Korupcijos prevencijos reformos Lietuvoje

Turinys

Įvadas …………………………3

1. Pokyčiai mažinantys korupciją……………………4

2. Lietuvos valdymo aparato reformos………………….5

3. Korupciją ribojantys teisės aktai ………………….7

4. Lietuvos antikorupcinė strategija………………….11

5. Korupcijos ribojimo priemonių efektyvumo įvertinimas………….13

6. Išvados…………………………14

7. Literatūra…………………………15Įvadas

Tarptautinių žodžių žodynas korupciją apibrėžia kaip „pareigybinių teisių panaudojimą pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimą“. Šis apibrėžimas tik parodo, kiek erdvės yra korupcijos mastams. Tačiau svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems spręsti, teisti ar skirstyti.

Šio darbo objektas – kkorupcijos prevencijos reformos Lietuvoje, turint tikslą –nustatyti korupcijos Lietuvos viešajame sektoriuje pokyčius, ribojimo priemones ir jų efektyvumą. Siekiant nurodyto tikslo bus keliami šie darbo uždaviniai:

1. Nustatyti organizacinius pokyčius kurie mažina korupciją

2. Nustatyti Lietuvos valdymo aparato patirtą reformą

3. Nustatyti korupcija ribojančius teisės aktus

4. Nustatyti Lietuvos antikorupcinės strategijos sritis

5. Nustatyti korupcijos ribojimo priemonių efektyvumą.

Šiame darbe daugiausiai bus remtasi Stojimo į ES stebėsenos procesas: korupcija ir antikorupcinė politika straipsniu.

Kitą rūšį sudaro išsamesnis tyrimas, susijęs su pasirinkta valstybinės veiklos sritimi, kurios labiausiai susijusios su korupcijos pasireiškimais, tyrimai. Tokių ttyrimų pavyzdžiu Lietuvos atveju išskirčiau Phare projektą Europeaid/112873/D/SV/LT.

Apie nagrinėjančios korupcijos priežastis ir jos ribojimo galimybes rašė F. Stapenhurst.

Pati detaliausia informacija apie korupciją Lietuvoje iki šiol yra “Korupcijos Lietuvoje žemėlapis” – “Transparency International” Lietuvos skyriaus tyrimas.1. Pokyčiai mažinantys korupciją

Nėra konkrečių ssprendimų, kuriuos būtų galima taikyti antikorupcinėje politikoje; taip pat negalima teigti, kad kokia nors valstybė jau rado idealų modelį arba kad toks modelis egzistuoja. Pirmas uždavinys, siekiant sumažinti korupciją ir klientiškumą yra istorinių priežasčių ir sąlygų, kurioms esant padidėja korupcija analizė [8, P.2]. Pačią antikorupcinę strategiją sudaro daugybė elementų. Taip vadinama Nacionalinės integracijos sistema apima eilę esminių elementų. Viešojo sektoriaus antikorupcinės strategijos ir kontrolės sistema – kartu su visuomenės supratimu ir dalyvavimu, teismų atskaitomybe, žiniasklaidos vaidmeniu ir privačiu sektoriumi bei tarptautiniu bendradarbiavimu gali būti laikomi atramomis, ant kurių gali būti statoma nacionalinės integracijos sistema ir nuo kurių priklauso nuoseklus vystymasis.

Visose valstybėse, nepriklausomai nuo vystymosi stadijos, yra labai svarbu, kad nacionalinės integracijos sistemos skatinimas ir antikorupcinė politika būtų politiškai įtraukiantys iir nedarantys žalos piliečiams.

Organizaciniai pokyčiai viešajame sektoriuje gali padėti sumažinti iki minimumo galimybes korupcijai. Tokios priemonės yra:

• darbo metodų ir procedūrų pagerinimas, kad būtų sumažintas vilkinimas;

• priežiūros efektyvumo padidinimas, kad vyresnieji tarnautojai galėtų tikrinti ir kontroliuoti savo darbuotojų darbą;

• netikėti tarnautojų darbo patikrinimai;

• visų lygių valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimas kursuose neatsitraukiant nuo darbo, kartu formuluojant ir skleidžiant aiškiai apibrėžtas etines gaires ir elgesio taisykles;

• vidaus finansinių valdymo sistemų, užtikrinančių adekvačią ir efektyvią šaltinių panaudojimo kontrolę, vystymas;

• kanalų nusiskundimams sudarymas, kad jaunesnieji tarnautojai galėtų pasiskųsti apie savo vviršininkų korupciją;

• pasiekimų apdovanojimas, gero elgesio ir sektinų pavyzdžių pripažinimas;

• antikorupcinių priemonių peržiūrėjimas, kurių imamasi kartą per tris-penkis metus siekiant įvesti tolimesnius patobulinimus.

Tačiau svarbiausia turbūt yra tai, kad pamatuoti antikorupciniai veiksmai, taip pat daugiametės valstybinių institucijų veiksmų strategijos parengimas, visada turi būti pradėti nuo korupcijos patologijos nustatymo [10, p.328].2. Lietuvos valdymo aparato reformos

Kalbant apie korupcijos priežastis, būtina įvardinti visas pagrindines valdžios sudedamąsias dalis: sprendimus priimančią ir vykdomąją valdžią. Būtent šios srities atstovams yra suteikiamos išimtinės teisės valdyti kitus tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Lietuvos valdymo aparatas patyrė esminę reformą iš dalies daugiausia dėl stojimo į ES reikalavimų: viešojo administravimo galimybių stiprinimas buvo stojimo į ES prioritetas nuo tada, kai ES paskelbė “Nuomonę apie Lietuvos prašymą dėl narystės Europos Sąjungoje”, kuriame buvo minimas nepakankamas Lietuvos administracinis sugebėjimas vykdyti valdymo ir viešojo administravimo užduotis. Komisija tą pačią problemą minėjo ir visuose vėlesniuose “Reguliariuosiuose pranešimuose” [11,p.101). Tokiu būdu, galima teigti, kad viešojo administravimo reformai daugiausia įtakos turėjo stojimo reikalavimai – nuo teisinės sistemos pakeitimų iki sustiprinto valdininkų apmokymo. Prie valstybės tarnautojų veiklos skaidrumo didinimo prisidėjo ir 1997 m. priimtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK), kuri buvo įgaliota nagrinėti visus įstatymo nuostatas pažeidžiančio elgesio atvejus, veikla. Pagal šį įįstatymą, valstybės tarnautojai turi deklaruoti savo pajamas ir interesų konfliktus. Tačiau nors visi šie, taip pat ir 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymas, kuris patenkina ES reikalavimus ir visiškai įsigalios 2005m., padėjo įdiegti šiek tiek pažangos sistemoje (nors dar yra daugybė šalintinų trūkumų – ypač atlyginimų dydžių strategijoje), korupcijos atvejų tikrai nemažėja (1 pav.):

1 pav. STT atskleisti nusikaltimai per 2003-01-01 – 2003-03-31

Tarnybos pareigūnų atskleisti nusikaltimai per 2003-01-01 – 2003-03-31

Tarnybos pareigūnų atskleisti nusikaltimai valstybės tarnybai per 2003-01-01 – 2003-03-31

Tarnybos pareigūnų nustatyti asmenys, įtarti nusikaltimų padarymu per 2003-01-01 – 2003-03-31

Tarnybos pareigūnų nustatyti valstybės tarnautojai ir pareigūnai, įtarti nusikaltimų padarymu per 2003-01-01 – 2003-03-31

Šaltinis: Specialiųjų tyrimų tarnybos analitinis – metodologinis skyrius

Lietuvos atvejis dar yra įdomus ir tuo, kad Lietuvoje mažiau paplitusi korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, bet kaip jau buvo minėta santykiškai aukštas yra administracinės korupcijos lygis [12]. Organizacijos “Transparency International” praėjusių – 2002 metų tyrimo duomenimis, administracinė korupcija Lietuvoje ypač paplitusi savivaldos institucijose ir įstaigose. Korupcija įsišaknijusi tokiose veiklos srityse, kaip licenzijų ir leidimų išdavimas, teritorijų planavimas ir registravimas, nuosavybės teisių atkūrimas ir kitose. Seimui atskaitinga Seimo kontrolierių įstaiga taip pat daugiausia nagrinėja piliečių skundus, susijusius su žemės privatizavimo klausimais ir neteisėta valdininkų veikla

Galbūt kaip teigiamas antikorupcinių veiksmų pastangas būtų galima įvardinti Lietuvos „„šuolį“ iš penkiasdešimtos vietos 1999 m. į trisdešimt aštuntą – 2001 – 2002 m. , taip pat Europos Rekonstrukcijos ir plėtros banko, Pasaulio banko išvadas, kuriose Lietuva apibūdinama kaip padariusi pažangą kovoje su korupcija ir jos korupcijos rodikliai pamažu krypstą į teigiamą pusę [13, p.45]. Europos Komisija pažymi, kad nors korupcija Lietuvoje išlieka problema, vis dėlto čia padaryta didelė pažanga administraciniu ir įstatymu lygiu. 2002 m. GRECO Lietuvos vertinimo ataskaitoje nurodė, kad Lietuva nuėjo ilgą kelią per trumpą laiką kovos su korupcija srityje, parengdama normatyvinę bazę ir sukurdama kompleksinę kovos su korupcija sistemą. Ir visgi, tie patys minėtų tarptautinių organizacijų ekspertai pažymi, kad Lietuvos rodikliai dar nėra visiškai stabilūs, kartais net įgaunantys ciklišką charakterį3. Korupciją ribojantys teisės aktai

Didžiulę įtaką antikorupcinei politikai turi įstatyminė bazė. Šiuo metu Lietuvoje yra priimtas daug teisės aktų, priskirtinų antikorupciniams. Juos santykinai būtų galima suskirstyti į dvi grupes.

1. Pirmąją grupę sudaro įstatymai, nustatantys teisinę atsakomybę už korupcines veiklas: Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Civilinis kodeksas, jų pakeitimo ir papildymo įstatymai.

Kalbant apie šią įstatymų grupę per daug neišsiplėtosiu(labiau bus akcentuotas dėmesys pastarajai grupei). Taigi, korupcijos srityje Lietuvos baudžiamasis kodeksas nustato baudžiamumą už kyšio paėmimą (visa tai taikoma valstybės pareigūnams ar valdininkams), aktyvų kyšininkavimą (papirkimą),

piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (tai įvardinama kaip valstybės pareigūno ar valdininko tyčinis piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant priešingų jo pareigoms interesų arba veika siekiant asmeninės naudos ar interesų arba daranti didelę žalą valstybės ir/ar kitų asmenų interesams) [11, p.91].

2. Antrajai antikorupcinių teisės aktų grupei priklauso antikorupciniai įstatymai. Būtent šios grupės teisės aktus plačiau ir aptarsiu.

Taigi, Lietuva turi daug apimančius įstatymus dėl interesų konflikto bei teisines normas dėl turto ir pajamų deklaravimo, kurios tokios plačios, kad teoriškai taikytinos visiems gyventojams. Pareigūnai, pažeidžiantys iinteresų konflikto nuostatas, gali būti atleisti, pažeminti pareigose ar gauti oficialias nuobaudas, apibrėžtas ir jau minėto Valstybės tarnybos įstatymo (pagal jį beveik visus valstybės tarnautojus reikia verbuoto atvirų konkursų būdu, o juos atleisti galima tik už įstatymų pažeidimus, nesugebėjimą patenkinti reikiamus profesinius reikalavimus [3]. Tas pats Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas taip pat reikalauja, kad visi pareigūnai, kuriuos tas įstatymas liečia, kasmet turi pateikti privačių interesų ir turto bei pajamų metines deklaracijas[2].

Pagrindinė institucija, stebinti, kaip laikomasi minėtų teisės normų dėl interesų konfliktų, liečianti valstybės tarnautojus, yra jau minėta Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atliekanti valstybės tarnautojų veiklos “skaidrinimą”. Šios komisijos išvados dėl neetiško elgesio valstybės tarnyboje privertė palikti valstybės tarnybą ir keletą aukšto rango pareigūnų (tarp jų ir Vyriausybės ministrų) <

Dar vienas, prie svarbesnių priskiriamas, antikorupcinis teisės aktas yra Viešųjų pirkimų įstatymai. Šis įstatymas numato penkis pirkimų metodus: atvirą konkursą, ribotą konkursą, konkurencines derybas, pirkimą kainų paklausos būdu ir pirkimą iš vieno šaltinio bei yra taikomas visoms institucijoms, įmonėms ir organizacijoms, vykdančioms viešuosius pirkimus iš biudžeto ar ekvivalentinių lėšų. Yra Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri turi koordinuoti ir stebėti, kad viešųjų pirkimų procedūros laikytųsi minėtojo įstatymo reikalavimų. Visuomenės informavimo priemonių ir daugelio dalyvių įtrauktų į viešuosius pirkimus skelbiamos informacijos kiekiu, galima pastebėti, kad korupcija šioje srityje yra labai plačiai išplitusi. Pavyzdžiui, STT pareigūnai, remdamiesi iš kompanijų gauta informacija, mano, kad reikalaujami kyšiai vidutiniškai sudaro apie dešimt procentų kontrakto vertės [11,p.116). Be to, "Transparency International” atliekamų tyrimų (daugiausia korupcijos žemėlapių) duomenimis, tarp ppiliečių dominuoja nuomonės, kad Viešųjų pirkimų tarnyba yra šiek tiek ar net labai korumpuota. Kaip ir apskritai finansų valdymo problemos.

Finansų valdymo problemos buvo sprendžiamos per vidaus ir išorės audito reformą. Jau 1997 m. buvo numatyta įsteigti arba reorganizuoti vidaus audito tarnybas arba pareigybes visose ministerijose. Apskričių viršininkų administracijose ir kitose viešojo administravimo įstaigose bei valstybės įmonėse, kuriose dirba daugiau nei 500 tarnautojų. Tačiau vidaus audito sistema nepradėjo veikti iki 2001 metų. Iki 2000 m. Valstybės kontrolės vaidmuo atliekant biudžeto išlaidų vvaldymo išorės kontrolę apsiribojo finansiniu ir atitikimo. auditu. Keliose studijose buvo pažymėta, kad Valstybės kontrolės atliekama veikla ieškant sukčiavimo ir neteisingo lėšų panaudojimo atvejų yra artimesnė inspektavimui, o ne įprastam auditui – pagaliau nėra garantuotas Valstybės kontrolės nepriklausomumas, nes kitos institucijos ar net asmenys kišasi į audito darbų planavimą [7, p.6 p].

Prie antikorupcinių teisės normų priskiriamas ir pats Viešojo administravimo įstatymas [1[1, p.7]Jį 1999 m. Seimas priėmė siekdamas sustiprinti viešojo administravimo įstaigų atskaitomybę piliečiams. Šio įstatymo svarba yra “administracinės procedūros”, kuri nustato piliečių ir viešojo administravimo įstaigų santykį, įtvirtinimas. Be to, naujos A.Brazausko Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta parengti valstybės tarnautojų atsiskaitymo visuomenei tvarką bei papildyti piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo įstaigose pavyzdinę tvarką.

Didesnę atskaitomybę galima būtų laikyti kaip antikorupcinę strategiją, nes tai tikrai verstų tiksliau sureguliuoti tarnautojų veiklą. Taip atsirastų būtinybė, kad tarnautojai vadovautųsi nešališkumo ir veikimo valstybės naudai principais (ypač korupcijos paveiktų sprendimų atvejais). Be to, visai administracijai turi (turėtų) būti privalomas visuomenės informavimo apie priimtus sprendimus principas. Tai būtų reikalavimas kiekvieną kartą pagrįsti priimtą sprendimą. Įdomus žingsnis valdymo tobulinimo link buvo “Saulėlydžio” komisijos vaidmuo. Ši komisija, kurios veiklą būtų galima priskirti atskaitomybės tipui, buvo įkurta kai 1999 m. Ministro Pirmininko pavedimu Valdymo reformų iir savivaldybių reikalų ministerijos darbo grupė atliko Lietuvos Viešosios administracijos auditą. (Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija. Valstybės valdymo sistemos audito ataskaita. 1999 m.). Įkurtoji komisija nagrinėjo kai kurių viešojo administravimo įstaigų, funkcijų ir finansavimo būtinumą, įpareigojo viešojo administravimo įstaigas parengti pirmuosius valdymo tobulinimo siūlymus. Tai buvo pirmieji žingsniai didesnės atskaitomybės link.

2002 metų Lietuvis Respublikos Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos patvirtinimo” prie kitų antikorupcinių teisės normų dar nurodo Pinigų plovimo prevencijos, Asmenų turto įsigijimo ir pajamų teisėtumo pagrindimo, Konkurencijos, Nacionalinio saugumo pagrindų bei kitus Seimo ir Vyriausybės priimtus teisės aktus bei Ministro Pirmininko potvarkius (juos galima priskirti trečiajai antikorupcinių teisės normų grupei) [1[1, p.7]Tačiau, kaip jau buvo minėta, įstatymai patys neveikia.

Kai kuriose šalyse valstybės tarnautojas už savo veiksmus atsako ne tik pagal administracinę ir baudžiamąją teisę, bet ir savo asmenine nuosavybe. Tačiau Lietuvoje teisinio korupcinių nusikaltimų apibūdinimo ir antikorupcinių teisės normų sistema dar yra nevienalytė ir iš dalies dar tik formuojama ir pildoma, be to dar egzistuoja galybė trūkumų: trūksta taisyklių, nustatančių nepavykusį kyšio prievartavimą ar tik vertimą paimti kyšį, nepakankamai reglamentuotos renkamų pareigybių taisyklės, galų gale trūksta (aktyvios ir pasyvios korupcijos lyginamosios analizės).

Svarbūs antikorupciniai teisės aktai politinės korupcijos srityje yra Politinių partijų ir ppolitinių organizacijų įstatymas, 1999 m. įstatymas dėl Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo ir 1997 m. įstatymas dėl politinių kampanijų finansavimo kontrolės. Paskutiniai du įstatymai buvo sukurti po konsultacijų su ES šalių ekspertais. 2001 m. prezidentas pateikė Seimui finansavimo įstatymo pataisas, paremtas ES dokumentais ir rekomendacijomis, kurios turėtų stiprinti partijų finansų skaidrumą ir kontrolę. Taigi partijos gali naudotis partijos lėšomis, aukomis (kurios yra taip pat reglamentuojamos, subsidijomis iš valstybės biudžeto. Nei Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas, nei Politinių partijų ir organizacijų finansavimo įstatymas nereguliuoja partijų išlaidų maksimumo[1[11, p.113]/p>

T.aigi, nors daugelis rodiklių rodo, kad Lietuvoje labiau paplitusi administracinė korupcija, negalima tiksliai žinoti, kokie yra politinės korupcijos mastai. Vien jau dėl to, kad rodiklių ji beveik neturi.

Dar labiau neaiškūs Lietuvoje yra viešos ir privačios sferų susidūrimo atvejai ir tai reglamentuojantys teisės aktai. Šioje vietoje labiausiai diskutuotinas privatizavimo Lietuvoje fenomenas.

Privatizavimo procesas turi remtis prielaida, kad visos procedūros turi būti pakankamai lanksčios, kad būtų rasta pusiausvyra tarp valstybės poreikių ir investuotojų poreikių, ir visuomenė įsitikintų, jog privatizavimas „tarnauja visuomenės interesams“. Jei šie trys interesai nesuderinami, privatizavimo procesas nebus optimalus; į kiekvieną procesą, ignoruojantį visuomenės interesus, bus žiūrima įtariai nepaisant to, kad pirmieji du interesai gali būti suderinti [6[6, p.5]/p>

1997 m. lapkričio mėn. priimtas

naujas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas ir Valstybės turto fondo įstatymas, reguliuojantis VTF steigimą, valdymą ir veiklą. Naujajame Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatyti įvairūs privatizavimo būdai (svarbiausias procedūrinis pakeitimas buvo susijęs su bandymu padaryti įmones, kuriose valstybė valdo mažiau nei 50 proc. akcijų, patrauklias potencialiems pirkėjams).

Vis dėlto, dar yra laikomasi nuomonės, kad privatizuojant stambesnį turtą, yra atliekama kruopštesnė analizė, nes skaidrumo reikalauja visuomenė, o daugiau korupcijos galimybių atsiranda privatizuojant mažesnės apimties turtą, kuris nepatraukia masinio dėmesio. Laikoma, kkad savivaldybių turtas yra susijęs su didesne rizika. Nors savivaldybės, privatizuodamos turtą, gali kreiptis į VTF pagalbos, tai daro ne visos. Jos gali atlikti privatizavimą pačios, o įstatymas nereikalauja, kad būtų sudaryta tolygi privatizavimo komisija. Nors turi būti laikomasi konkurenciją ir atvirumą užtikrinančios tvarkos, vyrauja požiūris, kad praktiškai to nedaroma ir privatizavimas pasukamas tam tikroms šalims naudinga linkme.

Kalbant apie antikorupcines iniciatyvas, VTF neseniai įkūrė vidaus audito tarnybą ir visi darbuotojai privalo pasirašyti pareiškimą dėl interesų konfliktų. Esant reikalui, konfidencialiai tariamasi iir su STT, tačiau tai tik „smulkios“ priemonės, kurios nepakeičia aiškios tvarkos ir procedūrų, kurias turėtų nustatyti Vyriausybė.

Valstybinio audito sistema taip pat dar nevisiškai veikia. Tai mažina ne tik Valstybės kontrolės įtaką atliejant tam tikrų sandorių tyrimus, bet ir suteikia iir „atgrasantį poveikį“. Todėl turėtų būti nustatyti aiškūs VK atliekamų auditų tikslai iki minimumo sumažinti politikų kišimąsi (skelbiant slenkančius audito planus).

Pokyčių reikalauja ir įstatyminė bazė. Pirkimų įstatymas leidžia sudaryti trumpuosius sąrašus remiantis technologiniais pranašumais, tačiau galiausiai laimi maža kaina, o tai sudaro palankias sąlygas piktnaudžiavimui. Ankstesnėje Privatizavimo įstatymo redakcijoje buvo pateikti nurodymai dėl konkretaus privatizavimo atvejo tikslų, dabartiniame įstatyme to nebėra. Neaišku, kokie reikalavimai ar apribojimai taikomi privatizavime dalyvaujantiems pareigūnams – ar iš jų reikalaujama nutraukti visus ryšius su investuotojo interesais, ar deklaruoti interesus [6[6, p.13]/p>

Nerimą kelia ir tai, kad Vyriausybė laiko privatizavimo procesą besibaigiančiu. Jei, Vyriausybės nuomone, privatizavimo procese korupcijos nėra, vis tik ji turėtų įgyvendinti pozityvią ir aktyvią politiką bei priemones užtikrinti, kad visuomenė suvoktų, kad taip ir yyra.

Taigi, galima daryti tik tokią išvadą – aiškių nurodymų stoka, vietos politinių ir verslo grupių artimumas ar susivienijimas, akivaizdi žiniasklaidos (o gal ir pačios visuomenės) dėmesio stoka kuria sąlygas korupcijai, kuri gali būti neproporcinga turto vertei, tačiau reikšminga įtakos vietos bendruomenei bei ekonomikai ir Vyriausybės reputacijai prasme..4. Lietuvos antikorupcinė strategija

Nesunku pastebėti, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva sukūrė daugybę antikorupcinės įstatyminės bazės komponentų (ypač nuo 1997 – 1998 m. stebima sparti pažanga kovos su korupcija fronte). 1999 m. nuspręsta pakviesti TTarptautinės korupcijos prevencijos organizaciją “Transparency International” (Tarptautinis skaidrumas) steigti savo skyrių Lietuvoje, kuris buvo įkurtas 2002 m. (tais pačiais metais ir STT buvo suteikta visiška nepriklausomybė).

Antikorupcinę strategiją modifikavo ir stojimo į Europos Sąjungą poveikis.

1997 m. metais Europos Komisija savo “Nuomonėje dėl Lietuvos prašymo priimti į Europos Sąjungą” kovą su korupcija pavadino neatidėliotinu dalyku. 2000 m. Reguliarusis pranešimas identifikavo korupciją kaip neišnykusį “susirūpinimo šaltinį” ir pritardamas priemonėms, kurių buvo imtasi (ypač įstatymui dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos) pabrėžė būtinumą jas efektyviai įgyvendinti ir patvirtinti Nacionalinę antikorupcinę strategiją. 2001 m. reguliarusis pranešimas buvo dar “palankesnis” Lietuvai (jame tvirtinama, kad Lietuva pagerino savo sugebėjimus kovos su korupcija srityje, tačiau užsimenama, kad susirūpinimą tebekeliam administracinė korupcija). [1[11, p.90]/p>

Kovos su korupcija stiprinimas, atitinkamų konvencijų ratifikavimas ir nacionalinės antikorupcinės strategijos priėmimas buvo 1999 m. Stojimo partnerystės trumpalaikiai prioritetai, o tarpžinybinės struktūros kovai su korupcija paprastinimas, racionalizavimas buvo prioritetas vidutinės trukmės laikotarpiui. 2001 m. Stojimo partnerystė kaip prioritetus apėmė naujojo įstatymo dėl korupcijos prevencijos priėmimą ir įgyvendinimą, valdininkų etikos kodekso užbaigimą ir įgyvendinimą, nacionalinės antikorupcinės strategijos priėmimą, kurią Seimas patvirtino 2002 m. Tais pačiais metais buvo priimtas ir STT bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto inicijuotas ir parengtas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas.

Taigi, dera paminėti, kad Lietuvos aantikorupcinė strategija yra gana plati ir apima šias tris sritis:

1. Politinės korupcijos ir interesų konflikto, administracinės korupcijos, mokesčių ir muitinių institucijų, viešųjų pirkimų ir privatizacijos, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir teismo organų korupcijos prevenciją, tarptautinį bendradarbiavimą ir visuomenės įtraukimą į korupcijos prevenciją;

2. Tyrimų efektyvumo didinimą, nuo neliečiamumą suteikiančių teisės normų apribojimo iki informacijos srautų tarp įvairių institucijų, įtrauktų į tyrimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, gerinimą;

3. Švietimą, įskaitant antikorupcinių komponentų įtraukimą į vidurinių ir aukštųjų mokyklų mokymo programas [ [ 11, p.87]/p>

2002 m. Seimo nutarimas dėl “Lietuvos Respublikos Nacionalinės antikorupcinės programos patvirtinimo” taip pat įteisino antikorupcinės strategijos priemones (kurios apima politinę ir administracinę korupciją). Ši programa apima naujų ir jau esamų korupciją reglamentuojančių teisės aktų sukūrimą ir tobulinimą viešojo administravimo, mokesčių ir muitų, viešųjų pirkimų ir privatizavimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir teisingumo, tarptautinio bendradarbiavimo srityse tarp jų – viešųjų pirkimų įstatymo, lobistinės veiklos įstatymo, gyventojų pajamų mokesčių įstatymo, bendrųjų licenzijavimo reikalavimų, žemės, miško ir kito turto įsigijimo arba disponavimo jais tvarkos, atitinkamų teisės aktų ruošimas dėl pasirengimo narystei Europos Sąjungoje).

Visos atsakingos institucijos nacionalinėje kovos su korupcija programoje turi atlikti stiprų prevencinį vaidmenį vykdant ilgalaikę antikorupcinę strategiją. Ši programa, pagal užsibrėžtus tikslus turi padėti vienyti visų institucijų pastangas plėtoti antikorupcinę veiklą, todėl apibendrinant galima tik konstatuoti, kad ššios programos nuostatas vykdo politinės partijos, valstybės ir savivaldybės, teisėsaugos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos, audito, ekspertinės organizacijos, kito įstaigos, atsižvelgdamos į jų kompetencijai priskirtinas. kovos su korupcija priemones.

2003 m. balandžio mėnesio duomenimis nacionalinė kovos su korupcija programa pusiau įvykdyta – įgyvendinta 55 procentai joje numatytų priemonių. Keturi procentai priemonių liko neįgyvendinta, likusios yra dar vykdomos arba vykdomos iš dalies [9[9]Klausimas tik, ar įgyvendinimas paskatins veikimą (įstatymai savaime neveikia). Ir apskritai, ar įstatymų priėmimas ar pataisos jau reiškia įgyvendinimą.5. Korupcijos ribojimo priemonių efektyvumo įvertinimas

Mano manymu, galima teigti, kad Lietuvos vykdomoji valdžia ir valdymo aparatas buvo reformuoti iš esmės (ką taip pat inicijavo stojimo į ES poveikis). Kita svarbi priemonė – tai ministerijų ir kitų valstybės įstaigų antikorupcinių strategijų ir veiksmų planų parengimas. Tokias programas artimiausiu metu turi parengti ir visos Lietuvos savivaldybės (sunku numatyti tik koks bus jų efektyvumas).

Nuo valstybės tarnautojų įstatymo priėmimo 1999 m., valdymo aparatas buvo smarkiai depolitizuotas. Administracinė teisė suteikė piliečiams kanalus, kuriais jie gali kreiptis dėl pareigūnų veiklos teisėtumo ir jos esmės, nors, kaip jau buvo minėta, piliečiai ir toliau dažnai nežino savo teisių. Naujasis Etikos kodeksas taip pat gali būti ribotas dėl to, kad jį rengiant nebuvo konsultuojamasi.

Lietuva įgyvendino palyginti pažangią

teisinę sistemą politinių partijų finansavimui, įskaitant ir tam tikrą valstybinį finansavimą, reguliuoti. Vis dėlto, valstybės subsidijos sudaro tik labai mažą partijų bendrų pajamų dalį, o partijų finansų priežiūros formalus pobūdis leidžia partijoms gan lengvai išvengti teisės normų ir manoma, kad partijų išlaidos žymiai didesnės už oficialiai deklaruotas. Be to, jau minėti partijų glaudūs ryšiai su verslo grupuotėmis, tad korupcija finansuojant partijas yra problema, reikalaujanti tolesnės reformos.

Gana pažangioje viešųjų pirkimų reguliavimo sistemoje, deja, taip pat yra trūkumų: teisės normos, leidžiančios pirkti ttik iš vieno šaltinio nėra pakankamai sureguliuotos, ir nėra jokių apribojimų, gerinančių pirkimo pareigūnų moralę, kad jie korumpuotas kompanijas įtrauktų į juoduosius sąrašus. Ydinga yra ir apeliavimo prieš pirkimo sprendimus sistema, ypač dėl to, kad apeliacijos išlaidas turi padengti apeliuojanti pusė [11, p.80). Taigi viešųjų pirkimų ir partijų finansavimo srityse sunkiausia yra nustatyti korupcijos ribojimo priemonių efektyvumą.

Taipogi, Lietuvos visuomenė taip pat dar menkai suvokia savo vaidmenį korupcijos ribojime. Kol kas į korupcijos reiškinį atsakoma nepasitikėjimu. Beje, kol kas dar nėra rryškių ženklų tokio pasitikėjimo atsiradimui: daugelis rodiklių rodo, kad apie korupcijos priemonių efektyvumą kol kas dar anksti kalbėti.

Išvados

Korupcija reiškia valstybinės valdžios panaudojimą siekiant gauti asmeninę naudą (štai šioje vietoje iškyla ir viešojo sektoriaus – kaip pagrindinės erdvės korupcijai atsirasti –– reikšmė).

Darbe buvo aptartos priežastys (liečiančios visas gyvenimo sritis) įvairialypiškumas, ribojimo būdų parinkimo ir pačio ribojimo sunkumai kurie rodo korupcijos reiškinio problematiškumą. Tokios problemos kryptimi buvo plėtojamas ir šis darbas.

Tarptautinių institucijų (“Transparency International”, Pasaulio banko) ataskaitose pažymima, kad Lietuvoje didžiulė problema yra administracinė korupcija. Tai patvirtina ankstesnę išvadą dėl trūkumų administracinėje (o dar tiksliau politinėje) sistemoje, tačiau ieškoti priemonių reiškinio ribojimui, daugiausia paskatino tik stojimo į tarptautines struktūras ( daugiausia ES) poveikis. Iki to laikotarpio priemonės prieš korupciją Lietuvoje buvo gana formalios, ir, tiesą sakant, dažnai apsiribodavo tik sutarčių ratifikavimu, nesiimant reikšmingesnių pakeitimų.

Tiesa, daugelis tų pačių tarptautinių institucijų ekspertų pažymi, kad Lietuvos antikorupcinė strategija yra gana išsami. Tiesa, jos kritika veikiau gali liesti įgyvendinimo problemas, tačiau ne pačią strategiją. RReikšmingi pokyčiai galėtų įvykti tik po ilgalaikio proceso vystymo.

Akivaizdu, kad Lietuvos atveju dar sunku yra analizuoti ir ribojimo priemonių efektyvumą. Įstatymai patys savaime neveikia, o ir priimti įstatymai (ar jų pataisos) – pavyzdys naujasis Etikos kodeksas – dažniausiai yra priimami be platesnių konsultacijų ar diskusijų.

Pati Lietuvos visuomenė dar menkai suvokia savo vaidmenį korupcijos ribojimo procese. Galų gale, galima daryti turbūt esminę išvadą, kad dėl šios priežasties korupcija Lietuvoje ir yra paplitusi. Lietuvoje ji ta.mpriai susijusi su esama politine kultūra iir dar stipriau susipynusi su pačios visuomenės tradicijomis.

Literatūra

Teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. IX – 711 „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos patvirtinimo“, 2002 m., sausio 17 d., p. 28-53.

2. Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas Nr. VIII – 371, 1997 m. liepos mėn.

3.Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas Nr. VIII – 1316, 1999 m. liepos mėn.

4.Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas Nr. VIII – 1234, 1999 m. birželio mėn.

5.Lietuvos Respublikos Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymas Nr. VIII – 1020, 1999 m. sausio mėn.

Straipsniai, monografijos, konferencijų pranešimai

6. Lietuvos nacionalinės antikorupcinės programos ir sektorių antikorupcinių strategijų bei veiklos planų peržiūra ir įgyvendinimas. Europeaid/112873/D/SV/LT. LI9913.02//II etapo ataskaita: Korupcijos privatizavimo procese priežiūra. – Vilnius, 2002, P.2-14.

7. Nakrošis V. Lietuvos administracinės atskaitomybės raida//Politologija. – 2001, Nr.3, P.11-32.

8. Rudokas M. Valdininkų veiklos profesionalumo problemos naujose demokratijose: klientiškumo ir korupcijos pavojai// Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1998.

9. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Naujienos. http://www.stt.lt

10. Stapenhurst F., Langseth P. The role of the public administration in fighting corruption//International Journal of Public Sector Management. – Vol.10. – No.5. – 1997, P.311 – 330.

11. Stojimo į ES stebėsenos procesas: korupcija ir antikorupcinė politika. Open society institute. – Vilnius, 2002, P. 78 – 119.

12. Transparency IInternational. Transparency International Corruption Perceptions Index 2002. http://www.transparency.org

13. Vaitiekus S. National Integrity Systems// Country Study Report. Lithuania . – 2001, P.34 – 45.