš akademinių veikalų, tiek iš „gatvės“.

Konservatizmo kritika:

1. Perdėta pagarba tradicijoms.

Tradicijos, kuomet jų laikomasi neparastai griežtai gali kenkti bendrajam žmonijos vystymuisi ir ekonominiam progresui. Konservatizmas ne kartą yra pasisakęs prieš pokyčius, kurie ppažeidinėjo kaimo visuomenei įprastą (labai parastą) gradaciją, o mašininės gamybos įsigalėjimas ir žmonių koncentracija miestuose visiškai keitė žmonių tarpusavio santykius. Visi žmonių tarpusavio santykiai, dabar buvo nužmoginti, paversti paprastais ir racionaliais (dažniausia pinigais). Konservatoriai, kurių idealu buvo tradicinė feodalinė visuomenė, ppriešinasi modernumui bandydami grąžinti tai kas iš esmės yra praėję.

2. Pokyčių baimė.

Kalbėdami apie pokyčių baimę, galima būtų pacituoti klasikiniu tapusį teiginį:ko nebūtina keisti- būtina nekeisti, bei V.Čerčilio posakį, kuriame jis pasako, jog jam patinka gyventi praeityje, o vargu ar ateityje žmonėms bus gyventi lengviau. Tuo labiau konservatoriai turėjo priešintis didžiuliams socialiniams politiniams pokyčiams, kurie kurie ardė taip maloniai atrodančią tradicinės visuomenės sanklodą. Negana to kaip teigė kai kurie mąstytojai, bet kokie pokyčiai neišvengiamai gimdo ir naujus pokyčius. O tai yra neleistina.

3. Konservatoriai neturi ateities vizijos.

Konservatorių doktrina iš esmės yra orientuota tik į tradicijų gynimą ir iš esmės nepateikia modernios, bet konservatyvios visuomenės paveikslo. Būtent todėl konservatizmas ir atrodo kaip ateities baimės ir kabinimosi į bevertes tradicijas mišinys.

4. Konservatoriai atmeta teisę ssukilti.

Konservatyviosios minties atstovai tokie kaip E.Berkas, A.Toskvilis manė kad visos nelaimės Prancūzijoje prasidėjo nuo to, kad kad buvo pakirstas bet koks pasitikėjimas autoritetu ir visuomenė sukilo prieš tvarką ir tradicijas, kurias simbolizavo Prancūzijos karalius. To pasekoje į valdžią atėjo jakobinai ir prasidėjo visuotinis teroras, ūkio suirutė. Ir būtent visa tai įvyko todėl, kad žmonės nebepakluso autoritetui. Taigi žmonės valdžios privalo klausyti ir sukilti prieš ją neturi teisės.

5. Konservatizmas- sureikšmina tarpines institucijas.

Konservatizmas atmeta liberalių veikėjų mintis apie tai, kad visuomenei svarbiausios iinstitucijos yra individas ir valstybė. Konservatorių požiūriu, labai svarbios yra ir tarpinės institucijos tokios kaip gildija, šeima, bendruomenė, bažnyčia. Tuo tarpu šios institucijos tėra žmonių sąjungos ir negali vaidinti jokio savarankiško vaidmens.

6. Konservatizmas neigia žmogaus racionalumą.

Konservatizmas kritikuoja švietėjus kurie teigia, kad žmogus yra racionali būtybė, o visuomenė būdama racionalių ir prognozuojamų individų visuma galima tirti naudojant kiekybinius gamtamokslius metodus. Tai reiškia, kad naudojantis ekstrapoliacijos metodu galima numatyti visuomenės vystymąsi. Tai pat galima pridėti, kad neigiant žmogaus neįsisąmoninant žmogaus racionalumo, negalima, per daug didelis vaidmuo užkraunamas bendruomenei ir kitoms institucijoms.

7. Konservatoriai perdeda nuosavybės vaidmenį.

Tokio požiūrio šalininkai cituoja posakį: „Civilizuotam žmogui nuosavybė svarbiau už gyvybę“. Tuo tarsi yra paminama viena iš pagrindinių žmogaus teisių teisiu į gyvybę, kuri nustumiama į antraeiles problemas.

8. Konservatoriai- prieš feminizmą.

Visą laiką konservatoriai buvo nusistatę prieš moterų dalyvavimą politikoje, nes tai prieštarautų tradicijai, kuri moterį sieja su motinos pareigomis. Tuo tarpu politikos pasaulis moteriai yra svetimas, tad davus moterims teisę balsuoti- moterys, dalyvaujančios politikoje defeminizuotųsi, o politiniai klausimai feminizuotųsi.

9. Konservatizmas- prieš paslankiąją nuosavybę.

Konservatizmas labiausiai gerbia tokią nuosavybės formą, kuri aiškiai matoma, sukuria individui pareigas bendruomenėje. Tuo tarpu akcijos, obligacijos, akredityvai yra paslanki nuasmeninta nuosavybės forma, kuri jos turėtojui nesuteikia jokių pareigų, kurios priklausomybė gali kisti priklausomai nuo rinkos ssituacijos ir kitokių veiksnių.

10. Konservatizmas prieš paskirstymą.

Konservatoriai neigia valstybės socialinės rūpybos būtinumą. Taip pat jie pasisako prieš perpaskirstymo didinimą, kuris yra organizuojamas valstybės rankomis. Tuo pačiu- jie pasisako prieš socialinės gerovės didinimą.

11. Konservatizmas- prieš jaunimą.

Konservatizmas su pagarba autoritetui ir tradicijoms trukdo jaunam žmogui susirasti savo gyvenimo prasmę, verčia jį laikytis sustabarėjusių moralės normų, reikalauja susitaikyti su netobulu pasauliu, atsisakyti „maišto idėjos“.

Tokie būtų esminiai konservatizmo trūkumai, kaip tai įsivaizduoja šios doktrinos priešininkai. Didelė dalis iš tų neigiamybių yra „neteisingos“ ir kilusios iš to, kad vertybės yra imamos pažodžiui arba yra sureikšminamos iki kraštutinumo. Tuo tarpu pats savaime konservatizmas nėra ir negali būti kraštutinė ideologija. Dabar čia aš pamėginsiu visus šiuos argumentus sutriuškinti ir apginti konservatizmą kaip politinę doktriną.

1. Konservatizmas ir tradicijos.

Taip konservatizmas visada laibai didelį dėmesį skyrė tradicijoms. Tradicijos yra labai svarbios žmogui, kadangi jose yra užkoduota visos žmonijos patirtis. Tuo tarpu kiekvienas individas pats savaime nėra tiek tobulas, kad galėtų būti absoliučiai išmintingas. O kadangi dabartis yra praeities įvykių rezultatas, tradicijos gali padėti surasti raktą dabarties problemoms spręsti. Tačiau tradicijų negalima suprasti kaip nepaprastai statiško dydžio. Pačios tradicijos keičiasi kaip ir pati visuomenė keičiasi. Taip pat verta paminėti, jog net visiškai racionaliai nepaaiškinami papročiai gali turėti labai svarbią psichologinę reikšmę bbendruomenės gyvenime. Tradiciją konservatoriai suprantą ne kaip tikslą, bet kaip priemonę žmonių tarpusavio santykiams harmonizuoti.

2.Konservatizmas ir pokyčių baimė.

Konservatizmo kūrėjas E.Berkas pasisakė ne prieš pokyčius, bet prieš pokyčių dvasią, kuomet žmonės žavisi pokyčiais dėl pačių pokyčių. Tuo tarpu pokyčiai turi būti lėti, gerai apgalvoti, vykdomi tik tada kai yra būtini ir visada turi būti išlaikyta galimybė grįžti į pradinę būseną ar bent jau šį procesą sustabdyti. Vykdant kokias nors politines reformas būtina atsižvelgti į istorinę patirtį ir pasitikrinti ar reformos neprieštarauja tradicijai. Patys konservatorių politikai dažnai imdavosi gana radikalių reformų, kurios dažnai prieštaraudavo patiems konservatizmo principams.(pvz Dizraelio socialinės reformos, Churchilio pasisakymas už lordų rūmų reformas ir kt.).

3. Konservatizmo ateities vizija.

Konservatizmui nėra reikalinga ateities vizija, kadangi pati visuomenė yra labai sudėtingas organizmas, kurios vystymosi negalima prognozuoti, tuo labiau kurti kažkokius ateities modelius. Žmonės manantys, kad gali sukurti ateities modelius iš esmės siekia pertvarkyti visuomenę, kas pats savaime atveda prie labai didelių nelaimių.

4. Konservatizmas ir sukilimai.

Nors konservatizmas ir pasisako prieš sukilimus ir revoliucijas, tačiau jis iš principo neatmeta žmonių teisės sukilti prieš politinę valdžią, jeigu ji pažeidžia susiformavusias tradicijas. E.Burkas gynė Amerikos revoliuciją, bei indų pasipriešinimą kolonizacijai. Tačiau aiškindamas skirtumus tarp Amerikos ir prancūzų revoliucijų E.Burkas pastebi, jog Amerikos revoliucija siekė laisvės konkretiems,

ten gyvenantiems, žmonėms. Ši revoliucija iš esmės buvo konservatyvi, nes priešinosi naujajai tvarkai, kuri prieštaravo jų tradicijoms. Amerikos revoliucija nekėlė sau tikslo sukurti naują visuomenę. Tuo tarpu prancūzų revoliucija buvo tikra priešingybė. Prancūzų revoliucionieriai siekė pakeisti visuomenę, jie siekė laisvės ne konkretiems žmonėms bet laisvės principo apskritai. Tokios revoliucijos nieko gero nepadaro tik“suryja savo vaikus“.

5.Konservatizmas ir tarpinės institucijos.

Liberalūs veikėjai tokie kaip T.Hobsas Dž.Lokas, priešiškai reagavo į bet kokias tarpines institucijas tarp žmogaus ir valstybės. Pasak jų tokios institucijos tik riboja žžmogaus laisves, u-kraudamos joms pareigas. ties vėlesnieji liberalų mąstytojai kiek sušvelnino savo požiūrį sakydami, jog tai yra laisvanoriški žmonių susivienijimai ir pliuralizmo išraiška. Tuo tarpu konservatoriai labai smarkiai gina visas tarpines institucijas tokias kaip gildija, korporacija, bendruomenė, bažnyčiai skyrė iš esmės lygiavertį vaidmenį kaip ir žmogui bei valstybei. Tai buvo grindžiama tradicija, kur visos tarpinės institucijos globojo žmogų teikė jam pagalbą prireikus gindavo nuo svetimųjų savivalės. Paradoksalu bet būtent tarpinės institucijos ir gali apsaugoti individo laisvę, nuo visaapimančios valstybės diktatūros. BBūtent tarpinių institucijų nebuvimas ir trukdė demokratijos vystymuisi senovės Graikijoje.

6. Konservatizmas ir žmogaus racionalumas.

Konservatizmas neneigia, kad žmogus yra racionali būtybė, tačiau žmogus yra labai sudėtinga sutvėrimas, todėl ne visada jis iki galo bus racionalus. Lygiai taip pat visuomenė yra sudėtinga ttokių pačių individų visuma, todėl ne visada ją galima išmatuoti, naudojantis fizikiniai metodais. Dar daugiau fizikiniai metodai iš esmės sukuria nepriekaištingumo mitą, kas tuoj pat gali privesti prie netinkamo rezultato (pvz komunizmo ar revoliucijos). Todėl konservatorių nuomone visuomenę galima tirti tik filosofiniais metodais, o nuo žmogaus neracionalumo mus saugo bendruomenės normos.

7.Konservatizmas ir nuosavybė.

Viena iš svarbiausių žmogaus skiriamųjų savybių yra nuosavybė. Nuosavybė kaip institutas išskiria žmogų iš gyvūnų tarpo. Konservatoriai mano, kad privati nuosavybė garantuoja individo autonomiją, taip pat ir ryšį su bendruomene. Tačiau negalima teigti, kad konservatoriai nuosavybę laiko aukščiau už gyvybę, nes gyvybė yra nuosavybės forma. Net jeigu nuosavybę ir matytumėme tik kaip turtą, vis viena galima pasakyti, jog toks požiūris yra pakankamai teisingas. Jeigu nebūtų privačios nuosavybės, valstybė jja disponuodama griautų individų autonomiją, o tai anksčiau ar vėliau paneigtų ir patį gyvybės neliečiamumo principą.

8.Konservatizmas ir moterų teisės.

Konservatizmas pačioje pradžioje skeptiškai žiūrėjo į moters dalyvavimą politikoje ir pasisakė prieš balsavimo teisės suteikimą moterims, nes tai prieštaravo tradicijai. Tačiau moterų dalyvavimas politikoje pasiteisino, todėl iš esmės susikūrė nauja tradicija. Taip pat dabartiniai įvykiai aiškiai parodė, jog moteris turi daugybė problemų, kurias būtina spręsti, o taip pat galima pasakyti,jog konservatizmas pasisakydamas, kad valdyti turi tie, kurie tai geriausia sugeba nemano, kad ttai negali būti moteris. O visuomenei, kurioje daugiau nei pusė gyventojų yra moterys tikrai byra daug naudingiau kad jų interesus atstovautų moteris. Žinoma moters dalyvavimas politikoje neturėtų maišyti jai atlikti savo kaip motinos pareigas.

9.Konservatizmas ir vertybiniai popieriai.

Žinoma konservatizmui svarbiausia nuosavybės forma yra žemė ar kitas realiai pamatuojamas turtas. Mat šitokia nuosavybės forma uždeda jos savininkui tam tikras pareigas bendruomenei, ji negali labai greitai pakeisti savo savininko. Tačiau negalima teigti, kad konservatoriai yra labai griežtai nusistatę prieš anoniminę nuosavybę. Šiaip ar ne taip pareigas bendruomenei atlieka ne žemė, bet ją turintis žmogus. Todėl niekas netrukdo ir akcinei bendrovei imtis globos funkcijų, tuo labiau, kad paskutinieji vadybos metodai numato, kad kompanijos turi rūpintis teigiama aplinka, kurioje jos egzistuoja. Taip pat kompanijos siekia dirbančiųjų tarpe palaikyti komandos dvasią, tai iš esmės sukuria labai panašius santykius kaip ir tarp žemvaldžio ir valstiečių.

10. Konservatizmas ir paskirstymas.

Konservatizmas pasisako prieš paskirstymą kurį atliktų valstybė, nes tai padidintų valstybės (gal teisingiau pasakius biurokratų) vaidmenį. Efektyviausia parama būtų, jeigu bendruomenė ją kontroliuotų per labdaros davimą ir gavimą. Tuo atveju duotų tie kas turi, o gautų tikrai tie kam reikia. Jeigu labdara bus teikiama valstybės ji negaus žmogiško pavidalo, taps šalta ir biurokratizuota.

11. „Mes esame jauni, bet konservatyvūs.“

Teiginys, kad konservatizmas sstabdo jauno žmogaus saviraišką, nepalaiko jo jo noro maištauti prieš visuomenės normas, nors jos yra neteisingos ar nemoralios, neleidžia jaunam žmogui pačiam pasirinkti savo veiklos krypčių.

Konservatizmas mano, kad nusišalindamas ar laužydamas visuomenės normas jaunas žmogus nepasieks jokio rezultato, tik sukurs naują problemą bendruomenei. Konservatizmas pripažįsta jaunam žmogui galimybę maištauti, nes anksčiau ar vėliau jaunas žmogus suras savo vietą ir supras, jog yra kur kas daugiau amžinų, tačiau labai paprastų problemų. Todėl bendruomenei svarbu yra saugoti jaunąjį savo narį nuo susižeidimo ir parodyti „tikrąsias vertybes“.